Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai Pilies teatre lapkričio 19 ir 30 d. įvyko išskirtinė spektaklio „Pasaulių susidūrimai“ premjera – psichologinis groteskas pagal Thea Dorn pjesę „Marlenė“. Spektaklį režisavo Alvydas Vizgirda, scenografiją kūrė Simona Martinkutė, kostiumus – Aina Zinčiukaitė, muziką – kompozitorius Edvinas Vasiljevas, choreografiją – Mantas Svirskys. Scenoje įsimintinus moterų personažus įkūnijo du talentingi aktoriai – Donatas Švirėnas (Marlene Dietrich) ir Aurimas Pintulis (Leni Riefenstahl).
Jūratė GRIGAITIENĖ
Centre – dvi legendos
Originalus vokiečių dramaturgės T. Dorn pjesės pavadinimas „Marlenė“, tačiau kūrėjai nesuklydo pavadindami spektaklį „Pasaulių susidūrimais“. Spektaklio centre – dvi ryškios, ambicingos, iškilios asmenybės – aktorė ir dainininkė M. Dietrich ir kino režisierė, fotografė L. Riefenstahl. Dviejų vokiečių tautos žymių moterų prieštaringų pasaulių fiktyvus susidūrimas apnuogina ne tik asmenines jų problemas, jis atskleidžia kai kuriuos reikšmingus XX a. vidurio ideologinius, politinius, vertybinius klausimus, to meto aktualijas. Nors menininkių susitikimas yra dramaturgės vaizduotės rezultatas, tačiau jų pokalbių tekstai remiasi dokumentiniais autobiografiniais faktais. Dramaturgė T. Dorn, prieš rašydama pjesę, kruopščiai išstudijavo dviejų legendų gyvenimo ir kūrybos bruožus, juos talentingai įpynė į intriguojantį siužeto audinį.
Kino režisierė, fotografė L. Riefenstahl atvyksta pas gyvenimo naštos nualintą, žavesį ir kūno grožį prarandančią savo tautietę, kad kartu sukurtų genialų filmą. Abi moterys šioje pjesėje susitinka savo gyvenimo saulėlydyje, kamuojamos įvairių senatvės ligų ir kitų fizinių bei psichinių negalavimų. Amžėjimo faktą paryškina ir įdomus scenografinis sprendimas (scenografė Simona Martinkutė). Pagrindinis veiksmas sukasi Marlenės miegamajame, jos plačioje lovoje arba greta jos. Scenos centre pakabintas didelis gražus, tačiau senas, laiko apgadintas sietynas taip pat artikuliuoja mintį apie blėstančią kultūros istorijoje dviejų ryškių asmenybių šviesą. Praeityje liko sukurti filmai ar suvaidinti geriausi žydrojo ekrano vaidmenys. Leni atvykimo motyvai gana merkantiliški. Tik talentingajai M. Dietrich sutikus atlikti pagrindinį vaidmenį, režisierė gaus finansavimą savo filmo kūrimui. Tačiau ši svarbi detalė ilgai slepiama ir paaiškėja tik spektaklio pabaigoje.
Yra kur pasireikšti
Pjesės dokumentalumas pramaišiui su talentingos dramaturgės išmone žadina vaizduotę, intriguoja, jaudina, nes atskleidžiama nemažai nežinomų Marlenės ir Leni gyvenimo ir kūrybos paslapčių. Du pasauliai labai skirtingi ir prieštaringi. Vienintelis juos vienijantis bruožas yra besąlygiškas atsidavimas kino menui. Abi moterys atranda laimę tik kūryboje, visa siela panirusios į magišką filmų kūrimo procesą. Kiekviena savaip. Kino režisierė Leni jaučiasi laiminga, žiūrėdama į pasaulį per mažą filmavimo kameros objektyvą, o Marlenė – atvirkščiai, būdama kitoje pozicijoje – stovėdama prieš objektyvą. Išties labai įdomi, gili pjesė su ryškiais charakteriais, dramatizmo, kartu saikingai dozuojamo humoro sklidinais personažų dialogais. Aktoriams šioje daugiasluoksnėje pjesės struktūroje tikrai yra kur pasireikšti.
Prisipažinsiu, kad į Pilies teatro naujausią premjerą „Pasaulių susidūrimai“ ėjau kiek neramia širdimi, iš anksto žinodama, kad dvi meno istorijoje žinomas kino ikonas vaidins aktoriai vyrai. Juolab kad prieš daug metų režisierius A. Vizgirda tą pačią pjesę tik originaliu pavadinimu „Marlenė“ jau buvo pastatęs su Klaipėdos dramos teatro aktorėmis Nijole Sabulyte ir Regina Arbačiauskaitė. Išankstinės negatyvios nuostatos ir prognozės nepasitvirtino. Atvirkščiai, dviejų aktorių vyrų pasirinkimas vaidinti moteriškus vaidmenis stebėtinai įtaigiai ir sėkmingai atliepė režisūrinę koncepciją.
Charizmatiškąją XX a. kino ikoną M. Dietrich įkūnijo ilgametis Klaipėdos dramos teatro aktorius, šiuo metu nepriklausomas menininkas D. Švirėnas, L. Riefenstahl – ne vieną spektaklį Pilies teatre sukūręs aktorius A. Pintulis. Vyrų, vaidinančių moteris, tandemas šiame spektaklyje darnus, susiklausęs, įsimenantis. Jau pačioje spektaklio pradžioje sinchroniškas aktorių judėjimas scenoje, jų išraiškinga kūno plastika, elegantiškai atliekami kūlversčiai, šokio žingsneliai ar baleto pramankšta prie specialios atramos-lazdos įveda žiūrovus į kūrybos lauką, sukuria atitinkamą atmosferą (choreografija M. Svirskio).
Plati vaidybos amplitudė
Kiekvienas personažas savo tikslų siekia skirtingais metodais. D. Švirėnas išlaiko scenoje aukštą išdidžios, šaltos, aristokratiškos, nepriklausomos kino žvaigždės Marlenės statusą. Verbaline ir neverbaline raiška siekia kuo ilgiau pasibranginti, pakelti savo kartelę, pasipuikuoti prieš mažiau kino istorijoje žinomą ir kontroversiškai vertinamą režisierę. Tačiau po dirbtine išdidumo kauke slypi reali baimė apsijuokti, pasirodyti ne tokia gražia, grakščia, ne tokia erotiška, ne tokia įspūdinga. Svarbiausia, ne tokia talentinga aktore, kokia buvo jaunystėje.
Abiejų aktorių vaidybos amplitudė plati ir spalvinga. Aktoriai tiesiog „maudosi“ geroje medžiagoje. Mėgaujasi tik scenoje patiriamais vaidybos malonumais, demonstruodami geriausius įgyto aktorinio meistriškumo gebėjimus, šiuo kūrybos džiaugsmu užkrėsdami ir žiūrovus. Scenoje publika mato daug netikėtų aktorių prisitaikymų, bandymų atkreipti į save dėmesį, būdų, kaip išvengti klaidų ir neapsijuokti prieš varžovę, paieškų. Menininkių akistata aštri, be kompromisų, sklidina sarkazmo, prieštaravimų, nepagarbos, konkurencijos ir kartu komiškų momentų.
Marlenė iki pabaigos išlieka šalto tobulumo skraiste apsisiautusia kino karaliene: ir pozuodama fotografei Leni, ir laviruodama ant neįmanomo aukščio aukštakulnių batelių, ir dėvėdama juodą fraką bei cilindrą, ir net elegantiškai tupėdama ant naktipuodžio, prispyrus gamtiniam reikalui, nes ir vėl sustreikavo nesveika šlapimo pūslė. A. Zinčiukaitės sukurti veikėjų kostiumai ne tik atkuria stilizuotą vaidinamo laikotarpio madą, bet ir padeda aktoriams vyrams geriau įsijausti į vaidinamus moterų personažus.
Marlenės konkurentei Leni tenka įdėti daugiau pastangų, norint įtikinti Dietrich po daug metų tylos vėl sugrįžti į pasaulinės kino industrijos areną. Todėl sceninių prisitaikymų, žongliravimo žodžiais, kūno plastika, mimika, apgaulingų pažadų, įtikinėjimo meno, apsimestinio pataikavimo žvaigždei vaidybos strategijos aktorius A. Pintulis priverstas pasitelkti gerokai daugiau.
Akistata su vertybėmis
Dviejų moterų pasaulių susidūrimo / akistatos metu išryškėja skirtingos jų politinės pažiūros, vertybinės nuostatos. Atkaklios, ryžtingos, lojalios fiureriui ir vokiečių fašizmo ideologijai Leni geležiniai principai susvyruoja, kai pabaigoje atvirai, be koketavimo pašnekovei prisipažįsta gyvenime mylėjusi vieną vienintelį vyrą – kino operatorių. Juokingai skamba Leni bandymas žūtbūt iškvosti prisipažinimą iš Marlenės, ar ji turėjo artimų santykių su jos garbinamu asmeniu. Dėl to vyro Leni būtų ėjusi į pasaulio kraštą, atmetusi visus kino industrijos pasiūlymus. Šioje vietoje dramatiškai suskamba šeimos ilgesio, neišsipildžiusios motinystės gaidelės, savigrauža ir abejonė dėl gyvenime padarytų galimai klaidingų pasirinkimų.
Spektaklyje „Pasaulių susidūrimai“ iškyla šiandien itin aktuali lyčių problema. Vyrų pasirinkimas atlikti moterų vaidmenis taip pat nėra atsitiktinis. Spektaklio metu šmėstelėjo mintis, o kas iš moterų aktorių šiandien galėtų geriau atskleisti Marlenės ir Leni personažų kolizijas, sudėtingus jų likimus šioje režisieriaus interpretacijoje?.. Moterų dominavimas politikoje, kultūroje, mene, net kasdieniame gyvenime daugiau nei akivaizdus. Todėl atrodė, kad vyrai šiame spektaklyje turi net daugiau galimybių perteikti gana prieštaringą ir komplikuotą moters situaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Galios pozicijos negrįžtamai pasikeitė. Leni atvirumo akimirką papasakota biblinė istorija apie belyčius žmones-draugus rojaus soduose iki Adomo ir Ievos nuodėmės atskleidžia sudėtingą vyro ir moters santykių kaitos dinamiką.
Spektaklis suteikia žiūrovams ne tik estetinį malonumą, bet ir nemažai dokumentinių, istorinių faktų. Be kita ko, „Pasaulio susidūrimai“ iškelia aktualią menininko atsakomybės ir pasirinkimo tarp meno ir moralės temą nūdienos pasaulinių karų, politinių nesutarimų, katastrofų akivaizdoje.
.
