LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Septintąja poetės knyga kalba laikas
Kristina Sadauskienė
Nauja Palangoje gyvenančios Elenos Karnauskaitės poezijos rinktinė „Užpustomi“ dar tebekvepia spaustuvės dažais. Ją paėmusį skaitytoją įtrauks neperkrauti, gana vieniši peizažai, kuriuose blaškysis pažįstamas atšiaurus pajūrio vėjas, žarstantis kibias, visur lendančias smėlio smiltis, klebinantis langus, įkraunantis nerimu širdį. O su kiekvienu perverstu puslapiu bus vis aiškiau juntama nepermaldaujamos laiko tėkmės jėga, abejingai nusinešanti žmones ir jų rutinomis tapusius gyvenimus. Bet bus ir bundančios pavasario gėlių širdys, prie jų palinkstanti nutilusi gamta. Bus žvilgsnis, nukreiptas į save ir pasaulį, bus atpažįstama „kieta“ poetės ironija. Net keista, kiek telpa vienoje knygoje, viename eilėraštyje.
Su E.Karnauskaite susitikome saulėto sekmadienio vidurdienį Palangos botanikos parke, aplink žaidė vaikai ir krito lapai. Atvirukinė idilė pokalbiui apie naująją knygą.
Svarbu ir kaip atrodo
– Knyga jau išleista. Koks jausmas? Įsivaizduoju, kad galima džiaugtis arba justi tuštumą, nerimauti ir t.t.
– Pirmas mano klausimas redaktoriui buvo: „Kaip atrodo knyga?“. Kai pasakė, kad gražiai, tada nusiraminau. Nes man iš tiesų labai svarbu ne tik knygos turinys, bet ir kaip ji atrodo kaip daiktas. Pradėdama dėliotis knygą, visada galvoju, kaip ją įdaiktinsiu, kokios galėtų būti iliustracijos, ką turėtų atspindėti viršelis. Dėl to visada labai atsakingai ieškau žmogaus, su kuriuo galėčiau dirbti – dailininko, dizainerio. Paskutinės mano knygos, „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“, „Ahrenshoopo sąsiuvinis“, „Pasaulio krašte“, buvo leistos bendradarbiaujant su Gyčiu Skudžinsku. Ir dabar apie jį mąsčiau, bet, svečiuodamasi pas palangiškę grafikę Gražiną Oškinytę, pamačiau jos darbų ciklą „Diptikas. Šventosios žemės ženklai“ ir supratau, kad tai yra mano knygos viršelis. Toliau ne taip ir sudėtinga. Su ja jau esame dirbusios, ji iliustravo mano knygą „Iš smilčių“. Tad kai man pasakė, kad knyga kaip daiktas atrodo gražiai, nusiraminau, nes, kol ji nepasirodo, vis tiek jauti tokį skrebt skrebt neramumą.
Jei šnekėtume apie kitas būsenas – tai, aišku, visų pirma norisi knygą pristatyti, kad žmonės žinotų, jog ji išėjo. Nes, pripažinkime, poezija yra nišinė meno šaka, ir gal ne tiek daug ją skaitančių žmonių. O ir knygynuose tarp naujų knygų ne visada gali surasti tą, kurios nori. Tada dar lieka kūrybos vakarai, o tai jau atskiras darbas.
– Kodėl būtent „Užpustomi“?
– Kas yra „Užpustomi“? Pirma asociacija – sniegas, pūga. Toliau, galvojant apie tą pajūrio geografinę erdvę, – smėlis. Bet yra ir gilesnė prasmė. Mus užpusto laikas, gyvenimas. Ir kartais per tą gyvenimo kasdienybės užpustymą pamirštama, kad yra svarbūs kultūriniai klodai, tie ženklai, kuriuos turi atpažinti, išsaugoti. Tada reikia subtiliai nuvalyti kasdienybės dulkes, atrasti tai, kas svarbiausia tavo paties, kito žmogaus gyvenime.
– Ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris – kodėl rinktinės eilėraščiuose vyrauja būtent šie metų laikai, šaltis, vėjas, rūkas?
– Iš tikrųjų yra visko. Kristijonas Donelaitis yra genialus, mat jis labai aiškiai įvardijo apie ką sukasi visas mūsų gyvenimas – apie motiną gamtą. Keturi metų laikai yra amžinas ciklas. Šioje knygoje yra ne tik žiemos, bet ir nemažai pavasario. Kažkada Skuode gyvenantis menininkas padovanojo knygą su įrašu: „Elena, net būdamas giliausio šulinio dugne gali pamatyti žvaigždes“. Gyvenime taip pat – visada amžina pusiausvyra, harmonija. Yra dugnas – yra ir viršus.
Yra bendra konstanta
– Tą patį vakarą skaičiau jūsų ir Juliaus Kelero („Vėliau, gerokai vėliau“) naujas knygas. Ir atrodė, kad dalis skirtybių, kurias pastebėjau, yra nulemtos būtent geografijos. Ką reiškia gyventi ir kurti pajūryje? Juk čia visai kitoks ritmas, tankis…
– Juliaus knygą spėjau tik pavartyti. Vienu akies krašteliu stebiu, ką jis daro. Mat esame skirtingi, bet iš po to paties stogelio: abu vienu metu studijavome Vilniaus universitete, vienu metu priklausėme Marcelijaus Martinaičio literatų būreliui, tad lyg ir vienos literatų kalvės. Dar yra ta bendra konstanta, esame žmonės – mylime, nekenčiame, kai pavargstame, norime miego – koks skirtumas už Atlanto, Vilniuje ar Palangoje.
– Neišskiriate savęs kaip pajūrio poetės?
– Aišku, yra tam tikrų detalių. Bet nenorėčiau užsiklijuoti etikečių. „Pajūris“, „marinizmas“… Apskritai vengiu bet kokių etikečių klijavimo. Nes kai žmogus skaito knygą, pirmiausia joje atpažįsta save. „O, – galvoja, – štai tas taškelis, tas bendras sąlyčio taškas“. Bet kitas skaitydamas į visai kitus aspektus atkreips dėmesį.
– Kalbant apie etiketes, knygos nugarėlėje yra prof. Artūro Tereškino tekstas, kur jis rašo, kad jūsų eilėraščiais svarstomas moters gyvenimas. Kaip manote jūs pati – kalbate moteriškomis temomis, o gal jos iš tiesų universalios? Ar šiais laikais begalima kalbėti apie moteriškus įvaizdžius ir temas?
– Nenukrypsime į politikos lauką ir apie feminizmą nekalbėsime. Bet kai pokalbis pakrypsta ta linkme, visada sakau, kad arba yra poezija, arba nėra. Arba yra prasti tekstai, arba geri tekstai. Paskui galima pasikalbėti apie tam tikrą pasaulio matymo būdą, jo suvokimo skirtumus. Be abejo, jie egzistuoja, bet manau, kad dėl to ir esame įdomūs, jog esame skirtingi. Jokiu būdu nemanyčiau, kad čia turėtų atsirasti priešiškumas.
Aplinka dabar truputį įjautrinta tuo klausimu. Kadangi pati esu moteris, tai knygoje atsirado moters gyvenimo realijų. Bet kartoju, kad visų pirma yra bendra konstanta – visi esame žmonės.
Nesuvokiamas, dieviškas
– „Užpustomi“ kupini praeinančio laiko. Ne tokio, kuris mano ar dar kieno, bet to, kuriam mūsų net nėra. Kaip atsiranda toks laiko jutimas ir ar laiko percepcija kinta?
– Be abejo, keičiasi. Kai tau 17 metų, tai žmogus, kuriam 28-eri, atrodo beviltiškas senis. Kai artėji prie amžiaus vidurio, galvoji, kad esi labai jaunas. Bet gal kitiems taip neatrodai. Jei kalbėtume apie laiką, kaip apie fizikinę konstantą, tai jis apskritai yra nesuvokiamas, dieviškas. Nes, žiūrėkite, mes čia esame dabar, sekmadienio viduryje, ir tas laikas yra toks truputėlį ilgesnis, nei bet kurį kitą sekmadienį, nes mes kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Žmonės dažnai nesišneka apie tai, kas jiems svarbu.
– O rutinos laikas? Jis gana dažnai tiksi rinktinės eilėraščiuose.
– Jis turi savo privalumų, nes tu žinai, kad ta rutina išneš iš gelmės į paviršių. Jei yra koks sunkesnis momentas, rutina gali suteikti tam tikros paguodos.
Normalus žmogaus siekis yra būti laimingam, o būti laimingam reiškia gyventi harmonijoje. Harmoningas buvimas yra susijęs su ritmika. Gamtoje yra ritmas. Esame laimingi, kad galime pajusti visus metų laikus. Manau, kad visata kvėpuoja taip pat ritmingai kaip ir jūra. Koks malonumas būti pajūryje!.. Dažnai manau, kad mus, gyvenančius pajūryje, Dievas apdovanojo, nes mes tą gamtos kvėpavimą, ritmą galime girdėti aiškiau, ryškiau nei kur kitur. Nes jūra yra ritminga.
– Na va, sakėte, kad nenorėtumėte sureikšminti geografijos, bet vis tiek aiškėja, kad ta geografinė erdvė net labai svarbi?
– Erdvė sąlygoja mus. Bet jei užsidarysi vienoje erdvėje (net jei čia veriasi horizontai), taip pat negerai. Žmogui reikia naujų įspūdžių, postūmių.
Stebina keistas požiūris
– Jau sakėte, kad stereotipai nėra gerai, bet su kūrėjais vis tiek siejama nemažai jų. Pavyzdžiui, poetės įsivaizduojamos kaip itin jautrios, ilgais sijonais ir t.t. Norisi paklausti, kiek poetiškesnė už paprastų mirtingųjų kasdienybę yra poetės kasdienybė?
– Kai dabar išsiskirsime, taip ir nueisiu vandens paviršiumi. O jeigu rimtai, mane nuolat stebina keistas požiūris į kuriančius žmones. Jis yra atėjęs iš romantizmo epochos. Poetui irgi reikia valgyti, apmokėti sąskaitas, kažkaip užsidirbti pragyvenimui. Buitis taip pat ta pati. Poetai kaip ir kiti žmonės perka batus.
Kai pasakai „poetė“ – tave įsivaizduoja kaip kokią pamišėlę, nutįsusiais sijonais, isterišką, asocialią. Tai nieko panašaus. Deja, ne. Turiu nuvilti.
Gal toks požiūris į kūrėjus yra patogus. Kodėl mėgstame poetus, kurie jau mirę? Nes poetas kartais toks nepatogus asmuo, kaip vaikas, pasakantis nepatogią tiesą. Juk nemėgstame, kai kas nors mus viešai išlukštena.
– O kokie poetai ar nepoetai supa ir įkvepia jus pačią?
– Didžiausias poetas – šis gražus ruduo. Labiausiai įkvepia. Poezijos knygų skaitau tikrai nedaug. Kartais vienas koks eilėraštis sujudina. Kartais net seniai skaitytas. Prozos skaitau nemažai. Va dabar skaičiau žavią Marko Haddono knygą „Dėmė“, jau seniai skaitydama taip smagiai juokiausi. Kai didelis knygų srautas, sunku atsirinkti kažką ir širdžiai parišti, bet kad nebūtų ir tuščias skaitalas. Skaitau ir lietuvių autorius, vasarą labai smagiai perskaičiau Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“. Labai graži knyga.
– Gal jau kirba minčių naujai knygai?
– Kai išleidžiu knygą, manau, kad viskas. Kad parašiau ir gana. Ir kad gal jau išvis neberašysiu, nes kiti išvis nieko nerašo. Kažkaip toli į priekį nežiūriu. Vienas etapas baigtas, o paskui bus matyti. To neužsisakysi.
