Sklaidant liaudies teatro režisieriaus A. Milinio dienoraštį
Rašydama apie Klaipėdos „Aušros“ teatrą, turbūt turėčiau pradėti nuo esminių teatro bruožų, gal net nuo graikų ar dar ankstesnių teatro meno apraiškų. Apsiribosiu primindama, kad teatras visomis kalbomis reiškia vietą, skirtą parodymui, ir kad toji vieta, kur žaidžiama tikrovės atspindžiais, kur stengiamasi išryškinti vidinio ir išorinio pasaulio sankirtas, yra scena. Puikiai žinome graikų amfiteatro magiškąją […]