Klaipėdos profesionalaus meno galerijoje „Lyceum“ nuo lapkričio 21 d. iki gruodžio 20 d. veikia vieno ryškiausių Vakarų Lietuvos dailininko Dano Andriulionio (1951–2023) tapybos darbų paroda „Ženklų ekspresija“, kurioje pristatoma meno gerbėjams menkiau pažįstama dailininko kūrybos dalis.
Agota BRIČKUTĖ
Mažiau žinomi darbai
Idėja surengti šią parodą galerijoje „Lyceum“ kilo prieš metus, kai Klaipėdos kultūros bendruomenėje vyko diskusija apie žymių Klaipėdos menininkų, dailės klasikų kūrybos likimą bei jos sklaidos ir išsaugojimo mieste svarbą.
Dailininkas D. Andriulionis buvo vienas ryškiausių, charakteringiausių ir unikaliausių Klaipėdos menininkų. Ypač gili, santūri tapytojo asmenybė paliko neišdildomą įspūdį jį bent kiek pažinojusiems žmonėms. Po menininko išėjimo liko gausus kūrybinis palikimas su žymiausiais, chrestomatiniais paveikslais, neužbaigtomis drobėmis ir auditorijai menkiau žinomais darbais.
Dailininko kūrinių parodos ne kartą pristatytos visoje Lietuvoje, tad galerijoje „Lyceum“ siekta parodyti mažiau pažįstamą kūrėjo palikimo dalį – parodose lig šiol neeksponuotus kūrinius, atskleidusius ypač jausmingą, intuityvią ir ekspresyvią D. Andriulionio asmenybės pusę.
Per architektūrą – į tapybą
Dailininkas D. Andriulionis pradėjo piešti dar vaikystėje. Netrukus Rokiškio T. Vaižganto vidurinėje mokykloje vienuoliktoko darbus pastebėjo architektas Antanas Siniauskas, paraginęs jaunąjį Daną siekti architekto išsilavinimo. Iš prigimties drovus, piešdavęs pasislėpęs Danas paklausė autoriteto paraginimo ir įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Vis dėlto ilgainiui būsimasis dailininkas suprato, kad inžinerinės krypties mokslai netraukia, o širdis linksta prie kūrybinės veiklos – tapybos. Todėl, neilgai pasimokęs architektūros, perstojo į Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą, kur įgijo dailininko dizainerio specialybę.
Atsidūręs išsvajotame tapytojo kelyje, D. Andriulionis pradėjo aktyvią kūrybinę veiklą. Nuo 1992 m. dalyvavo daugiau nei 300 personalinių ir jungtinių meno parodų, buvo aktyvus meninių projektų dalyvis. 1999 m. prisijungė prie Lietuvos dailininkų sąjungos, o 2005 m. įgijo meno kūrėjo statusą.
Nors dailininkas niekuomet nesivaikė populiarumo ir nesiveržė į avangardą, autoriaus kūrinių metafizika ir per laiką išgryninta meninė estetika pakerėjo tiek lietuvių, tiek užsienio kolekcininkus, jo darbų paskatino įsigyti muziejus.
Suvaldyta ekspresija
Priskirti vienam stiliui D. Andriulionio kūrybą yra sunku ir, ko gero, nebūtina. Dailininko tapyboje mainosi skirtingų meninių srovių – simbolizmo, ekspresionizmo, orientalizmo – bruožai. Autorius ypač mėgo tapyti abstrakčias kompozicijas, kuriose realybė būdavo ne imituojama, o redukuojama iki simbolių ir ženklų. Paveiksluose vyraujanti estetika susideda iš harmoningos kolorito, šiurkščių dažų faktūrų, ekspresyvių, gestiškų linijų vienovės.
Kurdamas mišria autorine technika, kurioje derino akrilą, aliejų, tušą, guašą ir net smėlį bei pelenus, nuolat eksperimentavęs, D. Andriulionis išgaudavo ypač sluoksnišką tapybos manierą, kurioje iš paveikslo klodų ir gilumos skverbiasi šviesa. Dinamiškai organizuojami estetiniai paveikslo dėmenys, ornamentinės struktūros sudaro vientisą, nepajudinamą architektoniką.
Nors parodos „Ženklų ekspresija“ kūriniuose kur kas mažiau geometrinės ornamentikos, vaizdo schematiškumo ir racionalumo, paveiksluose vyraujanti ekspresija, jausmingumas yra suvaldyti aiškiomis, tvarkingomis kompozicijomis. Subtiliuose kūriniuose besiskleidžianti tapybinė laisvė, minties improvizacija, jausmų proveržiai pažabojami akcentuojant aiškias vaizdo ribas. Toks meninis autoriaus sprendimas simboliškai prabyla apie veržlią, dinamišką žmogiškosios esybės ašį, nuolatinę vidinę kaitą ir plastiškumą bei susidūrimą su išorinio pasaulio rėmais ir pasipriešinimu.
Platus interesų laukas
Galerijoje „Lyceum“ eksponuojamoje parodoje atsiskleidžia ne tik mažiau žinoma ir tyrinėta D. Andriulionio kūrybos dalis, plačiau atspindėtas ir dailininko interesų laukas, visapusiška kūrėjo asmenybė ir temperamentas.
Paveiksluose išnyrantis kalvos, horizonto motyvas primena, kad autorius mėgo keliauti, kopti į kalnus (Palmyrą, Altajų, Tian Šanį), svajojo aplankyti Himalajus. Susidomėjimą egzotiškais tolimaisiais kraštais liudija ir menininko kūryboje pastebima rytietiška tapybos maniera, dėmesys ornamentui bei siekis gyvenimo chaosui suteikti struktūrą ir tvarką.
Viena svarbiausių vienokiu ar kitokiu pavidalu pasirodanti tema tapytojo kūryboje buvo ir lietuviškas peizažas, ypač mėgtas baltųjų kopų, pamario gamtovaizdis bei koloritas. Abstrahuotuose peizažuose autorius neretai įpindavo Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo simbolių, Mažosios Lietuvos atributų – krikštų. Ypatingas susidomėjimas archajiška baltų mitologija D. Andriulionio tapybą prisodrino senovinių ženklų, runų, kosmologinių motyvų ir juose užkoduotų gyvenimo laikinumo, būties cikliškumo metaforų.
Autoriaus polinkį į misticizmą bei ezoteriką patvirtina ir tai, jog Danas ypač mėgo skaityti rašytojo, antropologo Karloso Kastanedos knygas. Įkvėptas šio mįslingo kūrėjo minčių, D. Andriulionis prisodrindavo savo paveikslų ciklus dvasinių atradimų, drobėse užkoduodavo asmenines metafizinių patirčių nuotrupas.
Neblėstanti kūrėjo šviesa
Gimęs lapkričio 25-ąją, po vienu iš pagrindinių ugnies stichijos, Šaulio, ženklu, D. Andriulionis jautė ypatingą ryšį su liepsna. Ne veltui jis kone kasdien šildėsi prie žvakės namuose ir dirbtuvėse, o vakarus jaukiai leisdavo prie židinio. Neatsitiktinai paroda galerijoje pristatyta taip pat lapkritį, kai dažnas tamsą išsklaido jaukia žvakės šviesa.
Žvakės simbolika tampa tiek paties D. Andriulionio kūrinių, tiek parodos leitmotyvu. Paveikslų centre išnyranti vertikalė veikia lyg metafora, įkūnijanti neblėstančią dailininko kūrybos šviesą.
Tapybinėje parodos visumoje vyraujanti panaši kompozicija, pasikartojantys vaizdiniai tarsi sujungia atskirus parodos komponentus į vieną nenutrūkstančią liniją – be pradžios ir pabaigos, nuolat judančią, besitransformuojančią kūrybos tėkmę.
