Kūrybiniams prasiveržimams atviri
Daug naujienų šiais metais mums žadėjo operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – Giacomo Puccini’o premjera, nauji žanrai, formos, žmonės ir net naujos vietos.
Danguolė Vilidaitė
Smalsumas tikrai buvo sužadintas, (Nors ir taip aišku, kad tikrieji Muzikinio teatro gerbėjai ir neypatingai prašomi lankosi visuose svarbiausiuose jo renginiuose.)
Miestas nustebintas
Apie festivalio renginius jau buvo nemažai rašyta spaudoje. Pažymėtina, kad jo idėja ir šiais metais skleidėsi įvairiausiose vietose ir erdvėse, didelėse ir mažose, tradicinėse ir nelabai koncertui tinkančiose – bendruomenės namai, biblioteka, muziejaus kiemas, lauko estrada, pasažas, tam tiko net geležinkelio stotis. Didžioji „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ dalis buvo nemokama, be to, tradiciškai skirta ne tik Klaipėdos, bet ir aplinkinių miestų ir miestelių klausytojams.
Didesnį Muzikinio teatro atsivėrimą naujoms idėjoms ir pačiam miestui, demokratišką ir dinamišką jo nusiteikimą rodė ir atviros repeticijos prie „Arkos“ paminklo, flashmob’as geležinkelio stotyje. Kaip sakoma, „jei Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą“.
Nors festivalio renginiai gal ir ne visada atitiko elitiniam menui keliamus reikalavimus, meno misija, manyčiau, buvo atlikta, miestas maloniai nustebintas. O tokį patį kūrybinės energijos prasiveržimą šiam kolektyvui linkėčiau išlaikyti ir visus ateinančius metus.
Ryškiausias potėpis
Vis dėlto didžiausia šių metų „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ sėkme laikyčiau dviejų vienaveiksmių G.Puccini’o operų „Sesuo Andželika“ („Suor Angelica“) ir „Džanis Skikis“ („Gianni Schicchi“) premjerą – gana ryškus potėpis itališkame festivalio kolorite.
Šios operos yra tik dalis kompozitoriaus sukurto trijų dalių ciklo, į kurį dar įeina „Apsiaustas“ („Il Tabarro“). Šiais laikais, nors pats G.Puccini‘s ne kartą sakė, kad „nevalia praleisti nė vienos operos, tai visuma“, „aš noriu, kad po siaubo lietųsi ašaros, po ašarų – juokas“, – triptikas dažniausiai statomas ne visas.
Kūrėjo amžininkams silpniausia pasirodė „Sesuo Andželika“, o dabar dažniausiai praleidžiamas „Apsiaustas“ – tikra, veristine stilistika pasižyminti tragedija. Arba net statoma po vieną operą. Gaila, nes tik išklausę visą ciklą galėtume iki galo suvokti šio kūrinio sumanymo didingumą, pajusti visą žmogiškų jausmų paletę. Įvairios aistros čia tiesiog kunkuliuoja: meilė, žiaurumas, mistiška egzaltacija, godumas, ironija ir t.t. Ir dar. Taip apkarpant nebelieka tradicinės operai būdingos orkestrinės įžangos (ji atliekama kartu su „Apsiaustu“).
Latviams pasisekė – praėjusiais metais Rygos operos festivalyje buvo parodytas visas triptikas. Jo kūrime sėkmingai dalyvavo ir du lietuviai: dirigentas Modestas Pitrėnas ir solistė Asmik Grigorian. (Šio įspūdingo pastatymo fragmentus dar galima rasti internetinėje „Youtube“ svetainėje.)
Bravo, bravissimo!
Klaipėdiečių premjera gal paprastesnė, labiau kamerinė, bet irgi nepaprastai įdomi. Režisierei Yanai Ross (JAV) pavyko ne tik įtikinamai perteikti dvi visai skirtingas istorijas, bet ir, priklausomai nuo atlikėjų sudėties bei jų improvizacijos, papasakoti jas šiek tiek kitaip, skirtingai. Tokį pastatymą su malonumu galima žiūrėti ne vieną kartą.
Kiekvienas veikėjas scenoje svarbus ir aktyvus. Labiausiai tai matoma komiškame „Džanyje Skikyje“. Mindaugo Rojaus Džanis Skikis – jaunas, energingas italų vaikinukas, atrodo, tik ir ieško, kur ir ką „sukombinuoti“, pasičiupti. Kitoks Arūno Malikėno – daug ramesnis ir manieringesnis, gyvenimo mėtytas ir vėtytas. Jis tiesiog žino, kad viskas ir taip bus kaip jam reikia. Nuostabi bufonada. Kiekviena minutė įprasminta.
Ir kiti šio spektaklio nariai ne mažiau dinamiški, spalvingi, scenos vyksmo nebespėji sekti: štai tetulės pešasi dėl turto, dėdulė, atrodo padorus, bet vis taikosi slapta nugerti iš buteliuko, o tas apsimeta protingesniu, kažkam vis skauda nugarą, kažkas vis verkia ar suokalbiškai šnabždasi, yra ir įsimylėjėlių porelė… Štampai, bet taip juokinga.
Užburiantis jausmingumas
„Sesuo Andželika“ – kitokio pobūdžio kūrinys, savotiškas žymiausių kompozitoriaus operų „Bohemos“, ypač „Madam Baterflai“ atbalsis. Šioje lyrinėje melodramoje netrūksta Puccini’ui būdingų nuostabių plataus alsavimo melodinių linijų, dramatiško rečitavimo, perdėto jausmų paryškinimo, taip pat svarbus yra choro vaidmuo.
Abiem mano girdėtoms Andželikoms (Loreta Ramelienė ir Loreta Karkauskaitė) gana gerai ir nuosekliai pavyko perteikti sudėtingą, psichologiškai gilų savo personažo charakterį. Nepaprastai įtaigiai suskambo „gėlių“ arija ir iš jos išauganti finalinė scena. (Tik sušiuolaikintame siužeto variante keistai atrodė vaistų buteliukų vadinimas žolelėmis ir nuolatinis žodžio „sesė“, šiaip ir mūsų dienomis dažnai naudojamo vienuolynuose, kartojimas reabilitacinio centro kontekste.)
Operos veiksmo centre – Andželikos ir jos tetos kunigaikštienės duetas. Tai sudėtinga scena, lūžio momentas, atveriantis šios jaunos moters, per prievartą uždarytos vienuolyne ir atskirtos nuo sūnaus, asmens dramą. Man įtikinamesnė atrodė Aurelijos Dovydaitienės kunigaikštienė: griežta, lakoniška ir kartu negailestinga. Toks gana tradiciškas šio veikėjo charakterio sprendimas labiau padeda atskleisti Andželikos prieštaringus jausmus, jos padėties beviltiškumą.
Šiuolaikiškumas: už ir prieš
Įdomiai išspręstas sesers Dženoviefos (Rita Petrauskaitė ir Judita Butkytė) personažas – nors pats Puccini’s greičiausiai būtų nemaloniai nustebintas, pamatęs, kaip jo vienuolė virto nestabilios psichikos mergina, bėgiojančia scenoje su po marškiniais pakišta pagalve.
Savo kokybe ir darbo profesionalumu šis premjerinis „Andželikos“ variantas man daug vertingesnis ir įdomesnis už 1996-ųjų Klaipėdos muzikinio teatro pastatymą. Bet ne todėl, kad jis modernus, o senasis tradicinis.
Rimtos operos muzika negali būti tik kaip fonas scenos vyksmui, ji yra labai susijusi su giliausiais išgyvenimais, vertybių sistema, lemia vienokių ar kitokių režisūrinių sprendimų atsiradimą. Todėl konservatyvumas operoje nėra bloga savybė, tai dažniausiai jau laiko patikrintų ir save pateisinusių sprendimų pakartojimas. O juos prasmingai keisti, suprantama, gali ne kiekvienas.
Keli pamąstymai
Galima diskutuoti dėl „Sesers Andželikos“ pasikeitusių prasmių siužetą nukėlus į katalikų bendruomenės reabilitacinį centrą, ar operos mistinės – religinės spalvos, klausti, kiek jos beliko.
Man norėtųsi, kad finalinėje scenoje Andželika greičiausiai būtų palikta viena ir iki pabaigos. Visas dėmesys būtų koncentruotas tik į ją, subtiliausius jos sielos virpesius. Angelų choras skambėtų tyliai, kažkur tenai, aukštai (užkulisiuose) ir Dievo atleidimas Andželikai būtų greičiau suprantamas, pajaučiamas nei pamatomas. Jokie kiti veikėjai savo buvimu neatitrauktų publikos dėmesio nuo Andželikos asmeninės dramos. Ir tokia operos pabaiga ypač būtų tikusi L.Ramelienės interpretacijai – dainininkė sugebėjo jautriai įsigyventi į personažą, „pučiniškai“ gražaus ir jausmingo balso niuansais perteikti jo skausmą. Kiek forsuota, oratorinio tipo pabaiga šį nuostabų muzikinį vyksmą supaprastino.
Daug užkoduotų prasmių galima buvo perskaityti bendroje abiejų operų scenografijoje (Marijus Jacovskis), ji jas sujungė, atskleidė gilesnę viso vyksmo prasmę.
Į triptiką greičiausiai buvo pažiūrėta senąja prasme, kaip į viršutinę altoriaus dalį, sudarytą iš trijų skirtingo charakterio, bet viena bendra idėja jungiamų paveikslų. Mūsų dienomis iš to viduramžiško altoriaus beliko tiktai siena su lotynišku užrašu „Christi crux est mea lux“ („Kristaus Kryžius yra mano šviesa“). O toje sienoje – mūsų laikų maldos objektai: vaistinėlė – bariukas, trys televizoriai (šventoji trejybė?). O scenos viduryje – stalai su obuoliais ir vynuogėm, pirmoji nuodėmė ir gyvenimo vynas (Kristaus kančios ir aukos simbolis). Ir verda čia visos įmanomos žmogiškos aistros…
Ir kita…
Premjeroje į akis krito daug tikslesnis ir išraiškingesnis nei įprasta, net, sakyčiau, kažkoks „matematiškas“ orkestro grojimas. Atrodo, kad dirigento Dainiaus Pavilionio (dirigento asistentas spektaklyje Michalas Lukaszas Nizynskis) dėka šis kolektyvas palypėjo dar vienu laipteliu aukštyn profesionalumo link. (Pasitaikę nedideli varinių pučiamųjų instrumentų „paklydimai“ bendro vaizdo, manyčiau, nesugadino).
