Romantikui rašytojui ir kompozitoriui E. Th. A. Hoffmannui – 250 metų
Rytprūsiškojo romantizmo šaukliui, fenomenalaus, daugialypio talento menininkui, fantastui ir mistikui – rašytojui, kompozitoriui, dailininkui (iliustratoriui, karikatūristui), dirigentui, muzikos kritikui ir teisininkui Ernstui Theodorui Amadeui Hoffmannui (1776–1822) šiemet sausio 14 d. būtų sukakę 250 metų. Daugeliui jis daugiausiai žinomas kaip kompozitorius, muzikinių dramų ir operų kūrėjas. Bet nereikėtų nuvertinti ir literatūrinio E. Th. A. Hoffmanno palikimo.
Daiva KŠANIENĖ
Įvairiapusiški gabumai
Išsilavinusioje Karaliaučiaus teisininkų šeimoje gimusio E. Th. A. Hoffmanno įvairiapusiški, daug žadantys meniniai gabumai išryškėjo labai anksti. Tačiau, paklusdamas šeimos valiai, jis studijavo teisę Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose, nors kur kas labiau domėjosi ir nuodugniai studijavo pasaulinę filosofinę bei grožinę literatūrą, gilinosi į J. J. Rousseau, I. Kanto, W. Shakespeare’o, J. W. van Goethės ir kitų veikalus. Labiausiai E. Th. A. Hoffmanną viliojo kūryba – literatūros, muzikos, dailės…
Paskatintas žymaus Rytprūsių rašytojo, poeto, libretisto, literatūros žinovo F. L. Z. Wernerio (1768–1822), jis pirmiausia ėmėsi literatūrinės veiklos, kuri visam gyvenimui tapo pagrindiniu jo pašaukimu. Įdomus, daugiabriaunis E. Th. A. Hoffmanno prozinis palikimas yra gana išsamiai, įvairiais aspektais ištyrinėtas ir įvertintas. Kur kas kuklesnio dėmesio sulaukė jo muzikinė kūryba, turėjusi ne mažesnę įtaką romantizmo epochos muzikos plėtotei ir Rytų Prūsijos kompozicinės mokyklos garsinimui.
Gyvendamas Berlyne, E. T. A. Hoffmannas lygiagrečiai su teisės studijomis mokėsi aukštosiose muzikos mokyklose; lankė fortepijono, smuiko, dainavimo klases, itin domėjosi kompozicija, taip pat skambino arfa, grojo vargonais, gilinosi į simfoninio orkestro paslaptis bei įvairių kompozitorių kūrybos stilistiką. Ypač žavėjosi ir nepaprastai mėgo W. A. Mozarto muziką, jo garbei 1805 m. prisidėjo Amadeaus vardą (atsisakęs Wilhelmo vardo). Kelerius metus dirbo muzikos mokytoju, kapelmeisteriu Drezdene, Leipcige, buvo Bambergo teatro muzikos direktoriumi. Visiškai atsidėti meno kūrybai E. Th. A. Hoffmannas, deja, negalėjo, nes dėl pragyvenimo teko dirbti nemėgstamą teisininko darbą Vokietijoje ir Lenkijoje. Ši gyvenimiška aplinkybė gerokai trikdė jo kūrybinius užmojus.
Paniro į muziką
Th. A. Hoffmannui gyvenant Berlyne, likimas jam suteikė galimybę kompozicijos meną studijuoti pas talentingąjį Rytprūsių kompozitorių – daugiau nei 1 000 dainų, 28 operų, singspielių, liederspielių ir kitų kūrinių autorių J. F. Reichardtą (1752–1814). Paniręs į muzikos kūrybą, E. Th. A. Hoffmannas parašė daugybę įvairiausių žanrų romantinio braižo veikalų (beje, ne visi jie yra vienodai vertingi). Ypač artimas jam tapo operos žanras, kuriuo susidomėjo dar jaunystės metais Karaliaučiaus miesto teatre klausydamasis Ch. W. Glucko, W. A. Mozarto ir kitų kompozitorių operų.
Iš E. Th. A. Hoffmanno sceninio muzikinio žanro kūrinių išsiskiria Rytprūsių kompozicinei mokyklai būdingi singspieliai „Kaukė“ („Die Maske“, 1799 m., 3 veiksmų), „Pokštas, apgaulė ir kerštas“ („Scherz, List und Rache“, pagal J. W. Goethe), „Meilė ir pavydas“ („Liebe und Eifersucht“), „Linksmieji muzikantai“ („Der lustigen Musikanten“), melodrama „Saulius, Izraelio karalius“ („Saul, König von Israel“), romantinė muzikinė tragedija „Vanda, Sarmatijos karalienė“ („Wanda, Königin der Sarmaten“, 5 veiksmų), romantinio-herojinio pobūdžio opera „Aurora“, muzikinės dramos „Atila, hunų karalius“ („Atila, König der Hunnen“), „Julijus Sabinus“ ir kt.
Itin įdomi 1805 m. sukurta muzikinė drama „Kryžius prie Baltijos“ („Kreuz an der Ostsee“, pagal F. L. Z. Wernerio dramą) Rytų Prūsijos tematika, atskleidžianti krikščionių ir prūsų pagonių kovą. Melodikoje krikščionys apibūdinami grigališkojo choralo ir bažnytinių himnų intonacijomis, o prūsai – liaudiškomis aukojimo giesmėmis, liaudies dainų motyvais. Tarp personažų yra prūsų jūrų dievas Bangpūtys, genties vadas Videvutis, minima Romovė, Krivių Krivaitis ir kt.
Žymiausias ir meistriškiausias E. Th. A. Hoffmanno sceninis veikalas – trijų veiksmų romantinė, legendinė opera „Undinė“ (1813), paremta užbaigtų numerių struktūra (libretą parašė pats autorius; premjera įvyko 1816 m. Berlyno Karališkajame teatre). Šios stebuklinės operos siužetas paremtas senovinės legendos motyvais apie ištikimą, pasiaukojančią Undinės meilę ir žūtį, po kurios ji virsta sidabriniu upeliu.
Žanrų įvairovė
Patirtis, kuriant šiuos sceninius muzikinius opusus, paskatino kompozitorių parašyti kritinį straipsnį „Poetas ir kompozitorius“, atspausdintą Leipcigo laikraštyje „Allgemeine musikalische Zeitung“, kuriame išsakė savo mintis apie muzikos svarbą draminiuose veikaluose. Jis rašė: „Be muzikos, be skambančių instrumentų, be muzikinio deklamavimo, viskas liktų tiktai tuščiais plepalais.“ E. Th. A. Hoffmannas net puoselėjo idėją sukurti ištisinę muzikinę dramą, kurios teksto ir muzikos autorius būtų vienas ir tas pats žmogus. Šią idėją po kelių dešimtmečių subrandino ir įkūnijo R. Wagneris.
Atiduodamas pirmenybę operai, E. Th. A. Hoffmannas noriai kūrė ir kitų žanrų muziką. Didikų rūmuose dažnai skambėdavo Kvintetas c-moll arfai, dviem smuikams, altui ir violončelei, Didysis trio E-dur fortepijonui, smuikui ir violončelei, penkios Sonatos fortepijonui (A-dur, F-dur, c-moll, cis-moll) ir kt. Kompozitorius bandė jėgas ir simfonijos žanre. Plačiau žinoma jo keturių dalių simfonija Es – dur, charakteriu bei muzikos išraiškos būdais primenanti W. A. Mozarto muziką. Artimų bičiulių rateliuose, menininkų susibūrimuose skambėdavo romantiški E. Th. A. Hoffmanno romansai, dainos su fortepijonu: „Šeivamedžių giria“ („Holder Waldung“), „Skausminga ši diena“ („Weh diesem Tag“), „Šeši duetai ir kanconetės“ („Sechs Duettini und Canzonetten)“ ir kt.
T. A. Hoffmanno plunksnai priklauso ir nemažai stambių bažnytinių bei pasaulietinių vokalinių-instrumentinių kūrinių: 12 dalių „Miserere“ b-moll, Mišios d-moll solistams, chorui, orkestrui ir vargonams, giesmės chorui a cappella „Ave Maria“, „Gloria“, „Šeši sakraliniai chorai“ („Sechs geistliche Chöre“) ir kt.
Per satyros prizmę
Th. A. Hoffmanno muzikos meno laukas glaudžiai sąveikauja su jo literatūrine kūryba, kurioje atsiskleidžia ypatingas kūrėjo romantiko polinkis į fantastiką, mistiką, pasakinę, legendinę tematiką. Apysakose, novelėse, jų cikluose ir romanuose, papuoštuose autorinėmis humoristinėmis iliustracijomis, E. Th. A. Hoffmannas savo unikalią fantaziją supynė su realiu gyvenimu, mintis ir potekstes perteikdamas per savitos ironijos ir satyros prizmę, nevengdamas siaubo elementų.
Didžiausio populiarumo sulaukė E. Th. A. Hoffmanno „muzikinės novelės“, kuriose rašytojas išsakė savo sudėtingą, nevienareikšmį santykį su visuomene, iškėlė skaudžias menininko būties problemas, suteikdamas joms daugiabriaunes prasmes.
Visuotinas susidomėjimas lydėjo E. Th. A. Hoffmanno novelių ciklą „Kreisleriana“, kuriame autorius tarsi susitapatino su savo literatūriniu herojumi – kapelmeisteriu. Ciklą sudaro novelės „Johanneso Kreislerio muzikinės kančios“ („Johannes Kreislers, des Kapellmeisters, musikalische Leiden“), „Kapelmeisterio Johanneso Kreislerio mintys apie aukštąją muziką“ („Des Kapellmeisters Johannes Kreisers gedanken über den hohen wert der Musik“) ir novelė „Muzikos priešas“ („Der Musikfeind“). Pastarojoje autorius piešia namų koncerto vaizdą, parodijuodamas primityvias virtuoziškumo pretenzijas muzikoje. Neatsitiktinai E. Th. A. Hoffmannas savo muzikinius kūrinius pasirašydavo Johanneso Kreislerio pseudonimu.
Glaudžiai su muzika bei menininko gyvenimo akimirkomis susijusios novelės „Riteris Gluckas“ („Ritter Gluck“, „prisiminimas iš 1809“), „Don Žuanas“ („Don Juan“, „nuostabus įvykis, nutikęs su keliaujančiu entuziastu“), „Krespelio patarimas“ („Rat Krespel“), „Studentas Tartinis“ („Der Schüler Tartinis“) ir kt. Novelėje „Fermata“ („Die Fermate“) rašytojas išsako jaunystėje patirtus nelabai malonius muzikinius įspūdžius; pasakoja apie muzikos pamokas pas seną, priekabų ir aikštingą vargonininką, kuris kadaise „kankino“ ir patį Hoffmanną „niūriai skambančiomis tokatomis ir fugomis“, tačiau supažindino ir su genialia J. S. Bacho kūryba ir kt.
Pėdsakas literatūroje
Apysakos „Majoratas“ („Das Majorat“) veiksmas vyksta fantastiškoje senovinėje Rytų Prūsijos vietovėje – Rasytės (vok. Rossitten, rus. Rybačyj) pilyje. E. T. A. Hoffmannas aprašo Kuršių nerijos gamtą, žavisi jos „skambiąja akmenų, medžių, gėlių, gyvūnų ir vandenų daina“, kartais regi ją „atšiaurią ir atkampią“, lydimą „varnų kraupaus kranksėjimo“ („Kroll E. Musikstadt Königsberg. Geschichte und Erinnerung. Freiburg“, 1966, S. 23). Su Rytų Prūsijos vaizdais susijęs ir fantastinių novelių rinkinys „Serapijono broliai“ („Die Serapionsbrüder“).
Satyriniame romane „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ („Lebens Ansichten des Katers Murr“) autorius gvildena komplikuotą santykį tarp meno ir lėkšto kasdienio gyvenimo, įžvelgdamas nesutaikomą jų priešpriešą; sarkastiškai atskleidžia skirtumą tarp riboto išpuikėlio, miesčionio Murklio ir neramaus, gyvenimo prasmės ieškančio menininko – kapelmeisterio Kreislerio.
Literatūros tyrėjas M. Peleckis, aptardamas šį kūrinį, nurodo, kad „tai paskutinis romantiko E. Th. A. Hoffmanno, siaubo pasakų meistro, taip pat juristo, kompozitoriaus, muzikos kritiko, piešėjo ir karikatūristo romanas, laikomas jo gulbės giesme. Katino Murklio nuotykių estetika gerokai aplenkė laiką ir savo fantasmagoriška struktūra primena postmodernizmo eros romanus. Romane išpuikėlis Katinas Murklys šizofreniškai susijęs su kompozitoriumi, hipochondrišku genijumi Johanu Kraisleriu. Kasdienybės grimasos, suskilusi psychė ir menininko vaidmuo visuomenėje – pagrindinės knygos temos.“ Kritikai šį veikalą laiko autobiografiniu E. Th. A Hoffmanno kūriniu.
Romane „Velnio eliksyras“ („Die Elixiere des Teufels“), nestokojančiame mistikos ir siaubo scenų, rašytojas meistriškai supina fantastiką su žmogaus psichologija ir charakteriu, o apysakoje „Aukso puodas“ („Der goldne Topf“) realybę jungia su magija ir iliuzija. Visame pasaulyje plačiai žinomi E. Th. A. Hoffmanno pasakiniai kūriniai „Spragtukas ir pelių karalius“ („Nussknacker und Mausekönig“, kalėdinė pasaka), „Princesė Blandina“, įspūdingoji, siaubo momentais stebinanti pasaka „Smėlio žmogus“ („Der Sandmann“) ir kt.
Sujungė dvi sferas
Rašytojo ir kompozitoriaus E. Th. A. Hoffmanno kūriniuose, sujungiančiuose literatūros ir muzikos sferas, ryškiai atsiskleidė grynojo romatizmo epochos bruožai, darę didžiulį poveikį visai XIX a. Europos bei Amerikos meninei kultūrai. Įvairių šalių kompozitoriai jo literatūrinių kūrinių motyvais sukūrė ne vieną veikalą: įžymusis R. Schumannas (1810–1856) garsųjį fortepijoninių pjesių ciklą „Kreisleriana“ (1838) parašė įkvėptas novelių ciklo „Kreisleriana“, J. Offenbachas (1819–1880) sukūrė operą „Hofmano pasakos“ (1880, pagal noveles „Don Žuanas“, „Auksinis puodas“, „Istorija apie pamestą atspindį“), L. Delibes (1836–1891) – baletą „Kopelija (1870, pagal novelę „Smėlio žmogus“), P. Čaikovskis (1840–1893) – baletą „Spragtukas“ (1892), P. Hindemithas (1895–1963) – operą „Kardiljakas“ (1926, apysakos „Panelė von Skiuderi“ motyvais) ir kt.
Išskirtinę, unikalią pirmojo Rytų Prūsijos vokiečio romantiko kūrybinę fantaziją pastebėjo ir XX a. įvairių meno žanrų kūrėjai, kultūros atstovai, mokslininkai: filosofas S. Freudas (1856–1939), gvildenęs E. Th. A. Hoffmanno kūrybą, 1919 m. parašė esė „Šiurpas“ („Unheimlich“), kuriame „psichoanalitiškai žvelgia į E. Th. A. Hoffmanno sukurtą personažą – smėlio žmogų“, kino režisierius A. Tarkovskis (1932–1986) sukūrė kino scenarijų „Hoffmanniana“, tačiau dėl autoriaus mirties filmas taip ir nebuvo pastatytas.
Kai kurie tyrinėtojai E. Th. A. Hoffmanno literatūrinius kūrinius lygina su F. Kafkos, E. Poe veikalais ir tvirtina, kad jo kūryba turėjo įtakos H. de Balzaco, C. Dickenso romanams.
