Apie meilę ir šėtoną – su pipiriukais ir druskyte

Ana (Rūta Bunikytė) ir baronas Hiugas (Ramūnas Šeputis).

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Pilies teatrui – dvidešimt metų, o žiūrovams – dar viena, jau trisdešimt septintoji, premjera „Naktiniai svečiai“, kurią pastatė kūrybos kibirkštimis nepaliaujantis žaižaruoti šio teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda.

Vaidino ir šunelis

Tie, kurie nuosekliai domisi A. Vizgirdos kūryba, patvirtins – šio režisieriaus minties šuorus nelengva nuspėti. Kiekviena premjera kuo nors nustebina – vienus sužavi, kitus – šokiruoja. A.Vizgirdą galima būtų vadinti režisieriumi provokatoriumi, nuolat ieškančiu netradicinių dialogo su žiūrovais formų.

Tai vyksta, pasirenkant neįprastą vaidinimo aikštelę, dramaturginę medžiagą ar įleidžiant šviežio aktorinio kraujo: Pilies teatre kartu su teatro mokslų neragavusiais įvairių profesijų žmonėmis vaidina Klaipėdos dramos, Muzikinio teatro aktoriai, KU Menų fakulteto Režisūros katedros studentai. O pastarajame spektaklyje vaidino net A. Vizgirdos augintinė, miniatiūrinė kalaitė Sofė, visą spektaklį guviai kaišiojusi galvytę iš specialiai jai pasiūto krepšelio.

„Naktiniuose svečiuose“ aktoriai ne tik dainuoja, bet ir šoka. Neūžaugos (Vytas Aleknavičius ir Dalia Bikauskaitė) ir Šėtonas (Šarūnas Juškevičius).

Žiūrovai – scenoje

Vienas naujausios premjeros “Naktiniai svečiai” netikėtumų – spektaklis vyko ne teatro salėje, o Žvejų rūmų scenoje. Be jokių užkulisių, su neretušuota, visiškai apnuoginta scenos dėže, kurioje žiojėja tamsūs kampai, kabo trosai ir kiti paprastai žiūrovams neregimi rakandai.

Nors, pasak A. Vizgirdos, jokia naujiena žiūrovus pasisodinti scenoje. Tačiau šįkart toks režisūrinis sprendimas nuskambėjo itin savitai.

Unikali spektaklio “Naktiniai svečiai” vaidybos vieta vykusiai panaudota. Metalinėmis kopėčiomis į savotišką “balkoną” užlipęs Žiulis maksimaliai praplečia vaidybos aikštelę ir spektakliui suteikia didesnės erdvės įspūdį.

Tačiau spektaklis scenoje, “atsitvėrus” nuo didžiulės žiūrovų salės uždanga, turi ir vieną minusą. Vaidinimams čia aiškiai per prasta akustika. Turint galvoje ir tai, kad “Naktiniai svečiai” – muzikinis spektaklis, kuriame aktoriai ne tik kalba, bet ir nemažai dainuoja. Todėl aktorių balsai čia išskysta – personažai kalba ir dainuoja be mikrofonų, kolonėlės muziką transliuoja labai lokaliai, dešinėje pusėje sėdintys žiūrovai negirdi, ką kalba aktoriai kairiame kampe. O spektaklio veiksmo aikštelės balansuoja tarsi ant svarstyklių – nuo vienos pusės prie kitos – erdvė labai plati, ir žiūrovui tenka gaudyti ne tik vos girdimus žodžius, bet neretai, pakilus nuo kėdžių, ir vaizdus.

Visi dainuoja

Kita vertus, žiūrovus “padėti” į ne visai tradicines vietas – A. Vizgirdos “arkliukas”. Šiam režisieriui patinka, kai aktoriai alsuoja į veidą, kai neišvengiamas itin gyvas žiūrovų ir vaidinančiųjų akių kontaktas. Tačiau nebelieka ir to paslaptingo atstumo, kuris reginį pakylėja virš įprasto bendravimo, paverčia jį ne visai realybę atkartojančia iliuzija.

Kitas “Naktinių svečių” netikėtumas – tai miuziklas, kuriame visi dainuoja gyvai. Galima būtų ginčytis, ar vertėjo A. Vizgirdai imti būtent tokią medžiagą, o aktorius, kurie šiaip jau nėra profesionalūs dainininkai, priversti ir dainuoti. Gerai, kad nebuvo mikrofonų, kurie ypač jautriai fiksuoja kiekvieną, net ir minimalų “važiavimą” pro šalį. Ir tikrai gerai, kad šalia mažiau ar daugiau patyrusių Pilies teatro aktorių vaidina puikūs profesionalai – Muzikinio teatro artistas Šarūnas Juškevičius ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė. Iš jų sklindanti jėga atgaivina spektaklį ir ypač gelbsti kiek padriką pirmąjį veiksmą.

Dominyka (Jolanta Puodėnaitė) – fatališka moteris, vedanti vyrus iš proto. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Trūko visumos

Premjera, kurią teko stebėti šių eilučių autorei, buvo išskirtinai orientuota į jubiliejų: su būriu rinktinių svečių, puokštėmis gėlių ir, greičiausiai, su tuo susijusiu aktorių jauduliu. Todėl kiek išskydusi laike ir erdvėje. Jubiliejinių “Naktinių svečių” ritmas buvo vangokas, be trokštamo veržlumo. Regis, spektakliui nieko neturėjo trūkti: Ainos Zinčiukaitės kostiumai – stilingi, ne tiesmukiškai atkartojantys laikmetį. Ypač įspūdingi “femme fatale” – Dominykos (J.Puodėnaitė) apdarai, išryškinatys ryškų šio personažo charakterį. Kaip visada, išmoningos dailininko Anatolijaus Klemencovo dekoracijos – su paslėptais netikėtumais, spektakliui suteikiančiais dinamikos.

Tačiau vis dėlto spektakliui trūko visumos ir sodrumo. Žaidimo būta, tačiau jis prapleveno kažkur paviršiumi, užkabindamas tik retkarčiais.

Ir dar. Kartais aktoriai elgiasi pernelyg familiariai, nesugebėdami išlaikyti subtilios distancijos tarp gyvenimo ir spektaklio realybės: vadina žiūrovus tikrais jų vardais, spektaklį stebėjusiam Gediminui Pranckūnui primena apie jo vadovaujamo Dramos teatro sceną…

Prismaigstė “špilkų”

Prieš premjerą A. Vizgirda užsiminė, kad “Naktiniai svečiai” – spektaklis apie meilę. Bežiūrint paaiškėja, kad ir apie šėtoną, kuris nevengia kišti savo letenų net prie pačių tauriausių dalykų. Bet apie meilę ir šėtoną galima kalbėti visaip. A. Vizgirda neapsibrėžė dramatiško miuziklo žanru. Praeina beveik visas pirmas veiksmas, kol žiūrovui pavyksta pagauti įmantrias “Naktinių svečių” žaidimo taisykles. O jos tarsi specialiai supainiotos: kad žiūrovas liktų kiek burną pravėręs iš nuostabos ar kiek pasipiktinęs. Gaila, tačiau tekstas girdėjosi prastai, o dainavimas buvo pakankamai dekoratyvus ir nesuteikiantis pernelyg daug informacijos nežinantiems siužeto.

Tik po kurio laiko pradedi įsikirsti, kad “Naktiniai svečiai” – ne šiaip dramatiška meilės istorija, o reginys, prismaigstytas visokių “špilkų” ar sąsajas su dabartimi paryškinančių ironiškų muzikinių citatų (kaip antai liaudiška muzikinė parafrazė “Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių…”). Tačiau jos nėra nuoseklios, lyg tarp kitko, todėl vėliau pagalvoji: gal ne visai ir būtinos? Antra vertus, jeigu nebūtų šių dalykų, meilės istorija “Naktiniai svečiai” – kad ir su šėtoniškom užmačiom, atrodytų kiek per lėkšta. Visi spektaklyje patiekti “vizgirdiški” išmislai – tai tarsi pipiriukai su druskyte. Kad pernelyg garsiai neraudotume žiūrėdami ir nepasijustume lyg atsidūrę kokioje muilo operoje.

Spektaklio kūrėjai tarsi sako: neverta sureikšminti dar vienos meilės istorijos. Bus dar ne viena meilė, ne viena istorija. Ir ne viskas šiame pasaulyje yra taip, kaip kartais atrodo…

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Ilzė Abika (Latvija) instaliacinio charakterio personalinėje parodoje “Bendra būtis” gretino sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų, daiktų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus.

Goda Giedraitytė

Gegužės pradžioje per Lietuvą geležinkeliais nuvilnijęs trijų Baltijos šalių grafikos vagonas, be kitų miestelių, reikšmingai stabtelėjo ir dar trijose meno stotyse – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pastarosios stoties – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir Dailės parodų rūmų – meno eismo reguliuotojai, aršiai mosuodami raudonomis kultūros įspėjimo lazdelėmis, buvo paskutinieji, pasveikinę grafikos triumfą. Tad kuo įdomus buvo sustojimas Klaipėdoje?..

Kuo arčiau žmogaus

Visų pirma – skirtingomis ekspozicinėmis erdvėmis. Klaipėdos dailės parodų rūmus okupavo jungtinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų pajėgos, o Kultūrų komunikacijų centre (KKC) burkavo darnus LT-LV duetas. KKC salėje įsikūrė latvių menininkės Ilzės Abikos instaliacinio charakterio personalinė paroda “Bendra būtis”, kurioje autorė gretina sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus. Greta, kiemelyje, bolavo Ryčio Naglio Baltušniko specialiai šiam projektui sukurtos, metalo paviršiaus grafiškumą išryškinančios planšetės.

Toks erdvių pasidalinimas buvo būdingas ir kitiems miestams (Vilniuje grafika buvo pristatoma traukinio vagone ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Kaune – Grafikos bei “Meno parko” galerijose, Rotušės aikštėje) ir, be abejonės, liudijo parodos kuratorių – menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir grafikės Jūratės Rekevičiūtės – siekį kiek įmanoma labiau priartinti meną prie žmogaus.

Darėm, darėm… Didžiausią linoraižinį sukūrė trys dailininkės, o jį atspaudė visi į vernisažą Klaipėdos dailės parodų rūmuose suplūdę žiūrovai. Nagi, išvyniokim, pažiūrėkim, ką padarėm… Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Migravo iki paribių

Antra – charakteris. Eksponuoti darbai pasižymėjo individualiu estampo suvokimu ir interpretavimu. Aiškių riboženklių, kiek galima plėsti estampo ribas, nusakyta nebuvo. Todėl pastarosios migravo net iki metalo bei tekstilės paribių.

Kita vertus, įdomu buvo pastebėti, jog visų trijų Baltijos šalių atstovų darbai pasižymėjo konceptualiosios meno krypties pabrėžtimi. Teminis ratas balansavo nuo gyvenimo būties ir prasmės paieškų, postmodernistinės visuomenės ydų ir banalumo išviešinimo iki klasikinio meno reiškinių metamorfozės, dialogo tarp dabarties ir istorijos.

Nepaisant idėjinio prado emfazės, techninė ir (arba) medžiaginė kūrinių pusė svariai demonstravo savo privalumus. Daugumos autorių darbai akcentavo novatoriškas technologines galimybes.

Ypač ryškiai parodoje buvo eksploatuojama skaitmeninės spaudos žaliava. Tarp pastarosios gerbėjų paminėtini Janis Murovskis (LV), Inga Heamagi (EE), Mall Nuke (EE). Tačiau skaitmeninė fotografija šių autorių darbuose tik atskaitos taškas, priemonė norimam rezultatui išgauti. Virš jos klojasi menininko vizijų, jausmų ir minčių pasauliai. Vienam tai – smėlėtų pėdų ir rato padangų atspaudai, Andy Varholo ar klasikinės tapybos atvaizdų parafrazės (M. Nuke), kitam – pamatas tradicinių grafikos priemonių autentiškumui išryškinti (J. Murovskis), dar kitam – santykio tarp pirminės ir šiuolaikinės grafikos paieškos (I. Heamagi).

Varijavo atspaudais

“Grynosios” grafikos priemone parodoje smaginosi tik Lidija Dubauskienė, pristačiusi mozaikinę linoraižinio dėlionę. Laikui užmušti iš atskirų žmogaus veidelių, kuriuose vienu atveju akcentuojama akių, kitu – burnos įdubos, menininkė sukūrė “Žaidimų sąsiuvinį”, iš tolo susiliejantį į savotišką vizualų elektros rozečių multiplį.

Kęstutis Grigaliūnas, kaip visada, buvo ištikimas autorinei kūrybinei raiškai. Ir šįkart, pasitelkdamas trafaretinę spaudą, autorius manipuliavo ne tik mėgiamais pop-art motyvais, bet ir kandžia ironija, reklaminių šūkių ar saviįtaigos kursų reminiscencijomis (“Žiemą šlapintis į kelnes malonu, tačiau nerekomenduotina”).

Visiškai tiesiogiai atspaudu varijavo Rasa Žmuidienė, estampui panaudojusi savo pačios kūną. Raudonų pėdų ženklai keturių popieriaus lakštų paviršiuje, persisunkę nuo mėlynos spalvos kūno pėdsakų, apeliavo į kūną, kaip įrankį perteikti mintims, jausmams ir idėjoms.

Kūno ir sielos santykį analizuoja ir menininkė iš Latvijos Liena Bondarė. Priešpastatydama šilkografinius “miegančios” ir “svajojančios moters” atvaizdus bei pro fotoatspaudus ant stiklo prasimušančias videoprojekcijas, autorė kvestionuoja vienatvės ir nesugebėjimo suprasti kitą paraleles.

Gyvenimo ratu…

…keliauja ir klaipėdietis Romas Klimavičius, iki minimalumo nugludintomis priemonėmis – juoda linija ant baltos drobės – brėžiantis simbolinę laiko ir begalybės perspektyvą. Baltą drobulės spindesį išryškina greta eksponuojami menininko metalo plastikos objektai – surūdiję paviršiai ir nuo jų palengva lašantis vanduo simboliškai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tiesioginį rūdžių pakąstą paviršių, ekshibicionistiškai deklaruodama metalo ir vandens sąlyčio rezultatus, eksponuoja ir estė Aili Vahtrapuu.

Pasitelkdama anaiptol ne grafikos, bet tekstilės techniką, gyvenimo rato bei santykio tarp dabarties ir praeities temą tęsia ir menininkė Siiri Tammsaar (EE). Fotoatspaudus ant drobės eksploatuoja ir Eglė Vertelkaitė, kaip visuomet ironiškai ir atvirai žvelgdama į šiandieninio gyvenimo aplinką ir būtį.

Sumušė rekordą

Trečia, kuo įdomus buvo grafikos traukinio atvykimas į Klaipėdą, tai – didžiausias grafikos kūrinys, sukurtas Lietuvoje. 16 m² linoraižinį, kuriame vaizduojamas visas projekto vyksmas (kelionė šiapus Baltijos į Lietuvą, turas per Lietuvą autostrada ir geležinkeliais, visi organizatoriai, partneriai, rėmėjai bei galiausiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos tautų draugystė), sukūrė trys Lietuvos grafikės: E. Vertelkaitė, L. Dubauskienė ir J. Rekevičiūtė, o atspaudė visi parodoje dalyvavę žiūrovai. Inicijuota grafikos kūrinio gimimo akcija “užkabino” ne tik vaikus; noras bent trumpam pabūti menininku buvo stipresnis už nedrąsą ar nejaukumą.

Apibendrinant – projektas pavyko. Idėja – verta dešimtuko, o rezultatas – malonumas žiūrovams, komunikacijos džiaugsmas dalyviams. Jau vien todėl, jog po gana ilgos kaimyninių valstybių tylos jos vėl kartu eksponuoja savo menininkų kūrybą ir diskutuoja apie grafikos meno situaciją šiandien bei ateitį rytoj.

Kita vertus, deklaruotas menininkų protestas prieš institucijas ir siekis būti čia ir dabar, nelaukiant premijų ar pripažinimo, gal ir nebuvo ypač drastiškas, daugiau nuosaikus. Tačiau juk svarbiausia, anot kuratoriaus I. Kazakevičiaus, kad kūrinys keltų kuo daugiau asociacijų ir kuo platesniam meno vartotojų ratui – tuomet jis tampa socialiai aktyvesnis, o pristatomas reiškinys susilaukia daugiau dėmesio, vadinasi, – ir didesnio žiūrovo, meno vartotojo atoveiksmio.

Apie gėles, bananus, muchacas ir tai, ko trūksta paparacams

Iš esto A. Joono „Gėlių“ ciklo žiedų it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas ir lokalių spalvų logika. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Keistų sutapimų nebūna. Tos parodos paprasčiausiai turėjo būti atidarytos vienu metu. Penktadienį, gegužės 20-ąją, 18 val. “Navalio” viešbutyje įvyko Estijos menininko Andraus Joono, o Baroti galerijoje – Virginijaus Viningo tapybos parodų pristatymai. Dvi parodos, dvi skirtingos tapybos mokyklos… Skirtingi ir kuriamo meno formatai, ir pakankamai būtent provokuojančiu menu panašūs autoriai.

Vieni ieško, kiti vaizduoja

Bendri koncepciniai Latvijos, Estijos ir Lietuvos projektai Lietuvoje tik pradeda skintis kelią. Antai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) iniciatyva “Navalio” viešbutyje pradėtas realizuoti Baltijos šalių tam tikrų tapybos tendencijų pristatymas. “Navalio” erdvė tam ypač tinkama, nes stereotipiškai suvokiama kaip komercinė, t.y. išgryninta, kurioje menas vertinamas kaip pridėtinis reiškinys, kaip dekoras. Puiku. Ar tai nesuderinami dalykai? KKKC pristato dekoratyviąją dailės kryptį, kuomet spalva (net lietuvio tapytame paveiksle) neįgyja didžiai filosofinio ar didžiai (paviršiniai) ekspresyvaus pavidalo. Ji netampa tuo jausminiu šydu, kuriuo prisidengęs menininkas skausmingai vaduojasi, kaip drugelis grožio nešėjas iš kokono, vaduojasi ekspresionistinėse konvulsijose. Vaduojasi, kad gimtų iš naujo (juk mūsų tik trys milijonai) ir ieško savo identity.

O ką daro šiaurietis estas – jis tąjį identity paprasčiausiai pavaizduoja. A. Joonas tai labai savotiškai daro visą gyvenimą. Menininkas revoliucionierius, išgarsėjęs didžiulių tapytų stendų serija Estijos magistraliniuose ir kaimo keliuose (Road Art), šokiruojančiais, socialiai provokuojančiais performansais, senus europiečius šiurpinančiomis instaliacijomis. (“Paminklas kapitalizmo aukoms” – specialiai padarytas kilnojamas namelis – konteineris su posovietiniu interjeru, kuriame nuogas parodų metu apsigyvena patsai menininkas. Šis per toną sveriantis kūrinys yra Estijos nacionalinio muziejaus nuosavybė.) Menininkas, taip pat gerai žinomas kaip tarptautinių meno festivalių bei parodų kuratorius, naują tūkstantmetį pradėjo atsisakydamas CV. O naujausiuose paveiksluose su klusnaus kūdikio nuolankumu tapo keistą, it iš ikikarolinginių barbarų laikų pasičiuptą stilizuotą gyvastą. Figūriniuose kūriniuose turinys yra pakankamai iliustratyvus, o abstrakcijose kiekvienas spalvos plotelis prilygintinas medalius keičiančioms spalvinėms juostelėms, t. y. spalva tampa reikšme. Ar paveikslai yra dailininko medaliai?

Provokatyviausias V. Viningo parodos kūrinys – triptikas “Bananų valgytojos”. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcija

Už nešvankumą ir drąsą

Jei taip, tai Viningui iki awardo už nešvankumą ir drąsą pritrūko labai nedaug. Už socialiai provokuojančią tapybą Baroti galerijoje – juk minėjau, kad autoriai yra panašūs dvasia. Provokatyviausias kūrinys, be abejo, – triptikas “Bananų valgytojos”. Čia V. Viningo pilkai ekspresyviai nuvarvėjusioje gamoje pavaizduoti beasmeniai moterų veidai sukežusiais bruožais, skylės burnos, bandančios apžioti bananą (na, patys nujaučiate, ką ir kaip…). Bet reikėjo žengti dar toliau. Kalbu apie ant kitos sienos 6 miniatiūrų ciklą “Gimnazistės”. Taip pat veidai. Tik jokios erotikos, bananų. Tik kaukės, kai kurios, regis, atpažįstamos, bet ne tai svarbiausia.

Šiedu sugretinimai padėtų išsiaiškinti, ties kokia riba sustoja provokacija. Provokacija V. Viningo parodoje ir apskritai mene. Bent jau šioje parodoje nuosekliai juntamas jos siekimas, bet nujaučiamas ir idėjos nenuoseklumas, t.y. galime numatyti, kuo baigsis provokacija. O jeigu bananus žįstų moksleivės… Skandalas garantuotas! Pagaliau V. Viningas išgarsėtų deramai.

Na, pagalvokite, jeigu drobėje bananas iš tiesų realistiškai ejakuliuotų, ko slapta visi trokšta, – tai nepaprastai banalu pataptų. Jis turėtų ejakuliuoti varvančiais viningiškais potėpiais (taigi tikros tapybos syvais, kas yra padaryta vienoje bananų valgytojų dalyje), tik, be abejo, gimnazistės burnoje. Šešių nimfečių paveikslų ciklą tuomet galima būtų pavadinti “Ir jos pažino meno skonį”. O kadangi “meno” lengvai galima būtų supainioti su “mano”, – įsivaizduojate, kaip turėtų nuskambėti spaudoje?..

Sakysite, provincialu Europos mastu? Tačiau kiek tai provincialu, priklauso nuo reklamos kiekio. Būkim grubūs ir teisingi, jei niekas tokio triuko nepastebėtų, o dar dukrų tėveliai paplotų mokytojui per petį ir sakytų – o, gerai nutapyta, o dar nepareikštų papeikimo kokia nors moralės tarnyba, ar dar geriau – neišmestų “iškrypėlio” iš darbo, tai kokia tai provokacija?

Gink Dieve, nekalbu, kad taip reikia. Kalbu apie tobulą provokacijos mechanizmą. Provokaciją paprastai lydi baimė peržengti moralės ir visuomeninių santykių ribą. Kaip kad ir kūryboje, dažnas pradeda kaip norėtų ir nori, o paskutinį žingsnį žengia kaip moka. O kad provokacijos norėta, rodo tos jau etatinės Viningo paveikslų “Bananų valgytojos”.

Tai kas gi parodoje svarbiausia? Tapyba ar provokacijos idėja, kuri padeda su ja susipažinti? Kadangi tapybinių poslinkių nėra (tos pačios spalvos, tie patys nuvarvėjimai, ta pati kompozicija, tie patys negyvi veidai, tos pačios lokalinės spalvų zonos…), bet, regis, provokacijoje pasistūmėta. Kitaip tariant, privalomoji programa nuobodi, bet štai už artistiškumą galima pagirti. Belieka laukti dailininko performanso. Turime savo Balthusą. Turime.

Labai estiška tapyba

O ką gi galima pasakyti apie esto performansų meistro tapybą? Lietuvio akimis žiūrint – absoliuti banalybė… Bet jei kalbėsime apie estiškos dailės prezentaciją – tai tikrai labai estiška tapyba. Patikėkite, jie iš tiesų taip tapo. Lokaliai, tarsi žiedus spalvoto popieriaus fone dėliotų… Lyg aplikuojantis pradžiamoksliukas sudėsto jisai tapinius. Na, taip vaikiškai. T.y. profesionaliai, jog pro žiedus tuos it nektaras sunkiasi primityvistinis mąstymas, kursai žymus visuose estų meno lygiuose bei kalibruose. Taip pat ir šiuolaikiniame mene, kur vėlgi “kabinama” ta pati identifikacijos tema, bet labai fotografiškai tiksliai vaizduojamas veiksmas, turinys nuosekliai nepaslėptas… Kur povokacijos – atvirai paprastos, netgi vulgarios laukiama. O, pavyzdžiui, priešpastatykime nebūtinai mąsliuosius lietuvius. Priešpastatykime kad ir vėlgi KKKC inicijuotą, atvirai provokuojantį ne tik fiziologija, bet ir labai techniškai perdirbta humanizmo estetika, parodų rūmuose ką tik eksponuotą latvio M.Grosbaho parodą “Made in Latvia”…

Estai, anot A.Joono, išliko barbarais. “Ir tuo didžiuojuosi ašen, – per atidarymą užtraukęs senovinę piemenų dainą (autorius jaunystėje dirbo skerdiku), sakė dailininkas. – Manęs niekas nemokė meno, kurti išmokau stebėdamas gamtos formas.”

Prieš keturis mėnesius “Navalyje” pristatytas A. Miežis, atrodytų mąsliai ekspresyvus, palyginti su A. Joonu. Garantuoju, A. Miežis Estijoje turėtų didelį pasisekimą.

Pažymėta teritorija

Gėlė – kaip pasaulio modelis – kiek sykių frazė jau girdėta… Kiaušinis – taip pat… Kas ten dar?.. Apskritimas, spalva gali reikšti pradžių pradžią. Ne tai svarbu, ne tai… Svarbu, ką menininkas pasirinktu meninės išraiškos formatu nori pasakyti.

Taigi estų tapyba lietuvio akimis žiūrint yra panaši į mandalas – su tiksliu laukelių išdėstymu, maža temine variacija. Tapyba įdomi ne atskiro kūrinio poveikiu, bet parodos, kaip ciklo, suformavimu. Kur vienas paskiras darbas “nekalba” (o antai V. Viningo “kalba” ir galėtų “kalbėti”, jei tik metaforiškai šnekant bananą iš gerklės kas autoriui ištrauktų, idant surikti galėtų jisai, ko labai jau jam norisi…).

Taigi, kaip aš žiūrėčiau į A. Joono parodą atsietai, jei nežinočiau jo kūrybos konteksto? Viena vertus, tai dekoratyvios dailės kryptis (ji būdinga ir L. Liandzbergiui, ir minėtam A. Miežiui, jau pateikusiems “Navalyje” lietuviškas projekto “Spalvos formatas” versijas), kada dekoratyviai tapoma ne dėl dekoratyvumo. Kada tapoma spalvą naudojant ne jausmams išlieti ant drobės, bet tarsi tam sezaniškam, modernistiniam logikos dėsniui, į kuri visas jausmas sudėstomas, plokštumoje išreikšti. Plokštuma – tai pagrindas, sako “Spalvos formato” menininkai. Tarsi pagrindas, nuo kurio nenuslys fantazija, ir nenugarmėsime į tik emocijomis paremtą dažo sluoksnių marmalynę. O gal tai savigyna (jei atmesime tautybių charakterio ypatumus), tokia pati iš esmės, kaip dažo varvalų siena, priešpastoma lietuviškoje tapybos tradicijoje (aš ją tikrai myliu) tarp savęs ir pasaulio. (Beje, estai mūsų tapyboje pasigenda grynosios spalvos skambesio ir aiškių jos plotų…)

Taigi du mėnesius veiksiančioje A. Joono tapybos parodoje staigmenų nėra. Betgi yra estiškas kvapas. Kiaurą parą veikiančios ekspozicijos zoną juo pažymėjo Yellow Wolfman. Arba Geltonasis Vilkolakis, kaip save slapyvardžiu pristato menininkas.

Parodų afiša

Klaipėdos dailės parodų rūmai (Aukštoji g. 3)

06 01 – 07 25 Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų kursiniai ir diplominiai darbai.

06 10 – 07 17 „Realybė X abstrakte”: Lietuvos menininkų projektas.

Darbo laikas: 11-19 val., ne darbo dienos – pirmadienis ir antradienis.

Klaipėdos paveikslų galerija ir P.Domšaičio kultūros centras (Liepų g. 33)

„Šiuolaikinė lietuvių taikomoji dailė“: iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – tekstilė, keramika, porcelianas, stiklas, juvelyrika, metalo kalimas, oda.

„Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“: dievybės ir apeigų atributai – menų mecenatės Genovaitės Kazokienės (Australija) dovanota kolekcija.

Prano Domšaičio (1880-1965) tapybos ekspozicija.

„Pictures from Utopia“: Tomas Niumanas (Vokietija) – fotografija.

Galerijos Meno pažinimo centre:

„Knyga“: Lietuvos moksleivių meninių projektų konkurso kūrybiniai darbai.

Klaipėdos miesto moksleivių keramikos kūriniai.

„Ąžuolupės“ pagrindinės mokyklos mokinių kūryba.

Darbo laikas: 12-18 val., sekmadienį – 12-17 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Baroti galerija (Aukštoji g. 3 / 3a)

06 01-09 „Šviesa tyloje“: Saulius Kirvela (Vilnius) – fotografija. Atidarymas – šiandien 18 val.

06 10 – 07 01 „4 x44“: Rytas Jurgelis (Palanga), Rytis Martinionis (Klaipėda), Vidas Bizauskas (Klaipėda), Remigijus Treigys (Klaipėda) – meno projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerija“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10)

„Panevėžys – Klaipėda“: Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narių tapyba ir keramika.

06 09-30 „Estampas kitaip“: Lietuvos grafikos projektas.

Darbo laikas: 11-18 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Klaipėdos galerijos“ filialas Palangoje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 13)

06 03 – 07 01 Lietuvos dailininkų tapyba ir grafika.

Darbo laikas: 14-19 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) II aukšte

Tarptautinio projekto „Now Art Now future. Print“ / „Rytoj yra dabar. Grafika“ dalis – „Life together“: Ilzė Abika (Latvija) – objektai su grafika.

Darbo laikas: 12-18 val., šeštadienį – 12-17 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Raina galerija“ (Kepėjų g. 17)

„Paprasta Pilnatvė“: Lina Jonušaitė (Klaipėda) – akvarelės.

Darbo laikas: 10.30-19 val., šeštadienį – 11-16 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Dailės salonas „Paletė“ (Taikos pr. 18)

Klaipėdos dailininkų tapyba, akvarelės, grafika, keramika.

Darbo laikas: 9.30-18.30 val., šeštadienį – 9.30-15.30 val., ne darbo diena – sekmadienis.

„Parko galerija“ (Turgaus g. 9)

„Širdies pėdsakai“: Anita Vika Veten (Norvegija) – akvarelės, Kristina Daukintytė-Os (Lietuva – Norvegija) – tekstilė.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-15 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Galerija „Pėda“ (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.)

Zane Lavrinovicha (Latvija) – juvelyrika.

06 16 – 07 20 „Calma“: Natalia Arceneguy (Ispanija) – juvelyrika.

Darbo laikas: 10-19 val., ne darbo diena – sekmadienis.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)

Papildyta nuolat veikianti Antano Mončio (1921-1993) kūrybos ekspozicija: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, švilpiai.

„Stichijos / vanduo“: Danas Aleksa, Redas Diržys, DG, Eglė Gineitytė, Gintaras Kamarauskas, Linas Liandzbergis, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Kęstutis Lupeikis, Valdas Ozarinskas, Gintautas Trimakas, Jurga Užkurnytė – fotografija, videomenas, skulptūra.

06 04-09 pirmosios Antano Mončio premijos laureatė Jurga Barilaitė (Vilnius) – tapyba, piešiniai, videomenas.

06 10 – 07 08 tarptautinio Antano Mončio vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso laureatų darbai.

 Darbo laikas: antradienį – 12-17 val., trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį – 14-21 val., ne darbo diena – pirmadienis.

Juodkrantės parodų namai (Liudo Rėzos g. 8)

Juozas Vosylius (Klaipėda) – tapyba.

Danutė Žalnieriūtė (Klaipėda) – grafika.

06 04-30 Audrius Janušonis (Alytus) – keramika.

06 04-30 „Neringos vaizdai“: Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas (Vilnius) – akvarelės, tapyba.

06 10 – 07 07 „Lėlės“: Eglė Kvintienė ir Ona Kvintaitė (Vilnius) – tekstilė.

Darbo laikas: 10-18 val., šeštadienį – 10-16 val., ne darbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Metalo pėdsakais per istoriją…

Petro Gintalo medaliai. “K. Donelaitis”. “Kražiai – 750”. “Vestuvės”.

Goda Giedraitytė

Kelias gegužės savaites “Klaipėdos galerijoje” svečiavosi žymaus Lietuvos medalininko, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dekano Petro Gintalo ir jo sūnaus Martyno kūrinių paroda “Pasikeitimai”, skirta dailininko 60-mečiui.

Dialogas su vertybėmis

Kelionė medalio paviršiumi visuomet intriguoja. Keliasluoksnis metalo kūrinio paviršius tėra tik užuomina į po išoriniu ir formaliu plastikos rūbu slypinčią daugiaplanę reikšmių ir simbolių karuselę. Mastelio apribota metalo plokštelė savyje sugeba sutelkti visą pasaulį – tą meno kūrinio anapusybę (“reversą”), už kurios kaupiasi ištisi žmonių, tautos ir/ar valstybės likimai. Medalis – tai apdovanojimo, pagerbimo ir/ar atminimo ženklas, kuriame, anot menotyrininkės Salomėjos Jastrumskytės, laiko ir vietos segmentai uždaromi estetinės ir vertybinės formos pavidale.

Dialogas su svarbiausiomis žmogaus vertybėmis – istorija, tikėjimu, mokslu, dvasios išgyvenimais ar tiesiog gyvenimo prasmės paieškomis – charakterizuoja ir Petro Gintalo darbus. Menininko temų laukas skleidžiasi nuo istorinių Lietuvos asmenybių ir žymiausių kultūros veikėjų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Jono Krizostomo Gintylos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Pauliaus Galaunės, Vlado Drėmos ir kitų) įamžinimo iki svarbiausių šalies ar miestų (“Lietuvos mokyklai – 600”, “Palangai – 750”, “Laisvoj Lietuvoj lyja lietus”, “XVIII medalių stovykla” ir t. t.) ir paties žmogaus gyvenimo įvykių (“Vestuvės”, “Aš gimiau”) dokumentacijos.

“M. K. Čiurlionis”. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Įkvepia dvasią

Šiame kontekste veriasi du P. Gintalo medaliams būdingi raiškos segmentai – portretas ir architektūrinis pamatas. Ir jeigu pirmasis yra neatsiejamas asmens identifikacijos motyvas, tai daugelyje darbų boluojančios miestų panoramos, atskirų pastatų fragmentai, bokštai, bažnyčių varpinės, kolonos tampa konkretaus miesto, vietovės portretu. Neabejotinai ir vienu, ir kitu atveju tenka akcentuoti tik svarbiausius, ryškiausius bruožus, kadangi menininkas yra ribojamas ir mastelio, ir technologinių galimybių. Tačiau nepaisydamas to, jog neretai metalas diktuoja savotišką sąstingio, nepajudinamo stabilumo, amžinybės būseną, P. Gintalas kiekvienam portretuojamam asmeniui ar vietovaizdžiui sugeba įkvėpti tik jam vienam būdingą dvasią, atskleisti laikmetį ar svarbiausius charakterio bruožus.

Faktografinis laukas kiekviename medalyje yra apvalomas, redukuojamas iki svarbiausių konkrečiam subjektui ar objektui ženklų ir simbolių. Todėl čia nelieka atsitiktinumo; formuojamas individualus, autorinis istorijos reportažas, savyje sutalpinantis gana svarų detalių, portretų, tekstų naratyvą.

Ir vis dėlto P. Gintalo medaliai – erdvūs. Greta visos elementų gausos tvyro atviros pauzės, ramybės ir tylos intarsijos, kviečiančios įsigilinti, susimątyti. Tai – kontempliatyvūs kūriniai, skatinantys mąslumą. Lietuvos autorių kontekste išsiskiriantys masyvumu, aiškiu kompozicijos konstruktyvu, P. Gintalo medaliai visų pirma – paminklai, sergintys asmenybių, datų, vietų atmintį ir trokštantys susigyvenimo, “perskaitymo”, supratimo.

Prasiveržia laisvamaniška žaismė

P. Gintalo medaliai alsuoja tradicine metalo plastikos ir minties raiška. Autorius plėtoja klasikines medalių formas, vaizdą dažniausiai komponuoja į apskritimą, kartais – kvadratą; pasitelkia įcentruotą kompoziciją, kurios emfazė tenka svarbiausiam herojui ar simboliniam motyvui. Labai retai stveriasi neišbandyto, novatoriško kelio, būdingo jaunųjų medalio kūrėjų saviraiškai (čia galėtume prisiminti gal tik netikėtą medalio, skirto M.K. Čiurlioniui, formatą arba mažosios metalo plastikos sūkury skendinčią “Žemaitiją”). Tačiau tuo P. Gintalas ir yra savitas, originalus. Ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui, menininkas nuosekliai jį plėtoja ir tobulina.

Menininko darbams būdingas grafiškas linijos ir plokštumos balansas. Trapią ir subtilią liniją jis drąsiai skrodžia aštriu, kampuotu rėžiu ir slopina arba, atvirkščiai, išryškina plokštumine dėme. Taip varijuodamas išraiškos priemonių žaisme bei mėgaudamasis medžiagos struktūra, autorius modeliuoja kūrinio turinį, kuria įtampą, kulminaciją ar tiesiog koncentruoja žvilgsnį.

Galbūt tas pats grafiškumas paskatino menininką greta išeksponuoti piešinius, kuriuose netikėtai prasiveržia spalvų ir linijų žaismė, laisvamaniška dvasia. Pastarieji tapo savotiška atsvara ir papildymu kietam, struktūriškam medalių metalo sunkiui.

Skleidžiasi parafrazės

Ir vis dėlto būtent metale Petras Gintalas įkūnija svariausius savo kūrybinės minties judesius. Po ilgos kelionės nuo menininko galvoje užgimusios idėjos, vizualizuojamos pieštuku popieriuje, per lipdinį iš plastilino bei gipsinį modelį metalas menininko rankose įgyja naują dimensiją – tampa meno kūriniu. Per metalo transformacijas čia skleidžiasi simbolių ir istorijos parafrazės.

Tai ypač raiškiai atsiveria, stebint parodoje rodomą sūnaus Martyno sukurtą videografiką, kurioje atskiri medalių segmentai susitapatina su konkrečiomis vietomis, išnyra iš praeities nuotraukų ar tiesiog sklendžia dabarties tyruose. Lengva grafito linija videoformate pamažu virsta portretu, o eskizas įrėminamas medžiaginiuose metalo kontūruose. Martyno dėka galime sekti minties ir formos sintezės istoriją, meno kūrinio gimimo stebuklą. Kita vertus, tai ir savotiškas dviejų kartų, dviejų menininkų dialogas, vieno kūrėjo žvilgsnis į kito autoriaus darbus, jų interpretacija, pasidalijimas patirtimi. Todėl nenuostabu, jog ir parodą abu autoriai pavadino “Pasikeitimai”. Juk idėjos virsmas kūnu yra viena paslaptingiausių metamorfozių.

Menų spaustuvė laukia „Ateinančių“

Vilniaus menų spaustuvė paskelbė paraiškų priėmimą mažo biudžeto scenos menų jaunųjų menininkų programai „Ateinantys“. Programoje kviečiami dalyvauti neseniai studijas baigę arba tebestudijuojantys režisieriai, choreografai, aktoriai, šokėjai, scenografai, kompozitoriai, vadybininkai, videomeno, fotografijos meno ir kiti jauni kūrėjai.

2003-iaisiais pradėta tęstinė Menų spaustuvės programa “Ateinantys” sumanyta kaip projektas, papildantis ligšiolinę šalies scenos menų sistemą, kurioje stinga vietos jaunųjų kūrėjų debiutams. Programa “Ateinantys” neapsiriboja viena scenos meno sritimi, bet skatina tarpdisciplininius projektus, eksperimentines formas, besiburiančių kūrybinių grupių ir jaunųjų meno vadybininkų bendradarbiavimą. Programos rengėjai siekia atrinkti įdomiausius bei ambicingiausius jaunų menininkų projektus teatro, šokio bei tarpdisciplininio meno srityje ir suteikti kūrėjams galimybę juos pristatyti 2005 metų Menų spaustuvės rudens sezono metu.

Projektai bus atrenkami atsižvelgiant į idėjos originalumą, meninį aktualumą, raiškos formų naujumą, projekto įgyvendinimo išlaidų dydį, galimybę projektą eksploatuoti 2005-2006 m Menų spaustuvės sezono metu, tęstinumą, projekto mobilumą bei galimybes sklaidai Lietuvoje ir užsienyje.

Prioritetas bus teikiamas projektams, kurių kūrybinės ir vadybinės grupės daugumą sudarys jaunieji scenos menų profesionalai. Pageidaujama, kad paraišką teikianti kūrybinė grupė turėtų savo vadybininką.

Projektus vertins Menų spaustuvės taryba. Sprendimas apie atrinktas paraiškas bus paskelbtas iki liepos 1 d. Geriausių projektų rengimui šiemet rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais bus suteiktos Menų spaustuvės patalpos, techninė įranga bei finansinė parama.

Paraiškos priimamos kasdien 10-16 val. iki birželio 15 d. Menų spaustuvėje (Vilnius, A. Jakšto g. 9, 305 kabinetas; tel. 8 5 2610805; el. paštas info@menuspaustuve.lt).

Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Noriu susigrąžinti prarastą lietuviško kino ryšį su žiūrovu”

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė apgailestauja, kad lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje, kur, nors ir savas, nėra itin mėgiamas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žydrūnas Drungilas

Paradoksalu, bet lietuviškas kinas dažniau rodomas užsienyje nei Lietuvoje. Be to, mūsiškis kinas nesulaukia tokio populiarumo kaip kad, tarkime, Čekijoje čekų filmai. Mūsų kino bardai dažniausiai keliauja po užsienius ir tik belieka džiaugtis (ar pavydėti), kad bent jau garsina Lietuvos vardą. Tačiau nėra taip visai ir blogai: režisieriai kartu su savo filmais ieško ir suranda savo žiūrovus, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Štai gegužės 25-ąją Kultūrų komunikacijų centro ir kino klubo “Kinopolis” iniciatyva savo du naujausius filmus – „Egzistencija” (2004) ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino” (2005) – Prano Domšaičio galerijoje pristatė kino režisierė iš Vilniaus Giedrė Beinoriūtė.

Jaunos režisierės filmografiją sudaro jau penki trumpametražiai filmai. Be minėtųjų, ji yra sukūrusi vaidybinius filmus „Mano vienišos draugės”(1997), „Mama, tėtis, brolis, sesė”(1999) ir dokumentinį „Troleibusų miestas”(2002).

G. Beinoriūtės filmai taip pat neišvengė kelionių po užsienius: pakeliavo po Čikagą, Bradfordą ir Paryžių, o su Klaipėda jos filmą „Egzistencija” sieja keturių Klaipėdos dramos teatro aktorių sukurti vaidmenys, iš kurių aktorės Elenos Gaigalaitės – vienas pagrindinių.

„Egzistencija” pasakoja apie tragišką dviejų bobučių nuotykį, sukrėtusį mažo miestelio gyvenimą. Pagrindinės veikėjos, ratuotos originaliu velomobiliu, sugalvoja suvaidinti vienos iš jų šermenis. „Egzistencinis” žaidimas su mirtimi, pasirodo, ją gali ir prišaukti…

„Vulkanovka. Po didžiojo kino” eina Šarūno Barto filmo „Septyni nematomi žmonės”, kurio premjera neseniai įvyko Kanų kino festivalyje, pėdsakais. G. Beinoriūtės dokumentinis filmas pasakoja apie mažo kaimelio gyventojus, jų kasdienybę ir prisiminimus apie „Didįjį kiną” – taip čia pavadinamas minėtas Barto filmas ir jo kūrybos procesas, kuriame dalyvavo šio Krymo stepių kaimelio jauni ir seni gyventojai. Kino nostalgija arba, tiksliau, nostalgija apie kiną, kurią taip naiviai ir nuoširdžiai išpažįsta vulkanovkiečiai, yra būtent tai, ko norėtųsi palinkėti lietuvišką kiną maitinančiai (o gal marinančiai?) kultūros politikai.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė, viešėdama Klaipėdoje, mielai sutiko pasikalbėti apie savo kūrybos virtuvę ir Lietuvos kino politiką.

– Kaip vertini kontekstą, į kurį ateini su savo filmais? Kas Tau labiausiai patinka lietuviškame kine?

– Mano filmai kitokie, negu prieš tai buvusios kartos – Š. Barto, V. Navasaičio, A. Stonio ar A. Matelio. Bet, kita vertus, plastinė, vaizdo kalba vis tiek panaši. Užsieniečiai žiūrėdami pastebi, kad lietuviškam kinui vaizdas yra labai svarbus, netgi svarbesnis už siužetą. Man svarbiausia pasakoti istoriją plastine kino kalba. Pavyzdžiui, „Egzistencijoje” teksto nėra ir jo nereikia, viską galima pasakyti vaizdais. Didelę įtaką man padarė Š. Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, kur kalbėjimas vaizdu ir garso takelio naudojimas yra nepaprastai įspūdingi. Aš taip pat stengiuosi maksimaliai panaudoti visas technines bei menines kino raiškos priemones. Be abejo, man patinka daug kas iš europinio kino, – kad ir L. Von Trieras, E. Kusturica, nepriklausomi amerikiečiai. Bet kadangi kuriu Lietuvoje, jaučiuosi tęsianti lietuviškąją tradiciją, ir iš tikrųjų yra ką tęsti.

– Kaip nusprendei kurti filmus?

– Aš norėjau būti režisiere jau seniai, bet iš pradžių svajojau dirbti teatre – nuo šeštos ar aštuntos klasės lankiau dramos būrelius. Ir stojau į televizijos režisūrą Muzikos akademijoje galvodama, kad būsiu teatro režisierė. Bet besimokydama dažniausiai susidurdavau su vaizdu ir kameromis, be to, „televizininkui” nebuvo galimybių daryti diplominį darbą teatre, taigi reikėjo prisitaikyti. O ir kinas man pradėjo patikti – naujos galimybės, montažas, pamačiau filmų. Kai pamačiau L. Von Triero „Prieš bangas”, atrodė, kad suprantu, kas yra kinas, kaip jis gali veikti žmones, kaip forma dera su turiniu, – tai man buvo atradimas. Ir įsitraukiau.

– Ar lengva jaunam režisieriui Lietuvoje kurti kiną? Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuvos kino kūrėjai?

– Viskas „užsisuko” nejučia, susipažinau su kino režisieriumi ir prodiuseriu V. Navasaičiu – jis dabar prodiusuoja mano naują filmą. Jo globa labai daug padėjo, kad gaunu finansavimą, ir toliau skatina statyti filmus. Vis dėlto man pačiai po kiekvieno filmo norisi sakyti: „Viskas, užtenka“. Nes režisieriaus darbas – labai keista profesija, – tu nesijauti dirbantis, jei tegali dirbti kine tik kokius tris mėnesius per metus, esi socialiai neapsaugotas.

Be nepakankamo finansavimo, kitas didelis sunkumas yra profesionalios techninės grandies, kino komandos trūkumas, – kai sugriuvo sovietinė sistema, sugriuvo ir infrastruktūra. Kadangi nekuriama daug filmų, žmonės neturi nuolatinio krūvio, kiekvieną kartą ateina nauji, be patirties. Neišvengiamai atsiranda klaidos, pražiūrėjimai. Kadangi biudžetai maži, grupės paprastai yra mažos – vienam žmogui tenka kelios pareigos.

Apskritai Lietuva neturi kino struktūros, kino instituto, nacionalinio kino centro, kuris rūpintųsi kino politika, strategija, kaip skirstyti finansus. Be to, reikia investuoti ne tik į kino gamybą, bet ir į platinimą, ryšių mezgimą su kitais centrais, festivaliais, ir į kino mokyklą, kad kinas būtų ne pavienių iniciatyvų ar išprotėjusių entuziastų reikalas.

Kalbant apie finansus, visi Lietuvos režisieriai, o mūsų gildijoj jų apie 30, kasmet turi pasidalinti nacionalinį kino biudžetą, kurio viso teužtektų vienam pilnametražiui filmui. Apie mūsų kino finansinę situaciją daug pasako kad ir toks palyginimas: viso Lietuvos kino biudžetas yra gal kokius šešis kartus mažesnis už vien Nacionalinio operos ir baleto teatro biudžetą. Keista lygtis – lyginame vieną meno sritį ir vieną teatrą! Kinas iš tikrųjų Lietuvoje yra nuskriaustas.

– Neneigi, kad Tavo filmuose matyti ne tik stilistinės lietuviško kino tradicijos, bet ir lietuviškas koloritas. Ar bendraudama su kolegomis iš užsienio pastebi, kad tai, kas vertinga mums patiems, lietuviams, yra įdomu ir užsieniui?

– Nematyčiau prasmės kurti filmą, jei jame neatsispindėtų etniniai kultūriniai dalykai, kurie sudomina ir užsieniečius. Kai rodžiau „Egzistenciją” kultūrinėje mainų programoje Anglijoje, žmonės, apskritai nieko nežinoję apie Lietuvą, bandė lyginti. Kadangi veiksmas vyksta prie katalikų bažnyčios, sakė, kad filmas panašus į itališką ar ispanišką. Aš manau, kad labai reikia kuo daugiau jiems papasakoti, kas ta Lietuva, kaip mes gyvenam, kokie mes žmonės. Kad jie nebesakytų, jog lietuviai panašūs į tuos ar anuos – mes patys į save panašūs. Kitas pavyzdys – tarptautiniame scenarijaus rašymo seminare buvo duota užduotis kino priemonėmis parodyti dviese gyvenusius žmones, iš kurių vienas mirė. Mano sprendimas buvo, iš lietuviškos perspektyvos žiūrint, labai banalus: parodyti nuotrauką, perrištą juoda juostele. O užsieniečius jis labai nustebino ir jiems patiko. Tokios kultūrinės detalės jiems žavingos ir pasakoja apie mūsų kultūrą.

Apskritai kurdama pasitikiu savimi ir pasitikrinu pagal save, – ar man pačiai koks nors vaizdas įdomus, nes kiekvienas žmogus savyje talpina ir visą pasaulį. Jeigu esi įdomus sau, tai būsi įdomus ir kitiems.

– Kurdama kiną, Tu naudoji bei žaidi ir vaidybiniu, ir dokumentiniu žanrais. Koks, Tavo akimis, yra santykis tarp jų?

– Man tai tiesiog du būdai kalbėti. Ir ne tiek jau skirtingi. Žiūrėdami mano dokumentinį filmą „Troleibusų miestas”, žmonės klausinėja, ar ten tikrai niekas nesuvaidinta. O pavyzdžiui, pats pirmas mano filmas „Mano vienišos draugės”, kuris yra vaidybinis, visiems atrodo dokumentinis, nes pastatytas dokumentine maniera. Man tiesiog patinka tas „tarpas” tarp šių žanrų. Apskritai šiais laikais dokumentika populiarėja. Gal todėl, kad vaizdo kameras turi labai daug žmonių. Anksčiau kinas buvo kaip stebuklas, o dabar jis – šalia visą laiką. Vaizdo prasmė jau keičiasi.

Kalbant apie dokumentiką, nuo savęs žmogus negali pabėgt, kad ir koks jis būtų susikaustęs filmuojant. Kad ir kaip norėtų pasirodyt prieš kamerą, jis vis tiek išsiduoda. Kinas gali parodyt, kad žmogus šneka viena, o iš kūno kalbos, iš praslystančių žodžių matai visai ką kita – tai yra gražiausia.

– Štai su savo filmais atvažiavai į Klaipėdą. Kaip Tau atrodo, ar lietuviški filmai pakankamai dažnai pasiekia Lietuvos žiūrovus?

– Aš labai džiaugiuosi, kad vyksta tokie rodymai, ir stengiuosi važiuoti, kur kviečia. Prieš kelerius metus su trimis kitais jaunais režisieriais sukūrėme tokį kaip ir manifestą, kurio viena iš pagrindinių minčių buvo susigrąžinti prarastą ryšį su žiūrovu. Aišku, situacija sudėtinga. Visų pirma todėl, kad Lietuvos rinka yra labai maža ir filmų rodymas neapsimoka.

– Ar manai, kad lietuviai savo kiną mėgsta?

– Man atrodo, kad kol kas dar nemėgsta. Sąvoka „lietuviškas kinas” šiuo metu lietuvių žiūrovui kelia neigiamas asociacijas. Kai nori pagirti mano filmus, sako: „Tavo filmai nelietuviški”.

– Kaip apibūdintum tą neigiamą „lietuviško kino” sąvokos aspektą?

– Čia turimas omeny poetinis kinas, kur mažai teksto, kuris yra lėtas – tai žiūrovui didžiausia blogybė. Lietuviški filmai nepanašūs į, pavyzdžiui, amerikietiškus, kur daug veiksmo, įtraukiančio ir nepaleidžiančio.

Mano galva, didžiausia problema yra tai, kad dėl skurdžios valstybinės finansinės kino politikos nelieka galimybės rinktis ir diskutuoti. Išeina į ekranus pilnametražis lietuviškas filmas, ir jo negalima kritikuoti, nes jis išėjo vienas per dvejus metus. O jei jį dar ir „suvarytum“, iš viso kiltų pavojus, kad kinas nebegaus ir to skurdaus finansavimo. O koks gali būti ir pačių režisierių įdirbis, jei jie tegali sukurti vieną filmą per penkerius metus?! Per tokį laiką pamiršti išvis, kaip atrodo filmavimo aikštelė… Nėra judėjimo, verdama savose sultyse, galų gale nėra konkurencijos tarp režisierių – kuris geriau padarys. Kai tokia padėtis, negali atsirasti akstinas, kuris verstų kažką išradingiau sugalvoti, kad būtų pritrauktas žiūrovas, kovoti dėl jo.

– Užsiminei apie kitus jaunus Lietuvos režisierius ir jūsų norą „atsisukti“ į žiūrovą… Ar pritartum teiginiui, kad į lietuvišką kiną ateina nauja karta? Jei taip, ar save su ja tapatini?

– Iš keturių berods 2002 metais paskelbusių minėtą manifestą režisierių po to filmų sukūrėme tiktai Ignas Miškinis ir aš. Į kiną gali eiti tik labai dideli entuziastai. Dar yra Ignas Jonynas, Ramūnas Greičius. Aš manau, kad pagal bendrą norą grįžti prie žiūrovo galime sakyti, kad esame karta. Tačiau, lygindama su tokiais ryškiais naujos kartos atėjimais, kaip „Naujoji banga” prancūzų kine, negalėčiau sakyti, kad būtų labai aišku prieš ką protestuojame, ką teigiame. Be to, labai tarpusavyje skirtinga ir mūsų kūryba.

– Kaip Tau patiko Klaipėdos publika?

– Mane visuomet džiugina, kad yra žmonių, kurie domisi kinu. Klaipėdoje pažiūrėti mano filmų susirinko tris ar keturis kartus daugiau žmonių, negu Vilniaus nekomercinio kino teatre „Skalvija”, kur rodžiau “Vulkanovką…” prieš kokias dvi savaites. Aš nustebau, kad uostamiestyje tiek sinefilų, publika taip daug klausinėjo, domėjosi. Jeigu kviesit, tikrai su malonumu vėl atvažiuosiu.

„Karakumų asilėlio“ oazė – Klaipėdoje

Lėlių cirko pasirodymai vyko tiesiog po atviru dangum, Mažvydo alėjoje.

Salomėja Burneikaitė

Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ Klaipėdoje vyko gegužės 6-8 dienomis ir šiemet buvo jau trečiasis. Į jį šiais metais atvyko ne tik geriausi Lietuvos lėlių teatrai, bet ir svečiai iš Estijos bei Latvijos. Festivalio renginiai vyko KU Menų fakulteto Mokomajame teatre, Žvejų kultūros rūmuose, senajame tabako fabrike, Mažvydo alėjoje, Klaipėdos etnokultūros centre. Ir tai nebuvo vien spektakliai…

Pirmuosius du festivalius rengė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai, padedami dėstytojų, kartu su Klaipėdos universiteto lėlių teatru „KU-KŪ“. Na, o šį, trečiąjį, – jau Klaipėdos lėlių teatras (www.leliuteatras.ku.lt), gražiai bendradarbiaudamas su savo buvusiosios Alma Mater Režisūros katedros studentais. Viskas keičiasi ir auga… Prisijungus jaunoms jėgoms, suaktyvėjo ir Klaipėdos lėlių teatro veikla. „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio festivalio.

Kodėl toks vardas?

Ogi šiaip sau! Kai 1998-aisiais Klaipėdos lėlininkai pirmą kartą išplaukė į tarptautinius vandenis, jie vyko į Estijoje rengiamą vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bananinė žuvis“ ir taip pat klausinėjo apie keistą šio pavadinimo kilmę. „Krakumų asilėlio“ vardas buvo „atspėtas“ 1997 m. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje, rengiant pirmąjį festivalį. Jame buvo rodomi tik kameriniai lėlių spektakliai, o dalyvavo profesionalūs Lietuvos lėlininkai.

Šiaip asilėlis yra keistas gyvūnas. Tai ne šiaip sau mažas asilas. Jis atėjęs iš vaikiškos dainelės – jaukus ir mažas, net poetiškas ir egzotiškas gyvūnas, kurį norisi globoti. O gal ir nupiešti, arba jam padainuoti. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot An-tuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš šalies.

O kodėl Karakumų?.. Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia daug peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Dykumą tenka įveikti, kad išgyventum. Bet dykumoje būna oazių…

Kauniečių pirštininių lėlių spektaklyje „Pagrandukas“ nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos.

Klaipėdiečių dieną…

Iš karto po atidarymo Žvejų kultūros rūmų Mažojoje salėje buvo parodytas klaipėdiečių spektaklis pagal lietuvišką pasaką „Vištytė ir gaidelis“. Tai jau antrasis Klaipėdos lėlių teatro meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybinis darbas, kuriam jaunoji menininkė pati rašė scenarijų, kūrė lėles, scenografiją ir dirbo su aktoriais. Matėme, kaip „seneliai“ Renata Kutaitė ir Linas Zubė, nesislėpdami už širmos, gyvai valdo lėles ir labai jaukiai seka pasaką, tarsi apie savo pačių gyvenimą. Nejučiom pagalvoji, kas šiame spektaklyje svarbiau – lėlės ar žmonės? Atrodo, kad čia nėra nesvarbių dalykų, nes spektaklis sumanytas taip, kad linksmai detektyviška istorija, šmaikščiai papasakota aktorių lyg žaidžiant su nesudėtingomis lėlėmis, verčia prisiminti, kaip kyla visi pasaulio konfliktai. Juokėsi žiūrėdami „Vištytę ir gaidelį“ ir vaikai, ir jų tėveliai, ir net mokytojai.

Antrasis Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Vienintelė“ skirtas suaugusiems žiūrovams ir jaunimui. Apie jį jau ne kartą buvo rašyta.

Atskleidė paslaptis

Tą pačią dieną besidominčius lėlių teatru klaipėdiečius svetingai sutiko ir Klaipėdos etnokultūros centras. Čia, prie tradicinės klaipėdietiškos „kafijos“, buvo surengta gausiai vaizdine medžiaga iliustruota diskusija „Lietuvos lėlių teatro metamorfozės“. Ją vedė šių eilučių autorė, prisimindama profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininką dailininką Stasį Ušinską, kurio 100 metų jubiliejų minime šiemet, ir pagrindinį dėmesį skirdama Vilniaus „Lėlės” teatrui. Diskusijoje dalyvavo šio teatro aktorė Nijolė Indriūnaitė. Viešnia atsakė į klausimus ir parodė kartu atsivežtą 14 minučių videospektaklį „Mergaitė su degtukais“, kurį kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite prieš keletą metų kūrė Lietuvos televizijai. Subtilus Anderseno pasaulis, atkurtas eiliuotais N. Indriūnaitės tekstais ir atgijęs ekrane trapių karpinių bei šešėlių pavidalais, atskleidė naujų lėliškų paslapčių. Belieka sulaukti pasirodant CD.

Pirmąją festivalio dieną užbaigė multimedijos ir muzikos projektas senajame tabako fabrike, kurį rengė jaunų menininkų duetas „ReadERRor“ iš Šiaulių, dalyvaujant klaipėdiečių grupei “Atika”. Multimedijų, kaip ir animacijos, kalba nėra svetima lėlių teatrui. Šis projektas – lyg alternatyva tradiciniam lėlių teatrui – siūlė naujas formas ir sulaukė gausaus būrio jaunimo, jau įpratusio lankytis renginiuose, vykstančiuose tabako fabrike.

Kas nauja tarp lėlių

Lėlių teatras – tai ne tik lėlės ir spektakliai. Šio festivalio organizatoriai stengėsi pristatyti kuo įvairesnes lėlių teatro galimybes. Multimedijos – naujosios technologijos, jau epizodiškai naudojamos šiuolaikiniuose lėlių teatrų spektakliuose, išbandant jų galimybes.

Tradiciniam lėlių teatrui atstovavo „Nykštuko“ teatras iš Kauno ir parodė pirštininių lėlių spektaklį „Pagrandukas“ pagal gerai žinomą pasaką. Jame nematyti aktorių, o lėlės judėjo virš tikros širmos. Darius ir Jūratė Armanavičiai – šio teatro šeimininkai – ištikimi tradicinei lėlių teatro formai, tačiau savo spektakliuose visada sugeba „paslėpti“ ką nors neįprasto. Štai saulutė „Pagranduko“ spektaklyje: nors keletą kartų tekėjo ir leidosi, mažutėje scenoje matėme tik didžiulę saulėgrąžą, išraiškingai virš tvoros atkartojančią lėtą saulės kelią per dangų. Šis spektaklis buvo skirtas mažiausiems žiūrovams, kaip ir vilnietės Aurelijos Čeradejavaitės „Peliukas Antanas“ iš lėlių teatro „Žalia varna“ repertuaro. Tačiau šį spektaklį labiau tiktų vadinti edukacine programa mažiausiems, kurią vienai aktorei nesunku nuvežti į vaikų darželį, kavinę ar tiesiog didelę namų svetainę.

Svečių iš Latvijos – Liepojos savivaldybės teatro spektaklį „Saldus sapnas“ (rež. Dace Skadina) taip pat galima laikyti tradiciniu, nors jo širma – tik sąlyginė, o aktoriai vaidina gyvai, prieš save nešiodami įvairaus tipo lėles. Vadinamasis gyvasis planas šiandien ypač paplitusi išraiškos priemonė, kartais visai nelemianti meninės spektaklio kokybės.

Visai kitokias technines ir materialines galimybes turintys valstybiniai Kauno, Vilniaus „Lėlės“ ir Estijos lėlių teatrai parodė dėmesį kukliam „Karakumų asilėlio“ festivaliui, suteikdami galimybę Klaipėdos žiūrovams pamatyti spektaklius, kuriuos kūrė daug didesnės trupės, turinčios geras apšvietimo galimybes, specialų techninį personalą ir tikras dirbtuves su įranga.

Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pasaka apie lietaus lašelį“ (rež. Olegas Žiugžda) buvo toks akinančiai baltas tiesiogine, t.y. spalvų prasme, ir kartu toks vaivorykštiškas, kad mažyliai iš netikėtumo sėdėjo prasižioję, o jų mamos net ašarą slapčia braukė, matydamos laimingas savo atžalas. Nors meninės lėlių teatro kalbos prasme lyg ir nieko naujo čia nebuvo, svarbiausia – laimingas žiūrovas, patiriantis džiaugsmą ir išgyvenantis susitikimą su gėriu.

Iš medžio šakų

Kolegų iš Estijos spektaklis „Senoji motušė Kunks“ (rež. Andres Dvinjaninovas) buvo vaidinamas, kaip ir kolegų iš Latvijos, originalo kalba, tačiau žiūrovai supratingai reagavo į tai, kas vyko scenoje. Spektaklio adresatas – aiškiai ne mažiausi žiūrovai, tačiau laivo katastrofą patyrusio jūreivio istorija atrodė suprantama ir atpažįstama. Iš tradicinio lėlių teatro atributų šiame spektaklyje dalyvavo tik dvi lėlės, sukonstruotos iš seno medžio šakų. Visa kita – kintanti aplinka, šešėlių teatro principu kuriama, kartas apgaubianti vaidybos aikštelę medžiaginė jūra, iš laivo rakandų ir daiktų vietoje sudėliojami personažai. Dviejų žmonių meilės istorija skleidėsi pirmapradiškam gamtos pasauliui susiduriant su šiuolaikine civilizacija. Motušę Kunks rimtai išgąsdino „realybės šou“ elementas, kai veiksmo metu naudojama tikra vaizdo kamera, čia pat transliuojant vaizdus, filmuojamus scenoje ir žiūrovų salėje.

Vilniaus „Lėlė“ į „Karakumų aslėlį“ atvežė Nijolės Indriūnaitės pjesės „Muzikinė dėžutė“ (V. Odojevskio apsakymo „Miestelis tabokinėje“ motyvais) pastatymą. Rimo Driežio talkinama, spektaklį režisavo dailininkė Julija Skuratova. Tai vaidinimas šeimai apie neturintį su kuo pasikalbėti berniuką. Žiūrovams matant iš senų daiktų ir aktorių improvizacijų gimsta teatras, įvilktas į mistišką rūbą. Vaiko ir tėvų nesusikalbėjimo tema spektaklyje kontrasto principu ryškėja per miniatiūrines tėvų figūras už širmos, spirale judantį žaislinį traukinuką, spektaklyje naudojamus autentiškus daiktus – spausdinimo ir siuvimo mašinėles, padidintas senas nuotraukas albume. Varpeliai, plaktukai, volelis, spyruoklė – tai vis daiktų teatro elementai, atpažįstami šiuolaikiniame Europos lėlių teatre.

Apie asilėlininkus

Festivalį „Karakumų asilėlis“ rengė, organizavo, darbus atliko ir jame dalyvavo daugybė žmonių. Kūrybiniu darbu daug prisidėjo studentai ir Klaipėdos miesto vaikai. Taip, taip, būtent vaikai.

Būtina paminėti „Lėlių cirką“, vykusį tiesiog po atviru dangumi gegužės 7-ąją Mažvydo alėjoje. Jo sumanytoja ir režisierė – Režisūros katedros studentė Birutė Šinkūnaitė (dėst. Roma Lukoševičiūtė ir Irena Bierontaitė). Lėlių cirko forma buvo pasirinkta norint plačiau parodyti įvairias lėlių teatro galimybes. Vienu metu keliose aikštelėse, skambant muzikai, vyko lėlių cirko pasirodymai, trumpi vaidinimai, kuriuose dalyvavo Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro vaidybos studijos „Trepsė“, vaikų ir jaunimo klubų „Švyturys“, „Draugystė“ artistai su Živilės Dargytės kurtomis lėlėmis, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai ir net Kretingos vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkai. Visi jie – tikri entuziastai, savo vadovų dėka žinantys, kad lėlės – ne žaislai, o lėlių teatras – labai įdomi meno rūšis, padedanti patirti neįtikėtinai paslaptingų dalykų ir teikianti džiaugsmo.

Festivalio „Karakumų asilėlis“ dailininkių – Dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių Viktorijos Dambrauskaitės ir Agnės Stonytės oranžiniai asilėliai išsiskirstė ir iškeliavo su svečių kolektyvais, klaipėdiečiams palikdami ryškių asilėlininkų šventės prisiminimų.

Muziejai naktį baidė vaiduoklius

VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antrakursių sukurta instaliacija visiškai pakeitė T.Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę.

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Regis, nieko negali būti stabilesnio, kaip muziejų darbo laikas. Jam neturi įtakos politinės partijos, metų laikai ir net kuklūs muziejininkų atlyginimai. Ir jokių didelių akibrokštų iš šios gana tiksliai tiksinčios kultūros sistemos vargu ar galėtumei tikėtis…

…Jeigu ne itin judria tapusi mūsų sąmonė, trokštanti atraktyvumo, efektų, skandalų. (Kokie muziejuose skandalai?! Nebent kokį šedevrą kas iš po nosies nugvelbtų…) Įprasta, kad muziejai duoną valgo iš retai judančių ekspozicijų, kurias dažniausiai lanko turistai. Akivaizdu, kad nemažai vietos gyventojų miesto muziejuose nėra buvę ir, gaila, net nežino, kur jie yra (per vietinę TV teko girdėti apklausėlę, kurios rezultatai ir vertė padaryti tokią išvadą). Suprantama, juk ne kiekvieną dieną iškasama kokia praėjusio tūkstantmečio vertybė ar padovanojamas žymaus menininko šedevras.

Neužsidarė sutemus

“Jeigu Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą” – regis, toks yra posakis. Atsižvelgiant į šio straipsnio temą, galima būtų perfrazuoti: “Jeigu žmogus neina į muziejų, tai muziejus ateis pas jį”. Muziejų pajudinti iš vietos lygiai taip pat nelengva, kaip ir kalną. O vis dėlto gegužės 14-ąją įvyko šioks toks stebuklas: vienai dienai muziejininkai pakeitė muziejų darbo laiką ir duris žmonėms atvėrė neįprastu laiku – tuomet, kai paprastai jas uždarydavo, po 18 valandos.

Šis stebuklas vyko ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Beje, Tarptautinei muziejų dienai skirta akcija, pavadinta „Muziejų naktimi“, pirmą kartą buvo surengta 1999 metais. Tuomet vidurnaktį keli Europos muziejai svetingai atvėrė duris lankytojams.

Apie savo globotinius delfinų treneriai turėjo ką papasakoti smalsiems vaikams. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Dalyvavo per 1000

Šio renginio tikslas – atverti visuomenei turtingas muziejų ekspozicijas, sudominti kultūriniu paveldu įvairaus amžiaus lankytojus. Tokiu romantišku renginiu buvo siekiama sudominti ne tik vyresniuosius klaipėdiečius, bet ir jaunimą. Taip pat tai ir bandymas ieškoti naujų muziejaus veiklos formų.

Šiemet Prancūzijos muziejų direkcija „Muziejų naktyje – 2005“ pakvietė dalyvauti visos Europos muziejus. Į šį raginimą atsiliepė daugiau kaip 1000 visos Europos muziejų – nuo Skandinavijos iki Portugalijos.

Pirmą kartą į „Muziejų nakties“ projektą įsijungė net trys (beje, visiškai nesitarusios) uostamiesčio kultūros įstaigos – LDM P.Domšaičio galerija, Lietuvos jūrų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejai. Tarptautinei muziejų dienai abejingas liko Klaipėdos laikrodžių muziejus.

Viliojo šviesa

Kažin, kaip pasijaustume, jeigu naktį muziejuje atsidurtume visiškai vieni?.. Be šviesos, akistatoje su tyliais eksponatais ir galbūt net tarp jų slankiojančiais vaiduokliais. Atvėrę lankytojams duris naktį, muziejininkai nenorėjo jų šiurpinti girgždančiomis grindimis, paslaptingomis dejonėmis, sklindančiomis iš salių.

Atvirkščiai, muziejai naktį uždegė visas šviesas ir surengė savotiškus praeities vaiduoklių baidymo, šiuolaikinių dvasių prisišaukimo ritualus: skambėjo muzika, liejosi poezija, buvo demonstruojami filmai, valgoma, geriama ir grožimasi neįprastais reginiais. Pavyzdžiui, kaip delfinai ilsisi.

Apie šviesą prabilau ne šiaip sau. Šios 2005-ųjų „Muziejų nakties“ devizas – „Šviesa naktyje“.

Gamino žibintus

Bene turtingiausia buvo P.Domšaičio galerijoje surengta programa. Ne šiaip sau. Prieš keletą metų šis muziejus jau buvo surengęs panašų projektą.

Gegužės 14-osios vakarą P.Domšaičio galerija buvo pilna žmonių. Turbūt retai jų tiek išvysi vienu metu, o ypač naktį. Didžiulio susidomėjimo sulaukė kūrybinės dirbtuvės, kuriose buvo mokoma gaminti žibintus. Šviesą skleidžiantį daiktą susikurti norėjo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Žibintai buvo gaminami ne tik iš popieriaus, bet ir senų sofų spyruoklių, kurios, susuktos ir dailiai dekoruotos, atrodė itin originaliai. Paskui šie žibintai papuošė P. Domšaičo galerijos kiemelį. Juose plevenančios žvakių liepsnelės išties nebanaliai iliustravo šių metų renginio devizą – „Šviesą naktyje“.

Šviesos leitmotyvas nuskambėjo ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros antro kurso studentų sukurtoje instaliacijoje, kuri naujai atskleidė Tomo Niumano (Vokietija) fotografijų parodos salę. Įvairių formų ir spalvų švytintys daiktai atrodė tarsi neatpažįstami skraidantys objektai.

Kitoje P.Domšaičio galerijos salėje klaipėdiečiai klausėsi muzikos ir poezijos – solistės Rūtos Kociūtės, pianistės Tamaros Prokopovič, poečių Daivos Molytės-Lukauskienės, Nijolės Kepenienės.

„Muziejų naktyje-2005“ pantomimos kompoziciją parodė klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas, o menininkų grupė „Žuvies akis“ muziejaus kiemelyje sukūrė instaliaciją šviesos tema.

Grojo armonikėle

Gerą nuotaiką sukūrė aktorės Virginijos Kochanskytės ir tapytojo Edvardo Malinausko teatralizuotas dialogas „Šviesa, rūkas, vanduo“, atskleidęs netikėtų abiejų menininkų draugystės aspektų. Pasirodo, E.Malinauskas ne tik patyręs jūros tapymo vilkas, bet dainininkas bei lūpinės armonikėlės virtuozas. Tuo galėjo įsitikinti visi P.Domšaičio galerijos svečiai.

Didžiulio susidomėjimo sulaukė kelionė su šviesomis Naujosios Gvinėjos skulptūrų ekspozicijoje, pavadinta „Pažintis su protėvių dvasiomis“. Ir taip mistiškai atrodančios skulptūros naujame kontekste, patamsiuose vos apšviestos tarsi įgavo kitą prasmę.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pakvietė prisiminti netolimą praeitį – sovietinį laikotarpį ir dar nespėjusius iš atminties daugeliui išsitrinti sovietinius reliktus. Kam žvalgytis pernelyg toli, kai ir keli dešimtmečiai, ypač jauniesiems klaipėdiečiams, atrodo nepažinta istorinė praeitis? – tarsi klausė šmaikštaudami muziejininkai.

Siūlė „vodkos“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje buvo eksponuojami jau senovinėmis vadintinos transporto priemonės – moskvičius, kariškas „gazikas“, motociklas „emka“. Tiesa, norėjosi kiek daugiau, įvairesnių to meto automobilių. Juolab kad tokių dar kartais išvysi net gatvėmis važinėjančių.

Pakiliai nuteikė ir kadaise Pergalės (dabar – Lietuvininkų) aikštėje stovėjusi patranka, prie kurios buvo galima nusifotografuoti. Ir improvizuotas „bufetėlis“ su legendiniais sovietiniais užkandžiais: marinuota silke, raugintais kopūstais, lašinukais su svogūnu ir, žinoma, jos prakilnybe „vodka“.

Bendravo su delfinais

Jūrų muziejus klaipėdiečius viliojo romantišku pasiplaukiojimu į Smiltynę. Į delfinariumą buvo galima patekti net iki 23 val. „Naktis su delfinais“ – taip „Muziejų nakčiai“ skirtą renginį pavadino Jūrų muziejaus darbuotojai.

Šis muziejus ir jo eksponatai išties unikalūs – jie gyvi. Dieną visi lankytojai gali juos išvysti. O ką jie veikia naktį? Muziejaus lankytojai turėjo retą progą savo akimis išvysti paprastai nematomą naktinį šių išmintingų gyvūnų gyvenimą. Apie tai, ką naktį veikia delfinai, apie jų gyvenimo būdą, skambant džiazo muzikai, vėlyvą gegužės vakarą pasakojo muziejaus lankytojams šių gyvūnų treneriai. O patys gyvūnai, regis, per daug nepurkštavo neįprastu laiku išvydę tiek daug krykštaujančių vaikų ir juos atvedusių suaugusiųjų. Tarsi suprasdami, kad „Muziejų naktis“ būna tik kartą per metus. Ir dar nemokama…

Pagerbė iškilų muziką

Lietuvos muzikinė visuomenė šiemet mini žymaus lietuvių muzikos veikėjo, dirigento, kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Klemenso Griauzdės 100-ąsias gimimo metines. Nors didesnė Maestro gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, tačiau jo vardas labai glaudžiai susijęs ir su Klaipėda.

Tęsia 50 metų

1946-1950 metais K. Griauzdė įkūrė ir vadovavo Klaipėdos muzikinės komedijos (muzikinės dramos) teatrui, kuriame pastatė ir dirigavo lietuvių ir užsienio autorių operas bei operetes (J. Švedo muzikinę pasaką „Eglė žalčių karalienė”, Dž. Rosinio operą „Sevilijos kirpėjas”, operetes – Ž. Ofenbacho „Perikolą”, B. Aleksandrovo „Manąją Giuzel”, I. Dunajevskio „Laisvąjį vėją”, R. Planketo „Kornevilio varpus” ir kt.).

K. Griauzdė organizavo ir dirigavo simfoniniams koncertams, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. 1953-iaisiais jis subūrė miesto mišrų chorą, kurio kelias tebesitęsia ir šiandien. Jau daugiau kaip 50 metų šio kolektyvo menines tradicijas tęsia choras „Klaipėda” (anksčiau – Klaipėdos liaudies operos teatro choras).

„Klaipėda“ – Kaune

Gegužės 28-ąją buvę profesoriaus studentai, Muzikos akademijos absolventai, pagerbdami savo mokytoją, Kaune surengė K. Griauzdės gimimo metinių minėjimą.

Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje įvyko įspūdingas koncertas. Jame dalyvavo keli chorai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus technikos universiteto mišrus choras „Gabija” (vadovė R. Viskantaitė), Kauno technologijos universiteto mišrus choras „Jaunystė” (vadovė D. Beinarytė), Kauno karininkų ramovės moterų choras (vadovė Z. Gerasina), Panevėžio moterų choras „Volungė” (vadovas A. Viesulas), Vilniaus moterų choras „Eglė” (vadovė K. Bieliavskaja), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Klaipėda” (vadovas K. Kšanas).

Tapo dainų švente

Visi kolektyvai pasirodė su įdomiomis, skirtingomis programomis, o koncerto pabaigoje nuaidėjo didžiulis, galingas, skambus jungtinis visų dalyvių choras, atlikęs tris dainas: K. V. Banaičio “Už jūrių marių”, Č. Sasnausko “Kur bėga Šešupė” (keisdamiesi dainų posmais dirigavo visų chorų vadovai) ir K. Griauzdės “Šienpjovių daina” (dirigentas K. Kšanas).

Įspūdingu renginiu Lietuvos chorai gražiai pagerbė daug Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusį menininką K. Griauzdę. Ši muzikos šventė tapo pakilia (nors ir nedidele) dainų švente.

Minės ir klaipėdiečiai

Birželio 6-ąją K. Griauzdės 100-ąsias gimimo metines minės ir klaipėdiečiai. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje su šiai progai parengtomis programomis pasirodys du chorai: S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vadovė A. Purlienė) ir miesto mišrus choras “Klaipėda” (vadovas K. Kšanas). Koncerte dalyvaus solistai D. Kužmarskytė, K. Bendikaitė, M. Gylys, V. Kliukinskas.

„Klaipėdos“ inf.