Nijolė šiek tiek vėluoja. Ji atskuba tiesiai iš mokyklos, kur dirba lietuvių kalbos mokytoja, o mums kalbantis dėmesio vis pareikalauja pro šalį einantys pažįstami žmonės, net įvyksta trumpas pasitarimas dėl „Poezijos pavasario“ reikalų (ji vadovauja Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui). Vienu metu Nijolė suskumba pasitikrinti laiką – iškart po interviu Ritos Latvėnaities-Kairienės knygos „Žalia varia“ sutiktuvės. Kai kurių žmonių paroje tiesiog yra daugiau valandų, atrodo, kad rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė viena iš laimingųjų.
Kristina SADAUSKIENĖ
Susitikome pasikalbėti jos romano „Mylimasis“ išleidimo proga (knyga mėgstama skaitytojų, kad ją gaučiau, tenka laukti bibliotekos eilėje), bet 2024 m. pasirodė ne tik „Mylimasis“ – išleistos dar dvi Nijolės knygos – „Metamorfo“ (kartu su dukra Šarūne Kepenyte) ir „Imanuelio Kanto katė“. Rašytoja kuria intensyviai, o peržiūrint jos bibliografiją matyti, kad dvi ar trys knygos per metus ne išimtis, o taisyklė. Kalbantis su Nijole atrodo, kad rašymas jai yra organiška veikla, niekada nesustojantis smalsus dialogas su pasauliu, būtina gyvenimo sąlyga.
Man smalsu paklausti apie „Mylimąjį“, apie kūrybą, savo užrašuose turiu pasibraižiusi kelis klausimus, bet Nijolė jų nelaukia – ji pradeda nuo to, kas svarbiausia, nuo esamojo pasaulio laiko ir jo pagimdyto jausmo. Tai jos klausimas sau pačiai, primygtinis ir labai svarbus.
Rasti savo balsą
– Knygų mugėje susitikau su pažįstamais rašytojais ir pastebėjau, kad mums visiems šiuo metu svarbūs panašūs dalykai. Atrodo, kol gyvename taikoje ir gerovėje, galime gilintis į teksto struktūrą, į sakinio grožį, ieškoti savo literatūrinio identiteto, bet dabar to jau negana. Situacija pasaulyje baisi ir diena „X“ gali ištikti bet kada. Tad jei esi rašytojas ar rašytoja – jauti, kad tavo pozicija turi būti matoma, tavo balsas turi būti girdimas, aiškiai ir konkrečiai. Pavyzdžiui, ta pati knygų mugė – žmonių joje daugybė, ir jie ne tik perka knygas, jie eina į renginius, bendrauja su rašytojais, matyti, kad jiems rašytojų žodžiai svarbu. Kaip tik mokykloje su vaikais, beje, ukrainiečiais, nagrinėjame Antano Škėmos „Baltą drobulę“ – kalbamės apie Garšvą ir apie Vaidilionį, jų sankirtą. Garšvai Lietuvos meilė dega širdyje ir varo jį iš proto, Vaidilionis sako, kad šaukia tautą, o tai juk iš esmės Brazdžionis.
Niekada apie tai nesusimąstėme, bet dabar tai svarbu – kaip rašytojui rasti, išgryninti savo balsą ir juo prabilti?
– Kalbate apie rašytojų matomumą politinėje, viešojoje terpėje?
– Taip. Kitas klausimas, kur ta tikroji platforma pasisakyti – tai, ką matome socialiniuose tinkluose, nėra rimta. Natūraliai galvoju apie gyvenusius anksčiau, kitomis akimis žiūriu į juos. Pavyzdžiui, kai kurie išeiviai, kaip ir pats A. Škėma sakė, yra antraeiliai herojai, nes pirmaeiliai liko Lietuvoje ir kovojo miškuose. Bet jei ne išeiviai ir jų aktyvumas, kažin, ar Lietuva būtų taip atgimusi, jie puoselėjo kultūrą ir kalbą. Svarbūs ir tie, kas liko Lietuvoje, bet visą okupaciją ištylėjo susigūžę, drįso kalbėti tik savo namų virtuvėse. Situacija sudėtinga, ir jos akivaizdoje rašymas tampa atsakingesnis veiksmas, esame laisvi kurti, bet jaučiame ir tai, kaip svarbu išreikšti savo poziciją. Kita vertus, ne kiekvienas geba išreikšti „šaukiu aš tautą“.
– Šis vidinis imperatyvas sutampa su karu Ukrainoje, prieš tai šio jausmo nebuvo?
– Taip, tai atėjo dabar. Ir yra supratimas, kad visko gali būti, kad gali tekti įkvėpti ir pasisakyti. Tai sudėtingas jausmas. To iki šiol nereikėjo, bet atėjo laikas, kai tai ir vėl reikšminga.
Tai juntama įvairiai. Pavyzdžiui, turiu vidinį įsipareigojimą – skaitau, ką rašo Klaipėdos rašytojai, man tai svarbu, kartais juos recenzuoju. Neseniai skaičiau Vytauto Čepo romaną „Surask mano vyro kaulus“. Paprastai šis rašytojas susitelkia į buitį, psichologines buitines problemas, bet šįkart per šeimos gyvenimą jis pasakoja apie politinę situaciją – knygoje vaizduojama gerai gyvenanti šeima: turi butą, vaiką, viskas atrodo gerai, bet per tą gyvenimo gerumą atsiranda kažkoks apgliaumėjimas. Kai žmogui viskas gerai, jam ima kažko trūkti. Tad knygoje to apgliaumėjimo veikiamas tėtis ima įtariai žiūrėti į savo vaiką, prisigalvoja, kad jis panašus į žydą, ima ieškoti, su kuo permiegojo jo žmona. Tarsi iš niekur išsirutulioja antisemitinė situacija.
Detektyvinė linija
– O jūsų pačios knyga „Mylimasis“, ar ji rašyta jau karo Ukrainoje metu, jau veikiant tam jūsų įvardytam, bet sunkiai apibrėžiamam jausmui?
– Ne. Iš tiesų pradėjau rašyti prieš maždaug septynerius metus, gal dar seniau. Knyga prasidėjo kaip gyvenimu nelabai patenkintos veikėjos pamąstymai apie mylimąjį, kurį pati ir susikūrė, norėjo per jį save išreikšti, bet niekaip nesisekė. Kiek pamenu, tas tekstas buvo labai plaukiojantis, kupinas ilgų sakinių, žaidimų forma, moteriškas. Baigusi nunešiau parodyti Janinai Riškutei iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, bet jai tie mano paplaukiojimai nelabai patiko. Sakė, kad pačios idėjos nepamesčiau, bet kažko dar paieškočiau.
Dabar galvoju ir net nežinau, iš kur atsirado detektyvinė linija. Siunčiau jai dar kelis variantus, pamenu, kad Janinai labai patiko kalėjimo scena – man pačiai atrodė banaloka, bet gerai, vysčiau, vysčiau ir galiausiai išėjo taip, kaip yra. Pirmajame variante buvo tik Pogilienė su Pogila, vėliau atsirado Liucija Atel. Iš pirmojo varianto liko pradžia, visi vamzdeliai ligoninėje – tuo metu ir mano mama mirė, tad ten ir mano pačios patirtys – ką jaučiau ir mačiau.
– Žiūrint į jūsų bibliografiją, susidaro įspūdis, kad knygas rašote labai greitai – kasmet ką nors išleidžiate.
– Tiesiog taip sutapo, kad pernai išėjo trys knygos, bet jos visos parašytos ir atiduotos leidybai skirtingu metu. Dabar rašau jau kitą knygą. Man dažnai būna, kad užsikabinu už kokio nors veikėjo, pamilstu, negaliu atsisveikinti ir nešuosi į kitą knygą. „Mylimasis“ prasidėjo kaip Pogilienės istorija, bet iš jo išsinešiau Liuciją Atel, dabar rašau apie ją.
– „Mylimasis“ yra detektyvinė istorija. Tai jums pirmasis detektyvinio romano pasibandymas? Kaip priėjote prie šio žanro?
– Įdomu, kad jaučiu, jog šis žanras mane suvaldo. Paprastai rašydama esu linkusi išplaukti, pamesti siužeto kryptį, leisti jai nuvingiuoti. Detektyvas visai kitas reikalas. O kodėl sugalvojau detektyvą? Nežinau. Net nesu didelė detektyvų skaitytoja, aišku, galiu be galo gilintis į Erkiulio Puaro nuotykius, man labai patinka angliškas humoras, aplinka. Bet pačiai tai buvo labai svetimas žanras. Kai šią savo knygą nusiunčiau daug detektyvų parašiusiam Juozui Šikšneliui, jis pasakė, kad nieko nesuprato – nei kraujo, nei spermos, tik apmąstymai – kur detektyvas?
Rašydama ir pati skaičiau detektyvų, atradau ir labai paveikusių autorių, pavyzdžiui, Jo Nesbø – nepaprastai imponavo šiaurietiškas juodumas, jo aprašymai. Iki šiol prisimenu labai įstrigusią sceną iš vienos jo knygos – detektyvas ieško dingusios moters, pats vienas šiaurėje, naktį, ūmai kažkas pasirodo jo žibintuvėlio šviesos pluošte – sniego senis su ieškomos moters galva. Net šiurpas kūnu nuėjo.
Skirtingi tembrai
– Jei reikėtų tokias sudėlioti, kokios būtų jūsų detektyvo taisyklės?
– Ne taisyklė, bet pastebėjimas. Man labai sunku tekste ką nors nužudyti. Net ir rašydama „Mylimąjį“ galvojau, kaip nuo to išsisukti. Dėl to nužudomas veikėjas, Pogila, yra išgalvotas.
– Kas būna pirmieji skaitytojai? Gal kas nors iš šeimos narių, dukros?
– Mama yra mama. Vaikai tik dabar, suaugę, pradėjo skaityti mano kūrybą. Pasakaites, aišku, ir kurdavome kartu, dukra Šarūnė net iliustruodavo jas. Vyras sakydavo, kad negali skaityti mano kūrinių, nes jam atrodo, kad viskas apie jį. Draugė sakė, kad negali skaityti, nes skaitydama girdi mano balsą ir jai tai trukdo. Išvada, kad reikia neutralaus žmogaus iš šalies.
– Atsivertus „Mylimąjį“, pirmiausia akį traukia, kad knygoje vyrauja moterų balsai. Ir tai nėra išskirtinumas jūsų kūriniuose. Ar kada nors svarstėte, kodėl renkatės moterišką balsą?
– Nėra vien moterų balsai, man pačiai Sėklius visai simpatiškas prasilošėlis, gražuolis padraika, girtuoklis. Gal moterų daugiau dėl to, kad jas geriau suprantu. Nelabai stengiuosi lįsti į vyro kailį net nežinau, ar galima tai padaryti.
– Manote, kad literatūroje moterų ir vyrų balsai skiriasi?
– Taip. Visiškai skirtingi tembrai. Negaliu sakyti, kad vieni geresni, o kiti blogesni – jie tiesiog skirtingi. Man pačiai labai patinka skaityti Danutę Kalinauskaitę. Štai neseniai skaičiau Dalios Staponkutės „Vivat Regina!“ – labai patiko, ir kažkaip peršasi apibūdinimas, kad tekstas skamba moteriškai. Man patinka moterų tekstai. Tai, ką įvardiju kaip moteriškumą literatūroje, man yra plaukimas, daugiažodiškumas, detalumas. Palyginkime su jau minėtu Jo Nesbø – jis kerta galvą ir nukerta, jokio daugiažodžiavimo, lieki apstulbęs prieš įvykio staigumą.
– Jūsų nuomone – iš kur tas skirtumas?
– Dar iš Šacherezados. Per visą istoriją moters būvis – išgyvenimas. Įvairiomis prasmėmis vyrai visada buvo galingesni, vien fiziškai jie yra stipresni už moteris. Pavyzdžiui, kai dirbau profesinėje mokykloje, pastebėdavau, kad jei ateinu į mergaičių klasę, jos susirinkusios išsitraukia veidrodėlius, pradeda krapštinėtis, žiūrinėtis. Ateina vaikinų klasė – susėda, susikaupiam ir nuostabiai padirbėjam. Tos merginos, kaip ir jau minėta Šacherezada, tiesiog stengiasi išgyventi. Vienos pasakoja istorijas, kitos bando prisitaikyti kitaip, instinktyviai nuolat ieško būdų situaciją pakreipti reikalinga linkme, išspręsti nesutarimus taikiai. Graži išvaizda – vienas iš išgyvenimo būdų. Visa tai yra moterų genuose. Vyrai kur kas tiesmukesni, bet dėl to jie ribotesni, ne tokie subtilūs.
Kūrybiniai impulsai
– Papasakokite, koks jūsų kūrybinio proceso impulsas – pradedate nuo idėjos, kurią norite patyrinėti ar tiesiog pasiduodate veikėjams ir sekate, kur veda jų poelgiai?
– Tie impulsai labai įvairūs. Pavyzdžiui, kažkada rašiau apsakymus apie mergaitę su ištatuiruota ašara. Ją tiesiog pamačiau mieste ir ji man pasirodė tokia graži, taip suintrigavo, viduje kilo daugybė klausimų – kas ji, koks jos gyvenimas? Bandydama sau į juos atsakyti, rašiau apie ją, ji keliavo iš vieno teksto į kitą.
Kai rašiau „Bitę“ – iš pradžių labai vargau, viskas atrodė nuobodu, rinkau medžiagą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, skaičiau knygas – viskas nuobodu. Ir staiga pravažiuojančiame autobuse pamačiau moterį, dabar net nepamenu, kuo ji atkreipė mano dėmesį, bet jos vaizdas man įstrigo ir per jį atsirado Bitės vaizdas.
Visa kūryba per aplink – ką nugirsti, ką pamatai. Kažkas atrodo įdomu, kelia klausimų – rašydama bandau rasti į juos atsakymus, suprasti. Įdomu, kad negaliu ramiai skaityti kitų knygų, jei knyga nėra bukinanti – pradedu su ja diskutuoti, kabinėtis – nesusilaikau ir sėdu pati kažką rašyti, lyg atsakymą.
– Knygas leidžiate labai intensyviai, bet kartu ir jūsų gyvenimas labai intensyvus. Kaip spėjate rasti pakankamai laiko kūrybai?
– Rašau tik rytais, tai – mano laikas. Šiaip niekada neturėjau kažkokio specialaus laiko rašymui dieną. Dirbant mokykloje, grįžus po pamokų, tikrai negali būti nė kalbos apie rašymą. Savaitgaliais visada džiaugdavausi, kad šeima miega beveik iki pietų – tad turėdavau laiko sau rytais, ilgainiui pradėjau keltis vis anksčiau. Dabar pabundu penktą ryto, kartais dar anksčiau. Tame nėra jokio spaudimo sau – tai mano džiaugsmo valandos. Papusryčiauju, išgeriu arbatos, pasivaikštau su šunimis ir labai geros nuotaikos sėdu rašyti. Rašau kelias valandas iš eilės, ilgiau negaliu. Svarbiausia, turėti savo rytus, jei negaliu rašyti, jei neturiu laiko – pradedu negerai jaustis. Rašau net kai išvažiuoju atostogauti, kai keliaujame.
– Atrodo, rašymas jums kaip būtina buvimo sąlyga? Ar esate susimąsčiusi, kodėl?
– Vienas žentas sakydavo, jog rašytojai rašo, kad išgarsėtų, dėl garbės. Tikrai ne dėl to. Ir ne dėl pinigų, nes rašytojai jų tikrai neuždirba. Esu galvojusi, kodėl pati tai darau. Supratimas atėjo, kai pradėjau rašyti recenzijas apie spektaklius ir tas atsakymas labai paprastas – rašau tam, kad geriau suvokčiau kokį nors fenomeną. Nesigilindamas gali sakyti, kad kažkas patiko ar nepatiko, bet kai pradedi rašyti, atsiveria nematytos briaunos. Net jei rašau apie labai paprastus dalykus, atrandu nematomą jų gelmę.
Vaikams rašyti sunkiau
– Bet viskas prasidėjo nuo rašymo vaikams?
– Taip, nuo žaidimo. Bet tas poreikis save išreikšti kažkur visada tūnojo. Pati pirmiausia norėjau būti aktore. Prisižiūrėjusi Dalios Tamulevičiūtės legendinio dešimtuko, ir pati užsimaniau vaidinti. Bet iš tiesų teatras visai ne man ir ne mano, scenos bijau. Galiausiai supratau, kad aktoriai juk kaskart daro tą patį – diena po dienos kartoja tą patį. Man tai būtų nuobodu. O kai rašai, esi laisvas nuo to.
– Kuo skiriasi rašyti vaikams ir suaugusiesiems?
– Kai pradėjau rašyti, net nemaniau, kad rašysiu visą gyvenimą. Pirmai dukrai pakako to, ką jai skaičiau, bet antrai – ne. Pareikšdavo, kad ir tą jau skaitėme, ir aną, „o dabar ar gali papasakoti apie šį kilimą?“. Ir sukdavau galvą, o ką tas kilimas? Kas jam nutiko? Kodėl jis trupiniuotas? Ar jis piktas? Kitą dieną laukdavo kitas prašymas: „O dabar apie užuolaidas.“ Ir taip visą laiką.
Viskas vyko labai natūraliai. Net nesupratau, kiek kūrybos procesui duoda bendravimas su vaiku, kartu kūrėme, stebėjau reakcijas ir žinojau, ar kuriu teisinga linkme. Atrodo, kad tos knygelės buvo gana žaismingos. O dabar rašyti vaikams kur kas sunkiau. Vaikai užaugę, nebėra kaip pasitikrinti. Literatūros kritikė Danguolė Šakavičiūtė man sakė, kad su mano naujausiomis knygomis vaikams kažkas nebe taip, esą užmojai dideli, bet trūksta žaismės.
Kartais bendraudama su anūkais dar pasiekiu tą susikalbėjimo jų lygmenyje momentą, bet jie atvažiuoja ir vėl išvažiuoja.
Dabar suprantu, kad vaikams rašyti sunkiau – mes, suaugusieji, nemokame rasti tos žaismės, kuri jiems rezonuotų, tiesiog jos nebeturime. Tikrai ne visi gali rašyti vaikams.
– Viename ankstyvame interviu baidėtės būti pavadinta rašytoja. Kodėl? Ir kada prisijaukinote šį įvardijimą?
– Seniau atrodė, kad tas žodis toks ypatingas. Aš esu sovietmečio vaikas, o sovietmečiu rašytojas buvo kažkas labai ypatingo. Šiandien rašytojas tikrai tiek neaukštinamas – šiaip keistuolis. Ir galiausiai – jei rašai, tai ir esi rašytojas.
– Esate iš Vilniaus, į Klaipėda atvykote jau suaugusi. Ar galite įvardyti, kaip šis miestas jus paveikė ir ar identifikuojate save kaip pajūrio rašytoją? Jūsų knygoje „Mylimasis“ tikrai juntamas jūros alsavimas.
– Šiaip stengiuosi savo kūryboje įveiklinti Klaipėdą, noriu, kad miestas taptų literatūriniu veikėju, tik čia gali įvykti tai, kas vyksta. Bet savęs jūrine rašytoja nelaikau. Labai mėgstu pajūrį, net ne jūrą, o pajūrį. Vienas nuostabiausių dalykų vasarą – įsirausti į karštą smėlį.
Atvažiavau gyventi į pajūrį, kai man buvo 25 metai – dar jauna, besiformuojanti. Nežinau, kaip Klaipėda mane pakeitė ir ar dėl mano pokyčių kalta būtent ji, bet šiame gyvenimo etape esu daug tvirtesnė ir pati sau daug labiau patinku tokia, kokia esu dabar. Laikui bėgant vis labiau čia įsišaknijau, įsigyvenau.
Iš tiesų mane labiau intriguoja net ne pati Klaipėda, o Klaipėdos kraštas. Pavažinėjus aplinkui, iki šiol matyti, kad jis kitoks, išskirtinis – tebėra likusių raudonų plytų statinių, fachverko. Imponuoja ir tai, kokie šiame krašte gyveno žmonės – meilė jiems kaip pareiga, ypač svarbi buvo tvarka, persmelkianti visas gyvenimo sritis.
– Dirbate mokykloje, rašote, taip pat esate ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė – kaip apibūdintumėte pajūrio literatų bendruomenę?
– Skaičiuoju jau antrą kadenciją, labai daug veiklos, ir jau norėčiau išeiti iš to lauko. Jau norisi ir asmeninių permainų ir, manau, pačiam skyriui tai išeitų į naudą. Turime gražią bendruomenę, bet sunku su jos atsinaujinimu, naujų narių pritraukimu, sužvejojame tik vieną kitą. Suprantu, kad jaunieji gal kartais nedrįsta susisiekti, bet man norisi rasti rašančius žmones, paraginti bendrauti, ketinu tuo užsiimti. Mūsų gretos mažėja, vyresnieji nariai po truputį išeina. Atrodo, kad anksčiau rašančiųjų buvo daugiau, gal buvo didesnis prestižas rašyti. Dabar gyvename kitokiame pasaulyje, ir jauniems žmonėms rūpi kitokios veiklos.
