Susitikimo su skulptoriumi, medalininku, tapytoju, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto profesoriumi Romualdu Inčirausku priežastimi tapo nuo sausio 30 d. iki kovo 20 d. Klaipėdoje, meno galerijoje JUSIONIS, veikusi jo autorinė skulptūros ir tapybos paroda „Trys Karaliai“.
Irma STASIULIENĖ
Kad pasikalbėtume su menininku apie jo kūrybą, teko važiuoti į Telšius – miestą, kuriame kartu su žmona dailininke tekstilininke, kaligrafe, VDA Telšių fakulteto profesore Zita Inčirauskiene gyvena daugiau nei penkis dešimtmečius. Per tą laikotarpį šiam miestui jis sukūrė tiek meno, kad galima būtų sudaryti turistinį maršrutą, skirtą vien jo kūriniams. Tądien visų jų aplankyti nespėjome, tik užsukome dar kartą žvilgtelėti į reikšmingiausią dailininko kūrinį – Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros durų reljefinę-skulptūrinę kompoziciją.
Susitikti kūrėjas pasiūlė savo jaukioje dirbtuvėje akademijos bendrabučio pusrūsyje su vaizdu į Masčio ežerą. Čia kūrinių apsuptyje svetingai pasitiko abu – menininkų pora visada ir visur kartu, tarsi suaugusi į vienį. Ir į klausimus atsakinėjo pakaitomis. „53-ejus metus esame kartu. Vienas pasakome vieną žodį, kitas – kitą“, – šypsodamasis paaiškino R. Inčirauskas.
Menininko kūrybos laukas toks platus, kad pokalbio metu pavyko perbėgti tik paviršiumi, trumpam stabtelint ties reikšmingiausiais projektais.
Be pretenzijų į tapybą
– Labiausiai esate žinomas kaip metalo plastikos kūrėjas. Tačiau retkarčiais parodų lankytojus nustebinate tapybos darbais. Klaipėdoje veikusioje parodoje „Trys Karaliai“ kartu su skulptūromis eksponavote ir jau tradiciniais tapusius savo tapytus paukščius. Kuo ši paroda skyrėsi nuo ankstesniųjų?
– Parodoje „Trys Karaliai“ – pastaraisiais metais sukurti, dar niekur nerodyti kūriniai – tapyba ir skulptūra. Aš ne tapytojas, bet kas man gali uždrausti? (juokiasi). Nuo senų laikų mano tapyba labai keista, tarsi vaikiška, įvaizdis – banalus. Bet ne tai svarbiausia. Man svarbu kompozicija, koloritas. Kuriu teminius projektus – yra buvęs kulinarinis ciklas, buvo tapybos darbai, įkvėpti istorinių paveikslų, buvo asociacijos. Kas keleri metai sukuriu tokį ciklą. Be pretenzijų į tapybą, bet, kaip ir sakiau, kas man uždraus.
– Pradėjote nuo romantinių paukščių, vėliau buvo kulinariniai. Dabar gi jie įgijo religinę prasmę. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?
– Esame tikintys žmonės, krikščionys, mums visada po ranka Šv. Raštas. Vyresnis žmogus ieškai gilesnės prasmės. Šv. Rašte randi ir ją, ir kūrinių formas.
Inčirauskienė (Z. I.): Tapydamas vieną iš šio ciklo paveikslų, jis pasakė: „Bus Trys Karaliai.“ Ir iškart susiformavo visa paveikslo kompozicija. Kitus paveikslus tapė tarsi emociniais pliūpsniais. Po to galvojome, kaip reikėtų pavadinti tuos paveikslus. Nesinori ko nors banalaus. Sustojome prie psalmių, jos suteikia daug minčių, savęs atradimo. Skaitome Karaliaus Dovydo psalmę: „Kalbėsiu apie Tavo įsakus karalių akivaizdoje ir nesigėdysiu.“ Sakau, tai gali būti parodos preambulė: tu rodysi kūrinius žmonėms, Šv. Rašto įkvėptas, ir niekas iš tavęs nesijuoks. Juk parodos vertintojai – tarsi karaliai.
– Kada randate laiko tapybai?
– Tapau dažniausiai tik vasarą, kai išvažiuojame į sodybą Anykščiuose. Bet ne kasmet. Man tai kaip sėjomaina, kad galėčiau pailsėti nuo technologinių metalo plastikos darbų. Gerai ten, Anykščiuose, – pasistatau balkone molbertą…
– Bet peizažų netapote?
– Kažkada esu tapęs, bet nedaug. Tapybos nesu mokęsis, vaikystėje nelankiau jokios dailės mokyklos. Bet potraukis tapyti buvo. Atvažiuodavo iš Maskvos kažkoks dailininkas ir tapydavo paupyje, o aš iš krūmų žiūrėdavau. Man tai taip patiko, kad su draugais susikalėme molbertus ir pradėjome tapyti tai, ką matėme: gamtą, upę. Esu neabejingas spalvoms. Jau vėliau, studijuodamasis ir Telšiuose, ir Taline, mokiausi piešimo, tapybos.
– Kaip sekėsi tapyti Taline studijuojant juvelyriką?
– Taline buvau maištininkas. Pasodina močiutę tautiniais rūbais, apdeda visokiais daiktais, ir visi 40 valandų tapo. O aš atsinešu molbertą ir per kelias valandas nutapau etiudą. Bet visi buvo labai tolerantiški, pasitraukdavo ir leisdavo man taškytis. Daug kas tuos mano paveikslus labai gyrė, surengiau ir parodą.
– Visada tapote paukščius. Ką jums gyvenime jie reiškia?
– Tiesą sakant, mano paveiksluose tikro paukščio nėra. Nors iš pradžių jie buvo mano tapyboje, kai perskaičiau Richardo Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“. Tuomet tie paukščiai skraidė netilpdami drobėje. Romantika. Bet man labiau norisi sarkazmo, ironijos, įžūlumo. Ir atkrito visi romantiniai dalykai. Man net ir paveiksluose svarbus reljefas. Kiekvienu atveju personažas lieka tas pats, keičiasi tik siužetas. Mano autorinis ženklas – šis paukštelis. Banalus, kaip vaikučiai paišo, be pretenzijų į rimtus siužetinius dalykus. Ir kažkaip sutelpu tame. Tai mano susikurta laisvė, ir aš per tą paukščio metaforą išreiškiu save.
Lemtingas plastilinas
– Visoje jūsų kūryboje gausu paradoksų. Iš pradžių metalo plastikoje būta daug kovingumo: Durbės, Žalgirio mūšiai, kokakolos ir pepsikolos kova. Vaikystėje mėgote žaisti su kareivėliais?
– Buvau surengęs parodą „Durbės, Žalgirio ir kiti mano vaikystės mūšiai“. Kai buvau penkerių, mane išvežė pas senelius. Kad nebūtų nuobodu, nupirko plastilino dėžutę. Ir prasidėjo! Iki šiol visą gyvenimą lipdau kareiviukus.
– Grįžtant prie parodos, nuo mūšių – iki Trijų Karalių. Kaip manote, kas lėmė tokią evoliuciją? Branda?
– Ko gero, branda. Kartu su krikščionišku tikėjimu norisi ir gilesnio požiūrio. Pati plastika, kūriniai vieną kartą gal brandesni, kitą – ne, bet tema, kryptis… Sakykim, kad branda.
I.: Jo kūryboje visada buvo svarbu istoriškumas ir bibliniai motyvai.
– Istorinė tema man artima, bet ją vizualizuoju su ironija, paradoksais, šmaikščiai.
I.: Kur pažiūrėsi, šmaikštumo yra visoje jo kūryboje. Pavyzdžiui, Telšiuose esanti Didžioji Žemaičių siena. Kūrinyje, skirtame Europos krikštui, panardinai kunigaikščius į statines ir įtaisei kraniuką. Kai kas dėl to net piktinosi – esą pasityčiojimas iš krikšto.
Nuplėšti uždangą
– Dar viena jūsų kūrybos tema – žydų istorija. Kodėl ji jums tokia svarbi? Kokia buvo pradžia?
– Žydų atminimui skirti ženklai – visą gyvenimą mane lydintis projektas. Daug jų esu sukūręs Telšiuose. Kai giliniesi į Senąjį Testamentą, ten ištisai – žydų istorija.
I.: Viskas prasidėjo 2000–2003 metais. Tuomet Nacionaline kultūros ir meno premija buvo apdovanota Rainių Kančios koplyčios kūrybinė grupė. Koplyčia buvo skirta Rainių kankinių atminimui. Ji tikrai verta nuopelnų. Tačiau netoliese yra vieta, kurioje nužudytos 500 žydžių mergaičių. Nuėjome su anūkais į tą vietą, o ten – žolė iki juosmens, krūmai… O dar pamatėme vaizdo įrašą, kai 2000 m. Vilniaus universitete vyko pasaulio žydų jaunimo konferencija, dalyvavo daug žymių žmonių. Atvažiavo jie į Telšius ir susitiko su paskutiniu gyvu liudininku – žydu Geniu. Jis vedė prie tų mergaičių kapo, bet taip ir nerado. Tai matant apėmė toks gėdos jausmas! Štai tuomet Romas nusprendė nuplėšti tą uždangą. Sako: reikia, kad būtų atkasta ta bendra krikščionybės ir judaizmo šaknis, kartu gyvenusių krikščionių ir žydų bendrystė. Jis dvejus metus labai nuoširdžiai dirbo ta tema, sukūrė 20 darbų, surengė konferenciją, vyko paskaitos. Dabar yra kitaip, o iki tol tai buvo pamirštas reikalas.
– Jūsų darbų yra ne tik Telšiuose?
– Yra ir Klaipėdoje, Druskininkuose, Anykščiuose, Šiauliuose, Vilniuje ir kitur. Vienas iš pirmųjų mano darbų baigus studijas Taline – kartu su buvusiu mano mokytoju, vėliau tapusiu kolega Petru Gintalu sukūrėme buvusio knygyno prie Senojo turgaus Klaipėdoje iškabą – knygą su Pegasu. Dabar mane pakvietė kurti Druskininkams. Sukūriau Sūručio skulptūrą – to miesto personažą pagal legendą. Ji aukšta – 220 cm, stovi prie bažnyčios. Po to dar užsakė šešis suoliukus, skirtus iškilių Druskininkų žmonių atminimui. Dar vienas man svarbus miestas – gimtieji Anykščiai. Ten kuriu žydų atminimui skirtus darbus. Šiemet liko sukurti du paskutinius kūrinius.
Laužomi standartai
– Labai svarbi jūsų kūrybos sritis – medaliai. Kada juos pradėjote kurti?
– Pradėjau studijuodamas Taline – 1979 m. dariau diplominį darbą. Jis buvo eksperimentinis, ekologine tema. Gynimo komisijos pirmininku buvo garsus lietuvių skulptorius Konstantinas Bogdanas! Talino mokykla tais laikais buvo pažangiausia. Aišku, visko ten buvo. Atvažiuodavo iš tuomečio Leningrado „gelbėti“ Talino mokyklos – mokyti akademinio piešimo (juokiasi). O estų grafika jau tada buvo garsi visame pasaulyje.
– Jūsų kuriami medaliai savo formomis dažniausiai netelpa į įprastus šio žanro rėmus. Nuo Talino laikų nesiliaujate eksperimentuoti?
– Esu parašęs studentams brošiūrėlę apie medalio meną. Svarbiausia mintis – išbandyti žanro ribas. Pavyzdžiui, mano kūrinys – kabantis ant grandinės butelis, jis vadinasi „Laiškas korintiečiams“. Nors forma neįprasta, bet jis irgi traktuojamas kaip medalis. Galimi ir tokie netradiciniai sprendimai.
– Konkursuose esate pelnęs daugybę apdovanojimų. Kurie iš jų jums reikšmingiausi?
– Svarbūs visi, kuriuose dalyvavau. Reikšmingas Izraelyje surengtas konkursas, skirtas H. K. Anderseno 200 metų jubiliejui, dalyvavo per 70 menininkų iš viso pasaulio. Jame mano sukurtas medalis laimėjo pirmąją vietą. Konkurse, skirtame Boriso Šaco atminimui, irgi buvo skirta pirmoji vieta.
– Čijunei Sugiharai skirtas medalis irgi pelnė apdovanojimą?
– Taip, jis jau buvo laimėjęs pirmąją premiją 1992 m. konkurse Lietuvoje. Bet 2020 m. Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM) tarptautinėje šiuolaikinio medalių meno parodoje Japonijoje jis pelnė Judaikos meno medalio premiją. Vėliau, 2023 m., man buvo skirtas Amerikos numizmatikos asociacijos (ANA) apdovanojimas už meistriškumą skulptūrinio medalio srityje, ANA leidžiamame žurnale buvo straipsnis apie mano kūrybą. Tai išties didelis įvertinimas.
– Daug metų Telšiuose rengdavote medalininkų stovyklas. Ar jos tebevyksta?
– Taip, jau 40 metų vyksta tarptautinės stovyklos – atvažiuoja menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Izraelio, Lenkijos, Čekijos, anksčiau atvažiuodavo iš Rusijos.
– Taline esate įgijęs juvelyrikos specialybę, kuriate papuošalus. Tačiau ir šioje srityje laužote standartus. Vis dar norisi maištauti?
– Aš tuos darbus vadinu „tarytum juvelyrika“ – be pretenzijų į tikrąją juvelyriką. Mano papuošalai labiau primena objektus. Prieš kelerius metus Taline, juvelyrikos galerijoje „A-gallery“, surengiau autorinę parodą. Ten labai įdomi erdvė buvusio banko pinigų saugykloje, ir paroda buvo labai gerai įvertinta.
Paskutinis semestras
– Esate Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius. Ar dėstytojo darbas netrukdo kūrybai?
– Dėstau paskutinį semestrą. Nuo rugsėjo nusprendžiau nebedėstyti. Nors mokymo procesas vyksta tik kartą per savaitę, bet tai labai intensyvus kontaktinis darbas su 17 studentų.
– Kokie šiandienos studentai – noriai perimantys patirtį ar „jau viską žinantys“?
– Anksčiau studentai buvo kitokie, kai buvo technikumas, daugiau amato mokėsi. O dabar studentai labai prasilavinę, labiau nori kurti konceptualų meną, o mano tikslas – išmokyti kurti reljefinį portretą.
– O kaip atrodo jūsų mokymo procesas?
I.: Romualdas turi savo metodiką ir moko studentus sukurti reljefinį portretą iš nuotraukos. Reikia juos nuolat konsultuoti, nes vieni – talentingesni, kiti – mažiau, bet visus reikia išmokyti. Jo paskaitas renkasi daug studentų – studijuojantys ir metalo meną, ir skulptūrą. Žodžiu, jis populiarus, bet ateina laikas, kai reikia pagalvoti ir apie sveikatą. Iš dalies gerai tas akademinis pedagoginis darbas – pabūni su jaunais žmonėmis, bet kai tampa fiziniu savo kūno alinimu, pagalvoji, ar verta…
– Dėstytoju būsiu dirbęs 45 metus, iš pradžių technikume, po to – akademijoje. Pradžioje buvau nepakeičiamas, lyg savo mokyklą sukūręs. Bet laikas bėga, žmonės keičiasi. Turi jausti savo vietą. Labai palengvėjo, kai apsisprendžiau nebedėstyti. Galėsiu atsidėti vien kūrybai.
Gyvenimo durys
– Kurį savo darbą laikytumėte svarbiausiu gyvenimo kūriniu?
– Katedros duris. Trejus metus jas dariau labai intensyviai. Pirmus metus Dailės akademijoje buvau net paėmęs akademines atostogas, kadangi darbo ten buvo daug – reljefų, portretų.
– Ar lengvai įkalbėjo imtis tokio masto projekto?
– Ne. Prieš tai buvome Florencijoje. Vakare vaikštome, atsisuku – didžiojo menininko, metalo dirbinių meistro, skulptoriaus Lorenco Giberti metalo reljefais puoštos bažnyčios durys. Žiūrėjau, žiūrėjau, galvoju: kažin, kad taip ką nors tokio pabandžius padaryti… Reljefus gi lipdau. Taip sužavėjo! Parvažiuoju, praeina pora mėnesių, užsuka architektas Algirdas Žebrauskas ir sako: Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui reikia Telšių katedrai padaryti duris. Iš pradžių griežtai atsisakiau. O jis: kas daugiau padarys, jei ne tu? Ir įkalbėjo. Tai tikrai didžiausias mano darbas visais atžvilgiais.
– Tokiam darbui reikėjo ir labai daug istorinės medžiagos. Ar pats ją rinkote?
– Architektas A. Žebrauskas labai domisi Žemaitijos istorija, kartu su juo rinkome medžiagą, sudėliojome siužetus. Kai nulipdžiau pirmą eilę, pasikvietėme šviesaus atminimo vyskupą Joną Borutą. Jis buvo labai išsilavinęs, išmintingas žmogus. Pasižiūrėjo, sako: gerai, tik gaila, kad kuršių nėra. Tada aš ir juos įtraukiau. O trečioje eilėje buvo Kražių kolegija, vienuoliai. Padariau tuos vienuolius su gobtuvais. Vyskupas man mandagiai paaiškino, kad pranciškonų abitai su gobtuvais, o jėzuitų – be. Nukaišiau tuos gobtuvus. Tik tiek buvo pastabų. Šiaip stengiausi duris kurti laikydamasis principo nevaizduoti tiesmukų Jėzaus, Marijos detalių. Man tai atrodė neetiška. Net vaizduodamas Šiluvos stebuklingą apsireiškimą, vietoj Marijos padariau skrynią, kurioje rastas patvirtinantis dokumentas, ir votų pridėjau.
Per humoro prizmę
– Telšiai pilni jūsų kūrybos. Tikriausiai būtų galima sukurti turistinį maršrutą pagal jūsų kūrinius?
– Telšių turizmo informacijos centras puikiai dirba, turi per 20 gidų ir jie veda tais maršrutais. Bet tai ne vien mano kūriniai. Žemaičių sienoje yra ir Petro Gintalo, ant ješivos – labai gražus Mindaugo Šimkevičiaus kūrinys. Yra ir mano studentų darbų. Katedros aikštėje – mano studentės Eglės Tamošiūnaitės Katedros aikštės maketas. Žemaitijos gaublys – irgi mano studento Artūro Valiūno darbas. Bet idėja buvo architekto A. Žebrausko – per humoro prizmę Žemaitiją parodyti kaip visą pasaulį.
– Ko gero, jūs ir įpučiate savo studentams požiūrį kurti su humoru, sveika ironija?
– Turizmui skirtus objektus norisi kurti atraktyvius – kad žmonės galėtų pasukti, atsukti, dar ką nors padaryti. O matytumėt, koks tai buvo apleistas miestas, kai čia atvažiavau! Partkomo sekretorius kaip į tremtį atsiųsdavo, ir niekas nieko nedarė. Bet tai ir gerai, kadangi nieko ir nesugriovė. Ir kai atėjo kūrybingas architektas, senamiestis buvo išgelbėtas, miestas išgražėjo. Kartu pasikeitė ir jo gyventojai – pradėjo didžiuotis Telšiais. Pasikeitė požiūris. Tie dalykai irgi auklėja. Ir niekas neniokoja kūrinių. Jei netyčia nukrenta kokia detalė, žmonės tuoj skambina, atneša. Labai pagarbiai elgiasi.
– Skaičiau, kad laisvalaikiu mėgstate kulinarinius eksperimentus. Kaip jie atrodo?
I.: Romas yra tikras smaguris. Kai vykstame į keliones, maistas net tampa mūsų konfliktų priežastimi (juokiasi). Nes man reikia įprasto maisto, o jam rūpi išbandyti neragautus dalykus. Namie jis gamina retai, bet jei jau ką nors daro, jam viskas turi būti estetiškai patiekta, iškart kuria kokią nors kompoziciją. Yra patiekalas, kurį gamina kartą ar du per metus, – jautienos troškinys su ypatingu padažu, į kurį deda medaus ir kitų ingredientų. Dar jis puikiai paruošia sraiges. Išmano visą procesą, kaip jas laikyti, kaip išvirti, kaip išimti. Būna labai skanu, tik labai retai.
– Nuvažiavome į Paryžių ir ten ragavau sraigių – mano geresnės (juokiasi). Man kur nors nuvažiavus labai smalsu paragauti to krašto maisto.
– Rugpjūtį švęsite 75 metų jubiliejų. Kaip jį paminėsite?
– Rugpjūčio 15-ąją bus parodos atidarymas Anykščių koplyčioje. Pavadinimas nesikeis – „Trys Karaliai“. Tik gal darbų bus kiek daugiau. Jeigu suspėsiu…
VIZITINĖ KORTELĖ
Romualdas Inčirauskas gimė 1950 m. rugpjūčio 28 d. Anykščiuose. 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1979 m. – Estijos valstybinį dailės institutą Taline.
Gyvena ir kuria Telšiuose, yra VDA Telšių fakulteto metalo meno programos profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, LATGA narys ir Tarptautinės medalių kūrėjų federacijos (FIDEM) narys.
Kūrybos sritys – skulptūra, medaliai, tapyba. Per daugiau nei 45 kūrybos metus yra surengęs apie 60 autorinių parodų, dalyvavęs daugelyje jungtinių parodų, simpoziumų, plenerų, konkursų.
Sukūrė daug kūrinių Telšių miesto viešosiose erdvėse. Žymiausi: Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros durų reljefinė-skulptūrinė kompozicija, skulptūrinės kompozicijos Didžiojoje Žemaičių sienoje, ženklai-skulptūros žydų bendruomenės atminimui Telšių senamiestyje, 20 skulptūrų projektas TELZ (Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė).
Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio šalių muziejai: Britų muziejus (Londonas, JK), Nelli Markka muziejus (Suomija), Jeruzalės menininkų namai (Izraelis), Nacionalinė meno akademija (Bulgarija), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt., privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur.
Kūrybos įvertinimas: 2023 m. Amerikos numizmatikos asociacijos apdovanojimas už meistriškumą skulptūrinio medalio srityje (JAV); 2021 m. suteiktas Telšių miesto garbės piliečio vardas; 2020–2021 m. Judaikos meno medalio apdovanojimas tarptautinėje šiuolaikinio medalių meno parodoje „FIDEM“ (Japonija); 2019 m. medalis „Už nuopelnus Anykščiams“ ir atminimo ženklas „Už nuopelnus Žemaitijai“; 2016 m. Žemaičio aukso ženklelis, Tarptautinio medalio konkurso „Boris Shatc“ I premija (Sofija, Vilnius, Jeruzalė); 2015 m. LDS auksinis ženklelis; 2005 m. Tarptautinio medalio konkurso „H. K. Andersenui – 200“ I premija (Izraelis); 2002 m. Tarptautinio medalio konkurso „Animus. Spiritus. Violin” specialus prizas (Izraelis); 1995, 1998 m. Baltijos medalių trienalės laureatas; 1997 m. Respublikinės medalių trienalės laureatas; 1992 m. Respublikinio medalių konkurso „Čijune Sugihara“ I premija.
