Metalo pėdsakais per istoriją…

Petro Gintalo medaliai. “K. Donelaitis”. “Kražiai – 750”. “Vestuvės”.

Goda Giedraitytė

Kelias gegužės savaites “Klaipėdos galerijoje” svečiavosi žymaus Lietuvos medalininko, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dekano Petro Gintalo ir jo sūnaus Martyno kūrinių paroda “Pasikeitimai”, skirta dailininko 60-mečiui.

Dialogas su vertybėmis

Kelionė medalio paviršiumi visuomet intriguoja. Keliasluoksnis metalo kūrinio paviršius tėra tik užuomina į po išoriniu ir formaliu plastikos rūbu slypinčią daugiaplanę reikšmių ir simbolių karuselę. Mastelio apribota metalo plokštelė savyje sugeba sutelkti visą pasaulį – tą meno kūrinio anapusybę (“reversą”), už kurios kaupiasi ištisi žmonių, tautos ir/ar valstybės likimai. Medalis – tai apdovanojimo, pagerbimo ir/ar atminimo ženklas, kuriame, anot menotyrininkės Salomėjos Jastrumskytės, laiko ir vietos segmentai uždaromi estetinės ir vertybinės formos pavidale.

Dialogas su svarbiausiomis žmogaus vertybėmis – istorija, tikėjimu, mokslu, dvasios išgyvenimais ar tiesiog gyvenimo prasmės paieškomis – charakterizuoja ir Petro Gintalo darbus. Menininko temų laukas skleidžiasi nuo istorinių Lietuvos asmenybių ir žymiausių kultūros veikėjų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Jono Krizostomo Gintylos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos ir kitų) įamžinimo iki svarbiausių šalies ar miestų (“Lietuvos mokyklai – 600”, “Palangai – 750”, “Laisvoj Lietuvoj lyja lietus”, “XVIII medalių stovykla” ir t. t.) ir paties žmogaus gyvenimo įvykių (“Vestuvės”, “Aš gimiau”) dokumentacijos.

“M. K. Čiurlionis”. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Įkvepia dvasią

Šiame kontekste veriasi du P. Gintalo medaliams būdingi raiškos segmentai – portretas ir architektūrinis pamatas. Ir jeigu pirmasis yra neatsiejamas asmens identifikacijos motyvas, tai daugelyje darbų boluojančios miestų panoramos, atskirų pastatų fragmentai, bokštai, bažnyčių varpinės, kolonos tampa konkretaus miesto, vietovės portretu. Neabejotinai ir vienu, ir kitu atveju tenka akcentuoti tik svarbiausius, ryškiausius bruožus, kadangi menininkas yra ribojamas ir mastelio, ir technologinių galimybių. Tačiau nepaisydamas to, jog neretai metalas diktuoja savotišką sąstingio, nepajudinamo stabilumo, amžinybės būseną, P. Gintalas kiekvienam portretuojamam asmeniui ar vietovaizdžiui sugeba įkvėpti tik jam vienam būdingą dvasią, atskleisti laikmetį ar svarbiausius charakterio bruožus.

Faktografinis laukas kiekviename medalyje yra apvalomas, redukuojamas iki svarbiausių konkrečiam subjektui ar objektui ženklų ir simbolių. Todėl čia nelieka atsitiktinumo; formuojamas individualus, autorinis istorijos reportažas, savyje sutalpinantis gana svarų detalių, portretų, tekstų naratyvą.

Ir vis dėlto P. Gintalo medaliai – erdvūs. Greta visos elementų gausos tvyro atviros pauzės, ramybės ir tylos intarsijos, kviečiančios įsigilinti, susimątyti. Tai – kontempliatyvūs kūriniai, skatinantys mąslumą. Lietuvos autorių kontekste išsiskiriantys masyvumu, aiškiu kompozicijos konstruktyvu, P. Gintalo medaliai visų pirma – paminklai, sergintys asmenybių, datų, vietų atmintį ir trokštantys susigyvenimo, “perskaitymo”, supratimo.

Prasiveržia laisvamaniška žaismė

P. Gintalo medaliai alsuoja tradicine metalo plastikos ir minties raiška. Autorius plėtoja klasikines medalių formas, vaizdą dažniausiai komponuoja į apskritimą, kartais – kvadratą; pasitelkia įcentruotą kompoziciją, kurios emfazė tenka svarbiausiam herojui ar simboliniam motyvui. Labai retai stveriasi neišbandyto, novatoriško kelio, būdingo jaunųjų medalio kūrėjų saviraiškai (čia galėtume prisiminti gal tik netikėtą medalio, skirto M.K. Čiurlioniui, formatą arba mažosios metalo plastikos sūkury skendinčią “Žemaitiją”). Tačiau tuo P. Gintalas ir yra savitas, originalus. Ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui, menininkas nuosekliai jį plėtoja ir tobulina.

Menininko darbams būdingas grafiškas linijos ir plokštumos balansas. Trapią ir subtilią liniją jis drąsiai skrodžia aštriu, kampuotu rėžiu ir slopina arba, atvirkščiai, išryškina plokštumine dėme. Taip varijuodamas išraiškos priemonių žaisme bei mėgaudamasis medžiagos struktūra, autorius modeliuoja kūrinio turinį, kuria įtampą, kulminaciją ar tiesiog koncentruoja žvilgsnį.

Galbūt tas pats grafiškumas paskatino menininką greta išeksponuoti piešinius, kuriuose netikėtai prasiveržia spalvų ir linijų žaismė, laisvamaniška dvasia. Pastarieji tapo savotiška atsvara ir papildymu kietam, struktūriškam medalių metalo sunkiui.

Skleidžiasi parafrazės

Ir vis dėlto būtent metale Petras Gintalas įkūnija svariausius savo kūrybinės minties judesius. Po ilgos kelionės nuo menininko galvoje užgimusios idėjos, vizualizuojamos pieštuku popieriuje, per lipdinį iš plastilino bei gipsinį modelį metalas menininko rankose įgyja naują dimensiją – tampa meno kūriniu. Per metalo transformacijas čia skleidžiasi simbolių ir istorijos parafrazės.

Tai ypač raiškiai atsiveria, stebint parodoje rodomą sūnaus Martyno sukurtą videografiką, kurioje atskiri medalių segmentai susitapatina su konkrečiomis vietomis, išnyra iš praeities nuotraukų ar tiesiog sklendžia dabarties tyruose. Lengva grafito linija videoformate pamažu virsta portretu, o eskizas įrėminamas medžiaginiuose metalo kontūruose. Martyno dėka galime sekti minties ir formos sintezės istoriją, meno kūrinio gimimo stebuklą. Kita vertus, tai ir savotiškas dviejų kartų, dviejų menininkų dialogas, vieno kūrėjo žvilgsnis į kito autoriaus darbus, jų interpretacija, pasidalijimas patirtimi. Todėl nenuostabu, jog ir parodą abu autoriai pavadino “Pasikeitimai”. Juk idėjos virsmas kūnu yra viena paslaptingiausių metamorfozių.

Menų spaustuvė laukia „Ateinančių“

Vilniaus menų spaustuvė paskelbė paraiškų priėmimą mažo biudžeto scenos menų jaunųjų menininkų programai „Ateinantys“. Programoje kviečiami dalyvauti neseniai studijas baigę arba tebestudijuojantys režisieriai, choreografai, aktoriai, šokėjai, scenografai, kompozitoriai, vadybininkai, videomeno, fotografijos meno ir kiti jauni kūrėjai.

2003-iaisiais pradėta tęstinė Menų spaustuvės programa “Ateinantys” sumanyta kaip projektas, papildantis ligšiolinę šalies scenos menų sistemą, kurioje stinga vietos jaunųjų kūrėjų debiutams. Programa “Ateinantys” neapsiriboja viena scenos meno sritimi, bet skatina tarpdisciplininius projektus, eksperimentines formas, besiburiančių kūrybinių grupių ir jaunųjų meno vadybininkų bendradarbiavimą. Programos rengėjai siekia atrinkti įdomiausius bei ambicingiausius jaunų menininkų projektus teatro, šokio bei tarpdisciplininio meno srityje ir suteikti kūrėjams galimybę juos pristatyti 2005 metų Menų spaustuvės rudens sezono metu.

Projektai bus atrenkami atsižvelgiant į idėjos originalumą, meninį aktualumą, raiškos formų naujumą, projekto įgyvendinimo išlaidų dydį, galimybę projektą eksploatuoti 2005-2006 m Menų spaustuvės sezono metu, tęstinumą, projekto mobilumą bei galimybes sklaidai Lietuvoje ir užsienyje.

Prioritetas bus teikiamas projektams, kurių kūrybinės ir vadybinės grupės daugumą sudarys jaunieji scenos menų profesionalai. Pageidaujama, kad paraišką teikianti kūrybinė grupė turėtų savo vadybininką.

Projektus vertins Menų spaustuvės taryba. Sprendimas apie atrinktas paraiškas bus paskelbtas iki liepos 1 d. Geriausių projektų rengimui šiemet rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais bus suteiktos Menų spaustuvės patalpos, techninė įranga bei finansinė parama.

Paraiškos priimamos kasdien 10-16 val. iki birželio 15 d. Menų spaustuvėje (Vilnius, A. Jakšto g. 9, 305 kabinetas; tel. 8 5 2610805; el. paštas info@menuspaustuve.lt).

Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Noriu susigrąžinti prarastą lietuviško kino ryšį su žiūrovu”

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė apgailestauja, kad lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje, kur, nors ir savas, nėra itin mėgiamas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žydrūnas Drungilas

Paradoksalu, bet lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje. Be to, mūsiškis kinas nesulaukia tokio populiarumo kaip kad, tarkime, Čekijoje čekų filmai. Mūsų kino bardai dažniausiai keliauja po užsienius ir tik belieka džiaugtis (ar pavydėti), kad bent jau garsina Lietuvos vardą. Tačiau nėra taip visai ir blogai: režisieriai kartu su savo filmais ieško ir suranda savo žiūrovus, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Štai gegužės 25-ąją Kultūrų komunikacijų centro ir kino klubo “Kinopolis” iniciatyva savo du naujausius filmus – „Egzistencija” (2004) ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino” (2005) – Prano Domšaičio galerijoje pristatė kino režisierė iš Vilniaus Giedrė Beinoriūtė.

Jaunos režisierės filmografiją sudaro jau penki trumpametražiai filmai. Be minėtųjų, ji yra sukūrusi vaidybinius filmus „Mano vienišos draugės”(1997), „Mama, tėtis, brolis, sesė”(1999) ir dokumentinį „Troleibusų miestas”(2002).

G. Beinoriūtės filmai taip pat neišvengė kelionių po užsienius: pakeliavo po Čikagą, Bradfordą ir Paryžių, o su Klaipėda jos filmą „Egzistencija” sieja keturių Klaipėdos dramos teatro aktorių sukurti vaidmenys, iš kurių aktorės Elenos Gaigalaitės – vienas pagrindinių.

„Egzistencija” pasakoja apie tragišką dviejų bobučių nuotykį, sukrėtusį mažo miestelio gyvenimą. Pagrindinės veikėjos, ratuotos originaliu velomobiliu, sugalvoja suvaidinti vienos iš jų šermenis. „Egzistencinis” žaidimas su mirtimi, pasirodo, ją gali ir prišaukti…

„Vulkanovka. Po didžiojo kino” eina Šarūno Barto filmo „Septyni nematomi žmonės”, kurio premjera neseniai įvyko Kanų kino festivalyje, pėdsakais. G. Beinoriūtės dokumentinis filmas pasakoja apie mažo kaimelio gyventojus, jų kasdienybę ir prisiminimus apie „Didįjį kiną” – taip čia pavadinamas minėtas Barto filmas ir jo kūrybos procesas, kuriame dalyvavo šio Krymo stepių kaimelio jauni ir seni gyventojai. Kino nostalgija arba, tiksliau, nostalgija apie kiną, kurią taip naiviai ir nuoširdžiai išpažįsta vulkanovkiečiai, yra būtent tai, ko norėtųsi palinkėti lietuvišką kiną maitinančiai (o gal marinančiai?) kultūros politikai.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė, viešėdama Klaipėdoje, mielai sutiko pasikalbėti apie savo kūrybos virtuvę ir Lietuvos kino politiką.

– Kaip vertini kontekstą, į kurį ateini su savo filmais? Kas Tau labiausiai patinka lietuviškame kine?

– Mano filmai kitokie, negu prieš tai buvusios kartos – Š. Barto, V. Navasaičio, A. Stonio ar A. Matelio. Bet, kita vertus, plastinė, vaizdo kalba vis tiek panaši. Užsieniečiai žiūrėdami pastebi, kad lietuviškam kinui vaizdas yra labai svarbus, netgi svarbesnis už siužetą. Man svarbiausia pasakoti istoriją plastine kino kalba. Pavyzdžiui, „Egzistencijoje” teksto nėra ir jo nereikia, viską galima pasakyti vaizdais. Didelę įtaką man padarė Š. Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, kur kalbėjimas vaizdu ir garso takelio naudojimas yra nepaprastai įspūdingi. Aš taip pat stengiuosi maksimaliai panaudoti visas technines bei menines kino raiškos priemones. Be abejo, man patinka daug kas iš europinio kino, – kad ir L. Von Trieras, E. Kusturica, nepriklausomi amerikiečiai. Bet kadangi kuriu Lietuvoje, jaučiuosi tęsianti lietuviškąją tradiciją, ir iš tikrųjų yra ką tęsti.

– Kaip nusprendei kurti filmus?

– Aš norėjau būti režisiere jau seniai, bet iš pradžių svajojau dirbti teatre – nuo šeštos ar aštuntos klasės lankiau dramos būrelius. Ir stojau į televizijos režisūrą Muzikos akademijoje galvodama, kad būsiu teatro režisierė. Bet besimokydama dažniausiai susidurdavau su vaizdu ir kameromis, be to, „televizininkui” nebuvo galimybių daryti diplominį darbą teatre, taigi reikėjo prisitaikyti. O ir kinas man pradėjo patikti – naujos galimybės, montažas, pamačiau filmų. Kai pamačiau L. Von Triero „Prieš bangas”, atrodė, kad suprantu, kas yra kinas, kaip jis gali veikti žmones, kaip forma dera su turiniu, – tai man buvo atradimas. Ir įsitraukiau.

– Ar lengva jaunam režisieriui Lietuvoje kurti kiną? Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuvos kino kūrėjai?

– Viskas „užsisuko” nejučia, susipažinau su kino režisieriumi ir prodiuseriu V. Navasaičiu – jis dabar prodiusuoja mano naują filmą. Jo globa labai daug padėjo, kad gaunu finansavimą, ir toliau skatina statyti filmus. Vis dėlto man pačiai po kiekvieno filmo norisi sakyti: „Viskas, užtenka“. Nes režisieriaus darbas – labai keista profesija, – tu nesijauti dirbantis, jei tegali dirbti kine tik kokius tris mėnesius per metus, esi socialiai neapsaugotas.

Be nepakankamo finansavimo, kitas didelis sunkumas yra profesionalios techninės grandies, kino komandos trūkumas, – kai sugriuvo sovietinė sistema, sugriuvo ir infrastruktūra. Kadangi nekuriama daug filmų, žmonės neturi nuolatinio krūvio, kiekvieną kartą ateina nauji, be patirties. Neišvengiamai atsiranda klaidos, pražiūrėjimai. Kadangi biudžetai maži, grupės paprastai yra mažos – vienam žmogui tenka kelios pareigos.

Apskritai Lietuva neturi kino struktūros, kino instituto, nacionalinio kino centro, kuris rūpintųsi kino politika, strategija, kaip skirstyti finansus. Be to, reikia investuoti ne tik į kino gamybą, bet ir į platinimą, ryšių mezgimą su kitais centrais, festivaliais, ir į kino mokyklą, kad kinas būtų ne pavienių iniciatyvų ar išprotėjusių entuziastų reikalas.

Kalbant apie finansus, visi Lietuvos režisieriai, o mūsų gildijoj jų apie 30, kasmet turi pasidalinti nacionalinį kino biudžetą, kurio viso teužtektų vienam pilnametražiui filmui. Apie mūsų kino finansinę situaciją daug pasako kad ir toks palyginimas: viso Lietuvos kino biudžetas yra gal kokius šešis kartus mažesnis už vien Nacionalinio operos ir baleto teatro biudžetą. Keista lygtis – lyginame vieną meno sritį ir vieną teatrą! Kinas iš tikrųjų Lietuvoje yra nuskriaustas.

– Neneigi, kad Tavo filmuose matyti ne tik stilistinės lietuviško kino tradicijos, bet ir lietuviškas koloritas. Ar bendraudama su kolegomis iš užsienio pastebi, kad tai, kas vertinga mums patiems, lietuviams, yra įdomu ir užsieniui?

– Nematyčiau prasmės kurti filmą, jei jame neatsispindėtų etniniai kultūriniai dalykai, kurie sudomina ir užsieniečius. Kai rodžiau „Egzistenciją” kultūrinėje mainų programoje Anglijoje, žmonės, apskritai nieko nežinoję apie Lietuvą, bandė lyginti. Kadangi veiksmas vyksta prie katalikų bažnyčios, sakė, kad filmas panašus į itališką ar ispanišką. Aš manau, kad labai reikia kuo daugiau jiems papasakoti, kas ta Lietuva, kaip mes gyvenam, kokie mes žmonės. Kad jie nebesakytų, jog lietuviai panašūs į tuos ar anuos – mes patys į save panašūs. Kitas pavyzdys – tarptautiniame scenarijaus rašymo seminare buvo duota užduotis kino priemonėmis parodyti dviese gyvenusius žmones, iš kurių vienas mirė. Mano sprendimas buvo, iš lietuviškos perspektyvos žiūrint, labai banalus: parodyti nuotrauką, perrištą juoda juostele. O užsieniečius jis labai nustebino ir jiems patiko. Tokios kultūrinės detalės jiems žavingos ir pasakoja apie mūsų kultūrą.

Apskritai kurdama pasitikiu savimi ir pasitikrinu pagal save, – ar man pačiai koks nors vaizdas įdomus, nes kiekvienas žmogus savyje talpina ir visą pasaulį. Jeigu esi įdomus sau, tai būsi įdomus ir kitiems.

– Kurdama kiną, Tu naudoji bei žaidi ir vaidybiniu, ir dokumentiniu žanrais. Koks, Tavo akimis, yra santykis tarp jų?

– Man tai tiesiog du būdai kalbėti. Ir ne tiek jau skirtingi. Žiūrėdami mano dokumentinį filmą „Troleibusų miestas”, žmonės klausinėja, ar ten tikrai niekas nesuvaidinta. O pavyzdžiui, pats pirmas mano filmas „Mano vienišos draugės”, kuris yra vaidybinis, visiems atrodo dokumentinis, nes pastatytas dokumentine maniera. Man tiesiog patinka tas „tarpas” tarp šių žanrų. Apskritai šiais laikais dokumentika populiarėja. Gal todėl, kad vaizdo kameras turi labai daug žmonių. Anksčiau kinas buvo kaip stebuklas, o dabar jis – šalia visą laiką. Vaizdo prasmė jau keičiasi.

Kalbant apie dokumentiką, nuo savęs žmogus negali pabėgt, kad ir koks jis būtų susikaustęs filmuojant. Kad ir kaip norėtų pasirodyt prieš kamerą, jis vis tiek išsiduoda. Kinas gali parodyt, kad žmogus šneka viena, o iš kūno kalbos, iš praslystančių žodžių matai visai ką kita – tai yra gražiausia.

– Štai su savo filmais atvažiavai į Klaipėdą. Kaip Tau atrodo, ar lietuviški filmai pakankamai dažnai pasiekia Lietuvos žiūrovus?

– Aš labai džiaugiuosi, kad vyksta tokie rodymai, ir stengiuosi važiuoti, kur kviečia. Prieš kelerius metus su trimis kitais jaunais režisieriais sukūrėme tokį kaip ir manifestą, kurio viena iš pagrindinių minčių buvo susigrąžinti prarastą ryšį su žiūrovu. Aišku, situacija sudėtinga. Visų pirma todėl, kad Lietuvos rinka yra labai maža ir filmų rodymas neapsimoka.

– Ar manai, kad lietuviai savo kiną mėgsta?

– Man atrodo, kad kol kas dar nemėgsta. Sąvoka „lietuviškas kinas” šiuo metu lietuvių žiūrovui kelia neigiamas asociacijas. Kai nori pagirti mano filmus, sako: „Tavo filmai nelietuviški”.

– Kaip apibūdintum tą neigiamą „lietuviško kino” sąvokos aspektą?

– Čia turimas omeny poetinis kinas, kur mažai teksto, kuris yra lėtas – tai žiūrovui didžiausia blogybė. Lietuviški filmai nepanašūs į, pavyzdžiui, amerikietiškus, kur daug veiksmo, įtraukiančio ir nepaleidžiančio.

Mano galva, didžiausia problema yra tai, kad dėl skurdžios valstybinės finansinės kino politikos nelieka galimybės rinktis ir diskutuoti. Išeina į ekranus pilnametražis lietuviškas filmas, ir jo negalima kritikuoti, nes jis išėjo vienas per dvejus metus. O jei jį dar ir „suvarytum“, iš viso kiltų pavojus, kad kinas nebegaus ir to skurdaus finansavimo. O koks gali būti ir pačių režisierių įdirbis, jei jie tegali sukurti vieną filmą per penkerius metus?! Per tokį laiką pamiršti išvis, kaip atrodo filmavimo aikštelė… Nėra judėjimo, verdama savose sultyse, galų gale nėra konkurencijos tarp režisierių – kuris geriau padarys. Kai tokia padėtis, negali atsirasti akstinas, kuris verstų kažką išradingiau sugalvoti, kad būtų pritrauktas žiūrovas, kovoti dėl jo.

– Užsiminei apie kitus jaunus Lietuvos režisierius ir jūsų norą „atsisukti“ į žiūrovą… Ar pritartum teiginiui, kad į lietuvišką kiną ateina nauja karta? Jei taip, ar save su ja tapatini?

– Iš keturių berods 2002 metais paskelbusių minėtą manifestą režisierių po to filmų sukūrėme tiktai Ignas Miškinis ir aš. Į kiną gali eiti tik labai dideli entuziastai. Dar yra Ignas Jonynas, Ramūnas Greičius. Aš manau, kad pagal bendrą norą grįžti prie žiūrovo galime sakyti, kad esame karta. Tačiau, lygindama su tokiais ryškiais naujos kartos atėjimais, kaip „Naujoji banga” prancūzų kine, negalėčiau sakyti, kad būtų labai aišku prieš ką protestuojame, ką teigiame. Be to, labai tarpusavyje skirtinga ir mūsų kūryba.

– Kaip Tau patiko Klaipėdos publika?

– Mane visuomet džiugina, kad yra žmonių, kurie domisi kinu. Klaipėdoje pažiūrėti mano filmų susirinko tris ar keturis kartus daugiau žmonių, negu Vilniaus nekomercinio kino teatre „Skalvija”, kur rodžiau “Vulkanovką…” prieš kokias dvi savaites. Aš nustebau, kad uostamiestyje tiek sinefilų, publika taip daug klausinėjo, domėjosi. Jeigu kviesit, tikrai su malonumu vėl atvažiuosiu.

„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

Lėlių cirko pasirodymai vyko tiesiog po atviru dangum, Mažvydo alėjoje.

Salomėja Burneikaitė

Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ Klaipėdoje vyko gegužės 6-8 dienomis ir šiemet buvo jau trečiasis. Į jį šiais metais atvyko ne tik geriausi Lietuvos lėlių teatrai, bet ir svečiai iš Estijos bei Latvijos. Festivalio renginiai vyko KU Menų fakulteto Mokomajame teatre, Žvejų kultūros rūmuose, senajame tabako fabrike, Mažvydo alėjoje, Klaipėdos etnokultūros centre. Ir tai nebuvo vien spektakliai…

Pirmuosius du festivalius rengė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai, padedami dėstytojų, kartu su Klaipėdos universiteto lėlių teatru „KU-KŪ“. Na, o šį, trečiąjį, – jau Klaipėdos lėlių teatras (www.leliuteatras.ku.lt), gražiai bendradarbiaudamas su savo buvusiosios Alma Mater Režisūros katedros studentais. Viskas keičiasi ir auga… Prisijungus jaunoms jėgoms, suaktyvėjo ir Klaipėdos lėlių teatro veikla. „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio festivalio.

Kodėl toks vardas?

Ogi šiaip sau! Kai 1998-aisiais Klaipėdos lėlininkai pirmą kartą išplaukė į tarptautinius vandenis, jie vyko į Estijoje rengiamą vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bananinė žuvis“ ir taip pat klausinėjo apie keistą šio pavadinimo kilmę. „Krakumų asilėlio“ vardas buvo „atspėtas“ 1997 m. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje, rengiant pirmąjį festivalį. Jame buvo rodomi tik kameriniai lėlių spektakliai, o dalyvavo profesionalūs Lietuvos lėlininkai.

Šiaip asilėlis yra keistas gyvūnas. Tai ne šiaip sau mažas asilas. Jis atėjęs iš vaikiškos dainelės – jaukus ir mažas, net poetiškas ir egzotiškas gyvūnas, kurį norisi globoti. O gal ir nupiešti, arba jam padainuoti. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot An-tuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš šalies.

O kodėl Karakumų?.. Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia daug peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Dykumą tenka įveikti, kad išgyventum. Bet dykumoje būna oazių…

Kauniečių pirštininių lėlių spektaklyje „Pagrandukas“ nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos.

Klaipėdiečių dieną…

Iš karto po atidarymo Žvejų kultūros rūmų Mažojoje salėje buvo parodytas klaipėdiečių spektaklis pagal lietuvišką pasaką „Vištytė ir gaidelis“. Tai jau antrasis Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybinis darbas, kuriam jaunoji menininkė pati rašė scenarijų, kūrė lėles, scenografiją ir dirbo su aktoriais. Matėme, kaip „seneliai“ Renata Kutaitė ir Linas Zubė, nesislėpdami už širmos, gyvai valdo lėles ir labai jaukiai seka pasaką, tarsi apie savo pačių gyvenimą. Nejučiom pagalvoji, kas šiame spektaklyje svarbiau – lėlės ar žmonės? Atrodo, kad čia nėra nesvarbių dalykų, nes spektaklis sumanytas taip, kad linksmai detektyviška istorija, šmaikščiai papasakota aktorių lyg žaidžiant su nesudėtingomis lėlėmis, verčia prisiminti, kaip kyla visi pasaulio konfliktai. Juokėsi žiūrėdami „Vištytę ir gaidelį“ ir vaikai, ir jų tėveliai, ir net mokytojai.

Antrasis Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Vienintelė“ skirtas suaugusiems žiūrovams ir jaunimui. Apie jį jau ne kartą buvo rašyta.

Atskleidė paslaptis

Tą pačią dieną besidominčius lėlių teatru klaipėdiečius svetingai sutiko ir Klaipėdos etnokultūros centras. Čia, prie tradicinės klaipėdietiškos „kafijos“, buvo surengta gausiai vaizdine medžiaga iliustruota diskusija „Lietuvos lėlių teatro metamorfozės“. Ją vedė šių eilučių autorė, prisimindama profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininką dailininką Stasį Ušinską, kurio 100 metų jubiliejų minime šiemet, ir pagrindinį dėmesį skirdama Vilniaus „Lėlės” teatrui. Diskusijoje dalyvavo šio teatro aktorė Nijolė Indriūnaitė. Viešnia atsakė į klausimus ir parodė kartu atsivežtą 14 minučių videospektaklį „Mergaitė su degtukais“, kurį kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite prieš keletą metų kūrė Lietuvos televizijai. Subtilus Anderseno pasaulis, atkurtas eiliuotais N. Indriūnaitės tekstais ir atgijęs ekrane trapių karpinių bei šešėlių pavidalais, atskleidė naujų lėliškų paslapčių. Belieka sulaukti pasirodant CD.

Pirmąją festivalio dieną užbaigė multimedijos ir muzikos projektas senajame tabako fabrike, kurį rengė jaunų menininkų duetas „ReadERRor“ iš Šiaulių, dalyvaujant klaipėdiečių grupei “Atika”. Multimedijų, kaip ir animacijos, kalba nėra svetima lėlių teatrui. Šis projektas – lyg alternatyva tradiciniam lėlių teatrui – siūlė naujas formas ir sulaukė gausaus būrio jaunimo, jau įpratusio lankytis renginiuose, vykstančiuose tabako fabrike.

Kas nauja tarp lėlių

Lėlių teatras – tai ne tik lėlės ir spektakliai. Šio festivalio organizatoriai stengėsi pristatyti kuo įvairesnes lėlių teatro galimybes. Multimedijos – naujosios technologijos, jau epizodiškai naudojamos šiuolaikiniuose lėlių teatrų spektakliuose, išbandant jų galimybes.

Tradiciniam lėlių teatrui atstovavo „Nykštuko“ teatras iš Kauno ir parodė pirštininių lėlių spektaklį „Pagrandukas“ pagal gerai žinomą pasaką. Jame nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos. Darius ir Jūratė Armanavičiai – šio teatro šeimininkai – ištikimi tradicinei lėlių teatro formai, tačiau savo spektakliuose visada sugeba „paslėpti“ ką nors neįprasto. Štai saulutė „Pagranduko“ spektaklyje: nors keletą kartų tekėjo ir leidosi, mažutėje scenoje matėme tik didžiulę saulėgrąžą, išraiškingai virš tvoros atkartojančią lėtą saulės kelią per dangų. Šis spektaklis buvo skirtas mažiausiems žiūrovams, kaip ir vilnietės Aurelijos Čeradejavaitės „Peliukas Antanas“ iš lėlių teatro „Žalia varna“ repertuaro. Tačiau šį spektaklį labiau tiktų vadinti edukacine programa mažiausiems, kurią vienai aktorei nesunku nuvežti į vaikų darželį, kavinę ar tiesiog didelę namų svetainę.

Svečių iš Latvijos – Liepojos savivaldybės teatro spektaklį „Saldus sapnas“ (rež. Dace Skadina) taip pat galima laikyti tradiciniu, nors jo širma – tik sąlyginė, o aktoriai vaidina gyvai, prieš save nešiodami įvairaus tipo lėles. Vadinamasis gyvasis planas šiandien ypač paplitusi išraiškos priemonė, kartais visai nelemianti meninės spektaklio kokybės.

Visai kitokias technines ir materialines galimybes turintys valstybiniai Kauno, Vilniaus „Lėlės“ ir Estijos lėlių teatrai parodė dėmesį kukliam „Karakumų asilėlio“ festivaliui, suteikdami galimybę Klaipėdos žiūrovams pamatyti spektaklius, kuriuos kūrė daug didesnės trupės, turinčios geras apšvietimo galimybes, specialų techninį personalą ir tikras dirbtuves su įranga.

Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pasaka apie lietaus lašelį“ (rež. Olegas Žiugžda) buvo toks akinančiai baltas tiesiogine, t.y. spalvų prasme, ir kartu toks vaivorykštiškas, kad mažyliai iš netikėtumo sėdėjo prasižioję, o jų mamos net ašarą slapčia braukė, matydamos laimingas savo atžalas. Nors meninės lėlių teatro kalbos prasme lyg ir nieko naujo čia nebuvo, svarbiausia – laimingas žiūrovas, patiriantis džiaugsmą ir išgyvenantis susitikimą su gėriu.

Iš medžio šakų

Kolegų iš Estijos spektaklis „Senoji motušė Kunks“ (rež. Andres Dvinjaninovas) buvo vaidinamas, kaip ir kolegų iš Latvijos, originalo kalba, tačiau žiūrovai supratingai reagavo į tai, kas vyko scenoje. Spektaklio adresatas – aiškiai ne mažiausi žiūrovai, tačiau laivo katastrofą patyrusio jūreivio istorija atrodė suprantama ir atpažįstama. Iš tradicinio lėlių teatro atributų šiame spektaklyje dalyvavo tik dvi lėlės, sukonstruotos iš seno medžio šakų. Visa kita – kintanti aplinka, šešėlių teatro principu kuriama, kartas apgaubianti vaidybos aikštelę medžiaginė jūra, iš laivo rakandų ir daiktų vietoje sudėliojami personažai. Dviejų žmonių meilės istorija skleidėsi pirmapradiškam gamtos pasauliui susiduriant su šiuolaikine civilizacija. Motušę Kunks rimtai išgąsdino „realybės šou“ elementas, kai veiksmo metu naudojama tikra vaizdo kamera, čia pat transliuojant vaizdus, filmuojamus scenoje ir žiūrovų salėje.

Vilniaus „Lėlė“ į „Karakumų aslėlį“ atvežė Nijolės Indriūnaitės pjesės „Muzikinė dėžutė“ (V. Odojevskio apsakymo „Miestelis tabokinėje“ motyvais) pastatymą. Rimo Driežio talkinama, spektaklį režisavo dailininkė Julija Skuratova. Tai vaidinimas šeimai apie neturintį su kuo pasikalbėti berniuką. Žiūrovams matant iš senų daiktų ir aktorių improvizacijų gimsta teatras, įvilktas į mistišką rūbą. Vaiko ir tėvų nesusikalbėjimo tema spektaklyje kontrasto principu ryškėja per miniatiūrines tėvų figūras už širmos, spirale judantį žaislinį traukinuką, spektaklyje naudojamus autentiškus daiktus – spausdinimo ir siuvimo mašinėles, padidintas senas nuotraukas albume. Varpeliai, plaktukai, volelis, spyruoklė – tai vis daiktų teatro elementai, atpažįstami šiuolaikiniame Europos lėlių teatre.

Apie asilėlininkus

Festivalį „Karakumų asilėlis“ rengė, organizavo, darbus atliko ir jame dalyvavo daugybė žmonių. Kūrybiniu darbu daug prisidėjo studentai ir Klaipėdos miesto vaikai. Taip, taip, būtent vaikai.

Būtina paminėti „Lėlių cirką“, vykusį tiesiog po atviru dangumi gegužės 7-ąją Mažvydo alėjoje. Jo sumanytoja ir režisierė – Režisūros katedros studentė Birutė Šinkūnaitė (dėst. Roma Lukoševičiūtė ir Irena Bierontaitė). Lėlių cirko forma buvo pasirinkta norint plačiau parodyti įvairias lėlių teatro galimybes. Vienu metu keliose aikštelėse, skambant muzikai, vyko lėlių cirko pasirodymai, trumpi vaidinimai, kuriuose dalyvavo Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro vaidybos studijos „Trepsė“, vaikų ir jaunimo klubų „Švyturys“, „Draugystė“ artistai su Živilės Dargytės kurtomis lėlėmis, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai ir net Kretingos vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkai. Visi jie – tikri entuziastai, savo vadovų dėka žinantys, kad lėlės – ne žaislai, o lėlių teatras – labai įdomi meno rūšis, padedanti patirti neįtikėtinai paslaptingų dalykų ir teikianti džiaugsmo.

Festivalio „Karakumų asilėlis“ dailininkių – Dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių Viktorijos Dambrauskaitės ir Agnės Stonytės oranžiniai asilėliai išsiskirstė ir iškeliavo su svečių kolektyvais, klaipėdiečiams palikdami ryškių asilėlininkų šventės prisiminimų.

Muziejai naktį baidė vaiduoklius

VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių sukurta instaliacija visiškai pakeitė T.Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Regis, nieko negali būti stabilesnio, kaip muziejų darbo laikas. Jam neturi įtakos politinės partijos, metų laikai ir net kuklūs muziejininkų atlyginimai. Ir jokių didelių akibrokštų iš šios gana tiksliai tiksinčios kultūros sistemos vargu ar galėtumei tikėtis…

…Jeigu ne itin judria tapusi mūsų sąmonė, trokštanti atraktyvumo, efektų, skandalų. (Kokie muziejuose skandalai?! Nebent kokį šedevrą kas iš po nosies nugvelbtų…) Įprasta, kad muziejai duoną valgo iš retai judančių ekspozicijų, kurias dažniausiai lanko turistai. Akivaizdu, kad nemažai vietos gyventojų miesto muziejuose nėra buvę ir, gaila, net nežino, kur jie yra (per vietinę TV teko girdėti apklausėlę, kurios rezultatai ir vertė padaryti tokią išvadą). Suprantama, juk ne kiekvieną dieną iškasama kokia praėjusio tūkstantmečio vertybė ar padovanojamas žymaus menininko šedevras.

Neužsidarė sutemus

“Jeigu Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą” – regis, toks yra posakis. Atsižvelgiant į šio straipsnio temą, galima būtų perfrazuoti: “Jeigu žmogus neina į muziejų, tai muziejus ateis pas jį”. Muziejų pajudinti iš vietos lygiai taip pat nelengva, kaip ir kalną. O vis dėlto gegužės 14-ąją įvyko šioks toks stebuklas: vienai dienai muziejininkai pakeitė muziejų darbo laiką ir duris žmonėms atvėrė neįprastu laiku – tuomet, kai paprastai jas uždarydavo, po 18 valandos.

Šis stebuklas vyko ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Beje, Tarptautinei muziejų dienai skirta akcija, pavadinta „Muziejų naktimi“, pirmą kartą buvo surengta 1999 metais. Tuomet vidurnaktį keli Europos muziejai svetingai atvėrė duris lankytojams.

Apie savo globotinius delfinų treneriai turėjo ką papasakoti smalsiems vaikams. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Dalyvavo per 1000

Šio renginio tikslas – atverti visuomenei turtingas muziejų ekspozicijas, sudominti kultūriniu paveldu įvairaus amžiaus lankytojus. Tokiu romantišku renginiu buvo siekiama sudominti ne tik vyresniuosius klaipėdiečius, bet ir jaunimą. Taip pat tai ir bandymas ieškoti naujų muziejaus veiklos formų.

Šiemet Prancūzijos muziejų direkcija „Muziejų naktyje – 2005“ pakvietė dalyvauti visos Europos muziejus. Į šį raginimą atsiliepė daugiau kaip 1000 visos Europos muziejų – nuo Skandinavijos iki Portugalijos.

Pirmą kartą į „Muziejų nakties“ projektą įsijungė net trys (beje, visiškai nesitarusios) uostamiesčio kultūros įstaigos – LDM P.Domšaičio galerija, Lietuvos jūrų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejai. Tarptautinei muziejų dienai abejingas liko Klaipėdos laikrodžių muziejus.

Viliojo šviesa

Kažin, kaip pasijaustume, jeigu naktį muziejuje atsidurtume visiškai vieni?.. Be šviesos, akistatoje su tyliais eksponatais ir galbūt net tarp jų slankiojančiais vaiduokliais. Atvėrę lankytojams duris naktį, muziejininkai nenorėjo jų šiurpinti girgždančiomis grindimis, paslaptingomis dejonėmis, sklindančiomis iš salių.

Atvirkščiai, muziejai naktį uždegė visas šviesas ir surengė savotiškus praeities vaiduoklių baidymo, šiuolaikinių dvasių prisišaukimo ritualus: skambėjo muzika, liejosi poezija, buvo demonstruojami filmai, valgoma, geriama ir grožimasi neįprastais reginiais. Pavyzdžiui, kaip delfinai ilsisi.

Apie šviesą prabilau ne šiaip sau. Šios 2005-ųjų „Muziejų nakties“ devizas – „Šviesa naktyje“.

Gamino žibintus

Bene turtingiausia buvo P.Domšaičio galerijoje surengta programa. Ne šiaip sau. Prieš keletą metų šis muziejus jau buvo surengęs panašų projektą.

Gegužės 14-osios vakarą P.Domšaičio galerija buvo pilna žmonių. Turbūt retai jų tiek išvysi vienu metu, o ypač naktį. Didžiulio susidomėjimo sulaukė kūrybinės dirbtuvės, kuriose buvo mokoma gaminti žibintus. Šviesą skleidžiantį daiktą susikurti norėjo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Žibintai buvo gaminami ne tik iš popieriaus, bet ir senų sofų spyruoklių, kurios, susuktos ir dailiai dekoruotos, atrodė itin originaliai. Paskui šie žibintai papuošė P. Domšaičo galerijos kiemelį. Juose plevenančios žvakių liepsnelės išties nebanaliai iliustravo šių metų renginio devizą – „Šviesą naktyje“.

Šviesos leitmotyvas nuskambėjo ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antro kurso studentų sukurtoje instaliacijoje, kuri naujai atskleidė Tomo Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę. Įvairių formų ir spalvų švytintys daiktai atrodė tarsi neatpažįstami skraidantys objektai.

Kitoje P.Domšaičio galerijos salėje klaipėdiečiai klausėsi muzikos ir poezijos – solistės Rūtos Kociūtės, pianistės Tamaros Prokopovič, poečių Daivos Molytės-Lukauskienės, Nijolės Kepenienės.

„Muziejų naktyje-2005“ pantomimos kompoziciją parodė klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas, o menininkų grupė „Žuvies akis“ muziejaus kiemelyje sukūrė instaliaciją šviesos tema.

Grojo armonikėle

Gerą nuotaiką sukūrė aktorės Virginijos Kochanskytės ir tapytojo Edvardo Malinausko teatralizuotas dialogas „Šviesa, rūkas, vanduo“, atskleidęs netikėtų abiejų menininkų draugystės aspektų. Pasirodo, E.Malinauskas ne tik patyręs jūros tapymo vilkas, bet dainininkas bei lūpinės armonikėlės virtuozas. Tuo galėjo įsitikinti visi P.Domšaičio galerijos svečiai.

Didžiulio susidomėjimo sulaukė kelionė su šviesomis Naujosios Gvinėjos skulptūrų ekspozicijoje, pavadinta „Pažintis su protėvių dvasiomis“. Ir taip mistiškai atrodančios skulptūros naujame kontekste, patamsiuose vos apšviestos tarsi įgavo kitą prasmę.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pakvietė prisiminti netolimą praeitį – sovietinį laikotarpį ir dar nespėjusius iš atminties daugeliui išsitrinti sovietinius reliktus. Kam žvalgytis pernelyg toli, kai ir keli dešimtmečiai, ypač jauniesiems klaipėdiečiams, atrodo nepažinta istorinė praeitis? – tarsi klausė šmaikštaudami muziejininkai.

Siūlė „vodkos“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje buvo eksponuojami jau senovinėmis vadintinos transporto priemonės – moskvičius, kariškas „gazikas“, motociklas „emka“. Tiesa, norėjosi kiek daugiau, įvairesnių to meto automobilių. Juolab kad tokių dar kartais išvysi net gatvėmis važinėjančių.

Pakiliai nuteikė ir kadaise Pergalės (dabar – Lietuvininkų) aikštėje stovėjusi patranka, prie kurios buvo galima nusifotografuoti. Ir improvizuotas „bufetėlis“ su legendiniais sovietiniais užkandžiais: marinuota silke, raugintais kopūstais, lašinukais su svogūnu ir, žinoma, jos prakilnybe „vodka“.

Bendravo su delfinais

Jūrų muziejus klaipėdiečius viliojo romantišku pasiplaukiojimu į Smiltynę. Į delfinariumą buvo galima patekti net iki 23 val. „Naktis su delfinais“ – taip „Muziejų nakčiai“ skirtą renginį pavadino Jūrų muziejaus darbuotojai.

Šis muziejus ir jo eksponatai išties unikalūs – jie gyvi. Dieną visi lankytojai gali juos išvysti. O ką jie veikia naktį? Muziejaus lankytojai turėjo retą progą savo akimis išvysti paprastai nematomą naktinį šių išmintingų gyvūnų gyvenimą. Apie tai, ką naktį veikia delfinai, apie jų gyvenimo būdą, skambant džiazo muzikai, vėlyvą gegužės vakarą pasakojo muziejaus lankytojams šių gyvūnų treneriai. O patys gyvūnai, regis, per daug nepurkštavo neįprastu laiku išvydę tiek daug krykštaujančių vaikų ir juos atvedusių suaugusiųjų. Tarsi suprasdami, kad „Muziejų naktis“ būna tik kartą per metus. Ir dar nemokama…

Pagerbė iškilų muziką

Lietuvos muzikinė visuomenė šiemet mini žymaus lietuvių muzikos veikėjo, dirigento, kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Klemenso Griauzdės 100-ąsias gimimo metines. Nors didesnė Maestro gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, tačiau jo vardas labai glaudžiai susijęs ir su Klaipėda.

Tęsia 50 metų

1946-1950 metais K. Griauzdė įkūrė ir vadovavo Klaipėdos muzikinės komedijos (muzikinės dramos) teatrui, kuriame pastatė ir dirigavo lietuvių ir užsienio autorių operas bei operetes (J. Švedo muzikinę pasaką „Eglė žalčių karalienė”, Dž. Rosinio operą „Sevilijos kirpėjas”, operetes – Ž. Ofenbacho „Perikolą”, B. Aleksandrovo „Manąją Giuzel”, I. Dunajevskio „Laisvąjį vėją”, R. Planketo „Kornevilio varpus” ir kt.).

K. Griauzdė organizavo ir dirigavo simfoniniams koncertams, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. 1953-iaisiais jis subūrė miesto mišrų chorą, kurio kelias tebesitęsia ir šiandien. Jau daugiau kaip 50 metų šio kolektyvo menines tradicijas tęsia choras „Klaipėda” (anksčiau – Klaipėdos liaudies operos teatro choras).

„Klaipėda“ – Kaune

Gegužės 28-ąją buvę profesoriaus studentai, Muzikos akademijos absolventai, pagerbdami savo mokytoją, Kaune surengė K. Griauzdės gimimo metinių minėjimą.

Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje įvyko įspūdingas koncertas. Jame dalyvavo keli chorai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus technikos universiteto mišrus choras „Gabija” (vadovė R. Viskantaitė), Kauno technologijos universiteto mišrus choras „Jaunystė” (vadovė D. Beinarytė), Kauno karininkų ramovės moterų choras (vadovė Z. Gerasina), Panevėžio moterų choras „Volungė” (vadovas A. Viesulas), Vilniaus moterų choras „Eglė” (vadovė K. Bieliavskaja), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Klaipėda” (vadovas K. Kšanas).

Tapo dainų švente

Visi kolektyvai pasirodė su įdomiomis, skirtingomis programomis, o koncerto pabaigoje nuaidėjo didžiulis, galingas, skambus jungtinis visų dalyvių choras, atlikęs tris dainas: K. V. Banaičio “Už jūrių marių”, Č. Sasnausko “Kur bėga Šešupė” (keisdamiesi dainų posmais dirigavo visų chorų vadovai) ir K. Griauzdės “Šienpjovių daina” (dirigentas K. Kšanas).

Įspūdingu renginiu Lietuvos chorai gražiai pagerbė daug Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusį menininką K. Griauzdę. Ši muzikos šventė tapo pakilia (nors ir nedidele) dainų švente.

Minės ir klaipėdiečiai

Birželio 6-ąją K. Griauzdės 100-ąsias gimimo metines minės ir klaipėdiečiai. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje su šiai progai parengtomis programomis pasirodys du chorai: S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vadovė A. Purlienė) ir miesto mišrus choras “Klaipėda” (vadovas K. Kšanas). Koncerte dalyvaus solistai D. Kužmarskytė, K. Bendikaitė, M. Gylys, V. Kliukinskas.

„Klaipėdos“ inf.

Stažuosis Austrijoje

Ovidijus Petkevičius

Du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai turės progą teatro šviesų ir vaizdo bei garso įgūdžius birželio mėnesį patobulinti stažuotėse, kurios vyks Austrijoje.

Ši galimybė atsirado bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, laimėjus Europos Sąjungos Leonardo da Vinčio programos koordinavimo paramos fondo konkursą. Konkurso specifiką apibrėžia paties projekto pavadinimas – „Lietuvos muzikinių teatrų techninių bei administracinių-vadybinių mokymo specialistų patirties mainai su Europos muzikiniais teatrais bei festivaliais“.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Klaipėdos ir Kauno valstybinių muzikinių teatrų administracijos bei techniniams darbuotojams 2005-2006 metais teks galimybė tobulintis 15-oje garsiausių Europos muzikinių teatrų bei festivalių. Iš Lietuvos į stažuotes turėtų vykti 28 žmonės. Grįžę stažuočių dalyviai turės parengti vizitų ataskaitas, supažindinti su naujovėmis bei apmokyti savo padalinių darbuotojus, aktyviai dalyvauti mokymuose bei kitokio pobūdžio projekto rezultatų sklaidoje.

Be stažuočių, projekto programoje numatyta specialių seminarų – susitikimų su mokymo įstaigų studentais ir moksleiviais organizavimas, studentų darbinė praktika teatruose. Sklaidos procese aktyviai dalyvauti sutiko 8 Lietuvos mokymo institucijos. Informacija bus skleidžiama ir Europos teatrų asociacijos, vienijančios per 80 Europos teatrų ir festivalių, konferencijose.

Iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro į stažuotę išvyksta du darbuotojai – vyriausiasis šviesos dailininkas Donatas Šimonis ir garso bei vaizdo režisierius Donatas Idrišiūnas. Pirmasis jų stažuosis Bregenzo mieste, šešių dešimtmečių istoriją turinčiame, muzikos profesionalams puikiai žinomame „Bregenzer Festspiele“ festivalyje. Šio festivalio kulminacija – populiarių operų spektaklių rengimas atviroje plaukiojančioje scenoje. Vasarą į spektaklių premjeras natūralioje gamtos apsuptyje pasiklausyti pasaulinio garso atlikėjų ir kūrinių susirenka publika iš viso pasaulio. Festivalis didžiuojasi ne tik pasaulinio garso atlikėjais, bet ir puikia organizacine struktūra, aukščiausio lygio techninių tarnybų darbuotojais bei ilgamete tarptautine patirtimi.

Garso ir vaizdo režisierius D. Indrišiūnas stažuosis Grazo miesto operos teatre. Neobarokinio stiliaus teatro pastate rodomos operos, operetės, miuziklai, baletai, netgi dramos spektakliai, vyksta koncertai ir tarptautiniai konkursai režisieriams bei scenografams. Šiais metais čia susirinkusieji stebės ir analizuos V.A. Mocarto „Figaro vedybų“ pastatymą.

Tikimasi, kad šių dvie-jų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojų stažuotė puikiai pravers ir rengiant VIII operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuris tradiciškai vyks rugpjūčio mėnesį.

“Klaipėdos” inf.

Virginijus VININGAS. Triptikas „Gimnazistės“. 2005 m. Akrilas, drobė, 3x49x64 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija

Gegužės 6 – liepos 5 dienomis Izraelyje atidaryta keturių Lietuvos kaligrafų paroda, kurioje savo kūrinius, be trijų vilniečių, eksponuoja ir klaipėdietis rašto meno meistras Algis Kliševičius.

Izraelio publika per vernisažą gyvai domėjosi lietuvių kaligrafija.

Lietuvos kaligrafijos paroda vyksta „Basiss“ skulptūros mokyklos parodų salėje. Tai privati skulptūros mokykla ir bronzos liejykla, kur šeimininkauja A. Kliševičiaus bendramokslis Dovydas Zundelovičius, palaikantis ryšius su savo kurso draugais dar nuo M.K. Čiurlionio meno mokyklos laikų. Jis ir pakvietė, pasak jo, „lietuviškiausius“ skirtingų kartų Lietuvos kaligrafus surengti ten parodą. Mat D. Zundelovičiaus įkurta skulptūros mokykla – su puikia parodų sale, kurioje jos rengiamos nuolat. Ši meno oazė, įsikūrusi Hadassa Neurimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifa miestų, gausiai lankoma izraeliečių.

Lietuvos kaligrafijos parodoje Izraelyje du mėnesius bus eksponuojami šio žanro metrų dailininkų Alberto Gursko, Algio Kliševičiaus, Rimvydo Kepežinsko ir jaunosios kartos atstovės Evelinos Paukštytės rašto meno darbai. Paroda – didelė, talpinanti kone šešias dešimtis įspūdingo formato lietuvių ketveriukės kaligrafijos kūrinių.

Kaip „Klaipėdai“ sakė A. Kliševičius, jis parodai Izraelyje atrinko 19 darbų iš sukurtų per pastaruosius trejus metus. Daugumą jų klaipėdiečiai jau matė, taigi nebus labai gaila, jei į Lietuvą jie ir nesugrįš. Mat izraeliečių susidomėjimas lietuvių kaligrafija – stebėtinai didelis.

Kas šiemet taps Klaipėdos kultūros magistrais?

Klaipėdos miestas jau trečią kartą pagerbs žymiausius menininkus ir kultūros darbuotojus, suteikdamas jiems Klaipėdos kultūros magistro vardą už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai.

Prieš dvejus metus įsteigusi šį apdovanojimą, Klaipėdos miesto savivaldybė kultūros magistrų vardus jau suteikė istorikui dr. Jonui Geniui, dailininkui prof. Algiui Kliševičiui, aktoriui Vytautui Paukštei, dirigentui Stasiui Domarkui, poetui Gintarui Grajauskui ir muzikologei prof. Daivai Kšanienei.

Šiemet vėlgi per miesto gimtadienį, rugpjūčio 1-ąją, Pilies muziejuje vyks iškilminga ceremonija, kurios metu į Klaipėdos kultūros magistrų ložę bus priimti ir pagerbti nauji (pagal apdovanojimo nuostatus – ne daugiau kaip trys) nariai. Pagal jau susiklosčiusią tradiciją jie bus apdovanoti auksiniais žiedais su deimantais, pagamintais renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdžiu, jiems bus įteikti vardą patvirtinantys dokumentai, pasirašyti Klaipėdos miesto mero.

Klaipėdos miesto savivaldybė kviečia Klaipėdos kūrybines sąjungas, kultūros institucijas, nevyriausybines organizacijas bei asmenis siūlyti pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui suteikti šiais metais.

Siūlant pretendentą pateikiama: pretendento gyvenimo aprašymas bei jo nuopelnų Klaipėdos miesto kultūrai aprašymas (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie apdovanojimus ir kita).

Pretendentus slaptu balsavimu vertins Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybės meras (komisijos pirmininkas), Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Kultūros skyriaus vedėjas bei vienuolika Kultūros ir meno tarybos narių.

Pasiūlymai priimami ir registruojami iki birželio 3 d. 16 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriuje (512 kab., Liepų g. 11), tel. pasiteirauti: 39 61 74, 39 61 75, 39 61 72.

„Klaipėdos“ inf.

Šiemet – apie fachverką, kitąmet – apie dvarus

Knygos viršelis.

Livija Grajauskienė

Leidykla “Libra Memelensis” išleido knygą “Klaipėdos fachverkas”, kurioje pristatoma šios iš visų Lietuvos miestų tik Klaipėdai būdingos medinės konstrukcijos istorija. Knygos leidimą inicijavo Klaipėdos miesto savivaldybė.

“Fachverkas – labiausiai pažeidžiama, nykstanti medinė konstrukcija, tad pirmąjį leidinį, reprezentuojantį Klaipėdos kultūros paveldą, nutarėme skirti būtent jam,”- sakė Paminklotvarkos skyriaus vedėja Rima Noreikienė. Beje, knygą ketinama padovanoti visų fachverkinių pastatų savininkams.

Pasak R. Noreikienės, iš pražių buvo planuota išleisti nedidelę brošiūrėlę plonais viršeliais. Tačiau “Libra Memelensis” direktoriaus Kęstučio Demerecko ir jo surastų rėmėjų – J. Naujelienės projektavimo firmos “Rokas” ir UAB “Uostamiesčio projektai” – dėka dienos šviesą išvydo rimtas leidinys. Jame apžvelgiama ir fachverko, ir miesto istorija, prisimenama, kokį indėlį į unikalios Lietuvoje konstrukcijos išsaugojimą įdėjo Paminklų konservavimo institutas.

Į knygą sudėta ir dar niekur nepublikuotos vizualinės medžiagos, ir naujų istorijos faktų. Literatūrine dalimi rūpinosi konstruktoriai Jurijus Bachitovas ir Kostas Frankas, įžanginį straipsnį ir reziumė trimis kalbomis parašė K. Demereckas.

Kitais metais planuojama išleisti knygą, skirtą Klaipėdos dvarams. R. Noreikienės žodžiais, norima priminti, kad tie dvarai egzistavo, nes dabar nyksta ne tik statiniai, bet ir pati Klaipėdos dvarų sąvoka.