Lietuva turi daugiausia teatrų ir mažiausia žiūrovų

Kultūros statistika

Lietuva turi daugiausia teatrų ir mažiausia žiūrovų

Lietuvoje yra daugiausia teatrų, palyginti su Latvija ir Estija, tačiau tūkstančiui gyventojų mūsų šalyje tenka mažiausia žiūrovų, – teigia Baltijos šalių statistikos tarnybos. Bibliotekų ir muziejų lankomumas Lietuvoje, skaičiuojant 1000-iui gyventojų, taip pat yra mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje.

2003 metų pabaigoje Lietuvoje veikė 13, Latvijoje – 9, Estijoje – 11 teatrų. Tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 175, Latvijoje – 308, Estijoje – 692 žiūrovai. Beje, statistikai atkreipia dėmesį, jog nuo 2000 metų Lietuvoje ir Estijoje žiūrovų skaičius ūgtelėjo, o Latvijoje sumažėjo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mūsų šalies teatruose 2003-iaisiais parodyta 3,7 tūkst. spektaklių, kuriuose apsilankė 818 tūkstančių žiūrovų, arba kas ketvirtas Lietuvos gyventojas. Per metus žiūrovų skaičius vien tik valstybiniuose teatruose padidėjo 21 tūkstančiu.

Vis dėlto Lietuvoje rečiau nei kaimyninėse šalyse lankomi muziejai. Tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 697, Latvijoje – 728, Estijoje – 1209 muziejų lankytojai. 2003 metų duomenimis, mūsų šalyje buvo 111, Latvijoje – 134, Estijoje – 200 muziejų.

Lietuvos statistika rodo, jog muziejų lankytojų mūsų šalyje pamažu daugėja. Jų skaičius per metus išaugo 13 tūkstančių ir 2003 metais perkopė per 2,4 mln. Daugiau kaip po 200 tūkstančių lankytojų pernai sulaukė Lietuvos jūrų ir Lietuvos nacionalinis muziejai, Trakų istorijos muziejus, po 100 tūkst. lankytojų – Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus bei Grūto parkas.

Statistikos tarnybos taip pat užfiksavo, jog Lietuvoje, palyginti su kitomis dviem Baltijos kaimynėmis, yra daugiausia bibliotekų ir gausiausias knygų fondas. Vien Kultūros ministerijai pavaldžių bibliotekų Lietuvoje yra 1418, kuriose knygų ir žurnalų sukaupta per 30 mln. 400 tūkstančių egzempliorių. Tačiau pagal skaitytojų skaičių Lietuva vėl liko paskutinė, nors 2003 metais beveik ketvirtadalis šalies gyventojų lankėsi Lietuvos nacionalinėje bei savivaldybių ar apskričių viešosiose bibliotekose.

ELTA ir „Klaipėdos“ inf.

Ispanų juvelyrikos neslegia sunki puošnumo našta

LANGAS

Ispanų juvelyrikos neslegia sunki puošnumo našta

Rita BOČIULYTĖ

Daugiau nei mėnesį „Pėdos“ galerijoje veikia šiuolaikinės ispanų juvelyrikos paroda „Gaspacho“. Rugsėjį papildyta naujais kūriniais ji iškeliaus į Vilniaus „Vašingtono aikštės galeriją“, o iš jos – į Rygą. Parodą sukomplektavo jos kuratorė klaipėdietė dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago, jau trečius metus dažniau būnanti Ispanijoje, Italijoje, Švedijoje, nei Lietuvoje. Ištekėjusi už ispanų tapytojo, lietuvaitė menininkė į gimtąją Klaipėdą vis sugrįžta ne tik aplankyti tėvų, bet ir norėdama, kad jų meno galerija klestėtų, kad joje eksponuojamos parodos trauktų meno gerbėjus iš visos Lietuvos.

Šiuo metu „Pėdoje“ eksponuojami aštuonių žymių Ispanijos juvelyrų darbai. Tarp jų – ir Ispanijos karaliaus rūmų juvelyro Abrahamo Vazkeso sukurti papuošalai, žymių juvelyrų Frano Dorelos, Ispanijos juvelyrų asociacijos prezidentės Lainės Katsuki van Bram ir kitų kūriniai.

Su ispanų juvelyrika J. Karčiauskaitė-Lago klaipėdiečius supažindino prieš metus.

- Pirmoji paroda buvo eksperimentinė, nežinojau, kaip lietuviai sureaguos, – prisimena Jurga. Antroji paroda – didesnė ir solidesnė, jos kuratorė stengėsi surinkti žinomų pasaulyje ispanų menininkų darbus. Visi parodos papuošalai – rankų darbo, dominuoja sidabras, santūrumas, nieko itin ekstremalaus, nes, anot kuratorės, būtų problemiška transportuoti. Kartą Prahos oro uoste ją, vežančią latvių juvelyriką į parodą Ispanijoje, sulaikė policija. „Buvau įtarta bandanti išvežti šaltą ginklą“, – juokėsi juvelyrė. Anot jos, jei į parodą nori atsivežti ekskliuzyvinių juvelyrikos kūrinių, įtrauktų į katalogus, juos reikėtų apdrausti, o tai labai brangu. Šiuo atveju to neprireikė, nes tarpininkavo Ispanijos juvelyrų asociacija.

- Galbūt keista, bet ispanų juvelyrika itin minimalistinė. Nors jaučiama didelė arabų kultūros įtaka, jos neslegia puošnumo našta, – paprašyta apibūdinti parodos autorių darbus, tvirtino „Klaipėdai“ J. Karčiauskaitė-Lago. – Išties ispanai, kurdami papuošalus, stengiasi būti minimalistais koncepcijos prasme ir geometriški – formos prasme. Ispanų juvelyrai labai mėgsta auksą, yra labai drąsūs ir profesionalūs, atranda visokiausių medžiagų junginių, atlikimo technikų, kurių kitur Europoje nepamatysi. Tarkim, ten populiaru derinti auksą ir paprastą medį. Be to, į akis krenta labai gera ispanų technika – ne tik juvelyrikos, bet ir visų menų. Jei dirbi vidutiniškai, reikia labai daug dirbti, kad Ispanijoje į save atkreiptum dėmesį.

Jurgai pasisekė. Ji vienintelė užsienietė, kuri priimta į Ispanijos juvelyrų asociaciją, vienijančią daugiau nei 70 geriausių tos šalies juvelyrų. Tik būdama IJA nare, ji sako galinti tokią parodą atvežti į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Kitaip būtų sunku tikėtis, kad garsiausi juvelyrai patikėtų kažkam savo kolekcinius kūrinius.

- Tebepriklausau ir Lietuvos dailininkų sąjungai, – liūdnai šyptelėjo menininkė. – Joje narių yra daug, struktūra atrodo stipri, bet dailininkams jokios naudos, kad yra šioje organizacijoje. Net informacija apie rengiamas parodas iš Vilniaus mūsų nepasiekia. Ispanijos juvelyrų asociacija apie kiekvieną savo judesį kiekvienam nariui praneša asmeniškai, elektroniniu paštu gauname visą informacinę medžiagą, kvietimus dalyvauti konkursuose, parodose, tarptautiniuose projektuose.

Per kelerius metus J. Karčiauskaitė-Lago sako įgijusi patirties ir ryšių tarptautinėje profesionalių juvelyrų bendruomenėje. Kitą vasarą ji į „Pėdą“ ruošiasi atvežti Italijos juvelyrų asociacijos narių kūrinių rinkinį. Šiemet spalį šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos parodą ji pristatys Švedijoje. Rytoj „Pėdos“ galerijoje J. Karčiauskaitė-Lago pateiks dar vieną staigmeną – čia atkeliavo jos kuruojama Baltijos šalių juvelyrikos paroda, jau spėjusi pabuvoti Madrido dekoratyvinio meno muziejuje ir Galicijos rūmuose. Joje bus eksponuojama 15 menininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 80 moderniosios vienetinės juvelyrikos kūrinių. Šią parodą J. Karčiauskaitė-Lago sako rengusi dvejus metus. Buvo verta stengtis, nes Ispanijoje ji sulaukė puikių atsiliepimų.

Pati menininkė irgi sugebėjo įsiterpti į įnoringą tarptautinę meno rinką, intensyviai kuria ir rengia savo papuošalų parodas. Lapkritį jos laukia autorinė juvelyrikos paroda Ispanijoje, gruodį – Didžiojoje Britanijoje, Londone.

Išparduodamas skulptūrų parkas

Praėjusį šeštadienį klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas grįžo iš Vokietijos, kur dvi savaites dalyvavo tarptautiniame skulptorių simpoziume Retbroke, esančiame maždaug 30 km nuo Hamburgo. Dvi K. Pūdymo bronzinės skulptūros tapo metus veiksiančio didžiulio skulptūrų parko – parodos-pardavimo po atviru dangumi lietuviškos ekspozicijos dalimi.

Laikinasis skulptūrų parkas įsikūrė privačioje valdoje, kur per artimiausius kelerius metus ketinama pastatyti kultūros centrą, o greta „užveisti“ nuolat veikiantį skulptūrų parką. Patikrinti šią idėją ėmėsi žinomas Hamburgo galerininkas Herlingas Menšas, turintis trisdešimties metų šios veiklos patirtį. Jis į Retbroko vietovę sukvietė skulptorius iš daugiau nei dvidešimties pasaulio šalių – Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos, Zimbabvės ir kitų. Lietuvos šiuolaikiniam skulptūros menui parodoje atstovauja vilniečiai skulptoriai Dalia Matulaitė, Rytas Jonas Belevičius, Audrius Liaudanskas, Gediminas Piekuras, Juozas Genevičius ir klaipėdietis Klaudijus Pūdymas.

Visi į Retbroką pakviesti skulptoriai atsivežė po kelis savo kūrinius, kuriuos patys ir išeksponavo. Kaip tvirtina K. Pūdymas, šiuo metu ekspozicijoje po atviru dangumi – arti 100 įspūdingų skulptūrų. Dauguma – akmeninės, bet yra ir padarytų iš medžio, metalo, dvelkiančių archaika bei stiklinių, konceptualių, kinetinių. K. Pūdymas šioje parodoje pristato du savo kūrinius iš bronzos – „Arką“ (1,3 m) ir specialiai šiam projektui sukurtą realistinę simbolinę skulptūrą „Pagunda“ (1,65 m).

Tarptautinė Retbroko skulptūrų parko paroda atidaryta rugpjūčio pabaigoje ir veiks vienerius metus. Jos eksponatus kviečiama ne tik pamatyti, bet ir įsigyti. Projekto rengėjai tikisi, kad ką tik išdygęs ir didžiulio vokiečių susidomėjimo jau susilaukęs skulptūrų parkas per tą laiką bus sėkmingai išparduotas.

Ukrainiečiai plojo „Šilkui“

Rugpjūčio 20-26 dienomis Simferopolyje (Ukraina) vyko tarptautinis spektaklių duetų festivalis „Krimskij kovčeg“, kuriame dalyvavo ir Lietuvos atstovas – Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro Pilies teatras (vadovas Alvydas Vizgirda).

Klaipėdiečiai festivalyje du kartus – Simferopolyje ir Fedosijoje – parodė A.Vizgirdos režisuotą spektaklį pagal A.Bariko „Šilką“, kuriame vaidina Klaipėdos dramos teatro aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė.

Be klaipėdiečių, festivalyje dalyvavo profesionalūs Kijevo (Ukraina), Sankt Peterburgo (Rusija), Maskvos (Rusija), Mogiliovo (Baltarusija) dramos kolektyvai. Renginį organizavo Krymo totorių muzikinis dramos teatras. Jie pageidavo, kad spektaklyje vaidintų tik du aktoriai.

Pasak Muzikos centro direktoriaus Alvydo Lenkausko, nors festivalis ir nebuvo konkursinis, visi dalyviai buvo apdovanoti diplomais. Na, o Pilies teatro spektaklis „Šilkas“ vienbalsiai buvo pripažintas laureatu. Laureatų diplomus, aplodismentų audrą ir gausybę komplimentų pelnė ir abi pagrindinių vaidmenų atlikėjos – N. Savičenko ir R. Šaltenytė.

Pirmasis spektaklis, rodytas Simferopolyje, vos nesibaigė fiasko. Iš lietuvių į rusų kalbą sinchroniškai tekstą vertė Muzikos centro direktorius A.Lenkauskas, tačiau jau pačioje pradžioje sugedo ausinės, dingo garsas. Žmonės ėmė išeidinėti iš „Šilko“.

Antrąją spektaklio dalį garsiai, per mikrofoną, vertė Totorių muzikinio dramos teatro direktoriaus žmona. „Tie, kurie pasiliko ir pažiūrėjo „Šilko“ antrąją dalį, atsistoję plojo ir net verkė“,- įspūdžiais dalijosi N.Savičenko ir R.Šaltenytė.

Naktį prieš vaidinimą Fedosijoje aktorės spektaklį perdarė, surado vertėją ir vaidino tik antrąją „Šilko“ dalį. Nepaisant to, kad spektaklis šiek tiek pakito ir sutrumpėjo iki valandos, klaipėdietės sulaukė labai šiltų žiūrovų bei teatro kritikų atsiliepimų.

Grafikos rudens manevrai

Kauno senamiesčio “Eglės” galerijoje rugsėjo 6-ąją atidaroma grafikės iš Palangos Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės piešinių paroda “Tarp baltos ir juodos”, autorės gimtajame mieste viešėsianti iki spalio pradžios. Šiauliuose jau veikia šios dailininkės pastelių paroda, eksponuojama “Retro” galerijoje.

Piešinių grafitu paroda “Tarp baltos ir juodos”, kuri gegužės mėnesį buvo pristatyta Klaipėdos “Paletės” galerijoje, G. Oškinytė-Eimanavičienė po 45 metų sugrįžta į savo vaikystės miestą Kauną. Jame 1959-aisiais ji baigė dabartinę J. Naujalio meno mokyklą, išvažiavo studijuoti į Vilniaus dailės institutą ir atgal nebegrįžo…

Tai pirmoji dailininkės paroda gimtajame Kaune, kur ją pakvietė prestižinė “Eglės” galerija. Joje savo estampus kartu eksponuos Vilniuje gyvenanti grafikė Joana Plikionytė-Bružienė, beje, taip pat gimusi Kaune. G. Oškinytė-Eimanavičienė kauniečiams pristatys savo priešinius grafitu. Paroda apie tai, kas yra TARP baltos ir juodos, taigi joje nėra jokių kontrastų, tik subtilybės, stulbinančios autorės meistriškumu, harmonijos pojūčiu ir tiesiog maksimaliu minimalizmu.

Kita, retrospektyvinė G. Oškinytės-Eimanavičienės darbų paroda ką tik atidaryta Šiauliuose – “Retro” galerijoje. Į ją dailininkė nuvežė pasteles iš savojo “aukso fondo”, kurio paveikslai neparduodami. Geriausiomis grafikės pastelėmis šiauliečiai galės gėrėtis visą rugsėjį.

“Klaipėdos” inf.

Muzikinė Viena užtvindė Lietuvos pajūrį

FESTIVALIO AIDAI

Muzikinė Viena užtvindė Lietuvos pajūrį

Rita BOČIULYTĖ

Rugpjūčio 1-23 dienomis kone visa muzikinė Viena persikėlė į Lietuvos pajūrį. 7-asis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, rengiamas Klaipėdos muzikinio teatro, skambėjo ne tik mūsų uostamiestyje, bet ir Juodkrantėje, Nidoje, Palangoje, Plungėje. Šiemetinio festivalio tema buvo „Muzikinė Viena nuo V. A. Mocarto iki A. Šionbergo“. Su šiuo devizu Klaipėdos muzikinis teatras festivalyje pristatė V. A. Mocarto operą „Figaro vedybos“, vokalinį-choreografinį diptiką „Viltis ir nakties praregėjimas“ pagal A. Šionbergo muziką, I. Kalmano operetę „Čardašo karalienė“. Prasidėjęs lengvu ir svajingu muzikiniu reviu „Vienos valso karalius Johanas Štrausas“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ baigėsi iškilmingomis V. A. Mocarto „Karūnavimo mišiomis“. Beveik visi festivalio renginiai, išskyrus „Figaro vedybų“ ir „Čardašo karalienės“ premjeras Klaipėdoje, šiemet buvo nemokami.

Reviu ant polietileno

Festivalio atidarymo koncertas vyko netradicinėje, naujoje šiam renginiui erdvėje – Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos Michealseno salėje. Prieš įsileisdami muzikinį reviu ir daugiau nei tūkstantį žiūrovų, svetingi salės šeimininkai užklojo jos grindis polietilenu ir nusuko į sieną krepšinio stendus. Vis dėlto gaila, kad jie visai nebuvo nukabinti, nes po jais šiek tiek komiškai atrodė kaip niekada gausios festivalio rėmėjų kompanijos reklamos. Bet sporto salės grindys liko švarios ir nesubraižytos, o tai turbūt svarbiausia. Kadangi koncertas buvo dovana, Klaipėdos miesto gimtadienį ir festivalio pradžią švenčianti publika labai nepriekaištavo. Tik prie staliukų įsitaisę rėmėjai sėdėjo rūškanais veidais. Jie pragiedrėjo, kai prasidėjo muzikinis reviu, viską užliedamas valsų karaliaus J. Štrauso valsais, polkomis, ištraukomis iš garsiausių operečių. Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas tą pačią dieną – rugpjūčio 1-ąją tituluoto Klaipėdos Kultūros Magistru maestro S. Domarko ir latvio dirigento I. Lapinio, Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Minsko operos solistai, Klaipėdos muzikinio teatro choro ir baleto artistai publikai surengė įspūdingą pasirodymą. Jame dainavo V. Juozapaitis, A. Cicėnaitė, D. Kužmarskytė, M. Gylys, Baltarusijos didžiojo operos teatro solistė T. Tretjak.

Patiktų ir Mocartui

Skaidrios kaip krištolas V. A. Mocarto muzikos ir barokiškai puošnaus, vasaros žydėjimu alsuojančio scenovaizdžio derinys gaivino ir glostė operos klasikai neabejingos publikos širdis. Komiškos operos „Figaro vedybos“ statytojai – režisierius E. Domarkas, dirigentas S. Domarkas, chormeisteris V. Konstantinovas ir dailininkė S. Kanaverskytė – nesiekė kaip nors sumoderninti daugiau nei prieš du šimtus metų parašytą kūrinį. Jie pasikliovė klasikos kanonais ir neleido sau didesnių interpretacijų. Vis dėlto tipiškos klasikinės operos gerbėjai turėtų būti patenkinti – „kieta“ režisūrine maniera sukonstruotas sklandus, lakoniškas, gana dinamiškas ir vientisas spektaklis. Ažūrinio skaidrumo jam suteikia V. A. Mocarto muzika, o prašmatnaus didingumo – S. Kanaverskytės scenografija ir kostiumai.

Per premjerą puikiai „Figaro vedybose“ pasirodė visas artistų ansamblis. Ši solo partijų, duetų ir ansamblių opera tapo tikra žvaigždžių valanda Klaipėdos muzikinio teatro solistams A. Kozlovskiui, R. Petrauskaitei, M. Gyliui, V. Balsytei, nebe pirmą kartą šioje scenoje pasirodančiam populiariosios muzikos atlikėjui D. Norvilui ir kitiems.

Ir orkestras pademonstravo tokį V. A. Mocarto muzikos ažūrą, kad kažin ar galima benorėti geriau. Dirigentas S. Domarkas taip subtiliai valdė orkestrą, kad jo ir scenos muzikinis balansas buvo kaip reta geras. Salėje buvo girdėti ir muzika, ir kiekvienas dainuojančio solisto žodis. Pasirodo, įmanoma pasiekti, kad publika girdėtų ne tik orkestrą, kad šis negožtų solistų, o šie taip ištobulintų savo dikciją.

Po tokios premjeros galima tikėtis, kad prasidėjus naujam teatro sezonui į šį spektaklį publikos netrūks.

Karaliavo čardašas

Pagaliau į Klaipėdos muzikinio teatro sceną įžengė garsioji I. Kalmano „Čardašo karalienė“, dar žinoma kaip „Silva“. Spektaklį pastatė režisierius G. Žilys, dirigentas S. Domarkas, kostiumų dailininkė J. Rimkutė, scenografas A. Šimonis, chormeisteris V. Konstantinovas ir baletmeisteris V. Sasnauskas, šiame pastatyme atkūręs latvės J. Pankratės choreografiją, kuria 1992-aisiais ji papuošė Kauno muzikinio teatro pastatymą. Ir mūsiškiame vengrų folkloru, čigoniška ir varjetė dvasia trykštantys šokiai, įpinti į arijas ir duetus.

Nuo pasaulio operos scenų nenulipančiai „Čardašo karalienei“ klaipėdiečių pastatyme originalumo suteikė scenografija, kostiumai bei subtilus spektaklio apšvietimas. Gyvenimo geismo, šviesos ir skrydžio pojūčio sklidini ir J. Rimkutės „Čardašo karalienei“ sukurti stilingi kostiumai. Jie tiesiog alsuoja rafinuota prabanga.

Vizualiai spektaklis atrodo harmoningas ir žavus. Tačiau pirmoji operetės pora – Silva (D. Kužmarskytė) ir Edvinas (M. Gylys) nepanašu, kad taip labai jau myli vienas kitą, – nuo sužadėtinių padvelkia šaltuku… Kaip ten bebūtų, spektaklį į meno aukštumas „ištempia“ kiti artistai – J. Grikšienė ir Š. Juškevičius, V. Balsytė ir S. Rezgevičius, D. Norvilas ir R. Ulteravičiūtė, V. Gabrėnas, V. Pupšys, šokio ir choro intarpai. Operetę buvo malonu žiūrėti ir dėl nuostabios muzikos, ir dėl jos verto, meistriškai suręsto libreto. Matyt, kad į muziką įsijautęs, orkestras vėl gožė solistus, ne viską buvo galima suprasti, ką jie dainuoja, bet papirko šiai operetei būtina gera daugelio vaidyba ir tiesiog užburiantis scenovaizdis.

Karūnavo mišios

Paskutinieji 7-ojo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akordai nuskambėjo Palangoje ir Nidoje, kur bažnyčiose Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, choras ir solistai, diriguojami jauno vilniečio dirigento, G. Fitelbergo tarptautinio konkurso laureato M. Pitrėno, atliko V. A. Mocarto „Karūnavimo mišias“. Kiek anksčiau jos aidėjo ir Plungės bažnyčioje. Solo partijas visuose trijuose pasirodymuose giedojo V. Balsytė, A. Dovydaitienė, M. Zimkus ir A. Kozlovskis.

Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo pilna įvairiausio amžiaus žmonių – vietinių ir poilsiautojų, užplūdusių kurortą. Dirigento M. Pitrėno tiksliai ir be galo subtiliai valdomas orkestras, choras bei solistai tiesiog pakerėjo klausytojus, palikdami jiems gilų, pakilų įspūdį.

Po koncerto skirstydamiesi žmonės džiaugėsi ir stebėjosi festivalio rengėjų ryžtu bei dalyvių pastangomis – vis dėlto tokia didžiulė atlikėjų komanda važinėja po pajūrio miestelius dėl pusvalandžio pasirodymo. Bet jiems pasisekė. Klaipėdoje V. A. Mocarto „Karūnavimo mišias“ festivalio metu neturėjome progos išgirsti.

Lietuva dovanos Kaliningradui L. Rėzos skverą ir paminklą

DOVANA

Lietuva dovanos Kaliningradui L. Rėzos skverą ir paminklą

Rita BOČIULYTĖ

Kitais metais Kaliningrade miesto jubiliejaus proga bus atidarytas žymaus lietuvių mokslininko, lietuvių tautosakos mokslo pradininko Liudviko Rėzos skveras bei atidengtas paminklas. Juos kuria Nacionalinės premijos laureatai – klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas ir nidiškis architektas Ričardas Krištopavičius.

Penkių miestų idėja

Kaip praneša Lietuvos kultūros ministerija, atidaryti skverą bei atidengti paminklą ketinama 2005 metų liepos pirmąją savaitę švenčiant Kaliningrado 750-ąsias metines. Bendradarbiaujant su Kaliningrado merija, projektas bus įgyvendinamas penkių Lietuvos miestų iniciatyva bei lėšomis.

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybės kreipėsi į Lietuvos dailininkų sąjungą, ši paskelbė konkursą, kuriame laimėjo A. Sakalausko ir R. Krištopavičiaus eskizinis pasiūlymas.

Iškils skulptūra

Projekto architektas R. Krištopavičius apie 1000 kvadratinių metrų L. Rėzos skverą siūlo išgrįsti betono ir granito trinkelėmis. Skvere turėtų būti pastatyti šeši suoliukai, kurie pristatys 5 didžiausius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį bei skvero šeimininką Kaliningradą.

Skvero centre iškils 3 metrų aukščio L. Rėzos skulptūra. Ją kuria klaipėdietis skulptorius A. Sakalauskas, 1994 metais Juodkrantėje jau pastatęs paminklinį biustą L. Rėzai. Anot skulptoriaus, šiuosyk bus figūrinė-portretinė einančio žmogaus skulptūra, nukaldinta iš šviesiai rusvos spalvos švediško granito „Champania“. Paminklui reikės maždaug 16 tonų granito luito, kurį skulptorius užsisakė Švedijoje, pjedestalui – dar 8 tonų šio akmens.

Išgraviruos biografiją

Ant skulptūros pjedestalo ketinama išgraviruoti trumpą L. Rėzos biografiją lietuvių, rusų ir lotynų kalbomis.

Didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs ir dirbęs Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade), L. Rėza 1795-1799 metais studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1807-ųjų jame dėstė. 1818 metais mokslininkas pirmasis išleido Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ su vertimu į vokiečių kalbą, o 1825-aisiais – pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį.

Parinko vietą centre

Savo idėjas autoriai pateikė, dar nežinodami, kurioje Kaliningrado vietoje tas skveras su paminklu bus. “Dabar jau žinom – Oktiabrsko mikrorajone, netoli zoologijos sodo, tarp labai gražių nuo prieškario išlikusių pastatų. Priešais stovi liuteronų bažnytėlė, per skverą skersai eina takas, kuriuo vaikšto žmonės. Greta – puikiai sutvarkytas „Bitės GSM“ administracinis pastatas”, – džiaugėsi skverui ir skulptūrai parinkta vieta Kaliningrado centre skulptorius A. Sakalauskas.

Jis ir projekto architektas laimėję konkursą dusyk buvo nuvažiavę į Kaliningradą pas Lietuvos konsulą Vytautą Žalį, drauge apžiūrėjo miesto siūlomus kelis skverus ir išsirinko būtent šitą. Ne tik todėl, kad arčiausiai miesto centro. Jų nuomone, tai pati tinkamiausia erdvė projektui. Nutarta visą skverą rekonstruoti, iškloti jį kieta danga – betoninėmis trinkelėmis, o centre, aplink L. Rėzos skulptūrą, bus truputis ir granito trinkelių.

Ypatingas dėmesys

Iki rugsėjo 15-osios architektas ir skulptorius turi atiduoti visą projektinę dokumentaciją, prieš tai suderinę su Kultūros ministerija, visų penkių Lietuvos didžiųjų miestų savivaldybėmis. “Su Kaliningradu jau iš principo suderinome ir be vargo gavome visus leidimus”, – sakė “Klaipėdai” A. Sakalauskas.

Skulptoriaus teigimu, kaliningradiečiai labai džiaugiasi šia Lietuvos iniciatyva, jie net nesitikėjo, kad lietuviai jiems ruošiasi padovanoti tokią didžiulę dovaną. Konsulas V. Žalys pastebėjo, jog už tai lietuviams kaliningradiečiai parodė kaip niekada didelį dėmesį – apie šį projektą rašoma pirmuose laikraščių puslapiuose.

Liko 9 mėnesiai iki dovanos įteikimo. Lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje skulptorius A. Sakalauskas ketina pradėti kalti skulptūrą savo dirbtuvėse Klaipėdoje.

Parodų afiša

PARODŲ AFIŠA

Angelina Banytė. Mėlynas natiurmortas. 2004 m. Akrilas, drobė, 70×100 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

“Graffiti’04: Klaipėda”: klaipėdiečių grafitti meno kūrėjų projektas.

“Liquidation”: Yoko Inoue (Japonija-JAV) – instaliacija, video.

09 03 – 10 03 Vita Pelešinaitė-Lemežienė (Vilnius) – skulptūra, piešiniai. Atidarymas – penktadienį 18 val.

09 29 – 10 31 Liudviko Natalevičiaus (Klaipėda) jubiliejinė tapybos paroda.

10 01 – 31 Vaclovas Straukas (Klaipėda) – fotografija.

10 01 – 31 “Peizažas šiuolaikinėje lietuvių tapyboje”: Lietuvos vaizduojamosios dailės projektas.

10 06 – 11 07 “Nuo ženklo iki knygos”: edukacinės programos projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P. Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

“Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė”: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

“Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai”: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos paroda iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus fondų.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

Ramunė Kmieliauskaitė (Vilnius) – akvarelė, Nora Blaževičiūtė (Vilnius) – keramika.

09 03-30 Klaudijus Petrulis (Vilnius) – tapyba, Alius Berdenkovas (Vilnius) – skulptūra. Atidarymas – penktadienį 18 val.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija (III a.).

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Susitikimas“: Feliksas Lupino (Vokietija, Hamburgas) – tapyba.

09 09 – 10 06 „Antanas Gudaitis ir jo mokiniai“: J. Švažas, A. Stasiulevičius, S. Džiaukštas, S. Jusionis, R. Bičiūnas, A. Savickas, A. Šaltenis – tapyba.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Klaipėdos menininkų namai (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

„Mažas, tačiau… Miniatiūra kaip konceptas“: po Lietuvą keliaujanti miniatiūros paroda, surengta Bochumo muziejaus bei Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos (WKB).

09 15-30 Vokietijos Osnabriuko universiteto Dailės fakulteto dėstytojų ir studentų grafika.

Darbo laikas: 11-17 val., ne darbo dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

“Raina galerija” (Kepėjų g. 17)

„Kis kis forever“: Ilona Gansovskaja (Rusija, Maskva) – tapyba.

“Žiūrėjimai”: Gvidas Latakas (Kaunas) – juvelyrika.

09 13 – 10 08 Darius Vaičekauskas (Klaipėda) – fotografika.

Nuolat veikia vis atnaujinama galerijos dailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

“Gaspacho”: šiuolaikinė ispanų juvelyrika.

09 02 – 10 02 „Baltijos šalių juvelyrika“: Lietuvos, Latvijos, Estijos juvelyrų kūriniai. Atidarymas – rytoj 18 val.

Darbo laikas: kasdien 10-19 val., išskyrus sekmadienį.

Vyto Karaciejaus fotografijos studija-galerija (Šaulių g. 3)

Nuolat veikia vis atnaujinama Vyto Karaciejaus fotografijų ekspozicija.

Darbo laikas: 11-19 val., šeštadienį – 12-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Dailės salonas “Paletė” (Taikos pr. 18)

„Pokalbiai su daiktais“: Angelina Banytė (Klaipėda) – tapyba.

09 07 – 10 04 „Vasaros žiedai“: Lina Jonušaitė (Klaipėda) – akvarelės.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

“Parko galerija” (Turgaus g. 9)

Jonas Daniliauskas (Vilnius) – tapyba, Egidijus Rudinskas (Kaunas), Marius Liugaila (Vilnius) – grafika, Nora Blaževičiūtė (Kaunas) – keramika, Živilė Bardzilauskaitė (Vilnius) – porcelianas.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Tautodailės salonas “Marginiai” (Sukilėlių g. 4)

Dionyzas Varkalis (Klaipėda) – meniniai darbai iš metalo.

Nuolat veikia vis atnaujinama tautodailininkų kūrybos ekspozicija.

Darbo laikas: 10-18 val., pirmadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Nuolat veikia Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

Janina Monkutė-Marks (JAV, Florida) – gobelenai, Vaidotas Žukas (Vilnius) – keramika.

09 14 – 10 14 Mindaugas Navakas (Vilnius) – skulptūra.

Darbo laikas: ketvirtadienį – sekmadienį – 12-17 val., ne darbo dienos – pirmadienis, antradienis, trečiadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8, Juodkrantė)

Nuolat veikia Juodkrantės istorijos ekspozicija.

„Terra“: Egidijus Rudinskas (Kaunas) – grafika.

Jovita Laurušaitė (Vilnius) – keramika.

Ramunė Kmieliauskaitė (Vilnius) – akvarelės.

09 08 – 10 06 Vaclovas Hraba (Čekija) – grafika.

Darbo laikas: 10-18 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Septyniasdešimtmetė aktorė ir dabar negali gyventi ramiai

JUBILIEJUS

Septyniasdešimtmetė aktorė ir dabar negali gyventi ramiai

Stefa GALKAUSKAITĖ

Rugsėjo 18 dieną uostamiesčio Dramos teatro aktorei Genovaitei Vaitiekaitytei-Venskūnienei sukaks 70 metų. Ši aktorė Klaipėdos dramos teatre – jau keturiadešimt treji metai. Jos kūrybinė biografija prasidėjo kito teatro scenoje. O pats kelias į sceną buvo truputį kitoks nei daugelio aktorių.

Pranašystės išsipildė ne iškart

Dauguma būsimųjų aktorių į Konservatoriją ateidavo tiesiai iš vidurinės mokyklos. Genutei nutiko kitaip. Gyvenimo sąlygos buvo kitokios. Gimė daugiavaikėje šeimoje Kauno rajono Stanislavos kaime. Genutė buvo aštuntas vaikas. Karo pabaigoje šeima persikėlė į Babtų miestelį. Mokykloje, Genutė jau vaidino, ir mokytojai pranašavo jai sceninę ateitį.

Pranašystės išsipildė, bet ne taip greit. Pirmąjį dešimtmetį po karo daugiavaikei šeimai buvo ypač sunku. Reikėjo, kad šeimos atžalos greičiau įgytų kokį amatą. Ne išimtis buvo ir Genutė. Kaunas buvo netoli, tai į jį ir išvyko įgyti amatą tolimoje nuo scenos mokslo įstaigoje – Kooperacijos technikume. Baigusi buvo paskirta į Zarasus. Planuotojos ekonomistės darbas vėl gi – nieko bendra su išsvajotąja scena. Nieko nepadarysi. Gal taip reikėjo.

Susitiko studijuodami

Užtat, kai 1954 metais įstojo į Valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą, iškart buvo priimta į antrąjį kursą! O jame mokėsi būsimieji Klaipėdos teatro scenos kolegos Elena Gaigalaitė, Vytautas Paukštė ir Algirdas Venskūnas, ne tik būsimasis scenos partneris, bet ir būsimasis jos gyvenimo bendražygis.

Genutė ir Algirdas susituokė baigę Konservatoriją, jau būdami Marijampolės teatro aktoriai. Ten buvo išsiųsta ir pirmoji, ir antroji – Genutės ir Algirdo laida. Taigi Marijampolėje, kuri anais laikais buvo vadinama Kapsuko miestu, prasidėjo judviejų kūrybos kelias. Ten gimė ir jų vienturtė dukra Sigutė.

Lemtingos gastrolės

G. Vaitiekaitytės-Venskūnienės kūrybinėje biografijoje – dvi dešimtys Marijampolės periodo vaidmenų, sukurtų su dideliu nuoširdumu ir jaunatvišku užsidegimu, – tai, galima sakyti, vieni svarbiausių šios aktorės visos sceninės biografijos bruožų.

Jaunatviškas užsidegimas ištikimai ją lydi ir dabar. Dar tebevaidinant Marijampolės teatre, kartą su trupe atvyko gastrolių į Klaipėdą. Tai buvo lemtingas įvykis. 1961 metų kovą Genovaitė ir Algirdas Venskūnai – jau Klaipėdos dramos teatro aktoriai!

Gaila buvo brangiausių vaidmenų Marijampolės teatre, bet po dvejų metų klaipėdiškę trupę papildė iš uždaryto Marijampolės teatro perkeltas aktorių branduolys, ir čia, pajūrio teatro scenoje, buvo atkurti kai kurie ano teatro spektakliai. Su jais į sceną sugrįžo ir vieni mieliausių Genutės vaidmenų – Liusi (A. Žeri “Šeštasis aukštas”), Marina (V. Rozovo “Džiaugsmo beieškant”).

Vaidina ir vaikams

Ir ten, Marijampolėje, ir Klaipėdoje kūrybinio kelio pradžioje Genutei teko daug vaidinti spektakliuose vaikams. Ir ne tik seniau. Kas gali užmiršti azartiškai, neprilygstamai Genutės vaidintą Freken Bok daug metų sėkmingai gyvavusiame pirmajame A. Lindgren “Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” pastatyme?!. Su kokia jaunatviška energija Genutė vaidina prieš devynerius metus pastatytuose S. Maršako “Katės namuose”!.. Verta pamatyti. Ir ne tik vaikams.

G. Vaitiekaitytė-Venskūnienė ne kartą yra sakiusi, jog vaikai yra nepaprastai nuoširdūs ir jautrūs žiūrovai. „Vaidindama jiems tarsi atsinaujini, tampi geresnė“, – sako aktorė.

Vaidmenys gyvi širdyje

O kiek apskritai Genutės vaidmenų iki šiol sukurta? Arti šimto dvidešimt. Daug. Šitiek gyvenimų išgyventa scenoje, šitiek charakterių, likimų, dramatiškų ir komiškų… Seniai vaidintieji personažai neužmiršti – tebegyvena aktorės širdyje, žiūrovų atmintyje.

Kiekvienas anksčiau ar vėliau sukurtas vaidmuo aktorei savaip mielas, brangus. Kiekvienam vaidmeniui atiduota savęs. Didžiulėje, spalvingoje vaidmenų puokštėje – Amelija (F. Kuno “Nibelungų kreditas”), Klara ((R. Šeridano “Duenja”), Japinia (H. Gulbio “Čiūčia, liūlia, mažutėli”), Arlena (M. Fermo “Durys pyška”), Tamara (E. Radzinskio “Monologas apie vedybas”), Ana (M. Gorkio “Dugne”), Bobutė (Šatrijos Raganos “Sename dvare”), Senė Nastia (L.Razumovskajos “Seserys”), Nersė (T. Viljamso “Senasis kvartalas”), Dona Libera (K. Goldonio “Kjodžos kivirčai”) ir daugybė kitų vaidmenų.

Juos visus vainikuoja vienas gražiausių aktorės kūrybinių darbų – Elena iš K. Sajos “Liepsnojančios kriaušės”. Tai vaidmuo, prie kurio norėtųsi grįžti ir po daugelio metų. Kurdama Eleną aktorė pirmą kartą net ėmė piešti atskiras scenas, ko gyvenime niekada nėra dariusi.

Veda gyvenimo geismas

Ko gero, kiekvienas sukurtas personažas kuo nors įkvepia jo kūrėją, atskleidžia lig tol savyje nepažintų galių. Jas aktorė visą gyvenimą skleidžia ne tik scenoje. Pavydėtina aktorės energija. Anais laikais dešimt metų vadovavo “Trinyčių” dramos kolektyvui. Pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje 70-mečio proga režisavo Keturakio “Ameriką pirtyje”. Daug jėgų per daugelį metų atidavė visuomeninei veiklai.

Genutė negalėjo ir dabar negali ramiai gyventi. Ji nori dirbti, veikti, kurti. Net dabar, kai liko be Algirdo, taip ir nesulaukusio savojo 70-mečio, į amžino poilsio vietą išlydėto praėjusių metų gruodį. Neviltis, netekus vyro, neužgožė Genutės gyvenimo geismo. Ji kupina idėjų, planų. Daug kur skaito lietuvių poetų eiles, skleidžia nacionalinės poezijos grožį, tokiu būdu nuolat primindama amžinąsias vertybes, jų prasmę ir svarbą žmogaus dvasiniam tobulėjimui.

Genutė – ne viena. Po Lietuvą pasklidę giminės, dukra, du jau suaugę vaikaičiai, daugybė senų pažįstamų, o čia pat – teatro šeima, be kurios ji neįsivaizduoja savos būties. Metų našta, artimųjų netektys, nelengvas gyvenimas nė kiek nenumalšino prasmingos būties troškulio. Tegu niekad Genutės neaplanko būties beprasmybė. Tegu nuolat, kaip lig šiol, lydi jaunatviškas prasmingo gyvenimo geismas. Garbaus amžiaus sukakties proga linkime aktorei sveikatos, ištvermės dar ilgus gyvenimo metus!

Šokis įkūnijo “Viltį ir nakties praregėjimą”

FESTIVALIO AIDAI

Šokis įkūnijo “Viltį ir nakties praregėjimą”

Violeta MILVYDIENĖ
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Tie žiūrovai, kurie rugpjūčio 15-ąją, sekmadienio vakarą, atėjo į mūsų Muzikinį teatrą pramogauti ar pamatyti kažkokį šou, – apsiriko. Bet norėtųsi tikėti, jog visiškai nenusivylė tuo, ką išgirdo ir pamatė. Iš tikrųjų, ,,Muzikinio rugpjūčio pajūryje” premjera – dviejų veiksmų vokalinis-choreografinis diptikas pagal austrų kompozitoriaus ir dailininko Arnoldo Šionbergo (Schoenberg) muziką – gana rimtas dalykas ir, drįsčiau teigti, labiau priimtinas elitinei publikai, tikriesiems šiuolaikinės klasikinės muzikos bei moderniojo šokio gerbėjams.

Publikai pateikė malonią staigmeną

Pirmoji – vokalinė-choreografinė kompozicija ,,Viltis” – tai moters monologas, nepaliaujamai beieškant savo mylimojo. ,,Apimta nevilties, desperatiškai besiblaškydama, prarasdama sveiką protą ir laiko pojūtį, kankinama prisiminimų ir asociacijų” (taikliai apibūdinama programėlėje), mergina veltui laukia to, kuris ją paliko, galiausiai randa mylimąjį nužudytą. Bet kokia viltis žlunga…

Po pertraukos vėl scenoje pamatyta Beata Molytė pateikė malonią staigmeną. Ši baleto artistė, kaip ir anksčiau, žavi raiškia kūno plastika, ilgomis galūnėmis, grakštumu. Šįkart išryškėjo jos artistiškumas ir sielos brandumas, itin muzikaliai įkūnijant sudėtingą (ta prasme, kad šokiui nepritaikytą) A. Šionbergo kūrinį, papildant jį tiksliais niuansais, suteikiant ypatingą gyvastį vokiškai dainuojamam tekstui. Kiekvieną žodį ar ištisą frazę solistė vaizduoja ekspresyviai ir išraiškingai, mintį įtaigiau perteikti jai padeda ,,šešėliai” – Kristina Gudelytė, Dainius Bervingis, Ričardas Jankevičius ir Gintaras Kistienas.

Apsiribojusi scenos erdve (beveik pusę jos užima orkestras) ir nedideliu atlikėjų skaičiumi, choreografija nėra minimalistinė – priešingai, ji gana turtinga ir įvairiaspalvė. Pastarasis teiginys daugiau charakterizuoja B. Molytės šokį, kadangi ,,šešėliai’’ čia atlieka pagalbinę funkciją. Kita vertus, jų epizodai galėtų ,,nuskambėti” kiek tvirčiau ir sinchroniškiau.

Statė žymūs baletmeisteriai

Antrasis to paties kompozitoriaus kūrinys – ,,Nakties praregėjimas” – jau užfiksuotas choreografijos istorijoje. Nors A. Šionbergas nekūrė baletinės muzikos (išskyrus ,,Šokius aplink Auksinį jautį” operoje ,,Moisejus ir Aronas”), jo kūryba naudojosi įvairūs choreografai, ieškodami naujų šokio išraiškos priemonių. Pagal minėtąją styginių seksteto orkestrinę versiją vienaveiksmį baletą Niujorko, Vienos bei Stokholmo baleto teatruose yra pastatęs žymus baletmeisteris A. Tiudoras (tiesa, kitu pavadinimu – ”Ugnies stulpas”), o Paryžiuje – P. van Deikas ir R. Peti.

Deja, šios kompozicijos man nepažįstamos (mat jos sukurtos 5-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiais) ir, enciklopedijos žiniomis, iki šiol neišlikusios. Tik ten aprašytasis siužetas primena šio, matytojo, turinį: nevilties akimirką jauna moteris sulaužo ištikimybę mylimajam ir laukiasi kūdikio nuo kito. Ji gėdijasi savo poelgio ir ketina nusigręžti nuo vyro, tačiau šis jai atleidžia. Jo švelnumas ir atkaklumas vėl įžiebia viltį moters širdyje. Mylimieji džiaugdamiesi kartu lauks kūdikio gimimo…

Duetas “išlošė” nuoširdumu ir žaisme

,,Nakties praregėjimo” muzika melodingesnė, gana romantiška, tad ir šokio kalba joje kiek kitokia nei pirmojoje diptiko dalyje. Čia duetiniame šokyje taip pat vyrauja šiuolaikinio šokio ir moderniojo baleto judesiai, tačiau jie dažniau lyriški nei energingi, nors ir ne visada subtilūs (turiu omenyje sportinius triukus ,,par terre”).

Merginai – Ingai Briazkalovaitei – gana lanksčiai, jautriai atlikėjai, manau, labiau sekasi modernaus šokio negu klasikinio baleto elementai, o trumpame vaikino – Aurelijaus Liškausko solo neblogai pavykę sukiniai ,,šenė’’.

Akivaizdu, duetas nepasižymi tobula klasikinio šokio technika (jos ypač pritrūko pakėlimams, tarkim, antrojo to paties derinio kartojimo atveju), tačiau nustebino lengvi šuoliai ir ypač tylus nusileidimas ant grindų. Be to, artistai ,,išlošia” nuoširdžiu jausmingumu ir žaismingumu.

Teatrą pakylėjo į naują kokybę

Aidint gausiems aplodismentams, iškilo toks apibendrinimas: diptiko choreografija (baletmeisteris Aleksandras Jankauskas) kartu su moters (sopranas Sabina Martinaitytė, Kaunas) balsu pirmojoje dalyje, mūsų teatro orkestro atliekama muzika (dirigentas Ilmaras Lapinis, Latvija-Austrija) bei scenografija (Ainos Janulionienės) ir šviesos (Donato Šimonio) sudarė bendrą visumą ir pasižymėjo vieningu stilingumu. Drįsčiau teigti ir dar kartą akcentuoti, jog šokis čia – itin svarbus komponentas, iliustratyviai ir funkcionaliai išreiškęs muzikinius A. Šionbergo kūrinius.

Pabaigai telieka pridurti, kad ši premjera, kurioje buvo atlikti A. Šionbergo kūriniai, tapo gana reikšmingu festivalio akcentu, manyčiau, pakėlusiu teatro veiklą į naują kokybinį lygį. Tai paliudijo ir pozityvi publikos daugumos reakcija.

UNESCO ekspertai domisi ir Trakais

PAVELDAS

UNESCO ekspertai domisi ir Trakais

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje viešėjo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto ekspertė Viera Dvoržakova. Susipažinusi su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija, jos tvarkymu ir apsauga, ši ekspertė parengs išvadas Pasaulio paveldo komitetui, kuris svarstys, ar įtraukti Trakų istorinį nacionalinį parką į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu į jį yra įtraukti trys Lietuvos objektai – Vilniaus senamiestis (1994 m.), Kuršių nerija (2000 m.) ir Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.).

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) nominacinė byla UNESCO Pasaulio paveldo komitetui įteikta šių metų sausį. Apsilankiusi Trakuose, UNESCO ekspertė V. Dvoržakova susitiko su Kultūros ministerijos valstybės sekretore Diana Paknyte. Kaip praneša Kultūros ministerija, ekspertė buvo supažindinta su teisine baze, kuri užtikrins, jog šios teritorijos apsauga atitinka pasaulio paveldo objektams taikomus reikalavimus. V. Dvoržakova buvo informuota, jog Lietuvos kultūros ministerijoje šiuo matu steigiamas Saugomų teritorijų ir kultūros paveldo apsaugos skyrius, numatoma išplėsti TINP direkciją. Be to, 2005 metais numatyta skirti lėšų pasikeitusius Lietuvos įstatymus bei tarptautinius reikalavimus atitinkančiai TINP planavimo schemai parengti, o artimiausiu metu bus nustatyta šios teritorijos apsaugos zona.

Kultūros ministerijos nuomone, Trakų istorinio nacionalinio parko įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra svarbus ne tik kaip pirmosios Lietuvos sostinės – Trakų – ir vienos reikšmingiausių šalies istorinių vietų pripažinimas. Pasaulio paveldo objekto statusas taip pat žymiai prisidėtų prie šios teritorijos išsaugojimo ateities kartoms.

Tikimasi, jog TINP įtraukimas į prestižinį paveldo objektų sąrašą UNESCO Pasaulio paveldo komitete bus svarstomas jau 2005-aisiais. UNESCO Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, pasirašiusi Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvenciją. Lietuva šio komiteto narė yra nuo 2003 metų spalio.

UNESCO Pasaulio paveldo komitetas nuolat stebi ir įvertina Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų būklę, skatina valstybes vykdyti objektų monitoringą bei imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldui keliamų reikalavimų. Komitetas taip pat yra atsakingas už lėšų iš Pasaulio paveldo fondo skyrimą bei paskirstymą tiems objektams, kuriems reikalinga pagalba, kuriems iškyla pavojus, taip pat mokymams, edukacinei veiklai.

„Klaipėdos“ inf.

Koncertuos Gdynėje

Langas

Koncertuos Gdynėje

Rugsėjo 3 dieną Gdynėje (Lenkija) vykstančiame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje koncertuos Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė).

Jau septintus metus Gdynės kultūros skyriaus rengiamame festivalyje, kuris vyksta pranciškonų bažnyčioje, dalyvauja antrą kartą. Užpernai Kamerinio orkestro kolektyvas kartu su dainininke V.Vadokliene pristatė klasikinės muzikos programą ir sulaukė itin gerų lenkų kritikų atsiliepimų muzikiniame žurnale „Ruch muzyczny“. Festivalio rengėjai labai norėjo mūsų orkestrą pasikviesti ir pernai, tačiau dėl lėšų stygio to negalėjo padaryti.

Šiemet Gdynės festivaliui Kamerinis orkestras parengė XIX – XX amžiaus pradžios sakralinės muzikos programą, kurią turėjo galimybę išgirsti praėjusį sekmadienį į Marijos Taikos Karalienės bažnyčią susirinkę žmonės. „Tai buvo savotiška repeticija prieš išvyką į Gdynę“, – sakė L.Kuraitienė. Šiemet kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru koncertuos dainininkė A.Krikščiūnaitė.

„Klaipėdos“ inf.

Teritorija – meno žemė

MENO MARŠRUTAIS

Teritorija – meno žemė

Ignas KAZAKEVIČIUS

Liepos 26 – rugpjūčio 6 dienomis buvau pakviestas skaityti paskaitų apie šiuolaikinį Lietuvos meną, pristatyti Klaipėdos meno infrastruktūrą, Klaipėdos menininkų namų tarptautinės komunikacijos programą į tarptautinį meno simpoziumą Pedvalėje, Latvijoje.

Vietos užteks visiems

Latvijai, Estijai ir Lietuvai tapus ES narėmis, susiklostė palanki situacija ir trišalis menininkų noras bendradarbiauti, kurti bendrus projektus. Kitaip tariant, nebūtinai orientuotis vien tik į ES senbuves. Be abejo, jose meno ir kultūros rėmimas bei rinka išvystyti geriau, tačiau bendri Baltijos sesių projektai tarp kolegų gali tapti lygiaverčiais konkurentais.

Modernistine tradicija paremtas menas (tapyba, grafika, skulptūra) minėtose Baltijos šalyse gana ryškiai skiriasi. Tačiau sekantys dabartinių meno procesų aktualijas suvokia, jog kūryba pati savaime jau nebeaktuali. Aktualumas turėtų būti išgryninamas naujoje formoje, naujas turinys turėtų byloti sintetine (gerąja prasme) metakalba, atsirandančia iš įvairių meno formų, sričių, išraiškos būdų jungties.

Todėl neatsitiktinai Pedvalės simpoziume nuolat dalyvauja tapytojai, grafikai, skulptoriai. Pastariesiems čia suteikiamas prioritetas, nes Kurzemės regione esančio Pedvalės parko įkūrėjas Ojaras Feldbergas pats yra žinomas skulptorius. Jo kūriniai puošia Latvijos miestų (artimiausias – Ventspilis) skverus ir aikštes, lieka tarptautinių skulptūros simpoziumų vietose. Menininkas prisipažino, jog ir į parką jis žiūri kaip į savo idėjų tąsą, idealią vietą žemės menui, akcijoms bei instaliacijoms. Na, o vietos, – šmaikštavo O.Feldbergas, – visiems užteks, juk skirtingos idėjos turi viena kitą papildyti, o parkas – tapti vienu dideliu kūriniu.

Muziejus po atviru dangumi

Parkas pradėtas kurti prieš gerą dešimtmetį. Landšaftu primenančią mūsų Rumšiškes Pedvalę sudaro dvi buvusių vokiečių baronų sodybos Friks ir Brinks Pedvalė su visais dvarelių atributais – rezidencijomis bei ūkiniais pastatais. Dalis jų teberemontuojami, dalis paversti medžiagų sandėliais. Kituose įkurtas viešbutis, ekspozicinė erdvė bei menininkų dirbtuvės. Kai kas pastarosiose taip pat remontuotina, betgi vos daugiau nei per dešimtmetį nuo nepriklausomybės atgavimo parkas iš griuvėsių ir šabakštynų virto atvira šiuolaikinio meno ir rekreacine zona.

Aktyviausiai gyvenimas čia verda vasaros metu – veikia kavinė, palapinių zona. Čia nuolat šurmuliuoja egzotikos ištroškę užsieniečiai, ir latviai mėgsta atvažiuoti ir rengti savaitgalio pobūvius ar kelti vestuvių puotas. Visus traukia originalus muziejus po atviru dangumi. Aplinką užpildo erdviniai skulptūriniai objektai, instaliacijos. Medžiagos įvairiausios: medis, keramika, betonas, metalas. Vieni kūriniai – ilgalaikiai, kiti ilgaainiui susilieja su aplinka – akmenų, malkų krūvomis, tvenkiniais, baseinais. Bet kokiu atveju juos stengiamasi natūraliai įterpti į gamtą – pvz., medžiuose “plaukia” iš vielos numegzti debesys, kituose tupi koalų būrys, lomos reljefą atkartoja keraminiai laiptai (išdegti irgi čia vienos akcijos metu). Ir taip dešimtimis hektarų ir kilometrų takais, takeliais…

Menininkų Meka

Paprasčiausia kurti čia, suprantama, tapytojams. Juk jie gali dirbti bet kada, bet kur – dirbtuvėse tapyti ant molbertų ar plenere po atviru dangum.

Kitų sferų menininkais (kur reikalinga techninė įranga) rūpinamasi labiau. Grafikams sudarytos neblogos sąlygos – suteikiama atskira patalpa, presas, popierius, dažai, skiediklis. Visa kita, ko reikia autorinėms technikoms, menininkai atsiveža patys, nebent iš anksto tartųsi su kuratoriumi.

Skulptoriams čia rojus, – talkina darbininkai, jei projektas sudomina kuratorius, gauna ir medžiagas. Be to, galima tartis dėl skulptūrų užbaigimo per kelis kartus, nes tam yra sąlygos, tokia muziejaus po atviru dangumi specifika.

Šiemet į Pedvalės simpoziumą atvyko trys lietuvės grafikės: Edita Matulionytė, Eglė Vertelkaitė ir Jūratė Rekevičiūtė. Pastaroji čia “sugavo savo bangą” – sukūrė kelis spalvomis žaižaruojančius tačiau minimalistinius ciklus ir pardavė kelis kūrinius į uždarymą atvykusiems rygiečiams architektams.

Iki Rygos tik 130 kilometrų, tad į renginius Pedvalėje atvažiuoja kolegos, kritikai, žurnalistai, galerininkai ir dizaineriai, panašių simpoziumų organizatoriai. Palanki terpė kontaktams megzti. Kaip ir kitos sąlygos – medžiagos, maitinimas tris kartus perdien, šalia Sabilės miestelis, Abavos upės slenksčiai ir paplūdimiai, laužavietės, visą sezoną veikiančios bobslėjaus trasos, paint-bolas ir, svarbiausia, nuoširdus meninis Suomijos, Estijos, Lietuvos, Danijos, Latvijos menininkų sambūris.

Vyksta ištisus metus

O. Feldbergui talkina dukra Laura Feldberga, grafikė ir vadybininkė. Ji palaiko ryšius su menininkais, tvarko fondų projektus ir koordinuoja renginius. O jie vyksta ištisus metus. Literatų sąskrydžiai, etnokultūriniai vakarai, akcijos, performensai, žiemą statomos ledo ir ugnies skulptūros – visa turi aiškiai išreikštą koncepciją bei temas.

Šiemet pasibaigęs keturmetis projektas „Teritorija. Keturi elementai“ buvo skirtas “Žemei”. Kitais metais rengiamasi “Elementui X”.

Iki šiol į Pedvalę vykdavo daugiausia kauniečiai. Tačiau įžvelgiu sėkmingas bendradarbiavimo perspektyvas Klaipėdos skulptoriams, jauniems kūrėjams. Turėdamas laiko, susipažinau su Latvijos menininkais, Rygos (kurioje viskas koncentruojasi) ekspozicinėmis erdvėmis, kituose miestuose vyskstančiais porceliano bei keramikos simpoziumais, menininkų rezidentūromis. Kaip jau minėjau, kūrybinis procesas ten orientuojamas į savotišką „multimediją“, – antai porcelianą dekoruoti kviečiami ne tik šios srities asai, bet ir žinomi tapytojai, grafikai. Būtent jie įneša gaivaus vėjo į pakankamai „užracionalėjusius“ meno užutėkius.

Taigi Klaipėdos menininkų namai užmezgė tvirtus ryšius su užsienio kolegomis ir jų kuriamomis struktūromis ir dabar ruošiasi bendriems dideliems kitų metų projektams. Sekite mūsų informaciją, sekite mus, mes jau eteryje!