Klaipėdoje, mieste tarp sausumo ir vandens, tarp industrinio peizažo ir gamtos, tarp dinamikos ir stagnacijos, tarp horizonto linijos, gatvių vertikalių ir uždarų vidinių trajektorijų, kasmet išnyra liminalus meno uostas – festivalis „Plartforma“. Tarsi potvynis išsiliejęs ir į kelis Vakarų Lietuvos miestus, rugsėjo 4 – spalio 28 d. jis nė sykio (šių dienų politiniame kontekste tai jau begalybė) nesumelavo. Nesumelavo, nes kalbėjo kūnais, garsais, šviesomis, faktūromis. Ne žodžiais.
Evelina ZENKUTĖ
Paguodos vektorius
Į naujas scenos meno formas, tarpdiscipliniškumą, ribų trynimą orientuotas festivalis, dargi išsibarstęs tiek kalendoriuje, tiek geografiškai (renginiai vyko ne tik keturiose uostamiesčio erdvėse, bet ir Šilutėje, Priekulėje, Kretingoje), šiam eižėjančiam, trupančiam, vis chaotiškesnes formas įgaunančiam pasauliui suteikė stabilumo. Paradoksaliai įspūdinga. Ypač reziumuojant suvokus, kad įvairiausių nesvarumo būsenų – žongliravimo, balansavimo, kritimo, sukimosi, kabėjimo – skirtingose scenose būta daugiau nei tvirto stovėjimo ant žemės.
Sykiu ši „Plartforma“ pripildė ramybės, paguodė: rankos moste dar galime pamatyti skausmingą šalies ar asmeninę istoriją, garse atpažinti savo miestą ar autoritetus, medžiagos skiautėje pajusti nerimą dėl dabarties ar ateities, šviesose ir šešėliuose įžvelgti potėpius, naratyvą, ritmą.
Viskas yra gerai, mes matome, girdime, jaučiame, suprantame. Ir visi kartu, kolektyviškai, ir po vieną. Ir sveiku, žvitriu protu, ir neretai sergančiomis, pavargusiomis sielomis. Ir būdami labai budrūs, kritiški, ir nusikalę, įtampų lydomi. Tikintys ir baisiai viskuo nusivylę.
Nesvarbu forma – šokis, performansas, cirkas, magija ar garsas, neturi reikšmės kūrėjų tautybė – lietuviai jie, ukrainiečiai, latviai, britai, slovakai, o gal belgai, viskas visada turi potencialą virsti dar viena fiziškai sieliška patirtimi. Belieka įsileisti.
Nuoširdžiai ir be didesnių pozų.
Paprastumo aura
Būtent taip savo žiūrovus pasitiko 19-oji „Plartforma“, kurios laisvą atmosferą, ko gero, galima įvardyti atskiru visos kasmet pasiūlomos daugiabriaunės programos segmentu. Kartais gal net svarbesniu nei patys pasirodymai, kurie, skirtingai nei visada išliekanti liberali, įsitempti neverčianti, neįpareigojanti aura, kasmet keičiasi, rezonuoja tai daugiau, tai mažiau, atmintyje palieka ryškų ar blankesnį įspaudą.
Gal kad tas energetinis laukas taip švyti, kūrybinė festivalio komanda mato ne bilietą, kvietimą, svarbią, svarbesnę ar svarbiausią personą, o žmogų. Lygų žiūrovą. Nesvarbu – pirmoje ar paskutinėje eilėje jis sėdi.
Geras jausmas apima supratus: nereikia privaizdo, numeriu pažymėtos kėdės, kad draugiškai tilptume vienoje ar kitoje erdvėje, nebūtini gąsdinimai skambučiais apie netrukus prasidėsiantį spektaklį, neprivalai įsipareigoti atrodyti ir pasirodyti.
Idiliškas vaizdelis. „Plartformos“ siela Goda Giedraitytė pasitinka kiekvieną svečią; klega moksleivių ar studentų grupės; niekam neįdomus tavo bilietas – sąžinė labiau; klesteli į kažkurią kėdę, nes pati ją pasirinkai; žiūrėk, G. Giedraitytė įsitaiso ant žemės ar fotoaparatu įamžina pasirodymo akimirkas; vaikai išauklėti – nustoja triukšmauti, o tada ima smalsiai stebėti vyksmą scenoje; nesivelka ir jokie prabangūs -izmų – snobizmų, elitizmų – šleifai.
Magija visai tai? Tikrai taip. Sveikų protų, atvirų širdžių, sąmoningumo miklumas. Nieko daugiau. Technika, kurią privalome lavinti.
Reabilitacijos tąsa
Treniruoti turime, o „Plartforma“ prie to puikiai prisideda, ir kitokius, pavyzdžiui, tikėjimo, stebuklų pamatymo, tyrumo, nuoširdžios nuostabos, vaikiško būvio raumenis. Galiausiai jiems sustiprėjus – griauti, laužyti visokio tankio ar tvirtumo stereotipų, cinizmo apraiškų, abejingumo konstrukcijas.
Štai dar vienas paradoksas. Magijos menui atstovaujantis pirmas šių metų festivalio spektaklis – britų „Heka“ – ir cirką reprezentuojantis paskutinis „Plartformos“ pasirodymas – belgų „Šlovingi kūnai“ – tarsi įrėmimo per kelis mėnesius nusitęsusią programą, sykiu aiškią struktūrą kuriančiu karkasu plėtė, o gal veikiau trynė, žiūrovų savivokos ribas.
Deja, veikiausiai iki šiol cirkas, magija daugeliui dar asocijuojasi su infantilumu, pigiai blizgiu šou. Net žvelgiant kalbiškai, šių žodžių konotacijos mūsų galvose sukelia mintis su minuso ženklu: pirmu atveju – kažką apie farsą, antru – apie apgavystę. Jau daug metų „Plartforma“ šiuos mitus kantriai bando paneigti – cirkas su magija scenos menų hierarchijoje nėra antrarūšiai, priešingai, pasižymi visais geram sceniniam pasirodymui būdingais atributais: įtraukiančia dramaturgine linija, aktorių įtaigumu, muzika, scenografija, kostiumais.
Tad, taip, trupės „Gandini Juggling“ Klaipėdos kultūros fabrike parodytas spektaklis „Heka“ buvo spektaklis. Visomis didžiosiomis raidėmis. SPEKTAKLIS, demonstravęs meistrišką rankų miklumą, žongliravimo preciziką, neįtikėtiną ritmiką, lyg šveicariškas laikrodis tarpusavyje susižaidusius aktorių kūnus, bet dar labiau – filosofinis, kartais humoristinis ar ironiškas pasakojimas apie percepciją, iliuzijos genezę, galų gale žiūrovų vietą šiame subtiliame „viskas yra ne taip, kaip atrodo“ akte.
Magija, tik paradoksaliai gerokai sunkiau protu suvokiama nei „Hekoje“, o veikiausiai tiesiog stebuklu, buvo baigta ir visa „Plartforma“. Nes belgų trupės „Cie Circumstances“ Žvejų kultūros rūmuose parodytas cirko spektaklis „Šlovingi kūnai“ tokiu išties tapo. Kaip kitaip, kai šeši 57–69 metų buvę klasikinio cirko akrobatai ištrynė savo amžių, fizinio kūno galimybių ribas, ištrynė patys save kaip pagyvenusius, mažiau jaudinančius, mažiau įdomius, ne tokius reikalingus žmones.
Emocinė spektaklio jėga taraniška, pramušanti visas abejingumo sienas: žiūrovai stebėjo ne triukus, ne fizinę įtampą kuriančius judesius, o pačią žmogiškumo esmę – trapumą, drąsą, pasitikėjimą vienas kitu, orumą, viltį. Laikais, kai visuomenę užvaldžiusi jaunystės, kūno kulto, perfekcionizmo obsesija, tai daug. Gal net viskas.
Pėdsakai ir spąstai
Vilties „Plartforma“ įpučia ir jau ne vienerius metus į festivalio programą įtraukdama ukrainiečių pasirodymus. Norisi tikėti: kol karą išgyvenantys žmonės kuria, tol gyva jų šalis.
Stebint Ritos Liros performansą „Spąstai“ (beje, dėl liūties iš Klaipėdos kultūros fabriko aikštelės perkeltą į vidų, todėl kiek praradusį savo mastą) ir Tetianos Znamerovskos režisuotą bei jos pačios su Kateryna Pogorielova atliktą šokio spektaklį „Pėdsakai“, nepaleido mintis: kūniškieji, bežodžiai šiuolaikinių Ukrainos kūrėjų darbai neretai įtaigesni nei dramos spektakliai ar literatūros pasakojimai – jie ištransliuoja tai, kas kalbant gerklėje užstringa. Taip ukrainiečių šokyje, performanse kūnas išsirita iš metaforos kokono ir transformuojasi į gyvą dokumentą, talpinantį faktus, statistiką, tautos liudijimus, archetipus, iš kartos į kartą krauju perduodamą skausmą, tragizmą. Tai stipriau už bet kokią verbaliką ar realybės mimezę.
Nelengva sekti T. Znamerovskos ir K. Pogorielovos ekspresyviai iššoktais pėdsakais, bet eiti turi. Padus duria ant scenos išbarstyti grūdai, slysteli ant išlieto vandens, kliūvi už numanomų šaknų, kurios mus jungia su ankstesnėmis kartomis, jų sielų šauksmu. Kolektyvinė pasąmonė šokyje įgauna kūną – tikrą, traumuotą, vis dar ieškantį įmanomybės išsivaduoti iš istorinių šešėlių. O šis naujai užgimęs fizinis pavidalas jautriu antropologiniu žvilgsniu skrodžia visus įmanomus – žiūrovų taip pat – paviršius.
Bent iš pirmo žvilgsnio, bet tik iš pirmo, išskirtinai į formą, tekstūrą, vizualumą susitelkęs R. Liros performansas. Įsisukusi į audeklą, nuo kurio nutįsusios juostos apraizgo Kultūros fabriko fojė, ji primena fantastinių filmų personažą. Rodos, estetiška, ir tiek.
Vis dėlto su kiekvienu išsivaduoti bandančiu šokėjos judesiu paviršinis vizualumas sklaidosi – konvulsiškai besirangantis karo, baimės, netekčių suvaržytas kūnas palenda ir po stebinčiųjų oda. Panašu, nūdiena, kai Rusijos čiuptuvais apraizgytą ir ištrūkti mėginančią Ukrainą tik bejėgiškai stebime, skausmingai persikėlė ir į Kultūros fabriko fojė.
Buvimo įstrigus, įsipainiojus leitmotyvą tęsė slovakų grupės „threeiscompany“ ir Jaro Viňarský darbas „IHOPEIWILL“. Kultūros fabriko salėje atlikėja Soňa Ferienčíková, išsivyniodama iš aplink save susukto audinio, išraizgė daugiau nei voratinklį; išraizgė nūdieną – nerimo, pasimetimo, įstrigimo jausmo kupiną pasaulį. Bet ar tik? Landžiodama tame tinkle, krisdama, guldamasi ant tarsi stygos įtemptų medžiagos juostų, atlikėja išaudė prieštaringą, paradoksalią prasminę giją: vienu metu mes save ir įkalinome, ir sukūrėme atramas, leidžiančias išgyventi.
Stebėdami performansą, akimirkai patys tampame šios sistemos dalimi – norėdami to ar ne, vejame sau tinklą, kuriame galbūt įstrigsime, o gal rasime kelią į išsilaisvinimą. Tik kas, jei išsigelbėti iš voratinklio reiškia ne iš jo išsivaduoti, bet jį pažinti?
Garsų odisėja
Devynioliktus metus skaičiuojanti „Plartforma“ nuo pat pirmo kvėptelėjimo pasižymėjo vizionierišku, kolumbišku požiūriu į kultūrines uostamiesčio erdves. Ypač – į pagal paskirtį jau nebenaudojamas pramonines ar urbanistines teritorijas. Atrodytų, festivalis jau viską atrado ir visur pabuvojo. Vis dėlto net ir po tiek metų dar galima patirti pirmų kartų ar pakviesti į kultūros nepaliestas teritorijas.
Šiuosyk pačios įdomiausios, estetiškai patraukliausios vietos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto Koncertų salė, kurioje, kad ir kaip būtų keista, joks „Plartformos“ renginys dar nebuvo įvykęs, bei duris pirmą kartą atvėrusi „Klaipėdos energijos“ patalpa – tapo festivalio garso projektų buveinėmis – kosminio grožio ar kosminio keistumo vienadieniais namais, kuriuose muzika skraidino į kitas dimensijas.
„Klaipėdos energijos“ salėje (taip įsivaizduočiau vamzdžių, mygtukų ir keistų įrenginių prikištą seną erdvėlaivį) eksperimentinio skambesio atstovai Vytautas Labutis ir Donatas Bielkauskas tarsi fonetiniai archeologai atidengė urbanistinio uostamiesčio sluoksnius, užkoduotą miesto istoriją, industrinius ir kasdienybės audinius. Akustiniais gyvai skambėjusiais ar savadarbiais instrumentais, miesto – turgaus garsų, kariliono, uosto triukšmo, viešųjų erdvių šurmulio, kirų spigsmo – įrašais menininkų duetas kūrė iš miesto gimstantį ir jam grįžtantį muzikinį pasakojimą. Galbūt net urbanistinę legendą, kurios iliustracijomis tapo besikeičiančios „Klaipėdos energijos“ salę išmarginusios šokančios šviesos.
Visai kitą – nors ne mažiau magišką – patirtį kūrė Agnė Matulevičiūtė ir Marta Finkelštein LMTA Klaipėdos fakulteto Koncertų salėje, bene gražiausioje koncertinėje erdvėje uostamiestyje.
Minimalistiniame, intymiame, o drauge teatrališkame, stilingame merginų pasirodyme muzika bylojo muziką – tapo subtilia duokle tiems, kurie formavo šiuolaikinę jos kultūrą: nuo Johno Cage’o iki Hani Rani, nuo Ryuichi Sakamoto iki Angelo Badalamenti. Garsinis, žvilgsnių, šypsenų pingpongas, galiausiai ir realus menininkių svaidymasis kamuoliuku sukūrė dualią hipnotizavusią terpę – kažką tarp klasikos ir šiuolaikybės, tarp kone sakralios erdvės ir naktinio klubo, tarp gyvybės ir sintetikos, tarp paslapties ir pažinimo.
„Mi amore“, – lygiai du žodžiai nuskambėjo iš A. Matulevičiūtės lūpų tą vakarą. Trys jau būtų buvę per daug.
Universalūs suvokimai
Laimė, nė vieno žodžio neprireikė finišo link „Plartformą“ vedusiems Žvejų kultūros rūmuose parodytiems šokio spektakliams: lietuvių trupės „Low Air“ „Vienudu“ ir latvių choreografo Artūro Nīgalio „Laiškų siluetams“.
Į pasirodymams skirtą aikštelę ir žiūrovų zoną transformuota scenos erdvė kelioms valandoms virto ratu besisukančia kūnų – žemiškųjų kūnų – sistema, kurios dalimi, veikiami intymios judesio traukos, keistos fizinės gravitacijos, tapo ir žiūrovai.
Du šokėjų duetai – Lauryno Žakevičiaus ir Roko Šaltenio, Artūro Nīgalio ir Mārīte Supe, – skirtingai nei fizinėmis gijomis apraizgiusiuose „IHOPEIWILL“ ar „Spąstuose“, pynė ir narpliojo šįsyk jau nematomus ryšio su savimi ar šalia esančiaisiais tinklus. O jie tankiai apipynę kiekvieno iš mūsų vidinį ir išorinį pasaulius. U-ni-ver-sa-liai.
Neprivalai būti vyru ar šokėju, kad breiko, lietuvių liaudies šokių motyvais paremtas „Vienudu“ paskatintų atsigręžti į save ir užduoti cikliškai besisukančiame gyvenimo verpete kaskart vis iš naujo iškylančius klausimus: kas aš, kur mano vieta šiame gyvenime, draugas sau esu ar priešas, augu, keičiuosi aš, o gal išlieku toks pat? Sykiu nebūtina neturėti tėvo „Laiškų siluetuose“ virvės sukimusi, ekspresiška kūnų melancholija išrašomam vienišumo jausmui suprasti.
Du vienas po kito parodyti spektakliai tarsi to paties proceso etapai darniai susišaukė ir, norisi tikėti, auditorijos buvo įsileisti.
Rodos, kartosiuosi: mes viską puikiai girdime, matome, jaučiame, suprantame. Veikiausiai tai ir yra „Plartformos“ (gal net meno apskritai) stebuklas. Kad ir kokios įmantrios, naujos, keistos kūrybos formos sumirga prieš akis, jos visada taiko tą pačią žmogišką formulę, leidžiančią pasijusti tartum sėdėtum ant tyliai snūduriuojančio uosto borto ir, vos išgirdęs artėjančius žingsnius, suvoktum: taip, čia viskas apie mus. Apie tai, kas neištariama, bet neišvengiamai pažįstama.
