„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

Lėlių cirko pasirodymai vyko tiesiog po atviru dangum, Mažvydo alėjoje.

Salomėja Burneikaitė

Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ Klaipėdoje vyko gegužės 6-8 dienomis ir šiemet buvo jau trečiasis. Į jį šiais metais atvyko ne tik geriausi Lietuvos lėlių teatrai, bet ir svečiai iš Estijos bei Latvijos. Festivalio renginiai vyko KU Menų fakulteto Mokomajame teatre, Žvejų kultūros rūmuose, senajame tabako fabrike, Mažvydo alėjoje, Klaipėdos etnokultūros centre. Ir tai nebuvo vien spektakliai…

Pirmuosius du festivalius rengė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai, padedami dėstytojų, kartu su Klaipėdos universiteto lėlių teatru „KU-KŪ“. Na, o šį, trečiąjį, – jau Klaipėdos lėlių teatras (www.leliuteatras.ku.lt), gražiai bendradarbiaudamas su savo buvusiosios Alma Mater Režisūros katedros studentais. Viskas keičiasi ir auga… Prisijungus jaunoms jėgoms, suaktyvėjo ir Klaipėdos lėlių teatro veikla. „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio festivalio.

Kodėl toks vardas?

Ogi šiaip sau! Kai 1998-aisiais Klaipėdos lėlininkai pirmą kartą išplaukė į tarptautinius vandenis, jie vyko į Estijoje rengiamą vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bananinė žuvis“ ir taip pat klausinėjo apie keistą šio pavadinimo kilmę. „Krakumų asilėlio“ vardas buvo „atspėtas“ 1997 m. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje, rengiant pirmąjį festivalį. Jame buvo rodomi tik kameriniai lėlių spektakliai, o dalyvavo profesionalūs Lietuvos lėlininkai.

Šiaip asilėlis yra keistas gyvūnas. Tai ne šiaip sau mažas asilas. Jis atėjęs iš vaikiškos dainelės – jaukus ir mažas, net poetiškas ir egzotiškas gyvūnas, kurį norisi globoti. O gal ir nupiešti, arba jam padainuoti. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot An-tuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš šalies.

O kodėl Karakumų?.. Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia daug peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Dykumą tenka įveikti, kad išgyventum. Bet dykumoje būna oazių…

Kauniečių pirštininių lėlių spektaklyje „Pagrandukas“ nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos.

Klaipėdiečių dieną…

Iš karto po atidarymo Žvejų kultūros rūmų Mažojoje salėje buvo parodytas klaipėdiečių spektaklis pagal lietuvišką pasaką „Vištytė ir gaidelis“. Tai jau antrasis Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybinis darbas, kuriam jaunoji menininkė pati rašė scenarijų, kūrė lėles, scenografiją ir dirbo su aktoriais. Matėme, kaip „seneliai“ Renata Kutaitė ir Linas Zubė, nesislėpdami už širmos, gyvai valdo lėles ir labai jaukiai seka pasaką, tarsi apie savo pačių gyvenimą. Nejučiom pagalvoji, kas šiame spektaklyje svarbiau – lėlės ar žmonės? Atrodo, kad čia nėra nesvarbių dalykų, nes spektaklis sumanytas taip, kad linksmai detektyviška istorija, šmaikščiai papasakota aktorių lyg žaidžiant su nesudėtingomis lėlėmis, verčia prisiminti, kaip kyla visi pasaulio konfliktai. Juokėsi žiūrėdami „Vištytę ir gaidelį“ ir vaikai, ir jų tėveliai, ir net mokytojai.

Antrasis Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Vienintelė“ skirtas suaugusiems žiūrovams ir jaunimui. Apie jį jau ne kartą buvo rašyta.

Atskleidė paslaptis

Tą pačią dieną besidominčius lėlių teatru klaipėdiečius svetingai sutiko ir Klaipėdos etnokultūros centras. Čia, prie tradicinės klaipėdietiškos „kafijos“, buvo surengta gausiai vaizdine medžiaga iliustruota diskusija „Lietuvos lėlių teatro metamorfozės“. Ją vedė šių eilučių autorė, prisimindama profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininką dailininką Stasį Ušinską, kurio 100 metų jubiliejų minime šiemet, ir pagrindinį dėmesį skirdama Vilniaus „Lėlės” teatrui. Diskusijoje dalyvavo šio teatro aktorė Nijolė Indriūnaitė. Viešnia atsakė į klausimus ir parodė kartu atsivežtą 14 minučių videospektaklį „Mergaitė su degtukais“, kurį kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite prieš keletą metų kūrė Lietuvos televizijai. Subtilus Anderseno pasaulis, atkurtas eiliuotais N. Indriūnaitės tekstais ir atgijęs ekrane trapių karpinių bei šešėlių pavidalais, atskleidė naujų lėliškų paslapčių. Belieka sulaukti pasirodant CD.

Pirmąją festivalio dieną užbaigė multimedijos ir muzikos projektas senajame tabako fabrike, kurį rengė jaunų menininkų duetas „ReadERRor“ iš Šiaulių, dalyvaujant klaipėdiečių grupei “Atika”. Multimedijų, kaip ir animacijos, kalba nėra svetima lėlių teatrui. Šis projektas – lyg alternatyva tradiciniam lėlių teatrui – siūlė naujas formas ir sulaukė gausaus būrio jaunimo, jau įpratusio lankytis renginiuose, vykstančiuose tabako fabrike.

Kas nauja tarp lėlių

Lėlių teatras – tai ne tik lėlės ir spektakliai. Šio festivalio organizatoriai stengėsi pristatyti kuo įvairesnes lėlių teatro galimybes. Multimedijos – naujosios technologijos, jau epizodiškai naudojamos šiuolaikiniuose lėlių teatrų spektakliuose, išbandant jų galimybes.

Tradiciniam lėlių teatrui atstovavo „Nykštuko“ teatras iš Kauno ir parodė pirštininių lėlių spektaklį „Pagrandukas“ pagal gerai žinomą pasaką. Jame nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos. Darius ir Jūratė Armanavičiai – šio teatro šeimininkai – ištikimi tradicinei lėlių teatro formai, tačiau savo spektakliuose visada sugeba „paslėpti“ ką nors neįprasto. Štai saulutė „Pagranduko“ spektaklyje: nors keletą kartų tekėjo ir leidosi, mažutėje scenoje matėme tik didžiulę saulėgrąžą, išraiškingai virš tvoros atkartojančią lėtą saulės kelią per dangų. Šis spektaklis buvo skirtas mažiausiems žiūrovams, kaip ir vilnietės Aurelijos Čeradejavaitės „Peliukas Antanas“ iš lėlių teatro „Žalia varna“ repertuaro. Tačiau šį spektaklį labiau tiktų vadinti edukacine programa mažiausiems, kurią vienai aktorei nesunku nuvežti į vaikų darželį, kavinę ar tiesiog didelę namų svetainę.

Svečių iš Latvijos – Liepojos savivaldybės teatro spektaklį „Saldus sapnas“ (rež. Dace Skadina) taip pat galima laikyti tradiciniu, nors jo širma – tik sąlyginė, o aktoriai vaidina gyvai, prieš save nešiodami įvairaus tipo lėles. Vadinamasis gyvasis planas šiandien ypač paplitusi išraiškos priemonė, kartais visai nelemianti meninės spektaklio kokybės.

Visai kitokias technines ir materialines galimybes turintys valstybiniai Kauno, Vilniaus „Lėlės“ ir Estijos lėlių teatrai parodė dėmesį kukliam „Karakumų asilėlio“ festivaliui, suteikdami galimybę Klaipėdos žiūrovams pamatyti spektaklius, kuriuos kūrė daug didesnės trupės, turinčios geras apšvietimo galimybes, specialų techninį personalą ir tikras dirbtuves su įranga.

Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pasaka apie lietaus lašelį“ (rež. Olegas Žiugžda) buvo toks akinančiai baltas tiesiogine, t.y. spalvų prasme, ir kartu toks vaivorykštiškas, kad mažyliai iš netikėtumo sėdėjo prasižioję, o jų mamos net ašarą slapčia braukė, matydamos laimingas savo atžalas. Nors meninės lėlių teatro kalbos prasme lyg ir nieko naujo čia nebuvo, svarbiausia – laimingas žiūrovas, patiriantis džiaugsmą ir išgyvenantis susitikimą su gėriu.

Iš medžio šakų

Kolegų iš Estijos spektaklis „Senoji motušė Kunks“ (rež. Andres Dvinjaninovas) buvo vaidinamas, kaip ir kolegų iš Latvijos, originalo kalba, tačiau žiūrovai supratingai reagavo į tai, kas vyko scenoje. Spektaklio adresatas – aiškiai ne mažiausi žiūrovai, tačiau laivo katastrofą patyrusio jūreivio istorija atrodė suprantama ir atpažįstama. Iš tradicinio lėlių teatro atributų šiame spektaklyje dalyvavo tik dvi lėlės, sukonstruotos iš seno medžio šakų. Visa kita – kintanti aplinka, šešėlių teatro principu kuriama, kartas apgaubianti vaidybos aikštelę medžiaginė jūra, iš laivo rakandų ir daiktų vietoje sudėliojami personažai. Dviejų žmonių meilės istorija skleidėsi pirmapradiškam gamtos pasauliui susiduriant su šiuolaikine civilizacija. Motušę Kunks rimtai išgąsdino „realybės šou“ elementas, kai veiksmo metu naudojama tikra vaizdo kamera, čia pat transliuojant vaizdus, filmuojamus scenoje ir žiūrovų salėje.

Vilniaus „Lėlė“ į „Karakumų aslėlį“ atvežė Nijolės Indriūnaitės pjesės „Muzikinė dėžutė“ (V. Odojevskio apsakymo „Miestelis tabokinėje“ motyvais) pastatymą. Rimo Driežio talkinama, spektaklį režisavo dailininkė Julija Skuratova. Tai vaidinimas šeimai apie neturintį su kuo pasikalbėti berniuką. Žiūrovams matant iš senų daiktų ir aktorių improvizacijų gimsta teatras, įvilktas į mistišką rūbą. Vaiko ir tėvų nesusikalbėjimo tema spektaklyje kontrasto principu ryškėja per miniatiūrines tėvų figūras už širmos, spirale judantį žaislinį traukinuką, spektaklyje naudojamus autentiškus daiktus – spausdinimo ir siuvimo mašinėles, padidintas senas nuotraukas albume. Varpeliai, plaktukai, volelis, spyruoklė – tai vis daiktų teatro elementai, atpažįstami šiuolaikiniame Europos lėlių teatre.

Apie asilėlininkus

Festivalį „Karakumų asilėlis“ rengė, organizavo, darbus atliko ir jame dalyvavo daugybė žmonių. Kūrybiniu darbu daug prisidėjo studentai ir Klaipėdos miesto vaikai. Taip, taip, būtent vaikai.

Būtina paminėti „Lėlių cirką“, vykusį tiesiog po atviru dangumi gegužės 7-ąją Mažvydo alėjoje. Jo sumanytoja ir režisierė – Režisūros katedros studentė Birutė Šinkūnaitė (dėst. Roma Lukoševičiūtė ir Irena Bierontaitė). Lėlių cirko forma buvo pasirinkta norint plačiau parodyti įvairias lėlių teatro galimybes. Vienu metu keliose aikštelėse, skambant muzikai, vyko lėlių cirko pasirodymai, trumpi vaidinimai, kuriuose dalyvavo Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro vaidybos studijos „Trepsė“, vaikų ir jaunimo klubų „Švyturys“, „Draugystė“ artistai su Živilės Dargytės kurtomis lėlėmis, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai ir net Kretingos vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkai. Visi jie – tikri entuziastai, savo vadovų dėka žinantys, kad lėlės – ne žaislai, o lėlių teatras – labai įdomi meno rūšis, padedanti patirti neįtikėtinai paslaptingų dalykų ir teikianti džiaugsmo.

Festivalio „Karakumų asilėlis“ dailininkių – Dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių Viktorijos Dambrauskaitės ir Agnės Stonytės oranžiniai asilėliai išsiskirstė ir iškeliavo su svečių kolektyvais, klaipėdiečiams palikdami ryškių asilėlininkų šventės prisiminimų.

Koncertas, vaidinantis spektaklį

Koncertas, vaidinantis spektaklį

Muzikiniame vaidinime „Žaidimai Dievo laukuose“ V. Pupšys atlieka Poeto vaidmenį, o V. Kojelytė – poeto Moters.

Gitana Gugevičiūtė

Apie Virgio Pupšio projektą – vieno veiksmo muzikinį vaidinimą „Žaidimai Dievo laukuose“ – spaudoje nenutylėta: skaitytojas (būsimas žiūrovas) buvo supažindintas su projekto atsiradimo aplinkybėmis, koncepcija, „turiniu“ ir pan. Todėl gegužės 4-ąją Klaipėdoje įvykus tikram premjeriniam „parodymui“, galima bandyti išsakyti šiokius tokius analitinius pastebėjimus apie matytą reginį. Be abejo, vis dar plojimais palydint premjerą (tokį nestabilų tvarinį, dar besikeisiantį ir besitransformuosiantį), tačiau jau su tam tikru šališku kritiškumu.

Gimė iš įspūdžio

Šį projektą kūrė išties įspūdinga komanda: Virgis Pupšys (idėjinis vadas ir muzikos autorius), Gintaras Gutauskas (deja, jau prieš keletą metų miręs tekstų autorius ir spektaklio axis – pagrindinis veikėjas, suvaidintas V. Pupšio), Sigitas Poškus (libreto autorius), Ramūnas Kaubrys (režisierius), Vida Kojelytė (aktorė), Inga Briazkalovaitė (baleto artistė), Vladimiras Konstantinovas (chorinių aranžuočių autorius), Nidas Arkušauskas (spektaklio dailininkas) ir didžiulė grupė džiazo atlikėjų…

Iš anksto buvo galima tikėtis, kad šiame spektaklyje tikrai nestigs geros muzikos (V. Pupšys – muzikinio teatro artistas – pakankamai žymus bardas, kuriantis muziką pagal tikros, t.y. profesionalios, poezijos tekstus). Galima laukti šiek tiek teatro (kūrėjai iš anksto atsiribojo nuo sceninio žanro „spektaklis“), na, ir kažkokiu būdu atseikėjamos poezijos (veikėjas juk poetas!)…

Akivaizdu, kad projektas gimė iš įspūdžio, kurį G. Gutausko kūryba ir gyvenimas sukėlė V. Pupšiui, todėl sudėtinga atspėti, kur yra „įsimylėjusiojo“, o kur režisieriaus (R. Kaubrio) klaidos. Tenka apsieiti be šių kategorijų.

Nugali muzika

Šiame vaidinime bandoma tris aiškias kategorijas – muziką, žodį ir judesį (veiksmą) – priversti transformuotis ir jungtis: prozinis žodis tampa poetiniu, muzikinis garsas virsta melodija, o paskui (kai žodis paliečiamas muzikos) ir daina; judesys, ieškodamas atsvaros realiame veiksme, tampa šokiu…

Bandymas trims elementams suteikti lygias galimybes scenoje vis dėlto baigiasi rezultatu, vadinamu „koncertas“, – tai muzikos (vienareikšmiškai) pergalė prieš visus kitus scenoje bandomus diegti elementus… Nors spektaklio kūrėjai visų pirma ir pabrėžia muzikinio dėmens svarbą (vieno veiksmo muzikinis vaidinimas), vis dėlto nepatrauklus pernelyg akivaizdus schematiškumas, jau minėtasis „koncertinis“ scenarijus: šiek tiek padeklamuojama eilių, pacituojamas Ekleziastas ar Senasis Testamentas, šiek tiek imituojama vaidyba, padainuojama daina, ir vėl viskas iš pradžių – tekstas, apvaidinimas, daina… Viskas lygiomis dalimis. Na, beveik lygiomis…

I. Briazkalovaitei teko du vaidmenys – poeto Mylimosios ir Mirties, kurią poetas G. Gutauskas vadino savo mylimąja… Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jokios audros

Spektaklio dailininkas siūlo minimalią ir, sakyčiau, vykusią scenografiją: prieš save žiūrovas regi ištemptą virvę, ant kurios skalbinių segtukais prisegti popieriaus lapai (eilėraščių rankraščiai). Anapus virvės – muzikantų instrumentai. Šiapus – varganas kilimėlis, ant kurio kraštų išdėliotos knygos: tai Poeto (akt. V. Pupšys) namai, gyvenimas. Toji virvė gali žymėti takoskyrą tarp poezijos ir muzikos. Galime manyti, kad šiapus – rupi gyvenimo poezija, o anapus – dangiškasis akompanimentas. Neabejoju, kad akylesnis žiūrovas turi savo ir galbūt kur kas tikslesnę versiją.

Tad nesuprantama, kodėl šis scenografijos „aksesuaras“ (čia apie virvę) taip ir lieka nepanaudotas: prie savo rankraščių Poetas berods prisiliečia tik kartą. Moteris, nirštanti dėl nenormalaus Poeto gyvenimo būdo (rašo jis naktimis, o dienomis dažniausiai guli ir žiūri į lubas!), tik atsargiai nusega vieną lapą, kurį, atsargiai paglamžiusi, vėl prisega segtuku… Jokios audros – kad ir „žaidžiamos“ Dievo laukuose…

Minusas ar pliusas?

Knyga (poezija, kūryba) yra Poeto užuovėja, saugi erdvė, į kurią eina Moteris (akt. V. Kojelytė) – daugiau proziška nei poetiška, daugiau daiktiška nei iracionali… Poeto realybė ir kasdienybė Moteriai nepatogi, todėl vaidinimo pabaigoje ji palieka Poetą Mirčiai.

Įtempčiau mąstant, aktorės V. Kojelytės vaidybos trūkumus (anemiškumą, paviršutiniškumą, vienaplaniškumą) galima interpretuoti ir kaip privalumus: atėjusi į Poeto erdvę, ji (Moteris) sklaido tai vieną, tai kitą knygą, skaito posmus, krauna knygas į savo kelioninį lagaminą (lyg galėtų jame sutalpinti visą Poeto gyvenimą!), imituoja domėjimąsi knyga, kiekvienu savo veiksmu liudydama, kad ji kažką veikia, pati nežinodama kam. Tai jos veikėjai tinka: vaidinimo Moteris išties nežino, ką veikti su knyga, nes ji – kito (juslinio) pasaulio atstovė. Kas kita Poetas – iš jo buvimo scenoje tikėtasi kur kas daugiau: organikos, gyvybės, galų gale – „vaidmens“…

Kaip žengia Mirtis

Poetas, Moteris (mylimoji), kilimėlis – viskas pernelyg pilka ir kasdieniška, net ne kasdieniška, o skurdu. Apima jausmas, kad būtent tu, o ne aktorius sėdi skylėtu chalatu prieš išsipusčiusius svečius…

Kita vertus, ne kasdienybė čia svarbiausia, nors būtent jos vaizdavimas akivaizdžiai nukreipia į tai, kas nėra kasdieniška. Vaidinime kur kas svarbesnės filosofinės gyvenimo, meilės, mirties kategorijos. Mirtis (akt. I. Briazkalovaitė) čia ir yra reikšmingiausia: būtent jai skirtas visas dėmesys (šalia Poeto ji atsiranda kur kas anksčiau nei Moteris), jos grožiui, elegancijai, taupiam judesiui, teatrališkumui. Jos įspūdinga laikysena, sceninis

(-iai) kostiumas (-ai). Jai atleistinas tiesiog šiaip sau vaikštinėjimas šalia žmogaus – savo buvimu scenoje Mirtis nuolat pabrėžia laikinumą, grėsmingą ėjimą link „žaidimų pabaigos“.

O tie žaidimai amžinybės akivaizdoje negudrūs: vienas kito gaudymas, švelniai išreikšta erotika, išsiskyrimas… Teatrine prasme – neįdomūs, lengvai nuspėjami ir seniai tapę banaliais štampais žaidimai. Šiame žaidimų pasaulyje Mirtis, atrodo, vienintelė žino, ką daro, – griežtais judesiais ji surenka Poeto knygas į vieną krūvą, ant kurios padėjęs galvą jis ir užmiega, susivyniojęs į savo palaikį gyvenimą (kilimą) – viena geriausių (jei ne pati geriausia) spektaklio scenų.

Niuansai – giliau

Beje, apie poezijos ir muzikos santykį – jis turėtų būti labai subtilus. Daina – tai žodžio ir melodijos simbiozė. Vienodu ritmu pulsuojantys organizmai. Neginčytina, kad V. Pupšys – profesionalus muzikas, G. Gutauskas – įdomus, geras poetas. Savo eilėraščiais jis tęsė tai, ką vienas pirmųjų pradėjo ir iki pat šios dienos savo kūryba deklaruoja G. Patackas, o dar anksčiau atrado Bodleras. G. Gutausko poezija orientuota į paraboles, joje atviras erotiškumas, išradingai kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų – tai skoningai intonuojama, žodinga poezija. Formų, kalbėjimo būdų, tematikos įvairovė nukreipia skaitytoją suvokimo, kad G. Gutauskas – plataus diapazono kūrėjas, link.

V. Pupšys – daugiau klasikinis bardas, tęsiantis šiek tiek pritilusią, bet vis dar gyvą dainuojamosios poezijos tradiciją. Kiek monotoniškas ir nelankstus, nors tikrai vienas geriausių Lietuvoje.

Ir štai rezultatas: melodija atskleidžia tekstuose slypintį egzistencinį, dramatinį momentą, bet nebelieka eilėse įamžinto poeto gebėjimo juokauti, kurti šmaikščius kalambūrus ir vienu vieninteliu sakiniu nurodyti, kad visa, ką jis sako, slypi kur kas giliau nei eilutėse… Muzika tarytum uždraudžia pažinti tekstų atspalvius ir niuansus…

Skatina atversti knygą

Užbaigsiu šiek tiek „eretiškai“: V. Pupšio projektas privertė prisiminti visa, kas skaityta apie jėzuitus: apie jų siekį šviesti ir lavinti visuomenę, formuoti jos nuomonę; apie „mokyklinį teatrą“, kuris nepuoselėjo jokių meninių ambicijų, bet ugdė, lavino, švietė ir vaidinimo dalyvius, ir jo stebėtojus.

Vaidinimo kūrėjai ir dalyviai skatina atsiversti G. Gutausko knygą (bet kurią – „Pasivaikščiojimas be šuns“, „Žaidimai Dievo laukuose“ ar kūrybos rinktinę, sudarytą iš geriausių šio poeto eilėraščių – „Metas keliaut, mylimoji“) ir pradėti asmeninę pažintį su ne taip seniai gyvenusiu tikrai įdomiu žmogumi ir kūrėju… Vadinasi – pavyko?

Muziejai naktį baidė vaiduoklius

Muziejai naktį baidė vaiduoklius

VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių sukurta instaliacija visiškai pakeitė T.Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Regis, nieko negali būti stabilesnio, kaip muziejų darbo laikas. Jam neturi įtakos politinės partijos, metų laikai ir net kuklūs muziejininkų atlyginimai. Ir jokių didelių akibrokštų iš šios gana tiksliai tiksinčios kultūros sistemos vargu ar galėtumei tikėtis…

…Jeigu ne itin judria tapusi mūsų sąmonė, trokštanti atraktyvumo, efektų, skandalų. (Kokie muziejuose skandalai?! Nebent kokį šedevrą kas iš po nosies nugvelbtų…) Įprasta, kad muziejai duoną valgo iš retai judančių ekspozicijų, kurias dažniausiai lanko turistai. Akivaizdu, kad nemažai vietos gyventojų miesto muziejuose nėra buvę ir, gaila, net nežino, kur jie yra (per vietinę TV teko girdėti apklausėlę, kurios rezultatai ir vertė padaryti tokią išvadą). Suprantama, juk ne kiekvieną dieną iškasama kokia praėjusio tūkstantmečio vertybė ar padovanojamas žymaus menininko šedevras.

Neužsidarė sutemus

“Jeigu Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą” – regis, toks yra posakis. Atsižvelgiant į šio straipsnio temą, galima būtų perfrazuoti: “Jeigu žmogus neina į muziejų, tai muziejus ateis pas jį”. Muziejų pajudinti iš vietos lygiai taip pat nelengva, kaip ir kalną. O vis dėlto gegužės 14-ąją įvyko šioks toks stebuklas: vienai dienai muziejininkai pakeitė muziejų darbo laiką ir duris žmonėms atvėrė neįprastu laiku – tuomet, kai paprastai jas uždarydavo, po 18 valandos.

Šis stebuklas vyko ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Beje, Tarptautinei muziejų dienai skirta akcija, pavadinta „Muziejų naktimi“, pirmą kartą buvo surengta 1999 metais. Tuomet vidurnaktį keli Europos muziejai svetingai atvėrė duris lankytojams.

Apie savo globotinius delfinų treneriai turėjo ką papasakoti smalsiems vaikams. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Dalyvavo per 1000

Šio renginio tikslas – atverti visuomenei turtingas muziejų ekspozicijas, sudominti kultūriniu paveldu įvairaus amžiaus lankytojus. Tokiu romantišku renginiu buvo siekiama sudominti ne tik vyresniuosius klaipėdiečius, bet ir jaunimą. Taip pat tai ir bandymas ieškoti naujų muziejaus veiklos formų.

Šiemet Prancūzijos muziejų direkcija „Muziejų naktyje – 2005“ pakvietė dalyvauti visos Europos muziejus. Į šį raginimą atsiliepė daugiau kaip 1000 visos Europos muziejų – nuo Skandinavijos iki Portugalijos.

Pirmą kartą į „Muziejų nakties“ projektą įsijungė net trys (beje, visiškai nesitarusios) uostamiesčio kultūros įstaigos – LDM P.Domšaičio galerija, Lietuvos jūrų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejai. Tarptautinei muziejų dienai abejingas liko Klaipėdos laikrodžių muziejus.

Viliojo šviesa

Kažin, kaip pasijaustume, jeigu naktį muziejuje atsidurtume visiškai vieni?.. Be šviesos, akistatoje su tyliais eksponatais ir galbūt net tarp jų slankiojančiais vaiduokliais. Atvėrę lankytojams duris naktį, muziejininkai nenorėjo jų šiurpinti girgždančiomis grindimis, paslaptingomis dejonėmis, sklindančiomis iš salių.

Atvirkščiai, muziejai naktį uždegė visas šviesas ir surengė savotiškus praeities vaiduoklių baidymo, šiuolaikinių dvasių prisišaukimo ritualus: skambėjo muzika, liejosi poezija, buvo demonstruojami filmai, valgoma, geriama ir grožimasi neįprastais reginiais. Pavyzdžiui, kaip delfinai ilsisi.

Apie šviesą prabilau ne šiaip sau. Šios 2005-ųjų „Muziejų nakties“ devizas – „Šviesa naktyje“.

Gamino žibintus

Bene turtingiausia buvo P.Domšaičio galerijoje surengta programa. Ne šiaip sau. Prieš keletą metų šis muziejus jau buvo surengęs panašų projektą.

Gegužės 14-osios vakarą P.Domšaičio galerija buvo pilna žmonių. Turbūt retai jų tiek išvysi vienu metu, o ypač naktį. Didžiulio susidomėjimo sulaukė kūrybinės dirbtuvės, kuriose buvo mokoma gaminti žibintus. Šviesą skleidžiantį daiktą susikurti norėjo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Žibintai buvo gaminami ne tik iš popieriaus, bet ir senų sofų spyruoklių, kurios, susuktos ir dailiai dekoruotos, atrodė itin originaliai. Paskui šie žibintai papuošė P. Domšaičo galerijos kiemelį. Juose plevenančios žvakių liepsnelės išties nebanaliai iliustravo šių metų renginio devizą – „Šviesą naktyje“.

Šviesos leitmotyvas nuskambėjo ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antro kurso studentų sukurtoje instaliacijoje, kuri naujai atskleidė Tomo Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę. Įvairių formų ir spalvų švytintys daiktai atrodė tarsi neatpažįstami skraidantys objektai.

Kitoje P.Domšaičio galerijos salėje klaipėdiečiai klausėsi muzikos ir poezijos – solistės Rūtos Kociūtės, pianistės Tamaros Prokopovič, poečių Daivos Molytės-Lukauskienės, Nijolės Kepenienės.

„Muziejų naktyje-2005“ pantomimos kompoziciją parodė klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas, o menininkų grupė „Žuvies akis“ muziejaus kiemelyje sukūrė instaliaciją šviesos tema.

Grojo armonikėle

Gerą nuotaiką sukūrė aktorės Virginijos Kochanskytės ir tapytojo Edvardo Malinausko teatralizuotas dialogas „Šviesa, rūkas, vanduo“, atskleidęs netikėtų abiejų menininkų draugystės aspektų. Pasirodo, E.Malinauskas ne tik patyręs jūros tapymo vilkas, bet dainininkas bei lūpinės armonikėlės virtuozas. Tuo galėjo įsitikinti visi P.Domšaičio galerijos svečiai.

Didžiulio susidomėjimo sulaukė kelionė su šviesomis Naujosios Gvinėjos skulptūrų ekspozicijoje, pavadinta „Pažintis su protėvių dvasiomis“. Ir taip mistiškai atrodančios skulptūros naujame kontekste, patamsiuose vos apšviestos tarsi įgavo kitą prasmę.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pakvietė prisiminti netolimą praeitį – sovietinį laikotarpį ir dar nespėjusius iš atminties daugeliui išsitrinti sovietinius reliktus. Kam žvalgytis pernelyg toli, kai ir keli dešimtmečiai, ypač jauniesiems klaipėdiečiams, atrodo nepažinta istorinė praeitis? – tarsi klausė šmaikštaudami muziejininkai.

Siūlė „vodkos“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje buvo eksponuojami jau senovinėmis vadintinos transporto priemonės – moskvičius, kariškas „gazikas“, motociklas „emka“. Tiesa, norėjosi kiek daugiau, įvairesnių to meto automobilių. Juolab kad tokių dar kartais išvysi net gatvėmis važinėjančių.

Pakiliai nuteikė ir kadaise Pergalės (dabar – Lietuvininkų) aikštėje stovėjusi patranka, prie kurios buvo galima nusifotografuoti. Ir improvizuotas „bufetėlis“ su legendiniais sovietiniais užkandžiais: marinuota silke, raugintais kopūstais, lašinukais su svogūnu ir, žinoma, jos prakilnybe „vodka“.

Bendravo su delfinais

Jūrų muziejus klaipėdiečius viliojo romantišku pasiplaukiojimu į Smiltynę. Į delfinariumą buvo galima patekti net iki 23 val. „Naktis su delfinais“ – taip „Muziejų nakčiai“ skirtą renginį pavadino Jūrų muziejaus darbuotojai.

Šis muziejus ir jo eksponatai išties unikalūs – jie gyvi. Dieną visi lankytojai gali juos išvysti. O ką jie veikia naktį? Muziejaus lankytojai turėjo retą progą savo akimis išvysti paprastai nematomą naktinį šių išmintingų gyvūnų gyvenimą. Apie tai, ką naktį veikia delfinai, apie jų gyvenimo būdą, skambant džiazo muzikai, vėlyvą gegužės vakarą pasakojo muziejaus lankytojams šių gyvūnų treneriai. O patys gyvūnai, regis, per daug nepurkštavo neįprastu laiku išvydę tiek daug krykštaujančių vaikų ir juos atvedusių suaugusiųjų. Tarsi suprasdami, kad „Muziejų naktis“ būna tik kartą per metus. Ir dar nemokama…

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Norvegų “Ligoninė” gydo sielą ar kūną?

Žymaus norvego choreografo J. Stromgreno “Ligoninė” – be ligonių. Joje karaliauja šeštojo dešimtmečio dvasia ir trys seselės nešvariais chalatais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Violeta Milvydienė

IX tarptautinis festivalis “Naujasis Baltijos šokis-2005” šiemet startavo Klaipėdoje – mūsų dėmesiui pasiūlytas pirmasis, tačiau ir vienintelis festivalinis kūrinys.

Mecenatas pamiršo

Teisybės dėlei reiktų priminti, jog Vilniaus nacionaliniame dramos teatre gegužės 3-9 dienomis savo darbus pristatė 8 užsienio trupės ir 7 lietuvių choreografai (beje, tarp jų – klaipėdietė, KU MF Choreografijos katedros absolventė, teatrologijos magistrė, šiuo metu studijuojanti Roterdamo šokio akademijoje, A. Šeiko-Sarulienė).

Paradoksas – sostinės žiūrovui atitenka liūto dalis, nors festivalio mecenatas yra uostamiesčio UAB – “Philip Morris Lietuva”. Kita vertus, deja, Klaipėdoje kol kas nėra gerų sąlygų (pvz., savotiškos erdvės ar alternatyvaus teatro scenos etc.) plačiau organizuoti tokio masto renginį. Be to, būtų sudėtinga sukviesti gausią atitinkamą publiką. Tad vieną kitą spektaklį išvystame tik rengėjo – Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir miesto savivaldybės geranoriškumo dėka.

Anšlago nebuvo

Dar balandžio mėnesį Klaipėdoje vykusioje spaudos konferencijoje festivalį pristatė LŠIC atstovai A. Imbrasas ir V. Karpušenkovas bei šių eilučių autorė, taip pat kalbėjusi radijo stotyje ,,Vox Marris”. Be to, miesto spaudoje, o ypač išsamiai “Duryse”, buvo pateikta informacija apie šį prestižinį festivalį ir jo dalyvius. Taigi reklamos – daugiau nei visais praėjusiais metais.

Tačiau gegužės pirmosios (beje, sekmadienio, Motinos ir Pasaulinės darbininkijos dienos švenčių, Lietuvos įstojimo į ES metinių) vakarą Dramos teatro salę pripildė vos pusė čia galėjusių tilpti žiūrovų, o įpusėjus spektakliui keletas iš jų paliko savąsias vietas…

Suglumino atmosfera

Uostamiestyje trupė iš Norvegijos vieši antrą kartą – “Naujojo Baltijos šokio-2001” metu buvo parodytas jos spektaklis “Ten”, ironiškai pasakojantis apie morališkai suluošintų Rytų Europos gyventojų mąstymo prieštaringumus.

Žymus Šiaurės šalių menininkas, sparčiai išgarsėjęs choreografas bei režisierius J. Stromgrenas šįkart šiuolaikinio šokio “gurmanams” pateikė dar visiškai “šviežią”, bet gana “aštrų patiekalą” – naująjį savo darbą “Ligoninė” (premjera įvyko Rygoje balandžio pabaigoje).

Tik įžengus į salę, kiek suglumino iš anksto sukurta spektaklio atmosfera – atviroje scenoje lyg manekenai nuobodžiauja dvi medicinos seserys, kurių veidai net baltesni už jų chalatus. Tiesą sakant, pastarieji labai nešvarūs, kaip ir visa ligoninės palata. Ši ir avanscenoje pastatyta lova išlieka tuščia – nė vieno paciento. Pasirodo tik trečioji seselė – pagal veido išraišką, eisenos manierą bei pakeltą toną galima suprast – vyriausioji…

Juokas pro ašaras

Prologas rutuliojasi gana lėtai – daug šnekama tarpusavyje paties choreografo sukurta “nonsensine” kalba, susidedančia iš padrikų prancūzų, rusų, rumunų kalbos žodžių, kiek vėliau tiesiog šaukiama, – matyt, piktinamasi, nesulaukiant ligonių. Toliau veiksmas įgauna pagreitį – seserys ima drastiškai žaloti save, daužyti viena kitą, paskui dviese nuskausmina trečiąją. Pagalbos procesas atliekamas itin skubiai, tarsi sugreitintame filmo kadre, bet, kas svarbiausia ir neįprasta, grubiai, pasityčiojant, rėkiant ir spjaudantis.

Šie bei tolimesni vaidybiniai fragmentai (medikamentų spintelės rakto ieškojimas, narkotinių medžiagų atradimas, o prisirijus jų – poveikio demonstravimas ir kt.) nejučia sukelia nenumaldomą juoką, dar tiksliau – juoką pro ašaras (teatleidžia skaitytojai už banalybę).

Norėta šokiruoti?

Spektaklio choreografija – daugiau nei minimalistinė – vos keletas plastiškų pasikartojančių judesių frazių, pradžioje atliekamų vienos, prisijungiant kitai, dar vėliau – trečiai veikėjai. Per valandą parodytos vos 3 panašios šokio scenelės, trunkančios po 4-5 minutes, visos kitos situacijos – teatrinės, kuriose labiau pasireiškė aktoriniai G. Glans, A. Opdal ir I. Damon gebėjimai. Reikia pripažinti – jų vaidyba gana įtaigi ir, net keista, iššaukianti ne pasibjaurėjimą, o atvirkščiai, simpatiją bei gailestį. Ir dar… galbūt norėta šokiruoti – kitaip kokiam tikslui tie nuogi sėdmenys, nukreipti į žiūrovų salę – visos nepateisinamų veiksmų grandinės kulminacija?

Aišku viena – šioje 6-ojo dešimtmečio izoliuotoje ir asociatyvioje provincijos klinikoje – “Ligoninėje” – neįmanoma pagydyti nei kūno, nei sielos.

Pagerbė iškilų muziką

Pagerbė iškilų muziką

Lietuvos muzikinė visuomenė šiemet mini žymaus lietuvių muzikos veikėjo, dirigento, kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Klemenso Griauzdės 100-ąsias gimimo metines. Nors didesnė Maestro gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, tačiau jo vardas labai glaudžiai susijęs ir su Klaipėda.

Tęsia 50 metų

1946-1950 metais K. Griauzdė įkūrė ir vadovavo Klaipėdos muzikinės komedijos (muzikinės dramos) teatrui, kuriame pastatė ir dirigavo lietuvių ir užsienio autorių operas bei operetes (J. Švedo muzikinę pasaką „Eglė žalčių karalienė”, Dž. Rosinio operą „Sevilijos kirpėjas”, operetes – Ž. Ofenbacho „Perikolą”, B. Aleksandrovo „Manąją Giuzel”, I. Dunajevskio „Laisvąjį vėją”, R. Planketo „Kornevilio varpus” ir kt.).

K. Griauzdė organizavo ir dirigavo simfoniniams koncertams, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. 1953-iaisiais jis subūrė miesto mišrų chorą, kurio kelias tebesitęsia ir šiandien. Jau daugiau kaip 50 metų šio kolektyvo menines tradicijas tęsia choras „Klaipėda” (anksčiau – Klaipėdos liaudies operos teatro choras).

„Klaipėda“ – Kaune

Gegužės 28-ąją buvę profesoriaus studentai, Muzikos akademijos absolventai, pagerbdami savo mokytoją, Kaune surengė K. Griauzdės gimimo metinių minėjimą.

Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje įvyko įspūdingas koncertas. Jame dalyvavo keli chorai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus technikos universiteto mišrus choras „Gabija” (vadovė R. Viskantaitė), Kauno technologijos universiteto mišrus choras „Jaunystė” (vadovė D. Beinarytė), Kauno karininkų ramovės moterų choras (vadovė Z. Gerasina), Panevėžio moterų choras „Volungė” (vadovas A. Viesulas), Vilniaus moterų choras „Eglė” (vadovė K. Bieliavskaja), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Klaipėda” (vadovas K. Kšanas).

Tapo dainų švente

Visi kolektyvai pasirodė su įdomiomis, skirtingomis programomis, o koncerto pabaigoje nuaidėjo didžiulis, galingas, skambus jungtinis visų dalyvių choras, atlikęs tris dainas: K. V. Banaičio “Už jūrių marių”, Č. Sasnausko “Kur bėga Šešupė” (keisdamiesi dainų posmais dirigavo visų chorų vadovai) ir K. Griauzdės “Šienpjovių daina” (dirigentas K. Kšanas).

Įspūdingu renginiu Lietuvos chorai gražiai pagerbė daug Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusį menininką K. Griauzdę. Ši muzikos šventė tapo pakilia (nors ir nedidele) dainų švente.

Minės ir klaipėdiečiai

Birželio 6-ąją K. Griauzdės 100-ąsias gimimo metines minės ir klaipėdiečiai. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje su šiai progai parengtomis programomis pasirodys du chorai: S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vadovė A. Purlienė) ir miesto mišrus choras “Klaipėda” (vadovas K. Kšanas). Koncerte dalyvaus solistai D. Kužmarskytė, K. Bendikaitė, M. Gylys, V. Kliukinskas.

„Klaipėdos“ inf.

Šokis lenkiasi žiūrovui

Šokis lenkiasi žiūrovui

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė

Tarptautinė šokio diena – tai diena, kuri suartina visus pasaulio šokio žmones. Tą dieną šokis lenkiasi žiūrovui, prabyla žmogaus kūnu į žmogaus širdį, protą ir vaizduotę. Ir ne tik tą dieną…

“Aguonėlei” – 100

Šiemetinis Tarptautinės šokio dienos renginys Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje buvo ypatingas – juo pažymėtas lietuviško šokio ,,Aguonėlė” pirmojo pasirodymo scenoje šimtmetis.

Be to, pakviesti į šventę atvyko ir aktyviai joje dalyvavo mūsų bendraminčiai – Vilniaus kolegijos Menų fakulteto šokio pedagogikos ir Žemaitijos kolegijos Telšių Šokio ir muzikos pedagogikos katedrų pedagogai bei studentai.

Rytą visus susirinkusiuosius į P. Domšaičio paveikslų galeriją prasmingai pasveikino katedros vedėja doc. T. Zinčiukienė ir Menų fakulteto prodekanė doc. E. Savukynaitė. Glaustu istoriografiniu pranešimu “Aguonėlės keliu” mokslinę teorinę konferenciją pradėjo doc. A.Gražulienė. Toliau sekė minėtų katedrų studentų kartu su pedagogais paruošti teoriniai moksliniai darbai. Pranešimai – labai skirtingi, jų tematika – įvairi, o gvildenami klausimai ar reiškiamos mintys – svarbios ir įdomios ir esamų, ir būsimųjų choreografų auditorijai. Mūsiškei katedrai atstovavo IV kurso studentai: S. Basanavičiūtė (“Liaudies žaidimų panaudojimas choreografų kūryboje”) ir V. Gabenytė (“Paukštis lietuvių liaudies pasaulėjautoje ir choreografijoje”, abiejų vadovė – prof. J. Čapaitė) bei V. Stirbys su pranešimu “Iš klumpių gyvenimo istorijos” (darbo vadovė – doc. A. Gražulienė). Konferenciją vedė ketvirtakursė E. Rudytė, pabaigoje rimtai ir su humoro gaidele darbus pakomentavo katedros įkūrėjas ir buvęs ilgametis jos vedėjas profesorius emeritas J. Gudavičius.

Vakarinio koncerto programa, sudaryta iš pačių studentų sukurtų kompozicijų, padvelkė ypatingu akademiškumu. Jaunimui skirtą mūsų katedros absolventės A. Butkauskaitės, ketvirtakursių G. Nutautaitės, V. Stirbio, D. Žilinsko bei su-brandintą pedagogų J. Čapaitės ir V. Mačiulskio choreografiją pakylėtai, meniškai sušoko studentų šokių ansamblis “Vėtrungė” (vadovai – prof. J. Čapaitė, doc. A. Gražulienė ir doc. V. Mačiulskis). Žaismingai į studentijos tarpą įsiliejo mažieji Jaunimo centro tautinių šokių ansamblio ,,Vijurkas” (meno vadovė – V. Šleinienė) ir choreografijos studijos “Inkarėlis” (direktorė – I. Gelgutienė, vadovė – J. Budrienė) šokėjėliai. Jie linksmai įgyvendino antro kurso merginų (G. Valaitytės, D. Pakalnytės, V. Rimaitės, M. Ruginytės) vaikiškos kūrybos daigelius (pedagogai – prof. J. Čapaitė ir lekt. J. Januška).

Paskutinis akordas, apvainikavęs šventės finalą, – tai artistiškųjų koncerto vedėjų – studentų G. Puleikytės ir D. Žilinsko kvietimas visiems dalyviams, taip pat garbingiems dekanato bei rektorato svečiams ir žiūrovams – mokantiems ar nemokantiems šokti – kartu sužaisti “Aguonėlę”.

Toliau susitikimo ir bendravimo džiaugsmas tęsėsi dar artimesnėje atmosferoje – vakaronėje “Po Terpsichorės stogu”.

Geriausias “narkotikas”

Festivalį “Šokio vizija” antrus metus paeiliui organizuoja Klaipėdos jaunimo centras su jo direktoriumi, renginio krikštatėviu A. Bagdonavičiumi bei vaikų ir jaunimo šokių ansamblio ,,Vijurkas” meno vadove V. Šleiniene priešakyje. Reikia tikėtis, jog ši šventė taps gražia pavasario tradicija ne tik pažymint Tarptautinę šokio dieną, bet ir toliau propaguojant įvairią vaikams ir jaunimui skirtą choreografiją (o ypač puoselėjant tautinį šokį) mūsų mieste.

Šis festivalis įdomus vien tuo, jog scenoje žiūrovai išvydo spalvingą šokio stilių paletę, o ir patiems atlikėjams bei jų vadovams, manau, buvo naudinga ir džiugu dalyvauti, pamatyti vieniems kitus, galbūt ir kažko pasimokyti.

Beveik penkias valandas gegužės 12-ąją Dramos teatre trukusiame šokio maratone dalyvavo daugiau kaip 30 kolektyvų iš uostamiesčio, Gargždų, Skuodo, Mažeikių mokyklų, klubų, kultūros ir pramogų centrų bei muzikos mokyklų. Kadangi nebuvo ypatingos atrankos, scenoje turėjo galimybę pasirodyti beveik visi, pareiškę tokį norą. Ir jei kompozicijos nepasižymėjo originalesne choreografija (gal tik kiek aukštesniu atlikimo lygiu nei pernai), skaičiai išties įspūdingi – šventėje dalyvavo 530 šokėjų, buvo parodyta 70 tautinio ir istorinio, charakterinio ir pramoginio, modernaus bei estradinio stiliaus kompozicijų.

Kaip gražų pavyzdį norėčiau išskirti pačių festivalio šeimininkų vijurkiečių dinamiškai sušoktą tautinių šokių pynę, energingą ritminės merginų grupės (vadovė – I. Stankevičienė) choreografiją bei pirmuosius, dar nedrąsius pačių mažiausių ansamblio dalyvių pramoginio šokio žingsnius, atliktus kartu su vadove L. Šleiniute ir jos partneriu. Pastarieji sukėlė ypač daug publikos ovacijų, beje, kaip ir scenoje vis dažniau šokantys vaikinai (anksčiau ryškiai dominavo merginų grupės).

Nepaisant kai kurių pasirodymų neskoningumo ar net vulgarumo apraiškų (mat kai kurių kompozicijų choreografija, muzika ir kostiumai neatitiko atlikėjų amžiaus, o kai kuriems šokėjams stokojo elementarios sceninės kultūros), vis dėlto reikia pasidžiaugti, jog šokis lyg vijurkas veržiasi į sceną, užvaldo jaunųjų žiūrovų simpatijas ir visiems suteikia daug teigiamų emocijų. Pasak festivalio sielos V. Šleinienės, šokis – pats geriausias “narkotikas”.

Stažuosis Austrijoje

Stažuosis Austrijoje

Ovidijus Petkevičius

Du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai turės progą teatro šviesų ir vaizdo bei garso įgūdžius birželio mėnesį patobulinti stažuotėse, kurios vyks Austrijoje.

Ši galimybė atsirado bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, laimėjus Europos Sąjungos Leonardo da Vinčio programos koordinavimo paramos fondo konkursą. Konkurso specifiką apibrėžia paties projekto pavadinimas – „Lietuvos muzikinių teatrų techninių bei administracinių-vadybinių mokymo specialistų patirties mainai su Europos muzikiniais teatrais bei festivaliais“.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Klaipėdos ir Kauno valstybinių muzikinių teatrų administracijos bei techniniams darbuotojams 2005-2006 metais teks galimybė tobulintis 15-oje garsiausių Europos muzikinių teatrų bei festivalių. Iš Lietuvos į stažuotes turėtų vykti 28 žmonės. Grįžę stažuočių dalyviai turės parengti vizitų ataskaitas, supažindinti su naujovėmis bei apmokyti savo padalinių darbuotojus, aktyviai dalyvauti mokymuose bei kitokio pobūdžio projekto rezultatų sklaidoje.

Be stažuočių, projekto programoje numatyta specialių seminarų – susitikimų su mokymo įstaigų studentais ir moksleiviais organizavimas, studentų darbinė praktika teatruose. Sklaidos procese aktyviai dalyvauti sutiko 8 Lietuvos mokymo institucijos. Informacija bus skleidžiama ir Europos teatrų asociacijos, vienijančios per 80 Europos teatrų ir festivalių, konferencijose.

Iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro į stažuotę išvyksta du darbuotojai – vyriausiasis šviesos dailininkas Donatas Šimonis ir garso bei vaizdo režisierius Donatas Idrišiūnas. Pirmasis jų stažuosis Bregenzo mieste, šešių dešimtmečių istoriją turinčiame, muzikos profesionalams puikiai žinomame „Bregenzer Festspiele“ festivalyje. Šio festivalio kulminacija – populiarių operų spektaklių rengimas atviroje plaukiojančioje scenoje. Vasarą į spektaklių premjeras natūralioje gamtos apsuptyje pasiklausyti pasaulinio garso atlikėjų ir kūrinių susirenka publika iš viso pasaulio. Festivalis didžiuojasi ne tik pasaulinio garso atlikėjais, bet ir puikia organizacine struktūra, aukščiausio lygio techninių tarnybų darbuotojais bei ilgamete tarptautine patirtimi.

Garso ir vaizdo režisierius D. Indrišiūnas stažuosis Grazo miesto operos teatre. Neobarokinio stiliaus teatro pastate rodomos operos, operetės, miuziklai, baletai, netgi dramos spektakliai, vyksta koncertai ir tarptautiniai konkursai režisieriams bei scenografams. Šiais metais čia susirinkusieji stebės ir analizuos V.A. Mocarto „Figaro vedybų“ pastatymą.

Tikimasi, kad šių dvie-jų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojų stažuotė puikiai pravers ir rengiant VIII operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuris tradiciškai vyks rugpjūčio mėnesį.

“Klaipėdos” inf.

Klaipėdiečio kaligrafiją galima pamatyti Izraelyje

Virginijus VININGAS. Triptikas „Gimnazistės“. 2005 m. Akrilas, drobė, 3x49x64 cm. Nerijaus JANKAUSKO fotoreprodukcija
Klaipėdiečio kaligrafiją galima pamatyti Izraelyje

Gegužės 6 – liepos 5 dienomis Izraelyje atidaryta keturių Lietuvos kaligrafų paroda, kurioje savo kūrinius, be trijų vilniečių, eksponuoja ir klaipėdietis rašto meno meistras Algis Kliševičius.

Izraelio publika per vernisažą gyvai domėjosi lietuvių kaligrafija.
Lietuvos kaligrafijos paroda vyksta „Basiss“ skulptūros mokyklos parodų salėje. Tai privati skulptūros mokykla ir bronzos liejykla, kur šeimininkauja A. Kliševičiaus bendramokslis Dovydas Zundelovičius, palaikantis ryšius su savo kurso draugais dar nuo M.K. Čiurlionio meno mokyklos laikų. Jis ir pakvietė, pasak jo, „lietuviškiausius“ skirtingų kartų Lietuvos kaligrafus surengti ten parodą. Mat D. Zundelovičiaus įkurta skulptūros mokykla – su puikia parodų sale, kurioje jos rengiamos nuolat. Ši meno oazė, įsikūrusi Hadassa Neurimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifa miestų, gausiai lankoma izraeliečių.

Lietuvos kaligrafijos parodoje Izraelyje du mėnesius bus eksponuojami šio žanro metrų dailininkų Alberto Gursko, Algio Kliševičiaus, Rimvydo Kepežinsko ir jaunosios kartos atstovės Evelinos Paukštytės rašto meno darbai. Paroda – didelė, talpinanti kone šešias dešimtis įspūdingo formato lietuvių ketveriukės kaligrafijos kūrinių.

Kaip „Klaipėdai“ sakė A. Kliševičius, jis parodai Izraelyje atrinko 19 darbų iš sukurtų per pastaruosius trejus metus. Daugumą jų klaipėdiečiai jau matė, taigi nebus labai gaila, jei į Lietuvą jie ir nesugrįš. Mat izraeliečių susidomėjimas lietuvių kaligrafija – stebėtinai didelis.

Kas šiemet taps Klaipėdos kultūros magistrais?

Kas šiemet taps Klaipėdos kultūros magistrais?

Klaipėdos miestas jau trečią kartą pagerbs žymiausius menininkus ir kultūros darbuotojus, suteikdamas jiems Klaipėdos kultūros magistro vardą už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai.

Prieš dvejus metus įsteigusi šį apdovanojimą, Klaipėdos miesto savivaldybė kultūros magistrų vardus jau suteikė istorikui dr. Jonui Geniui, dailininkui prof. Algiui Kliševičiui, aktoriui Vytautui Paukštei, dirigentui Stasiui Domarkui, poetui Gintarui Grajauskui ir muzikologei prof. Daivai Kšanienei.

Šiemet vėlgi per miesto gimtadienį, rugpjūčio 1-ąją, Pilies muziejuje vyks iškilminga ceremonija, kurios metu į Klaipėdos kultūros magistrų ložę bus priimti ir pagerbti nauji (pagal apdovanojimo nuostatus – ne daugiau kaip trys) nariai. Pagal jau susiklosčiusią tradiciją jie bus apdovanoti auksiniais žiedais su deimantais, pagamintais renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdžiu, jiems bus įteikti vardą patvirtinantys dokumentai, pasirašyti Klaipėdos miesto mero.

Klaipėdos miesto savivaldybė kviečia Klaipėdos kūrybines sąjungas, kultūros institucijas, nevyriausybines organizacijas bei asmenis siūlyti pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui suteikti šiais metais.

Siūlant pretendentą pateikiama: pretendento gyvenimo aprašymas bei jo nuopelnų Klaipėdos miesto kultūrai aprašymas (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie apdovanojimus ir kita).

Pretendentus slaptu balsavimu vertins Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybės meras (komisijos pirmininkas), Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Kultūros skyriaus vedėjas bei vienuolika Kultūros ir meno tarybos narių.

Pasiūlymai priimami ir registruojami iki birželio 3 d. 16 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriuje (512 kab., Liepų g. 11), tel. pasiteirauti: 39 61 74, 39 61 75, 39 61 72.

„Klaipėdos“ inf.

Šiemet – apie fachverką, kitąmet – apie dvarus

Šiemet – apie fachverką, kitąmet – apie dvarus

Knygos viršelis.

Livija Grajauskienė

Leidykla “Libra Memelensis” išleido knygą “Klaipėdos fachverkas”, kurioje pristatoma šios iš visų Lietuvos miestų tik Klaipėdai būdingos medinės konstrukcijos istorija. Knygos leidimą inicijavo Klaipėdos miesto savivaldybė.

“Fachverkas – labiausiai pažeidžiama, nykstanti medinė konstrukcija, tad pirmąjį leidinį, reprezentuojantį Klaipėdos kultūros paveldą, nutarėme skirti būtent jam,”- sakė Paminklotvarkos skyriaus vedėja Rima Noreikienė. Beje, knygą ketinama padovanoti visų fachverkinių pastatų savininkams.

Pasak R. Noreikienės, iš pražių buvo planuota išleisti nedidelę brošiūrėlę plonais viršeliais. Tačiau “Libra Memelensis” direktoriaus Kęstučio Demerecko ir jo surastų rėmėjų – J. Naujelienės projektavimo firmos “Rokas” ir UAB “Uostamiesčio projektai” – dėka dienos šviesą išvydo rimtas leidinys. Jame apžvelgiama ir fachverko, ir miesto istorija, prisimenama, kokį indėlį į unikalios Lietuvoje konstrukcijos išsaugojimą įdėjo Paminklų konservavimo institutas.

Į knygą sudėta ir dar niekur nepublikuotos vizualinės medžiagos, ir naujų istorijos faktų. Literatūrine dalimi rūpinosi konstruktoriai Jurijus Bachitovas ir Kostas Frankas, įžanginį straipsnį ir reziumė trimis kalbomis parašė K. Demereckas.

Kitais metais planuojama išleisti knygą, skirtą Klaipėdos dvarams. R. Noreikienės žodžiais, norima priminti, kad tie dvarai egzistavo, nes dabar nyksta ne tik statiniai, bet ir pati Klaipėdos dvarų sąvoka.