Gintautė Rusteikaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos aktorių, kurios kelias nuo teatro būrelio iki didžiųjų scenų buvo pilnas savęs pažinimo ir iššūkių. Baigusi vaidybos studijas pas Valentiną Masalskį, ji jau spėjo suvaidinti ne tik teatro scenoje, bet ir kine. Praėjusį rudenį aktorė pasirodė režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“, o šių metų pradžioje – Algimanto Puipos filme „Naktinis seansas“. Tačiau šiame pokalbyje ji atskleidžia ne tik darbo užkulisius, bet ir savo asmeninę kelionę – nuo aktorystės ieškojimų iki vaikystės patirčių, kurios užgrūdino ją kaip žmogų.
Toma LIUTIKĖ
Išmokti būti
– Gintaute, tau 25 metai. Ar jau baigėsi jaunystės ieškojimai?
– Nesijaučiu labai subrendusi, bet pradėjau ne taip dramatiškai kaip anksčiau reaguoti į gyvenimą. Ir tai mane džiugina. Manau, kad ieškojimai priklauso nuo profesijos, nes aktorystė yra gana chaotiška veikla, turi daug visko į save įsileisti ir priimti…
Arba susitaikyti su tuo, kad darbo yra ir darbo nėra. Tai iššūkis išmokti būti tą laikotarpį, kai nėra jokio kūrybinio proceso, psichologiškai su tuo susitvarkyti ir nepradėti savęs „plakti“, kad esi netikusi aktorė ar kad visi tave pamiršo. Ši karjera greitai nepastatoma, ir tai reikia priimti.
– O ką veiki, kai nėra kūrybinio proceso?
– Stengiuosi neapleisti aktorinio raumens. Judu, daug vaikštau, rytais sportuoju, daug skaitau, žiūriu filmus. Susitinku su brangiais žmonėmis, kurie irgi sukasi meno srityje, jie mane įkvepia, apsikeičiame energija, nes gal jie tuo metu turi darbo ir gali mane papildyti. Man labai svarbūs žmonės.
– Rudenį Jaunimo teatras Vilniuje pristatė premjerą – K. Lupos spektaklį „Užburtas kalnas“, kuriame tu vaidini. Spektaklis trunka penkias su puse valandos, o Thomo Manno knyga, pagal kurią jis pastatytas, yra daugiau nei vieno tūkstančio puslapių. Papasakok apie šį kūrybinį procesą.
– Labai gerbiu žiūrovus, kurie sugeba pažiūrėti visą spektaklį. Procesas prasidėjo gana anksti. Po atrankų pradėjome nuoširdžiai skaityti knygą, ir man asmeniškai buvo sunku. Th. Mannas yra specifinis rašytojas, ir aš nesu jo skaitytoja, todėl man tai buvo didžiulis iššūkis, kurį įveikiau. Tai didžiausia knyga, kurią perskaičiau, po „Hario Poterio“.
Gegužę visi sėdome prie stalo analizuoti. Tik liepą pamažu pradėjome gabaliukus nešti į sceną. Visas kūrybinis procesas buvo pilnas K. Lupos kalbėjimo, būrimo, jis užbūrė mus tuo kalnu. Tai buvo įdomi patirtis. Dabar, kai atsiverčiu savo užrašus iš to laiko, kiekvienas sakinys yra „wow!“ – kaip gerai pasakyta! Tad esu dėkinga, kad po studijų turėjau progą dalyvauti tokio masto spektaklyje.
Dėkinga likimui
– Tavo asmeninė scena šiame spektaklyje yra pačioje pabaigoje. Ar nebuvo apmaudu, kad tiek daug laiko praleidai užkulisiuose?
– Ne, ne, aš labai laiminga ir vertinu. Tokiame spektaklyje galėčiau ir medžiu būti! Dėkinga likimui, kad esu ten. Nebuvo jokių minčių apie apmaudą. Šis vaidmuo man kaip jaunai aktorei buvo tobulas. Iš tikrųjų jis nebuvo toks paprastas… Nors gal atrodo, kas čia tokio – tik viena scena, bet ji reikalauja daug vidinių resursų, reikėjo nepagailėti savęs, netaupyti ir atiduoti viską.
Įdomus dalykas, kad keturias su puse valandos teko sėdėti užkulisiuose. Reikėjo taip susidėlioti laiką, kad nepavargtum, neišsitaškytum, nepliurpti su visais, rasti savo vietą ir būti. Atrodo, kad pavyko, aš kaip koks gyvūnėlis susiradau savo kampelį ir buvau, laukiau, kaupiausi.
– O kaip sekasi vaidinti kartu su V. Masalskiu, savo mokytoju, ir pamatyti jį iš kitos perspektyvos, kaip aktorių?
– Kad šiame procese buvo ir Valentinas – man tai Dievo dovana. Man buvo taip ramu, jis kaip koks angelas sargas, net pati jutau, kaip pradžioje laikiausi fiziškai arčiau jo. Manau, tai natūralu. Kai esi naujokas, ką tik baigęs akademiją, mokytojas yra artimiausias žmogus. Ir ypač naujoje aplinkoje, kai visi smalsiai į tave žiūri kaip į naują žmogų, stebi, kaip save prisistatysiu, kaip elgiuosi. Buvo gera Valentiną turėti šalia.
Kai procesas įsibėgėjo, buvo įdomu savo mokytoją stebėti kaip aktorių – kaip jis reaguoja į pastabas, kaip kitą dieną ateina pasiruošęs. Daug iš jo mokiausi. Tai dar didesnė mokykla nei akademija.
Magiška patirtis
– Tu taip pat esi kino aktorė, suvaidinusi dviejuose A. Puipos filmuose – „Sinefilija“ (2021) ir naujausiame „Naktinis seansas“ (2025). Papasakok daugiau.
– Dirbti su A. Puipa – dar viena be galo įdomi patirtis. Jis kuria kitokį kiną: fantastišką, šizofrenišką, tokį net sapnišką. Filmavimo metu smagu kurti, nes dažnai pasitaiko keistų, neorganiškų prašymų, pavyzdžiui, išpūsti akis, jauti, kad tai nenatūralu, bet kadre atrodo gerai. Įdomu išbandyti save tokioje keistoje vaidyboje. Visas patirtis, susijusias su vaidyba, ypač vertinu ir laikau sėkme, kad apskritai gaunu galimybę dirbti su tokiais genialiais kūrėjais.
– Tradicinis klausimas: kas labiau patinka – dirbti kine ar teatre?
– Dar nežinau. Man atrodo, kad negalėčiau atsakyti, nes dar nevaidinau tiek, kad pajausčiau. Teatras yra gyvas procesas, čia ir dabar, kas kartą ateini ir vyksta vis kitaip. Tai tuo gal labiau patinka teatras. Bet ir kine įdomus pakartojimo menas – kaip tą sceną suvaidinti, kiek kartų tai kartoti. Man apskritai vaidyba be galo įdomu – atrodo, kad bijai, jaudiniesi, tačiau išeini į sceną ir net nespėji suvokti, kur baimė dingo. Man patinka ši magija.
– Kodėl apskartai pasirinkai šį savo gyvenimo kelią?
– Kai mamos klausiau, kodėl mane nuvedė į teatro būrelį, ji sakė, kad turėjau daug energijos. Pabandė leisti į grojimo pianinu pamokas, bet ten atėjusi iškart sudaužiau vazą. Norėjau išmokti groti „Titaniką“, bet mokytoja sakė, kad tam reikia kelerius metus mokytis. Tai, sakau, jei taip greitai neišeina, tada ne. Tuomet pati muzikos mokytoja pasiūlė: leiskite ją į teatro būrelį. Taip ten ir atsidūriau nuo septynerių.
Ugningo charakterio
– Bet juk tavo mama buvo teatro mokytoja, pas kurią ir aš mokiausi, ir pamenu tave, mažą vadovės dukrelę, kuri buvo labai įsimylėjusi Harį Poterį.
– Man labai patiko Haris Poteris. Atsimenu vieną vakarą, kai mama sako – ateik, turiu kai ką tau parodyti, ir parodė žurnale, kiek yra Hariui Poteriui metų, kad jis žymiai už mane vyresnis. Aš taip verkiau, man širdis plyšo, kad jis nėra tas berniukas iš pirmos dalies, nes toks jis būtų mano vienmetis.
– Jūs esate trys seserys, mama dirba mokykloje, net buvo tavo auklėtoja. Kaip sekėsi augti paauglystėje?
– Šeima man yra didžiulė vertybė, o jos sudedamoji dalis – tikėjimas. Mes tikinti šeima, ir man tai yra varomoji jėga. Kai jaučiu, kad pasuku iš savo vertybinio kelio, iškart atsisuku į šeimą, kad „susirinkčiau“ save, važiuoju į Lapių kaimą ir ten einu į miškus, kalbuosi su tėčiu.
O mudviem su mama mano paauglystė buvo sunkus etapas. Tuomet ir mama buvo gana jauna, ir aš ugninga. Nebuvo lengva: abi toje pačioje mokykloje, kai perėjau į gimnaziją, ji irgi perėjo ten dirbti ir tapo mano auklėtoja bei teatro vadove. Tai buvo labai artimas, glaudus ryšys visais atžvilgiais. Kai reikia susivokti, kur mama, kur mokytoja ir kiek lieka mamos, kiek lieka mokytojos, toks keistas ir neįprastas modelis. Man kartais užeidavo toks paaugliškas pavydas, kai kas nors sakydavo, kokia „faina“ tavo mama, mane tai nervindavo: „čia ne tavo žmogus, čia mano mama“. Su mama abi buvome gana ugningos, buvo daug nemokėjimo susikalbėti. Bet mes puikiai susitvarkėme ir dabar sutariame nuostabiai.
– Manau, kad tau, kaip pirmam vaikui, teko daugiausia sunkumų, tavo sesėms jau lengviau?
– Tai aišku, mano sesuo Jonė jau penkiolikos galėjo per naktį pas draugę pasilikti, o aš niekaip, tegu pas mane draugės atvažiuoja, kad mama matytų. Todėl lipdavau pro langą ir naktimis bėgdavau iš namų. Toks buvo mano paaugliškas protestas: neleidi, tai darysiu savaip. Iš tos paauglystės išsinešiau savas pamokas, be kurių nebūčiau tokia. Kaip Dievas vedžioja, reiškia, taip turėjo būti.
– Po mokyklos vienerius metus studijavai Vilniuje, o dabar po studijų Klaipėdoje vėl sugrįžai į jį. Kaip Vilnius tau?
– Man Vilnius nebuvo svetimas, jame gyvena tėčio brolis, tai mes kiekvieną vasarą ten atvažiuodavome. Profesiniu požiūriu Vilniuje yra didesnė konkurencija, tačiau kartu ir daugiau galimybių. Taip pat ir informacinio triukšmo. Todėl man norisi sugrįžti į pajūrio kraštą, pailsėti, pasiklausyti tylos, čia man namai. Net kai iš Vilniaus perstojau į Klaipėdą, man buvo daug ramiau, nes čia namų, saugesnė zona. Tačiau šiuo metu vėl gyvenu sostinėje, kur patiriu galimybių džiaugsmą, man Vilnius yra vienas gražiausių miestų Lietuvoje. Gera ten tiesiog eiti gatve ir grožėtis.
Būti procese
– O apie ką svajoji?
– Norėčiau dirbti, tiesiog dirbti, kurti. Negaliu sakyti, kad nesvarbu ką, nes daug ko ir nedaryčiau, bet tikrai norisi tiesiog dirbti, vaidinti, norisi kūrybinio proceso. Kai pabuvau šiame procese pas K. Lupą, tai norisi vėl, nes pajutau tai kaip saldainį, ir norisi dar ir dar. Visiems palinkėčiau aktyvaus kūrybinio proceso, nes jis yra nuostabus ir galima daug iš jo gauti.
– Ar turi ambicijų režisuoti?
– Ne, visai nenoriu. Noriu, kad mane režisuotų. Kai procese dingsta režisierius ir palieka aktorius dirbti vienus, man būna sunku. Reikia vado, norisi, kad pasakytų, nukreiptų, pažiūrėtų iš šono.
– Sakai, kad daug ko nedarytum… Kokios tavo ribos scenoje?
– Dalyvavau radijo spektaklyje ir ten nesupratau, ko iš manęs nori. Tuomet turėjau išdrįsti klausti, pasakyti, kad gal ne taip darykim. Susidūriau su savo vidine prieštara, kad gal keista prieštarauti, juk yra režisierius, ar aš, aktorė, turiu teisę? Aišku, viskas nuo režisieriaus priklauso, ar jis atsižvelgia, juk jis gali sakyti – ne, vis tiek darom taip, kaip sakau. Ir tada bandai iš savęs išgauti tą keistą dalyką – padaryti taip, kaip nori jis. Įdomu, kokie dar režisieriai manęs laukia.
Aktorystė charakterį gerai „aplaužo“, susiduri su ego momentais. Tada turi sąmoningai atsitraukti ir paklausti savęs, kas tave erzina ir kodėl. Stengiuosi save gaudyti ir mokytis gražiau reaguoti į pastabas ar kritiką. Man nėra lengva priimti kritiką. Kitiems gal lengviau. Bet man tikrai būna sunku, ir stengiuosi veidu neparodyti, kad susinervinu. Aišku, čia mano perfekcionizmas. Man ne kartą V. Masalskis yra sakęs, kad nemoku priimti pastabų. Tada, pamenu, net galvojau, kaip man reaguoti, kai sako pastabas: ar šypsotis, ar linksėti?..
Ilgainiui pradedu suvokti, kad pastabos ne apie mano asmenybę, o apie vaidybą, kaip žmogus mato tave vaidmenyje. Džiaugiuosi, kad pamažu pavyksta tai atskirti. Su kitais pasikalbu ir suvokiu, kad čia ne vien mano problema, daug kas iš aktorių susiduria su nemokėjimu priimti kritiką. Tikriausiai tai viso gyvenimo mokykla. Mano ego didelis, ir jei jis lipa per kraštus, tai niekas kitas jo nepažabos, tik aš pati.
Išskirtinės išvaizdos
– Tavo išskirtinė išvaizda: ugniniai plaukai, strazdanos. Ar susidurdavai paauglystėje su patyčiomis?
– Aš gimiau 1999-aisiais, ir tai buvo metas, kai „ryža“ buvo „ant bangos“. Buvo net daina apie „ryžikes“ sukurta. Niekaip nesuprasdavau, kas blogo su tais plaukais, su jų spalva. Vaikystėje buvau apkūnesnė, strazdanota, tai nuolat buvau pravardžiuojama „ryža kiaule“. Buvau taikinys. Aš vis pagalvoju, o kas būtų buvę, jei mano mama nebūtų buvusi mokytoja. Manau, kad tai mane kažkiek apsaugojo. Nors mama niekada nesikišdavo į mano incidentus.
Baisiausia buvo grįžti autobusu į savo Lapių kaimą, į stotelę, nes ten laukdavo vaikai iš globos namų. Jie, augę be meilės, buvo žiauriausi – akmenimis apmėtydavo. Prie patyčių prisidėdavo ir mano dramos mokytoja, kuri komentuodavo mergaičių figūras. Pamenu, turėjau vaidinti princesę, ji man matavo sijoną ir sako: „Nu, kokia tu išsipūtus.“ Atsimenu, ilgai verkiau, kad negaliu būti ta princesė.
Mane tai užgrūdino ir dar labiau atskleidė ugningą charakterį, aš kirsdavau atgal, ir dėl to, matyt, nebuvau labai mėgstama. Turbūt žmoguje yra kažkoks mechanizmas, kaip reaguoti: arba skundiesi mamai ar tėčiui, arba kerti atgal.
Dabar jau 2025-ieji, ir mano jauniausia sesuo eina į mokyklą. Spėkite, ar kas pasikeitė? Niekas. Mes vizualiai panašios, tad patyčios neaplenkia ir jos. Aš niekaip negaliu to suprasti. Bet sesėms sakau, kad tai vienąsyk baigiasi, o tas mūsų išvaizdos išskirtinumas nebūtinai turi patikti visiems, nereikia jo bijoti. Kažkam tai yra negražu, ir ką su tuo mums daryti? Tai yra tik jų nuomonė.
– Ar tos patyčios tau vis dar aidi galvoje?
– Ne, nieko nebeliko.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
