„Obags on tėlta siedieje…“, arba Kodėl po duonkubiliu reikės kišti gaidį?

„Obags on tėlta siedieje…“, arba Kodėl po duonkubiliu reikės kišti gaidį?

Pačioje praėjusių metų pabaigoje vienas kitas aktyvesnis ar besidomintis skaitytojas galėjo suspėti pavartyti (ir paklausyti!) naują folkloro leidinį „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“, pasirodžiusį su kompaktine plokštele.

Rimantas Balsys

Knygą sudarė Klaipėdos universiteto (KU) Humanitarinių mokslų fakulteto (HMF) Baltistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Lina Petrošienė bei to paties fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentas dr. Jonas Bukantis.

Autentiška ir originalu

Tai jau ne pirmas etnomuzikologės ir kalbininko bendras darbas. Iki tol jau parengti bent trys panašaus pobūdžio leidiniai: Klaipėdos krašto dainų rinkinys „Bėgau jūružėm“, mažlietuvės A.Mažeivos dainų, žemaitės V.Mizinienės tautosakos rinktinės. Išvardintieji leidiniai susilaukė ne tik palankaus folkloristų atsiliepimo, bet ir itin didelio visų Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos etnine kultūra besidominčiųjų pripažinimo, nes visi tiražai, Klaipėdos universiteto leidyklos duomenimis, per gana trumpą laiką buvo išpirkti.

Idėja sudaryti ir išleisti Žemaitijos kalendorinės tautosakos rinktinę, paskirtą Užgavėnių dainoms, ypač sveikintina. Ir tam yra bent kelios priežastys.

Rinkinys sudarytas iš KU HMF folkloro laboratorijos archyvuose saugomų, 1992–2008 m. KU studentų ekcpedicijose užrašytų kūrinių. Tad publikuojamoji medžiaga yra ir autentiška, ir originali. Iš viso leidinyje skaitytojas ras šešiasdešimt tautosakos kūrinių (55 dainos, 3 maldų parodijos bei 2 etnografiniai pasakojimai), surinktų šiaurės ir pietų žemaičių tarmių plote.

Iki šiol bemaž nepublikuotos

Žemaičių Užgavėnių dainos iki šiol bemaž nepublikuotos. Skelbti tik pavieniai Žemaitijoje užrašytų Užgavėnių dainų variantai. Viena galimų to priežasčių – Užgavėnių dainos, lyginant su kitų Lietuvos regionų kitų žanrų kalendorinėmis dainomis (ypač Kalėdų, Velykų) yra žymiai vėlyvesnės kilmės, akivaizdžiai paveiktos autorinės kūrybos, todėl, kai kurių fokloristų nuomone, vargiai apskritai publikuotinos. Kita priežastis – Užgavėnių dainų (tas pats pasakytina ir apie kitus Užgavėnių folkloro žanrus) net ir Žemaitijoje nedaug teužrašyta.

Reikšminga, jog rinkinys parengtas atsižvelgiant į šiuolaikinius reikalavimus panašaus pobūdžio leidiniams – skelbiami tekstai (visi kokybiški variantai), melodijos ir kompaktinė plokštelė, kurioje 28 dainų įrašai (vienas – vaizdo), 3 maldų parodijų įrašai, bei iliustracijos. Toks pateikimo būdas labai naudingas tiek folkloristams-praktikams, tiek fokloristams-teoretikams. Pirmiesiems tai puikus repertuaro papildymo šaltinis, antriesiems – įvairialypis tyrimo objektas.

Leidinio sudarytojų parašytas nepaprastai platus, išsamus ir dalykiškas įvadas, padedantis perprasti Užgavėnių folkloro specifiką tiek specialistams, tiek ir visiems mūsų etnine kultūra besidomintiesiems.

Jame ne tik charakterizuojamos Užgavėnių dainos, aptariama ir pagrindžiama jų klasifikacija, paplitimo arealas, melodikos ypatybės, bet ir iškeliama minėtų dainų žanro problema.

Argumentai svarūs ir įtikinami

L.Petrošienės argumentai, kuriais remiantis visos šiame leidinyje publikuojamos dainos priskirtinos kalendorinių dainų (Užgavėnių) žanrui, gana svarūs ir įtikinami. Vienas jų – Užgavėnių dainų tiesioginės sąsajos su papročiais, taip pat Užgavėnių dainų ir etnografinių pasakojimų apie Užgavėnes sinkretizmas (žr. p. 10-11). Tad folkloristams artimiausiu metu gali tekti peržiūrėti kai kurių dainų žanrų ribas, papildyti atskirų dainų priskyrimo vienam ar kitam žanrui kriterijus ir t. t.

Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną įžangos autorės L.Petrošienės originalų pastebėjimą – Užgavėnių folkloro (dainų, oracijų) bei kitų šios šventės elementų (pvz., persirengėlių eitynių personažų, kaukių) bent dalinį unifikavimą, populiarinimą, sklaidą po kitus Lietuvos regionus praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais, kai visuotiniu Užgavėnių šventimu rūpinosi Kultūros ministerija, išleisdama ir platindama šios šventės scenarijus. Suprantama, kad norint šią hipotezę patvirtinti arba siekiant ją paneigti, reikėtų inventorizuoti minėto laikotarpio leidinius, skirtus kultūros namų darbuotojams, įvertinti jų galimą poveikį šventės struktūrai bei turiniui.

Galima būtų diskutuoti…

To paties įvado dalis, skirta Užgavėnių dainų tarminėms ypatybėms išryškinti, regis, galėjo būti parašyta labiau orientuojantis į šiame rinkinyje publikuotų dainų tekstų analizę. Deja, apsiribota fonetinių patarmių skirtumų nuo bendrinės kalbos aprašu, o tai nėra nei nauja, nei originalu. Reikalą kiek gelbsti paskutinėse pastraipose aptarti publikuojamųjų dainų leksikos ypatumai.

Žinoma, dėl vieno kito įvadinio straipsnio teiginio galima būtų diskutuoti. Antai charakterizuodama persirengėlių „ubagų“ dainas / giesmes, L.Petrošienė iškelia ir tokių dainų / giesmių genezės problemą. Pasiremta vien Jono Balio įžvalga, kad „jų atsiradimą ir plitimą galėjo lemti ir XVII a. vienuolynų gausėjimas Lietuvoje, iš tikėjimo dalykų mokymo ir elgetavimo pragyvenantys vienuoliai“.

Kad elgetų visoje Lietuvoje būta daug, liudija dvasininkijos rūpestis nuo XVI a. prie bažnyčių steigti špitoles (l. szpital) – parapijos elgetų ir senelių prieglaudos namus, kuriuose sykiu gyveno ir bažnyčios tarnai. Špitolninkai už maistą ir pastogę turėjo bažnyčioje atlikti tam tikrus darbus: palaikyti švarą, skambinti varpais, taip pat špitolninkai buvo įpareigojami giedoti. Žemaičių vyskupijos 1636 m. sinodas iš elgetų reikalavo, kad šie, norėdami prie bažnyčios durų prašyti išmaldos, turi mokėti visus poterius ir po sumos atsisėdę prie durų giedoti. O 1655 m. rašoma, jog „elgetų Dievo įsakymų paaiškinimai, vaikų atmintin įspaustos pamaldžios giesmės sklinda per kaimus iš namų į namus, išstumdamos pasaulietiškas dainas…“.

Lietuvoje radosi paprotys

Ilgainiui Lietuvoje radosi paprotys, kad ne tik špitolninkas, tačiau ir bet koks elgeta, atėjęs į namus, pagieda kokią nors giesmę, sukalba poterius.

Kadangi Žemaičių Kalvarija buvo paskelbta šventove, tai jos giesmės buvo špitolninkų platinamos skersai išilgai tiek savoje, tiek ir svetimose parapijose, ypač per šermenis. Beje, Žemaičių Kalvarijoje, skirtingai nei kituose miesteliuose, buvo įsteigtas ne „ubagynas” bet „maldanumis”, t. y. maldos namai, kur gyveno vietiniai elgetos. Jie meldėsi už mirusiuosius ir giedojo Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelius Kalnuose, o esant blogam orui – bažnyčioje.

Tą patį savo XIX a. raštuose liudija ir vyskupas Motiejus Valančius: „Nors žemaičių žemė gan yra vaisinga, o jos gyventojai retai tetrūksta duonos, vienok visame krašte daugybė yra pavargėlių. Dideliais būriais susieina į atlaidus ir jomarkus, sėdas eilėmis ant takų, kiekvieno, pro šalį einančio, meldžia, kad ką norint duotų. Vieni, rankas ištiesę, kalba poterius, kiti, visų stiprieji, giesta ir šaukia atsispirdami“.

Pamažu susiformavo tradicija per atlaidus pas „ubagus“ užpirkti „Kalnus“ už giminės mirusiuosius, o kartais, Alfonso Motuzo teigimu, per mirusiųjų paminėjimus kartu su elgetomis giedodavo ir namiškiai.

Dėl ubagų nesuklydo

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog ubagų dainų / giesmių šaltinis – ne tiek „iš tikėjimo dalykų mokymo ir elgetavimo pragyvenantys vienuoliai“, kaip teigė J.Balys, o perdėtai ar net apsimestinai pamaldžių ir įkyrių elgetų, špitolninkų ne itin „elgetiška“ elgsena.

Juk ne vieno tyrinėtojo atkreiptas dėmesys ir į dar vieną svarbų faktą – jog elgetų būta bent dviejų rūšių: pirmieji – tikri pavargėliai, t.y. Dievo ar gyvenimo nuskriaustieji; antrieji – sveiki ir „drūti“, bet lengvos duonos ir laisvo, palaido gyvenimo paviliotieji. Pastarieji, L.Jucevičiaus teigimu, net ir susikrovę pakankamai kapitalo bei galėję puikiausiai toliau gyventi be jokios išmaldos, nemetė šio amato. Jie buvo kritikuojami didaktinėje literatūroje, su jais visokiais būdais kovojo kunigai, policija, labdaros organizacijos. Pašiepiant, demaskuojant, parodijuojant tokius, kurie „šunis lodo“ ne bėdos ištikti, greičiausiai ir radosi vadinamosios ubagų dainos / giesmės. Tai iš dalies patvirtina ir M.Valančius, sakydamas, kad Palangos Juzė šią dainą sukūrė neapsikentęs prasto elgetų, atėjusių pas Pasvalio miestelio ūkininką Šenterį į mirusios motinos atminimų pietus, giedojimo.

Juk neatsitiktinai ir Užgavėnių persirengėlių būrys kartais būdavo vadinamas Užgavėnių ubagais. Ubago vardą turintis personažas dažniausiai mėgdžiodavo, parodijuodavo įprastą kaimo elgetą – rengdavosi sudriskusiais drabužiais, pasiremdavo lazda, šlubuodavo, nešdavosi didelę terbą išmaldai sukrauti ir t. t. Pastarosios dvi pastabos – papildomi argumentai, rodantys, kad leidinio sudarytojai, priskyrę šias ubagų dainas / giesmes Užgavėnių žanrui, nė kiek nesuklydo.

Apie kaukes – šykščiai

Pagirtinas ir knygos dailininkės Zitos Mazaliauskaitės darbas. Viršeliui apipavidalinti vykusiai panaudota viena liaudies meistro Adolfo Viluckio sukurtos kaukės iliustracija iš tolo traukia akį, o parinktos spalvos ir užrašų šriftai (dermės ir kontrastai) atspindi Užgavėnių mitologines ištakas.

Tas pats pasakytina ir apie visas talentingo žemaičio A.Viluckio Užgavėnių kaukes, kurių iliustracijos puošia leidinį. Tiesa, ir liaudies meistras, ir jo kūryba pristatyta gana šykščiai. Čia būtų nepakenkęs ir menotyrininko požiūris. Juk Žemaitijoje (ir ne tik) kaukių drožėjų (gamintojų) būta ir yra ne vienas ir ne du. Tad A.Viluckio kaukių išskirtinumas, originalumas galėjo būti aptartas lyginant šio liaudies meistro kūrybą su kitų kūrėjų darbais. Juolab kad lyginimui medžiagos yra pakankamai. Ir ne vien muziejų fonduose ar privačiose kolekcijose. Galima buvo pasinaudoti kad ir Arūno Vaicekausko 2009-aisiais sudarytos knygos iliustracijomis. Pakankamai medžiagos galima rasti ir įvairiuose internetiniuose puslapiuose.

Na, tikėkimės, kad šiuos palyginus, sugretinimus, o sykiu ir išvadas sėkmingai padarys ir pats skaitytojas.

Iškėlė įdomių klausimų

Apibendrinant belieka pasidžiaugti, kad L.Petrošienės ir J.Bukančio sudarytas leidinys „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“, viena vertus, užpildė tokio pobūdžio leidinių stygiaus spragą, kita vertus, iškėlė nemažai įdomių ir originalių klausimų, į kuriuos iki šiol tyrinėtojai, rašę apie Užgavėnes, dar nebuvo atkreipę dėmesio.

Į keletą tokių klausimų (pvz., kodėl Užgavėnių dainų iš viso neužrašyta Vakarų Lietuvos žemaičių tarmių plote, kokie žemaitiškų Užgavėnių dainų elementai per unifikuotus scenarijus paplito po kitus Lietuvos regionus, koks liaudies dainų ir krikščioniškų giesmių melodijų santykis Užgavėnių dainose ir t. t.) vilkimės ateityje atsakys originalių įžvalgų nestokojantys šio darbo autoriai.

Belieka paraginti visus kūlvirsčiom ruoštis Užgavėnėms. Jei pavyktų prisiminti ar išmokti bent dalį šiame rinkinyje paskelbtų dainų / giesmių, Užgavėnių vakarą tektų pavožti po duonkubiliu gaidį, kitaip iki gavėnios, t. y. vidurnakčio, vargiai pavyktų visas išdainuoti.

Pasakyti (ne)būtina, bet tylėti (ne)valia

Pasakyti (ne)būtina, bet tylėti (ne)valia

Juozas Šikšnelis

Metams bėgant, užuot tapęs tolerantiškas ir pilnas atlaidumo, imi abuojėti ir daraisi irzlus. Metai aštrina žvilgsnį ir nudilina pieniškus romantizmo dantukus. Belieka iltys, kurias maga suleisti kam į sprandą. Brrr. Nusivažiavau jau pirmose eilutėse. Straipsnį turėjo iššaukti dviejų damų rašinių „Duryse” refleksijos. Vieną pasirašė Žiurkė (pseudonimas, bet, sprendžiant iš žiūrėjimo bei vertinimo taško, gali būti visiškai reali požemių graužikė), kitą – teatrologė Gitana Gugevičiūtė. Skaitant abiejų tekstus atsidengė nusmailintos iltys. Jie suerzino, bet diskutuoti nepaskatino.

Abi autorės virkauja, griežia dantimis, rypauja, neva apgailestauja, bet dažnose savo tekstų pastraipose net nesugeba gana aiškiai suformuluoti, ko jos nori, apie ką jos rašo. Kad viskas Klaipėdoje blogai, raudona, o gal liuminiscencine linija eina per abu rašinius, ir jeigu pirmoji, bijodama pasirašyti savo pavarde, priekaištų nesijoja saujomis, bet verčia iš savivarčio, tai antroji, pasitelkusi kiek pralavintą stilių, žaidžia žodžiais. Abi autorės džiaugiasi savimi, nes joms atrodo, kad taip sklandžiai parašyti niekas kitas negali. Apie ką? Argi tai svarbu, bet geriau apie miesto kultūrą, kuri yra provinciška, skurdi. Ar gali parašyti, ar negali, nesigilinsime.

Ar reikėjo abiejų autorių straipsnių, ar nereikėjo, vėlgi palikime spręsti laikui ir atminčiai. Kitkas rūpi. Miesto kultūra. Ar ji beviltiška, o gal jos visai nėra? Gal ir miesto nėra? Arba jis netikras. Arba apie jį galima kalbėti tik taip, kaip kalba viena straipsnio autorė, nes visi kiti ne jos rato kalbantieji ir rašantieji „panegirikų putėsius“ privalo ant stalo pasidėti miesto policijos kriminalinę kroniką, kad žinotų, kiek tą dieną mieste užmušė, primušė, apvogė, dar pravartu būtų po ranka turėti migracijos tarnybos ataskaitą, iš kurios aiškėtų, kiek „aukštos kvalifikacijos dėstytojų, išvykusių profesinių ambicijų tenkinti į kitus miestus“. Na, žinote, G.Gugevičiūtės tekste minimos knygos „Vizijų Klaipėda“ autorių amžiaus ribos – nuo 17 iki 70 metų. Kaip suniveliuoti jų meilės miestui išraiškas, kad jos atitiktų kritikės skonį? Šis klausimas ne personalinis, tai raktas į tokių straipsnių ir tokį miesto problemų traktavimą. Kol mes apsimetinėsime, jog rašome analitinius straipsnius, o iš esmės, praplovę savo drabužėlius, nešvarų vandenį su pamuilėmis pilsime skaitytojams ant galvų, tol bus daugiau tokių gudruolių, kurie apsisukę darys tą patį.

Klaipėda serga viena, tikriausiai nepagydoma liga. Tiksliau, klaipėdiečiai ja serga. Ligos pavadinimo nežinau, pabandysiu nupasakoti jos simptomus: aš turiu, bet neduosiu, aš žinau, bet nesakysiu, aš galiu, bet nedarysiu, tačiau taip parašysiu, kad raugėsite.

Klaipėdoje susitinki ryškių meno ir kultūros veikėjų, analitiškų, netradiciškai mąstančių žmonių, energingų, galinčių kalnus nuversti organizatorių, bet staiga nuo jūros pakyla rūkas ir pasiglemžia viską – idėjas, sumanymus, pačius žmones. Tiesa, kai kas lieka, bet prėskai.

Štai prieš 30 metų turėjom vieną ideologiškai kryptingą laikraštį, vieną ideologiškai suvaržytą teatrą, šimtus ideologiškai suraizgytų kultūros eilinių, ne mažiau rūsčių kultūros prievaizdų. Ką dar turėjom? Vieninteliame laikraštyje netrūko kritikos straipsnių apie spektaklius, dailės kūrinių parodas, naujas knygas. Ar galima dabar ranką ant širdies padėjus imti ir nurašyti visą ano laikmečio meną, kultūrą – kaip ideologiškai žalingą? Ar šiais laikais galime sukurti tokį fenomeną kaip Skulptūrų parkas, spektaklį „Dramblys“?.. Kalbos apie vieną ar kitą meno reiškinį mieste netildavo ilgai.

Dabar būna dienų, kai Klaipėdoje vienu metu vyksta keliolika meno akcijų, bet visos Žiurkei yra niekinės. Kyla klausimas: ar gyvenant pagreitintu ritmu galima spėti aplankyti kelias galerijas, kelias koncertų sales ar bibliotekas? O gal neverta, jei vienu mostu gali visus renginius nurašyti: „Poezijos pavasario“ vakarai reikalingi tik keliems save įsimylėjusiems poetams, „Naktigonės“ valo dulkes nuo gęstančių scenos žvaigždžių, ir taip toliau.

Nurašyti, sukritikuoti, sutrypti, sumenkinti, suniekinti galima viską. Galima rypauti, kad Klaipėda netapo universitetiniu miestu, o universitetas netapo miesto savastimi. Galima verkti, kad tokioje renginių gausoje trūksta renginių. Galima džiaugtis, galima liūdėti, galima rašyti skundus Strasbūrui. Bet galima ir nerašyti, o skalambyti: aš žinau – kaip, bet nesakysiu, aš galiu, bet nedarysiu, aš moku, bet… Užtat parašysiu ir išdėsiu į šuns dienas.

Įdomi atrodo G.Gugevičiūtės mintis suburti mieste kultūros kritikos klubą, be abejonės, panašų į Vilniaus, nes Vilnius – pažadėtoji žemė, kur nubėgo R.Kmita ir kiti. Dėl to man kyla daugybė klausimų: ar yra pakankamai medžiagos kritikų klubui, jei visą kultūrą įvertiname vienu žodžiu – šššš?.. Tuomet kuo mis kritikai? Savo kūnais? Toliau: ar yra mieste kultūrinės spaudos plotų, kad G.Gugevičiūtės straipsnyje kelis kartus išlenda nerimas dėl kultūrinės spaudos anemiškumo? Ar daug nepriklausomų kultūrinių iniciatyvų buvo numarinta įsčiose? Kodėl tad mieste, kur rengiami aukštos kvalifikacijos masinių renginių bei švenčių režisieriai, pačios šventės ir renginiai būna apgailėtini? Ką, be kritikų klubo įkūrimo, siūlo ši autorė? Ką siūlo Žiūrkė, be žiurknuodžių ne sau? Nenutolstant nuo kritikų. G.Gugevičiūtė pastebi: „Juolab kad pastanga kritiškai vertinti kultūros reiškinius geriausiu atveju gali susilaukti ir tokios reakcijos: „O kas tu toks? Ką asmeniškai padarei?“. Taigi senas ginčas apie kiaušinio ir vištos pirmumą. Ar kritikas privalo nieko nemokėti ar bent minimumą, tarkime, iškepti kiaušinienę. Vienas pažįstamas paatviravo: nenorįs eiti namo, nes žmona nemoka gaminti, nebent kiaušinius išverda elektriniame virdulyje. Esu įsitikinęs, jeigu kritikas meno virtuvėje moka šį bei tą daugiau, nei toji pažįstamo žmona, jis turi teisę burtis į klubus ir net rašyti. Tik būtų šaunu, jei kritikos straipsnis nors kiek skirtųsi nuo internetinio komentatoriaus paistalų.

Mes galime apverkti, apraudoti nepasisekusį universitetą. Raudos ir ašaros bus teisingos, tik vieno dalyko nevalia pamiršti: yra universitete žmonių, kurie įsiaudę į miesto kultūrinį audinį. Ir niekas neiškirps jų iš šio audinio, nes jie seniai, dar ikiuniversitetiniu laikotarpiu, tapo miesto savastimi. Ir nesirengia dėl duonos gabalo ar garbės krislelio palikti Klaipėdos. Taigi universiteto bėda, manyčiau, elementari: mokslo šventovėje trūksta mokslo, jau neminint apie asmenybes, jį kuriančias. Kada ir kur buvo padaryta klaida – akylus tyrėjas galėtų nustatyti. Dabar ten jiems belieka virti savo sultyse ir puikuotis patiems prieš save tuščiai skambančiais moksliniais vardais. Miestui jie svetimi, miestas jiems svetimas. Išskyrus kelis, kaip buvo paminėta įaugusius į miesto kraštovaizdį.

Tiek to universiteto. Jis atsirado neseniai ir, kaip Lietuvoje įprasta, ne taip, kaip visame mielame pasaulyje. Manyčiau, mums be galo svarbu suvokti elementarią tiesą: kiek vienam žmogui tenka kultūros ir kiek reikia, kokia ES norma, juk dabar be ES normatyvų nei ten, kur karaliai pėsti vaikšto, nenueisi. Kuo matuojama kultūra? Kiekybiniais ir, be abejonės, kokybiniais parametrais. Kilogramais, metrais, kvadratiniais ar kubiniais, puslapiais, egzemplioriais, paveikslų skaičiumi, spektakliais ar juose užimtų aktorių skaičiumi, poetais ir jų perskaitytomis eilutėmis, masinėmis šventėmis, valstybinių švenčių minėjimu, skulptūrų statymu progomis ir be jų, naujų kultūros židinių atidarymu ar, priešingai, senųjų uždarymu negrįžtamai, niekinant vietinius kūrėjus, svetimų gastrolierių kvietimu, kuo? Kas gali atsakyti? Abiejų autorių straipsniuose tuo atsakymu net nekvepia, tiesa, jų tikslas buvo kitoks.

Jeigu mes kalbame apie miesto kultūrą, tai būtinai suplakame viską, išskirdami ir paminėdami, kad tas ar anas renginys blogas. Kyla klausimas, ar galima viską suniveliuoti? Ar visi kultūros vartotojai yra vieno intelektinio lygio su abiem straipsnių autorėmis (beje, baigusiomis gimtojo miesto alma mater, kurios nepamiršta pakeiksnoti)? Ar gali kiekviena gyventojų grupė vienytis pagal interesus ir reikalauti, kad šios dvi ir dar dešimtys miesto kultūros kritikų nekištų nosies ir nagų prie jų mėgstamų renginių, tarkime, vakaronių su ansambliais „Sidabrinė styga“, „Prie šaltinio“ ir kitų? (Čia pateikiu pavyzdį net nežinodamas, ar tokie ansambliai egzistuoja, bet puikiai žinau, kad į grupes susibūrę senjorai turi savo vokalinius ansamblius, jų noriai klausosi, manydami, kad kultūringai ir prasmingai praleidžia laiką.) Lenkiu štai kurlink: kalbame apie kultūrą, net neminėdami, kiek sluoksnių ji turi, menkiname reiškinius ir renginius, net nebandydami įsivaizduoti, kas juose lankosi, tad ar nereikėtų pradėti nuo bandymo nustatyti, ko reikia Klaipėdos publikai, ir ar ji to nusipelnė?

Atskiro žvilgterėjimo nusipelnė nemokami koncertai tam tikromis progomis ir be progos. Regis, juos išpopuliarino džiazo festivaliai. Jei apie džiazą, tai jam netinka būti grojamam atvirose milžiniškose erdvėse šimtams žmonių; juk džiazas – jauki, intymi muzika, ir vargu ar tikrieji jo melomanai lankosi Teatro aikštėje. Bet čia kalbama ne apie tai. Nemokami koncertai nėra kultūros dalis, ir kokia nors proga dovanoti lietuviškos estrados žvaigždę ar žvaigždutę yra tik valdžios bandymas eiti lengviausiu keliu. Plane padėtas paukščiukas, tauta gavo žaidimų. Nemokami koncertai – tai tas pats, kas labdara vaikų namams. Dabar visi rodo gailestingumą vargšams vaikų namų auklėtiniams, kurie vartosi lyg inkstai taukuose, net nenumanydami, kad gyvenimas – tai ne nesenkančiu srautu plaukianti labdaros upė. Nemokami koncertai neskatina kultūros ir negali vadintis kultūringai leidžiamu laisvalaikiu.

Kas gali pasakyti, kad Klaipėdos kultūroje viskas gerai? Niekas ir niekada nepasakys. Jeigu koncertuos pasaulinio lygio žvaigždės, tai Radži gerbėjai skųsis, kad jų dievaičio nekviečia ir apie jo kilmę teisybės niekas nesako. Jeigu S.Parulskis susitiks su gerbėjais, tai D.Vaitkevičiūtės ar E.Kalėdos gerbėjai jausis be galo nuskriausti. Taip pat ir su teatrais, koncertų salėmis, parodų salonais ir panašiai. Derinamės rūbą prie savęs, o jei jis netinka, atmetame. Tik ar dėl to reikia kaltinti blogą orą? Prisimenant Marko Tveno posakį: visi kaltina blogą orą, tik niekas nieko nedaro. Tiesa, šioje istorijoje visi vieningai turi atpirkimo ožį – miesto valdžią, kuri net šiais rinkos laikais kalta dėl to „blogo oro“. Valdžia visą laiką buvo kalta. Juk tautiečiui yra įdiegta nepaneigiama ir pneumatiniais plaktukais neišmušama mintis: kiekvienas valdžiažmogis yra kaltas. Dėl to, kad jis kaltas. Toks suvokimas įgavo sparnus su Garliavos fenomenu, pagimdžiusiu naują tautos didvyrį, kuris yra aukščiau įstatymų. Taigi Klaipėdoje dėl skurdžios kultūros kaltų ieškoti nereikia – jie sėdi savivaldybės Kultūros skyriuje. Tik niekas net nemėgina pagrįsti kaltinimų. Kaltas, nes kaltas.

O man norisi paprieštarauti visiems: kalti esame. Kalti, nes skubame išpilti vandenį su pamuilėmis. Kalti, kad patys sau patinkame. Kalti, kad nežinome, ko norime. Kalti, kad dažnai norime to, ko nėra ir būti negali. Kalti, kad dažnai neprasitriname užmiegotų ir traiškanotų akių ir nebandome pažvelgti plačiau ir toliau savo nosies galiuko. Kalti, kad žinome, galime, sugebame, bet nenorime, nesakome, nedarome. Kalti, kad miestas netampa mūsų savastimi. Kalti, kad nieko neduodami norime tik imti, ir ne tai, ką siūlo, bet tai, ko mes norime. Kalti, kad kaltiname kitus, dažniausiai mažiausiai to nusipelniusius. Kalti, kad dar neįsileidome miesto į savo vidaus dvasios apytaką, kad miestas dar yra šalia, ir mes jo neapglėbiame, nepriglaudžiame, nesusiliejame su juo. Jis dar yra ne mumyse, dar ne mūsų…

O gal visai be kaltės kalti…

Rašyti apie Klaipėdą niekam neužginta ir niekas nėra gavęs rašymo apie Klaipėdą indulgencijos. Rašyti gali visi. Su „putėsiais“, anot G.Gugevičiūtės, ir be jų. Piktai ir gražiai. Protingai ir ne visai.

Regis reikėtų visai nedaug: suvokimo, ne ką miestas man duoda, bet ką aš jam galiu duoti. Ir dar: dažnai mes skausmingai nežinome, ką norime pasakyti, bet džiaugsmingai visam pasauliui tai pareiškiame. Tarsi vaikai…

Valstybė parems festivalius

MENO LEIDINYS Nr. 2 (188)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Valstybė parems festivalius

 

 

Lietuvoje rengiamiems 18 tarptautinių tęstinių meno projektų šiemet Kultūros ministerija paskirstė 1,6 mln. litų. Šiame sąraše atsidūrė tik du pajūryje vykstantys festivaliai.

Dosniausią valstybės paramą šiemet gaus XVI Pažaislio muzikos festivalis (180 tūkst. litų) ir Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos’11“ (170 tūkst. litų).

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis’11“ turėtų sulaukti 140 tūkst. litų paramos. Po 100 tūkst. litų numatyta tarptautiniam folkloro festivaliui „Baltica 2011“, „Kino pavasariui“, Kristupo vasaros festivaliui, tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida“. Kino festivalis „Scanorama“ turėtų gauti 85 tūkst. litų, „Poezijos pavasaris“ ir Kauno bienalė „Textilė 11“ – po 80 tūkst. litų.

70 tūkst. litų skirta asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis“ 2011 m. rengiamam XVII Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui.

Mažiausias – po 50 tūkst. litų – sumas gaus „Auros“ šokio teatro Kaune organizuojamas tarptautinis šokio festivalis ir Nidoje vyksiantis tarptautinis Thomo Manno festivalis.

Kultūros ministro Arūno Gelūno teigimu, lėšos paskirstytos atsižvelgiant į Tęstinių tarptautinių meno renginių ekspertų komisijos rekomendacijas.

Pernai Kultūros ministerija valstybės biudžeto lėšomis parėmė 16 projektų, jiems skirdama 1,37 mln. litų.

Jie reprezentuos uostamiestį

Papildomos paramos iš miesto biudžeto šiemet ir dar dvejus artimiausius metus gali tikėtis reprezentacinį Klaipėdos festivalio statusą gausiantys uostamiesčio renginiai.

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus šiemet pirmąsyk paskelbtame konkurse dėl reprezentacinio Klaipėdos festivalio vardo suteikimo varžėsi 11 renginių. Jų paraiškas vertino specialiai suburta ekspertų grupė bei miesto Kultūros ir meno taryba.

Atrinkti aštuoni festivaliai, iš kurių trys – tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“ ir tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ – pretenduoja tik į reprezentacinio renginio statusą, bet ne į papildomą finansinę paramą, nes juos rengia biudžetinės įstaigos.

Likusieji penki – Klaipėdos Pilies džiazo festivalis, tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas, Jūros šventė, tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ bei tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – gaus ir trokštamą statusą, ir garantuotą finansinę paramą trejus metus iš eilės, jei tam pritars Klaipėdos miesto taryba.

Šiemet reprezentaciniams festivaliams bus paskirstyta 200 tūkst. litų.

Už reprezentacinio „borto“ liko konkurse taip pat dalyvavę Vokiečių kultūros dienos, tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ ir tarptautinis džiazo vokalistų konkursas „Jazz voices“. Bet po trejų metų jie vėl galės pretenduoti į reprezentacinio Klaipėdos renginio statusą.

Kaip sakė Kultūros skyriaus vedėja Jolanta Braukylienė, šis statusas nėra nekintantis: „Po trejų metų Kultūros ir meno taryba vėl rinksis ir svarstys, ar reprezentaciniai festivaliai neišsikvėpė, ar jie tikrai pateisina šį vardą ir mūsų visų lūkesčius. Galbūt rasime kitų, vertesnių pretendentų“.

Menininkai gaus stipendijas

Šiemet valstybės stipendijos paskirtos 179 kultūros ir meno kūrėjams, tarp kurių esama ir trijų klaipėdiečių.

Atsižvelgdama į Lietuvos kultūros ir meno tarybos pritarimą bei rekomendacijas, Kultūros ministerija šiemet skyrė tris vardines valstybės stipendijas vieneriems metams (kompozitoriui Vytautui P.M.Barkauskui, balerinai Eglei Špokaitei ir kino operatoriui Jonui Griciui), tris individualias dvejiems metams (aktoriui Povilui Budriui, menotyrininkei Laimutei Kreivytei ir tapytojai Inai Budrytei) ir 75 individualias vieneriems metams. Likusios valstybinės stipendijos skirtos įvairiam laikotarpiui – nuo aštuonių iki dviejų mėnesių. Iš jų 33 edukacinės valstybinės stipendijos – nuo pusmečio iki vieno mėnesio.

Valstybinės stipendijos dydis – 1300 litų per mėnesį. Visoms išmokėti numatyta 1 mln. 934 tūkst. 400 litų.

Vardinė valstybės stipendija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už jų išskirtinį asmeninį indėlį į Lietuvos kultūros ir meno raidą bei sklaidą. Individualiomis valstybės stipendijomis siekiama skatinti individualią kultūros ir meno kūrėjų kūrybinę raišką. Edukacinės valstybės stipendijos skiriamos kultūros ir meno kūrėjų profesiniam meistriškumui tobulinti – dalyvauti stažuotėse, kursuose, konferencijose, konkursuose.

Štai vieną iš individualių valstybės stipendijų visus šiuos metus gaus klaipėdietė teatrologė ir dramaturgė Gitana Gugevičiūtė, planuojanti sukurti dvi pjeses, fotomenininkas Algimantas Kalvaitis – projektui „Gamtinės formos potekstė“ įgyvendinti.

Klaipėdietei choreografei ir šokėjai Agnijai Šeiko valstybės stipendija skirta pirmajam šių metų pusmečiui, per kurį ji ketina pastatyti šokio operą „Keturi poetai dykumoje“, šokio spektaklį „Pokalbis, kurio nebuvo“ ir sukurti bei visuomenei pristatyti filmą „Pasaka“.

„Tema” šturmavo Stokholmą

Vasario 18–20 d. Stokholme (Švedija) vykusioje tarptautinėje meno kontaktų mugėje „Supermarket 2011“ dalyvavo Klaipėdos „loftininkai“ – menininkų grupė „Tema“.

Šioje mugėje menininkų organizacijos ne tik prisistato, bet ir tarpusavyje vysto kūrybinius tinklus, projektus, kultūrinius mainus. „Supermarket“ gyvuoja jau ketverius metus. Dar 2007 m. nedidelė menininkų grupė surengė meno mugę „Supermarket“ – kaip atsaką 2006 m. įvykusiai komercinei meno mugei „Market“.

Paprastai menininkų reprezentavimu ir darbų pardavimais rūpinasi galerijos. Mugės „Supermarket“ tikslas, kad kūrėjai patys sau atstovautų, susirastų potencialių partnerių, kontaktų, keistųsi idėjomis ir gal net savarankiškai įkurtų galerijas. Tai platforma netikėtoms menininkų iniciatyvoms ir tinklams rastis. Ši kontaktų mugė į kūrybinį procesą įtraukia ne tik dalyvius, bet ir lankytojus. Joje koncentruojamasi ne į pardavimus, komerciją, bet į komunikaciją ir tarpsmą meno scenoje.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, pristatantis Klaipėdoje gyvenančius menininkus ir meno organizacijas tarptautiniame kontekste, meno mugei „Supermarket“ pasiūlė „Temos“ komandą, kurioje kuria Linas Kutavičius, Dovydas Klimavičius, Viktė Dambrauskaitė, Kęstutis Sova, Vidas Tomkevičius ir Henrikas Riškus.

Šešetas jaunų, profesionalių kūrėjų reprezentavo organizaciją ir kiekvienas savo kūrybą, atlikdami garso ir šviesos performansus.

VšĮ „Tema“ („Tarptautinė eksperimentinė meno akcija“) savo veiklą pradėjo 2009-ųjų rudenį industrinėje uostamiesčio aplinkoje – Liepų g. 83. Ši kūrybinė erdvė, skirta įvairioms meninėms idėjoms bei iniciatyvoms, nekomerciniams projektams įgyvendinti ir bendrai veiklai, vienija įvairių sričių menininkus – muzikantus, teatralus, vizualiųjų menų atstovus. Tai, jog kiekvienas „Temos“ narys turi tarsi atskirą savo „temą“, lemia kūrybinių projektų, renginių įvairovę, o kūrybinės dirbtuvės, eksperimentai, performansai, koncertai ir kitokia veikla yra pritaikoma prie renginio tematikos.

Parengė Rita Bočiulytė

Pirmyn, jaunieji choreografai!

Pirmyn, jaunieji choreografai!

Vasario 4-ąją Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mažojoje koncertų salėje tradiciškai iškilmingoje ceremonijoje įteikti diplomai būsimiems kelių meno žanrų – šokio, muzikos, teatro – specialistams. Tarp diplomantų – 11 bakalaurų ir 4 magistrai, baigę vieną gausiausių fakultete ir jau 43-čius metus gyvuojančią Choreografijos katedrą.

Violeta Milvydienė

Sveikinta ir linkėta

Tą iškilmingą akimirką jie savo rankose laikė svarius dokumentus, ne tik patvirtinančius profesinę choreografo kvalifikaciją, įvairias kompetencijas, bet ir įgytą nemenką intelekto bei erudicijos dozę. Ir jie su kaupu tai įrodė, gindami savo baigiamuosius darbus – buvo išradingi, sumanūs, aktyvūs ir energingi, tad įvertinti vien gerais, labai gerais ir puikiais balais. Norintieji toliau gilinti žinias, tobulinti gebėjimus ar atrasti naujų, kurių gal net neįtaria savyje esančių, katedros vedėjos, bakalauro darbų komisijos pirmininkės (šių eilučių autorės) ir fakulteto dekano profesoriaus Vytauto Tetensko buvo pakviesti studijuoti magistrantūroje. Kitiems linkėta neišklysti iš Lietuvos kelio, nepaleisti iš širdies meilės ir optimizmo, tikėjimo ir pasitikėjimo, nepasiduoti ir neparsiduoti gyvuojančiai popkultūrai, tam radžizmo sindromui, užvaldžiusiam kone visą Lietuvą, ypač televizijų eterį. Visiems tebestudijuojantiems diplomantai siūlė vadovautis tokiomis savybėmis kaip veržlumas, iniciatyva, drąsa, o vertybėmis laikyti atsidavimą nelengvam amatui, saviraiškai, kilnaus tikslo siekiui.

Vieno pabaiga – kito pradžia

Simboliška, kad vieno kelio pabaiga – kito pradžia sutampa su vienų metų pabaiga, o kitų pradžia. Gruodžio ir sausio mėnesiai – ypatingas darbymetis minėtos katedros pedagogams ir studentams. Kartu su intensyvia praktinių, teorinių ir kūrybinių specialybės disciplinų bei bendrauniversitetinių dalykų egzaminų sesija vyksta daugeliui nematomas, tačiau gana sudėtingas baigiamųjų darbų gynimo procesas. Tuomet komisijai tenka gerokai pakeliauti, o nuvykus į kažkurį Lietuvos miestą ar miestelį, studento pasirinktoje pedagoginės praktikos vietoje vertinti jo paskutinio semestro veiklos rezultatą.

Reikalavimai nelengvi: bakalauro studijų penktakursiai pirmiausia rašo baigiamojo darbo projektą, rengia ir viešai parodo dvi (lietuvių tautinio bei kitą – pasirinktinai – klasikinio, charakterinio ar šiuolaikinio šokio) pamokas. Galutinis diplominės praktikos rezultatas – scenoje įgyvendinta koncertinė programa arba šokio spektaklis, kuriame bent dvi šokio kompozicijos turi būti sukurtos paties diplomanto. Būsimieji šokio (dabar teatro) magistrai be mokslinio darbo gynimo pristato choreografinį projektą (dažniausiai – spektaklį), sudėliotą iš savo autorinių darbų.

Keliai ir šįkart nusidriekė gana plačiai – į Baisogalą ir Panevėžį, Mažeikius, Gargždus ir Raseinius, paskui vėl į Mažeikius, dar vėliau – į Kelmę ir Prienus. Beje, „išaugo“ pasirodymų erdvės – nuo mokyklinių ar gimnazijų iki miestų pramogų centrų, prestižinių koncertų salių ir net Klaipėdos muzikinio teatro scenos.

Plačiu angelo sparnu…

…Sapno puslapį verčiu… – lakonišku, tačiau sodriu pačios studentės sukurtu ir pateikiamu tekstu bei jautriai įkūnytu judesiu prasidėjo Rasos Vaičikauskaitės bakalauro studijų darbas „Užmik, miegok – medaus saldumas laša…“.

Klaipėdos koncertų salėje pristatytos vakaro programos antrojoje dalyje magistrantė Lina Klepeckaitė koncerte „Kita Alisa“ (taip pat kartu su choreografijos studijos „Inkarėlis“ vadovais ir šokėjais) suderino net 17 skirtingų savo kūrybos etiudų.

„Pepė Ilgakojinė“ – magistrantės Sandros Ruigytės spektaklis, parodytas Gargždų kultūros centre, suvienijo kitataučių (uzbekų, ispanų, indų, graikų, čigonų) šokius ir keletą „Trepsiuko“ grupių.

Labiausiai subrandinta, apžvelgianti skirtingus choreografijos stilius bei jungianti scenoje kelis šimtus Mažeikių „Kauškučio“ šokėjų – Danguolės Dapšytės sukurta ir iliustruota vaizdo projekcijomis koncertinė programa „Šokio žingsniu…“. Joje būsimoji magistrė pasirodė ir kaip kūrybinga asmenybė, ir kaip išraiškinga atlikėja.

Berods žaviosios ir darbščiosios magistrės jau palaimintos „plačiu angelo sparnu…“

Skirtingi bakalaurų darbai

Įvairialypiškumu, tematikos, stilistikos, režisūrinių sprendimų gausa pasižymėjo choreografijos bakalaurų darbai. Kai kurie iš jų – spektakliai, pagrįsti dramaturgijos, šokio leksikos, muzikos, kostiumų bei scenografijos vientisumu, kiti tradiciškai sudėlioti koncertinės programos principu.

Rimvydo Pranculevičiaus ir ansamblio „Pynimėlis“ parodytose „Liaudiškose šėlionėse“ (Baisogala, Panevėžys) bei Ginos Kareivaitės „Joninių vakaronėje“ (Prienai) išryškintas liaudies šokis, pavaizduoti lietuviški tautiniai motyvai. Komentuojant antrąjį, taikliai išreiškė bendrą nuomonę katedros profesorė, magistro darbų komisijos pirmininkė Jūratė Agota Čapaitė: „Puikus šokių surepetavimas, vykusiai pritaikyta scenografija ir „Trapuko“ šokėjų nuoširdumas ne tik sušildė visų sužvarbusių nuo žiemos šalčio žiūrovų širdis, bet dar kartą įrodė, kad etninis paveldas turi užtektinai jėgos konkuruoti su ultramoderniškumu“.

Audrius Grebenkovas maloniai nustebino aktoriniais gebėjimais, Mažeikių kultūros centre vadovaudamas kelioms „Linksmojo kaubojaus“ šokėjų grupėms kantri stiliumi sukurtame koncerte „Šerifo atostogos“.

Dinamišku meniniu reginiu, harmoningai vienijančiu nepriekaištingai atliktas scenines kompozicijas, literatūrinius tekstus ir puikų sceninį apipavidalinimą, komisijos nariai (docentas daktaras Vidmantas Mačiulskis ir lektorė Sandra Žilinskienė) įvardijo Gintarės Kazlauskaitės diplominį darbą „Minčių piešinys“.

Olia Golubova į Klaipėdos muzikinį teatrą sukvietė gausų vaikų ir jų tėvelių būrį tiesiogiai dalyvauti „Elės ir Totoškos Naujametiniuose nuotykiuose“ – kartu su entuziastingais Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazijos mokytojais ir įvairių pasaulio tautų šokių kolektyvu „Nadežda“ parengtame choreografiniame spektaklyje.

Pasirinktą temą atitiko J. Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus auklėtinių ir kolektyvo „Vėtra“ atliekama Dovilės Rabašauskaitės trijų dalių (Gimimas, Paauglystė, Vilionės) ir stilių programa „Štai, kaip mes augam“, pristatyta Žvejų rūmų scenoje.

Raseiniuose Milda Bertulytė, į savo „Šokio skrydį“ įtraukusi ir studentišką šokį, jau pelniusį apdovanojimus konkursuose, ir keletą naujų kokybiškų kompozicijų, dar ir poetiškai jas apibūdino: „Sukuosi muzikoj ir kojomis jau žemės neliečiu… skrendu…“.

Apvainikavo maratoną

Trys paskutinieji, apvainikavę bakalaurų darbų maratoną, sausio 26 ir 28 d. vakarais buvo pristatyti Klaipėdos muzikiniame teatre, o unikalią galimybę miesto visuomenei juos pamatyti nemokamai suteikė įstaigos vadovai (asmeninė padėka Ramūnui Kaubriui). Galbūt šis savotiškas eksperimentas – prasmingas gestas, realaus abipusio bendradarbiavimo pradžia? Juk ne paslaptis – dalis Choreografijos katedros studentų bei absolventų ne vienerius metus šoka Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupėje.

Vieno jų – Manto Černecko – sukurtame spektaklyje „Meilės kava“ džiazo šokio stiliumi, retkarčiais susipynusiu su modernaus baleto elementais, emocionaliai papasakota keturių porų draugystės, meilės, neapykantos ir susitaikymo istorija. Jame puikiai pasirodė katedros studentai, ypač pasižymėjo ryškioji Manto partnerė – ketvirtakursė ir baleto trupės solistė Aušra Krasauskaitė.

„Gatvės“ šokis (street dance) vyravo Artūro Iljino abstrakčios formos virusu pavadintame šokio spektaklyje „Pasiklydę garsai“, kuriame diplomantas pasireiškė ir savita autorine kūryba, ir atlikėjiška plastika.

Miuziklinės formos spektaklyje „Gvido“ Ramonos Valiūtės sukomponuotus choreografinius ir vaidybinius epizodus įgyvendino ji pati, Klaipėdos studija „Hatora“, merginų grupė iš Mažeikių bei pora teatro kolegų – profesionalių atlikėjų.

Drįstu manyti, jog šie minispektakliai paliko teigiamą įspūdį ir gausiai susirinkusiai auditorijai. O juk nuo šiol būtent žiūrovai bus pagrindiniai mūsų absolventų veiklos vertintojai.

Nors sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo, žengiant kitą savarankišką žingsnį, vertėtų pamąstyti: ar užtenka publiką tik pradžiuginti, suteikiant pozityvios energijos, ir kaip savo auklėtinius-šokėjus imtis ugdyti meniškumo bei, kas itin svarbu, tautiškumo dvasia.

Tad pirmyn, jaunieji naujieji kolegos! Tiktų prisiminti ir šventiškai optimistinį Režisūros katedros vedėjos docentės daktarės Danutės Vaigauskaitės šūkį: „Jūs reikalingi Lietuvai! Jūsų laukia Lie-tu-va!“.