„Permainos“ ir kiti muzikiniai žaidimai
Spalio 25-ąją Klaipėdos koncertų salėje nuaidėjo paskutinis 7-ojo šiuolaikinės muzikos festivalio „Permainų muzika“ akordas. Visą mėnesį miesto melomanus visaip viliojęs ir intrigavęs, lavinęs ir žavėjęs, o gal net ir papiktinęs (klausantis šiuolaikinės muzikos galima ir tokia reakcija) festivalis ir šiemet paliudijo savo aukštą kokybę bei plačius užmojus.
Danguolė Vilidaitė
Aštuoniuose koncertuose išgirdome daug ir labai įvairios muzikos, skambėjo jau pasaulyje pripažintų ar dar tik savo kūrybinį kelią pradedančių autorių darbai. Prieškoncertiniuose susitikimuose susipažinome su jaunaisiais Lietuvos menininkais, savo laimės gana sėk-mingai ieškančiais užsienyje. Žodžiu, šioje muzikinių įvykių gausoje tikrai galima buvo rasti kažką sau, tiek „sportine“, informacijos rinkimo, tiek estetine prasme.
Asmeniškai man šis šiuolaikinės muzikos forumas yra vienintelė galimybė gyvai prisiliesti prie naujausių meno tendencijų, gyvai, o ne iš nuogirdų ar panaršius internete. Juk visi suprantame, kad dailės kūrinio originalas skiriasi nuo reprodukcijos ar kopijos, originalo perteikiamas įspūdis daug stipresnis. Panašūs dėsniai galioja ir muzikoje.
Liūdna gaida
„Permainų muzika“ dažnai kažką skolinasi iš Vilniuje vykstančio panašaus festivalio „Gaida“, taip pat „medžioja“, surankioja geriausius Lietuvos pastarųjų metų projektus, tik, deja, nei apimtimis nei programa „Gaidai“ prilygti negali. Tai lemia ne tik finansai, bet ir didesnė tam tikro muzikinio intelekto, kūrybingumo koncentracija sostinėje. Publika ten irgi kitokia – labiau išprususi, geriau suprantanti ir toleruojanti naujus meno impulsus.
Beveik kiekviename „Gaidos“ koncerte skamba lietuvių dabarties autorių darbai, juos net atlieka atvykstantys koncertuoti kolektyvai, žymūs ir labai profesionalūs, turintys ypatingą šiuolaikinės muzikos pajautą. Tai privalumas. Festivalis taip pat turi galimybę inicijuoti naujų opusų sukūrimą. (Šiais metais buvo pristatyta net dešimt premjerinių kūrinių).
O kaipgi Klaipėdoje?
7-ojoje „Permainų muzikoje“ lietuviškos muzikos tikrai netrūko, būta premjerų. Puiku, bet vėl pasigedau didesnio dėmesio mūsų miesto kompozitoriams, išgirdome tik vieną Loretos Narvilaitės kūrinį. Kažkiek šią nišą užpildo koncertai Klaipėdos universiteto Menų fakultete lapkričio 16-ąją ir pačioje Koncertų salėje lapkričio 25-ąją („Marių klavyrų aidai“), bet to, manyčiau, maža.
Kuriančių kompozitorių Klaipėdoje tikrai yra. Galų gale nieko blogo neatsitiktų, jei būtų pakartota ir ankstesnių laikų įdomesnė kompozicija. Juk festivaliai, orientuoti į šiuolaikinę muziką, tokios praktikos neatsisako.
„Permainų muzika“, kaip sakoma, atvira įvairioms naujoms pasaulio meninėms tendencijoms, galbūt galėtų atsiverti ir mūsų miesto jaunosios kartos ieškojimams (elektroniniams, multimedijiniams, eksperimentiniams ir kt.), kad ir neprofesionaliems – galėtų atsiverti mūsų miesto muzikinės erdvės tikrosioms permainoms, jas fiksuoti. Tai būtų labai įdomu ir prasminga.
Paskutiniai potėpiai – ryškiausi
Apie atskirus festivalio renginius spaudoje jau buvo gana nemažai rašyta, tad apsiribosiu tik dviem paskutiniaisiais, man bendrame kontekste ne mažiau reikšmingais, o gal net ir pačiais įdomiausiais epizodais.
Abu jie skirti žemiausiai grojantiems smuikų šeimos instrumentams. Abu jie tiria įvairias naujas šių instrumentų spalvines ir technines galimybes. Abiejuose ryškiai juntamas itališko skonio, grožio pajautos prisilietimas. Tai spalio 11-ąją rodytas bendras italų ir lietuvių projektas „Smėlio laikrodžiai“ bei italų kontrabosininkų ansamblio „Ludus Gravis“ koncertas „Vizija“, skambėjęs spalio 25-ąją.
„Smėlio laikrodžius“ net laikyčiau savotiška festivalio kulminacija. Kad šis koncertas susilauks išskirtinio publikos dėmesio, galima buvo numanyti iš anksto – geri atsiliepimai Lietuvos žiniasklaidoje, dalyvavimas įvairiuose prestižiniuose pasaulio šiuolaikinio meno festivaliuose (darbas įtrauktas į svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklą „Reseau Varese“). Turėjo gi tai sužadinti smalsumą.
Šios audiovizualinės kompozicijos idėjos autorė yra jauna kompozitorė Justė Janulytė. Ją realizuoti padėjo vaizdo režisieriai Lucas Scarzella ir Michele Innocente, gyvą elektroniką įgyvendino Michele Tadinis ir Antonello Raggis, scenografiją kūrė Jūratė Paulėkaitė (1862–2011), šviesos dizainu rūpinosi Eugenijus Sabaliauskas ir Vilius Vilutis. Kiekvieno iš jų indėlis labai svarbus.
Sėkminga J.Janulytės kūrybinė biografija. Amato paslapčių ji iš pradžių mokėsi pas du žymiausius Lietuvos meistrus – Bronių Kutavičių ir Osvaldą Balakauską, vėliau studijavo Milane, G.Verdi’o konservatorijoje (iš čia – ryšiai su italų meno pasauliu). Jai sekasi ne tik tėvynėje (pradedant pirmuoju diplominiu darbu), bet ir užsienyje, pavyzdžiui, 2009-aisiais menininkė laimėjo pirmąją vietą UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje (jaunimo kategorijoje).
Kaip byrantis laikas
Pastaraisiais metais J.Janulytę labai traukia monochrominė muzika, tad kūriniai rašomi tų pačių instrumentų ansambliams. Stilistiškai švarios ir gana racionaliai tvarkomos jos kompozicijos dažnai turi labai poetiškus pavadinimus, prasmingus, tiesiančius tiltus: „Krintančio sniego tyla“, „Jei popierius galėtų sapnuoti, jis sapnuotų vandenį“, „Užtemimai“, „Kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta…?“. „Smėlio laikrodžiuose“ taip pat daug paslėptų metaforų ir iliuzijų.
Keturi violončelininkai (Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė ir Onutė Švabauskaitė) – keturi skirtingo laiko (politempinis kanonas) smėlio laikrodžiai, groja paslėpti tiulio cilindruose. Jų gyvas garsas įrašomas ir čia pat kompiuteriu įvairiai atkartojamas, keičiamas, sluoksniuojamas. Aukštieji flažoletiniai motyvai po truputį leidžiasi žemyn, tarsi smėlis, lėtai byra, skaidosi, apauga. Faktūrine medžiaga vis tankėja, kol užpildo visą violončelės diapazoną, grėsmingai gaudžia.
Gana primityviai atrodanti tiulio medžiaga stebuklingai atgyja vos tik ant jos pradedami projektuoti įvairūs vaizdai – nufilmuoti tikri reiškiniai. Spindintys šviesos taškeliai, linijos ir pluoštai – lyg smėlio laikrodžių smiltelių lėkimas. Tai tarsi kosminė erdvė, ramybė, meditacija. Bet neilgam.
Garsinei ir vaizdinei medžiagai tankėjant, garsėjant, pereinama į tornado, aprasojusio stiklo su lašeliais vaizdus, įtampa auga. Dar vėliau ši gyva ir dinamiška spalvų materija sustingdoma, „sušaldoma“ kartu su atlikėjais – smėlio laikrodžio indas jau užpildytas. Beveik fiziškai jauti, kaip garsas smelkiasi per kūną, nejauku. Kulminacija, ne, daugiau – katarsis ir vėl nauja pradžia, nauja ramybė.
Daug gražių žodžių galima pasakyti apie „Smėlio laikrodžius“, nors greičiausiai patys svarbiausi jų taip ir liks kažkur mintyse, pojūčiuose, neišsakyti – neįtikėtinas reginys.
Apie kontrabosus…
Kiek kitokius įspūdžius, ne mažiau gilius ir prasmingus, galėjome patirti ir baigiamajame festivalio koncerte „Vizija“. Jo dalyvis – aštuonių kontrabosininkų ansamblis iš Italijos „Ludus Gravis“ (muzikos vadovas – Stefano Scodanibbio, solistas – Daniele Roccato).
Kolektyvas dar jaunas, susikūrė vos prieš keletą metų (pirmasis pasirodymas įvyko 2010-ųjų pavasarį Madride), bet ansamblis jau dalyvavo ne viename rimtame tarptautiniame muzikos festivalyje, intensyviai koncertuoja, ir ne tik Italijoje. Į Lietuvą muzikantai atvyko „Gaidos“ (kartu „Permainų muzikos“) kvietimu.
Akademinė muzikinė literatūra, skirta kontrabosams, nėra gausi, nes ir pats instrumentas pakankamai įvertintas buvo tik XX a., ypač džiaziniame muzikavime. Tad ir mūsų asociacijos, susijusios su šiuo instrumentu, atitinkamos.
Lietuvoje turime tokius meistrus kaip Eugenijus Kanevičius, Arnoldas Gurinavičius, virtuozišką klasiką dažniausiai atlieka Donatas Bagurskas. Kam labiau pasisekė, prieš keletą metų Vilniuje išgirdo prancūzų kontrabosininkų sekstetą „L‘Orchestre de Contrebasses“ – jų pasirodymuose šis instrumentas panaudojamas netradiciškai ir labai įvairiai, sujungiant skirtingas grojimo tradicijas, net cirko elementus.
…tik rimtai
Jau pačios pirmosios „Ludus Gravis“ grojimo minutės atskleidė dar kitokį požiūrį. Aštuoni kontrabosai čia sujungiami į vieną garsinę-harmoninę faktūrą, panaudojant ne tik žemuosius, kaip įprasta, bet ir aukščiausius galimus tonus. Tarsi tai būtų vienas daug stygų (ir aštuonis strykus) turintis instrumentas.
Jau pačios pirmosios minutės parodė rimtą šio kolektyvo nusiteikimą, kad tai nebus cirkas ar lengvas žaismingas virtuoziškumas, technika dėl formos. Jei tai ir bus žaidimas, tai labai prasmingas. Gal tik dviejuose opusuose – Rūtos Vitkauskaitės „The Orion Arm“ ir Stefano Scodanibbio „Due Pezzi Brillanti“ – dar buvo girdimi „žaidimo dėl žaidimo“ atgarsiai.
Garsą kontempliuoti, į jo obertonų grožį ramiai įsiklausyti kvietė Arvo Pärto „Pari Intervallo“, Johno Cage’o „Ryoanji“ ir „Dream“ (pastaroji kompozicija melodingesnė, spalvingesnė, jos originali versija sukurta 1948-aisiais ir skirta groti fortepijonu). Šių kūrinių atlikimas man padvelkė ūkanoto rudens melancholija, o gal nostalgija, kažko nepatirto (ar prarasto) ilgesiu.
Koncerto pabaigoje išgirdome vieno iš minimalizmo guru amerikiečio Terry Riley kompoziciją „In C“ (S.Scodanibbio versija kontrabosams „In D“) – vieną ryškiausių ir turbūt pirmųjų šio stiliaus pavyzdžių muzikoje.
Kūrinio garsinė drobė – intensyvi ir motoriška, su gana aštriais rit-miniais akcentais – „Ludus Gravis“ interpretacijoje tapo dainingesnė ir kiek subtilesnė. Dūzgiančių garsų arkos tįso, sujungė muzikantus, pynėsi kažkur erdvėje, sukurdamos nepakartojamą muzikinį vyksmą, užburiantį savo grožiu, ritminiu ir intonaciniu tikslumu.
Galima buvo tik stebėtis atlikėjų sinchroniškumu, fiziniu ištvermingumu, kažkokiu labai dvasingu įsijautimu ir įtaiga. Nepakartojamas įspūdis. Verta šio festivalio pabaiga.
