Šiemet jubiliejinis 50-asis festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ pristatė dešimt išskirtinių, turtingų ir turiningų programų – įvairias stilistines epochas apimančių, istoriškai vertingų arba šiuolaikinių. Klaipėdos koncertų salėje publika išgirdo daug gražių ir prasmingų vokalinės, chorinės ir instrumentinės muzikos opusų.
Danguolė VILIDAITĖ
Scenoje pasirodė geriausi uostamiesčio ir Lietuvos kolektyvai, nemažas dėmesys skirtas užsienio atlikėjams. Festivalyje dalyvavo net trys simfoniniai (nepriskaičiuojant moksleivių) ir du kameriniai orkestrai, bet apie tai vėliau, chorai „Aukuras“, „Jauna muzika“, „Polifonija“, Varšuvos technikos universiteto akademinis choras, orkestrams vadovavo batutos meistrai Matthiasas Kuhnas (Šveicarija) ir Victorienas Vanoostenas (Prancūzija). O kiek dar čia nepaminėta.
„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ vietos atrado toli siekianti Koncertų salės tradicija, skirta jauniausiems muzikinio pasaulio atstovams, augančiai kartai. Įvairiuose projektuose publika išgirdo Klaipėdos Eduardo Balsio menų ir Vydūno gimnazijų, Stasio Šimkaus konservatorijos moksleivius, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos „Simfukus“ – su šiuo orkestru scenoje pasirodė 11-metė smuiko žvaigždutė iš Prancūzijos Sora Lavorgna.
Jubiliejus atšvęstas su ypatingu patosu ir šventiniu nusiteikimu, užmojų šiam festivaliui šiemet galėtų pavydėti bet kuris kitas svarbus Lietuvoje vykstantis renginys.
Svarbiausias akcentas
Turbūt nesumeluosiu teigdama, kad svarbiausiu 50-ojo „Klaipėdos muzikos pavasario“ akcentu tapo orkestrinė muzika, įvairių žanrų simfoniniai ir kameriniai opusai, populiarūs arba rečiau atliekami. Stiprų poveikį daro jau vien žinojimas, kad vieno festivalio ribose šiemet galėjome išgirsti Jeano Sibeliuso, Antoníno Dvořako, Antono Brucknerio monumentalias simfonijas, populiarųjį Edvardo Elgaro koncertą violončelei ir orkestrui e-moll Mindaugo Bačkaus interpretacijoje ir t. t. Esant tokiai gana retai galimybei, visada įdomu palyginti, pasižiūrėti, kuo orkestrai dabar gyvena, kokia jų situacija.
Didžiausią įspūdį iš jų turbūt paliko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncertas „Tarp operos ir simfonijos“ – neįtikėtinas profesionalumo, precizijos, jausmų ir muzikinių spalvų derinys. Orkestras tiksliai reagavo į kiekvieną dirigento mostą, pabrėžiant svarbius dinamikos ar frazuotės pasikeitimus. Galima buvo tik gėrėtis ir skonėtis medinių, ypač varinių pučiamųjų virtuoziškumu, tiksliais įstojimais, švytinčiomis garsų kaskadomis tiek šventinėje Hectoro Berliozo uvertiūroje „Romos karnavalas“, tiek J. Sibeliuso Simfonijoje Nr. 1 e-moll, Op. 39.
Koncerte atlikta pirmoji simfonija nėra populiariausias šio žanro pavyzdys autoriaus kūryboje – žymus suomių kompozitorius, ryškiausias Skandinavijos šalių romantinės simfoninės muzikos atstovas J. Sibelius pirmiausia pasaulyje išpopuliarėjo savo siuitomis simfoniniam orkestrui ir simfoninėmis poemomis. Nors koncerte atlikta kompozicija parašyta remiantis tradicine keturių dalių forma ir joje vis dar jaučiama Piotro Čaikovskio bei A. Brucknerio įtaka, originalus stilius čia pasireiškia stipriai ir labai autentiškai, ypač orkestruotėje. Žanrą kūrėjas traktuoja greičiau kaip garsų dramą, atskleidžiančią įvairius sudėtingus ir prieštaringus išgyvenimus: lyrinius ar herojinius, dramatinius ar pastoralinius, naivius ar gilius psichologinius, net sunku patikėti, kad tokį jausmingą ir dramatišką opusą galėjo parašyti šiaurės kraštuose gimęs žmogus. Nepaprastai gyva ir įtaigi interpretacija, bravo maestro G. Rinkevičiui, bravo orkestrui.
Kiti šiame vakare skambėję kūriniai – tai operų ir operečių perlai, atlikti sparčiai kylančios žvaigždės Kamilės Bontė (sopranas). Dainininkė, prieš kelis metus sėkmingai debiutavusi Giacomo Puccinio „Bohemoje“ Austrijoje, pradeda užkariauti ir mūsų publiką. Išgirdome populiarius didžiųjų operos meistrų Charleso Gounodo, G. Puccinio, Imre Kálmáno muzikos pavyzdžius, rečiau Lietuvoje skambančius verizmo atstovo Francesco Cilea ir ispanų sarsuelos meistro Ruperto Chapí sukurtus solo numerius – skirtingo charakterio personažus, atskleidžiančius įvairias šios solistės vokalines bei scenines galimybes.
Labiausiai turbūt įsiminė jautrus Mimi solo iš G. Puccinio „Bohemos“, dramatiškai skausminga Toskos, turinčios apsispręsti dėl mylimojo pasmerkimo mirčiai, arija iš to paties autoriaus operos „Toska“ ir aistringoji, ispanišku temperamentu žaižaruojanti Luizos „Canceleras“ iš R. Chapí „Zebediejaus dukterys“.
Kameriniai eskizai
Maloniai nustebino orkestro „Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris) įdomus repertuaras, kuriam įprasta įtraukiti rečiau atliekamus Baltijos šalių menininkų opusus, profesionalus ir gyvas šios muzikos pateikimas.
Ypač jautriai orkestro interpretacijoje suskambo žymaus dabarties estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Cantus in memoriam Benjamin Britten“. Menininkas, šiemet švenčiantis 90-ąsias savo gimimo metines, gana dažnai tituluojamas „naujojo paprastumo“, „dvasingo minimalizmo“, sakralios muzikos guru, daug metų yra vienas populiariausių ir dažniausiai atliekamų šiuolaikinių kompozitorių. „Cantus in memoriam Benjamin Britten“ atsirado kūrybinio kelio kryžkelėje, po kelerių metų tylos, ieškant ne tik savito stiliaus, bet ir apmąstant sudėtingus žmogaus egzistencijos klausimus, mirties temą. Tai vienas pirmųjų opusų, parašytas panaudojant naujai atrastą tintinnabuli principą.
Šiam kūriniui mintimis ir išraiškos gelme tarsi antrino kitos koncerto metu vėliau atliktos kompozicijos – du latvių kūrėjo Peterio Vaskso opusai: Adagio iš Koncerto violončelei Nr. 2 „Presenco” (solo – Kristeris Šimanis) ir „Viatore. Homage à Arvo Pärt“ – tarsi dialogas su estų kūrėju apie amžinybę, sielos kelionę, įterpiant antrajame kūrinyje kaip priminimą fragmentus iš paties A. Pärto „Cantus“.
Iš kitų šiame vakare atliktų kūrinių didesnį įspūdį paliko charizmatiškoji latvių smuiko virtuozė Elza Siliņa, pagrojusi Felixo Bartoldy Mendelssohno vaikystės metais (tada jam buvo gal 13 metų) parašytą koncertą smuikui ir styginiams d-moll. Kūrinys turi įdomią istoriją, ilgai jis nebuvo vertinamas, dūlėjo, kaip sakoma, knygų lentynose, kol rankraštis nepateko į Yehudi Menuhino rankas. Šio muziko dėka ir buvo prikeltas koncertiniam gyvenimui.
Netikėti atradimai
Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus) programoje intriguojančiu pavadinimu „Atsisveikinimas su romantizmu“ teko reta galimybė išgirsti moderno apologetais laikomų, Naujosios Vienos kompozicijos mokyklos atstovų romantine dvasia persmelktus opusus. Na, gal ir ne visai reta, nes Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“ Klaipėdos koncertų salės scenoje sėkmingai buvo atlikta jau ne vieną kartą, šįkart suskambo šio autoriaus „Notturno“ arfai ir styginiams.
Didžiausiu koncerto netikėtumu vis dėlto tapo Antono Weberno „Langzamer Satz“, jautri ir melodinga kompozicija, nė kiek neprimenanti šio muziko apskaičiuotų, iki mažiausių detalių išgrynintų vėlesnio periodo kūrinių. Tai tikras prisipažinimas, jausmų būsimai žmonai Wilhelmine Mörtl išliejimas, po judviejų pasivaikščiojimo gamtoje kompozitorius rašė: „Apsiaustas apgaubė mus abu ir mūsų meilė pakilo į begalines aukštumas, užliejo visą Visatą. Dvi sielos buvo sužavėtos.“ Šis nuostabus meilės lyrikos pavyzdys, parašytas XX a. pačioje pradžioje, pirmą kartą buvo atliktas tik 1962-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Panaši istorija siejama su žymaus anglų vėlyvojo romantizmo atstovu Edvardu Elgaru, jo koncertu violončelei ir orkestrui e-moll, Op. 85. Po nesėkmingos premjeros kūrinys keturiems dešimtmečiams buvo užmirštas, tais pačiais 1962-aisiais, kaip ir A. Weberno kompozicija, prikeltas naujam gyvenimui ir dabar yra vienas svarbiausių violončelės repertuare. Tai rimtas, dramatiškas kūrinys, reikalaujantis iš atlikėjo ne tik tradicinio virtuoziškumo, jautraus lyrizmo pajautimo, bet ir didelio susikaupimo, ypatingos vidinės energijos, to M. Bačkaus interpretacijoje tikrai netrūko. Kiekviena koncerto dalis čia suskambo tarsi replika Pirmajam pasauliniam karui, ką tik pasibaigusiam, gilus žmogaus gyvenimo ir mirties apmąstymas, prisiminimai ir šviesios svajonės bei bet kokių iliuzijų praradimas, o violončelės nuolat sugrįžtantis rečitatyvinis solo – tarsi žmogaus balsas, istorijos pasakojimas. Labai jautrus kūrinys.
Gal tik sapnas
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio styginių kvarteto c-moll, VL 83 interpretacija didelio įspūdžio nepadarė, versija kameriniam orkestrui, ypač pirmoji dalis, visai nepatiko, žinoma, tai subjektyvu. Kūrinys suskambo sunkiau ir lėčiau nei įprasta, dingo ne tik trapi kai kurių epizodų elegancija, bet ir šviesus melodingumas. Galvoju, kad dirigentas M. Kuhnas „perskaitė“ šią kompoziciją mums labai jau neįprastai, reikėtų išgirsti dar kartą. Opusas parašytas ir pirmą kartą atliktas autoriui studijuojant Leipcigo konservatorijoje, bet rezultatu kompozitorius nebuvo patenkintas, gal todėl, kad negalėjo laisvai savo užmojų realizuoti, buvo akademinių taisyklių ir griežtų savo dėstytojo reikalavimų saistomas. M. K. Čiurlionis tikėjo, kad ateityje galės sukurti „šimtą kartų geresnį kvartetą“, bet galimybių ir laiko tam, deja, nebeliko.
Šiek tiek nusivyliau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila) koncertu. Programa pasirodė pernelyg ištęsta ir dar, kaip sako muzikantai, ne iki galo surepetuota. Didžiausią įspūdį padarė, kaip ir galima buvo tikėtis, jau klasika tapusi žymioji čekų nacionalinės muzikos pradininko A. Dvořako simfonija Nr. 9 e-moll „Iš Naujojo pasaulio“, Op. 95, parašyta autoriui gyvenant JAV – veržlus ir efektingas kūrinys su nepaprastai gražiu anglų rago solo lyrinėje antroje jo dalyje.
Įdomiai suskambo gana dramatiška Giedriaus Kuprevičiaus vokalinė simfonija sopranui ir simfoniniam orkestrui „Aštuoni metafiziniai romansai“ (solistė – Gabrielė Bukinė). Čia dainuojama apie gyvenimą, duoną ir vyną, sopulius ir žydinčią žalią žemę, pirmąją naktį bei undines, įvairias paslėptas prasmes, bet vėliau pasirodo, kad visa tai gal tik sapnas, nes „čia juk nieko nėra“. Spalvinga kalba, taupus atskirų orkestro grupių instrumentų panaudojimas, neužgožiant teksto žodžių, tik paryškinant jų prasmes ir iliustruojant, kūrė nepakartojamą modernų muzikinį vaizdą.
Paskutinis akordas
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), vadovaujamas dirigento V. Vanoosteno, festivaliui paruošė gana retai Lietuvoje atliekamo autoriaus, žymaus XIX a. austrų kompozitoriaus romantiko Antono Brucknerio simfoniją Nr. 8 c-moll (WAB 108).
Neįtikėtina, bet vienas ryškiausių ir įtakingiausių visų laikų simfoninės muzikos kūrėjų pirmuosius vertus dėmesio simfoninės muzikos opusus, kuriuos pats laikė vertais ir pradėjo numeruoti, parašė tik perkopęs keturiasdešimties metų ribą, pripažinimo sulaukė šešiasdešimties, bet vis tiek savimi labai nepasitikėjo, darbus nuolat kruopščiai taisė iki pat gyvenimo pabaigos, kaip ir jo žymusis mokinys Gustavas Mahleris.
Pagrindinis kompozitoriaus instrumentas – vargonai. Iš vargoninių improvizacijų, charakteringo šiam instrumentui registrų derinimo ir gimė sudėtingiausios jo simfoninės kompozicijos, faktūrų originalumas, tematizmo plėtojimo principai. Gal todėl, patyręs didelę savo amžininkų H. Berliozo, F. Liszto ar R. Wagnerio įtaką, kompozitorius sugebėjo neprarasti stiliaus išskirtinumo ir autentiškumo.
Simfonija Nr. 8 – monumentalus, beveik pusantros valandos trunkantis kūrinys, atskleidžiantis sudėtingą ir įvairialypį kompozitoriaus minčių ir išgyvenimų pasaulį, negalėjo nepadaryti įspūdžio, kiekvienam klausytojui, manyčiau, vis kitokio, kaip kad ir išsiskyrę kritikų vertinamai, tituluojant šį kūrinį kaip „apokaliptinį“, „aragišką“, o gal „faustišką“ ar „prometėjišką“. Nes čia ir vėl paliestos jau ne kartą anksčiau minėtos temos: akistatos su lemtimi, mirties apmąstymo, vienatvės, kovos už žmonijos idealus ir amžino grožio ilgesio, tik šįkart Brukneriška jų versija.
LNSO, vadovaujamas dirigento V. Vanoosteno, suskambo kaip niekad ryškiai ir įtaigiai, aktualumu ir jėga nenusileido G. Rinkevičiaus orkestro J. Sibelijaus simfonijos interpretacijai. Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ akordas šiemet buvo tikrai stiprus ir prasmingas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
