Kovą debiutavęs kompanijos „Netflix“ mini serialas „Paauglystė“ („Adolescence“) greitai tapo kultūriniu reiškiniu. Britų psichologinė kriminalinė drama, kurią sukūrė scenaristas Jackas Thorne’as ir aktorius Stephenas Grahamas, sužavėjo žiūrovus visame pasaulyje ir tapo labiausiai žiūrimu serialu filmų transliavimo platformose. Iš pirmo žvilgsnio įprasta procedūrinė kriminalinė drama su įtraukiančiu pasakojimu ir drąsiu režisūriniu sprendimu sukėlė plačias diskusijas ir sulaukė žiūrovų pripažinimo.
Andrius RAMANAUSKAS
Gudrūs sprendimai
Mažame Anglijos miestelyje ginkluota policija ankstyvą rytą įsiveržia į paprastos šeimos namus ir suima trylikametį berniuką Džeimį Milerį, įtariamą savo bendraklasės nužudymu. Įtariamas žmogžudyste berniukas nuvežamas į policijos nuovadą ir su juo ten atliekami standartiniai policijos procedūriniai veiksmai. Vėliau tyrimas persikelia į mokyklą, siekiant išsiaiškinti nusikaltimo motyvus ir smulkmenas. Seriale gilinamasi į psichologinius ir visuomeninius veiksnius, turinčius įtakos trylikamečio berniuko veiksmams, įskaitant bendraamžių spaudimą, socialinę žiniasklaidą ir toksiškų interneto bendruomenių poveikį.
Serialas išsiskiria savo filmavimo metodu: kiekvienas iš keturių epizodų nufilmuotas vienu nepertraukiamu kadru. Režisieriui Philipui Barantini ir operatoriui Matthew Lewisui filmuojant reikėjo kruopštaus planavimo ir repeticijų. Kiekvienas epizodas buvo intensyviai repetuojamas, kol aktoriai ir filmavimo grupė vienu ypu galėjo sklandžiai atlikti kiekvieną vienos valandos trukmės epizodą.
Šis nepertraukiamo kadro metodas atspindi nenutrūkstamą gyvenimo tėkmę ir įtraukia žiūrovus į pasakojimą be įprasto montažo, karpymų ir perėjimų prie kitos scenos. Taip sukuriama vientisa kelionė per istoriją, kur žiūrėjimo patirtis tampa artimesnė.
Kad būtų pasiektas, atrodytų, neįmanomas kameros judėjimas, serialo kūrėjai naudojo gudrius sprendimus. Operatoriai lengvai laiku ir vietoje juda tarp personažų, sumaniai perduoda kamerą vienas kitam. Kai kuriose scenose kamera pritvirtinama prie drono, tada žiūrovai viską stebi iš paukščio skrydžio ir sklandžiai nusileidžia į kitą sceną.
Vieno kadro principu
Nors „Paauglystė“ daugiausia dėmesio ir pripažinimo susilaukė dėl šio novatoriško vieno kadro technikos panaudojimo, svarbu prisiminti, kad šis metodas apskritai nėra naujas kino istorijoje. Filmų kūrėjai atskiriems epizodams jau seniai naudoja nepertraukiamo kadro techniką, kad padidintų įtampą ir labiau įtrauktų žiūrovus į svarbiausias scenas. Kartais pasitaiko ir norinčiųjų taip nufilmuoti visą filmą. Pavyzdžiui, vokiečių filmas „Viktorija“ („Victoria“, 2015 m.) yra puikus pavyzdys. Ten net 138 minutes trunkantis filmo veiksmas vyksta vienu nepertraukiamu kadru, kur realiuoju laiku kamera seka jauną merginą per netikėtų įvykių kupiną naktinį miesto gyvenimą, perteikdama gyvenimo spontaniškumą ir jo pasekmes.
Įdomu, kad pats serialo „Paauglystė“ režisierius Ph. Barantini prieš kelerius metus irgi sukūrė vieno kadro filmą „Ties virimo riba“ („Boiling Point“, 2021 m.), kur žiūrovai įmetami į didelės įtampos ir streso kupiną restorano virtuvės aplinką.
Taip pat kai kurie filmai tik atrodo kaip vieno kadro filmai. Tačiau tai tik meistriškai sukurta vieno kadro iliuzija, pasitelkiant gudrias montavimo technikas ir kameros darbą. Pavyzdžiui, režisieriaus Samo Mendeso karinė drama „1917“ (2019 m.) ir meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu satyrinė juodoji komedija „Žmogus-paukštis“ („Birdman“, 2014 m.). Juostoje „1917“ nenutrūkstamo kadro efektas sustiprina įtraukiančią Pirmojo pasaulinio karo karių misijos patirtį, o filme „Žmogus-paukštis“ pasineriama į blėstančio aktoriaus vidinį pasaulį ir teatro užkulisius.
Dinamiška choreografija
Šios filmavimo technikos taikymas visam televizijos serialui, kaip tai matyti „Paauglystėje“, buvo gana drąsus kūrėjų sprendimas ir pirmasis toks istorijoje. Nufilmuoti visą filmą jau ir taip yra didžiulis iššūkis, nekalbant apie visas keturias serialo valandas.
Pavyzdžiui, sudėtingame tokio serialo filmavime vienas klaidingas žingsnis gali sugriauti valandų valandas kruopštaus darbo. Filmuojant antrąjį epizodą, detektyvą inspektorių Luką vaidinantis aktorius Ashley’s Waltersas vienoje dinamiškoje scenoje vejasi vieną mokinį. Besivejantis aktorius netyčia sumaišė vardus ir, šaukdamas personažą, kad tas sustotų, ištarė tikrąjį bėgančio aktoriaus vardą. Dėl šios klaidos, nors ir mažos, reikėjo sustabdyti visą filmavimą ir pradėti iš naujo.
Pirmajame „Paauglystės“ epizode kamera juda tarsi smalsus stebėtojas, besiblaškantis po triukšmingus policijos nuovados koridorius. Ji sklandžiai pereina nuo ryžtingų detektyvų žingsnių prie išsigandusio suimto berniuko, paskui kameros objektyvas nuslysta prie berniuko šeimos ir jų advokato. Fiksuojama nuolatinė įtampa jų veiduose, kol galiausiai vėl grįžtame prie detektyvų, pasinėrusių į tyrimą. Sklandus kameros judesys perteikia policijos nuovadą tarsi sudėtingą gyvą organizmą, kur kiekvienas komponentas vaidina svarbų vaidmenį besivystančioje dramoje.
Antrojoje serijoje veiksmas persikelia į mokyklą. Čia kamera panašiai sliūkina paskui detektyvus, kurie vaikšto koridoriais, paskui stebi mokytojus, kurie prižiūri savo klases, ir mokinius, kurie gyvena savo mažo pasaulio dramose. Neretai kadro fone vyksta chaotiški ir natūralūs antraeiliai procesai, (rėkiantys mokytojai, bėgantys mokiniai, girdimos patyčios), kurie pagyvina ir papildo pasakojimą. Bet kurią akimirką kadre pasirodantis praeivis gali atsidurti kameros dėmesio centre ir nuvesti žiūrovus į kitą nematomą mokyklos gyvenimo pusę. Taip pabrėžiamas pagrindinių personažų tarpusavio ryšys. Tokia dinamiška choreografija priverčia žiūrovus suklusti ir prisideda prie pasakojimo gilumo.
Laukite tęsinio
Paskutiniuose dviejuose epizoduose serialas nukrypsta nuo ankstesnio dinamiško stiliaus ir pereina prie intymaus filmavimo, pabrėžiant veikėjų išgyvenimų svorį ir emocines personažų būsenas.
Viso trečiojo epizodo centre – jaudinantis Džeimio ir psichologės pokalbis. Jų bendravimas – tarsi aukšto lygio šachmatų partija, o kiekvienas klausimas ir atsakymas vis labiau atidengia mokinio, padariusio impulsyvų nusikaltimą, psichikos sluoksnius. Aktorių vaidyba sukuria klaustrofobišką atmosferą ir atspindi vidinę personažų kovą. Vaidybos požiūriu tai stipriausias serialo epizodas.
Ketvirtajame epizode dėmesys sutelkiamas į nusikaltusio berniuko šeimą, ypač į jo tėvą. Čia vaizduojamas šeimos bandymas susigaudyti gyvenime praėjus trylikai mėnesių po incidento. Pabrėžiant kiekvieno šeimos nario asmeninę kaltę, kurią jie patiria. Be kaltės jie patiria ir bendruomenės atstūmimą.
Be techninių pasiekimų, kuriuos įvertino ir kritikai, ir publika, serialas paskatino diskusijas apie paauglių smurtą ir jaunimo radikalizaciją internete. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris pritarė, kad serialas būtų rodomas mokyklose, pabrėždamas nacionalinio dialogo poreikį.
Atsižvelgiant į serialo sėkmę, jau diskutuojama ir apie antrąjį sezoną. Nors iš pradžių buvo sumanymas sukurti tik vieną išbaigtą istoriją, kūrėjai jau ieško būdų, kaip išplėsti pasakojimą, išlaikant savitą vieno kadro filmavimo stilių. Bet koks tas tęsinys bus – ar istorijos pratęsimas, ar bus ieškoma naujų su jaunimu susijusių temų – lieka neaišku.
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Netflix“ mini serialas „Paauglystė“ / „Adolescence“.
Žanras: psichologinė kriminalinė drama.
Sukurta: 2025 m. Didžioji Britanija.
Režisierius: Philipas Barantini.
Scenarijaus autoriai: Jackas Thorne’as, Stephenas Grahamas.
Operatorius: Matthew Lewisas.
Kompozitoriai: Aaronas May, Davidas Ridley’s.
Vaidina: S. Grahamas, Ashley’s Waltersas, Faye Marsay, Markas Stanley’s, Christine Tremarco, Owenas Cooperis, Amélie Pease, Hannah Walters, Jo Hartley, Fatima Bojang, Kaine Davis, Amari Bacchus, Erin Doherty.
Trukmė: keturios serijos po 51–65 min.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
