Kol renku žoles
kapinių terasos ir namai
obely pakibęs apynys
saulė įsipainiojus žemai
danguje – pusnyno atspindys
atkartoja pustuštes erdves
po sniegu sušalę obuoliai
jas suras gal stirnos. nesuras
obuolių tų – per arti namai
dilgelės švari briauna atrieks
liepkalnio kalvas
sušalusioj gelmėj
perskros viską
kol renku žoles
liepkalnio daubos žalioj sterblėj.
Undenio undinės
Ugnei
Atėjau ir upe išsiliejau
upėj pilna žuvies ir
vėlių
plūduriuoji many
tuo metu aš panyru į Zarasą
imu prisimint
kas esu ir
kur man namai
kur man grįžti
nors dar nežinau
kaip ir tu nežinai
kad išnėrus
bus viskas kitaip –
nebijok
nes ir aš nebijau
žodžiai popieriun
išsiliejo toliau
viskas
net kaip šaukti tave dar
nežinau
aš pati dar bevardė
bet jau
niania šaukia
kitam krante –
pinčiuk ežerenski
aš plaukiu ta kryptim
nors, gal greičiau, srovenu.
Kitas krantas
kiekviena ateinanti banga
perrašo krantą.
tiktai tu nejudrus lieki
jame stovėti.
kol lenkiesi akmenuko,
banga jį uždengia
dešimtimis kitų.
ir taip keičia krantą.
tau tebestovint jame.
judviejų žaidime tu visada tas –
nejudrusis
nes bet kuris tavo judesys
prieš jos judesį yra niekas.
ji diktuoja taisykles.
o tu prisitaikai.
ji perdirba tavo paliekamas šiukšles
todėl dabar lenkiesi paimt
jos nugludinto stikliuko
o ji dėlioja savojo kranto kaleidoskopą
kurį stebėdamas penkiametis
Palangos pajūry manei
kad kitam jos krante Amerika
viltingas sukeistas krantas
o dabar esi čia.
Sudėliotas.
Vėjo marimba
Taip, aš nebuvau patenkinta
kai pėsčiųjų tiltą virš geležinkelio
apkalė medinėm lentelėm.
Ne, medis man labai patinka.
Bet nemačiau prasmės dabar
naudot tą medieną senam tiltui
jeigu tas tiltas ir be jos lig šiol tarnavo,
jeigu tas tiltas buvo kaip buvęs,
man atrodė visa tai tiesiog
medienos švaistymas,
neekologiška.
Bet kai dabar einant tiltu
vėjuotoj dienoj
tiltas tampa vėjo marimba –
gaudžia mušamas gūsių –
aš jo klausausi ir
priimu pokyčius
nebevertindama.
Tik klausausi
gaudimo.
Didžiojo šuns nykštukinė galaktika. Vėlinės
man patinka labai
bėgantys pieva vilkai
nes iš miško į mišką jų kelias –
buvo lapkričio žilas ruduo
(gal ir buvo kokia dar spalva, bet tamsoj nematyti)
brido pieva vėlė –
(giedodami ėjom jai iš paskos)
nes iš tos atminties kiton josios kelias
kur kapeliai ir supuvę kryžiai miške
pilkapiai ir samanose tarp grybų žvakės –
ir ūmai šitie grybai ant žemės
pradeda atitikti uždegtą danguje
kažkurį
(gal šunelio)
gal net mūsų miškų platumoj neregimą
Vilko žvaigždyną
o viršum mūsų galvų
vėlių kojom išmintas takas
jungia mus su kita galaktika –
Didžiojo šuns nykštukine:
užtat žemėje šiąnakt mes pasiklydom
ir neradom žilam miške šitų pilkapių
tiktai samanose šungrybių mažas žvaigžynas
rodo, kad čia ir turėjom ateiti
ir
nuo tų pilkapių atsklida
pratisa savos genties daina –
tos pilkos, kur vilkais vadina.
***
Šįryt stebėjau žemės sukimąsi –
jį geriausiai jauti
horizonte tekant saulei
ir mėnesiui leidžiantis –
žemė nešė mane
kaip kad neša jau
penktą dešimtį metų
tuo stebiuos šią akimirką
tai atrodo stebuklas
kurio paprastai nematai
ir laikai kasdienybe
arba apskritai niekuo
nelaikai.
o ji tave –
laiko.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
