„Jei visi yra suluošinti, vadinasi, nė vienas nėra suluošintas” (citata iš filmo „Paskutinis vikingas“).
Maždaug kas penkerius metus danų kino režisierius ir scenaristas Andersas Thomas Jensenas sukviečia savo ištikimiausią aktorių būrį su Madsu Mikkelsenu, kad sukurtų naują beprotišką istoriją. Jų naujausia juodoji komedija „Paskutinis vikingas“ („Den sidste viking“, 2025 m.) Venecijos kino festivalyje sulaukė audringų ovacijų, o vėliau gavo net 14 prestižinių Danijos kino akademijos „Robert“ nominacijų.
Andrius RAMANAUSKAS
Absurdas ir drama
Kūrėjas, anksčiau išgarsėjęs tokiais kultiniais filmais kaip „Adomo obuoliai“ („Adam’s Apples“, 2005 m.), „Vyrai ir viščiukai“ („Men & Chicken“, 2015 m.) ir „Teisingumo riteriai“ („Riders of Justice“, 2020 m.), šiame kūrinyje išlaiko sau būdingą absurdo ir dramos pusiausvyrą. Filmas koncentruojasi į sudėtingas tapatybės paieškas, atminties trapumą ir broliškos ištikimybės temas, kartu nagrinėja atleidimo ir žmogaus prigimties dvilypumo klausimus, tačiau viskas pateikta per labai specifišką skandinavišką humoro filtrą.
Filmas prasideda trumpa ir brutalia animacine pasaka: vikingų karalius nusimena, kad jo sūnus mūšyje netenka rankos, tad paskelbia, kad visiems jo karalystės pavaldiniams taip pat turi būti nupjautos rankos. Logika paprasta: jei visi yra suluošinti, vadinasi, nė vienas nėra suluošintas. Ir nors toliau kariauti vikingų karus su viena ranka sunkiau, užtat visi yra lygūs ir laimingi.
Toliau juostos veiksmas peršoka į šiuolaikinius laikus, kur ką tik banką apiplėšęs pagrindinis filmo veikėjas Ankeris (akt. Nikolajus Lie Kaasas) bėga nuo policijos. Jis spėja įduoti savo grobį savo šiek tiek protiškai neįgaliam broliui Manfredui (akt. M. Mikkelsenas). Šiam liepiama paimti krepšį su 41 milijonu Danijos kronų ir užkasti miške netoli jų vaikystės namų. Ankeris pasiduoda policijai ir tikisi, kad, atlikus bausmę, šie pinigai taps jų bilietu į naują gyvenimą.
Netradicinė terapija
Tačiau po 15-os kalėjime praleistų metų situacija kardinaliai pasikeičia. Grįžęs į laisvę Ankeris randa savo brolį visiškai pasikeitusį. Dabar Manfredas kenčia nuo disociacinio tapatybės sutrikimo ir yra įsitikinęs, kad jis yra Johnas Lennonas – legendinis grupės „The Beatles“ dainininkas. Jis atsisako reaguoti į savo tikrąjį vardą ir visiškai neprisimena, ką padarė su pavogtais pinigais.
Iš pradžių Ankeris nepatiki nesąmonėmis ir juokingomis naujomis brolio tapatybėmis. Norėdamas pažadinti brolio atmintį, Ankeris išsiveža Manfredą į jų nuošalią vaikystės sodybą, tikėdamasis, kad pažįstama aplinka padės jam prisiminti užkastų pinigų vietą. Tačiau brolio psichinės problemos daug gilesnės nei tik susikurta J. Lennono tapatybė, ji siekia vaikystėje patirtus įvykius. Tuomet į pagalbą ateina ekscentriškas gydytojas Lotaras. Jis sugalvoja netradicinį terapijos metodą: į sodybą atsiveža kitus psichikos sutrikimų turinčius pacientus, kurie save identifikuoja kaip Ringo Starą ar Paulą McCartney (likusieji grupės „The Beatles“ nariai).
Idėja paprasta: užuot kovojus su Manfredo kliedesiais, nusprendžiama paskatinti jo naują muzikanto ir dainininko tapatybę (beje, dainuoti ir groti gitara jis visiškai nemoka). Pasitelkę kitus pacientus, jie nori aplink Manfredą sukurti kolektyvinę simuliaciją. Lotaras tikisi, kad kartu atkūrę legendinę roko grupę ir surengdami gyvo garso koncertą, „atrakins“ Manfredo užslopintas vaikystės traumas ir padės jam vėl tapti savimi. Ši patirtis turėtų būti itin naudinga, nes sukurs saugią ir empatišką aplinką, kurioje Manfredas nebesijaus vienišas ar pasmerktas dėl savo būklės. Ankeris sutinka su šiuo planu, bet visai dėl kitų priežasčių. Jam svarbiausia, kur užkasti milijonai.
Tiesa ir iliuzija
„Paskutinis vikingas“ supriešina dvi radikalias būties sampratas, paversdamas brolių konfliktą filosofiniu ginču apie tiesos ir iliuzijos kainą. Iš vienos pusės stovi Ankeris, atstovaujantis negailestingai, beveik brutaliai loginei tiesai. Jis įkūnija nuostatą, kad tapatybė nėra kostiumas, kurį galima bet kada pasimatuoti; ji yra bandymas neigti akivaizdžią realybę. Susikurti naują tapatybę yra beprasmiška, ir skatinti kito beprotybę yra pavojingas laiko švaistymas, kai tikrasis pasaulis niekada nežais pagal tavo susikurtas taisykles. Tačiau čia pat pateikiama priešinga pozicija, kai susikurta nauja asmenybė gali tapti vieninteliu saugiu prieglobsčiu žmogaus sielai, nes tikroji realybė yra pernelyg skausminga, kad ją būtų galima fiziškai pakelti. Empatiškas požiūris tam tikru būdu gali „atitaisyti“ sulaužytą žmogų, nes normalumas taip pat tėra iliuzija, po kuria slepiasi tamsūs išgyvenimai. Galbūt beprotybė yra tiesiog saugiausia tapatybės forma?
Pats režisierius pasakojo apie savo filmą taip: „Aš nenorėjau tyčiotis. Tai yra pakili ir šiek tiek absurdiška istorija. Manau, nuostabu, kad mes gyvename tokioje pasaulio dalyje, kur dabar kiekvienas gali ieškoti savęs ir tapti tuo, kas iš tiesų yra. Tačiau viskas tampa itin absurdiška, kai aplinka turi prisitaikyti prie vieno individo realybės. Iš čia ir kilo daugelis komedijos elementų, kuriuos panaudojome filme. Žmonių susidomėjimas saviugda ir tapatybe išaugo eksponentiškai. Mane visada žavėjo, kad kiekvienas dabar gyvename savo realybėje ir dedame didžiules pastangas ją saugodami.“
Beje, filmas turi dvi pabaigas. Vieną iš jų išduosiu. Paskutiniuose kadruose vėl grįžtama prie animacinės pasakos. Tik dabar jau vikingų karaliaus sūnui netyčia nukertama galva. Tad iš solidarumo visi vikingai nusikerta sau galvas ir išnyksta. Galiausiai filmas tarsi byloja, kad negali egzistuoti forsuota lygybė. Net ir empatija turi ribas.
„Paskutinis vikingas“ nėra šedevras, tačiau tai vis vien solidi ir velniškai keista pramoga. Jei esate M. Mikkelseno ir režisieriaus A. Th. Jenseno gerbėjai, tai filmas jums primins gerai pažįstamų, šiek tiek „nuvažiavusių“ draugų susibūrimą, kuriame pajuokaujama riebiau nei kokiame nors nuobodžiame kalėdiniame darbo vakarėlyje.
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Paskutinis vikingas“ / „Den sidste viking“.
Žanras: juodoji komedija.
Šalis: Danija, 2025 m.
Režisierius: Andersas Thomas Jensenas.
Scenarijaus autorius: A. Th. Jensenas.
Operatorius: Sebastianas Blenkovas.
Muzika: Jeppe’as Kaasas.
Vaidina: Madsas Mikkelsenas, Nikolajus Lie Kaasas, Sofie Gråbøl, Bodil Jørgensen, Larsas Brygmannas, Nicolas Bro.
Trukmė: 116 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.
