Triumfavo knygos meno konkurse

Jau 18-tąsyk paskelbti ir apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius 2010“ nugalėtojai. Pastebėtos, premija bei diplomu įvertintos ir dvi pajūryje gimusios knygos.

Pagal knygos meno ekspertų komisijos rekomendacijas apdovanotos originaliausiai apipavidalintos ir nepriekaištingai atspausdintos 2010-ųjų knygos. Konkursui 48 leidyklos, spaustuvės ir knygų dailininkai pateikė 148 knygas.

Pagrindinė Metų premija (5,2 tūkst. litų) atiteko Tomui Mrazauskui už Rūtos Janonienės knygos „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ apipavidalinimą.

Vilniaus dailės akademijos premija įvertintas klaipėdietis dizaineris Ernestas Šimkūnas už Klaipėdos universiteto leidyklos išleistos dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografijos „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“ apipavidalinimą.

Dailininkų sąjungos premija apdovanotas Bronius Leonavičius už knygą „Bronius Leonavičius. Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos ir objektai“.

Kultūros ministerija skyrė dar šešias 2,6 tūkst. litų premijas šešiose teminėse grupėse ir dešimt knygos menininkų apdovanojo diplomais. Knygos meno konkurso diplomą gavo ir Jokūbas Jacovskis už klaipėdiečio rašytojo Rolando Rastausko esė rinktinės „Privati teritorija“ apipavidalinimą (leidykla „Apostrofa“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Konkurso „Vilnius 2010“ laureatai pagerbti vasario 17-ąją tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, nuo 1993-iųjų kasmet organizuoja knygos meno konkursą. Jo tikslas – išrinkti meniniu ir poligrafiniu atžvilgiu gražiausias kalendoriniais metais Lietuvos leidyklų išleistas knygas, skatinti knygų dailininkus, leidėjus ir poligrafijos specialistus, kad jie puoselėtų Lietuvos knygos meną ir knygos kultūrą.

„Durų“ inf.

Civilizacijai – dailės receptai

Ramunė Pletkauskaitė

Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ veikia Klaipėdoje kuriančios dailininkės Bronės Neverdauskienės personalinė paroda „Civilizacijos receptai“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoją, meno projektų organizatorę ir žinomą dailininkę tekstilininkę B.Neverdauskienę, išbandžiusią įvairias autorines technikas, visada viliojo tekstiliniai paribiai, išvirkščioji jos pusė, jos struktūra. Tiek tiesiogine – formos, tiek asociatyvia – siužeto prasmėmis.

Vasario 3-iąją sostinėje pristatytoje parodoje – du naujausi B.Neverdauskienės kūrybos ciklai „Atėnės ir Nikės istorijos“ bei „Ex Oriente Lux“.

Nikės ir Atėnės įvaizdžio erozija, perteikta marmuriniame fone, byloja apie estetika grįstą egzistencinę moters kovą. Panaudodama terminius medžiagų „naikinimo“ būdus, „Atėnės ir Nikės istorijose“ autorine technika menininkė perkūrė tekstilinius-pramoninius gaminius, „nutapė“ juos tekstile. Siekdama išgauti pastozinės tapybos įspūdį, skirtingų struktūrų bei atspalvių audinius autorė sluoksniavo ir lydė. Tapybos – kaip neginčijamos dailės konstantos ir tapybiškumo – kaip įspūdžio vertės čia sukeistos vietomis. Materialiam tapybos svoriui, apčiuopiamai ekspresijai priešinamas lengvumas, minkštumas, peršviečiamumas, dinamika. Imitacija pasinaudota kaip vienu iš gretimų dailės sričių autentiškumo patikros būdų.

Cikle „Ex Oriente Lux“ B.Neverdauskienė informacinį erdvėtaškį – vieną išdidintą kilimo rišimo mazgą prilygino grožio pixel’iui ir pavertė jį asociatyvios reikšmės meno objektu. Iš begalės ornamentų tik keliems, labiausiai išreiškiantiems Rytų simboliką, labiausiai kontrastingiems, emociškai aštriems, autorė suteikė erdvinį skambesį.

Ciklu „Ex oriente lux“ menininkė teigia, jog iš Rytų mus visada pasiekdavo ne tik mokslo, technikos naujovės, bet ir grožis. „O ką šiandien slepia šis kultūrinis miražas?..“ – kelia klausimą parodos autorė.

B.Neverdauskienės meno receptus šiuolaikinei civilizacijai galima pamatyti Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ iki kovo 5 d.

Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje iki kovo veikia jau trečioji paroda iš ciklo „Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“. Joje eksponuojami Kuršių nerijos peizažai.

Irmantė Šarakauskienė

Žavėjo įstabios kopos

Parodoje pristatomi VšĮ Rytprūsių mylėtojų draugijos „Nidden“ rinkinyje sukaupti Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūriniai.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje gyvavusi Nidos dailininkų kolonija Lietuvos kultūriniame kontekste – unikalus reiškinys, europiniame – gana dažnas. Mat XIX a. vis spartėjanti industrializacijos plėtra skatino menininkus bėgti iš miestų į ramesnes, anot jų, kūrybai labiau tinkamas gražaus kraštovaizdžio vietas. Juolab kad nuo 1830 m. vis labiau populiarėjo plenerinė tapyba, kai tapoma ne studijoje, bet gryname ore.

Į Kuršių neriją XIX a. antroje pusėje menininkus, be abejo, taip pat traukė įstabaus grožio, civilizacijos beveik nepaliestas kraštovaizdis, savitas vietinių gyventojų – žvejų tipažas ir gana archajiškas jų gyvenimo būdas. Išvardyti aspektai ir tapo pagrindiniais Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūrybos motyvais.

Kuršių nerijos kraštovaizdžio tapatinimas su „smėlio kalnais“, „dykuma“, anot istorikės N.Strakauskaitės, rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo pat XVI a. Dar ir XIX a. pradžioje balta smėlio juosta driekėsi vos ne ištisai visas Kuršių marias. Tad ne veltui Kuršių nerijai prigijo „Sacharos“, „prūsiškosios Sacharos“, ar „šiaurės Sacharos“ pavadinimai. Ir nors XIX a. vykę kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai vėjo pustomų smėlio kalvų plotą gerokai sumažino, dar ir dabar dažnas iš apsilankiusiųjų Kuršių nerijoje išsiveža dykumos įspūdį.

Įstabaus grožio ir dydžio kopos stebino ir žavėjo ir čia atvykusius dailininkus, jos tapo dažno jų kūrybos objektu. Jas regime įamžintas ir parodoje eksponuojamuose H.Lindloffo ir M.M.Kieferio nutapytuose paveiksluose.

Įamžino kurėnus

Tuo tarpu B.Bielefeldo drobėje „Kuršių nerija su Didžiąja kopa ir kurėnu“ bei I.Wolfermann-Lindenau paveiksle „Kurėnai Kuršių nerijoje“ įamžinta dar viena svarbi dailininkų labai pamėgta Kuršių nerijos kraštovaizdžio dominantė – kurėnai. Jų atvaizdai – pavienių ar grupėmis, plaukiančių mariose ar stovinčių prie kranto, nutapytų tikroviškai ar gana apibendrintai ir dominuoja šioje parodoje.

Kaip rašė XIX a. viduryje Kuršių nerijoje apsilankęs L.Passarge, vien nidiškiai kurėnų turėjo daugiau nei 60, tad kaimo siluete vyravo namų stogai ir laivų stiebai, ant kurių žvejai ištempdavo džiūti tinklus. Bedžiūstantis kurėno stiebe tinklas, vadintas kiudeliu, aiškiausiai matyti F.Luttke’s nutapytoje drobėje „Žvejo žmona“.

Čia pat galime pereiti prie dar vieno dailininkų pamėgto vaizdavimo objekto – vietinių gyventojų. Jie yra neatsiejama Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalis. Vietinius gyventojus, dažniausiai žvejus bei jų žmonas dailininkai mėgo vaizduoti ir dirbančius, kaip E.Bischoffo-Culmo grafikos darbe „Moteris su nešuliu“, kuriame greičiausiai įamžinti kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai, ir poilsiaujančius, kaip to paties menininko nutapytoje drobėje „Skaitytojas. Nida“. Jie kūrė ir realistiškus ar apibendrintus ir kiek romantizuotus neringiškių portretus, kaip H.J.B.Kallmeyerio „Marių mergaitė“. Parodoje eksponuojami darbai byloja, kad Kuršių nerijoje apsilankiusius dailininkus žavėjo ir jos miškuose besiganantys briedžiai, didingos ar vėjo ir pustomo smėlio suformuotos keistos pušys, vietiniai namai, paplūdimiai.

Tapo traukos objektu

Kuršių neriją atrado ir jos užburiantį grožį savo kūriniuose pirmiausia įamžino iš Rytprūsių kilę menininkai, Karaliaučiaus dailės akademijos dėstytojai ir studentai. Vėliau jų kviečiami ar parodose pamatę jų darbus, kuriuose užfiksuotas įstabaus grožio kraštovaizdis, į Kuršių neriją pradėjo vykti dailininkai ir iš tolimesnių Vokietijos kampelių.

XX a. pradžioje ji tapo visuotinės traukos objektu. Juolab kad tuo metu susisiekimą su nuošaliais žvejų kaimeliais gerokai palengvino Kuršių mariose pradėję kursuoti garlaiviai. Vienas iš jų įamžintas ir čia eksponuojamame H.K.Rottgerio darbe „Grįžtantis į Rasytės uostą garlaivis. 1930“.

Per Nidos dailininkų kolonijos gyvavimo laikotarpį (nuo XIX a. pabaigos iki 1945 m.) Kuršių nerijoje apsilankė beveik 300 menininkų. Ten sukurtuose jų darbuose atsispindi ne tik savito grožio kraštovaizdis, bet ir tuo metu Europos mene vyravusios pagrindinės stilistinės tendencijos: realizmas, impresionizmas, ekspresionizmas, naujasis daiktiškumas bei kitų moderniojo meno išraiškos priemonių paieškos.

Gal būtų Vokietijos menininkai į Kuršių neriją vykę ir toliau, jei ne po Antrojo pasaulinio karo pasikeitusios geopolitinės aplinkybės. Negalėdami atvykti į savo pamėgtą kraštą, jie kūrė bent jau vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“, kuriuose atgydavo į atmintį įsirėžę vaizdai, kaip 1956 m. A.Teichmanno nutapytoje drobėje „Grįžtantys į įlanką žvejai“.

Atvilnijo naujoji tapybos banga

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose ir Baroti galerijoje galima susipažinti su Lietuvos naujosios bangos tapyba.

Ignas Kazakevičius

Taip skatinami ateinantys

Iki kovo 13-osios Parodų rūmuose vieši personalinė Konstantino Gaitanži paroda „Neushwabenland“ bei jungtinė paroda „Upcoming“, kurią siūlyčiau versti „Ateinantys“, t.y. turimi omeny neseniai baigusieji studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tapybos katedroje ir ten dar besimokantys. Pastaroji paroda yra 2009 ir 2010 m. Vilniuje vykusio „Jaunojo tapytojo prizo“ (toliau – JTP) konkurso santrauka, kurioje galima pamatyti ne tik laureatus, ne tik finalinio dešimtuko, iš kurio ir buvo išrinkti nugalėtojai, bet ir pirminei atrankai pateiktus autorių darbus.

JTP projektas startavo, įgavo tęstinumą ir vyksta tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus bei šio sumanymo kuratorės menotyrininkės Julijos Petkevičienės iniciatyva, palaikomas piniginius prizus skiriančių mecenatų, Lietuvos dailininkų sąjungos, Šiuolaikinio meno centro, kitų menus reprezentuojančių institucijų. Tai yra pirmas realus bandymas pradėti formuoti meno rinką Lietuvoje (neskaitant meno mugės „ArtVilnius“, 2010). Pradėti ją nuo menininko, suteikiant jam sceną pirmajam pasirodymui. JTP ne institucinis projektas, o atrankinio pobūdžio pa-roda, kurioje skatinami dalyvauti jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos.

Šias dvi ekspozicijas savotiškai papildo ir iki kovo 17-osios Baroti galerijoje veikianti JTP – 2010 pirmosios vietos laimėtojos vilnietės Jolantos Kyzikaitės autorinė tapybos paroda „Menų ligoninė“.

Kai kartos nekonkuruoja

O, kaip norėtųsi parašyti ne KKKC, ne jo Parodų rūmuose, ne atsiritusi iki Klaipėdos, net ne Klaipėdoje, o Klaipėdos naujoji tapybos banga.

Neraudodamas ir nesiraudamas plaukų, nes dėsningumas priverčia būti objektyviam, tarsiu, jog šią naująją bangą derėtų vadinti vilnietiškąja, kadangi beveik visi tapytojai gyvena ir kuria Vilniuje. Tokia situacija susiklostė todėl, kad VDA Kauno dailės fakulteto Tapybos katedra transformavosi į mažesnį vienetą – studiją, jos studentai aktyviau meniniame gyvenime nepasireiškia, o Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) Dailės katedra kol kas ir vis dar tebežengia pirmuosius žingsnius.

Proceso aktyvumo ir neaktyvumo priežastys yra dvi – dėstytojai, jų asmeninė charizma, sugebėjimas „užkurti“ studentą, dėstymo kokybė bei novatoriškumas ir kiekvieno miesto meninio (šiuo atveju kalbėkime apie šiuolaikinį meną) gyvenimo aktyvumas (parodinių erdvių veiklos strategijos, kuratorių, tapytojų, kitų meno proceso dalyvių tankis ir kt.).

Analizuojant naujos tapybos Klaipėdoje radimosi problemiškumą, reikėtų paminėti, jog šios trys parodos – tai jaunosios kartos vizualinė raiška. Todėl nenuostabu, kad Klaipėdoje nėra nė vieno šios tendencijos tapytojo, nes viduriniosios kartos vietiniai tapytojai remiasi postimpresionistine-ekspresionistine tradicija, kuria komunikuoja, deja, ne itin originaliai. Tokią situaciją lemia kartų konkurencijos nebuvimas, o vieninteliu reveransu KU MF Dailės katedrai galėtų tapti absolventės Astos Stasionytės atvejis – ji 2010 m. pelnė JTP žiūrovų simpatijų prizą. Nemažai Astai padėjo ir asmeniškas užsispyrimas bei aktyvi meninė veikla, mat jos kūrinys, palyginti su diplominio darbo atlikimo kokybe bei koncepcija, ženklina stiprią autorės pažangą.

Evoliucija ir perspektyva

Dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a. paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija. Jaunųjų, „nutrūkusios tapybos evoliucijos“ menininkų, kūryboje nebėra tiesiogines lietuviškos ekspresionistinės mokyklos traktuotės, jau minėtos kartų perimamumo tendencijos. Jų kūrybą paveikė absoliučiai arba iš dalies įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno tendencijos, kurios bendrame lietuviškos tapybos kontekste atrodo tarsi išaugusios pačios iš savęs.

Atėjusiems į Parodų rūmus siūlau pradėti nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje atkreipkite dėmesį į stipriausio plastiškai Andriaus Zakarausko (2009 m. JTP laureato) ir stipriausio koncepciškai Lino Jusionio kūrinius. A.Zakarauskas socialinį peizažą užpildo savo paties transformuotomis figūromis, leidžia pasimėgauti glotniu kukliai faktūriniu dažų sluoksniu, o L.Jusionis paveiksle palieka tik tai, kas reikalinga tapybinei kalbai ir „pokalbio“ įtampai palaikyti, atmeta visus siužetinius vingius. Jo paveiksluose, be kelių daiktiškųjų užuominų ir šešėlių, beveik nieko nėra. Tačiau būtent todėl jie erzina „teisinga“ kompozicija ir pačiu egzistavimo faktu, t.y., jeigu paveikslų parodoje nebūtų, jų trūktų.

Byloja apie „eurostandartą“

Siužeto prasme stipriausia praėjusių metų JTP laureatė J.Kyzikaitė. Socialumu išsiskiria pamėkliškai negyvų rausvai pilkų tonų A.Danusevičiaus ciklas apie tolima istorija tapusios tarybinės armijos naujokus.

Eglės Karpavičiūtės „Nutapyta L.Tuymance’o ekspozicija“ tiesiogiai byloja apie „eurostandartinę“ tapybą, kurią taikliai apibrėžė menotyrininkas dr. Vidas Poškus: „Eurostandartas“ – tai paskutinių dešimtmečių europietiškoji tapyba, kuriai būdinga globali niveliacija ir ypatingai stipri kelių autoritetų – visų pirma Gerhardo Richterio ir Luco Tuymance’o – įtaka. Ji reiškiasi fotografiniu regėjimo aspektu, lygiagrečiu, riebiu, slidžiu potėpiu, figūratyvumu, socialine analize ir kritika (ypatingai dominuojantis yra anksčiau toks tikrai nebuvęs lytinės tapatybės klausimas – kiek jis yra natūralus, kiek iš piršto laužtas ir nulemtas politinio korektiškumo psichozės, anot Vladimiro Bukovskio). Lietuviškoji šio dešimtmečio tapyba taip pat linkusi į „eurostandartą”, kuris, kaip niekas kitas, ir žymi senosios (vietinės) tradicijos pabaigą ir naujosios formavimąsi“.

Priežastis kalbėtis ir ginčytis

Kita mano kolegė, menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė JTP iniciatyvą vertina „labiau kaip priežastį kalbėtis apie tapybą, ginčytis ir diskutuoti, jauniems menininkams – kritiškai peržiūrėti savo kolekciją bei atrinkti ir tinkamai pristatyti vieno paveikslo konkursui labiausiai tinkantį savo kūrinį, kitiems – išmokti vieną ar kitą naują vardą“ .

Patyrę visą naujosios bangos esmę ir prisižiūrėję į visas įmanomas stilistines variacijas, galite leistis į pirmąjį aukštą, dar užsukti į Baroti galeriją ir apžiūrėti J.Kyzikaitės paveikslų seriją bei gretimoje salėje susipažinti su kiek vyresnio K.Gaitanži tapyba.

Kažkada startavęs šiurkščiu, džergžliu komiksiniu stiliumi, naujausioje parodoje dailininkas panaudojo itin minimalias priemones, vienodą formatą, pilką toninę gamą, piešinį primenančią tapybą. Tai jam leido pasiekti norimo efekto – sukurti pseudodokumentinius fotokadrus apie „Trečiojo reicho“ okultinės arijų rasės pėdsakų paieškas Antarktidoje. Nors K.Gaitanži tapyba taip pat yra vadintina eurostandartu, ji byloja apie menininko pastangas plėsti šios tendencijos ribas.

Išvados apžvelgus parodas

Šiandieną Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli viduriniosios kartos tapytojai (apie juos – kitame straipsnyje) ir naujausia serija VDA Tapybos katedros absolventų (pastarieji visi – vilniečiai).

Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi nebėra poreikio reikštis būtent tokia kalba.

Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios kartos (kuriai šiandiena apie 25–35 m.) pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus – šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis) ir nieko naujo, be tapybos – kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, neduodantis. T.y. „eurostandarte“ yra visko, ko reikia, kad revoliucija neįvyktų. Esama aplinkos neigimo per anonimiškumą, tyčiojimosi ir kartu pasąmoningo noro patikti publikai – kičo, pakankamai nuosaikios išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai (paveikslai nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų nežeidžiantis (pseudo)socialinis siužetas). Sykiu per lengvą slystantį potėpį ir dažus pabrėžiama pati tapyba.

Naujoji banga – tai tapytojų karta, su kuria ateityje dirbs, tikėtina, ne tik Lietuvos galerininkai ir parodų kuratoriai. Taigi, mieli meno gerbėjai, kolekcininkai, pradedantieji tapytojai ir tapybos klasikai, štai bene pagrindinė priežastis, dėl kurios verta aplankyti šias parodas.