Nežinomas vardas – Bruno Markaitis
Dešimtmetį sunkiai kaupta medžiaga knygoje virto ryškiu žmogaus, dvasininko, muzikos kūrėjo ir atlikėjo portretu
Algis Zaboras
Knygų apie iškilius išeivijos lietuvius muzikus sąrašą papildė dar vienas leidinys. Tai klaipėdiečio docento Roberto Varno parengta ir Klaipėdos universitete išleista knyga „Nomen nescio“ (Nežinomas vardas) apie išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenusį ir veikusį kunigą jėzuitą, kompozitorių, atlikėją, publicistą Tėvą Bruno Markaitį SJ (Societas Jesu – Jėzaus draugija, lot.).
Veik dešimtmetį kolegos R.Varno iš privačių, daugiausia B.Markaitį (1922-1998) artimai pažinojusių asmenų rinkta medžiaga papildyta informacija, gauta iš Juozo Žilevičiaus – Juozo Kreivėno lietuviškos muzikologijos archyvo, Balzeko muziejaus bei ypač reikšmingo neseniai iš JAV į Vilniaus jėzuitų namų biblioteką atkeliavusio B.Markaičio personalinio archyvo.
Tai leido autoriui sudėlioti mozaikišką, tačiau pakankamai ryškų B.Markaičio – žmogaus, dvasininko, muzikos kūrėjo bei atlikėjo – portretą. Iš gana prieštaringų jo gyvenimo ir kūrybinės veiklos faktų, prielaidų bei interpretacijų. Ir pateikti pagarbiu akademiniu tonu, nenukrypstant į subjektyvias, buitines detales.
Apdovanotas talentais
Dar iki pat šiol mūsų nepažintas, tačiau beveik viso Amerikos žemyno lietuviams gerai žinomas lietuvių sielovados, kartu ir muzikos misionierius – taip R.Varnas apibūdina knygos herojų. Jis pristatomas kaip talentingas, mąslus, giliai dvasingas, stoiškas žmogus, kurio credo – kasdienė, žmogaus veidą nušviečianti pozityvi mintis, smulkmenų vertė, šventa skausmo prasmė. Credo, išplaukiantis iš giliai suvokto dvasiškio pašaukimo, visa savo esybe ir visais įmanomais būdais, pirmiausia per muziką tarnauti Kūrėjui ir jo kūrinijai.
B.Markaičio žodžiais, „turbūt esame padalyti į dvi žmonių grupes. (…) Didžioji žmonijos dalis, neprieinama filosofiniu argumentu, yra prieinama emociniu. Štai čia ir yra muzikos didžioji misija, ypatingoji paskirtis ir didžioji jėga. Tokia yra mano muzikine samprata ir toks atsakymas, kodėl žmogus, kuris yra kunigas, eina ir kompozitoriaus – kūrėjo keliu“.
Išeivijos publicistas Antanas Nakas 1978-aisiais rašė: „Dievas jį apdovanojo keliais talentais: pamokslininko ir muziko – kompozitoriaus, kuriame jungiasi muzikos mokslo pažinimas, meilė, darbštumas ir fantazijos polėkiai“.
Itin įdomūs kompozitoriaus kūrybos vertinimai iš jo amžininkų lietuvių muzikų lūpų, amerikiečių muzikos recenzentų atsiliepimai. Tenka pripažinti, kad esama ir gana santūrių vertinimų, ypač apie kompozitoriaus kūrinių atlikimą lietuvių pajėgomis, kurios ne visada buvo reikiamo lygio tokio tipo muzikai.
Neordinari asmenybė
Knyga įrėminta Praeludio ir Postludio, kur sudarytojas glaustai, maksimaliai atvirai skaitytojui leidžia suprasti, kad pristato neordinarią, kontroversiškai išeivijos lietuvių vertinamą asmenybę, kurios mąstymo, estetiniai bei etiniai gyvenimo ir kūrybos principai amžininkų buvo nelengvai suvokiami ir neadekvačiai vertinami.
Čia pateikiami ir svarbiausi gyvenimo ir veiklos faktai, iš kurių sužinome, kad B.Markaitis gimė 1922 m. Valkininkų parapijoje, baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, teologiją studijavo Italijoje, Vokietijoje ir Anglijoje, o muziką – San Paulo universitete (fortepijoną pas žymųjį Aleksandrą Čerepniną, kompoziciją pas Bernardą Dieterį). Užsimenama apie B.Markaičio aktyvų bendradarbiavimą lietuvių spaudoje, jo išleistą knygą „Širdies gelmė“, apie New Yorko Carnegie Hall salėje atliktą pirmąjį stambų jo kūrinį – kantatą „Kančių naktis“. Greta kitų paminimas faktas, kad B.Markaitis septynerius metus buvo lietuvių jėzuitų provinciolas (dvasinis administratorius) visoms Amerikos žemyno šalims, taip pat ASCAP (Amerikos kompozitorių, atlikėjų ir muzikologų) bei ISCM (tarptautinės šiuolaikinės muzikos) draugijų narys, Floridos kompozitorių lygos bei Zoltano Kodaly akademijos ir instituto garbės narys. Informuojama apie tai, kad įvairiais metais daugelis JAV ir Australijos TV bei radijo kompanijų buvo surengę šio lietuvių kompozitoriaus kūrinių koncertus, minimi jo interviu, išleistos garso įrašų plokštelės. Informacinis blokas baigiamas žinia, kad sunkios ligos verčiamas B.Markaitis persikėlė gyventi ir gydytis į Honolulu, Havajuose 1998 metais mirė, palaidotas Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Kūriniai – kaip malda
Knygos skyriuje „Apie asmenį“ apie B. Markaitį kalba jį artimai pažinoję žmonės. Iš įžymaus išeivijos dainininko Arnoldo Voketaičio ir Nijolės Voketaitienės atsiminimų sužinome, kad „žmonės iš lietuvių bendruomenės (JAV – A.Z. past.) , kurie suprato ir vertino jo muzikinį talentą, pasakys jums, kad jo sukurtos kompozicijos buvo įdomios ir unikalios. Tai puikiai įrodo jo oratorija ,,100 saulių“, kuri buvo sukurta ir paskirta Lojola universiteto gimtadieniui. Buvo ir kitų jo jautrių, emocionalių darbų, kuriems niekada nebuvo lemta būti atliktiems. Juos lydėjo nesibaigiantys sunkumai, būdingi visiems kompozitoriams, o ypač tiems, kurie nešiojo „Dievo apykaklę“ ir kurie neslėpė savo pašaipaus žvilgsnio į pilką ir kultūriškai neišprususią publiką“.
Įdomūs B.Markaičio pastebėjimai apie kūrybinį procesą, išsakyti kolegai kunigui Antanui Saulaičiui SJ: „Kiekvienas kompozitoriaus kūrinys yra malda, ypač jei jis prisimena, kad labiausiai panėši į Dievą Kūrėją savo kūrybingumu, išradingumu, vaizduote. (…) Tačiau kompozitoriaus kūrybinė malda yra daugiau egzistencialistinė, nes ji, kaip pati kūryba, yra lyg augantis, ilgėjantis tiltas, tiesiamas tarp dviejų laiko taškų. Ši malda, kaip pats Žmogus, įvairuoja savo turiniu, jausmais, nuotaikomis. Užsimojimais. (…) Tad ši malda yra persunkta žmogiškumo: tiek jo kilnybės, tiek jo mizerijos“.
Skyrelyje „B.Markaitis apie save“ pateikiami įvairiu laiku ir progomis iš jo imti interviu. Iš rašytojo Vlado Ramojaus (Būtėno) pokalbio sužinome, kokiu būdu ir kokie kūriniai buvo atliekami amerikiečių. Kalbėdamasis su Rūta Vidžiūniene, B.Markaitis atskleidė savo pomėgį kurti simfoniniam orkestrui, o kartu ir privalomą šio pomėgio tramdymą dėl sudėtingumo surinkti orkestrą atlikimui.
Lietuvybės labui
Veikdamas tarp amerikiečių B.Mar-kaitis nemažai nuveikė lietuvybės šioje šalyje labui. Tai matyti iš pasisakymo 1978 m. Ten pat kompozitorius stengiasi apibūdinti savo kuriamos muzikos stilių: „Moderuotas modernizmas su politonalizmo, neoklasicizmo ir neoromantizmo elementais greičiausiai būtų mano muzikinės krypties ir stiliaus apibūdinimas. (…) Kadangi melodija man yra labai svarbus veiksnys, tai griežtas atonalizmas manęs netraukia. Nors anksčiau prof. Vladas Jakubėnas pastebėdavo mano muzikoje aštrių disonansų, jų aš nevartodavau muzikos persūdymui ar perrauginimui. (…) Manęs ieškoti reiktų kažkur tarp hardroko ir Bethoveno Devintosios“.
B.Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Buvo sumanęs ir pradėjęs kurti operą apie Romą Kalantą, kurios dėl ligos nebaigė. Ta pačia tema parašyta poema fortepijonui, kurioje meile Tėvynei, pasiaukojimas už jos laisvę perteikiami per kauniečio tragiškąjį žygdarbį. Apie tai sužinome iš interviu anonimui 1992 m.
Toli gražu ne viskas
Apie pusę knygos sudaro „Priedai”, kuriuose pateikiama B.Markaičio korespondencijos bei straipsnių apie jį fragmentai, kūrinių bei diskografijos sąvadai, fotografijos, taip pat susirašinėjimas su Vytautu Bacevičiumi, Vladu Baltrušaičiu, J.Žilevičiumi ir kitais. B.Markaičio kūrinių sąvade suregistruoti 130 kūriniai, kurie, sudarytojo teigimu, toli gražu esą ne visi, kaip ir diskografijos sąvadas.
Nevisas ir straipsnių, surinktų iš lietuviškos ir amerikietiškos periodikos, kaip ir paties B.Markaičio epistoliarinio palikimo sąrašas. Prieduose pateiktas trumpas cituojamų autorių pristatymas, kas visai ne pro šalį menkiau pažįstantiems išeivijos lietuvių muzikus, kultūros žmones, vienaip ar kitaip knygoje minimus.
Knygos pabaigoje skelbiama ir viena autorinė B.Markaičio publikacija – „Trys žvilgsniai į gyvenimą“. Būdamas aktyvus religinės ir tautinės kultūros žurnalo „Laiškai lietuviams” bendradarbis, B.Markaitis rašė į jį gausiai. Tai vienas jo rašinių, kuriame kalbama apie dėkingumą Apvaizdai, žmogaus pareigų Žemėje heroizmą, apie svarbą žmogui suprasti kitą žmogų, ką autorius iškelia kaip esminį žmogaus laimės bruožą.
Gera pradžia
Knygelės vertę labai padidina pridėta kompaktinė garso plokštelė su B.Markaičio muzikos kūrinių atlikimo fragmentais, kurie, nors ir nėra aukštos techninės kokybės, leidžia susidaryti gana neblogą vaizdą apie B.Markaičio muziką bei atlikėjų potencialą. Pateikta per 70 min. įrašų – didelė dovana skaitytojui ir ypač būsimiems B.Markaičio kūrybinio palikimo tyrėjams.
O pirmoji knyga apie B.Markaitį SJ – labai dokumentiška ir tikroviška. Vengta įvairaus pobūdžio pagražinimų ar nutylėjimų tiek B.Markaičio, tiek kitų knygoje minimų asmenų atžvilgiu, kas leidžia geriau jausti laikmetį ir aplinkybes, kuriose gyveno ir veikė kūrėjas. Į knygą sudėta tai, kas nelengvai surasta, pasiekta šiandien, o tai duoda nujaučiamas kryptis tolimesnėms paieškoms ir vertinimams. B.Markaitį – dvasiškį, muzikos kūrėją, atlikėją, mąstytoją pats laikas nostrifikuoti, integruoti į Lietuvos kultūros kontekstą kaip iškilią, įvairiapusę ir unikalią asmenybę. Gera pradžia padaryta. Gal neprailgs laukti, kol B.Markaitis SJ iš nomen nescio taps nomen notus – žinomas ir mums, ir pasauliui.
