Jaunųjų kūrybos konkursas
Aušrinė Šiaudvytytė
Ne dabar
gėlėm nupurkšta dabartis
pro smilkinius
žiedlapių varva
ir nėra vietos
net rytojui
ir senukui jos nėra
žilplaukiui slenkančiam
užmirštom
bet kvepiančiom palaukėm
tada sustoju ir mintys
prabėga traukiniu
staugiančiais garsais
palauk
nelieka gėdos patvory
bemiegančiai dabarčiai
Kankorėžiai
migdykim mano vaikus
kankorėžiais apmėtytus
plaukus
laukų nesėja rugsėjai
išsiilgę bespalviai jazminai
kvepia veidai strazdanoti
pakalnėmis lašas ištirpęs
pėdučių taškai vandeny
kariauja prieš rudenio vėją
užmigdykim mano vaikus
šešėliuose tūnančius kvaitulius
išliksim laukuos tik ne mes
apmėtysim kankorėžiais
lietų
Tai,kas išpūsta
išpūsti liūdesiai
lietuj knaisiojas
rasti prarasti
liko ne mano
smėliu genėsim
medį senoką bet
sako ilgai
dar kūrensim
juo savus namus
ne savus
ne mano jie
užkūrenti
išpūstais langais
susprogo
ne
tai ir vėl
išpūsta tragedija
Mūzų senutė
it mūzų senutė
gyvensiu retai
sekundėm, minutėm
nelauksiu vieškelio
traukiniais klajosiu
parduosiu savomis
rankomis akmenis grublėtus
ir vėl ne mano
sidabro akys
švelniai kutena
žvilgsnis į žvilgsnį
kaip mūzų senukai
sekundėm, minutėm
keliausim
Susisiuvę sesehai
negrįžk,
ramiai užgęsta
susisiuvę šešėliai
o rojaus obuoliukai
skanesni už padanges
ir baubia iš tolo
prakiurę perkūnai
ir lietumis skalauja
buvusias nuodėmes
maldauju,
negrįžk pievomis
į čia
vietos neliko
niekam
akimirkai
susisiuvę šešėliai
užmiega
Beprotis vėjas
radimai išgyvena
pakraščiuos
palangės gėlėmis
apkrautos sienos
ir nebėra
jaukumo žvilgsnio
užgertas arbata
sušnabžda tyliai
pabeldžiu
neatidarai
telieka man
beprotis vėjas
kvapu citrinos
sukrebžda keliai
ir užsimerkiant
klaupiasi šešėlis
dedu
užmirštą tašką
tavo pradžiai
Prakiurusiais bėgiais
pralietas lietus
ir žingsniai
kaltėmis prakiūra
kai senų medžių statulomis
išnyksta blakstienos
tiek springtos
užsimerkusių dievybių
sulaužytomis mintimis
jos skina bėgius
pavėsy
sielos plaukia
buvusių užkulisių garsais
maudžia šešėlis
vėju
pralietu lietumi
mano prakiurusiais bėgiais
Čiulbesiu išplaukei
Užsimerk patvoriais
naktis sugrįžta
kalba apie būtį
bedugnėj išrūksta
paprastos eilės
gyvenimu kvepia…
Apie viską pasauly
genami medžiai
sėjami žodžiai
išauga vaikai
nenumiriau, nors
tai ir netiesa:
čiulbesiu išplaukei
į kitą krantą.
Vienuolei
vienuolės apdaru
žengia mergaitė
nuliūdusi kasdienių
nevaikiškų klajonių
ir smeigia
smeigia į kelią
surūdijusias bemieges
vinis
šnypštimu gyvatės
į seną seną
vėjo gainiojamą
pilį atvėsimui
erškėtrožėm delnuose
Švelnumui
Švelnūs lengvi
apkabinimai
pūkų skraistėm
rankomis vedini
nugara pirštai
ilgesys žiemiškas
šalta, sakai
nešildysiu nebėra
kas buvo, o buvo
b u v otamsūs dangūs
be lietaus
šilta kur paliesi
neliko
pamoji keistai
pirštams pravirkus
jau
paskutinįsyk
Atgal į žemę
Taip šalta prisiminus
buvusius metus
sniegu migdytus
nuo vandens ledinio
veidas suskeldėjo
virto į juodą dėmę
pasišildė delnuose
mažo namų kampučio
užmaršty pabuvo
pabudo kad tirptų
mirusiu liūdesiu
atgal į žemę.
Liūdesių
kankinimais
Užteks dalinti mirtį
jos ištroškusiems
tyliai į veidą
liūdesiai kankinti
guodžia – neguodžia
laiko klausimais
išmestas tas pats daiktas
pro rakto skylutę
veidrodžiais nuaidi
ratu į mintis
aplink nieką
į nieko niekiausią
kelią daugsyk žalotą
ir tik akmenimis pėdos
vaikų išmėtytos
ir tik su baime
rudeniui prabudus
viltis paliekama išrišimui.
Erškėtrožėm
mirtingų liūčių
suskeldėję pavasario
pirštai nupūs
nupūs pakvaišusius
rudenius ir
vakaras
paliks erškėtrožes
krūmuose prie
namų patvoriuose
kur naktimis
skinsim liūtimis
į pragarus
pabėgusias mūsų
samanas
Pabėgimui vėl
vienintelio jo
maldausiu
ateities greitos
skausmingos
adatom ar kulkom
švelniai su kartėliu
lūpose ir akyse
užmarštin
pabėgimui į praeitį
lėkštu rytojum
skauduliu tyliu
tyliu
ir aš
vis klausia kodėl
o taip reikia
