Apie naktinių neužmirštuoles ir kita

Apie naktinių neužmirštuoles ir kita

Laura Sintija Černiauskaitė, būdama aštuoniolikos metų, debiutavo novelių knygele tuomet (1994 m.) atnaujintoje Pirmosios knygos serijoje. Vėliau ji išleido pjesių ir prozos rinkinius („Liučė čiuožia“, 2003 m. bei „Artumo jausmas“, 2005 m.), kuriuose ryškėjo vis jautresnė personažų psichologinė traktuotė, egzistencinės paieškos, pjesėse neretai išreikštos lengvo absurdo situacijomis. Jaunos rašytojos kalbėjimas plataus diapazono: nuo šmaikščios satyros, šiek tiek artimesnės žurnalistiniam stiliui, iki subtilios lyrikos. Šių metų pradžioje pasirodė pirmasis L.S.Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“, vientiso stiliaus ir kontempliatyvios nuotaikos kūrinys. Jo pasakojime vienijama vaizdo plastika ir daugiaprasmis dialogas, autorės išpuoselėtas dramaturgijoje. Skaitant romaną reikalingas metafizinis registras: didžioji drama vyksta sieloje, kūnas tik randamas, aptinkamas toje vietoje, kur jo nepalikai (romano centrinė moteris Izabelė rado save nuogą klaidžiojant laukuose su naktinių gniužulėliu prie krūtinės ir nuo šalčio drebėdama „parginė save namo“, 92 p.). Gero stiliaus įspūdį stiprina labai subtilios, niuansuotos metaforos (pvz., iki liguisto šaltkrėčio víenišos Izabelės Kalėdos, viltingas beldimas į duris – ir po kailiniais slepiamos naktinių neužmirštuolės).

Laura Sintija Černiauskaitė Plungės viešojoje bibliotekoje.

Kilo mintis apie šią knygą pasikalbėti su pačia Laura Sintija.

- Taigi naktinių neužmirštuolės… Jos yra arčiausiai kūno, „pamena“ intymų artumą, kokio jau seniai nebūta. Visa ankstesniąja savo kūryba teigusi ryšio svarbą (trečią knygą pavadinai „Artumo jausmas“), dabar pagrindinę veikėją nugramzdini į atsiskyrėlės būtį, į totalią askezę, kurioje visi ryšiai pamažu paleidžiami, išlaisvinami. Nors niekas neužmirštama. Pabrėži, kad Tavo romanas – apie atleidimą…

- Taip, man norėjosi papasakoti istoriją apie atleidimą už patį baisiausią nusikaltimą. Tikiu, kad toks atvejis įmanomas, bet nesu tikra, kad pavyko papasakoti būtent tokią istoriją. Pasipasakojo kažkokia kita…

- Man regis, tavo tekste komplikuojama nusikaltimo sąvoka. Gal net eliminuojama. Peilis įsminga į kūną jau pirmame skyriuje. Tačiau kaip esminį įvykį fiksuoji ne smurtinį judesį, o daug vėliau pritraukiamą vaiko užgesimą mamos (būtent) akivaizdoje. Čia pradedi, mano galva, skaudžiausią – motinos – merdėjimo procesą. Iki persimainymo. Giluminę vyksmo spyruolę paleidi skyriuje „Trečias“. Aišku, kad tai ne tik teksto struktūrinio vieneto pavadinimas. Du trikampiai persidengia ties Izabelės smailuma. Kas tas „trečias“?

- Trikampio motyvą pasirinkau konfliktui įrėminti (kitu atveju trejybė kaip tik reikštų šventumą, pilnatvę, neapsiribojimą intymiu ir tarytum savininkišku tu–aš santykiu). Kurio personažo rakursu bežiūrėtum, jis yra trečias, nereikalingas kitų dviejų atžvilgiu – Gailius yra trečias tarp Izabelės ir Iljos, Ilja yra trečias tarp Gailiaus ir Izabelės, Liudas yra trečias tarp Izabelės ir vieno iš berniukų, Izabelė yra trečia tarp Liudo ir Beatričės ir atvirkščiai – Beatričė trečia tarp Liudo ir Izabelės. Kadangi visi personažai siekia artimų tu – aš santykių, trečio buvimas juos glumina, o pojūtis, jog pats esi trečias skaudina ir ardo. Trečioji romano dalis, TREČIAS, įtūrina destruktyviausią, Izabelės – Gailiaus – Iljos trikampį, kur jau darosi neaišku, kuris vaikas yra trečias Izabelei.

- Gailius interpretuoja taip: Ilja esantis „atsarginis“ tėvų vaikas – esą, kai jo, Gailiaus, nebeliks, tėvams bus lengviau adaptuotis su netektim. Kodėl iš tikrųjų Izabelei reikia antro vaiko? Ar juodos Iljos ir Beatričės garbanos jos pasąmonėje niekaip nesisieja? Juk Ilja pasirodo kaip tik tada, kai ryškėja meilės trikampis. Vaikas – įkaitas?..

- Recenzuodamas romaną, Mindaugas Kvietkauskas randa dialogą, iš kurio galima spėti, jog Ilja gali būti Beatričės ir Liudo sūnus. Deja, čia recenzentas įžvalgesnis už autorę – šitaip nebuvo sumanyta, tiesiog nenumačiau galimos žodžio mūsų vaikas (kaip mūsų vaikų namų globotinis) dviprasmybės. Ilja iš tiesų yra pamestinukas.

Izabelė pasirenka Ilją ne tik kaip nuskriaustą vaiką, kurį sušildytų savo meile, bet leidžiasi jo pritraukiama kaip stipresnės būtybės. Ilja ją užvaldo, o gal tai tik jos nuslopintų troškimų suaudrinta vaizduotė. Pati nenujausdama, Izabelė „prikimba“ prie to vaiko, investuoja į jį neįsisąmonintas viltis, širdies gilumoje trokšdama, kad Ilja išgelbėtų ją nuo vienatvės ir beprasmybės. Todėl visai natūralu, kad Ilja jos neprisileidžia – šitaip jis ginasi nuo vaikui tiesiog neišpildomų reikalavimų. Ir tuo pat metu Izabelė traukia jį kaip nepatirtos motiniškos meilės šaltinis, į ją nukreipiamas bundantis seksualumas (panašiai 3-6 m. berniukai „įsimyli“ savo mamas). Per jį Izabelė mokosi atsakomybės, ir šitos pamokos kaina maksimali. Nuo čia prasideda moters dvasios gramdymas, vadavimasis iš priklausomybių. Yra dar kita, Gailiaus, pusė. Izabelė išgyvena kaltę ir nevisavertiškumą, kad pagimdė ligotą vaiką. Pasąmoningai ji bijo gimdyti dar kartą. Antro vaiko įsivaikinimas atrodo kaip kaltės išpirkimas, ir kartu – šeimos papildymas alternatyvesniu būdu, nerizikuojant vėl „susimauti“.

- Gailius serga epilepsija. Ar Tau reikėjo nuomarių kaip mirties repeticijų? Nevalingai prisimenu Dostojevskį, šiek tiek fetišizavusį šią ligą, kuria, biografų teigimu, jis pats sirgo. „Idiote“ skaitome, kad kunigaikštis Myškinas prieš priepuolius patirdavo kažką panašaus į epifaniją – esminį žinojimą. Tu tarsi mėgini taip sutvarkyti, kad Gailius su šia būsena prasilenktų. Lyg ir eini į išorę, kuri merdinčio kūno estetiką – rausvas marmuras virsta žalsvu, lytint akmenišku, išvagotu supelijusių kraujagyslių inkliuzu…

- Tiesą sakant, daugiausiai apie tą ligą ir žinau iš Dostojevskio! Rašydama romaną specialiai ja nesidomėjau. Leidausi vedama tikrovėje patirto įspūdžio – kartą teko atsidurti šalia epilepsija sergančio paauglio. Tada dar nežinojau, kad jis serga, bet tos ligos (ir, matyt, kažkokių pelėsiais atsiduodančių vaistų kvapo, kuriuos jis gėrė) buvo pritvinkęs visas oras, o pats vaikas atrodė anemiškas ir pažaliavęs kaip samanotas antkapis. Liga buvo tokia stipri, kad norėjosi atlapoti langus ir duris. Paskui sužinojau, kad jis epileptikas. Rašant apie Gailių, šita liga apsireiškė kartu su juo. Tik Gailius, nepaisant paliegusio kūno, dvasiškai ir intelektualiai labai gyvybingas. Esu skaičiusi, kad epileptikai būna kūrybiškai intensyvūs, tiesiog nusialina – tą lemia kažkokie pagreitėję procesai smegenyse.

- Tavo vaikai, kuriems nedaug atmatuota gyvenimo, yra tokie mąslūs, maži senukai, tarsi iš aukščiau apdovanoti savo, kitų lemties žinojimu. Dešimties – dvylikos metų Gailius šneka neįtikėtinai suaugusiojo kalba, rašo jaunuoliškus savistabos dienoraščius, kuriuos dar ir vertinti distanciškai sugeba – pavadindamas juos „tragikomiškais kasdienybės apmąstymais“. Kodėl, atskleisdama jo užrašų puslapius, nemėgini imituoti vaikiškesnių formuluočių, saviraiškos būdų?

- Sąmoningai leidau Gailiui mąstyti ir reikštis nevaikiškai. Jį apskritai norėjosi laikyti atokiau, po savotiška uždanga, neapšviesti pernelyg ryškia šviesa – jis nuo pat pradžių jau buvo atiduotas mirčiai. Gailiaus užrašus ir negausius dialogus su namiškiais reiktų priimti kaip pakylėto, metaforiško lygmens raišką. Vaikai taip nešneka. O Gailiui – galima, nes jis jau nepriklauso žemei. Tas fatališkas pasmerktumas, su kuriuo, atrodo, jis vienintelis mėgino susitaikyti, leidžia Gailiui šnekėti kitokia kalba. Norėjau, kad jo balsas, net ir gyvam esant, jau skambėtų lyg iš amžinybės, disonuodamas su kitų personažų balsais. Tai poetinis lygmuo.

- Jau trečioje savo knygoje lyrinius epizodus rašai poetinės prozos intarpais (išskiri juos grafiškai). Šių intarpų nevengi netgi pjesėse, gerai žinodama, kaip sunku jas atlikti aktoriui. Esi bandžiusi savo jėgas ir eilėraščio žanre. Ko sieki prozoje ir dramaturgijoje įvesdama rečitatyvą, beveik giesmę?

- Poetinis rečitatyvas pats mane pasigauna, užplūsta kaip banga, intuityviai patikiu, kad jis reikalingas. Jis sukuria stiprų emocinį lauką, įtaigumą, tai tikra kalbos magija, kurią taip mėgstu, pvz., Granausko intonacijose. Rašydama kartais patenku į savotišką transą, ir pati to nejusdama pereinu prie rečitatyvo. Paskui, jau gludindama kūrinį, sprendžiu, ar jis čia tikrai būtinas, bet paprastai neatsisakau. Gal tik pataisau, sutrumpinu, sustyguoju.

- Kadangi romaną skaičiau „dviem prisėdimais“, man pasidingojo, kad šiaip jau vientisas ir junglus tekstas (juo slysti, kaip gerai pastebėjo J.Sprindytė) įtrūko, įplyšo būtent toje vietoje, kur sustojau: ties skyriumi „Daug šilko plaukuose ir visur“. Negražiai pagalvojau, kad leidykla, matyt, užsakė apibrėžtą lankų kiekį, ir dabar tu stanginies. Todėl į pabaigą atsiranda ir atsitiktinių figūrų, tokių kaip ambicingasis „netyčiukas“ Karolis. Ar tai tik įspūdis, nulemtas subjektyvių aplinkybių, ar tavo rašymo procese ties ta vieta irgi įvyko stabtelėjimas?

- Leidykla čia niekuo dėta… Su ja susidraugavau jau įpusėjusi romaną, kurį iš tiesų rašiau „į stalčių“. Leidykla man nekėlė jokių sąlygų, išskyrus vieną – kad tai, ką parašysiu, atneščiau tiesiai jiems. Visas datas nustačiau pati. Bet meluočiau sakydama, kad nepatekau į tų datų, net ir pačios nustatytų, pinkles. Bet kokie įsipareigojimai slegia, ir šitai iš dalies galėjo pakišti koją. Bet – tik iš dalies. Paskutinė romano dalis „Namai“ atsirado sunkiausiai, ne sykį perrašyta. Buvo sunku apčiuopti, kur jau turėčiau palikti Izabelę, kur krypsta jos istorija. Jaučiu, kad tas „prakaitas“ ir dvejonės nusėdo tekste. Tai silpniausia dalis, joje esama duobių, bet jau nebežinojau, kaip dar gludinti, ir palikau, kaip yra. Dėl Karolio – ne tau pirmai užkliuvo šis epizodinis personažas. Vis dėlto, manau, kad jis čia reikalingas – kaip tam tikros psichologinės Izabelės slinkties rodiklis. Trumpas ir chaotiškas ryšys su Karoliu buvo paskutinis bandymas užmegzti artimą ryšį, toks desperatiškas kabinimasis į bet ką, akimirksnio proto užtemimas. Po to Izabelė galutinai „nurašo“ save kaip moterį, neturinčią teisės į artimus santykius, nes pasąmoningai laiko save nuodinga, pritraukiančia mirtį, nevykusia ir pavojinga kitam. Šitaip ir pati apsisaugo nuo naujų prisirišimų ir netekčių, kurių nebūtų pakėlusi. Iš esmės ji pasmerkia save lėtai savižudybei, kuri ją gąsdina mažiau, negu naujas ryšys.

- Išgyvendama vyro atšalimą, susvetimėjimą (irgi savotišką marmurėjimą) Izabelė grįžta atmintimi į jų kūnų pirmąjį skambantį artumą. Po Liudo nyrių į Izabelės gelmes ji jaučia, kaip „mirties rutulys nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“ (91 p.). Dabar taip madinga kalbėti apie Eroto ir Tanato giminystę. Ar šitą Tavo epizodą sugestijuoja šiuolaikinių teorijų spaudimas, ar esi tai išgyvenusi autentiškai?

- Mylėdamiesi žmonės (jeigu yra atsipalaidavę ir atviri vienas kitam) išgyvena ne tai, ką diktuoja mada, o tai, ką išgyvena. Jeigu šnekėsime apie mano patirtis, tai ilgus metus seksas man buvo įslaptinta savižudybės forma. Ir kai pagaliau drįsau prisipažinti sau, jog orgazminiai potyriai pastūmėja mane link išnykimo ir kad toje nebūtyje randu didžiausią ekstazę ir išsipildymą, iš kur nesinori grįžti – prasidėjo naujas sąmonėjimo etapas. Izabelė dar likusi tame senajame, kur siekis patirti orgazmą adekvatus mirties troškimui, o sueitis sukelia nežmonišką ilgesį kažkokių vos spėtų apčiuopti būsenų iš anapus. Tokia moteris iš esmės yra nepaguodžiama, nepatenkinama. Kaip su tokia gyventi?.. Todėl Liudas, nors trumpam, ir pasiduoda daug paprastesnei, kūniškesnei Beatričei. Šios aistra aiški ir numaldoma, ir per tai Liudas stabilizuojasi kaip vyras, grįžta į normalų gyvenimą su normalia, tegu ir įslaptinta, moterimi. Ir vis dėlto, tikiuosi, jis myli Izabelę.

- Tavo ankstesnėje kūryboje nesunkiai galima aptikti tas biografijos detales, kurias „pasiskolini“ ir išvystai Izabelės gyvenimo linijoje. Man Izabelė yra nelyginant užaugusi Bazilė (iš pjesės „Blyksnis po vasaros vandeniu“). Jų net vardai akustiškai giminiški.

- Kai kurie charakteriai, konfliktai, situacijos neišsirašo per vieną sykį, įstringa kaip melodijos motyvai ir keliauja iš kūrinio į kūrinį. Įsileidžiu juos, dubliuoju – matyt, taip reikia. Yra akivaizdžių sąsajų Izabelės su Bazile, nors nebuvau konkrečiai sumaniusi, kad jos – tas pats personažas skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais. Kuriant Izabelę sugrįžo pasikartojantis nusižudžiusios motinos motyvas, kuris nulemia ir jos charakterio liguistumą. Izabelė ir Bazilė greičiau egzistuoja lygiagrečiuose pasauliuose kaip dvasiškai artimos substancijos.

- Tekste nesunkiai matomi du opoziciniai simboliai – olos ir lizdo. Pirmasis siejamas su pasiutusio lapiūkščio Iljos (ir jo fix idée – pjautinės žaizdos ola, prietema), antrasis – su Gailiaus, Izabelės figūra (šviesa, ardomu šeimos lizdu ir galų gale vaiko pilve atvertu žarnų lizdu). Ne sykį aptinku personažų sąsajų su laukiniais žvėrimis: vyras parneša svetimos moters kvapą ir joks mazgojimasis vandeny tų pėdsakų nepanaikina, moteris ir vaikas naktimis įtemptai stebi, uodžia vienas kitą. Kūnų, juslių kalba…

- Rašant man norisi ne aprašinėti, o sukurti tokio tankio virpesius, kokio yra pats gyvenimas. Kad personažai atrodytų tikresni už tikrus žmones, išgryninti, tarytum mūsų pačių esencija, apvalyta nuo kasdienybės. O jusliškumas tuos virpesius fiksuoja.

- Pastebėjau, jog romano siužeto dalys, kurios būtų tokios palankios sentimentaliems serialams, tavo asketiškai suspaudžiamos į vienintelį sakinį, atplyšusį nuo teksto, kai kurių skyrių pabaigoje. Puikaus šiaurietiško minimalizmo pavyzdys. Iš ko mokeisi?

- Kuo toliau, tuo labiau pamėgstu prozoje minimalizmą. Šiuo požiūriu Vandos Juknaitės „Stiklo šalį“ laikau vienu tobuliausiai nugludintų deimančiukų mūsų šiandieninėje literatūroje. Labai vertinu ir Bitę Vilimaitę. Sunku spręsti, kiek jų kūryba padarė tiesioginės įtakos manajai, – abi perskaičiau per vėlai. Bet šiokių tokių sąskambių, pasaulėjautos panašumų tikrai esama. Dar mokykloje buvau stipriai paveikta dviejų Pėterio Handkės apysakų – „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ bei „Kairiarankė moteris“. Štai kada mane įtraukė ir pakerėjo kalbos paprastumas, tiesiog slenkančių vaizdų, subtiliai atspindinčių veikėjų dvasinę būklę, generavimas. Toks skaidrus ir išoriškai šaltas kalbėjimas, po kuriuo tvenkiasi, kupa ir sprogsta prasmės, man yra meistriškumo viršūnė. Ketvirtąją romano dalį „Aukos“ tapiau būtent tokiu principu, jis atrodė tinkamiausias tarp Izabelės ir Liudo migruojantiems virpesiams užfiksuoti.

- Tau nuostabiai pavyko perteikti Izabelės afekto būseną regint subadytą savo sūnų: ten išsikreipia visos perspektyvos, proporcijos (galva maža, susiskliaudžianti į pumpurą, kūnas beribis, pasiliejęs, nesusemiamas). Ar esi išgyvenusi panašų potyrį, kai atstumai nebetenka savo ženkliškumo?

- Pasaulį mes apskritai suvokiam neproporcingą. Esame subjektyvūs, pasąmoningai „permetame“ savo emocijas į vaizdinius, ir tada juos priimame kaip tikrovę. Tai vyksta ne tik ištikus afektui, tai vyksta kasdien. Mums svarbūs objektai yra arčiau ir atrodo ryškesni. O kai kurie tokie reikšmingi, kad jų tarytum prisipildo visas oras, jais užsikrečia ar apsišviečia ir visi šalia esantys. Afekto būsena ypatinga tuo, kad jos metu įsijungia visi psichikos apsauginiai mechanizmai, leidžiantys balansuoti tarp savęs ir šią akimirką nepakeliamos tikrovės. Vaizdiniai išsikreipia, nes permetame į juos dalį kančios krūvio, ir būtent tai, kaip jie išsikreipia, padeda išgyventi mums sunkiausius momentus. Šitaip apsisaugoma nuo beprotystės. Norėjau tai perteikti mikroskopiškai tiksliai ir įtaigiai – kaip žmogus išgyvena didžiausią stresą, už ko kabinasi. Ar pati esu tai patyrusi? Daug kartų. Pavyzdžiui, gimdant.

- Gimtį esi įrašiusi kaip vieną svarbiausių patirčių. Santykiu su ja (arba jos neišsipildymu) tarsi patikrinami dauguma tavo veikėjų. Gimdymo motyvu esi užbaigusi ne vieną savo pjesę („Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“, „Artumo jausmas“). Šio romano pabaigoje irgi punktyriškai nubrėžiama metaforiška gimties paralelė…

- Taip, ji ryškėja tada, kai Izabelė „paleidžia“ Ilją nuo savęs ir pati tampa laisva gyventi. Iš tiesų tai įvyksta ne tuoj po žmogžudystės, kada Izabelė leidžia Iljai su visais įkalčiais pasišalinti, o po daugelio metų stotyje, kur ji stebi nueinantį Ilją, lyg iš naujo gimdytų jųdviejų jau pakitusį santykį. Ji išmoksta priimti kito žmogaus teisę rinktis gyvenimo kelius. Ir Izabelė, ir Ilja – abu – „paauga“ kiekvienas savo pasirinkta kryptimi ir abu lieka ištikimi sau.

- Kodėl Tau būtina išnarplioti kūrinio pradžioje suraizgytą ir vis skaudžiau užsiveržiantį mazgą?

- Gyvenimas yra dvasinių mazgų narpliojimas, ir man rūpi juos atmazgyti ar bent jau palikti tokią galimybę. Įdomiausia fiksuoti sąmoningėjančio žmogaus dvasią, o su sąmoningumu įsileidžiame į save vis daugiau šviesos, ir mazgai laisvėja. Manau, kad taip – tikroviškiau.

Kalbėjosi Nida Gaidauskienė

Alis Balbierius

Alis Balbierius

Alio Balbieriaus nuotrauka

Iš „Trieilių“

***
Tirpstantis sniegas
tavo plaukuos
nebuvau aš

***
Nieko neradęs
džiaugiuosi – vėjo
gyvybė tarp pirštų

***
Kumšty spygliuotam
kaštono – tobulas
rudas aksomas

Apie nesusikalbėjimą

Mano demonas
tyli – tyloj
tavo demonas kalba

***
Žvaigždė – tarp
buliaus ragų –
aušros pranašystė

***’
Amžinas mokinys –
be Mokytojo –
kelias

Skulptūriškas

Plastišką
tylos pumpurą
poliruoja saulėtekis

***
Vėjo šuo
vėl užlaižė
ne kūno žaizdas

Apie pagonis, išnaikintus baltų žemėse

Pagonių kraujas
buvo kadaise
baltesnis už šviesą

***
Sniego kapuos
apnuogina krūtis
liūtys pavasario

***
Moters akys –
vėlei dviejuos ežeruos
esu paskenduolis

***
Bitės aky
gyvenau
dar negimęs

***
O, neramybe! –
vėjo vien vielos
spengiančios sieloj

***
Baltas žvyrkelis naktį –
Paukščių Tako šešėlis
ant žemės krentąs

***
Musių ir musmirių
sapnas – aukšti ir raudoni
grybų miškai

***
Blindė pavasarį
tūkstančio saulių
žydėjimo

***
Nuliūdins – saulės
zuikutis – be garso
sudūžęs į sieną

Apodemus agrarius, žuvusiai ant žvirgždėto vieškelio

Žalios musės
žaliai inkrustuoja
kailiuką ant kelio

***
Ir mano
mažam tvenkiny
garnys atsispindi

Beduino portretas

Iš dviejų akių –
dvi smėlio upės
suvienija dykumą

Birželio vakaras

Lyja: šlapioj žolėj
šlapia lapė
ieško šlapios pelės

***
Voro tinkluos
rudenio lapas
rasoja užmigęs

***
Tylos užkalbėtos
debesų kriauklės –
vienintelis garsas virš jūros

***
mano sniegas – ne
mano sniegas – ne
mano – niekas

Algis Kuklys

Algis Kuklys

Ričardo Šileikos nuotrauka

Šamanas

Jis stovėjo ant jūros kranto ir nesuvokė kur esąs, nes viską supo balta, neaprėpiama erdvė – apsnigtas krantas ir jūrą užklojęs tirštas balzganas rūkas, kurio nesklaidė nė menkiausias vėjelis: nors mėgo jūros bangavimą, mokėjo suprasti jos norus, tačiau tokį rūką regėjo pirmą kartą, todėl stovėjo ilgai klausydamas neįprastos tylos, kuri atrodė bauginanti, kažką žadanti, o gal slepianti, tad ir jis, ir žuvėdros su kirais stoviniavo pakrantėje nežinodami, ką daryti: stovėjo tol, kol sušalo rankos ir kojos, paskui patraukė jūros krantu į šiaurę, nes tą pačią dieną pasieks gyvenvietę, iš kurios buvo atvykusi moteris, prašiusi, kad jis pagydytų mažametę jos dukrą, o prašė ji su ašaromis, gniaužydama kumštelius, nuleidusi galvą, lyg bijotų žiūrėti į vyrą, ir jis pažadėjo kitą dieną ją aplankyti, įspėjęs, jog apeigoms reikės paaukoti gyvulį ar paukštį, o kambarys, kuriame guli mergaitė, turi būti sutvarkytas – švarus ir be šiukšlių, bet kai vyks apeigos, niekas negalės išeiti iš to kambario, o turės laukti iki pabaigos: jis žvelgė į jos juodus plaukus, dideles akis, mažą, vaikišką burną ir netyčia pagalvojo, kad moters dukrelė tikriausiai taip pat graži, nors mergaitės dažniau būna panašios į tėvą, o berniukai – į motiną, juk ir jis iš motinos išmoko kerų, gydymo ir vaistažolių rinkimo, iš jos gavo ir panašumą, o sapnuose ji duoda sūnui patarimus, žmonės jo vengia, o prisimena tik tuomet, kai ištinka bėda, o tuosyk nuolankūs kaip avinėliai sustoja prie jo trobelės kieme, nedrįsdami praverti durų bei garsiai kalbėti, o motina, kai buvo gyva, ne sykį rimtai įspėjo, kad jis niekada savo kerų nenaudotų supykęs ar norėdamas pakenkti, nes tuomet prarasiąs galias bei pražūsiąs kaip žmogus, ir šitų žodžių sūnus niekada neužmiršo, stiprybės sėmėsi pavasarį iš medžių, akmenų ir įvairių žolelių, kalbėjos su jūros bangomis ir niekada nekirpo plaukų, o vėliau – barzdos, nes tai buvo uždrausta: galop, sparčiau eidamas, jis sušilo, jog net prasisagstė apsiaustą, kurį jam padovanojo motina, išsiuvinėjus reikalingus ženklus, saugančius nuo blogų akių, todėl šis rūkas jam tapo labai vertingas, teikiantis kažkokią viltį: ir galop, pasukęs į šoną, išvydo žvejo sodybą, bet, prieš atidarydamas trobelės vartelius, išsitraukė baltą aštrų akmenuką ir juo išraižė ant vartelių lentelės savo ženklą, kuris sakė, kad šičia lankėsi jis, o po to pravėrė namo duris, už kurių jo nekantriai laukė jauna moteris įkaitusiais skruostais ir blizgančiomis akimis, o kambario kampe sėdėjo moters vyras, žvejys, bejėgiškai nuleidęs rankas, lyg būtų jau pašarvojęs dukrą, bet svečias į jį nekreipė dėmesio, tik, atidžiai apžiūrėjęs mergaitės veidą, rankas, delnu palietęs jos suprakaitavusią kaktą, ėmė ruoštis ligos išvarymui: nusiplovęs rankas ir veidą, išgėrė žolelių antpilo ir lėtai ėmė mušti būgnelį, nuolat kartodamas, kad liga, kurios vardo jis kol kas nežino, turi pasitraukti ten, iš kur atėjo į šiuos kraštus, paskui atsistojo ir, energingai mušdamas būgnelį, apėjo septynis kartus apie ligonės lovą, neužmiršdamas pasilenkti virš mergaitės veido, o kai apsuko paskutinį ratą, staiga savo lūpas priglaudė prie mergaitės kaktos, siurbė prakaitą į save, o paskui jį išspjovė į žvejo žmonos atneštą molinį dubenėlį su dangčiu, taip jis darė dešimt kartų, kol pagaliau šaukdamas ištarė ligos vardą, liepdamas palikti šiuos namus, nes kitaip kreipsis į jūros dvasią pagalbos, o tuomet liga bus paskandinta vandenyje, jis grasino ligai, daužė būgnelį, jog atrodė, kad šis perskils per pusę, tačiau, nenuleisdamas akių nuo mergaitės, lėtais rankų judesiais maišė orą, kartodamas trumpus užkeikimus, kartojo tol, kol ligonė nepravėrė akių ir nepašaukė motinos, kuri sustingusi žiūrėjo į kerėtoją, o kai nusiplukęs virpančiomis kojomis apleido žvejo namus, pamatė, kad virš jūros nebeliko rūko, tarsi jis būtų pasitraukęs kartu su mergaitės liga, tai sustojo prie kranto ir į viršų pakėlė rankas dėkodamas jūros dvasiai už pagalbą, rankas laikė ilgai, kol paskaudo, po to lėtais žingsniais patraukė pakrante link savo namų, tačiau visą laiką regėjo gulinčią mergaitę ir jos motiną blizgančiomis akimis, net vakare, kai pavargęs atsirėmė prie degančio židinio, jo neapleido regėti vaizdai – tirštas balzganas rūkas virš jūros ir moters juodi plaukai, kuriuos norėjosi liesti, bet šito, aišku, niekada nebus, šyptelėjo apie kažką galvodamas, juk jis negalėjo turėti moters, nebent kokią senę, kuri darytų valgį ir įvairius vaistus, todėl motina ne kartą sakė, jog privalo pasirinkti vieną iš dviejų kelių – žvejo arba kerėtojo, bet žvejyba jo nė kiek neviliojo, žuvys buvo jūros turtas, o miško – žvėreliai, todėl kiekvienas žvejys, išplaukdamas į jūrą, pusbalsiu atsiprašinėdavo jūros, kad ji nepagailėtų laimikio, nes kitaip neišgyvens jo šeima, ir žvejai turėjo savo apeigas bei talismanus, tad jie ypatingai vertino raudono gintaro talismanus, kuriuos nešiojo ant kaklo, juos tėvas dovanodavo sūnui, kai sulaukdavo senatvės, o kitas žvejys už tokį talismaną tikriausiai būtų atidavęs visą valtį žuvų: gintarinį talismaną nešiojo ir jis, bet iš balto gintaro, jame kažkas išraižė mėnulį ir žvaigždes, jį gavo iš motinos rankų, o jai padovanojo jos senelė, sulaukusi ilgo amžiaus, bet nepraradusi šviesaus proto, tad šio talismano jis niekada nenusiimdavo nuo kaklo, galbūt jį perduos savo mokiniui, jeigu turės, arba su talismanu bus pašarvotas, o kai šviesdavo pilnatis, jis nuogas įbrisdavo į jūrą maudytis kalbėdamas padėkos žodžius, lyg jūra būtų moteris, glostanti kūną ne švelniomis rankomis, o kvepiančiomis bangomis: o kad nesmaugtų vienatvė, jis laikė šunį, bet jūroje jo nemaudydavo, kad neįžeistų jūros dvasios, jis tikėjo, kad ši dvasia turėjo būti didelė ir galinga, nes ir pati jūra neaprėpiama, nuo galingos audros drebėdavo visa pakrantė ir atrodė, kad ji išsilies iš krantų, vadinasi, kvaili žmonės ją įžeidė, išniekino, todėl jie sulauks atpildo: po to jis nepajuto, kaip užmigo prie užgesusios krosnelės, o kai pravėrė akis, išgirdo šuns piktą urzgimą, todėl išėjo į lauką apsidairyti, bet naktį nieko nepamatė, tik ryte pastebėjo sniego žvėries pėdsakus, gal jie priklausė dideliam šuniui ar vilkui, juk nebuvo medžiotojas, tad galėjo apsirikti, o naktį, pasiėmęs būgnelį, o kitoje rankoje – degantį pagalį ir, į krūtinę mušdamas būgnelį, lėtai apėjo ratu trobelę ir po to jo šuo nurimo, bet jo paties krūtinėje susikaupė nerimas dėl ano žvejo šeimos, stebėjosi, kodėl taip ilgai mąsto apie žvejo žmoną, o ką reiškia tas didelis balzganas rūkas virš jūros, kokio niekada dar neregėjo, todėl, pripylęs vandens į molinį dubenį ir uždegęs tris ugneles, kurias pastatė prie dubens krašto, žvelgė į vandens paviršių, tikėdamasis kažką pamatyti, ir pamažu vandenyje išryškėjo baltos žuvies kontūrai, o paskui jie išnyko: nieko nesuprantu, galvojo vyras, bet po dviejų dienų į jo trobelės duris vėl pasibeldė tos paties žvejo žmona, kuri atnešė didelę sidabrinę žuvį, ir akimirką jis sutriko, nes greitai su ja susitikti nesitikėjo, o čia dar išsipildė regėtas vaizdas, moteris atsargiai paklausė, ar jis mokės paruošti žuvį, vyras nieko neatsakė, tik padėkojo už žuvį ir jai pasiūlė išgerti žolelių antpilo, kad sušiltų, o ji dėkojo už dukros išgelbėjimą, sakė, kad jų motinos viena kitą pažinojusios, tad ir jie turbūt anksčiau buvo susitikę, bet jis atsakė, kad motina neleidusi bendrauti su vaikais, jis daugiau kalbėdavosi su savo seneliais, kurie jį mokė įvairių dalykų, po šitų žodžių ji susigėdo, kad klausė, ar jis sugebąs paruošti žuvį, gal kitas būtų įsižeidęs, bet jis, žiūrėdamas į ją, šypsojosi baltais dantimis, siūlydamas išgerti dar vieną puoduką, ar neapžavėsite manęs šiomis žolelėmis, nusijuokė ji ir pati nustebo, jog tapo tokia drąsi, o kada juokėsi, tai net neprisimenanti, nes jos vyras niūrus, o jeigu nepagaudavo žuvų, tai apkumščiuodavo ir žmoną: ją išlydėdamas įteikė pundelį džiovintų žolelių, patardamas, kaip jas paruošti dukrelei, jeigu prasidėtų koks blogumas, po to stebėjosi, kodėl šuo ant jos nelojo, lyg būtų savas žmogus, galbūt: ir šuo ką nors jaučia, susimąstė jis, palydėdamas moterį akimis, kol ji išnyko už pakrantės vingio, o jis kiek pasivaikščiojęs su šunimi, sugrįžo į namus ruošti vaistų, nes bet kada jų prireiks, jeigu ateitų žmogus, be to, reikėtų pasirūpinti maisto atsargomis, vadinasi, su šunimi keliaus per pajūrio kaimus, pranašaudamas bei gydydamas, kol nepabjuro oras, nes vėjai gali užpustyti gyvenvietes, ir ką jis tuomet darys, juk nestaugs vilku žiopsodamas į mėnulį, todėl jeigu ženklai rodys sėkmingą kelionę, išvyks jau rytoj, kad nereikėtų galvoti apie žvejo žmoną, o šiandien išsikepęs žuvį, kurios dalį paliks ir šuniui, bet svarbiausia – norėjo kuo geriau išsimiegoti, kad rytoj būtų žvalus ir pailsėjęs, o kol užsnūdo, klausėsi jūros ošimo, kuris geriausiai ramino ir migdė nei kokios žolelės, bet jam nepatiko, kad šuo vėl ėmė urgzti pakėlęs galvą, tačiau keltis iš šilto guolio nenorėjo, namų durys ir langinės buvo tvirtai uždarytos, todėl nieko neatsitiks, jeigu atėjo koks žvėris, jis nieko nelaimės, nes čia nėra jokio grobio, o pakeleivis pabelstų į duris, ir jis užmerkė akis tikėdamasis sapnuose susitikti su motina, kad ji palaimintų būsimą kelionę, tai ne kartą pavyko, o kadangi žiema dantų nerodė, tai trobelėje šalta nebuvo ir jis netrukus užmigo, o prabudo saulei patekėjus: pirmiausia išėjo į lauką jos pasveikinti, paskui uždegė židinį, o kai sausuoliai deramai suliepsnojo, pastatė molinį puodą, kuriame virė košė, o kad neprisviltų, lėtai ją maišė neužmiršdamas paragauti bei įberti druskos, košė – geras maistas, soti ir teikianti stiprybės tolimai kelionei, tik šuo jos nemėgo, tačiau, būdamas alkanas, gaus vandens ir košės, nes kito maisto jis neturėjo, išskyrus džiovintą žuvį, kurią laikė juodai dienai, kai pasibaigs visos atsargos, o jis tuosyk nevalios išeiti iš namų, tačiau kai vėl atsidūrė pakrantėje kvėpuodamas gaiviu jūros oru, jo atmintyje iškilo žvejo žmonos veidas, su juo vyrui buvo malonu žingsniuoti per girgždantį sniegą, jo priekyje bėgo šuo, uostydamas orą ir žvalgydamasis į šonus, lyg būtų šeimininko vedlys, raginantis, kad nuo jo neatsiliktų, bet jų abiejų laukė ilgas kelias per sniego pusnis, kurios išvargina žmogų taip, kad šis, netekęs jėgų, norėtų kristi į sniegą ir neatsikelti. Todėl kartais žvėrys sušaldavo sniege, kai spustelėdavo žvarbūs šalčiai: jis retsykiais stabtelėdavo žiūrėdamas į jūros horizontą, kad mažumėlę pailsėtų, nes buvo atpratęs nuo tokios ilgos kelionės, tačiau šuo bėgo toliau ir toliau palikdamas sniege kojų pėdsakus. Kartais jie pasukdavo prie pajūrio krūmokšnių, paskui vėl atsirasdavo pakrantėje. Galop išgirdo šuns lojimą ir, pakilęs į aukštesnę kopą, išvydo šešias žvejų sodybas, užuodė dūmus, paskui pamatė žmones, kurie, pravėrę duris, žvelgė į jį. Po to keleivis atidarė pirmosios sodybos vartelius ir ten pasiliko visai dienai, vakare gavęs nakvynę, nes žvejo šeima atvykėlio bijojo ir nenorėjo šio užpykinti. Juk rytoj jis nueis pas kaimynus, tai tegu pailsi namo palėpėje, įsisupęs į kailinius su savo šunėku: taip jis apsistojo tame žvejų kaimelyje iki mėnulio pilnaties, o grįždamas namo aplankė aną žvejo žmoną pasižiūrėti ne tik į ją, bet ir į jos dukrelę, kurios tėvas tą dieną žvejojo jūroje, nes žuvys geriau kibdavo atėjus pilnačiai. Jo pasirodymas atrodė netikėtas, bet džiuginantis, tad moteris puolė jį vaišinti, o jos dukrelė atidžiai žiūrėjo į svečią, tarsi jis būtų koks dievas, atėjęs iš tolimų ir baugių miškų, ir ją viskas stebino: jo ilgi plaukai, mįslingas apsiaustas bei susikaupęs veidas. Vėliau mergaitė mamai pasakys, kad užaugusi tekės tik už tokio dailaus vyro, bet ne už žuvimis dvokiančio žvejo, tad motinos veidas sutriko, ji suprato, kad paauglė jau domisi vyrais, vadinasi, taip ir turi būti, nes ir ji kažkada domėjosi berniukais, bet ištekėjo už to, kurį pa-rinko tėvai, o ne jos virpanti širdis, tačiau tąsyk jie ilgai žvelgė vienas į kitą, tarsi norėtų ką svarbaus prisipažinti, bet abu varžėsi mergaitės, kuri žaidė su savo plaukų sruogomis, todėl ji dusliai ištars jam keletą žodžių, kai atsisveikins prie jūros, spausdama jo ranką, liūdnai žvelgdama į jo mėlynas akis. Tų žodžių jis niekada neužmirš, ir net neįsivaizdavo, jog taip bus skausminga išsiskirti su moterimi, kuri ką tik šildė jo ranką savo sugrubusiuose delnukuose, todėl žvelgė į jūrą, kuri bangavo kaip ir jo sujaukti jausmai, teikiantys ir džiaugsmą, ir gėlą, todėl ėjo kaip ne savo kojomis. Jos tapo medinės ir net negalvojo apie savo namus, juose atšalusį židinį, tačiau jis liūdėjo neilgai, nes žvejo žmona jį aplankė sakydama, jog tapo našle, nes vyras nesugrįžo iš jūros, todėl ateityje žmonės apie juos abu paleis liežuvius, girdi, dėl vyro nelaimės turbūt kaltas kerėtojas, pasiuntęs tokią nelaimę, nes žmonės matę, kaip jis stovėjo ant jūros kranto su iškeltomis rankomis ir šaukė paslaptingus žodžius, ji, aišku, nežinojo, kad jis negali apkabinti jokios moters, nes tuomet imtų josios geisti, o paskui prarastų kerėjimo galias ir taptų menkas lyg vaikas, tačiau ne visi taip blogai apie jį galvojo, nes anksčiau patyrė, kad jis turi geras rankas bei širdį, tad jie ginčijosi su piktais liežuviais ir neretai juos perkalbėdavo, o jis pats, nežinodamas, ką daryti, nes jautėsi kaip meška, patekusi į spąstų duobę, nedelsdamas susiruošė į tolimą kelionę iki tamsiųjų miškų, kur gyveno kiti žmonės, o kad kelionė būtų sėkminga, jūrai paaukojo auką – gėlių vainiką, nupynęs anksti ryte, kol nenukrito pirmoji rasa, kai viskas kvepėjo ir aplinkui aidėjo, tad nunešė didelį vainiką ir kvietė jūros dvasią, šaukė tol, kol įskaudo rankos ir iš vandens neįšoko žuvis, o tuomet jau toli metė gėlių vainiką, kurį priglobė sūrios bangos ir nusinešė su savimi, vadinas, jūra priėmė jo auką, jis norėjo nors laikinai užmiršti moters veidą, tačiau tuomet užmirš ir ją, o jūra tapo tarsi moterimi, tai buvo vienas ir tas pats, todėl vakarais, kai sėdėdavo prie laužo ar medžiotojo trobelėje, matė ir jūrą, ir ant jos kranto stovinčią moterį ilgais tamsiais plaukais, tačiau jis ne sykį pajuto, kaip greitai šokdamas susitinka su dvasiomis, kokios galingos tapo jo rankos bei akys, kurių žvilgsnio neatlaikydavo nei žvėrys, nei joks medžiotojas, ir visi jį gerbė ir bijojo, nes jo žodžiai išsipildydavo, o kalbėdavo mažai, nes daugiau tylėdavo žiūrėdamas į medžius ar besileidžiančią saulę, kai melsvos sutemos apgaubdavo miškus ir laukymes, o vienas įvykis jį labiausiai išgarsino, nes laiku įspėjo žmones, jog atslenka dvi nelaimės – sausra ir žiaurūs, ginkluoti žmonės, todėl visą kaimą apėjo septynis kartus, visus iš anksto įspėjęs, kad nė vienas tuo laiku į jį nežiopsotų, o žingsniuodamas mėtė užkeiktus kauliukus, tyliai dainuodamas seną dainą, kurią išmoko iš močiutės, o vakarais žmonėms liepė smilkyti tam tikras žoleles, kurių pririnko miške, ir tą vasarą sausra kaimo beveik nepalietė, o žiaurūs ir ginkluoti vyrai turbūt paklydo pelkėse ar nuslinko į šoną, tačiau atėjo laikas atsisveikinti ir medžiotojai jam ėmė siūlyti čia pasilikti visam laikui, bet jis tik purtė galvą su ilgais plaukais, kartodamas, jog turi sugrįžti prie jūros, nes ten gimė ir ten numirs, kai jį pašauk požemio dvasios, bet jis nupasakojo, kaip jį surasti, jeigu juos ištiktų bėda: ant žemės krito nuvytę lapai, jo šuo dabar nebėgo, nes toje gyvenvietėje atsiganė, o vyras taip pat neskubėjo, žengė atsargiai, kad nesusižeistų kojos, nes regėjo blogą sapną, todėl dešinėje rankoje laikė lazdą, su kuria retsykiais atsiremdavo, ant kurios nešėsi pilną maišą džiovintų grybų bei žvėrienos, ir kai pagaliau pasiekė jūrą, dar iš tolo girdėdamas josios ošimą, giliai, džiaugsmingai atsiduso, ir šuo, tarsi pritardamas, porą kartų amtelėjo, tik geras jausmas lydėjo trumpai, nes, pamatęs sudegintą savo trobelę, nusiminęs susmuko ant to paties maišo, nesuvokdamas, kas tokią niekšybę padarė, tačiau, atradęs strėlę, iš karto suprato, jog sudegino ginkluoti bei žiaurūs vyrai, vadinasi, sapnas išsipildė, tai iš pradžių ilgai svarstė, ką daryti, paskui atsistojo ir patraukė link našlės trobelės, o kai pasiekė tą vietą, griebėsi už plakančios širdies, nes čia tvyrojo vien degėsiai – visos žvejų trobelės buvo sudegintos, aplinkui švilpė jūros vėjas, įsisupęs į retus krūmokšnius, gal tą pačią naktį būtų prakeikęs atvykusius niekdarius, bet neturėjo keturių gyvačių kaukolių, o jeigu būtų turėjęs, negalėjo šiems atkeršyti, tad, sukalbėjęs deramus žodžius už mirusius, uždegė laužą ir visą naktį prie jo budėjo, žvelgdamas į jūros pusę, matė, jog rytoj siautės audra, nes žiaurūs atėjūnai įžeidė ne tik jį, bet ir jūros dvasią, o josios kerštas baisus, todėl jų laivai nuskęs, tačiau kas jam sugrąžins našlę, kurios neapsakomai pasiilgo, jos veido, plaukų ir akių žvilgsnio, bet jeigu ją su dukra išsivedė, tai ir jos kartu su tais nevidonais nuskęs, tai kur man eiti, vėl į miškus sugrįžti, klausinėjo savęs, o jeigu būtų turėjęs molinį dubenį su vandeniu, būtų jame ieškojęs atsakymo, kaip tąsyk, kai pamatė sidabrinę žuvį, dabar gi susikaupęs kurstė laužą iki paryčių, bet staiga išgirdo žmogaus balsą, suprato, kad šaukia moteris, o atsistojęs nepatikėjo savo akimis, galvodamas, ar tik nesivaidena, nes į jo pusę bėgo našlė su dukrele, o prie kranto suposi jų valtis, vadinasi, jūra jas išgelbėjo nuo atėjūnų.

Rūta Burbaitė

Rūta Burbaitė

Naktiraščiai

Sonetų vainikas

Ričardo Šileikos nuotrauka

sonetas


nors žmonės gražūs kaip zenitas
gražių minčių tapimo kūnu,
nors suvoki: naktis – tik mitas,
ir daug sapniau tikrovėj būna,

ilgu kažko. tebūna rytas?
bet nuosaka – tik geidžiamoji,
medaus lašai per veidus ritas,
kai žvaigždei kelrodei pamoji.

sudiev, brangi: „pats esu kelias!“—-
estetika? turbūt – net gelia
kalbos gražumas skaitant knygą,-

lakštutė snapą šonan myga:
saldu ore, kad nė nežino
kas kvepia – žodis ar jazminas.

2006, sausis-liepa

***1***

pirmasis


nors žmonės gražūs kaip zenitas -
sekundė, uždangą nuleidžiant, -
su žingsniais perspektyvos kinta,
ir trapūs įvaizdžiai sueiži:

nuogom nubusti, atsikėlus
dangstytis nuo savęs, ant durų
nerasti rankenos, ir vėlei,
sukišus du pirštus į burną,

bandyti šautis, pagalvoti:
nekaip, paskui atras galvoti
ir gudrūs gudrūs aplinkiniai —-

toks neeilinis lenininis,
toks dievo vaikas iš taifūno
gražių minčių tapimo kūnu


***2***

įspūdis: vilnius


gražių minčių tapimo kūnu
non stop‘as kerta saulės taką,
vidudienis šešėly tūno,
Neris į dangų vangiai teka

ar teka už dangaus – atskirti
veik neįmanoma. rytojų,
impresišką urbano kirtį,-
nusišypsok – fotografuoju.

kad neišeitų natiurmortas,
judėk bent tu! kažkur už borto,
išplėšęs turinį iš formos,

liūdi, kad vakaro reformas
pats pradedi, bet baigia kitas, -
nors suvoki: naktis – tik mitas


***3***

nerti į rugsėjį


nors suvoki: naktis – tik mitas,
identitetas aiškiai vėsta. -
budriam nusilpus, sunksta kitas:
lyg vaškoris, medaus nusėstas.

ore rugpjūtis – įkvėpimas,
ir venom nupulsuoja Leta,
neigtasis dievas ranką ima
ir tempias užmaršties verpetan.

aukštos akimirkos po kojom
tyliai suduš. girdi – dainuojam
miegantiems einant miego rojum.
—–
ir tik už vizijos rudens užkliūva
tiesos vanduo, ir srūva kūnu,
ir daug sapniau tikrovėj būna.


***4***

vasara. namie


ir daug sapniau tikrovėj būna
gegužėj, konkrečiai, – naktinėj
sustoja dvylika virš liūno -
ant tilto, perinas kiaušiniai

mėnulio šviesoje sušilę:
gegutės, ant bažnyčios kraigo,
nuo kalno varva juodas šilas,
ir gatvės miestą vangiai raiko,

namuos žemai – sapnu, ir laikas
staiga atplyšta, nebelaiko,
suskyla lukštas, susapnavęs

košmarą krūpteli benamis,
nubunda miestas, ir tarytum
ilgu kažko. tebūna rytas.


***5***

įspūdis: alytus


ilgu kažko. tebūna rytas.
baltašviesė mėnulio lūžta,
taip kūniška, kad tolin kritus
jai, horizontas – paukšt!- sudūžta,

iš šukių tyliai miestai randas.
ne sostinės – provincialai,
kur veidus upės tarsi randas
pažymi, ir esu lig galo

juose, teoriškai pabėgus,
vis tiek – gyvavaizdis ant bėgių,
istorija trumpa, kartota

trissyk – sezamas užkoduotas,
nors raktą pirštais – tuoj – sukioju,
bet nuosaka – tik geidžiamoji.


***6***

+33º C


bet nuosaka – tik geidžiamoji:
į lietų sausros! karšta. rodos,
telpi į saulės dievo mojį,
švieti nelygint senis Rodas,

lempelė kaista, virpa, sprogsta -
sušvinta! — ir pasiunta lyti
švinu, kaštonams taikiai sprogstant
ir pastovumas kaktą lyti

tikrosiom lūpom – laikinybe:
grožiu vieninteliu, vertybe
pirma, paskutine, o Febas

atneš nuauksintą placebą
laikotarpio, kur vis dar rytas—
medaus lašai per veidus ritas.


***7***

vidurinysis


medaus lašai per veidus ritas,
pulsuoja raumenys, ir veiksmas
sustingsta mirksniui, drobėn kritęs:
Degas paveiksle dega geismas.

mes kopijos. išmesim rėmus.
kaip vandeniu grindim nueisiu,
puantus į rankas paėmus,
tartum Ieva – užgintą vaisių.

tikriesiems amžiams liks Paryžius,
o čia, suklupęs po trim kryžiais –
naktėjantis ir basas Vilnius,

sekmadienio ekstazės pilnas:
kaip pirmas tu, taip aš pirmoji,
kai žvaigždei kelrodei pamoji.


***8***

kitas vidurinysis


kai žvaigždei kelrodei pamoji,
apkvaitus tingiai atsimerkia
ir kelią koja rodo toji,
tave kol ryto ūkas merkia,

linus kol merkia buvę žmonės,
gyvenę čia – štai taip – kadaise -
pabeldi į duris, ir – monai! -
jie atidaro, įsileidžia,

tokie maži! eini ganyti
bandos ryte: dievų karvytė
nuklysta, atrandi tik pievą

užsnūdusią, kur baigias dievas,
kur sąmonė iš lėto kelias–
sudiev, brangi: „aš pats sau kelias!“


***9***

literatūros istorija. estetika


sudiev, brangi: „aš pats sau kelias!“ -
ištarti kryžkelei nedrįsęs,
dabar eiles rašai, kaip gelia
kūrėjas tavyje, nevysta,

keroja pirmapradiškumas
tvarus, juk iš paveikslo dievo
tik jis ir likęs, tą nuogumą
netrūkstantį, kol žydi Ievos,

lyg pirštais liečia – akys glosto,
užmigt geidi ant kairio skruosto
padėjęs galvą, atsibusi

į kūną naują, šviežią gūsį,
dievo eilėraščio šukelę.
estetika? turbūt – net gelia


***10***

studinant


estetika? turbūt – net gelia
iš noro ją galop sutverti.
nenuėjau nė pusės kelio,
o tartum skolos ėmę vertis

prastokai perprasti diskursai,
tarp π ir pyp – kuklu punktyrų.
per pertraukas su bendrakursėm
kortuojam antro aukšto tyruos

ant kapo prokalbės, ir, rodos,
pralošus sužaibuoja kodas:
atminties veidrodį kreivoką

daužau, kol ego sunkiai vokia,
kol keičia pirmapradę špygą
kalbos gražumas skaitant knygą.


***11***

poesis naturae


kalbos gražumas skaitant knygą,
kūniškos pajautos iš meno,
pasaulį plėšia kaip omegą,
ir vandenynai nusrovena

allegro! bet ar atlaikysi
po kojų žemei ėmus dusti?
trejybėj buvo lyg ir trise,
dabar beliko du ir pusė:

Poezija dvėsuoja sunkiai,
tuoj liks toli ir netiesa,
tačiau pro ledą kantriai sunkias

kažkur ties pakaune Jiesia,
bundi, užgirdęs – palei Rygą
lakštutė snapą šonan myga


***12***

roll over the summer 2006


lakštutė snapą šonan myga:
čia aš mačiau, ar tu girdėjai?
o buvo naktį – palei Grigą
dievulis šoko prisigėręs

pirmų sapnų naktinio vyno.
blyškus, blyškesnis ir blyškiausias
mėnulio veidas veidą ginė:
beprotis sakėsi keliausiąs

dauson – pas žąsiną moliūgą,
kur snaudžia plunksnose viliūgė
nuo vasaros pabėgus liepa,

o vasaroj – skylė palieka:
vėl bėgsi greit, kaip kadrai kino?
saldu ore, kad nė nežino.


***13***

+34 º C


saldu ore, kad nė nežino
sutrikus bitė – kurgi rožė,
o kur bijūnas veši, linas
kaitroj veik alpstantis, tik žodžiai

materijos objektyvumo -
bespalviai ir bekvapiai, niekaip
paliest neteks, tiktai dirglumas
ore pulsuoja, nepalieka

mintis, kad egzempliorių retą
rankose maigai – šiandien – metų
smailiausias kampas – paralaksas,

klasikos radijas relaksas
sutvoskia imtuve prikimęs:
kas kvepia – žodis ar jazminas?


***14***

love poetry


kas kvepia – žodis ar jazminas,
su mylimu po langu kalbant?
klausau pati, o girdi minios
žemai, kur vien tik naktys alma

kaip nemunai – patvinę, vingrūs,
ir pokalbį į ledą kausto,
liks rudeniui – stotelėj Vingrių
startuos rugsėjis. Faustai? Faustai,

stabdyk akimirką žavingą!
jazminas markstosi, neminga,
ir kyla lapai nudrėkstieji

atgal žiedan, nebus rugsėjo,
nebus minios, ji dulkėm kritus,
nors žmonės gražūs. kaip zenitas.