Apie naktinių neužmirštuoles ir kita
Laura Sintija Černiauskaitė, būdama aštuoniolikos metų, debiutavo novelių knygele tuomet (1994 m.) atnaujintoje Pirmosios knygos serijoje. Vėliau ji išleido pjesių ir prozos rinkinius („Liučė čiuožia“, 2003 m. bei „Artumo jausmas“, 2005 m.), kuriuose ryškėjo vis jautresnė personažų psichologinė traktuotė, egzistencinės paieškos, pjesėse neretai išreikštos lengvo absurdo situacijomis. Jaunos rašytojos kalbėjimas plataus diapazono: nuo šmaikščios satyros, šiek tiek artimesnės žurnalistiniam stiliui, iki subtilios lyrikos. Šių metų pradžioje pasirodė pirmasis L.S.Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“, vientiso stiliaus ir kontempliatyvios nuotaikos kūrinys. Jo pasakojime vienijama vaizdo plastika ir daugiaprasmis dialogas, autorės išpuoselėtas dramaturgijoje. Skaitant romaną reikalingas metafizinis registras: didžioji drama vyksta sieloje, kūnas tik randamas, aptinkamas toje vietoje, kur jo nepalikai (romano centrinė moteris Izabelė rado save nuogą klaidžiojant laukuose su naktinių gniužulėliu prie krūtinės ir nuo šalčio drebėdama „parginė save namo“, 92 p.). Gero stiliaus įspūdį stiprina labai subtilios, niuansuotos metaforos (pvz., iki liguisto šaltkrėčio víenišos Izabelės Kalėdos, viltingas beldimas į duris – ir po kailiniais slepiamos naktinių neužmirštuolės).
 |
| Laura Sintija Černiauskaitė Plungės viešojoje bibliotekoje. |
Kilo mintis apie šią knygą pasikalbėti su pačia Laura Sintija.
– Taigi naktinių neužmirštuolės… Jos yra arčiausiai kūno, „pamena“ intymų artumą, kokio jau seniai nebūta. Visa ankstesniąja savo kūryba teigusi ryšio svarbą (trečią knygą pavadinai „Artumo jausmas“), dabar pagrindinę veikėją nugramzdini į atsiskyrėlės būtį, į totalią askezę, kurioje visi ryšiai pamažu paleidžiami, išlaisvinami. Nors niekas neužmirštama. Pabrėži, kad Tavo romanas – apie atleidimą…
– Taip, man norėjosi papasakoti istoriją apie atleidimą už patį baisiausią nusikaltimą. Tikiu, kad toks atvejis įmanomas, bet nesu tikra, kad pavyko papasakoti būtent tokią istoriją. Pasipasakojo kažkokia kita…
– Man regis, tavo tekste komplikuojama nusikaltimo sąvoka. Gal net eliminuojama. Peilis įsminga į kūną jau pirmame skyriuje. Tačiau kaip esminį įvykį fiksuoji ne smurtinį judesį, o daug vėliau pritraukiamą vaiko užgesimą mamos (būtent) akivaizdoje. Čia pradedi, mano galva, skaudžiausią – motinos – merdėjimo procesą. Iki persimainymo. Giluminę vyksmo spyruolę paleidi skyriuje „Trečias“. Aišku, kad tai ne tik teksto struktūrinio vieneto pavadinimas. Du trikampiai persidengia ties Izabelės smailuma. Kas tas „trečias“?
– Trikampio motyvą pasirinkau konfliktui įrėminti (kitu atveju trejybė kaip tik reikštų šventumą, pilnatvę, neapsiribojimą intymiu ir tarytum savininkišku tu–aš santykiu). Kurio personažo rakursu bežiūrėtum, jis yra trečias, nereikalingas kitų dviejų atžvilgiu – Gailius yra trečias tarp Izabelės ir Iljos, Ilja yra trečias tarp Gailiaus ir Izabelės, Liudas yra trečias tarp Izabelės ir vieno iš berniukų, Izabelė yra trečia tarp Liudo ir Beatričės ir atvirkščiai – Beatričė trečia tarp Liudo ir Izabelės. Kadangi visi personažai siekia artimų tu – aš santykių, trečio buvimas juos glumina, o pojūtis, jog pats esi trečias skaudina ir ardo. Trečioji romano dalis, TREČIAS, įtūrina destruktyviausią, Izabelės – Gailiaus – Iljos trikampį, kur jau darosi neaišku, kuris vaikas yra trečias Izabelei.
– Gailius interpretuoja taip: Ilja esantis „atsarginis“ tėvų vaikas – esą, kai jo, Gailiaus, nebeliks, tėvams bus lengviau adaptuotis su netektim. Kodėl iš tikrųjų Izabelei reikia antro vaiko? Ar juodos Iljos ir Beatričės garbanos jos pasąmonėje niekaip nesisieja? Juk Ilja pasirodo kaip tik tada, kai ryškėja meilės trikampis. Vaikas – įkaitas?..
– Recenzuodamas romaną, Mindaugas Kvietkauskas randa dialogą, iš kurio galima spėti, jog Ilja gali būti Beatričės ir Liudo sūnus. Deja, čia recenzentas įžvalgesnis už autorę – šitaip nebuvo sumanyta, tiesiog nenumačiau galimos žodžio mūsų vaikas (kaip mūsų vaikų namų globotinis) dviprasmybės. Ilja iš tiesų yra pamestinukas.
Izabelė pasirenka Ilją ne tik kaip nuskriaustą vaiką, kurį sušildytų savo meile, bet leidžiasi jo pritraukiama kaip stipresnės būtybės. Ilja ją užvaldo, o gal tai tik jos nuslopintų troškimų suaudrinta vaizduotė. Pati nenujausdama, Izabelė „prikimba“ prie to vaiko, investuoja į jį neįsisąmonintas viltis, širdies gilumoje trokšdama, kad Ilja išgelbėtų ją nuo vienatvės ir beprasmybės. Todėl visai natūralu, kad Ilja jos neprisileidžia – šitaip jis ginasi nuo vaikui tiesiog neišpildomų reikalavimų. Ir tuo pat metu Izabelė traukia jį kaip nepatirtos motiniškos meilės šaltinis, į ją nukreipiamas bundantis seksualumas (panašiai 3-6 m. berniukai „įsimyli“ savo mamas). Per jį Izabelė mokosi atsakomybės, ir šitos pamokos kaina maksimali. Nuo čia prasideda moters dvasios gramdymas, vadavimasis iš priklausomybių. Yra dar kita, Gailiaus, pusė. Izabelė išgyvena kaltę ir nevisavertiškumą, kad pagimdė ligotą vaiką. Pasąmoningai ji bijo gimdyti dar kartą. Antro vaiko įsivaikinimas atrodo kaip kaltės išpirkimas, ir kartu – šeimos papildymas alternatyvesniu būdu, nerizikuojant vėl „susimauti“.
– Gailius serga epilepsija. Ar Tau reikėjo nuomarių kaip mirties repeticijų? Nevalingai prisimenu Dostojevskį, šiek tiek fetišizavusį šią ligą, kuria, biografų teigimu, jis pats sirgo. „Idiote“ skaitome, kad kunigaikštis Myškinas prieš priepuolius patirdavo kažką panašaus į epifaniją – esminį žinojimą. Tu tarsi mėgini taip sutvarkyti, kad Gailius su šia būsena prasilenktų. Lyg ir eini į išorę, kuri merdinčio kūno estetiką – rausvas marmuras virsta žalsvu, lytint akmenišku, išvagotu supelijusių kraujagyslių inkliuzu…
– Tiesą sakant, daugiausiai apie tą ligą ir žinau iš Dostojevskio! Rašydama romaną specialiai ja nesidomėjau. Leidausi vedama tikrovėje patirto įspūdžio – kartą teko atsidurti šalia epilepsija sergančio paauglio. Tada dar nežinojau, kad jis serga, bet tos ligos (ir, matyt, kažkokių pelėsiais atsiduodančių vaistų kvapo, kuriuos jis gėrė) buvo pritvinkęs visas oras, o pats vaikas atrodė anemiškas ir pažaliavęs kaip samanotas antkapis. Liga buvo tokia stipri, kad norėjosi atlapoti langus ir duris. Paskui sužinojau, kad jis epileptikas. Rašant apie Gailių, šita liga apsireiškė kartu su juo. Tik Gailius, nepaisant paliegusio kūno, dvasiškai ir intelektualiai labai gyvybingas. Esu skaičiusi, kad epileptikai būna kūrybiškai intensyvūs, tiesiog nusialina – tą lemia kažkokie pagreitėję procesai smegenyse.
– Tavo vaikai, kuriems nedaug atmatuota gyvenimo, yra tokie mąslūs, maži senukai, tarsi iš aukščiau apdovanoti savo, kitų lemties žinojimu. Dešimties – dvylikos metų Gailius šneka neįtikėtinai suaugusiojo kalba, rašo jaunuoliškus savistabos dienoraščius, kuriuos dar ir vertinti distanciškai sugeba – pavadindamas juos „tragikomiškais kasdienybės apmąstymais“. Kodėl, atskleisdama jo užrašų puslapius, nemėgini imituoti vaikiškesnių formuluočių, saviraiškos būdų?
– Sąmoningai leidau Gailiui mąstyti ir reikštis nevaikiškai. Jį apskritai norėjosi laikyti atokiau, po savotiška uždanga, neapšviesti pernelyg ryškia šviesa – jis nuo pat pradžių jau buvo atiduotas mirčiai. Gailiaus užrašus ir negausius dialogus su namiškiais reiktų priimti kaip pakylėto, metaforiško lygmens raišką. Vaikai taip nešneka. O Gailiui – galima, nes jis jau nepriklauso žemei. Tas fatališkas pasmerktumas, su kuriuo, atrodo, jis vienintelis mėgino susitaikyti, leidžia Gailiui šnekėti kitokia kalba. Norėjau, kad jo balsas, net ir gyvam esant, jau skambėtų lyg iš amžinybės, disonuodamas su kitų personažų balsais. Tai poetinis lygmuo.
– Jau trečioje savo knygoje lyrinius epizodus rašai poetinės prozos intarpais (išskiri juos grafiškai). Šių intarpų nevengi netgi pjesėse, gerai žinodama, kaip sunku jas atlikti aktoriui. Esi bandžiusi savo jėgas ir eilėraščio žanre. Ko sieki prozoje ir dramaturgijoje įvesdama rečitatyvą, beveik giesmę?
– Poetinis rečitatyvas pats mane pasigauna, užplūsta kaip banga, intuityviai patikiu, kad jis reikalingas. Jis sukuria stiprų emocinį lauką, įtaigumą, tai tikra kalbos magija, kurią taip mėgstu, pvz., Granausko intonacijose. Rašydama kartais patenku į savotišką transą, ir pati to nejusdama pereinu prie rečitatyvo. Paskui, jau gludindama kūrinį, sprendžiu, ar jis čia tikrai būtinas, bet paprastai neatsisakau. Gal tik pataisau, sutrumpinu, sustyguoju.
– Kadangi romaną skaičiau „dviem prisėdimais“, man pasidingojo, kad šiaip jau vientisas ir junglus tekstas (juo slysti, kaip gerai pastebėjo J.Sprindytė) įtrūko, įplyšo būtent toje vietoje, kur sustojau: ties skyriumi „Daug šilko plaukuose ir visur“. Negražiai pagalvojau, kad leidykla, matyt, užsakė apibrėžtą lankų kiekį, ir dabar tu stanginies. Todėl į pabaigą atsiranda ir atsitiktinių figūrų, tokių kaip ambicingasis „netyčiukas“ Karolis. Ar tai tik įspūdis, nulemtas subjektyvių aplinkybių, ar tavo rašymo procese ties ta vieta irgi įvyko stabtelėjimas?
– Leidykla čia niekuo dėta… Su ja susidraugavau jau įpusėjusi romaną, kurį iš tiesų rašiau „į stalčių“. Leidykla man nekėlė jokių sąlygų, išskyrus vieną – kad tai, ką parašysiu, atneščiau tiesiai jiems. Visas datas nustačiau pati. Bet meluočiau sakydama, kad nepatekau į tų datų, net ir pačios nustatytų, pinkles. Bet kokie įsipareigojimai slegia, ir šitai iš dalies galėjo pakišti koją. Bet – tik iš dalies. Paskutinė romano dalis „Namai“ atsirado sunkiausiai, ne sykį perrašyta. Buvo sunku apčiuopti, kur jau turėčiau palikti Izabelę, kur krypsta jos istorija. Jaučiu, kad tas „prakaitas“ ir dvejonės nusėdo tekste. Tai silpniausia dalis, joje esama duobių, bet jau nebežinojau, kaip dar gludinti, ir palikau, kaip yra. Dėl Karolio – ne tau pirmai užkliuvo šis epizodinis personažas. Vis dėlto, manau, kad jis čia reikalingas – kaip tam tikros psichologinės Izabelės slinkties rodiklis. Trumpas ir chaotiškas ryšys su Karoliu buvo paskutinis bandymas užmegzti artimą ryšį, toks desperatiškas kabinimasis į bet ką, akimirksnio proto užtemimas. Po to Izabelė galutinai „nurašo“ save kaip moterį, neturinčią teisės į artimus santykius, nes pasąmoningai laiko save nuodinga, pritraukiančia mirtį, nevykusia ir pavojinga kitam. Šitaip ir pati apsisaugo nuo naujų prisirišimų ir netekčių, kurių nebūtų pakėlusi. Iš esmės ji pasmerkia save lėtai savižudybei, kuri ją gąsdina mažiau, negu naujas ryšys.
– Išgyvendama vyro atšalimą, susvetimėjimą (irgi savotišką marmurėjimą) Izabelė grįžta atmintimi į jų kūnų pirmąjį skambantį artumą. Po Liudo nyrių į Izabelės gelmes ji jaučia, kaip „mirties rutulys nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“ (91 p.). Dabar taip madinga kalbėti apie Eroto ir Tanato giminystę. Ar šitą Tavo epizodą sugestijuoja šiuolaikinių teorijų spaudimas, ar esi tai išgyvenusi autentiškai?
– Mylėdamiesi žmonės (jeigu yra atsipalaidavę ir atviri vienas kitam) išgyvena ne tai, ką diktuoja mada, o tai, ką išgyvena. Jeigu šnekėsime apie mano patirtis, tai ilgus metus seksas man buvo įslaptinta savižudybės forma. Ir kai pagaliau drįsau prisipažinti sau, jog orgazminiai potyriai pastūmėja mane link išnykimo ir kad toje nebūtyje randu didžiausią ekstazę ir išsipildymą, iš kur nesinori grįžti – prasidėjo naujas sąmonėjimo etapas. Izabelė dar likusi tame senajame, kur siekis patirti orgazmą adekvatus mirties troškimui, o sueitis sukelia nežmonišką ilgesį kažkokių vos spėtų apčiuopti būsenų iš anapus. Tokia moteris iš esmės yra nepaguodžiama, nepatenkinama. Kaip su tokia gyventi?.. Todėl Liudas, nors trumpam, ir pasiduoda daug paprastesnei, kūniškesnei Beatričei. Šios aistra aiški ir numaldoma, ir per tai Liudas stabilizuojasi kaip vyras, grįžta į normalų gyvenimą su normalia, tegu ir įslaptinta, moterimi. Ir vis dėlto, tikiuosi, jis myli Izabelę.
– Tavo ankstesnėje kūryboje nesunkiai galima aptikti tas biografijos detales, kurias „pasiskolini“ ir išvystai Izabelės gyvenimo linijoje. Man Izabelė yra nelyginant užaugusi Bazilė (iš pjesės „Blyksnis po vasaros vandeniu“). Jų net vardai akustiškai giminiški.
– Kai kurie charakteriai, konfliktai, situacijos neišsirašo per vieną sykį, įstringa kaip melodijos motyvai ir keliauja iš kūrinio į kūrinį. Įsileidžiu juos, dubliuoju – matyt, taip reikia. Yra akivaizdžių sąsajų Izabelės su Bazile, nors nebuvau konkrečiai sumaniusi, kad jos – tas pats personažas skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais. Kuriant Izabelę sugrįžo pasikartojantis nusižudžiusios motinos motyvas, kuris nulemia ir jos charakterio liguistumą. Izabelė ir Bazilė greičiau egzistuoja lygiagrečiuose pasauliuose kaip dvasiškai artimos substancijos.
– Tekste nesunkiai matomi du opoziciniai simboliai – olos ir lizdo. Pirmasis siejamas su pasiutusio lapiūkščio Iljos (ir jo fix idée – pjautinės žaizdos ola, prietema), antrasis – su Gailiaus, Izabelės figūra (šviesa, ardomu šeimos lizdu ir galų gale vaiko pilve atvertu žarnų lizdu). Ne sykį aptinku personažų sąsajų su laukiniais žvėrimis: vyras parneša svetimos moters kvapą ir joks mazgojimasis vandeny tų pėdsakų nepanaikina, moteris ir vaikas naktimis įtemptai stebi, uodžia vienas kitą. Kūnų, juslių kalba…
– Rašant man norisi ne aprašinėti, o sukurti tokio tankio virpesius, kokio yra pats gyvenimas. Kad personažai atrodytų tikresni už tikrus žmones, išgryninti, tarytum mūsų pačių esencija, apvalyta nuo kasdienybės. O jusliškumas tuos virpesius fiksuoja.
– Pastebėjau, jog romano siužeto dalys, kurios būtų tokios palankios sentimentaliems serialams, tavo asketiškai suspaudžiamos į vienintelį sakinį, atplyšusį nuo teksto, kai kurių skyrių pabaigoje. Puikaus šiaurietiško minimalizmo pavyzdys. Iš ko mokeisi?
– Kuo toliau, tuo labiau pamėgstu prozoje minimalizmą. Šiuo požiūriu Vandos Juknaitės „Stiklo šalį“ laikau vienu tobuliausiai nugludintų deimančiukų mūsų šiandieninėje literatūroje. Labai vertinu ir Bitę Vilimaitę. Sunku spręsti, kiek jų kūryba padarė tiesioginės įtakos manajai, – abi perskaičiau per vėlai. Bet šiokių tokių sąskambių, pasaulėjautos panašumų tikrai esama. Dar mokykloje buvau stipriai paveikta dviejų Pėterio Handkės apysakų – „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ bei „Kairiarankė moteris“. Štai kada mane įtraukė ir pakerėjo kalbos paprastumas, tiesiog slenkančių vaizdų, subtiliai atspindinčių veikėjų dvasinę būklę, generavimas. Toks skaidrus ir išoriškai šaltas kalbėjimas, po kuriuo tvenkiasi, kupa ir sprogsta prasmės, man yra meistriškumo viršūnė. Ketvirtąją romano dalį „Aukos“ tapiau būtent tokiu principu, jis atrodė tinkamiausias tarp Izabelės ir Liudo migruojantiems virpesiams užfiksuoti.
– Tau nuostabiai pavyko perteikti Izabelės afekto būseną regint subadytą savo sūnų: ten išsikreipia visos perspektyvos, proporcijos (galva maža, susiskliaudžianti į pumpurą, kūnas beribis, pasiliejęs, nesusemiamas). Ar esi išgyvenusi panašų potyrį, kai atstumai nebetenka savo ženkliškumo?
– Pasaulį mes apskritai suvokiam neproporcingą. Esame subjektyvūs, pasąmoningai „permetame“ savo emocijas į vaizdinius, ir tada juos priimame kaip tikrovę. Tai vyksta ne tik ištikus afektui, tai vyksta kasdien. Mums svarbūs objektai yra arčiau ir atrodo ryškesni. O kai kurie tokie reikšmingi, kad jų tarytum prisipildo visas oras, jais užsikrečia ar apsišviečia ir visi šalia esantys. Afekto būsena ypatinga tuo, kad jos metu įsijungia visi psichikos apsauginiai mechanizmai, leidžiantys balansuoti tarp savęs ir šią akimirką nepakeliamos tikrovės. Vaizdiniai išsikreipia, nes permetame į juos dalį kančios krūvio, ir būtent tai, kaip jie išsikreipia, padeda išgyventi mums sunkiausius momentus. Šitaip apsisaugoma nuo beprotystės. Norėjau tai perteikti mikroskopiškai tiksliai ir įtaigiai – kaip žmogus išgyvena didžiausią stresą, už ko kabinasi. Ar pati esu tai patyrusi? Daug kartų. Pavyzdžiui, gimdant.
– Gimtį esi įrašiusi kaip vieną svarbiausių patirčių. Santykiu su ja (arba jos neišsipildymu) tarsi patikrinami dauguma tavo veikėjų. Gimdymo motyvu esi užbaigusi ne vieną savo pjesę („Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“, „Artumo jausmas“). Šio romano pabaigoje irgi punktyriškai nubrėžiama metaforiška gimties paralelė…
– Taip, ji ryškėja tada, kai Izabelė „paleidžia“ Ilją nuo savęs ir pati tampa laisva gyventi. Iš tiesų tai įvyksta ne tuoj po žmogžudystės, kada Izabelė leidžia Iljai su visais įkalčiais pasišalinti, o po daugelio metų stotyje, kur ji stebi nueinantį Ilją, lyg iš naujo gimdytų jųdviejų jau pakitusį santykį. Ji išmoksta priimti kito žmogaus teisę rinktis gyvenimo kelius. Ir Izabelė, ir Ilja – abu – „paauga“ kiekvienas savo pasirinkta kryptimi ir abu lieka ištikimi sau.
– Kodėl Tau būtina išnarplioti kūrinio pradžioje suraizgytą ir vis skaudžiau užsiveržiantį mazgą?
– Gyvenimas yra dvasinių mazgų narpliojimas, ir man rūpi juos atmazgyti ar bent jau palikti tokią galimybę. Įdomiausia fiksuoti sąmoningėjančio žmogaus dvasią, o su sąmoningumu įsileidžiame į save vis daugiau šviesos, ir mazgai laisvėja. Manau, kad taip – tikroviškiau.
Kalbėjosi Nida Gaidauskienė
