Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja Loreta Liutkutė prieš pora metų išleido romaną „Manekenas“, kuriuo siekia parodyti šiuolaikinių žmonių gyvenimus su visomis jų silpnybėmis. Kad net toks gyvenimas yra savaip gražus, o purviname dugne besikapanojantis žmogus gali iš jo pakilti, surasti išeitį. Loreta daug dėmesio skiria savanorystei, beglobiams gyvūnams. Šiemet „Klaipėdos“ laikraščio skaitytojai ją išrinko Metų klaipėdiete.
Sandra ABRUTYTĖ
Liutkutė – Žemaitijos rašytojų bendrijos narė, eilėraščių knygos „Mėlyna būties upe“ (Klaipėda, 2019) ir romano „Manekenas“ (Klaipėda, 2023) autorė, kultūrinių projektų iniciatorė ir vadovė, „Lietuvininkų tarmių žodyno“ (Vilnius, 2014) viena iš sudarytojų, poezijos knygos „Šimtas eilėraščių apie jūrą“ (Klaipėda, 2017) bendraautorė ir redakcinės kolegijos narė, eilių rinkinio „Didžiojo žygio aidai“ (Klaipėda, 2023) bendraautorė.
Atsinešė iš vaikystės
– Kada pajutote, kad norite ne tik skaityti, bet ir pati kurti, rašyti?
– Buvau gal 11-os metų, kai per lietuvių kalbos pamoką gavome užduotį parašyti eilėraštį. Visi turėjome perskaityti, ką buvome parašę. Po pamokos mokytoja mane pasikvietė ir paklausė, ar aš rašau. Pasakiau, kad ne. Buvau nedaug ką parašiusi. Mokytojos dėmesys paskatino kurti, supratau, kad man gana lengvai sekasi dėlioti mintis. Pradėjau rašyti. Turiu išsaugojusi kelis primargintus sąsiuvinius – „knygas“ – juose mano vaikystėje rašyti eilėraščiai, eiliuotos pasakos ir joms sukurtos iliustracijos, kadangi piešti mėgau ne ką mažiau nei rašyti. Deja, nemažai ankstyvosios kūrybos neišsaugojau. Buvo laikai, kai nuolat teko keliauti, kraustytis, tad kai kas natūraliai pasimetė, kai ką ir pati sunaikinau. Tiesą sakant, man tai neatrodė labai svarbu, nors dabar būtų įdomu visa tai turėti.
– Kas jums buvo svarbu vaikystėje? Kaip anų dienų patirtys vedė į tai, kas esate šiandien?
– Gimiau ir augau netoli Telšių, buvau gana rimtas ir susimąstęs vaikas. Mane domino egzistenciniai ir filosofiniai dalykai. Tėvas turėdavo labai pagalvoti, ką atsakyti į mano klausimus. Klausdavau, kas yra Dievas? Jei Dievas sukūrė žmogų, tuomet kas sukūrė Dievą? Kas atsitiks, kai mes mirsime? Klausdavau apie tėvo seserį Eleną, kuri būdama devynerių susirgo ir mirė. Pamenu, ir aš buvau panašaus amžiaus – sergu, guliu lovoje, naktis, pro langą matyti ryškios žvaigždės. Man labai bloga. Žiūriu į tas žvaigždes, verkiu ir galvoju, kad ir Elenai buvo taip pat baisu.
Man būdavo įdomu klausytis ir stebėti, kaip bendrauja suaugusieji, ką ir kaip jie sako, svarstydavau, kodėl būtent taip elgiasi. Tėvų namuose lankydavosi daug svečių. Pamenu, kai buvau maža, niekada nesutrukdydavau suaugusiųjų pokalbio kokiais nors vaikiškais prašymais. Mokėdavau palaukti. Jei reikėdavo, net kelias valandas. Galiausiai tokiais momentais vaikams įprasti dalykai man nė nerūpėjo – buvo labai įdomios suaugusiųjų istorijos, kaip jie mato pasaulį, sprendžia problemas ir pan. Vyrų reikalai atrodė įdomesni, ten visada buvo daugiau veiksmo, planavimo, savų taisyklių. Moterų pasaulyje – daugiau emocijų.
Ankstyvoje vaikystėje kartu su tėvu valandų valandas praleisdavau miške. Man labai patiko paukščiai. Tai, matyt, užkoduota genuose – juos labai mylėjo senelė iš tėvo pusės ir proprosenelė iš mamos pusės. Kai tik išmokau vaikščioti ir šiek tiek piešti, visuose kambariuose ant sienų primarginau paukščių, kuriuos vėliau dar ir blynais „maitindavau“, nes paukščius juk reikia lesinti! Tėvai nė kiek nepyko, tiesiog pakeitė tapetus ir tiek.
Ne itin mėgau lėles, jas tuoj pat „iškonstruodavau“ dalimis, nukirpdavau plaukus, tuo viskas ir baigdavosi. Patiko iliustruotos knygos, be to, kartu su sese pačios nusipiešdavome personažus-žmones, sukurdavome jų charakterius, istorijas ir tuos personažus „įgarsindavome“. Vasarą, per atostogas, tėvo gimtinėje kartu su sese augindavome viščiukus. Po vyšnia turėjome įrengusios paukščiukų kapines. Jei koks viščiukas mirdavo, jį palaidodavome, padėdavome lauko gėlių.
Prisimenu ir savo pirmąjį katinėlį. Buvau gal 4-5 metų, kai su tėvais aplankėme vienkiemyje buvusią sodybą, iš kurios žmonės neseniai buvo išsikraustę į miestą. Tas apsilankymas man paliko didelį įspūdį. Namo durys atviros, prie stalo apversta kėdė, daiktai… Mirę namai, kuriuose dar gali pajusti praeities gyvybės pėdsaką. Labai stipriai tai pajutau. Netrukus išdrįso pasirodyti ir vienintelis likęs šių namų šeimininkas, mažas rainiukas, kuris, deja, naujame gyvenimo etape kažkam tapo nebereikalingas. Aš jį parsinešiau ant rankų ir pavadinau Mažasai, nes vienas, didesnis, jau buvo namuose.
Iš ankstyvos vaikystės atsinešiau laisvės pojūtį, meilę visoms gyvoms būtybėms. Galėjau bastytis miškais, išbraidyti visas pelkes, išvaikščioti daubas, dienų dienas leisti su gyvūnais, daryti ką noriu. Tačiau vienintelis dalykas, kurį labai gerai išmokau: „Būk nepatikli ir atsargi.“ Esu dėkinga mamai, kad ji to išmokė. Kai buvo paauglė mergaitė, mama atsitiktinai tapo baisaus nusikaltimo liudininke ir vos pati sugebėjo pasprukti. Ji matė, kaip trys vyrai miške nužudė merginą ir ją padegė. Vėliau laikraštyje pasirodė skelbimas, kad dingo devyniolikmetė šviesiaplaukė mergina. Nusikaltimas buvo išaiškintas. Tėvas taip pat kritiškai vertino žmones, įvykius, vadovavosi logika, nepasitikėjo tuo, ką mato iš pirmo žvilgsnio. Neslėpė, kokia gali būti realybė. Taigi nuo mažens buvau atsargi kaip tas žvėriūkštis, kurio taip lengvai neapgausi ir neįviliosi į spąstus.
Įsileisti į širdį ir protą
– Kas, jūsų nuomone, yra geros knygos pagrindas? Kokie elementai turėtų būti kiekvienoje knygoje, kad ji jaudintų skaitytojus?
– Labai dažnai girdime pasisakymus, kad ta knyga yra gera, o ta – bloga. Lygiai taip pat kalbama apie tapybą, muziką ir pan. Kritika virsta patyčiomis ir pasipuikavimu, kad štai aš esu toks drąsus, šmaikštus ir gebu kitą „sumalti į miltus“.
Aš gerbiu kiekvieną autorių – tiek literatūros klasikus, tiek jaunosios kartos rašytojus, lygiai taip pat ir tuos, kurie parašė pirmuosius eilėraščius būdami septyniasdešimties, nėra išleidę ir galbūt neišleis jokios knygos. Kartais atsiverti tokio žmogaus kūrinį, skaitai ir randi tai, ko neradai niekur kitur. Tačiau smerkiu tuos, kurie klijuodami etiketes kursto neapykantą, patyčias, kurie į savo pasiekimų kalną lipa trypdami kitus ir taip bando pasikelti savivertę.
Man gera knyga yra ta, kurią aš sugebu įsileisti į savo širdį ir protą, patikėti pasakojama istorija, tarsi tai jau būtų ne knyga, o atskiras pasaulis su tam tikrais žmonėmis ir įvykiais. Knygose ieškau veiksmo, stiprių charakterių… ir šviesos. Pavyzdžiui, tokios knygos kaip vokiečių rašytojo Franzo Weiserio apysaka „Kalnų šviesa“, latvių rašytojo Valdžio (Valdemaras Zalytis, 1865–1934) apysaka „Staburago vaikai“ ar prancūzo Viktoro Hugo epinis istorinis romanas „Vargdieniai“ leidžia pajusti, kad tikrosios vertybės nesensta ir niekada neišeina iš mados. Perskaitęs tokias knygas pajunti galingą jėgą, kuri pakylėja virš bet kokio kasdienybės purvo.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie svajoja parašyti knygą, bet nedrįsta pradėti? Kaip įveikti baimes ar abejones?
– Nereikia nieko bijoti. Nepamirškite, kad čia, žemėje, esate laikinai. Todėl darykite tai, kas svarbu. Leiskite sau būti savimi. Nelyginkite savęs su kitais, rašydami nesistenkite būti populiarūs, madingi, nebūkite priklausomi nuo kitų nuomonės. Atraskite savo kelią, savo stilių, nemaskuokite ir nenaikinkite to, ką turite unikalaus. Jei reikia papildomų įgūdžių, mokykitės, tobulėkite ir drąsiai įgyvendinkite savo svajonę.
Galimybė atvirai kalbėti
– Kaip manote, ar svarbu rašytojui per kūrybą atskleisti savo pažeidžiamumą, asmenines patirtis? Ar tai jus įkvėpė rašant „Manekeną“?
– Nebūtinai. Lygiai taip pat sėkmingai ir įtikinamai galima rašyti apie kitų patirtis. Apie save atvirauti gali būti nelengva, juk paliečiami ir kitų artimų žmonių likimai. Ar jie to norėtų? Ar su tuo sutiktų? Kai kurie iš jų jau mirę, tad kaip išlaikyti balansą tarp pagarbos ir juodos realybės? O jei nesi atviras, kam apskritai apie tai rašyti? Vis dėlto, jei rašyčiau apie save, būtinai pradėčiau nuo protėvių, skirtingų laikmečių, istorijos. Pasistengčiau rasti kompromisą tarp to, kas buvo, ir kaip visa tai galima papasakoti.
„Manekeną“ rašiau norėdama parodyti, kad žmogus pats savaime yra vertybė. Nereikalingas, žeminamas, nuvertinamas, badaujantis, mušamas jis vis vien yra toks pat žmogus, turi teisę gyventi ir galią pakilti, išsilaisvinti. Sulaukiu daug atsiliepimų, kad „Manekeno“ istorija būtent tokia – tikra, šokiruojanti, įtraukianti. Kai kurie skaitytojai prisipažįsta išgyvenę panašius dalykus, net apsiverkia. Kiti sako, kad ši knyga yra kaip vaistas, kad pasijustum geriau, ir kaip narkotikas, kuris įtraukia – tu ją skaitai iki paryčių, nes… tiesiog negali atsiplėšti. Ko dar galima norėti?! Ji ne apie mane, tačiau dauguma romano veikėjų turi savo prototipus. Ugnė taip pat. Kai kurie veikėjų išgyvenimai ir požiūris yra artimi mano pasaulėjautai.
– Romanas „Manekenas“ sulaukė dėmesio dėl realistiško ir atviro požiūrio į gyvenimą. Ką jums pačiai reiškia šis kūrinys?
– Tai galimybė atvirai kalbėti apie socialines ir dvasines problemas. Apie žmogiškumo vertę ir tolerancijos svarbą. Suteikti vilties ir stiprybės tiems, kurie patiria sunkumų, yra pakeliui iš savo pragaro, nori išsilaisvinti, pasveikti. Galiausiai tai įdomi istorija, kurią aš kūriau su meile. Knygos puslapiuose palikau daug dvasinės šilumos. Tegul toji šiluma globoja mano skaitytojus, suteikia drąsos ir įkvepia teigiamiems pokyčiams.
Mėlyna būties upe
– Kokios patirtys ar įvykiai jus įkvėpė parašyti eilėraščių knygą „Mėlyna būties upe“?
– Eilėraščiuose nemažai realizmo, susipinančio su gamtos motyvais ir mistika. Daugelį eilėraščių įkvėpė parašyti sutikti žmonės, jų likimai. Knygoje „Mėlyna būties upe“ yra toks eilėraštis, pavadintas „Pranašė“. Aš pažinojau tą moterį. Kai man buvo maždaug 12 metų, ji kartais užsukdavo į mūsų namus pasiguosti, išsipasakoti. Buvo ištekėjusi už ūkininko, abiems tai buvo antroji santuoka. Iš pradžių gyvenimas atrodė gražus kaip pasaka, meilė, dėmesys ir visa kita, paskui viskas ėmė važiuoti žemyn. Abu pradėjo išgėrinėti. Galiausiai moterį ėmė mušti tiek vyras, tiek suaugęs sūnus, kuris, atvykęs aplankyti ir radęs išgėrusią, ją „auklėjo“. Kartą atėjusi ji parodė ant kūno mėlynes ir sulaužytus šonkaulius, sakė, kad tuoj pabėgs, išsigelbės. Tačiau netrukus sužinojome apie jos mirtį. Prisimenu, kaip ėjome į laidotuves, kaip prie karsto elgėsi jos artimieji. Įdomiausia, kad dieną prieš jos mirtį mes ją matėme. Atrodė žvali, sakė važiuojanti į miestą, tik apsirengusi buvo keistai – žvarbų žiemos rytą vilkėjo tik storos medvilnės švarką ir sijoną, skundėsi, kad jos rūbus sudegino įsiutęs sūnus. Kodėl man įsiminė ta moteris? Nes ji buvo drąsi. Nors pati buvo skriaudžiama, ji užstodavo gyvulius, kai juos spardė ir mušė žiaurūs jos aplinkos vyrai. Užtikrintai, lyg kokia pranašė įspėdavo, kad jie taip nesielgtų, sakydavo, kad jiems blogai baigsis. Įdomiausia, kad netrukus po moters mirties panašus likimas ištiko ir tuos vyrus. Jų mirtys buvo gana žiaurios. Tam tikra prasme ji išpranašavo tų vyrų ateitį.
– Koks kūrybinis procesas jums yra artimiausias – ar jis spontaniškas, ar daugiau planuojate, dėliojate idėjas?
– Man kūryba yra toks procesas, kuriame galiu visiškai išnykti, įsijausti, pasinerti į tai. Laikausi numatytos krypties, bet neatmetu spontaniškumo, intuityvumo ir pradiniame etape leidžiu sau veikti laisvai. Bet paskui prasideda kitas etapas, kai redaguoju, taisau, renku papildomus faktus, tikslinu, papildau ir taip toliau. Tai yra ilgas, daug dėmesio, kantrybės ir užsispyrimo reikalaujantis darbas.
– Kokios literatūrinės įtakos ar mėgstami autoriai jums padarė didžiausią įspūdį? Kaip jie formavo jūsų rašymo stilių?
– Man artimiausias, mylimiausias ir įdomiausias yra vokiečių rašytojas Karlas Majus (1842–1912), visame pasaulyje žinomas kaip nuotykinio romano meistras. Didelį įspūdį paliko rašytojas ir gamtosaugininkas Pilkoji Pelėda (Archibaldas Stansfeldas Belaney, 1888–1938). 1906 m. jis persikėlė į Ontarijo provinciją Kanadoje, kurį laiką dirbo kailinių žvėrelių medžiotoju (traperiu). Pasibaisėjęs gyvūnų žudymu tapo gamtos tyrėju ir gynėju, įsidarbino Kanados nacionalinio parko girininku. 1910 m. buvo priimtas į odžibvių gentį ir pasivadino Didžiąja Pilkąja Pelėda. Gamtosaugos idėjas išsakė daugelyje straipsnių ir knygų, kurioms būdingas unikalus pažintinis turinys ir talentingas pasakojimas. Žaviuosi šio autoriaus asmenybe ir literatūriniu talentu. Be to, visuomet labai mėgau skaityti lietuvių kūrybą. Visų man svarbių autorių nepaminėsiu, bet vieni artimiausių – Vydūnas, Jonas Avyžius, Bronius Radzevičius, Algirdas Pocius, Šatrijos Ragana, Saulius Šaltenis. Savo pasaulėjauta artimiausias poetas – Henrikas Nagys. Daug jo (ir kitų poetų) eilėraščių moku atmintinai.
Didieji gyvenimo mokytojai
– Kaip subalansuojate realizmą ir meninę išraišką?
– Iš dalies tai asmeninis braižas. Man patinka pernelyg ilgai nesustoti ties vienu įvykiu, veikėju, situacija, smulkmenomis. Noriu išlaikyti tą jausmą, tarsi jotum ant žirgo, jaustum aplinką, matytum besikeičiančius vaizdus, išgyventum įvykius ir norėtum sužinoti, kas slepiasi už dar vieno posūkio. Noriu, kad skaitytojai būtų šalia, toje istorijoje, kurią aš rašau.
– Kokius gyvenimo įvykius ar žmones laikote didžiausiais savo mokytojais?
– Patys stipriausi mokytojai yra vargas, klaidos ir priešai. Pats galingiausias ginklas – tikėjimas. Eidamas sunkiu keliu, gali pražūti, bet jei įveiki tą ruožą, tampi daug stipresnis, išmintingesnis, geresnis.
Mano didysis mokytojas yra tėvas. Vaikystėje daug ką atmesdavau, dariau priešingai, bet puikiai viską įsidėmėjau. Žaviuosi tėvo drąsa, protu, meile protėviams ir gimtajai žemei, atsakomybės ir teisingumo jausmu, kokį jis turėjo. Kai buvau maža, tėvas pateko į traukinio avariją, buvo sunkiai sužeistas. Kaltas buvo tik ką pradėjęs dirbti traukinio mašinistas. Mama nuvyko pas tą žmogų tvarkyti reikalų, turėjo būti iškelta byla, sumokėta kompensacija. Tačiau pamatytas vaizdas viską pakeitė. Tas vaikinas gyveno kartu su tėvais bendrabučio kambarėlyje, išlaikė juos. Tėvai seni, neįgalūs. Abu verkia, iš kiekvieno kampo į akis žvelgia skurdas. Tėvas pasielgė labai kilniai – atsisakė bylos ir pinigų, kuriuos tas žmogus būtų turėjęs sumokėti.
Mama nuo pat mažens mokė viskuo dalytis su tais, kurie turi mažiau. Močiutė (mamos mama) buvo taktiškumo ir harmoningo bendravimo pavyzdys.
Esu dėkinga prosenelės seseriai, kad turėjau galimybę anksti pajusti tikrąją žmogaus vertę. Paauglystėje kurį laiką gyvenome kartu. Ji buvo visiškai akla, beveik visą laiką gulėdavo lovoje. Kasdien po pamokų užeidavau į jos kambarį, kalbėdavomės, daug klausinėdavau apie praeitį, paskaitydavau savo kūrybos. Kartais senolė būdavo liūdna, tuomet į jos lovą įkeldavau katinėlį Ogį, kuris gyveno su mumis. Ji iškart pralinksmėdavo, sakydavo: „Koks minkštas, tik labai liesas, daugiau maitinkit.“ Prosenelės sesuo nesąmoningai paskatino domėtis parapsichologija, sapnų kalba. Apskritai mūsų giminės moterims iš mamos pusės buvo būdingos tam tikros antgamtinės savybės. Man į atmintį įstrigo vienas senolės pasakotas sapnas. Ji buvo dar gana jauna, keturis vaikus auginanti našlė, kai susapnavo savo neseniai mirusį vyrą. Sapne jis pasakė: „Aš atėjau tavęs išsivesti.“ Ji nesutiko, sakė: „Neisiu, negaliu, turiu auginti vaikus.“ Vyras atrodė kiek supykęs. Jis patylėjo ir labai užtikrintai ištarė: „Gerai, neik! Tuomet pirma pas mane vienas po kito ateis visi mūsų vaikai, o paskui ir tu pati.“ Taip ir buvo. Vaikai žuvo arba dėl ligos mirė gana jauni, ji liko viena. Kartais, prisiminusi visas tas netektis, ji verkdavo ir sakydavo: „Jau viskas, dabar mano eilė.“
Mano pasirinktoms veikloms įtakos turėjo filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas dr. Vaclovas Bagdonavičius (1941–2020), kalvystės muziejaus įkūrėjas, tautodailininkas Dionyzas Varkalis (1934–2022) ir architektas, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo, senųjų kaimų tyrėjas dr. Martynas Purvinas.
Įsileisti žmones į širdį
– Papasakokite apie darbą bibliotekoje ir bendruomenėje. Kaip jis prasidėjo?
– Mane visada ypač domino kultūros paveldas ir kraštotyra, savo karjerą bibliotekoje ir pradėjau būtent nuo to. Iki tol savo veiklas siejau su privačių renginių organizavimu. Kartu su bendraminčiais buvome parengę kelis humoro pasirodymus, patys vaidinome. Patiko bendrauti su nepažįstamais, vis kitais žmonėmis. Vos baigusi mokyklą tapau dalimi komandos, kuri atlikdavo apklausas politikos temomis. Studijuodama vis šen bei ten padirbėdavau – televizijoje, mokykloje, su našlaičiais vaikais… Daug keliavau, gyvenau įvairiuose miestuose.
Dirbdama bibliotekoje iš tiesų pamilau žmones, išmokau įsileisti juos į savo širdį. Sutikau daugybę nuostabių asmenybių – garsių Lietuvoje, pasaulyje ir… beveik niekam nežinomų, bet ne mažiau ryškių savo vidine šviesa. Inicijuoju ir rengiu sociokultūrinius bei kultūros paveldo projektus, veiklas įgyvendinu ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Dar paauglystėje atrasta biblioteka man visuomet buvo ir liks tarsi šventovė, kuri turi galią keisti žmonių likimus.
– Kokius pokyčius pastebite žmonių santykiuose su knygomis ir bibliotekomis šiais laikais?
– Pats laikmetis ir jo žmonės diktuoja, kokios reikia mokyklos, bažnyčios, bibliotekos. Šiandien mes matome tam tikrą virsmą, kuris padeda, kad biblioteka išliktų aktuali ir arti žmogaus, atsilieptų į jo poreikius. Vis dėlto pirmiausia biblioteka yra kultūros paveldo buveinė, knygų – mokslo žinių ir išminties – namai. Nepaisant modernių galimybių, dauguma žmonių teigia, kad spausdintą knygą skaityti yra daug maloniau. Labiausiai džiugina, kai žmonės iš visų galimų pramogų ir laisvalaikio praleidimo būdų pasirenka knygą ir skuba į biblioteką net prieš pat didžiąsias metų šventes. Tai geriausiai parodo, kiek skaitymas žmonėms yra svarbus.
Patinka veikti kryptingai
– Kokius projektus ar iniciatyvas šiuo metu įgyvendinate Klaipėdos Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje?
– Užtenka tik atverti svetainę www.biblioteka.lt ir lankytojus pasitinka daugybė naudingos informacijos. Įdomiausių veiklų čia gali surasti kiekvienas – tiek mažas, tiek garbaus amžiaus žmogus. Man šiuo metu vienas svarbiausių projektų – „Negalios įkvėpti: sociokultūrinio tinklo kūrimas“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba. Sociokultūrinis veiklų aspektas man ypač artimas, todėl, rengdama ir įgyvendindama tokio pobūdžio projektus, skiriu tam labai daug laiko, pastangų ir dvasinės šilumos. Dar vienas projektas, kurio rengimui skyriau ypatingą dėmesį, yra „Kanto repas“. Projekto adresatas – jaunimas ir visi kiti, kas domisi muzika, filosofija, kultūros paveldu, genealogija. Norėjau sujungti visas šias sritis, džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros taryba šį projektą taip pat įvertino teigiamai.
– Kaip manote, kokį vaidmenį biblioteka gali atlikti bendruomenės gyvenime?
– Biblioteka priklauso bendruomenei. Tai vieta, kur galima mokytis, tobulėti, prasmingai praleisti laiką, bendrauti, atskleisti savo talentus, įgyvendinti kūrybines idėjas, užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Daug žmonių savo sėkmingą veiklos kelią pradėjo būtent bibliotekoje.
– Minėjote, kad „svarbiausia yra tai, ką tu gali duoti naudingo žmogui“. Kas jums pačiai yra svarbiausia gyvenime?
– Tikslas. Jei jau nusprendžiu ką nors padaryti, pasiekti, kas man iš tiesų yra svarbu ir reikalinga, aš tai padarau. Man patinka kryptingai veikti.
Su meile ir pagarba
– Koks jūsų požiūris į meilę ir jos formas gyvenime?
– Į meilę visuomet žiūrėjau šiek tiek su ironija, humoru, buvau tokia savotiška pokštininkė. Pamenu, grįžta sesuo iš mokyklos, pamato mano rankose kažin kokį žmogeliuką ir klausia, kas čia toks. Sakau „Čia Linas iš plastilino!“ Taip „įamžinau“ savo mokyklos laikų meilę.
Arba, pamenu, keturios draugės išsiaiškinome, kad mus kalbina vienas ir tas pats vaikinas. Kažkuri pakvietė jį susitikti, o atėjome visos. Lyja, mūsų jaunikaitis stypso gatvėje ir nekantriai dairosi, iš kurios pusės pagaliau pasirodys toji vėluojanti gražuolė. O ateina net keturios, bet praeina pro šalį!
Buvau dar ir gana agresyvi. Paauglystėje su sese leidome dieną prie tvenkinio. Prieina du tokie vyrai, vienas laikosi tolėliau, kitas – per daug arti ir neva juokauja, sako: „Mergaitės, einame maudytis.“ Aš kažką šiurkščiai atkertu, o tas vaizduoja, kad įstums į vandenį, ir dar išsišiepęs priduria, kad tada vis vien išsimaudysime. Mane apėmė toks nesaugumo jausmas ir pyktis, galvoju, atslinko čia kažkoks ir dar trukdo! Netoliese voliojosi kažkokie pagaliai – nugenėtos stambios medžio šakos. Kai jis pasilenkė, norėdamas nusiauti batus, akimirksniu čiupau pagalį ir iš visų jėgų vožiau per nugarą. „Va, – galvoju, – dabar išsimaudei.“ Aišku, po to mikliai sprukome iš tos vietos. Dar kurį laiką buvo girdėti keiksmai ir šūkaliojimai, kad aš esu laukinė ir kad jis „gavo traumą“.
Meilė turėtų būti labai kilnus dalykas, tačiau skirtingi požiūriai, egoizmas, dvasinės žaizdos, smulkmeniškas buitiškumas ją paverčia tragikomedija, chaosu ir gyvenimus niokojančiu įrankiu. Daugybę laiko ir energijos žmonės iššvaisto santykių kūrimui, griovimui ir taisymui. Stengiasi patikti, įtikti, laužyti save, kad sutilptų į kažkieno nustatytus rėmus. Tai tik beprasmis laiko švaistymas.
Aš niekam neleidau keisti savęs, niekada neatsisakiau savo tikslų. Išeidavau net neatsisveikinusi ir nė sekundės nesigailėjau. Gailiuosi tik to neilgo savo gyvenimo etapo, kai mėginau būti „kaip visi“, o tikrąją save buvau palikusi kažkur už durų.
Niekada nemėgau visokiausių moterims ir vyrams priskiriamų „vaidmenų“, stereotipų. Pirmiausia mes visi esame žmonės. O meilė be pareigos, pagarbos ir atsakomybės yra niekas.
Ieškojau tokio žmogaus, kuris neįkyrėtų savo buvimu, net sugebėtų būti „nematomas“. Kartu esame jau daug metų. Džiaugiuosi, kad mane palaiko ir kad mes abu siekiame savų tikslų vienas kitam netrukdydami. Laikas įrodė, kad mūsų ryšys yra šio to vertas. Galbūt tai ir yra meilė.
– Kokia veikla, be rašymo ir darbo bibliotekoje, teikia jums didžiausią pasitenkinimą? Kodėl savanorystė ir pagalba beglobiams gyvūnams jums tokia artima?
– Domiuosi kultūros paveldu, filosofija, genealogija, parapsichologija, senųjų Šiaurės Amerikos indėnų genčių kultūra, gyvenimo būdu. Čia radau daug artimo sau – dvasios stiprybę ir laisvę, savitvardą, pagarbą gamtai ir kiekvienai gyvai būtybei. Pavyzdžiui, jei valgau mėsą, visada mintyse padėkoju gyvūno dvasiai, kad mane pamaitino.
Gyvūnų meilė besąlygiška. Jie yra mūsų mažieji broliai ir patys ištikimiausi draugai, kurie niekada neišduoda, suteikia džiaugsmo, paguodos, padeda pasveikti. Mano šeimos namuose prieglobstį randa sušalę, sužeisti, sergantys gyvūnėliai. Paskui ieškome jiems namų. Džiaugiuosi, kad žmonės tampa sąmoningesni, atsiranda daugiau bendraminčių. Labai gyvūnus myli ir daug padeda krikšto sūnus. Įdomu, kad gyvūnus mylėjo ir mano krikšto tėvas, jis buvo veterinarijos gydytojas.
Kiekviena gyva būtybė turi teisę gyventi. Žiauri industrinė gyvulininkystės pramonė, laboratorijos, kur kankinami gyvūnai – tikras pragaras. Nė už ką nesutikčiau apsivilkti nukankintų žvėrelių kailinių, nebeperku kosmetikos, kuri testuojama su gyvūnais, nevalgau narvuose laikomų vištų kiaušinių. Geriau jau pakaks juodos duonos riekės ir stiklinės vandens, nei valgysiu žąsų, kurios buvo maitinamos prievarta, kepenėles. Mūsų protėviai valgė mėsą, vertėsi gyvulininkyste, medžiojo, bet nekankino gyvūnų. Gyvūnas iki mirties gyveno visavertį gyvenimą.
– Galbūt turite idėjų naujai knygai?
– Taip, idėjų tikrai yra. Numatyta antroji „Manekeno“ dalis – tokia pat kinematografiška, įtraukianti, paremta tikrais žmonių išgyvenimais, su dar daugiau netikėtų įvykių, nuotykių, patirčių ir pagrindiniu klausimu – ar gali žmogus pasikeisti?
Domiuosi mistiniais reiškiniais, dvasiniu, antgamtiniu pasauliu. Esu surinkusi nemažai žmonių pasakojimų, patirčių ta tema. Pati gyvenau tokiose vietose, kuriose patirti dalykai netelpa į jokius loginio mąstymo rėmus.
– Kokias svajones ar tikslus norėtumėte įgyvendinti?
– Turiu nemažai tikslų. Kai kurie iš jų yra pasiekiami gana greitai, kitiems prireiks žymiai daugiau laiko, pastangų ir esminių pokyčių. Svarbiausia, kad pakaktų jėgų, stiprybės ir išminties priimti teisingus sprendimus, padėti tiems, kam gyvenimas šioje žemėje yra tapęs kančia, ir siekti, kad į tokias veiklas įsitrauktų daugiau žmonių.
