Nijolė DRUNGILAITĖ
***
Ištrūksta sakinys.
Jo parafrazėm žaidžia vėjas.
Taku į kalną ėjęs
Pagauna ritmą. Traukinys,
Vingiuodamas pro miegančius namus,
Gelsvom šviesom sublyksi.
O tu lange kaip atspindys išliksi –
Tai tiek ir apie mus.
Apie mylėtas lūpas ir akis,
Ką pameni, ką ligi šiolei gelia
Ir koks dygliuotas kelias.
Sakai, kuždi – užgis, nors neužgis.
***
Man vėl padovanok geltonų tulpių.
Žiema tokia juoda, su lietumi, be sniego.
Ir sniegena neatskrenda, o upių
Vanduo tamsus – neįžiūrėsi nieko.
Ir žodžiai tarsi lūžtantys per pusę.
Diena trumpa šešėlį ilgą meta.
Ir vėl takus iš smėlio kolbų pusto,
O tais takais praėjom vakar mes, ne metai.
Man vėl padovanok geltonų tulpių.
Kieme už lango švies žibintas.
Plasnos pulkelis giesmininkių gulbių –
Jos ant vazelės porceliano išdabintos.
***
Aš neateisiu.
Suknelė šlamančio šilko
Kabo prie veidrodžio sidabriniais rėmais.
Pirklys dievagojosi,
Kad gėlėmis išmargintą audeklą
Gabeno kupranugariais per dykras,
Vežė karietomis,
Saugojo skrynioje,
Kol garinis garvežys siūbuojančiais
Į šonus vagonais
Tarsi riaumojantis žvėris sustojo stotyje.
Žmonės zujo it skruzdėlės
Su didesniais už save
Nešuliais,
Vaikigaliai kaulijo
Varinių skatikų.
Gurgždančio šilko siūlai
Vikšrų pagimdyti iš niekur,
Verpėjų suverpti, suvynioti į kamuolį,
Audėjų medinėmis staklėmis išausti.
Kai ištiesė audinį,
Jis pleveno vėjyje,
Priminė jūros bangas, pievą su drugeliais,
Geltonomis, baltomis gėlėmis,
Švelnų bučinį,
Sukarpytas,
Siuvėjos susiūtas
Plauko storumo adata,
Dailiai prigludo prie mano kūno.
Skrajojau iš laimės padebesiais!
Turėjau būti princesė,
Kurią pamils karalaitis.
Už šilko suknelę
Gražesnis tik baltas nuometas!
…Į miestą įžengę barbarai sakė:
– Tiks
Auliniams batams valytis.
***
Nebuvome šviesa,
Bet turėjome nešti šviesą.
Nebuvome iškalbingi,
Bet turėjom sakyti teisingus žodžius,
Ieškojome atsvaros.
Neviltyje – vilties,
Nelaisvėje – laisvės,
Neteisybėje – tiesos,
Bedievystėje – tikėjimo.
Horizontas buvo užsklanda,
Už kurios laukė kita scena.
***
Kvepėjo liepos pro atvertus langus.
Jauni varnėnai mokėsi skraidyti –
Viliojo tolumos ir žalios lankos.
Nesinorėjo knygos net sklaidyti.
Kol vasara, kol dar rugsėjis
Visų svajonių nepaleido vėjais,
Su tais, kurie dar neišėjo,
Su tais, kurie ne dėl tavęs atėjo.
Kas laikina, pabiro kaip sekundės,
Kaip muzika, kaip paauglystės repas.
Ir Dievui niekas nesiskundė,
Kad šiam pasauliui jie per trapūs.
***
Ji nuplauna savo šešėlį.
Lietingą dieną
Niekas nelydi.
Netgi demonai,
Tad gali aukštai iškėlusi galvą pereiti
Gatve – podiumu.
Viskas jai tinka.
Plazda apsiaustas,
Rankinė su aukso grandinėmis,
Sagtimi.
Ji pati žino,
Kad atrodo gražiai.
Skėtis didelis,
Gaudo lietaus lašus.
Šešėlis inkščia
Tarsi šunytis
Laukdamas savo valandos,
Laukdamas saulėto blyksnio.
O tada jau niekur nedingsi!
O tada niekur nedingsi!
Gatvės dailininkas viską mato,
Fotografas pastebi,
Kaip keičiasi šviesos.
Būtų gerai, jeigu visi
Taip lengvai galėtų
Pasprukti į kokį nors užutekį.
Būtų per daug paprasta.
Ji nejučia vėl pasiduoda
Savo šešėliui,
Savo prielipai,
Supratusi, kad nepabėgs
Nuo ankstesnio gyvenimo.
Paima iš ten sparnus,
Kelias skurdžias laimės akimirkas
Ir tai, kas labiausiai skauda,
Kas niekada neužgyja,
Net dabar einant gatve – podiumu.
Net dabar,
Kai norėjo save apgauti –
Pabėgau.
***
Man sakė, tuoj šviesės, dienos bus ilgesnės.
Bet už lango tas pats ruduo, kalendoriaus lapeliai nenuplėšti.
Antroje pusėje parašyta, kieno vardadienis.
Ne tavo. Tu kažkodėl neturi vardo dienos.
Tarsi būtum anonimas, pasislėpęs po išgalvotais inicialais.
Tavo eilėraštis yra apie darganą.
Apie rankas, pavargusį žvilgsnį, prarastus žodžius.
Tokios poezijos niekas neskaito, net pažįstami.
Ir aš nutyliu, paskui burbteliu, kad gal nieko.
Visai neblogai. Tik šiek tiek trūksta saulės.
Sinoptikai pranešė – šiemet ankstyvas pavasaris.
Tu linkteli galvą. Rodai nusipirktus
Tamsaus stiklo akinius. Brangūs. Madingi.
Ir aš tokių norėčiau.
Ir tada prapliumpam juoktis, nežinia iš ko
Ir kodėl.
(Ne)ištikimybės anatomija
Du upės krantai,
Tiltas virš bedugnės.
Į vieną pusę suspėsi visada perbėgti,
Į kitą reikia eiti lėtais žingsneliais.
Turbūt užtektų suskaičiuoti rankos pirštų,
Kam pasisekė susigrąžinti meilę ir pasitikėjimą.
Pamiršau jų vardus ir pavardes.
Tikriausiai ne iš mūsų planetos.
Ištikimi lieka tik tavo priešai.
Neišduos net tada, kai šypsosis,
Kai rodys savo atvertą širdį,
Žavėsis tavim, spaus mygtukus ekrane
Su saulutėmis,
Prisipažins klydę,
Atgailaus,
Tris kartus mušis į krūtinę,
Sakys, kad dabar yra tavo draugai.
Sekundę imsi abejoti apgaule,
Galvosi, kad nebemoki atleisti,
Nebeskiri, kas yra blogis ir kas yra gėris.
Tavo ištikimieji priešai
Vieninteliai liks sargyboje,
Budės,
Lauks silpnumo akimirkos,
Grybštels iš pasalų.
Juoksis iš tavo naivumo.
Šlovingieji nemeilės kariai!
Kas dar galėtų
Būti toks ištikimas?
Šuo?
Katė?
Galbūt. Galbūt.
Bet aš visai pamiršau vienatvę.
Ją tiek kartų išdaviau,
Dievagojausi,
Kad niekada neįsileisiu
Į savo namus,
Bet ji sekė iš paskos lyg šešėlis.
Visą laiką tūnojo netoliese,
Ją matydavau
Minioje,
Kokiame nors koncerte ar parodoje,
Megapolyje ir tuščiame rudens lauke.
Sugrįždavo akimirksniu,
Net nereikėdavo mostelėti ranka.
Bet tu sakei, kad ją irgi pažįsti.
***
- K. Č. motyvais
Dangaus ir marių vandenų gelmė melsva,
Pražydusi sietynais virš galvos, sidabro žvaigždėmis,
Su zodiako ženklu – jį tau gimus moiros dovanojo.
Ar pasiklysi tam kely, ūke? Lydėsi akimis,
Kaip sklando virš stogų čiurliai ir veriasi šviesa gelsva?
O gal klajosi tamsoje? Procesija į aukštą kalną kils.
Koplytstulpiai žemaičių kapinaitėse. Kranklys
Jau neišgąsdins. Skries kaip žaibas žirgas, jį balnojo
Baltasis raitelis. Viltis gyva. Širdis juk nesuklys!
Ir atsivėrusi žaizda kaip liūnas užsitrauks, užgis.
Laikykite, karaliai, amžinąją šviesą delnuose!
Sonatos kosmoso erdvėj skambės.
Skambės simfonija miškų ir jūrų. Nojus
Išplauks laivu į Lietuvą. Ir niekas jau nebeskubės.
Sugrįžę sės prie skobnių savo namuose.
Miestas prie jūros
Jį atpažinsi iš tolo, iš burėmis žaidžiančio vėjo,
Uosi lyg būtum kentauras net jūržolių kvapą.
Praeitį atveria sapnas, atgyja, kas lėkė ar žingine ėjo,
Įvykiai, datos, regėti vaizdai susilieja į epą.
Laikrodžiai smėlio sudužo, pribarstė kruopelių,
Plauna lietus nuo fasado afišą ir užrašą seną.
Skambina varpas, bet jo jau nėra prie upelio,
Slepias už gluosnio išlikusio fachverko siena.
Grindinio aidas tarytumei dulkėm aplipęs,
Ilsis kurėnas iš marių į Dangę plukdytas.
Laikmečiai maišos ir kuria kitokį jau klipą –
Stiklo viražuos dangus debesų išakytas.
Liejasi ūkiančio kelto duslėjantis garsas.
Vakaro prieblandoj grįžtančių, skubančių eilės.
Jį atpažinsi iš gatvių žibintų, pajusi iš karto –
Miestą prie jūros, alsuojantį laisve ir meile.
Vaiko klausimai
O jeigu našta bus per sunki,
Kaip aš panešiu?
Ar man užteks meilės visiems,
Šypsenų ar užteks?
O jeigu nebemokėsiu verkti,
Jeigu išverksiu visas ašaras,
Kaip tada gailėsiuos savęs ir kaip gailėsiu kitų?
Ar tada širdis virs akmeniu?
Jeigu nuskriaus mane, ar aš mokėsiu gintis,
Ar tik mokėsiu tylėti?
O jeigu išduos draugai,
Jeigu aš išduosiu,
Ką tada kalbėsime,
Kaip žiūrėsime į akis sau ir kitiems?
Ar aš suprasiu pasaulį,
Kai būsiu labai labai senas?
Ar tada mokėsiu atsakyti į klausimus,
Kuriuos užduos mažas vaikas?
***
Trupa tarp pirštų mirksniai, akimirkos, virsta dulkėmis.
Kalbi, bet ne tiems, atsiveri tik tyloje pakelės žolynams, akmeniui,
Gėlei, jos nebeskini, nes abi laikinos, abi tokios pat begalybei,
Neapčiuopiamos, trapios, graudžios iš aukštai žiūrinčioms žvaigždėms.
Tu išdavei ar tave išdavė? Vienišėjimas yra pasekmė duoto laiko.
Rugpjūtis baigėsi. Varnėnai būriais išskrido. Rudens šokiui
Medžiai renkasi spalvas. Vienišėjimas yra pasekmė duoto laiko.
Užsikloti pečius nieku, lietumi. Durys be garso atsiveria vėjui.
Alsuok. Alsuok. Alsuok.
Kelias
Nueinantiems, negrįžtantiems,
Nutolstantiems,
Klampojantiems, bėgantiems,
Abejojantiems –
Kelias į šviesą,
Į niekur,
Į tamsą,
Namo,
Pas tave,
Į kosmoso ūksmą.
Norėčiau,
Kad nebūtų akligatvis,
Norėčiau,
Kad į šventovę.
Per sniegą,
Per smėlį,
Per vandenį,
Širdgėlą,
Džiaugsmą
Ir amžiną praradimą,
Norėčiau,
Kad į šventovę.
