Hieroglifas dulkių stulpe

Hieroglifas dulkių stulpe

 

Gitana Gugevičiūtė

Sausio 28-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose, o vasario 17 ir 22 dienomis Vilniaus menų spaustuvėje susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti naujausią Beno Šarkos kūrinį „Vabi sabi vasabi“ – premjerinį klaipėdiečio aktoriaus ir režisieriaus, atstovaujančio, jo žodžiais, teatro „trupams“ „Gliukai“, judesio monospektaklį.

Teatro filosofas

B.Šarka epitetus galėtų skaičiuoti dešimtimis, bet naujasis režisieriaus ir aktoriaus spektaklis „Vabi sabi vasabi“ provokuoja panaudoti dar vieną – teatro filosofas. Filosofas, kurio traktatas – spektaklis. Filosofas, kuris galynėjasi su kultūra – ją atranda, demaskuoja, su ja rungiasi artėdamas prie esmės.

Neišmanantiems Rytų filosofijos subtilybių režisierius aiškina: „Vabi sabi principai kilę iš dzenbudizmo. „Vabi“ galima versti kaip kuklumą, vienišumą, neryškumą, liūdesį, asimetriją. „Sabi“ – kaip archajiškumą, neapibrėžtumą, tikrumą. Tai sunku paaiškinti vakarietiškom sąvokom, tačiau „vabi sabi“ japonų estetikoje yra tas pats, kas vakariečiams – graikų grožio idealai. Tas, kuris gyvena pagal „vabi“, yra supratęs uolų ir žiogų išmintį. „Sabi“ – archajiškas netobulumas. „Vabi sabi“ – nieko nėra tobulo, niekas nėra užbaigta ir nieko nėra amžino“. Pirmiesiems dviems spektaklio pavadinimo dėmenims oponuoja trečiasis – „vasabi“. „Japoniškas krienų padažas“ spektaklio patiekalui suteikia pikantiško skonio, leidžia atsipalaiduoti ir skonio receptorius nukreipti mažiau akcentuotų prieskonių paieškai.

Savikūros seansas

„Vabi sabi vasabi“ – bežodis, judesio spektaklis. Jau nuo šio mosto – nuo tylinčios burnos ir kalbančio kūno – prasideda spektaklio filosofija: kūniškumas / gyvūniškumas vs dirbtinumas / intelektas / kultūra. Tai savotiška provokacija iš(si)šluoti mintis, pamiršti tai, ko į galvas prikimšo kultūra, ir atsidėti savęs paieškai, savikūros seansui.

Scenoje po tuo pačiu (pirmykščiu) mėnuliu – jau kituose spektakliuose matyta (bet visada kita) kreidos baltumo būtybė: žmogus-ne žmogus, žmogus-mediumas / šamanas, žmogus-paukštis (šįsyk – popieriniais sparnais, raudono molio galva).

Ir aktoriaus partneriai tie patys – ugnis, vanduo, molis, medis / popierius. Ir raiškos priemonės iš esmės tos pačios: vaizdinga fizinė gerai treniruoto kūno išraiška; žaidimas tuo, kas aštru, nepatogu, karšta; talentingas gebėjimas būnant režisieriumi sau pačiam kurti kompoziciškai prasmingą piešinį, vizualiai pagavias scenas; talentas pažadinti daiktą virtinei transformacijų ir intuiciją, ritmą paversti mizanscenų jungtimi…

„Įdarbintos“ materijos neleidžia blefuoti, jomis besinaudojantis kuria tikrą, vizualiai efektingą vaizdą – tarsi veiksmas vyktų ne tarp dekoracijų, o tarp gyvų daiktų: plaikstosi popieriaus juostos, ryjamos ugnies; iš molio dulkių ir vandens gimsta nauja materija; dulkių stulpe pranyksta ir žmogus.

Bando palikti ženklą

Kiekvienas spektaklio segmentas – kaip gamtoje – absoliučiai susijęs su kitu, nes niekas iš nieko neatsiranda: knyga saugo ne tik užrašytą žmogaus, bet ir medžio atmintį; ragai, kuriais pasiramsčiuodamas aktorius brėžia muzikalios choreografijos liniją, – tai ir „pančiai“ (supančiotas gyvūniškumo), ir indai, nešantys vandenį (lygiai tokie pat indai – pilni vandens – esame mes); „suvaldydamas“ popierinį chaosą į mistinį ratą, personažas savo bežodę burną paverčia rašaline peilio ašmenims, atliekantiems popieriui akupunktūrą (taigi irgi paliekantiems ženklą).

Svarbiu spektaklio leitmotyvu knyga tampa neatsitiktinai. Knyga – tai noras būti išgirstam, siekiamybė įsiamžinti. Tik B.Šarkos veikėjas eina kita kryptimi: reflektuoja save ir antspaudą popieriuje („medinėje“ materijoje ženklui palikti) bando palikti ne plunksna ar rašikliu, o visu savimi, t.y. kūnu (be abejo, pamenate, kad Antoninas Artaud’as ir patį aktorių vadino hieroglifu, ženklu).

Nepaklūsta kalbai

Po spektaklio „Kas lieka, kai nieko nelieka“ naujausias B.Šarkos darbas atrodo gaivališkas, laukinis, vėlei laisvas nuo literatūriškumo, kontekstualus.

Jis komunikuoja ne tik su A.Artaudo teatro principais, ne tik su Rytų filosofiniais principais, bet ir, tarkim, su Arvydo Šliogerio mintimis: „Gyvas padaras yra gyvas tol, kol jis nepaklūsta kalbai. <…> Kalba yra tik pražūtis. Norėdamas išsigelbėti kalbėdamas, aš turiu pasakyti bent keletą naujų žodžių. Tai reiškia – dauginti kalbą, taigi storinti tą baisų klodą, kuris skiria mane nuo gamtos. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Rojaus sodą. Kodėl Dievas išvarė žmones iš Rojaus? Dėl to, kad Adomas pradėjo kalbėti. Čia glūdi ir perspėjimas: kalba yra šėtono pagunda“.

„Vabi sabi vasabi“ – gyvas. Gyvas ritualinis atsivėrimo aktas.

L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa

L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa

Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė vasario 3-iąją uostamiesčio melomanams pateikė savo pirmąją plokštelę – dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – šviesa“, kuris vasario 10-ąją pristatytas ir Vilniuje.

Beata Baublinskienė

Iš poreikio kurti

L.Narvilaitę daugelis uostamiesčio kultūrai neabejingų žmonių greičiausiai pažįsta kaip pagrindinę Klaipėdos koncertų salės meninės veiklos organizatorę, festivalio „Permainų muzika“ meno vadovę. Tačiau ši įvairiapusė kūrybinga moteris, anot jos pačios, visų pirma yra kompozitorė. „Poreikis kurti slypi asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti savo šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė.“

Šie L.Narvilaitės žodžiai cituojami jos neseniai išleistos pirmosios autorinės kompaktinės plokštelės „Šauksmas – šviesa“ buklete. Nors, regis, „youtubų“ laikais diskų leidyba nebėra tokia aktuali, vis dėlto muzikos kūrėjui svarbu turėti savo civilizuotai išleistų įrašų, o muzikos meno vartotojui malonu paimti į rankas gražiai apipavidalintą „tikrą daiktą“. Pačios L.Narvilaitės žodžiais, ji jau priskiriama viduriniajai kompozitorių kartai, tad pats metas surinkti ir pateikti tiems, kam įdomu, savo kūrinių retrospektyvą.

Tačiau tai nėra tiesiog retrospektyva.

Ir garsu, ir vaizdu

Pradėkime nuo to, kad „Šauksmas – šviesa“ yra dviguba ne tik garso, bet ir vaizdo plokštelė. Beje, ypač įtaigus paskutinis antrojo disko kūrinys „Liūdesio sodai“, pateiktas muldimedijine versija, t. y., klausantis ansamblio „Giunter percussion“ atlikimo, kompiuterio arba televizoriaus ekrane galima matyti Džiugo Katino ir Grėtės Krivickaitės sukurtą vaizdo projekciją, kurioje jautriai „įvaizdinta“ pro racionaliuosius kompozitorės kūrybos klodus prasimušanti melancholija.

Ją siečiau ne tik su būdinguoju lietuvišku ar baltišku „liūdnumu“, bet ir… su intuityviąja Rytų grožio ir prasmės pajauta. Galbūt tokią asociaciją lėmė be galo spalvingi mušamųjų skambesiai (ir šie instrumentai puikiai perteikia lyriką!), o gal – vaizdo projekcijų sąsajos su gamtos, konkrečiai, jūros, kopų, medžių vaizdiniais.

Tiesa, meluosiu teigdama, kad visas 17 minučių trukmės kūrinys lyriškas. Yra čia ir energijos proveržių. Mat L.Narvilaitės muzikos tėkmė neapsieina be ekspresyvių emocinių pliūpsnių – tarsi lavos krateryje.

Skrodžia tarsi leitmotyvas

Ne veltui visas diskas pavadintas „Šauksmas – šviesa“, panaudojant prieš dešimtmetį parašyto kūrinio pavadinimą. Greičiausiai ši skambi metafora atskleidžia ir pačios kompozitorės požiūrį į kūrybą ir būtį – šviesa, praregėjimas pasiekiami tik per pastangas ir iš didelio vidinio poreikio – sielos šauksmo. O pats kūrinys tapo etapiniu kompozitorės kūryboje.

„Šauksmas – šviesa“ man yra labai brangus kūrinys. Su juo aš įšokau į pralekiantį šiuolaikinės muzikos ekspresą, kuriame iki šiol stengiuosi išsilaikyti“, – Lietuvos kompozitorių sąjungos portalui „Antena“ sakė autorė.

Iš tiesų po kūrinio premjeros 2000-aisiais tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ sostinėje L.Narvilaitė atkreipė į save dėmesį, kaip į savitą ir įdomią kūrėją, „Šauksmas – šviesa“ tapo savotiška kompozitorės vizitine kortele.

O naujausią diską šis kūrinys skrodžia tarsi koks plokštelės leitmotyvas – skamba net triskart: lyg programos atsklanda – originalia akustine versija dviem trimitams (Algirdas Januševičius, Saulius Žvirblis) ir dviem fortepijonams (Jūratė Kundrataitė, Petras Geniušas) pradžioje. Garsinio disko pabaigoje išgirstame versiją su elektronika (programavo Gediminas Zujus), kuri buvo parengta 2009 m. neakademiškam Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto pasirodymui Klaipėdoje, naujosios muzikos festivalyje „Permainų muzika“. O trečią kartą „Šauksmas – šviesa“ pateikiamas DVD diske su abstrakčia vaizdo projekcija. Iš viso kompozitorė yra parengusi net keturias šio kūrinio versijas.

Konceptualiai sudėliota

Įšokusi „į šiuolaikinės muzikos ekspresą“ kompozitorė nuosekliai realizavo savo kūrybinius sumanymus, kurie „dokumentuoti“ autorinėje plokštelėje: 2002 m. meditacija obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ (Robertas Beinaris) bei „kontrastų, siurprizų ir malonumų“, anot kompozitorės, kupinas „Visby – Bike“ instrumentiniam kvintetui. Šiam kūriniui L.Narvilaitę paskatino „fantastiškas mėnuo Gotlando saloje“, kur ji viešėjo kaip reziduojanti kompozitorė Visbio tarptautiniame kompozitorių centre (Švedija).

Kitais, 2003 m., „Kaskadų“ trio koncerte Vilniaus filharmonijoje nuskambėjo įsimintinai trapus „žiemos peizažas“ fortepijoniniam trio „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ (pavadinimui panaudota eilutė iš Sigito Parulskio eilėraščio), o 2004 m. – nauja versija seno, tik baigus studijas parašyto kūrinio „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui (Vilniaus brass kvintetas). Dėl racionaliojo komponavimo grūdo iškėlimo šį savo ankstyvąjį stilių kompozitorė įvardijo kaip „skambančią matematiką“. Įdomu, kad plokštelėje šis emociškai ir akustiškai nuosaikesnis opusas atsidūrė maždaug per vidurį ir tarsi siūlo klausytojui – „sustok ir susimąstyk“.

Apskritai visi kūriniai plokštelėje sudėlioti taip, jog klausantis jų iš eilės net nefiksuoji, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Nauja nuotaika, instrumentinis skambesys suvokiami tarsi dar viena, organiška nuolatinio vyksmo pakopa.

Akustinę plokštelės „Šauksmas – šviesa“ dalį papildo „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ trombonui (Mike Svoboda) ir mušamiesiems (Saulius Astrauskas) bei jau minėtų „Liūdesio sodų“ akustinė versija.

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

„Turbūt vienas svarbiausių L. Narvilaitės kūrybos simbolių yra miestas: sudėtinga struktūra, kurioje daugybė žmonių gyvena savo gyvenimus, koncentruota erdvė, kurioje kasdien gimsta naujos idėjos“, – disko „Šauksmas – šviesa“ buklete rašo muzikologė Austė Nakienė. Iš tiesų didmiesčio magija yra vienas iš L.Narvilaitės inspiracijų polių, juk būtent sostinėje yra „šiuolaikinės muzikos ekspreso pagrindinė stotis. Ji nuolat pilna judėjimo, nes čia sueina visi keliai“.

Stiprus racionalusis L. Narvilaitės kūrybinės mąstysenos grūdas neabejotinai susijęs su „miesto“ inspiracijomis. Tačiau kitas polius – intuityvusis, man regis, taip pat lemiantis tam tikrus reikšmingus jos kūrybos pavidalus, ko gero, kyla iš buvimo arti gamtos stichijų – jūros, vėtrų… „Klaipėda tam tikra prasme man yra pasaulio kraštas, joje nusiraminu ir sėdu kurti. Nuolatinė įtampa tarp jos ir Vilniaus – geras variklis veikti. Kartais net pajuokauju, kad gyvenu autostradoje“, – yra sakiusi kompozitorė.

Matyt, tas buvimo kelyje tarp reikšmingų gyvenimo centrų pojūtis paskatino pernai pradėti didelės apimties darbą „Miestas: judėjimo energija“… Bet tai jau bus nauja istorija. O dabar tik belieka pridurti, jog visi pirmojoje autorinėje L.Narvilaitės plokštelėje skambantys kūriniai buvo įrašyti studijoje. Tad techninė įrašų kokybė – garantuota.

Vilnius

Triumfavo knygos meno konkurse

Triumfavo knygos meno konkurse

 

Jau 18-tąsyk paskelbti ir apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius 2010“ nugalėtojai. Pastebėtos, premija bei diplomu įvertintos ir dvi pajūryje gimusios knygos.

Pagal knygos meno ekspertų komisijos rekomendacijas apdovanotos originaliausiai apipavidalintos ir nepriekaištingai atspausdintos 2010-ųjų knygos. Konkursui 48 leidyklos, spaustuvės ir knygų dailininkai pateikė 148 knygas.

Pagrindinė Metų premija (5,2 tūkst. litų) atiteko Tomui Mrazauskui už Rūtos Janonienės knygos „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ apipavidalinimą.

Vilniaus dailės akademijos premija įvertintas klaipėdietis dizaineris Ernestas Šimkūnas už Klaipėdos universiteto leidyklos išleistos dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografijos „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“ apipavidalinimą.

Dailininkų sąjungos premija apdovanotas Bronius Leonavičius už knygą „Bronius Leonavičius. Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos ir objektai“.

Kultūros ministerija skyrė dar šešias 2,6 tūkst. litų premijas šešiose teminėse grupėse ir dešimt knygos menininkų apdovanojo diplomais. Knygos meno konkurso diplomą gavo ir Jokūbas Jacovskis už klaipėdiečio rašytojo Rolando Rastausko esė rinktinės „Privati teritorija“ apipavidalinimą (leidykla „Apostrofa“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Konkurso „Vilnius 2010“ laureatai pagerbti vasario 17-ąją tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, nuo 1993-iųjų kasmet organizuoja knygos meno konkursą. Jo tikslas – išrinkti meniniu ir poligrafiniu atžvilgiu gražiausias kalendoriniais metais Lietuvos leidyklų išleistas knygas, skatinti knygų dailininkus, leidėjus ir poligrafijos specialistus, kad jie puoselėtų Lietuvos knygos meną ir knygos kultūrą.

„Durų“ inf.

Civilizacijai – dailės receptai

Civilizacijai – dailės receptai

 

Ramunė Pletkauskaitė

Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ veikia Klaipėdoje kuriančios dailininkės Bronės Neverdauskienės personalinė paroda „Civilizacijos receptai“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoją, meno projektų organizatorę ir žinomą dailininkę tekstilininkę B.Neverdauskienę, išbandžiusią įvairias autorines technikas, visada viliojo tekstiliniai paribiai, išvirkščioji jos pusė, jos struktūra. Tiek tiesiogine – formos, tiek asociatyvia – siužeto prasmėmis.

Vasario 3-iąją sostinėje pristatytoje parodoje – du naujausi B.Neverdauskienės kūrybos ciklai „Atėnės ir Nikės istorijos“ bei „Ex Oriente Lux“.

Nikės ir Atėnės įvaizdžio erozija, perteikta marmuriniame fone, byloja apie estetika grįstą egzistencinę moters kovą. Panaudodama terminius medžiagų „naikinimo“ būdus, „Atėnės ir Nikės istorijose“ autorine technika menininkė perkūrė tekstilinius-pramoninius gaminius, „nutapė“ juos tekstile. Siekdama išgauti pastozinės tapybos įspūdį, skirtingų struktūrų bei atspalvių audinius autorė sluoksniavo ir lydė. Tapybos – kaip neginčijamos dailės konstantos ir tapybiškumo – kaip įspūdžio vertės čia sukeistos vietomis. Materialiam tapybos svoriui, apčiuopiamai ekspresijai priešinamas lengvumas, minkštumas, peršviečiamumas, dinamika. Imitacija pasinaudota kaip vienu iš gretimų dailės sričių autentiškumo patikros būdų.

Cikle „Ex Oriente Lux“ B.Neverdauskienė informacinį erdvėtaškį – vieną išdidintą kilimo rišimo mazgą prilygino grožio pixel’iui ir pavertė jį asociatyvios reikšmės meno objektu. Iš begalės ornamentų tik keliems, labiausiai išreiškiantiems Rytų simboliką, labiausiai kontrastingiems, emociškai aštriems, autorė suteikė erdvinį skambesį.

Ciklu „Ex oriente lux“ menininkė teigia, jog iš Rytų mus visada pasiekdavo ne tik mokslo, technikos naujovės, bet ir grožis. „O ką šiandien slepia šis kultūrinis miražas?..“ – kelia klausimą parodos autorė.

B.Neverdauskienės meno receptus šiuolaikinei civilizacijai galima pamatyti Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ iki kovo 5 d.