Gruodį žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad ilgus metus miesto centre, Herkaus Manto gatvėje, veikianti Naujoji Klaipėdos galerija keičia pavadinimą – nuo šiol ji vadinsis meno galerija JUSIONIS. Ta proga galerijos savininkė Violeta Jusionienė pakvietė į parodos „6J“ atidarymą. Paroda buvo skirta menininkų Jusionių dinastijos kūrybai. Joje pirmąkart vienoje ekspozicijoje pristatyti trijų kartų̃: senelių Stasio Jusionio (1927–2022) ir Aldonos Ličkutės-Jusionienės (1928–2007), sūnų Algimanto Jusionio (1954–2003) ir Vidmanto Jusionio (gim. 1961 m.) bei jų vaikų Rūtos Jusionytės (gim. 1978 m.) ir Lino Jusionio (gim. 1986 m.) kūriniai.
Irma STASIULIENĖ
Naujasis galerijos pavadinimas ir pirmoji paroda sulaukė meno bendruomenės pritarimo ir didelės sėkmės – iki šiol galerininkė vis dar sulaukia sveikinimų. Ilgai svarsčiusi, ryžosi šiai kaitai norėdama pagerbti savo velionio vyro Algimanto atminimą. Juolab kad jo dėka V. Jusionienė įgyvendino savo svajonę – tapti galerininke. Šiai veiklai paskyrusi 27 metus, iki šiol džiaugiasi šiuo pasirinkimu. „Dirbti galerijoje man labai įdomu! Patinka rengti parodas, bendrauti ir su dailininkais, ir su galerijos lankytojais“, – atviravo galerininkė V. Jusionienė.
Išlaikyti kokybę
– Esate itin retos, ypač Klaipėdoje, profesijos atstovė – meno galerininkė. Kokia buvo jūsų veiklos pradžia? Kiek metų tuo užsiimate?
– Esu galerininkė nuo 1997 metų. Ši profesija ilgai buvo mano svajonė. Esant gyvam mano vyrui tapytojui ir ilgamečiam Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus pirmininkui Algimantui Jusioniui, labai daug bendraudavome su dailininkais, važiuodavome į parodas Vilniuje. Jau tada labai norėjau atdaryti savo galeriją ir pristatinėti šiuos dailininkus Klaipėdoje. Kartu su Algimantu prie LDS Klaipėdos skyriaus įkūrėme Klaipėdos galeriją. Tuo metu gyvenau menininkų gyvenimu, tuo gyvenu iki šiol. Ir labai dėl to džiaugiuosi.
– Jūs turite ir meninį išsilavinimą?
– Esu baigusi dizaino specialybės studijas. Tai man labai palengvina darbą galerijoje – pati pasidarau visus reklaminius, informacinius darbus – plakatus, kvietimus ir pan. Anksčiau aš net derinau dizainerės darbus – knygų, lankstinukų, firminių ženklų kūrimą – su galerininkės veikla. Šiuo metu susikoncentravau tik į darbą galerijoje.
– Viena iš galerininko veiklos sričių – meno kūrinių pardavimas. Kokių žinių ir savybių tam reikia?
– Manau, kad norint profesionaliai dirbti šį darbą, reikia būti išsistudijavus meno istoriją – žinoti ir pasaulinės, ir Lietuvos meno istorijos pagrindus, kad galėtum ir pirkėjams pateikti šias žinias, ir pats tikėtum tuo, ką kalbi. Galų gale, šios žinios padeda atsirinkti dailininkus, kurių kūrybą parduodi galerijoje ar rengi parodas.
– Dar viena meno galerijos veiklos sritis – parodų organizavimas. Kokiais kriterijais vadovaudamasi atsirenkate parodų autorius? Ar pas jus eksponuoti savo kūrinius gali bet kas?
– Bet kas eksponuoti tikrai negali. Stengiuosi išlaikyti galerijos lygį, kokybę. Dažniausiai pristatau profesionalių dailininkų kūrybą. Žinoma, smagu, kai susirandi grynuolį, kuris nebaigęs Dailės akademijos, bet matai, jauti, kad jis gali būti įdomus žiūrovams, meno vertintojams. Stengiuosi pristatyti įvairių žanrų spektrą: tapybą, skulptūrą, grafiką. Be to, nesinori kartotis – noriu eksponuoti naujų, mažai kam girdėtų menininkų kūrinius, mažai kam matytus darbus.
Griauti nuostatas
– Jaučiate konkurenciją su kitomis Klaipėdos privačiomis galerijomis?
– Kalbant apie konkurenciją, aš net nežinau, ar tinka toks žodis galerijoms. Suprantu, kai prekiaujama, pavyzdžiui, statybinėmis prekėmis, jų pardavėjai gal tarpusavyje ir konkuruoja. O šiuo atveju kiekviena galerija turi savo tikslus, dailininkus, su kuriais dirba. Aš nesijaučiu konkuruojanti su kitomis galerijomis. Dailininkų Lietuvoje ne taip mažai, nejaučiu jokios konkurencijos.
– Ar po šitiek metų jums vis dar įdomu dirbti galerijoje?
– Labai įdomu! Man labai patinka bendrauti su dailininkais, patinka pats pasiruošimo parodai procesas: medžiagos apie dailininką rinkimas, kūrinių atranka ir eksponavimas. Situacijų būna įvairių, apie kai kuriuos dailininkus yra daug informacijos, bet apie kai kuriuos reikia susirinkti visą medžiagą, ypač – apie jaunus, mažiau žinomus.
– O kaip galerijos lankytojai? Tikriausiai jų būna visokių?
– Su jais man labai įdomu bendrauti. Į galeriją ateina ne tik nuolatiniai lankytojai, bet ir daug naujų žmonių. Kai kurie iš jų niekada nesilankė galerijose, stovi prie durų ir klausia, ar galima užeiti. Tuomet supranti, kad tas žmogus atėjo pirmą kartą, ir pradedi su juo kalbėtis. Dažniausiai jie ateina su išankstine nuostata apie meną, jų skonį būna paveikę menkaverčiai darbai. Ir kai pradedi kalbėtis, pristatai vieno ar kito dailininko kūrybą, tuomet jie suklūsta ir ima šiek tiek abejoti savo nuostatomis. Kai ateina antrą ar trečią kartą, keičia ir savo nuomonę apie tai, kas vertinga, o kas – ne. Man ypač patinka bendrauti su žmonėmis, kurie ateina į galeriją. Ir darbas labai patinka.
Įprasminti atminimą
– Daug metų jūsų galerija vadinosi Naujoji Klaipėdos galerija. Praėjusių metų pabaigoje pakeitėte jos pavadinimą – nuo šiol ji vadinasi meno galerija JUSIONIS. Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą? Norėdama pagerbti jūsų šviesaus atminimo vyrą – tapytoją A. Jusionį ar ir dėl kitų priežasčių?
– A. Jusionis man buvo didelis autoritetas, kaip minėjau, kartu su juo įkūrėme Klaipėdos galeriją. Po to, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių teko iš tų patalpų išeiti, norėjosi, kad liktų tos galerijos atgarsis, todėl savo galeriją pavadinau Naująja Klaipėdos galerija. Tačiau laikui bėgant vis dažniau aplankydavo mintis, kad A. Jusionis išties nusipelnė, jog galerija vadintųsi jo vardu. 2024-aisiais jis būtų šventęs 70 metų jubiliejų, praėjo daugiau nei 20 metų po jo mirties, ir tokiu būdu norėjau įprasminti prisiminimą apie jį. Kai pakeičiau pavadinimą ir atidariau parodą, labai nustebau, kad susirinko šitokia gausybė žmonių, iš tikrųjų pasiilgusių A. Jusionio kūrybos ir atėjusių parodyti jam pagarbą. Iki šiol žmonės sveikina. Supratau, kad labai teisingai pasielgiau, pakeitusi galerijos pavadinimą. Tikiu, kad nuėjau teisingu keliu.
– Pavadinimui pasirinkote nelinksniuotą pavardės formą. Gal šiuo pavadinimu užšifravote ką nors daugiau, ne tik A. Jusionio atminimą?
– Iš tiesų nesinorėjo apsiriboti vien Algimantu. Nes yra visa menininkų Jusionių dinastija: ir jo tėvai, ir jo dukra Rūta Jusionytė, jo brolis… Tačiau didžiausia duoklė atiduota Algimantui ir jo kūrybai.
– Pirmoji meno galerijoje JUSIONIS surengta paroda „6J“ sulaukė ypatingos sėkmės. Ji buvo dedikuota menininkų Jusionių dinastijos kūrybai. Kokioms kartoms atstovavo parodos autoriai?
– Žiūrint chronologiškai, pirmiausia tai tėvų Stasio Jusionio ir Aldonos Ličkutės-Jusionienės kūryba, toliau – jų sūnų Algimanto ir Vidmanto darbai. Trečiajai kartai atstovavo Algimanto dukters Rūtos ir Vidmanto sūnaus Lino kūriniai. Kai atidariau šią parodą, supratau, kad žmonėms labai įdomu, kai pristatoma dinastija. Buvo įdomu klausytis, kaip jie lygino, kas į ką panašus, kas kieno kūrybinį braižą paveldėjo. Kiek Algimanto kūriniai panašūs į tėvo, kiek Rūtos skulptūros panašios į močiutės. Kuo skiriasi Vidmanto kūryba nuo jo brolio Algimanto. Nors iš tiesų jų visų kūryba labai skirtinga tiek temomis, tiek darbų kompozicijomis ar atlikimo technika.
– Ar buvo iššūkių renkant ekspoziciją?
– Ne, nes savo šeimos lobyne turime paveldėtų tėvo Stasio ir mamos Aldonos darbų. Algimanto kūrybinį palikimą saugau aš, o jo brolis Vidmantas, pastarojo sūnus Linas ir mano dukra Rūta kūrinius šiai parodai atsiuntė.
Gyveno tik menu
– Ištekėjusi už Algimanto patekote į garsių menininkų šeimą. Kokį gyvenimą jie gyveno?
– Kai man likimas lėmė patekti į tą šeimą, visi jie gyveno tik menu. Atrodė, kad buities lyg ir nėra. Tėvas, nusileidęs į studiją, nuolat tapydavo, mama eidavo į savo studiją, ir visos kalbos šeimoje sukosi apie menus. Su mama eidavome į parodas, ji nuolat komentuodavo, kas yra gerai, o kas – blogai. Visiškai dėsninga, kad, augdami tokioje aplinkoje, abu sūnūs pasuko meno keliu. Jie, ko gero, kito pasirinkimo ir neturėjo. Nes kai ištisai kiekvieną dieną namuose girdėdavo apie meną ar, nusileidę į dirbtuvę, matydavo, kaip tėvas tapo nuo ryto iki vakaro, – natūralu, kad ir vaikai nuėjo tuo keliu.
– Matyt, todėl ir jų vaikai pasirinko menininko kelią?
– Taip, Algimantas irgi vesdavosi dukras į parodas, į dirbtuvę. Galų gale daug ką lemia ir genai. Rūta nuo mažų dienų ištisai lipdydavo visokius drambliukus, kitus gyvūnėlius. Galėjo po kiemą lakstyti, bet ne – sėdėjo ir lipdė. Tikrai galvoju, kad ji paveldėjo šeimos genus.
– Ar pakeitusi pavadinimą galerija keis ir veiklos pobūdį?
– Ne, galerija veiklos krypties nekeis – joje ir toliau bus pristatoma Lietuvos bei užsienio dailininkų kūryba. Štai sausio pabaigoje galerijoje atidaryta ir šiuo metu veikia personalinė Romualdo Inčirausko tapybos ir skulptūrų paroda „Trys Karaliai“.
– Minėjote, kad meno vertintojams ir parodų lankytojams labai įdomu stebėti dinastijų kūrybą. Gal šia linkme jūsų galerija ir toliau dirbs?
– Taip, turiu tokį sumanymą. Norėčiau rengti tokias parodas, juolab kad Lietuvoje yra ne viena menininkų dinastija.
