Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje nuo gegužės 9 d. iki birželio 4 d. veikia Ievos Skauronės tapybos darbų paroda „Geltona“, atverianti egzistencinius žmogiškos būties ir jos aplinkybių tyrimus.
Dalia KARATAJIENĖ
It raudonas siūlas
Skauronė meno kultūros lauke žinoma ne tik kaip aktyviai praktikuojanti menininkė, nuolat matoma jungtinėse ir personalinėse parodose, bet ir kaip gera bei veikli organizatorė, vadovavusi Įvietinto meno ir scenografijos katedrai Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2019 m. šias pareigas ji iškeitė į VDA rektorės pareigas, tapdama pirmąja moterimi VDA rektore per visą 226 metų akademijos egzistavimo laiką. Suvaldyti ir bendrai veiklai suorganizuoti ambicingų menininkų būrį, jau nekalbant apie įvairius biurokratinius ir ūkinius reikalus, nėra lengva. Todėl drįstu teigti, kad, be meninio talento, Ieva yra apdovanota ir organizaciniu, ir tai rašau ne todėl, kad padaryčiau mandagumo reveransą išties gerai tapytojai bei mano pačios vadovei. Kiekvienas kuriantis žmogus visada kūriniuose įkūnija savo esybės savitumus. Be jų, kaip teigia estetikos tyrėjai, meno kūrinys tampa blankus ir neturintis originalumo vertės.
Jau daugiau kaip du dešimtmečius parodiniame gyvenime aktyviai dalyvaujanti profesorė I. Skauronė turi aiškiai atpažįstamą stilistinį tapatumą ir savitą meninių interesų lauką. Tema, kuri it raudonas siūlas praskrodžia visą jos kūrybą, yra susijusi su žmogumi, nepaisant to, kad žmogaus jos paveiksluose gali net ir nebūti. Mat menininkę domina ne išorinis asmenų charakteris, ne emocinis ir net ne psichologinis žmogaus dėmuo. Ievos žvilgsnis yra nukreiptas į egzistencinius žmogiškos būties ir jos aplinkybių tyrimus, dideliu lanku aplenkiančius pažodiškai į kasdieniškus mūsų išgyvenimus išverčiamus būvius.
Sistemos dalis
Žmogus jos paveiksluose visada yra tam tikrus, nors ir niekada nenuspėjamus dėsnius turinčios sistemos dalis. Sistemos, kuri žvilgsniui pirmiausia atsiveria kaip visą kompoziciją organizuojanti ritminė struktūra. Tarytum niekur neprasidedanti ir niekur nepasibaigianti, bet sugestyviai lemianti į jos tinklą patekusio žmogaus situaciją arba net likimą.
Šioji sistema gali būti traktuojama įvairiai: kaip transcendentinė, kaip socialinė ar politinė. Kad ir kaip ją suvoktume, Ievos paveiksluose ji visada reiškia žmogaus būties duotybę, tam tikras neišvengiamas jo gyvenimo aplinkybes, kurias menininkė jautriai nujaučia kaip itin reikšmingas.
Dar 2022 m. sausį Šiauliuose eksponuotoje menininkės parodoje „Nežinau kodėl” Ieva kėlė klausimą apie grėsmingai pasaulyje augančią politinių konfliktų eskalaciją, tuo demonstruodama pasaulyje bręstančių įvykių pojūtį. Tad šioji sistema reiškė netrukus prasidėsiančio karo nuojautą. Vilniaus „GODÒ galerijoje“ prieš dvejus metus eksponuotos parodos „Belaukiant“ metu karas jau buvo tapęs realybe, ir laukimas – nesvarbu, ar Dievo, ar bet kokios žmogišką egzistenciją harmonizuojančios jėgos – Ievos darbuose jau reiškėsi ne kaip nuojauta, o veikiau kaip būties destrukciją tiesiogiai ir netiesiogiai išgyvenančių žmonių diagnozė ar dominuojanti būklė. Ją paveiksluose leido suvokti ne tik plokščios, besvorės, atramos neturinčios žmonių figūros, bet ir nestabilus, keistas viso paveikslo elementų ritmas.
Ritminiu metodu
Ritminis, beveik grafiškas paveikslo struktūravimo metodas šiuo metu Baroti galerijoje eksponuojamuose parodos „Geltona“ kūriniuose – tai I. Skauronės plastinės raiškos savastis, su retomis išimtimis charakterizuojanti beveik visą menininkės kūrybą.
Nors ir pasižymėdamas kai kuriose paveikslų vietose tam tikrą stabilumą bylojančiu periodiškumu, Ievos paveikslų erdvėje ritmas yra kupinas spalvinės potėpio trukmės, jo intensyvumo pertrūkių ir variacijų, akcentų kaitos, pripildytas spalvinės potėpių slinkties įvairumo. Ir man regisi, ši plastinė jos paveikslų savybė kaip tik ir išreiškia minėtus pačios menininkės organizacinius gebėjimus. Disponuodama ryškiu koloritu, grafinį kompozicijos karkasą konstruojančiais kartais kryptingai, kartais – skirtingomis kryptimis ritmingai susigrupuojančiais brūkšneliais ar jų telkiniais, Ieva žmogų apmąsto kaip šios nuolatinio tapsmo būklėje esančios būties dalyvį.
Nors dailininkei nėra būdinga fovistinė spalvos ekspresija, galinti vienu ypu pergalėti bet kokias griūnančias ar augančias formas, spalvai Ieva yra labai jautri: koloritą ji įdarbina ne tiek jautriam savos emocijos perteikimui, kiek bendram kompozicijos subalansavimui. Nemodeliuodama objektų apimčių ir nekurdama perspektyvinės erdvės, susitelkdama į skaisčias spalvas, dažniausiai fragmentiškos kompozicijos dinamiką ir dvimatišką jos elementų traktuotę, tapytoja savo paveikslams drauge suteikia ir estetinės gaivos, leidžiančios tiesiog gėrėtis dekoratyviais jos kūrinių sąskambiais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
