Šiaip jau dienoraščiai neturi įžangų. Nes gyvenimas toks. Be didesnių prologų. Op, gimsti, ir prasideda „ilga dienų virtinė“, priverčianti eiti. Reikia eiti. Reikia eiti pradėti ruoštis Klaipėdos dramos teatro premjerai – latvio Elmaro Senkovo režisuotam spektakliui „Mane vadina Kalendorium“ pagal to paties pavadinimo tautiečio rašytojo Andrio Kolnozolo bestselerį.
Evelina ZENKUTĖ
Vasario 8
Šviesos greičiu suskaičiau romaną. Ne tik todėl, kad biblioteka spaudė grąžinti. Tiesiog patiko. Realiai ir nerealiai. Sėkmės Elmarui. Ir nuoširdi užuojauta. Šitas teksto lengvumas apgaulingas. Bet režisierius turbūt pratęs. Turbūt tik man taip sunku atrodo. Tie režisieriai moka tverti pasaulius. Ir kalendorius scenose. Ir viską, kas juose. Nuo pirmo iki paskutinio lapelio. Net šviesą ir viltį. Net meilę. Tokią tyrą, kad jai nereikia vardų. Net tokius Dievo užmirštus Latvijos miestelius. Sriubą, aguročius, strimėlytes ir kokakolą. Alkoholikus, nuskurdusius, nukaršusius, ligotus, atstumtuosius. Galią. Didelę didelę. Priešdėlį „ne“ nuridedančią. Artumą tolimiems. Nepageidaujamiems. Nereikalingiems. Oskarus, šaukiamus kalendoriais, kurie eina ir eina ir rašo ir rašo ir rašo. Dienoraščius-scenoraščius sieloraščius.
Vasario 11
Gal spektaklis nebus aktualus kritikams, bet patiks žiūrovams. Tai citata. Taip Klaipėdos dramos teatro premjerai skirtoje spaudos konferencijoje pasakė „Kalendoriuje“ Janiną – atominę, kone šimtametę tetulę vaidinsiantis Darius Meškauskas. Gera nebūti kritike.
Vasario 13
Spektaklis ryt. Spektaklis visada šventė. Bet kuris. Net jei apie mirtį. Nesu nusistačiusi prieš spektaklius apie mirtį. Veikiau būčiau prieš nusistatymus. Galbūt net pačią mirtį. Tik statykis nesistatęs. Ne pri.
Vasario 14
Jau po. Antrame veiksme pasidarbavo kondicionierius. Namo grįžau skaudančia gerkle. O gal tai gumulas, stojęs nuo pirmų Džiugo Grinio Oskaro žodžių. Laužiamų pirštų. Trūkčiojančių akių. Tyro žvilgsnio. Kūną suriečiančios panikos, kai jau visai blogai. Beveik klinika. Euforiškų plojimų džiaugiantis. Juk viską žinau. Kad kažkas su nervais. Kad gyvena su senyva mama. Kad iš pašalpų. Kad tyras ir tikras. Kad vyras, bet vaikas. Kad rašo dienoraštį. Kad išmoko visus kalendoriuje esančius vardadienius. Kad myli besąlygiškai ją – gražiąją (aktorė Samanta Pinaitytė). Kad dėl jos ir išmoko. Kad šviesa ji jam. Kad vardo jos nežino. O ir žinoti nenori, nes kalendoriuje daug baisių. Kad užjaučia, padeda, vienija, meluoja, prisigeria, šoka, režisuoja. Ir eina, eina, eina. Kad yra žmogus. Šviesa. Ir vis tiek. Akis truputį graužia. Nes akina?
Vasario 15
Nesumenkinant gumulo, vis dėlto kondicionierius. Ne psichosomatika. Buvo balsas – nėra. Čia esi, čia ne. Bet ir nesisieloju. Spektaklyje toks Oskaro-Kalendoriaus draugas Otto (akt. Jonas Viršilas, Alius Veverskis) suserga gerklės vėžiu. Tai Oskaras jam paskambinęs nuramina: balsas bendravimui nebūtinas. Sakyčiau, minčiai Otto pritaria. Nepėsčias Otto. Rimtas mokslininkas. Aš ne. Bet irgi sutinku. Didieji dialogai vyksta akimis, nugaromis, sielomis. Tylint ar nesant greta. Arba rašant. Tai ir rašau. Ir šiandien galvoju apie žodžius. Tiksliau – kalbėjimą ir veiksmą. Kaip keista. Net paradoksalu. Džiugo Oskaras-Kalendorius per visą spektaklį išberia 50 puslapių teksto (inscenizacija E. Senkovo, vertė Laimantas Jonušys, kaip ir A. Kolnozolo romaną). Teksto, kuris knygoje neištariamas. Nes užrašytas dienoraščio puslapiuose. O jų daug. Nes ir dienų juk nemažai. Nuo liepos 8-osios iki liepos 7-osios. Visi metai. Visas vienas didelis ratas aplink Saulę. Tai va, kol Žemė keliauja, Oskaras labiau tyli. Na, gal tik kartais pasikalba su mama Klara (akt. Eglė Barauskaitė) ar pastoriumi Arvydu (akt. Vaidas Jočys). Tyli, nors scenoje kalba baisiai daug. Sako žodžius, kurie išties ne žodžiai, o mintys. Ir kaip ta Žemė nestovi vietoje. Veikia. Jis veikėjas. Veiksmadarys. Todėl vaikšto. Stebi gražiąją merginą su sužadėtiniu. Rašo elektroninius laiškus. Prisijaukina Neimanių Janiną. Organizuoja labdaringą sriubos virtuvę. Padeda vargšei sukčių kamuojamai Birutėlei (akt. Renata Idzelytė). Valgo strimėlytes. Lankosi klube „Cherry“. Rūpinasi padauginusia Vikija (akt. Justina Vanžodytė). Šoka pagal ABBA. Skambina miestelio gyventojams. Susidraugauja su Leo-Leninu (akt. Mikalojus Urbonas), Maiga (akt. Simona Šakinytė), Kalle (akt. Jonas Baranauskas) ir Ruoze (akt. Toma Gailiutė). Naujiems bičiuliams suorganizuoja savo gimtadienį. Rašo pjesę. Stato spektaklį apie liūdniausius dalykus pasaulyje. Stengiasi išvengti klinikos. Nes jei ji, tada negyvenimas. Vienija. Suburia. Atjaučia. Inicijuoja. Džiūgauja. Panikuoja. Kad eina, jau rašiau. Bet eidamas ir užmina. Truputį ant sąžinės. Kažkiek ant tų išblizgintų patogaus gyvenimo batų. Per ilgų egoizmo padelkų.
Gal apie tai visas teatras. Apie įgarsintas sielas ir ilgas keliones keliuose kvadratiniuose metruose?
Vasario 18
Šiandien galvojau apie Džiugą ir jo džiugesį. Jam vaidinti. Mums į jį žiūrėti jam būnant scenoje. Būnant personažu, būnant per jį, su juo ir jame. Byloti talentą, liudyti šitą didelę Dievo dovaną – aktorystę – didelė dovana ir žiūrovams. Gal todėl jaudina. Nes priartėji. Prie Džiugo ir Oskaro, prie dviejų apdovanotųjų, vienas kitą radusių. Ir dar. Džiugas man vis tiek primena sūrį. Tą jo vardo. Nes kai sakai „cheeeeese“, šypsaisi. Tai sūris, išeina, lygu šypsenai. O šypsena – net jei vidinė – šiluma. 36,6 laipsnio. Žmogiškoji.
Vasario 19
Dariaus Motušė Kuraž „Mamoje Drąsoje“ man buvo nelabai. Žinau. Kryžiai, įvertinimai, geri atsiliepimai. Bet nepatiko. Neįtiko. Netiko man tada. Neimanių Janina kitas reikalas. Todėl šiandien galvoju apie kūnus. Žmogiškuosius ir personažiškuosius. Apie Dariaus Janiną ypač. Šitą ūsuotą, skarotą, dūmijančią aguročių šamanę. Šitą neprigirdinčią, grubią, geriančią kone šimtametę tetulę. Šitą Oskaro drauge tampančią vargšę vienišą moterį. Šitą liūdną liūdną žmogų. Su paslaptimi. Ir užvakuota širdimi. Kadais, kai buvo karas, Janinos vyrą negyvai uždaužė kariškiai. Nuo tada ji augina aguročius. Mylimajam atminti. Mylimajam, kuris tų aguročių sėklas sėjo gėlių klombose. Nes karas. Nes badas. Nes bent kažką žmonės pavalgys, kai išaugs. Tai štai neliko mylimojo, ir nuo tada už du. Gyvena už save ir savo vyrą Janina. Tik kūne viename. Uždominuotame antros jos pusės, nepelnytai nuskriaustos, ir kietinančios netekties. Ir Darius čia kaip buvęs. Vyriškam Janinos pradui ir savisaugiškam grubumui parodyti. Sielos skausmui išreikšti. Nors nežinau. Galbūt tiesiog tokią Janiną mato Oskaras. Visi ten scenoje atspindys jo akyse.
Vasario 20
Džiugui – kryžių. Rezervuokite, prašau. Už jau minėtą Dievo dovaną. Ir jautrumą. Ir už visų oskarų įkūnytą sumą. Oskarams irgi po kryžių. Už gal kažkaip ne visaip taip funkcionuojančias smegenis, bet tikrai taip besidarbuojančias širdis. Veikiančias. Nes dabar daug sugedusių.
Vasario 21
„Kalendorių“ pažiūrėjau vėl. Dvi šventės per vieną gerą savaitę. Didelė retenybė mano ir visų mūsų laikais, kai laiko nėra. Artimajam. Sau. Koks dar teatras du kartu. Sudėjau. Devynios. Tiek valandų per aštuonias dienas išgaravo iš mano gyvenimo. Taip pasakytų mažateatriai ar ateatralūs. O man atrodo, tomis valandomis aš gyvenau labiau. Ir antrąsyk su tuo gumulu. Gumulai gerklėje ne toks dažnas reiškinys, kai pagalvoji. Beveik toks pats retas kaip du spektakliai per vieną gerą savaitę. Beje. Į vasario 21-osios „Kalendorių“ išsiruošiau humaniškesnė nei praėjusį sykį. Gerokai per dideli languoti fūristo marškiniai. Patįsusios alyvuogių spalvos kelnės. Labai prie chebros – kaip čia buvusi į parankę Oskarui, Birutėlei ar bet kuriam kitam paribio podiumo modeliui (scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė).
Vasario 22
Kažkaip susimąsčiau. Seniai mačiau tokį antisnobišką, neprestižinį, nepretenzingą spektaklį. Beveik su kvapeliu. Kurį skleidžia tas svirduliuojančių, baisiai šokančių, klibinkščiuojančių, vemiančių, komunizmą tebestatančių, sergančių, senstančių, mirštančių, piktų, bambančių, vulgarokų veikėjų paradas. Sukarikatūrintų ir sušablonintų iki negalėjimo. Kol pasidaro deklasuotųjų archetipais. Todėl tokiais šiek tiek erzinančiais. Neva beskonybe, neva provincialumu, neva nepakankamu intelektualumu. Čia ta kita Latvija, ta kita Lietuva, ta tamsioji, neinstagraminė pusė. Be nušvitimų, spotifajų, padelių, psichoterapijų, perdegimų ir savęs neradimų. Tose anaiptol neblizgiose automobilių priekabose (Reinio Suhanovo scenografija), virstančiose tai Oskaro ir Klaros namais, tai Janinos būstu, tai apleista senąja ligonine ar kitomis erdvėmis, verda labai šiaip gyvenimėlis. Toli gražu ne mišelininė sriubytė. Kurios gauna paragauti ir visa ta kostiumuota, išsikvėpinusi, prabangiais auskarais žvanginanti publika. Li-te-ra-liai. Per pertrauką. Į vienkartinę plastikinę lėkštutę.
Vasario 24
Iš galvos neiškrenta viena scena. Pastorius Oskarui atneša kokakolos. Tas niekaip negali atsukti kamštelio. Beje, tikrai siaubingas mechanizmas. Arvydas jam padeda. Ir Oskaras užsiverčia butelį. Ir maukia. Ilgai ilgai. Mėgaudamasis. Mėgaujuosi ir aš. Kaip godžiai ne viską pajėgiantis geria gyvenimą.
Vasario 25
Šiandien mąsčiau apie prieskonius. Tuos, kur labiau gyvenimo ar žmonėse. Neįdomu be jų, neįsimintina. Net Oskaras, tas tyras ir naivus galiūnas su nervais, prisigeria, nusikeikia, kartkartėmis pamiršta savo mamą. Pagalvoja apie seksą ar pameluoja. Spektaklis irgi su savo „Chmeli Suneli“. Sviedžiantis porą aštrių ironijos žiupsnių. Tiesiai žiūrovams į kaktas. …žmonės pasiilgo gėrio, grožio. Nuoširdumo reikia. O jūs… Jūs su savo postdraminiais teatrais. Nusibodot. Užtenka kraujo, smurto. Kiek galima to negatyvo. Jau gana baisybių, keiksmų. Visokių performatyvumų. Koliažų. Publikai reikia paprastumo, gėrio. Apie gyvenimą kažko. Kad apie žmones būtų. Seniau tai… Maždaug tokio turinio tirada paleidžiama pjesę rašančiam Oskarui. Vieną kartą grožio ir gėrio apologetų frazes išberia Janina. Kitą – nauji Oskaro draugai. Kažkur girdėtas naratyvas. Mhm. Ne sykį. Pabodo šitas „zzzzzzz“. Gerokai. Turbūt ir pačiam Klaipėdos dramos teatrui. Pabėrusiam truputį pipiriukų. Gardu.
Vasario 26
Publika gavo savo taip norėtą spektaklį apie gerumą. Ar jis didžiai estetiškas? Subtilus? Vien apie šviesą? Atsakykite, grožio ir gėrio reikalautojai. Norite atsipalaiduoti. Apie nieką negalvoti. Eikite į SPA. Teatro funkcijos kitos.
Vasario 27
Pamiršau vakar parašyti. Tu liūdėt nebijok, tu liūdėt nebijok, nebijok liūdėt, nes tiktai liūdesy, nes tikrai liudesy – sielos džiaugsmas. Kažkaip taip dainavo mūsų dainius. Nepamirštant pridėti eilučių: argi gali įvertinti šviesą tasai, kas nematė tikrosios tamsos. Žinau. Oskaras latvis. Ir mėgsta ABBA. Andriaus Mamontovo jis gal ir visai neklausytų, bet spektaklį spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ sukūrė apie pačius liūdniausius dalykus pasaulyje. Ne apie gražiausius ir šviesiausius. Ir ne apie labiausiai nuo mirties nutolusius. Tad nemyžkime, kaip sakė Janina.
Vasario 28
Paskutiniam įrašui, galvoju, pagalvosiu apie gudrumą. Tą režisūrinį. Elmarišką. Nes nieko šitame spektaklyje nėra atsitiktinio. Bent tokią versiją keliu. Nei jis per ilgas (na, gaaaaal, bet tik vos vos). Nei per tiesmukas. Nei per primityvus. Lėkštas. Ar per triukšmingai išsibarstęs. Jis toks, koks turi būti. Hiperrealistinis. Iki koktumo išdidinantis paribių žmones. Tuos anuos. Gyvenančius anatuose miesteliuose. Kad pajustum šitokių žmonių iš šitokių vietovių gyvenimo būdą, privalai ištverti tą balaganą. Pobaisį popsą ir periferiškus blizgučius. Primityvų humorą, alkoholio perteklių ir kičo elementus. Žvaigždės šviečia tik tamsiame danguje. Oskaro gerumui skleistis būtinos ekstremalios sąlygos. Sunku išsėdėti? Aha. Bet turbūt sunkiau į mirtį einančiam vienišam senoliui. Skurdžiame butelyje su buteliu. Beje. Spektaklio Naujakas niekuo nesiskiria nuo to, kaip jį miestų aikštės žmonės švenčia dabar. Toli nuo laikų, kai telefonas buvo vielinis ir su skylutėmis numeriui surinkti, nenueita. Ir birutėlių gyvenime matyti teko. Turbūt kiekvienam. Gal net charakteringesnių. Oskarų, deja, vienetai. Ne ne ne. Ne ne ne. Elmaras yra gudrus režisierius. Ir viskas čia kaip pridera. Pagal dvasią ir papročius. Be dekonstrukcijų, sąlygiškumų, žaidimų formomis. Bet su daug širdies. Sekančios paskui A. Kolnozolo romaną.
Kovo 1
Vis dėlto paskutinis tebūna šitas. Kartais reikia teigti, o ne neigti. Taip kadaise man patarė vienas šviesus žmogus. Ir šitų žodžių noriu laikytis. Jei reikės, smarkiai įsikibus. Pralošiant teatrologinių įžvalgų partijas. Ar „Kalendorius“ su minusais? Su. Bet jis ir su Oskaru. Kuris, kaip sakė pastorius Arvydas, objektyvių žinių trūkumą kompensuoja subjektyviu ir originaliu požiūriu. Ir tai joks ne trūkumas. Pastorius dar prideda, kad Oskaras yra žmogus, nepriklausantis tikrovei. Spektaklis irgi. Ir ne tik šis. Visi. Tik negaliu įvardyti, kam tada. Bet tai dar reikės sužinoti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
