Ši diena turėjo neišvengiamai ateiti, įsivaizdavo ją tarsi durų slenkstį, kurį peržengęs pateks į kitą, į brandesnį gyvenimo etapą. Bėgo, skubėjo kuo greičiau pamatyti, sužinoti, bet talentingas dailininkas nupiešė sienoje duris atidarytas ir suklaidino – atsitrenkęs jis prarado tapatybę. Toliau ėjo į darbą, bendravo su žmona ir vaikais, susitikdavo su tėvais, draugais, ir tikriausiai visiems atrodė kaip normalus keturiasdešimt šešerių metų vyras, bet iš tiesų jo neliko – matė, girdėjo save iš šalies, ir, negana to, atrodė lyg būtų visą laiką filmuojamas.
Šviesa šiek tiek erzina, bet Marius gali kentėti. Įjungiu kamerą, sako psichologas, panašus į operatorių, galite kalbėti nesivaržydamas, viskas bus gerai, nesijaudinkite. Jis turi susikaupti, likti vienas su mintimis. Nuleidžia akis – ant stalo butelis mineralinio, dvi stiklinės, mobilus telefonas, atversta užrašų knyga. Pakelia – psichologo smalsus ir rūpestingas žvilgsnis. Išeik, nori sakyti, palik kamerą įjungtą ir išeik. Tiesiog pasakokit apie save. Jis galėtų prijungti melo detektorių ir užduoti milijoną klausimų. Būtų geriau, nes, pasakodamas apie save, Marius yra tikras, prisigalvos dalykų, galėjusių nutikti, prisigalvos dalykų, apie kuriuos bijojo pagalvoti, apie kuriuos svajojo stebėdamas debesis, kurie liko debesyse, kuriuos galbūt kada nors nusikels arba nukris kaip tą lemtingą dieną patys, be jo pagalbos.
Pradėkit nuo pradžių. Pradžioje buvo tyla. Nori jį pralinksminti, kad nežiūrėtų lyg mama. Pradžios neprisimenu, po to nesupratau, sako ir šypsosi. Psichologas atsako tuo pačiu. Gerai pradėjote. Nuo šypsenos? Jis tyli. Pirmą kartą nusišypsojau, kai mama nupirko knygutę „Jonukas ir Grytutė“. Nuo tada pradėjau prisiminti. Galiu susimaišyti apie ką ši pasaka, nes perskaičiau jų begalę. Kažkurioje pasakoje, tėvo vedami į mišką, vaikai trupino duoną, o gal mėtė akmenukus, kad rastų kelią namo. Visos pasakos vienodos. Norėjau kuo greičiau užaugti, kad baigtųsi. Kai baigėsi, skaičiau laikraščius, nes knygų namie nebuvo. Ar tai svarbu, sako kiek pakeltu tonu, nes jaučiasi apsimelavęs, nes laikraščiuose skaitydavo vien skelbimus apie teatrą. Nežinau, sako psichologas. Argi pačiam neįdomu sužinoti apie save?
Apie kurį? – knieti paklausti, bet susilaiko. Rankos nevalingai susispaudžia į kumščius ir ritmingai muša per kojas.
Esu Marius. Pavardės neminėsiu – nenoriu kompromituoti žmonių vienoda pavarde. Mūsų šeima, galima sakyti, buvo tradicinė. Augome trise – dvejais metais vyresnis brolis ir penkeriais sesuo. Žinau, juos būtina paminėti, nes žmonės galvoja, kad aplinkybės formuoja asmenybę. Mama dažnai palikdavo mus vienus ir atrodė, kad sesuo nori mus sunaikinti. Ji tampydavo už plaukų, kol neapsikentusi mama nukirpo plikai. Tada draskydavo ausis ir nedaug trūko, kad būtų nuplėšusi. Brolis sugalvojo išsitepti aliejumi. Sesuo įsiusdavo dar labiau ir daužydavo kilimams dulkinti skirtu įrankiu. Mama nėra šiurkščiai palietusi. Sesuo neskaitė pasakų ir negalėjo žinoti, kad pamotės yra piktos. Užaugęs puikiausiai su ja sutariau, kol vieną dieną ji ėmė ilgėtis rusų valdžios. Jūs pykstate? Nežinau. Iš kur tas žiaurumas? Marius atsidūsta, pasiremia rankomis galvą ir užvertęs akis žiūri į lubas. Patogiau būtų atsigulti, galvoja. Psichologas skėsčioja rankomis, bet nieko nesako.
Man buvo šešeri, kai tėvai išsiskyrė. Puikiausiai tą dieną prisimenu. Tėvas dirbo autobuso vairuotoju. Grįžo paniuręs, rankoje laikė vairą ir numetė mamai po kojomis. Tada taip atrodė. Visada galvojau, kad tądien tėvas grįžo su vairu rankose. Ėjo metai, o aš visą laiką galvojau, kad tėvo rankose mačiau vairą. Vėliau apniko abejonės, bet nedrįsau paklausti. Kartą su broliu prisiminėm senus laikus ir iš pokalbio paaiškėjo. Tėvas nešė pataisyti siuvimo mašinos ratą, bet meistras užsiplėšė per didelę kainą, pasakė brolis.
Gal prieš brolį padarom pertrauką? – klausia Marius. Noriu parūkyti, visada prisimindamas jį turiu kažką veikti. Gerai, sako psichologas ir jie išeina į lauką. Abu sutartinai greitai parūko ir grįžta. Su broliu turėjom problemų, tęsia pasakojimą. Jis buvo geros širdies ir mėgo ardyti mašinėles. Kad nebūtų nesusipratimų, mama nupirkdavo abiem vienodas, bet skirtingų spalvų. Jis rinkdavosi raudoną. Kiek pažaidęs išardydavo ir žiūrėdavo, kaip ant kilimo suku ratus savąja. Pažiūrėkim, kas ten viduje, meilikaudamas prašydavo, kol neatsispirdavau. Bet kuriam galui tai pasakoju? Psichologas rodo nykštį – viskas gerai – tęskit.
Prieš armiją buvo apkūnus, kiemo draugai pravardžiuodavo storuliu. Grįžo lyg pagalys. Mama spėjo, kad jį prievartavo kareiviai, ji kažką nujautė, gal laiškuose išsidavė. Brolis tylėjo. Ėmė be saiko gerti, namuose šokdavo ant mamos, mama verkdama skambindavo man. Ką aš galėjau padaryti? Sustorėjo, vos tilpo pro duris, nustojo vaikščioti, iš kojų tekėjo skystis, naktimis šaukdavo iš skausmo, mama suleisdavo morfijaus. Ligoninėje trumpam pastatė ant kojų. Bet trumpam. Aplankiau paskutinį kartą namie, rūkėme virtuvėje, kalbėjo apie beprotiškai gražią slaugę, kuri pažadėjo jį išgydyti, ir pasakė, kad didžiuojasi manimi. Šito niekas man nebuvo sakęs. Supratau, kad broliui velniškai skauda kojas, kai pirštus ėmė deginti nuorūka, o jis nejuto. Perspėtas pažiūrėjo į mane ironiškai. Nedrįsau paklausti, kas sugadino gyvenimą, nes bijojau pasijausti nepatogiai, lygindamas jį su savuoju. Tą pačią naktį jis mirė. Užjaučiu. Viskas gerai, praėjo nemažai laiko.
Bet man reikia ne to. Psichologas klausiamai žiūri. Noriu suprasti, kurioje vietoje išsigandau. Man reikia apie save. Pionierių stovykloje žaidėme karą, mūsų grupė turėjo slėptis nuo priešo, įsilipau į aukščiausią pušį, buvo matyti jūra, manęs niekas nerado, turėjau išsiduoti, nes nutirpo kojos. Keli vaikai bandė įlipti, kad paliestų, bet persigalvojo. Iš armijos grįžau diržo sagtimi sukapota galva, nes gindavau silpnesnius nuo čečėnų. Kaimo šokiuose užstojau draugą nuo skriaudiko, buvau išgėręs, šventėme Naujuosius, krisdamas susitrenkė galvą į grindinį ir aš išsigandau. Baigėsi laimingai. Gal tada? Prisižadėjau nebepaliesti žmogaus ranka. Pažadą tęsėjau. Bet gal vengdamas konfliktų, norėdamas taikiai išspręsti kivirčą, tapau bailys? Psichologas neatsako.
Ar pasakoti toliau? Taip taip, tęskite. Retkarčiais susitinkam su tėvu. Gyvena su kita, kadaise persėdo į tarpmiestinį, nes miesto autobusuose per garsiakalbį paleido įrašus ir jis nebegalėjo pranešinėti stotelių. Durnius, pagalvojau. Visą savo gyvenimą nieko nematė, išskyrus vairą. Jis tuo savotiškai didžiuojasi ir dabar. Jam buvo įgrūsta į galvą, kad pastovumas yra doriausia žmogaus savybė. Dar dabar kaip priekaištą pasako, kad esu labai pasikeitęs. Tai jo vienintelis argumentas, kai pakrypsta kalba apie politiką ar netradicinę šeimą. Aišku, jis gerbia mane dėl profesijos, bet širdyje norėtų, kad aptarinėtume dyzelinio variklio pranašumą prieš benzininį, o savo žmoną vadinčiau boba, kaip jis vadindavo mūsų mamą.
Turiu papasakoti apie šunį, tiksliau kalę – nemėgstu šio žodžio, pasako Marius ir pasidaro nejauku, atsigeria vandens, suneria pirštus ir laužia iki skausmo. Psichologas įdėmiai žiūri, neragina, laukia. Mes ją paleisdavome į lauką ir kiekvienais metais ji atsivesdavo šuniukų. Mama vieną palikdavo ir būtinai berniuką. Prakutusius dovanodavo kaimynams, prakutę dulkindavo savo mamą. Esu tai matęs. Likusius sudėdavo į maišelį, su broliu turėjome nunešti į šalia namų esantį tvenkinį. Brolis niekada maišelio nemesdavo, visada išsisukdavo. Nenorėjau ginčytis, nes man buvo nesunku. Nejaučiau gailesčio. Įmestas maišelis dar kurį laiką skleisdavo garsą. Grįžęs namo erzinau kalę – imituodavau inkštimą. Turėjau papasakoti, žadėjau būti atviras. Labai gerai, sako psichologas, veide jokių nustebimo ženklų.
Dar apie seserį. Ji mokėsi tai šen, tai ten, nieko nebaigė, anksti ištekėjo. Dirbo panašiai kaip mokėsi – niekur ilgai neužsibūdavo. Dabar namų šeimininkė, pasinėrė į religiją ir socialiniuose tinkluose kone kasdien sveikina draugus linkėdama skanios kavos. Marius nutyla. Per ilga pauzė, galvoja. Kas nors negerai? – klausia psichologas. Ne, tiesiog nežinau, ar tai svarbu. Jaučiu, kad turiu pasakyti, nes galvodamas apie seserį kaskart šį įvykį prisimenu. Mokykloje ji buvo atsakinga už mūsų nemokamus pietus. Nešdama padėklą pargriuvo ir mūsų maistas atsidūrė ant grindų. Tą vaizdą matau lig šiol: ji gailiai verkia ir man atrodo, jog verkia dėl mūsų, kad liksime su broliu nevalgę. Po šio įvykio nustojo muštis.
Dabar, žiūrėdamas į laikrodį sako psichologas, šiam kartui užteks. Tiesa, beveik nieko nepasakėte apie mamą. Ji mane pagimdė, kad skandinčiau šuniukus, kad galėtų kiekvieną dieną paskambinti pačiu nepatogiausiu metu ir skųstis gyvenimu. Visada paniurusi, atrodo, tuoj ims verkti. Vaikystėje jos kikenimą girdėdavau tik tada, kai ateidavo draugė ir užsidarydavo vonioje. Tada nieko nesupratau.
Gerai, situacija po truputį aiškėja, tačiau mūsų dar laukia ilgas darbas. Tai padeda, patikėkit. Ar jūs pasiruošęs? Kažkas pasibeldžia į duris. Marius krūpteli. Atėjo sanitarai ir išsives į durnyną. Pačiu laiku, žvilgtelėjęs į užrašus sako psichologas. Vos nepamiršau, sako atsistojęs. Kurią spalvą rinkdavotės jūs? Marius stojasi ir sutrikęs žiūri jam į akis. Bet kurią, išskyrus raudoną.
