Aš privalau nubristi iki tavęs
Ir apipilti tavo pasaulį žaluma
Kad tu patikėtum, gyvenantis saugiai
Aš turiu savyje sukaupti visas įmanomas
Žalios spalvos atspalvių atsargas
Kad jų nepritrūktų, kai tu suksies
Aplink savąją ašį ir paliesi medžio viršūnę
Jei žinočiau kurio, apipilčiau jį žaluma iš
Širdies kairiojo šono, kad stipriau laikytųsi
Kai tu versies į savąją pusę, tą
Sunkiąją, juodąją ir tiek pat bespalvę,
kad nespėtum joje pasislėpti,
kad nors viena žalios spalvos liepsnelė
tave nudegintų ir tu nusiristum žemyn
po medžio tankia lapija, gulėtum beveik
miręs nuo žalios spalvos, kurioje
aš ištirpus tavimi pasisotinčiau
Tik neklausk manęs
Kas yra meilė
Nes aš tau meluosiu
Feisbuko langas ir vienatvė
Kas dieną, kas valandą, kas minutę
Įsijungiantys feisbuko langą
Yra beviltiškai sergantys žmonės
Nepagydoma vienatvės liga
Kuo plačiau atsiveria feisbuko langas
Šimtams ir tūkstančiams galimų pasimatymų
Raudonų lūpų ir juodų paakių
Atvirai kalbančių apie tai, kas ir vėl nepavyko
Ir Egipto baseino mėlynas vanduo
Ir juodas vulkano akmuo Lansarotėj
Ir Madeiros rožinės terasos
Viskas sutelpa į pamiršto soneto šešėlį
Kuris per feisbuko langą įsiropščia į tuščią vienatvės gomurį
O tu vis pasakoji, ką matai, ką skaitai, ką valgai
Vis atviriau į feisbuko atviro lango nasrus
Sukiši minčių perlus ir atliekas
Nieko nesitiki, tik nenori atsisukti į laukiantį
Tuščią guolį, kuris įsikibęs tau į nugarą
Apsivijęs tavo šonkaulių geldeles
Beveik nealsuodamas seka feisbuko
Šviečiantį langą ir laukia kada tu prarasi budrumą
Atsijungsi nuo atviro lango pasauliui
Kad tave išgydytų tavo pačios baltas guolis
***
Šią žiemą daug kas nušalo
Ir hortenzijų krūmas ir rožių
Ir iš draugės atsivežtas pelynas
Dvi piliarožės iš dirbtuvių kiemo
Pasodintos sodo gale
Kaimyno žmona klydinėjančiu žvilgsniu
Nušalo rankas
Paukščiai nušalo snapelius
kapodami ledu pasidengusias samanas
Mažieji parazitai nušalo medžių drevėse
Bitučių šeimos tvarkingai sugulę nareliuose
Nušalo upės pakrantės ir kopa prie jūros
supjaustyta ledo luitų aštrabriauniais peiliais
Kareiviai, vadai, savanoriai
Moterys ir vaikai, bėgantys nuo ugnies,
Nušalo
Šią žiemą per mažai aukojau karui
***
Kai sakau, kad dar kartą
Suvalgiau kruasaną, nors neketinau to daryti,
Net tada, kai jį nusipirkau, neketinau jo valgyti,
Juk visada atsiras, kam jį padovanoti, kas jo labai norėtų,
Taip galvodama nusipirkau du kruasanus.
Nenorėčiau, kad jūs susidarytumėte apie mane netikslią nuomonę.
Dar nusipirkau įdarytų paprikų ir spanguolių likerio.
Ir tikrai nenorėčiau, kad antrą kartą pagalvotumėte apie mane neteisingai.
Bet kita vertus, vykdydama malonaus užkandžiavimo aktą,
Leidžiuosi į kelionę link manyje giliai pasislėpusios
Mergaitės, kuri nuo mažens žinojo, kokia svarbi yra kitų nuomonė
Nes viską aptardavo tetos ir močiutė, išsamiai dėliodamos,
Kas ir kiek valgė bei gėrė per pusbrolio vestuves,
Kas šoko, o kas anksti išvažiavo, nes susipyko, ar net susimušė
Viskas, kaip ant delno, jų pasitarimų kambariuose įgaudavo gyvenimo linijas
Ir aš negalėčiau nuslėpti, net jei ir neprisipažinčiau,
Kad vis dar noriu pabėgti iš man suteiktos pasitikėjimo nemalonės
Kad užkandžiauti kruasanu, užsigeriant spanguolių likeriu,
Yra pavojingas žaidimas, gal net jau žlugimo pradžia,
Todėl ir perku negalvodama, kad valgysiu, gersiu,
Tarsi tai daryčiau kitų rankomis ir kitų burnomis.
Todėl ir nebepastebiu skirtumo tarp kito ir savęs.
Tarp savęs ir mirštančio
Skulptūrų parke
Vienas berniukas bijo mirusiųjų kaulų
Kitas berniukas atveda mus prie medžio
Plastikiniame indelyje dega žvakė
Jis sustoja, lyg susitraukia į mažą sraigės namelį
Klausiu, čia tavo promočiutės kažkada buvęs kapas
Jis linkteli, su tėvais čia ateinam, uždegam žvakę
O čia yra kaulai, vėl klausia tas, kuris bijo
Raminu jį, noriu paguosti, sakau
Jie sudūlėjo, virto žeme, taip labai juk seniai
Čia laidojo žmones
Berniukai stovi prie degančios žvakės
Po seno medžio dangumi
Atminties kaulai kabo ant šakų
Barškindami lapais
Taip mes ir pajudame prie parko aikštelės
Nuspalvintos ryškia saulės šviesa
***
Pagal Kęstučio Balčikonio paveikslą „Banga atgal negrįžta“
Jona sėdi banginio pilve
Kiek dienų čia ištversiu
Vandenyno nasruos
Apleistas dangaus, nors mylėtas.
Baltas paukštis atskyla nuo Jonos galvos
Nuo nuskendusio draugo akies –
Juodas paukštis
Pursluose verda kraujas
Ištirpus degtinė saldi.
Jona sėdi banginio pilve
Saulė krenta į jūržemės centrą
Juk taip gera praplaukti audros akyje
Kur nei bangos, nei moterys, nei auginti vaikai
Tik skaidri, išpažįstanti visą
Neregystė sava kaip nuo Jono bažnyčios
Kažkada nusileidusi saulė
Į mylėtosios moters suknelės gėlėtas spalvas.
Jona sėdi banginio pilve
Per siauras Jo akių angeles
Vandenynas lėtai prasisunkia
