„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gegužės vidurio veikė paroda „JEKlai(pė)da 2011“, kurioje buvo pristatyti geriausi 18 atrankinio turo kūrinių, taip pat ir 8 finalininkai, dalyvausiantys „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) 2011/2013 metų bienalėje.

Goda Giedraitytė

I

Jau ketvirtą kartą Klaipėdoje surengta atrankinė jaunųjų kūrėjų paroda šiemet išsiskyrė ir kiekybe, ir kokybe. Visų pirma pokyčius padiktavo naujas partnerių šalių susitarimas rengiant ekspoziciją neapsiriboti tik miesto menininkais, bet po miesto vėliava reprezentuoti visos šalies jaunuosius kūrėjus. Tad šiemet, priešingai nei ankstesniais metais, atrankinės parodos konkurse dalyvavo menininkai iš visos Lietuvos. Ši naujovė iš karto davė teigiamų rezultatų – paraiškas atsiuntė net 141 menininkas.

Tolimesnis vertinimas vyko net dviem etapais: pirmiausia iš gausaus paraiškų būrio komisija (sudaryta iš menotyrininkų Igno Kazakevičiaus ir šių eilučių autorės bei menininkų Vitos Gelūnienės, Petro Mazūro ir Neringos Bumblienės) atrinko 18 įdomiausių kūrinių, kurie ir buvo pristatyti parodoje „JEKlai(pė)da 2011“. Antrame etape iš šių 18 kandidatų buvo atrinkti 8 finalininkai, atstovausiantys Klaipėdai (Lietuvai) 2011/2013 metų JEK bienalėje.

Siekdami išlaikyti intrigą, palikime finalininkus pabaigai ir aptarkime visą atrankinę ekspoziciją. Juolab kad, palyginti su ankstesnėmis atrankomis, šių metų paroda buvo labai stipri – darbai ne tik pristatė paskutines meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir kt., bet kartu reprezentavo ir geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių šakų ar žanrų aktualizavimo kontekste: stiprus piešinys, subtili grafika, novatoriška keramika ir tekstilė.

II

Pagal žanrinį pasiskirstymą buvo užtikrinta įvairovė: parodoje pristatyti tapybos, grafikos, instaliacijos, videomeno, fotografijos, tekstilės bei keramikos darbai. Tiesos dėlei reikėtų pabrėžti, jog šis skirstymas labai paviršutiniškas, nes dauguma darbų gerokai peržengę savo srities rėmus ir siūlantys novatorišką žanro interpretaciją arba sujungiantys kelis meno žanrus į vieną ansamblinį eksperimentą, bet tuo tik dar įdomesni.

Vienas tokių, savo ekspresija ir emocija, ko gero, labiau priskirtinas socialiniam tinklalapiui nei konkrečiai tradicinei meno šakai, – Vitos Pečialiūnės kūrinys „Pollutio“, kurį sudaro buvę vienos VDA auditorijos stalviršiai, dekoruoti tušinukų ir pieštukų grafikos kūriniais. Meno proceso, paraštės meno ar visuomenės saviraiškos liudininkais tapę stalviršiai parodos aplinkoje įgyja naują – meno kūrinio – vertę ir iliustruoja visiems taip gerai žinomą ŠMC sieną puošiančią frazę „Visi mes menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Įdomiausia, kad eksponuojami kūriniai nebaigtiniai, todėl parodos lankytojai kviečiami papildyti stalviršius savo kūrybos pėdsakais. Procesas tęsiasi…

Žiūrovo įtraukties idėja skleidžiasi ir Manto Kesylio kūrinyje „Paspausk bičiuliui leteną“. Ant grindų gulinčio šunelio „gyvybė“ priklauso nuo lankytojo malonės. Nors kūrinys paveikus savo žaidybine forma, jam, deja, trūksta scenografinio išbaigtumo. Specifinė erdvė ar net elgetaujančiojo „pririšimas“ būtų suteikę kūriniui reikalingo emocinio krūvio. Deja…

Paveikumo pritrūko ir Tomo Daukšos tapybos, videomeno bei garso sintezei „Ritmas ir vibracija“. Visų pirma kūrinys neįtikina konceptualia siekiamybe išryškinti maksimaliai supaprastinto pušyno vaizdo ritmą bei vibraciją. Tai neatsispindi nei vizualioje formoje, nei pavadinime. Šiuo atveju video- galėjo tapti tuo tapybą ir garsą surišančiu elementu, tačiau jaunasis kūrėjas nepanaudojo šios media priemonės siūlomų galimybių. Antra vertus, kūriniui neišvengiamai reikalinga savarankiška erdvė – aplinkinių kūrinių buvimas sukuria papildomą vizualinį „triukšmą“ ir dar labiau mažina poveikį žiūrovui. Panaši situacija ir su Monikos Dirsytės „kvadratėlių kambariu“. Pastanga pritaikyti šį kūrinį transportavimui, deja, nepasiteisino: jis prarado tiek savo pirminę įtaigą, tiek ir emocionalumą.

III

Kūrinio medžiagiškumo kontekste išsiskyrė Dariaus Šidlausko instaliacija „Pelenai“ ir Renatos Vinckevičiūtės darbas „Tarybos narys“. Abu autoriai atsigręžė į dar Arte povera judėjimo ir Josepho Beyuso kūrybinius eksperimentus su skurdžiomis medžiagomis ir sukūrė asociatyviai prasmingus kūrinius. Kūdikio lovytėje įguldytas pelenų blokas reflektuoja gerai žinomą biblijinę tiesą, kad dulke gimęs – dulke ir virsi, o iš švitrinio popieriaus sukurptas „Tarybos nario“ kostiumas – mūsų kasdienio gyvenimo ir santykio su valdžia parodija.

Socialinę (šiuo atveju – lygių galimybių) problematiką narsto ir Algirdas bei Remigijus Gataveckai bei Renata Tamošiūnaitė. Tik, jei pastaroji autorė videodarbo („Kai buitis užk***sa“) ir/ar fetišizuotų buities objektų ekspozicijos padedama analizuoja moters vaidmenį visuomenėje, gvildena lyčių stereotipus bei įvaizdžius patriarchalinėje sistemoje, tai brolių Gataveckų kūrinyje („Dokumentas du“) įkūnijama vaikų globos namų patirtis, dažnai, pasak pačių autorių, išgyvenama kaip „stovėjimas“ tose pačiose pėdose. Puikūs realistine maniera atlikti brolių visos figūros autoportretai eksponuoti kartu su ant audinio įspaustomis „bendromis“ prakaito pėdomis.

Tapybos sekcijoje išryškėjo kelios tendencijos: grafinės (plakatinės) ar komiksų įkvėptos tapybos kūrinius pristatė Konstantinas Gaitanži („Dead Rock Star“) ir Jolanta Kyzikaitė („Miško muziejus“), spalvos estetikos (baltas baltame) ir jau buvusių ekspozicijų pertapymo (arba tapybos tapyboje) analizę – Eglė Karpavičiūtė („Nutapytos Luc Tuymans ir Gerhard Richter ekspozicijos“), o Rodionas Petrovas (beje, vienintelis klaipėdietis šioje atrankinėje parodoje) – superrealizmo (hyperrealizmo) jėgą ir vartotojiškos visuomenės šaržą „Rebranding. WC Public“. Fotografiškai tikslus atvaizdo įkūnijimas pastarajam autoriui tampa galimybe atkreipti dėmesį į asociatyvią siužeto prasmę – dažnai tikrovėje neįmanomą arba absurdišką situaciją. Apie absurdišką, bet net taikos metu neišvengiamą karo padėtį, atliepdama geriausius šiuolaikinės grafikos aspektus – technikos meistriškumą, piešinio estetiką ir socialiai aktyvų naratyvą – prabilo ir Greta Grendaitė cikle „Karo taktikos“.

IV

Galimybė adaptuoti tradicines meno šakas, gyvuojančias tūkstant-mečius, šiuolaikinės visuomenės poreikiams ir sampratai puikiai pristatyta tekstilininkų Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir Kazimiero Inčirausko bei keramikės Ievos Bertašiūtės-Grosbaha kūriniuose. Pastaroji autorė videoprojekcijos („Molis“) padedama keramiką pristatė tarsi iš vidaus, t.y. vizualizavo molio galimybes keistis, santykiaujant su kita chemine medžiaga – aliejumi, mielėmis ir pan. Šios transformacijos dėka (molis burbuliuoja, šnypščia, kyla ir krinta, verda) autorė atkreipia dėmesį ir į paties keramikos meno daugialypiškumą.

Inovatyviai siūloma pažvelgti taip pat į taikomosios tekstilės perspektyvas. S.Inčirauskaitės kūrinys „Rožėm klotas kelias“ – tai kryžiuku siuvinėtais rožių žiedais dekoruoti automobilio kėbulai. Tiesmuka vaizdingo posakio apie gyvenimo sėkmę interpretacija šiuo atveju turi priešingą tikslą – ji liudija apie pakelėse stūksančius gėlių vainikus ir kelyje tykančius pavojus. Jos brolis K.Inčirauskas tekstilei taip pat įkvepia naują dvasią („O jūs, vaikai, taip darykit…“), tradicinius lietuvių liaudies raštus įpindamas į virtualų kompiuterinio žaidimo foną. Gaila tik, kad autorius nepristatė baigtinio kūrinio, kaip žadėjo. Todėl ekspozicijoje nematėme tais pačiais raštais dekoruoto megztinio ir negalėjome pasidžiaugti ne tik formaliu, bet ir konceptualiu darbo turiniu.

Retrospektyvus žvilgsnis į praeitį ir atminties išsaugojimo svarba analizuojama ir Linos Albrikienės dviejų dalių videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (IV)“. Derindama šiandienos ir archyvinius Lazdynų mikrorajono vaizdinius, autorė (at)kūrė menamos praeities paveikslus. Trapią žmogaus egzistenciją ir kūno bei sielos santykį kvestionuoja fotomenininkė Kristina Sereikaitė serijoje „Nekaltybė“. Estetiškai subtiliose fotografijose žmogaus ir gamtos ryšį išryškina vandens stichijos galia.

V

Kaip jau minėjau pradžioje, kiekybės faktorių parodoje papildė kokybė, pasireiškusi tiek turinio, tiek meistrystės (arba technikos) aspektais.

Visi atrinktieji autoriai – itin saviti ir įdomūs menininkai, paroda – solidi, todėl atrinkti pačius pačiausius buvo labai sunku. Bet juk nė vienas detektyvas nesibaigia, kol neatskleidžiami kaltininkai, tad po ilgų komisijos narių diskusijų atstovauti Klaipėdai (Lietuvai) bienalėje buvo patikėta S.Inčirauskaitei-Kriaunevičienei, G.Grendaitei, R.Petrovui, A. ir R.Gataveckams, D.Šidlauskui, L.Albrikienei, I.Bertašiūtei-Grosbaha ir R.Vinckevičiūtei.

Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad kūrybinio mobilumo projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrado savo poziciją kultūrinio Europos žemėlapio maršrutuose. Dalyvių paraiškų gausa liudija ne tik apie jaunųjų kūrėjų susidomėjimą ir norą dalyvauti tarptautinio lygio projektuose, bet ir apie faktą, kad Lietuvoje auga stipri ir savita menininkų karta. Norisi tikėtis, kad jie ir toliau savo kūrybą pristatinės po Lietuvos vėliava.

Atstovaus Lietuvai

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė („Rožėm klotas kelias“).

G.Grendaitė („Karo taktikos“).

R.Petrovas („Rebranding. WC Public“).

A. ir R.Gataveckai („Dokumentas du“).

D.Šidlauskas („Pelenai“).

L.Albrikienė („Vilnius iš mano vaikystės archyvų“).

I.Bertašiūtė-Grosbaha („Molis“).

R.Vinckevičiūtė („Tarybos narys“).

„Jaunieji Europos kūrėjai“ / JEK

Tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija).

Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais.

Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 8 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.

Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada Europoje buvo pristatyti 29 klaipėdiečiai menininkai.

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Goda Giedraitytė

Prieš dvejus metus Klaipėdos publikai prisistatęs su Irako vaikų portretų serija „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“ ir iškart įvertintas kaip perspektyvus tapytojas, personalinėje parodoje „Spalvoti sapnai“ Rolandas Marčius pasuko nauju – kūrybinio eksperimento – keliu, kurį galėtume apibūdinti scenos menams būdingu terminu „work in progress“.

Vienija mėlyna spalva

Naujausi, jau Lietuvoje sukurti tapybos darbai, ir vėl buvo eksponuojami Baroti galerijoje, tik šįkart vieningą ekspozicijos paklotę keičia siužetinių linijų įvairovė, vienijama galbūt vien mėlynos spalvos sodrumo.

Čia ir iki maksimumo išdidinti gamtos elementai (orchidėjų žiedai, paukščio sparnai), ir vandens motyvai (plaukikas, irkluotojai, jūra), ir rentgeno efektai, ir jau pažįstamas kūrybinis braižas portretų serijoje.

Stipriausiai R.Marčiaus tapytojo talentas atsiskleidžia pastarųjų dviejų grupių darbuose. Gal todėl, kad joms abiem būdingas siekis kuo giliau pažvelgti į žmogaus vidų, tik vienu atveju (portretas) – į sielos gelmes, o kitu (rentgenas) – į fiziologinę mūsų būtį.

Geras portretistas

Kaip geras portretistas R.Marčius atsiskleidė jau pirmojoje parodoje ir autoportretų cikle, eksponuotame netradicinėje parduotuvių vitrinų erdvėje. Intriguoja pats autoriaus požiūris į portretą.

Tai nėra tiksli portretuojamojo fotofiksacija ar interpretacinis vaizdinys, nes menininkas nesiekia įamžinti asmens atvaizdo. R.Marčiaus tapomas veidas yra tarsi siužetinis elementas, net savarankiškas personažas, aktyviai veikiantis drobės paviršiuje: tapytojas jį vaizduoja netikėčiausiais rakursais, paskandina plaukų garbanose, spaudinėja, krapšto, per jį atskleidžia karo skausmą ar kitus išgyvenimus.

Šią portreto pajautos liniją autorius tęsia ir naujausioje parodoje. Grafiškas piešinio braižas, spalvinė monochromija, „skanūs“ dažų nubėgimai, atektoniška kompozicija tampa priemonėmis byloti apie asmens kasdienybę, buitį, jausmus. Vienintelis priekaištas (arba pasiūlymas) – portretams trūksta didesnio formato. Manyčiau, jog suteikus atvaizdui didesnį, net sąmoningai nepriimtiną mastelį, jis darytų gerokai didesnį emocinį poveikį žiūrovui. Nepaisant to, inovatyvi klasikinio tapybos žanro adaptacija R.Marčiui akivaizdžiai sekasi.

Rentgeno estetika

Kaip ir visiškai nauja tendencija – į tapybą perkelti chirurgiškai apnuoginančią rentgeno estetiką.

Kūnas šiuo atveju menininkui įdomus ne dėl savo išorinio grožio, taip garbinto klasikinių epochų kūrėjų, bet dėl anatominio, fiziologinio vidinės ertmės tikroviškumo. Ekspresyvu, atvira, gilu ir emociškai paveiku. Galima drąsiai teigti, jog ši tema – tikras atradimas, todėl siūlyčiau autoriui kuriam laikui ties juo apsistoti. Nors parodoje buvo vos pora šia stilistika atliktų darbų, galima tik žavėtis, kaip meniškai subtiliai R.Marčius žvelgia gilyn, po žmogaus oda. Sugebama išlaikyti takoskyrą tarp anatominio realizmo ir tapybinio malonumo, spalviškai sodriai sultingo kūno vidaus nuogumo.

Akivaizdu, kad autoriaus pasirinktas parodos – kaip eksperimentinės įvairovės – formatas šiuo atveju pasiteisino, išryškindamas geriausias R.Marčiaus tapybos puses: stiprią piešinio liniją, gilią kolorito pajautą bei siužetų, narstančių žmogiškosios prigimties (tiek dvasinės, tiek fizinės) verpetus, naratyvą. Prie visų šių dėmenų pridėjus formato kriterijų, tikiu, netrukus sulauksime dar vienos R.Marčiaus ekspozicinės formulės „Under my skin“.

Vizitinė kortelė

Rolandas Marčius gimė ir užaugo Klaipėdoje.

1993 m. baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją.

1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV.

Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio (JAV) galerijose.

2008 m. po ilgų užsienyje praleistų metų Baroti galerijoje Klaipėdoje surengė savo pirmąją parodą Lietuvoje „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“, kurioje eksponavo Irako kare nukentėjusių vaikų portretus.

Piešiniai ir emocijos

Piešiniai ir emocijos

Kristina Jokubavičienė

Piešinių parodos Klaipėdoje nebuvo gerą dešimtmetį, tad Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus siekis pasižvalgyti, kokia piešinio situacija šiandien, yra sveikintina.

Susidomėjimas – akivaizdus

Paroda „Emocija“, veikusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandžio 29 – gegužės 22 dienomis, gal ir neatskleidė, kaip skelbiama anotacijoje, „dabartinės piešinio žanro situacijos, aktyviai kuriančių menininkų kūrybinių ieškojimų skalės“, bet keletą būdingų momentų išryškino.

Vienas jų – pastaruoju metu akivaizdžiai didėjantis dėmesys piešiniui ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Neminint kitų pavyzdžių iš Lietuvos, užtenka priminti, kad Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, kas dveji metai rengiama piešinio paroda pernai vyko jau trečiąsyk. Akivaizdus susidomėjimas piešiniu kituose kraštuose. Rimtas piešinio parodas rengia dideli Europos ir Amerikos muziejai, paskutinė ryškiausia iniciatyva galėtų būti MoMA, moderniojo meno muziejaus Niujorke šių metų pavasarį surengta paroda „Apie liniją: piešinys XX amžiuje“, kurios tikslas – pasekti radikalią piešinio transformaciją nuo popieriaus lapo plokštumos prie erdvės ir laiko dimensijų. Piešinys – ne tik grafikos, bet ir visos tradicinės vaizduojamosios dailės pradžių pradžia, neišvengiamai patiria tuos pačius pokyčius ir iššūkius, kaip ir visas šiuolaikinis menas, – kultūrinius, socialinius ar net politinius.

Vakar ir šiandien

Natūralu, kad kyla klausimas, kas gali būti laikoma piešiniu šiandien, nes dinamiška idėjinė ir techninė piešinio kaita, sugrąžinanti jį į šiuolaikinio meno erdves, keičia jo savastį neatpažįstamai.

Klausimų gali kilti ir parodoje, pamačius eksponuojamą tapybą (sic!) ar spausdintinės grafikos technikomis atliktus darbus. Lengviau apibrėžti, kas buvo piešiniu vakar. Parengiamieji škicai, eskizai; būsimų kūrinių apmatai arba piešiniai kaip baigtiniai darbai, atlikti ant popieriaus pieštuku, plunksna, teptuku, anglimi, sangina, tušu, etc. Kad neieškotume toli ir seniai, prisiminkime šviesaus atminimo klaipėdietę grafikę Aldoną Kliševičienę (1946–2004), puikią piešėją, popieriaus ir pieštuko, linijos ir tono meistrę. Jei riboženkliai tarp eskizų ir išbaigtų piešinių dar išliko, tai techniniai dalykai – ant ko ir su kuo piešiama, nuolat kinta.

Nors dabar parodoje vyravo vidurinė ir vyresnioji dailininkų karta, joje dalyvavo ir keli jaunieji menininkai, tiksliau – menininkės. Puiku, kad tarp skirtingų kartų pamažu randamas dialogas. Agnė Bučinskaitė eksponavo koliažinius, o Agnė Matulionytė vienintelė pateikė skaitmeninius piešinius. Abu būdai nėra didelės naujovės, bet parodos kontekste jie praplėtė piešinio ribas, suteikė įvairovės.

Tradicinio, beveik akademinio piešinio stilistiką ir techniką demonstravo Juozo Vosyliaus, Izroildžono Baroti darbai, atskleidžiantys piešinio iš natūros pagavumą. Tokį realybės primatą matėme ir Vytauto Jakščio kompozicijose. J.Vosyliaus portretams smagiai antrino Arūno Mėčiaus „Emocijos“. Jungtimi tapo ne tik panašiai suvokiama piešinio misija, bet ir puikus abiejų autorių humoro jausmas. Danutės Žalnieriūtės darbuose realybė įgavo vizionieriško hiperrealumo. Kas gali būti tikriau ir labiau efemeriška, nei grindinio prie Notre Dame katedros Paryžiuje užrašai, kuriuos grafikė perkėlė ant popieriaus frotažo būdu. Ji tai turėjo daryti ankstų rytą, kol grindinys nemindomas miklių turistų kojų. Romo Klimavičiaus penki aktai, vos keliomis linijomis nužymintys moters kūno linkius, matyt, labiausiai artimi klasikinio kūrybinio piešinio sampratai.

Daugiau ar mažiau tradicinė

Greta piešinių – kaip išbaigtų kūrinių – parodoje buvo eksponuota ir dailininko „virtuvės“ produktų – įvairaus formato eskizų, atliktų ant po ranka pasitaikiusių popierių popierėlių.

Sergejaus Plotnikovo eskizai tiesmukai byloja būsimųjų skulptūrų temomis – gyvūnai, paukščiai, viena kita figūra, o Augustino V.Burbos konstruktai iš modifikuotų figūrų nežinia kaip atsiranda ir kuo taps – gal grafikos arba pastaruoju metu pamėgtos tapybos darbais. Į tokius nebaigtinius eskizų ciklus visada įdomu žiūrėti.

Istoriškai formavosi monochromiško arba su minimaliai įvesta spalva piešinio įvaizdis. Šiandien spalvingumo požiūriu vis dažniau balansuojama tarp piešinio ir tapybos (parodos kuratoriaus Virginijaus Viningo „Nuotaikos“, Liudviko Natalevičiaus, Vido Pinkevičiaus „Nukryžiavimas“, „Kelionė“ ir kt.). Nesibijoma ir spalvotų pieštukų (Onos Šimaitytės-Račkauskienės „Beržo rūbas“, Dalios Čistovaitės „Girulių akmenėliai“), ir flomasterių (Petro Gintalo „Nuolankumas“).

Nepaisant įvairesnių priemonių panaudojimo, parodoje skleidėsi daugiau ar mažiau tradicinė piešinio samprata. Ar tokia samprata iš tikro vyrauja tarp Klaipėdos dailininkų, ar tai objektyvu – sunku pasakyti, nes suneštinės parodos principas atskleidžia ne piešinio situaciją, tik faktą, kad vieni nepatingėjo atnešti darbų, o kiti ranka numojo. Tai, ko gero, situacijos menininkų terpėje atspindys, ir tai nėra vienos parodos problema.

Išskirtinis piešinio privalumas yra jo „gyvas nervas“, pojūtis žiūrint, kad piešimo procesas vyksta čia ir dabar. To gyvumo, proceso ir kūrybinio džiaugsmo pojūčio, akcentų parodoje pristigo. Po stiklu paslėpti labai panašaus formato kūriniai tvarkingai rikiavosi ant salės sienų, tarsi drovėdamiesi šiame pragmatiškame laikmetyje atvirai demonstruoti emocijas.

 

 

Kiti kūrėjai – kita fotografija?

Kiti kūrėjai – kita fotografija?

Danguolė Ruškienė

Iki gegužės pabaigos Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikiančioje parodoje pristatomi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus antrą kartą inicijuoto projekto „Kiti“ dalyvių kūriniai.

Kukliau nei pernai

Šiais metais savo darbus eksponuoja 12 autorių – V.Kumža, B. Stubraitė, P.Lukošius, R.Būdvytytė, S.Botvyčius, J.Laivė, J.Bružinskas, K.Šumskas, K.Gentvainytė, M.Knizikevičius, V.Petrikas ir V. Skuodas.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti nežinomus uostamiesčio fotografus, suteikiant jiems galimybę realioje erdvėje eksponuoti savo kūrinius, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į save ir savo kūrybą.

Visuomenės susidomėjimo ir uostamiesčio fotografų aktyvumo sulaukęs projektas, nulėmęs jo gyvybingumą ir tęstinumą, šiemet atrodo kukliau. Praėjusį kartą trijose ekspozicinėse erdvėse sunkiai sutilpę darbai šįsyk erdviai įsikūrė dviejose parodų salėse. Nors sumažėjęs autorių ir atitinkamai kūrinių skaičius nėra svarbiausias projekto vertinimo kriterijus, tačiau toks faktas provokuoja abejones dėl sėkmingo jo tęstinumo ateityje. Įvertinant tai, kad mažai tikėtina, jog nežinomų, dėmesio vertų autorių uostamiestyje mažėja, kad jie nėra suinteresuoti eksponuoti savo kūrinius viešai ir jiems nėra aktualus pripažinimo momentas, priekaištus tenka adresuoti projekto organizatoriams.

Abejones kelia ir faktas, kad tikrai ne visi projekte dalyvaujantys autoriai yra naujokai ir savo kūrybą pristato pirmą kartą. Ne vienas dalyvis fotografijos srityje kuria jau daug metų ir yra surengęs personalinių parodų. Ar (ne)priklausymas Lietuvos fotomenininkų sąjungai galėtų būti atrankos arba profesionalumo vertinimo kriterijus – tai jau kitas, ne mažiau diskutuotinas klausimas.

Kita vertus, fotografija yra viena iš tų kūrybinių raiškų, kurios ribos tarp komercijos ir meno segmentų vis sunkiau apčiuopiamos. Be abejo autoriaus veikla ir žinomumas komercinės fotografijos srityje negalėtų būti prilygintinas raiškai meninėje fotografijoje. Tačiau, net ir atmetus pastarąjį atvejį, lieka fotografų, kurie jau kuris laikas turėjo daugiau ar mažiau pagrįstų pretenzijų į meną. Nors tai pernelyg neišbalansuoja pagrindinės projekto idėjos, tačiau sąlygos naujų autorių integracijai į jau pripažinimą pelniusių menininkų gretas tampa tikrai nelygios.

Atsargūs ir santūrūs

Atmetus griežtesnius projekto „Kiti“ vertinimus, pastebimi ir pozityvūs poslinkiai, kurie šiandien galbūt yra žymiai svarbesni.

Apie panašaus projekto būtinybę su fotografija susijusių žmonių bendruomenėje kalbama jau ne vienerius metus. Epizodinių renginių būta ir anksčiau, tačiau realios šių disputų išraiškos sulaukta tik praeitais metais, surengus nuoseklų, tęstinį projektą, kuriam tiek projekto organizatoriai, tiek ir jo dalyviai turi galimybę ruoštis iš anksto, pakankamai ištyrinėję ir pažinę vieni kitų teritorijas. Suteikiant atvirą, tolerantišką erdvę fotografų vizualinėms mąstymo ir matymo išraiškoms, neabejotinai atsiranda siekiamybė jiems padedant suaktyvinti fotografinį gyvenimą Klaipėdoje, įnešti naujų idėjų į tradicinę, stabarėti pradėjusią jo struktūrą, kur jaunų, perspektyvių autorių proveržiai tampa išskirtiniais atvejais. Pastarasis momentas šio projekto veiklų kontekste tampa ypač reikšmingas.

Pernelyg nesigilinant į tradicinės fotografijos sampratą ir po šia sąvoka saugiai įsikūrusių ar besikuriančių autorių kūrybą, galima teigti, kad kitiems buvo suteikta unikali galimybė be jokių apribojimų ir išankstinių nuostatų varijuoti įvairiomis fotografijos temomis ir technikomis. Viskas ant šios eksperimentinės platformos – pateisinama.

Neabejotinai ryškesnį šleifą projektas paliktų, jeigu netaptų savitiksliu fotografų kūrybinių gebėjimų pa(si)tikrinimo momentu, jei pateiktų ryškesnes ir provokatyvesnes formas. Tokie (at)radimai sąlygotų ir autorinių raiškų formavimąsi, o ryškėjančios tendencijos galbūt net sugebėtų pakoreguoti pačios fotografijos sampratą ar bent jau paklibinti nusistovėjusius jos vertinimo kriterijus. Deja, tokia galimybe naudojosi tik nedaugelis. Parodos autoriai reiškėsi atsargiai, apdairiai pateikdami santūrius savo kūrybos variantus, taip apribodami galimybę užsimegzti aštresnėms diskusijoms. Tikėtina, kad projektas ilgainiui įsiūbuos uostamiesčio fotografus radikalesniems sprendimams, lemiantiems intriguojančios ir nenuspėjamos fotografijos atradimams. Tačiau akivaizdu, kad taip bus dar ne šįkart.

Pažinimui – naujas reiškinys

Kuo gi pasireiškia kitų kitoniškumas? Jie vaikšto tais pačiais keliais, kalba ta pačia kalba, priklauso toms pačioms kartoms ir kultūroms, gilinasi į tas pačias problemas, kuria tomis pačiomis priemonėmis. Tačiau, skirtingai nei tie, kurie tvirtai ir užtikrintai jaučiasi fotografinėje erdvėje, kurie yra pažįstami ir atpažįstami, daugumos kitų autorinė raiška dar tik procese, neseniai įžengusi į meninės fotografijos lauką. Ar to pakanka fotografijos kitoniškumui užprogramuoti? Bet kuriuo atveju tai sąlygoja kitokį požiūrį į kitų fotografiją. Jis čia – žymiai talpesnis įvairioms interpretacijoms ir traktuotėms. Kiti yra mažiau ar daugiau naujas reiškinys. O tai neabejotinai intriguoja ir skatina jį pažinti.

Kitų darbai – labai skirtingi. Įvairuoja ne tik pasirenkamos temos, bet ir raiškos priemonės. Kai kurie autoriai eksperimentuoja spalvų, kontrastingų šviesų ir šešėlių dėmenimis, formuodami naujus asociatyvinius ryšius, nukreiptus į asmenines individo patirtis. Jų pasirenkamos realybės iškarpos fragmentuojamos tol, kol beveik visai panaikinamos sąsajos su pirmavaizdžiu. Tokiu būdu pirminė objektų prasmė kinta, jiems suteikiamas naujas turinys, daugeliu atvejų žymiai talpesnis įvairioms individualioms interpretacijoms. Aplinkos fragmentai, grėsmingi konstruktyvistiniai elementai, falsifikuotos antikinės skulptūros detalės ar banalios buities atplaišos rikiuojamos į autoriui pavaldžią daugiau ar mažiau dekoratyvią ornamentiką, inkorporuojant ne tik autorines intencijas, bet ir talpų įdėmesniems suvokėjų žvilgsniams lauką.

Dalis fotografų daugiau gilinasi į atsitiktines ar sąmoningai padiktuotas skirtingų objektų/prasmių formuojamas paradoksalias, komiškas, kartais tragiškas situacijas. Vieni jų lieka beveik nepastebimi, nuošalėje, ištikimai laikydamiesi reportažinio metodo principų. Kiti stoja į akistatą su savo herojais, provokuoja juos nebyliam, bet aktyviam dialogui, erdvę tarp fotografijos ir suvokėjo užpildydami trikdančiu portretuojamojo žvilgsniu. Treti pasineria į kompiuterines manipuliacijas, į vieną tašką suvesdami beveik šimtmečio senumo ir šių laikų fotografinę medžiagą.

Kad procesas tęstųsi!

Dar viena grupė darbų, kurie ryškia siužetine linija, tvirtai renčiama kompozicija gali drąsiai pretenduoti į dinamiškesnių meno sričių – kino ar teatro – dokumentaciją. Jie galbūt pasyviau dalyvauja fotografinėje diskusijoje, apribodami jos raišką paskirais vizualiniais segmentais, tačiau yra ne mažiau intriguojantys.

Istorinio etapo rekonstrukcinė maniera, perfiltruota per tapybišką, dramatizuotą sluoksnį, susipina su ironija, vietomis peraugančia į sarkazmą. Autorius čia sąmoningai pasirenka pasyvaus stebėtojo ar atsitiktinių įvykių fiksuotojo poziciją.

Kiti nevengia ir žymiai jautresnio santykio su aplinka. Pastarųjų fotografijose analizuojamos abstrakčios laiko ir erdvės sąvokos neieško atramos nei istorijoje, nei nūdienoje. Šiuo atveju tai – visiškai nesvarbu. Fotografų akiratyje – bendražmogiški būties klausimai. Esamo ir menamo, racionalaus ir iracionalaus, materialaus ir dvasinio santykio su aplinka versijos. Užfiksuoti objektai, kaip ir žmonių figūros, pamažu praranda kontūrus, tirpsta erdvėje ir laike, įsiliedami į bendrą realybės audinį, taip versdami permąstyti ne tik žmogaus regimumo galimybes, bet ir (ne)būties momentą.

Kitų fotografija talpi įvairioms interpretacijoms, įvairioms raiškoms, įvairioms diskusijoms. Nors visa tai dar tik pradžia, nepateikiant ryškesnių deklaracijų ar atradimų, tačiau pasirinkta kryptis neabejotinai anksčiau ar vėliau Klaipėdos fotografiją papildys savito, ryškaus autorinio mąstymo atstovais. Galbūt ne atrastais, galbūt užaugintais, o galbūt ir atrastais, ir užaugintais. Svarbiausia, kad procesas tęstųsi.

„Karakumų asilėlis 2011“: ar žalias gali būti brandus?

„Karakumų asilėlis 2011“: ar žalias gali būti brandus?

Klaipėdą gegužės 6–8 dienomis žalia spalva nuspalvino ir žalia – jaunatviška, pozityvia, ekologiška – energija įkrovė VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis 2011“.

Gitana Gugevičiūtė

Vertino dvi komisijos

Iki šiol festivalio erdvėje būta visko, bet pagrindinis tikslas išliko: ir tuomet, ir dabar margas, intriguojantis, paslaptingas (asi)LĖLIŠKAS pasaulis (teatrologės Salomėjos Burneikaitės „apibrėžimas“) teatrinėms patirtims suvienija šeimas, jaunimą, profesionalus ir, žinoma, įvairius lėlių teatrų kolektyvus iš užsienio bei Lietuvos.

Šiemečiame festivalyje žiūrovams buvo parodyta 11 spektaklių, kuriuos pristatė teatrai iš Vilniaus („Stalo teatras“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, teatras „Lėlė“), Kauno (Kauno valstybinis lėlių teatras), Klaipėdos (klounų studija „Dulidu“, Klaipėdos lėlių teatras), taip pat Lenkijos (Bialystoko teatro akademijos studentai), Prancūzijos (teatro „Griffon“ meno vadovas ir tarptautinio festivalio „ART scena“ direktorius Bobas Dantonelis) bei Rusijos (lėlių teatras „TriLika“).

Spektaklius stebėjo ir vertino dvi komisijos – vaikų ir jaunųjų teatrologų. (Vakarų Lietuvos regione, kur regimas akivaizdus kritinės minties trūkumas, kiekviena iniciatyva, skatinanti polemiką ir mąstymą, yra remtina ir plėtotina.) Vaikų komisijai (A.Markevičius, A.Zubė, U.Buskytė, E.Laurinavičius, K.Jonušaitė, R.Armonas) vadovavo aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė. Su Klaipėdos universiteto teatrologijos programos magistrantais (S.Skiriūtė, A.Butkus, S.Pikturnaitė, N.Jačėnienė, E.Šantaraitė, R. Stankevičiūtė, I.Šviesaitė) dirbo teatrologas doc. dr. Petras Bielskis. Pasak S.Burneikaitės, kuri ir inicijavo šių komisijų radimąsi festivalio erdvėje, čia turėtų (galėtų) dirbti ir patyrusių teatrologų komanda, tačiau kuklus festivalio biudžetas kol kas leidžia tik svajoti apie galimybę išgirsti profesionalias pastabas ir apibendrinimus. Na, bet palikime šį klausimą atvirą (gal po poros metų atsiras įžvalgus mecenatas) ir ženkime toliau.

Prancūzas ne vieną suglumino

Atrodo, kad festivalio koncepcija lūžo į dvi dalis: ateities, augantis, žalias teatras vs patyrę scenos vilkai bei mamutai.

Bet kuriame šio lūžio segmente žiūrovai turėjo progą įsitikinti, kad jaunystė – ne nuodėmė, o patirtis negarantuoja aukšto lygio; kad tobulėjimui ribų nėra, o spektaklio kokybė priklauso ir nuo jį stebėjusio žiūrovo kritinių, filosofinių nuostatų (arba, kitaip tariant, supratimo bei moralinių imperatyvų).

Tarkim, Bobo Dantonelio (įžymiausio visų laikų mimo Marselio Marso mokinio) spektaklis „Mim’osa“, su kuriuo jis po įvairius festivalius gastroliuoja nuo 1998 m., ne vieną galėjo sugluminti: plastinė aktoriaus raiška mažų mažiausiai neiškalbinga; su žiūrovais žaidžiami etiudai plėtojami paviršutiniškai, be aiškesnių siekiamybių, o ir lėliškumo „spektaklyje“ ne itin daug. Tačiau kituose kontekstuose braidę žiūrovai galėjo atrasti sąsajų su Vakarų Europoje vis labiau populiarėjančiais gatvės lėlininkais ir šį spektaklį priimti kaip pas mus neegzistuojančio žanro pavyzdį. Nepaneigsi – B.Dantonelis tikrai jautriai ir betarpiškai bendrauja su publika ir geba išprovokuoti jos – kaip mimo – talentą. (Galbūt dėl tos priežasties jis būtų daug patraukliau atrodęs tą pačią dieną vykusioje Gatvės muzikos dienoje.) Savotišką kodą turi ir nevienaprasmiškai perskaitomas vaidinimo pavadinimas. „Mimoza – labai jautri gėlė, – paklausta nuomonės apie spektaklį svarstė S.Burneikaitė. – Menininkas apskritai yra labai jautrus sau, aplinkai (iš jautrumo gimsta ir kūryba), o gatvės menininkas dar pažeidžiamesnis, nes jis stovi prieš minią ir niekuo neprisidengia.“

Į būties vertikalę

Šių interpretacijų opozicijos atkreipia dėmesį į tai, kas pastaruoju metu vis dažniau reflektuojama ir vadinama teatro kritika bei filosofine retorika. Pastaroji, meno kūrinį perkelianti į filosofinių idėjų lygmenį, kaišiojanti jį į kultūrologinius kontekstus ir viską abstrahuojanti, patį spektaklį paverčia abstrakcija – be materialinės išraiškos, be formos ir konkrečios vertės. Vis dėlto egzistuoja spektakliai, į kuriuos žvelgi kaip į žinomą, tačiau nebanalią filosofiją – tokiais norisi vadinti „Stalo teatro“ „Avinėlio kelionę“ ir „Gandro dovaną“.

Pastarojo kūrybinė grupė (A.Mikutis, S.Degutytė, D. Rakauskas, J.Tūras, S.Dikčiūtė, V. Narkevičius) šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, kuris yra absoliučiai pelnytas įvertinimas tobulam spektakliui. Jis rekonstruoja pasaulio tvėrimo mitą priemonėmis, kurias dar rastumėme Rumšiškių muziejuje (kultuvėmis, rėčiu, vežimo ratais ir kt. buities rykais ar jų detalėmis); pasitelkia pakulų, vilnos, akmens magiją. Iškelti gandro lizdą virš namų jautriam aktorių duetui nesutrukdė net gerokai per maža Klaipėdos lėlių teatro salė, o puikus, stilingas muzikinis apipavidalinimas tapo kuriamo pasaulio „atmosfera“, kurioje gera kvėpuoti. Spektaklis „praryja“ jį kuriančius žmones ir iš jų gimsta kaip savarankiškas, ypač organiškas, vitališkas organizmas.

„Gandro dovana“ nematoma siūlo bambagysle susijusi su kitu „Stalo teatro“ kūdikiu – spektakliu „Avinėlio kelionė“ (kompozitorė ir atlikėja – S.Dikčiūtė; aktorės – S.Degutytė ir E.Zizaitė). Tai skaidrus, mentališkas, dvasingas regėjimas, savotiškai plėtojantis tą pačią pasaulio tvėrimo temą. Tiesa, šįkart lėlių teatras skaito Bibliją ir raiškos priemonės kur kas rafinuotesnės – stiklas, vanduo, smėlis, popierius, sėklos, siūlai; projektorius, S.Degutytės atliekamas alchemines procedūras paverčiantis poetišku, spalvingu judrių šešėliu pasauliu. Jame su žuvimis, gyvūnais, paukščiais, žmonėmis, Dievo širdyje keliauja ir mažytis švelnus avinėlis – visa ko meilė. Muzikinis spektaklio audeklas vertas atskiro aptarimo, bet tai joks atsitiktinumas: gyvas muzikavimas, muzika kaip savarankiškas veikėjas – S.Degutytės teatro bruožas (ir, be abejonės, su ja drauge kuriančių muzikantų, kompozitorių, šiuo atveju S.Dikčiūtės – nuopelnas).

„Stalo teatro“ spektakliai, kuriami tarsi primityviomis priemonėmis, niekada nelieka horizontalėje – iš buitinio lygmens jie būtinai kyla į būties vertikalę, žvelgia į transcendenciją; yra užpildomi fiziškai ir metafiziškai.

Su jaunatviška energija

O jaunatviški užmojai apžioti gyvenimo esmę ar bent tam tikrus pasaulio probleminius aspektus dažnai telieka forma, manipuliuojančia nesudėtinga simbolika, rėksmingomis nuorodomis ir pan.

Bialystoko teatro akademijos studentai festivalinėje programoje pristatė spektaklį „Popierinis žmogus“ (autorius ir režisierius – J.Dowgiallo, dailininkai – K.Kawalec, J.Dowgiallo, kompozitorius – P.Glassas). Trumpas, vos 20 minučių, trečiakursio studento projektas, stumiantis žiūrovus į atlikėjo-veikėjo vaizduotę, atveria klišių ir standartų galeriją: baltas žmogus – žiniasklaidos pinklės – karų atgarsiai – barniai – abejingumas – meilės ilgesys… Kartoninės dekoracijos, parengtos maksimaliam atraktyvumui ir informatyvumui, fiksuojančios tam tikras įtampas ir veiksmo erdves, tampa banaliõs, neoriginalios, beasmenės dramaturgijos įkaitėmis.

Tačiau, jei jau kalbame apie žalią energiją, susitikimas su jaunąja Lenkijos lėlininkų karta paliko šviesų prisiminimą apie analizuojančius ir ieškančius sąryšingumo visame kame jaunus žmones.

Apskritai jaunimui dažniausiai nepritrūksta parako norint stebinti. Tokios gaivališkos energijos, kurią į sceną nešė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai (jie ir Vilniaus teatro „Lėlė“ atstovai), antplūdžio seniai neteko patirti. Tai originalūs, ieškantys, „kovingi“ jauni žmonės, kurių viduje (o ir išorėje) konkuruoja lėlininkas ir dramos aktorius. Jų spektakliai („Pagal Jurgį ir kepurė“, „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“) liudija apie naujų teatro formų paiešką, atidą literatūrinei medžiagai, socialinėms temoms bei problemoms ir jaunatvišką norą „pasipuikuoti“ turimais talentais: moku groti, moku dainuoti, moku deklamuoti, moku kalbėti.. Ilgainiui, reikia tikėtis, atsiras ir savikritika, ir atlikimo precizika, bet jau šiandien – pamačius visai nekonkursinį ir „nefestivalinį“ etiudų koliažą – galima džiaugtis teatro erdvėje sulaukus atvirų inovacijoms, bet turinčių ir savo nuomonę, stilingų žmonių.

Stilius lėlių teatre, mano galva, yra svarbus dalykas, bet nebeplėtosiu minčių apie romantišką (sykiu kiek per daiktišką, turint omenyje Sergejaus Kozlovo egzistenciškai skaidrią veikėjų būtį ir mąstymo filosofiją) klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklį „Ežiuko pasakos“; nebedalyvausiu musytės Zvimbuolytės – spektaklio „Musės vestuvės“ primadonos – gelbėjime (teatras iš Maskvos „TriLika“), net „nepriekaištausiu“ spektaklio „Uma-uma“ kūrėjams (Kauno valstybinis lėlių teatras) dėl puikios scenografijos bei prasto lėlių valdymo ir nenusilenksiu puikiai aktorei bei lėlininkei Renatai Kutaitei, vežančiai Pelenę į XXI amžių („Stebuklingas Pelenės laikas“, Klaipėdos lėlių teatras), nes laikraščio lankai turi ribas, o teatro istorijai labai svarbu išsaugoti žalios kritikos nuomonę…

Ar žalias gali būti brandus? Įtariu – taip. Beje, kas sakė, kad mes jau sunokę?

Vaikų komisijos verdiktas

Papildomos nominacijos, kurias įkūrė patys vaikai, o dovanomis – knygomis, puodeliais ir suvenyrais pasirūpino V.Kochanskytė:

Už žiūrovų įtraukimą į spektaklį ir nuostabią muziką – B.Dantonelis.

Už įdomiai suvaidintų daugybę vaidmenų – teatras „TriLika“.

Už išraiškingą scenografiją – spektaklio „Uma-uma“ dailininkas S.Bocullo.

Už įdomiai ir vaikams suprantamai papasakotą pasaką – klounų teatro studijos „Dulidu“ lėlių spektaklis „Ežiuko pasakos“.

Už vaidmenį – R.Kutaitė (Klaipėdos lėlių teatras, spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“).

Už įspūdingą spektaklį – „Stalo teatro“ „Gandro dovana“.

Už naujos teatrinės kalbos paieškas – LMTA lėlininkų absolventų spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“.

Už kūrybinius ieškojimus – LMTA studentų lėlių teatro etiudų koliažas.

Geriausi festivalio spektakliai

1. „Pagal Jurgį ir kepurė“ (Vilnaus teatras „Lėlė“).

2. „Avinėlio kelionė“ („Stalo teatras“ iš Vilniaus).

3. „Popierinis žmogus“ (Bialystoko teatro akademijos studentai).

Tyrinėja išblaškytą muzikinį paveldą

MENO LEIDINYS Nr. 5 (191)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Tyrinėja išblaškytą muzikinį paveldą

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institutas nuo gegužės 1-osios pradėjo vykdyti projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“.

Jis Visuotinės dotacijos konkurse laimėjo Europos socialinio fondo paramą – 958 tūkst. 934 litų. Ši visuotinės dotacijos priemonė yra skirta Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimui. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Projekto vadovė – Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė. Jos mokslinių tyrimų tikslas – nuosekliai išnagrinėti lietuvių modernaus tapatumo formavimosi ir muzikinių transformacijų dinamiką JAV. Projektą vykdys dar trys mokslo darbuotojos. Lietuvos muzikos akademijos ir teatro lektorė dr. Rūta Stanevičiūtė turės įvertinti žymiausių XX a. lietuvių modernizmo pradininkų kūrybos priešistorę, jų muzikinės veiklos tendencijas migruojant po Europą ir Ameriką bei kūrybos sklaidą Lietuvoje. Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų dokumentų, kolekcijų ir rankraščių skyriaus vedėja Emilija Steponavičiūtė registruos išeivijos periodinėje spaudoje publikuotus muzikinės tematikos straipsnius. Menų fakulteto Fonotekos ir garso įrašų laboratorijos vedėja Auksė Valauskienė kaups ir sistemins duomenis apie lietuviškas plokšteles išeivijoje.

Remiantis visa šia medžiaga bus atliktos chronologinės, sisteminės ir lyginamosios analizės, parengtas XX a. lietuvių muzikų migracijos kalendorius ir žemėlapis, nustatyta lietuvių egzodo muzikinio gyvenimo tipologija. Informacinė medžiaga bus patalpinta tinklalapyje „XX a. lietuvių muzikinė kultūra ir migraciniai procesai“, kuris veiks kaip Klaipėdos universiteto bibliotekos atviros prieigos duomenų bazė, o moksliniai vertinimai bus paviešinti straipsniuose, konferencijų pranešimuose ir dviejose monografijose.

Prof. D.Petrauskaitės įsitikinimu, ketverius metus truksiančio projekto rezultatai prisidės prie muzikologinių tyrimų infrastruktūros plėtros, padės kaupti, puoselėti ir tyrinėti po pasaulį išblaškytą lietuvių kultūrinį paveldą.

V.Viningo tapyba eksponuojama sostinėje

Klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas, gegužės 5–25 dienomis „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje surengęs savo paveikslų parodą „Džiazas ir boksas“, jau rikiuoja kūrybinius vasaros planus.

Sostinės “Lietuvos aido“ galerijoje jis pristatė 12 drobių, nutapytų per pastaruosius ketverius metus. Parodoje – papildytas jau žinomas jo tapomų džiazmenų ciklas ir visai nauja serija paveikslų bokso tema. Dailininkas, kaip jam įprasta, Vilniaus publiką suintrigavo ne tik energingais savo darbų siužetais, bet ir dideliais paveikslų formatais.

„Po metų grįžau į tą pačią galeriją, kurioje pernai parodžiau džiazuojantį ciklą “Improviza”. Man ten patinka. Ten mano darbus žmonės netgi perka“, – šypsojosi V.Viningas.

Dabar iš “Lietuvos aido“ galerijos jo paroda persikraustė į „Karolinos“ viešbutį, kur bus eksponuojama iki pat Lietuvos galerijų mugės.

Liepą Vilniuje vyksiančioje Lietuvos galerijų mugėje V.Viningo tapyba atstovaus Klaipėdos dailei. Klaipėdiečio kūrybą šiame renginyje pristatys Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerija“.

„Mugėje parodysime mano „Boksininkus“, dar pridėsiu kelis naujus darbus iš džiazmenų ciklo“, – prasitarė tapytojas.

Liepos pradžioje jis ruošiasi dešimt dienų praleisti tapybos plenere, vyksiančiame Bikuškio dvare Utenos rajone.

„Ten jau esu buvęs, tapęs. Tai vienas pirmųjų plenerų Lietuvoje, kurį rengia privatūs asmenys, to dvaro savininkai, – pasakojo dailininkas. – Į juos suvažiuoja geriausi mūsų tapytojai. Tame dvare – tikras rojus, tokių puikių sąlygų kūrybai galima tik pavydėti. Šiemet iš Klaipėdos esame pakviesti dviese – aš ir Romas Klimavičius.“

Vos prasidėjus rugpjūčiui, V.Viningas su savo darbais darsyk grįš į Vilnių – dalyvaus „Autoportreto“ parodoje, kurią rengia „Arkos“ galerija. O rugpjūčiui įsibėgėjus nenuorama tapytojas važiuos į Kaliningrado sritį (Rusija). Mat Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius organizuoja tarptautinį tapybos plenerą, kuris vyks rugpjūčio 11–21 dienomis Tolminkiemyje.

„Žuvies akis“ keliauja po mokyklas

Uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“ su choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektakliu „Apkabinsiu tave“ gegužę keliauja po Klaipėdos regiono mokyklas ir vaikų globos namus.

„Žuvies akies“ šiuolaikinio šokio sklaidos projektas pateko tarp 44 laimingųjų, laimėjusių Kultūros ministerijos ir Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje skelbtą bendrą konkursą „Regionų kultūros projektai, mažinantys kultūrinę ir socialinę atskirtį“. Jam buvo pateiktos net 353 paraiškos.

Konkurso tikslas – skatinti kultūros sklaidą Lietuvos regionuose.

Menininkų grupė „Žuvies akis“ projektą parengė vadovaudamasi nuostata, kad kultūrinis ir meninis ugdymas mokykloje ir už jos ribų turėtų būti pasiekiamas visiems, nepaisant gebėjimų, socialinės, mentalinės ir fizinės būklės bei geografinės padėties. Todėl gegužės 10–31 dienomis ji lankosi 17 Klaipėdos regiono – Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Skuodo rajonų – pagrindinių mokyklų ir vaikų globos namų, kurių auklėtiniams pristato choreografės D.Binkauskaitės šokio spektaklį „Apkabinsiu tave“ (muzika Jurgitos Mieželytės, scenografija Artūro Šimonio). Spektaklis gimė remiantis pedagogo Rudolfo Štainerio išskirtais vaiko raidos etapais, todėl jame kuriami vaizdai, kostiumų spalvos ir scenovaizdžio transformacijos atitinka įvairių amžiaus tarpsnių vaikų piešimo gebėjimus ir pasaulėjautą, yra lengvai atpažįstami ir suprantami mažiesiems žiūrovams.

Spektaklį, kuriame šoka Agnija Šeiko, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas ir Darius Berulis, lydi speciali pamoka vaikams apie šiuolaikinį šokį, galimybes judesiais perteikti išgyvenimus ir emocijas, po spektaklio atlikėjai diskutuoja su vaikais apie jį.

Birželio 6–8 dienomis Klaipėdoje bus surengtas trijų dienų seminaras aplankytų mokyklų mokytojams. Jo metu, siekiant supažindinti su plastikos ir judesio panaudojimo svarba vaikų saviraiškai ir kūrybiniam ugdymui, Klaipėdos universiteto dėstytojai skaitys paskaitas apie šiuolaikinį šokį, o profesionalūs choreografai praves praktinius užsiėmimus.

Parengė Rita Bočiulytė

„Drambliuko Babaro istorija“ – literatūros pokalbis su muzika

„Drambliuko Babaro istorija“ – literatūros pokalbis su muzika

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos muzikinio teatro Kolonų salės repertuarą papildė vienos dalies muzikinė pasaka vaikams Franciso Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (Jeano de Briunhoffo libretas). Tikrai įdomus darbas.

Galbūt pirmasis pasaulyje

Mažas drambliukas žaliu kostiumu prancūzų kultūroje užima reikšmingą vietą. Šiandien Babaras gyvena medžiagų raštuose ir ant indų, ant popieriaus laiškams ir afišų; Babaro figūrėlės – įvairių dydžių ir medžiagos – keliauja iš Prancūzijos į įvairias šalis kaip suvenyrai.

Pirmoji knygelė apie Babarą pasirodė 1931 m. (taigi drambliukas šiemet švenčia 80-metį). Pagal ją garsus prancūzų kompozitorius F.Poulencas sukūrė sudėtingą, iškalbingą muzikinį kūrinį. Apie pačią istoriją pasakoti tarsi ir neverta – Muzikinio teatro svetainėje yra publikuotas nemažas Lenos Kareland tekstas „Žano Brunhofo Babaras“, teikiantis informacijos ir apie istorijos ištakas, ir apie jos autorių, ir apie prasminius, stilistinius pasakojimo aspektus.

Vis dėlto reikia pasidžiaugti: gali būti, kad tai pirmasis pasaulyje spektaklis apie drambliuką Babarą – įprastai istorija pasakojama paprasčiau: pianistas groja fortepijonu, o skaitovas tiesiog skaito pasakojimą.

Režisierė Rima Sasnauskaitė ir visa jos kūrybinė komanda (dailininkė Jolanta Rimkutė, pianistė Aurelija Dovydaitienė, aktoriai Šarūnas Juškevičius, Stanislovas Rezgevičius, Jūratė Gedminienė, Reda Jucevičienė) eina toliau. Tradiciškai ir sykiu novatoriškai herojinei pasakai, kupinai humoro, šilumos, nuotykių, džiugesio ir tragizmo, jie – „įvedę“ papildomus personažus – atrado simpatišką sceninę formą.

Koziris – neįprastumas

Veiksmas prasideda muzikos pamoka (mokytoja – A.Dovydaitienė, mokinė – R.Jucevičienė), į kurią atklysta ir klajojantys artistai (Š.Juškevičius, S.Rezgevičius).

Jie mokytojai padovanoja F.Poulenco partitūrą ir, jai skambinant kūrinį, pasakoja istoriją apie mažą drambliuką, atsikrausčiusį į didelį miestą po to, kai medžiotojas nušovė jo mamą. Smalsus, žinių trokštantis Babaras išmoksta skaičiuoti ir skaityti, vilki drabužius, liaujasi vaikščioti keturiomis ir dėl savo puikių savybių net tampa visos dramblių karalystės karaliumi.

Šis spektaklis – tai literatūros pokalbis su muzika. Galima sakyti, kad šiuo atveju prioritetas atiduodamas muzikai, nes pagrindinis veikalo uždavinys – mokyti šiuolaikinį vaikutį ir jo tėvelius klausytis tikros, gražios muzikos; neužgožti jos „dideliu“ vaidinimu, tik padėti vaikams išgirsti muziką, kurioje girdėti ir upelio čiurlenimas, ir dramblių trepsėjimas.

Patogiai sukritę ant sėdmaišių žiūrovai gali mėgautis muzika ir stebėti, kaip veiksmą plėtoja aktoriai, arba (jei veiksmas „nekabina“) tik klausytis.

Mano subjektyviu žvilgsniu, režisūra bei vaidyba – skoninga, subtili, išraiškinga. Žinoma, akiai, pratusiai prie vizualinių triukų, spektaklis gali atrodyti mažų mažiausiai keistas. Tačiau tas neįprastumas čia ir tampa koziriu, leidžiančiu aktoriams tiesiogiai bendrauti su žiūrovu – pernelyg jo neišblaškyti, bet ir neleisti nuobodžiauti; pratęsti ir papildyti išraiškingą muzikos dramaturgiją.

Pasakodami drambliuko istoriją, aktoriai demonstruoja ypatingą susiklausymą: čia veiksmą – tarsi estafetę – perima vienas iš kito, čia vienas kitą papildo ir pratęsia; akimirksniu transformuojasi į vis kitus personažus: medžiotoją, dramblių karalių, dramblį Kornelijų, Sekstę…

Dramos aktoriaus amplua

Spektaklis maloniai stebina jau vien todėl, kad muzikinio teatro artistai, paprastai demonstruojantys vokalines savybes, šįkart prisistato absoliučiai dramos aktoriaus amplua: nenuvilia nei energinga, gyva, natūraliai „vaikiška“ R.Jucevičienės vaidyba, nei Š.Juškevičiaus ir S.Rezgevičiaus azartiškai atliekami komiški vaidmenys, nei jautrus A.Dovydaitienės muzikavimas.

Atskiros spektaklio dalys – kostiumai, scenografija, veiksmo organizacija – susilieja į vientisą, organišką junginį. Maksimaliai panaudojamos aprangos detalės ir daiktai, savo paskirtį keičiantys priklausomai nuo veiksmo: skėtis tampa ir automobilio ratais, ir šungrybiu, kurį suėda dramblių karalius, ir skeptru; akinių dėtuvė – pinigine ir fotoaparatu; išversta kepurė – karaliaus karūna; aktorių plaštakos – nuplasnojančiais paukščiais ir t.t.

Sodindami vaiką beveik scenoje, provokuodami jį aktyviai dalyvauti veiksme (muzikos klausymasis irgi yra aktyvus veiksmas), spektaklio kūrėjai išvengė balagano; auditorijos aktyvinimo, džiuginimo mažais siurprizais nepavertė pigia klounada.

„Drambliuko Babaro istorija“ – sceninis veikaliukas, turtingas prasmėmis, nuorodomis, užuominomis, galbūt suvokiamomis tik suaugusiam žmogui, – tai spektaklis visai šeimai. Jame – ir žaismingas nerūpestingumas, ir skausmas, ir meilės patirtys; natūros ir kultūros prieštaros.

Labai norisi tikėti, kad mobilus spektaklis, jaukiai įsitaisęs neįprastoje teatro erdvėje, nestokos žiūrovų.

Klaipėdos muzikos pavasaris: aistringai, pakiliai

Klaipėdos muzikos pavasaris: aistringai, pakiliai

Keturias savaites uostamiesčio Koncertų salėje skambėjęs didingais muzikos garsais, „Klaipėdos muzikos pavasaris“ su publika atsisveikino iki kitų metų. Antroji XXXVI festivalio dalis buvo ne mažiau įspūdinga nei pirmoji.

Rūta Vildžiūnienė

Nešė garsų fantazijos

Balandžio 26-osios vakarą klausytojai rinkosi ne tik pavilioti siūlomos romantinės programos, bet ir nekantraudami išgirsti atlikėjų – Vilijos Poškutės ir Tomo Daukanto fortepijoninio dueto grojimą. Abu pianistai šiuo metu gyvena ir dirba Šveicarijoje. Jie yra dalyvavę įvairiuose konkursuose, daug koncertavę Europoje, taip pat JAV ir kitur. Garso įrašų kompanijoje „Ars“ duetas išleido jau ketvirtąją kompaktinę plokštelę. Džiugu matyti, klausytis ir žinoti, kad T.Daukantas savo karjerą pradėjo čia, Klaipėdoje. Prieš dešimtį metų baigęs E.Balsio menų gimnaziją, jis studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartu su V.Poškute po akademijos baigimo išvyko tobulintis į Šveicariją ir Vokietiją. Nuo 2000 m. pianistai nusprendė groti kartu ir sukūrė fortepijoninį duetą. Puikus, aistringas šių artistų muzikavimas turėtų tapti intriga, paliekančia norą dar ne kartą išgirsti jų išraiškingą grojimą ir įsimintinas interpretacijas.

Šis koncertas festivalio cikle buvo pavadintas „Garsų fantazijomis“, apeliuojant į F.Schuberto (1797–1828) kompoziciją „Fantazija“ f-moll fortepijonui keturioms rankoms. Erdves, į kurias galėjo nuklysti ne tik atlikėjų, bet ir klausytojų fantazijos, mintys bei jausmai, buvo susijusios ir su kitais dviem koncerte skambėjusiais kūriniais. Tai XX a. vengrų kompozitoriaus S.Veresso (1907–1992) kompozicija „Hommage a Paul Klee“ dviem fortepijonams ir styginių orkestrui (1951) bei antroje dalyje skambėjusi F.Schuberto kvarteto „Mirtis ir mergelė“ Nr.14 d-moll (1824) versija styginių orkestrui.

Koncerte vyravo romantiškoji, emocionalioji F.Schuberto gaida. Šis kūrėjas gyveno tarsi muzikos „apsėstas“. Reikėtų pripažinti, jog užrašas ant jo ankapio – „Čia muzika palaidojo didžiulį lobį ir dar didesnes viltis“ yra nepaprastai iškalbingas. Pragyvenęs tik 31 metus, kompozitorius sukūrė labai daug – apie 1500 kūrinių! Paskutiniaisiais 1828 m. sukurta „Fantazija“ f-moll fortepijonui keturioms rankoms yra vienas iš jo šedevrų – lyriškas, jaudinantis, momentais dramatiškas, kupinas įvairiausių emocijų opusas. Beje, F.Schubertas paliko per 50 kūrinių, skirtų atlikti keturioms rankoms. Tai rodo šio žanro populiarumą tarp Vienos ir tuometinės Europos publikos. Madinga ir, sakytume, „paklausia preke“ šis žanras buvo miestiečių gyvenime, kuomet gyvavo namų kamerinio muzikavimo tradicija, o grojimas keturiomis rankomis buvo viena iš tokio muzikavimo formų. Turėtume pripažinti, jog ir atlikėjų meistriškumo lygis privalėjo būti labai aukštas.

V.Poškutės ir T.Daukanto F. Schuberto „Fantazijos“ interpretacija pasižymėjo puikia artikuliacija, ryškiu kontrastingų vaizdų gretinimu (ją sudaro simbolinės skirtingos keturios dalys). Iškalbingai, minties krūvio pripildytos „suskambėdavo“ net pauzės, pauzės – klausimai. Atlikėjų duetas muzikavo įkvėptai, labai tiksliai ir jautriai.

Pirmą kartą Lietuvoje

„Garsų fantazijų“ vakaro programa pasiūlė nuostabią muzikinę premjerą, pirmą kartą Lietuvoje atliktą jau minėtą vengrų kompozitoriaus S.Veresso kompoziciją „Hommage a Paul Klee“. Tai šveicarų siurrealisto dailininko Paulo Klee septynių paveikslų muzikiniai atitikmenys: Ženklai geltonoje spalvoje, Ugninis vėjas, Senas garsas, Viršuje ir apačioje, Akmenukų rinkinys, Žalia žaliame ir Mėlynas velniūkštis, kurių skaidres turėjome progą prieš atlikimą pamatyti. XX a. viduryje sukurtas kūrinys pasižymėjo ryškia, tačiau saikinga modernia muzikos kalba, vengriško folkloro bei ritmo intonacijomis. Dera priminti, jog S.Veressas kartu su B.Baroku 1937–1940 m.

rinko ir tyrė vengrų liaudies muziką. Apie ją ir ne tik ją paliko rimtų muzikologinių darbų.

Pianistų duetas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) įspūdingai atliko tikrai įsimintiną kūrinį. Ryškiai žėrėjo harmoninės spalvos, visus „nešė“ aktyvus, įnirtingai pulsuojantis ritmas, geras ansamblis ir susiklausymas. Nutapytos muzikinės fantazijos skambėjo fantastiškai, o dėl paveikslų atitikimo muzikinei autoriaus versijai… – tai jau kiekvieno klausytojo taip pat fantazijos reikalas.

Efektingai nuskambėjusią pirmos dalies pabaigą labai įsimintinai pratęsė kamerinio orkestro atlikta F.Schuberto „Mirties ir mergelės“ kvarteto orkestrinė versija. Keturių kontrastingų dalių kompozicija skambėjo romantiškai pakylėtai, vėlgi aistringai ir gyvybingai. Violončelių grupė kartu su vadovu M.Bačkumi kartais grojo net labai azartiškai, paryškindami savo instrumentų reikšmę partitūroje. Taip „užvesti“ įkvėptai muzikavo visi orkestro artistai.

Operos keliais ir klystkeliais

Gegužės 3-iąją „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalis pakvietė į videoklubą. Vilniškė muzikologė Jūratė Katinaitė gvildeno temą „Opera meta iššūkį vartotojiškai visuomenei… ir laimi?“

Nukreipdama žvilgsnį į operos žanro netyčines atsiradimo istorines aplinkybes renesanso epochoje, pranešėja priminė jos banguoto gyvavimo raidą: nuo aukščiausio pakilimo iki nuopuolių, kai operos spektaklis tebuvo fonas susirinkusiai aukštuomenei ložėse laisvai leisti laiką. Operos ypatingu suklestėjimu galima būtų laikyti vokiečių kompozitoriaus R.Vagnerio (1813–1883) gyventą laikotarpį, kai jo operų atlikimui Bairoite specialiai buvo pastatytas operos teatras. Ir šiais laikais ten vykstantys festivaliai yra populiarūs. Jie sutraukia elitinę publiką iš viso pasaulio. Bilietų kartais tenka laukti net kelerius metus…

Dera priminti istorines operos radimosi aplinkybės, kurios yra susijusios su Vincento Galilei’jaus vardu (tai garsiojo astronomo ir fiziko G.Galilei’jaus tėvas). Jo traktate „Dialogas apie senąją ir naująją muziką“ (1581 m.) buvo teoriškai pagrįstas naujojo muzikos stiliaus atsiradimas – vienbalsis dainavimas su instrumentiniu pritarimu. Tokiu būdu buvo siekiama ir skatinama rekonstruoti antikinę graikų tragediją bei dramą. 1600 m. laikomi šito sintetinio, sudėtingo, daugiasluoksnio, didingo (op. seria), kartais komiško (op. buffa) meno atsiradimo metais. Pirmosios kompozitorių J.Peri bei G.Caccini operos „Euridikė“, kiek vėliau C.Monteverdi „Orfėjas“ ir daugelio kitų autorių sceniniai veikalai rėmėsi antikiniais, mitologiniais siužetais. Dramaturginė jų esmė išsilaikė visus keturis šimtmečius. Pagrindinės temos, kurios yra keliamos ir gvildenamos, tai fundamentalūs būties klausimai – herojiškumas, pasiaukojimas, ištikimybė, meilė, garbingumas, patriotiškumas ir pan. (Komiškų operų fabula kiek kitokia.)

Tokia plati emocijų skalė operų muzikai teikė ir teikia didžiules išraiškos galimybes. Ryškus dramatizmas, tragiški siužetiniai vingiai, gyvybės ir mirties klausimai, perteikiamų emocijų plačiausias spektras – sukrečia ir verčia išgyventi katarsį. Ypatingus herojų jausmus niekas puikiau už muziką išreikšti negalėtų. Gal todėl, pavyzdžiui, kompozitorių G.Verdi publika po operos pastatymų nešiodavo ant rankų, tarsi kokį popkaralių, šių dienų terminais kalbant. Jo operų, ypač chorų, muzika atliepė Italijos išsivadavimo judėjimo idėjas. G.Verdi’s ir jo muzika tapo šio judėjimo dvasiniu lyderiu. Nors ne visada operų kūrėjų lemtis buvo tokia šlovinga.

Ieško naujos išraiškos

Labai įdomi šių dienų situacija. Pasaulyje kuriamos ir statomos šiuolaikinės operos. Tačiau tokio populiarumo, kokį šis žanras buvo pasiekęs baroko ar romantizmo epochose, jis nesulaukia.

Senų operų spektakliai režisuojami dvejopai. Vienu atveju remiamasi nusistovėjusia tradicija. Tačiau labai dažnai net baroko, romantizmo ir, žinoma, šiuolaikinių operų pastatymai ieško naujų išraiškos priemonių. Dažniausiai tai yra susiję su moderniais režisūriniais sprendimais ir „stipriais vizualiniais vaizdais“ (muzikos juk nepakeisi). Žiūrėdami televizijos Mezzo muzikinį kanalą, matome įdomių, kartais kontroversiškų sprendimų. Sumoderninti senųjų operų pastatymai ne visada atitinka muzikos turinį. Ko gero, šiuolaikinė publika yra vertinama kaip „nepajėgi suvartoti“ tradicinę operą, kurioje verda muzikinės aistros ir į jas verta įsiklausyti. Labai suaktualinamas vizualusis pradas. Todėl pastatymams yra kviečiami žymūs režisieriai, galintys priblokšti ar nustebinti savo režisūrine išmone. Reikia pripažinti, jog dažnai yra pasitelkiamos komercionalizuotos žiniasklaidos šokiruojančios klišės: daug kraujo, tiesmuka prievarta, atviras erotiškumas, vulgarus seksualumas ir pan. Tai temos–prekės, kuriomis užtvindytas kasdienis mūsų gyvenimas. J.Katinaitės pastebėjimu, šiuolaikinė komercinė žiniasklaida veikia ir aukštąjį, akademinį meną.

Videoklube buvo parodyta nemažai videoištraukų iš operų pastatymų, kurie neblogai atskleidė gyvuojančią įvairovę, būdingą šiuolaikinėms operų interpretacijoms. Vienos jų vykusios ir talentingos, kitos – nelabai, dar kitos – skandalingos ir pan. Reikia pripažinti, kad vartotojiškoji visuomenė, komercinės žiniasklaidos formuojamas jos skonis laimi prieš tradicines vertybes.

Užbaigė A.Vivaldi kūriniu

Gegužės 4-osios vakarą festivalis pakvietė klausytojus į baroko muzikos glėbį. Koncerte skambėjo J.S.Bacho ir A.Vivaldi kūrybos šedevrai.

Stilingą muziką techniškai laisvai ir elegantiškai atliko ansamblis „Musica Humana“ (meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda). Puiki niuansuotė, dinaminiai efektai, tikslūs štrichai pasitarnavo skoningai interpretacijai. Su šiuo kamerinės muzikos ansambliu įkvėptai ir žėrinčiai muzikavo solistas Robertas Beinaris (obojus), atlikdamas A.Vivaldi Koncertą obojui, styginiams ir basso continuo. Ypatingo virtuoziškumo reikalavo kitas A.Vivaldi kūrinys – kantata sopranui „In furore“, kurios partiją meistriškai padainavo solistė Julija Stupnianek (sopranas).

XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalį didingai užbaigė ansamblis „Musica Humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas), solistės J.Stupnianek (sopranas) ir Vilija Mikštaitė (mecosopranas), pagiedodami A.Vivaldi „Gloria“. Kantatos pobūdžio 12 dalių kūrinys pažėrė įvairių nuotaikų muzikinę mozaiką: sukauptą ir džiugią, šviesią ir šešėliuotą, mąslią ir šlovinančią. Festivalis baigėsi kupinas vivaldiškos harmonijos, energijos, gyvasties ir optimizmo.

Klaipėda–Portas–Klaipėda

Klaipėda–Portas–Klaipėda

 

Laima Sugintienė

Prologas

Prie Atlanto vandenyno ir Duero upės žiočių įsikūręs antrasis pagal dydį miestas Šiaurės Portugalijoje, šiaurės sostine vadinamas Portas yra vienas seniausių europietiškų miestų. Jo originalus senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, o daugeliui žinomas portveinas – žymiausias miesto prekinis ženklas. 2008-ųjų surašymo duomenimis, mieste gyveno 216 080 gyventojų. Porte veikia universitetas, Meno akademija, Operos teatras. Tačiau svarbiausia ir miestiečiams patrauklia kultūrinio gyvenimo ašimi tapo prie Rotunda da Boavista architektų Rem Koolhaas ir Ellen Van Loon suprojektuotas, 2005 m. pastatytas modernus kultūros centras Casa da Música.

Modernūs muzikos namai

Casa da Música pastatas labai įspūdingos architektūros. Jis minimalistinės formos ir primena didžiulį laivą. Išorinis fasadas – iš balto betono su banguotais stikliniais langais, o betono, aliuminio ir stiklo interjeras primena laivo koridorius, kajutes. Savitumo ir originalumo suteikia portugališkas azulejo – keraminių, švinu glazūruotų plytelių panaudojimas. Net scenos uždanga imituoja jas. Jaukūs kampeliai prisėsti – su vyno kamščių medžiagos ir dizaino „pufais“. Visa tai kuria nepakartojamą atmosferą.

Didžiausia, pagrindinė – Suggia (Guilhermina Suggia – portugalų violončelininkė, viena pirmųjų moterų, padariusi violončelininkės karjerą) 900 klausytojų talpinanti salė dengta medžiu, jos priekis atsiveria banguoto stiklo siena į miestą, joje – dveji vargonai: vieni dideli, barokinio stiliaus, paauksuoti, kiti maži – modernaus dizaino.

Šioje salėje teko klausytis simfoninio orkestro „Orquestra Sinfonica do Porto“ koncerto. Pirmas netikėtumas, kai vos nenugriuvau nuo kėdės. Mat žiūrovų kėdės yra ant bėgių, su reguliuojamu atstumu tarp eilių, tai ypač patogu ilgakojams. Beje, klausytojams vietos įrengtos ir už atlikėjų.

Be Suggia, dar veikia Raudona, Oranžinė ir Renesanso salės, o vienoje jų dar įrengta ir 10-ies vietų interneto salė.

Erdviuose fojė – daug stendų su gausia medžiaga apie centro veiklą. Afišose, lankstinukuose ir bukletuose (kai kurie – solidžios knygos apimties) – išsami, gausiai iliustruota informacija apie viso koncertinio sezono renginius, apie centro kolektyvų veiklą. Šiems muzikos namams, be simfoninio orkestro „Orquestra Sinfonica do Porto“, priklauso dar du orkestrai – „Orquestra Barroca“ ir „Remix Ensemble“.

Muzikos namų veikla labai įvairiapusiška, besiremianti šiuolaikine rinkodara. Juose nuolat organizuojami įvairiausi renginiai: vyksta meistriškumo kursai, „vorkšopai“, kūrybinės dirbtuvės (daug dėmesio skiriama muzikinėms kompiuterinėms technologijoms), seminarai ir konferencijos. Štai tik vieno sezono edukaciniai projektai (kiek galiu suprasti portugališkai): 105 puslapių buklete pagal puslapių spalvas lengva susirasti ir pasirinkti iš siūlomų septynių skirtingų ciklų, pradedant renginiais ikimokyklinukams ir baigaint ciklu „Muzika ir matematika“. Pavyzdžiui, koncertų programos rengiamos pagal teminius metus, jau buvo skirtos Austrijai, JAV. Ir tai ne tik koncertų programos, o savotiški „komplektai“: tos šalies patiekalų vakarienė plius koncertas, kuriame – tos šalies autorių muzika ir kita.

Maloniai nuteikė ne tik puiki vadyba, bet ir aukšto lygio aptarnavimas: kostiumuoti salės darbuotojai labai paslaugūs, palydi iki vietos ir viso koncerto metu stovi salėje prie išėjimų. Jokie pavėlavėliai netrukdė klausytis muzikos. Koncertas prasidėjo punktualiai.

Publika itin dėmesinga

Sekmadieninis koncertas prasidėjo 12 val. Į jį, personalo teigimu, susirinko maždaug 500 žmonių.

Tai buvo edukacinis projektas. Rinkosi įvairaus amžiaus publika, daug paauglių, stebino, kad daug atėjo tėčių su vaikais, net ikimokyklinio amžiaus. Daug užsieniečių. Publika itin dėmesinga, mirtina tyla, net programėlę pavartyti keblu. Stebėtinai ramiai koncerto klausėsi vaikai, nors sukrutėtų kuris – net pavydu. Skambant cikliniam kūriniui niekas neplojo tarp kūrinio dalių. „Pasigedau“ nors vieno mobiliojo skambučio… Nekalbu apie užkandžiavimą ar gurkšnojimą koncerto metu.

Po koncerto niekas nesistojo, vėliau – pavieniai klausytojai atsistojo.

Artistų nusilenkimai – kaip po operos spektaklio: pradžioje – solistai, grupės, po to visas orkestras ir programos komentatorius su dirigentu.

Orkestras – spalvingas ir orus

Pamačius, kad iki koncerto likus 15 min. kai kurie artistai dar teberūkė lauke, apėmė negera nuojauta: tai kada susikaupti, derintis, apšilti, galų gale persirengti?.. O kai į sceną ėmė žengti įvairių spalvų drabužiais apsirėdę muzikantai, nerimas dar padidėjo. Tik vėliau supratau, kad tokia apranga yra neatsitiktinė – vaikų akims patrauklūs plačios spalvinės gamos ir ryškūs marškiniai bei palaidinės, o kita sceninio kostiumo dalis – juodos kelnės ar sijonas. Tokia ir yra atlikėjų uniforma!

Beje, jų išėjimas į sceną, kaip užsienyje priimta: po orkestrantų – koncertmeisteris, jam plojama, derinami instrumentai, ir tik tuomet įžengia dirigentas.

Tarp muzikų – daug neeuropietiško gymio atlikėjų, spėju, kad net portugalų tarp jų nedaug. Didžioji dalis – gana jauni, nors buvo matyti ir brandaus amžiaus. Muzikantų kėdės taip pat reguliuojamos: galima pasikelti aukštyn ar nuleisti žemyn, reguliuoti atstumą iki pulto.

Muzikantų laikysena ori. Netikėtai variniams instrumentams dingus apšvietimui, pūtikai elgėsi labai solidžiai, niekuo neišsidavė apie trikdį.

Sekmadieniniai koncertai

Kai planuodama kelionę gavau pasiūlymą nueiti į dieninį koncertą, buvau gana skeptiška: vaikai šurmuliuos, nežinia kelintą kartą klausysiuos kokio „Žvėrių karnavalo“ ar „Petriuko ir vilko“ (neturiu nieko prieš šiuos kūrinius, priešingai – tik už, betgi lietuvių vaikai tik apie žvėrelius supranta)… Nieko doro iš to nebus…

Vis dėlto S.Prokofjevo neišvengiau, tačiau tai buvo ne „Petriukas ir vilkas“, net ne pirmoji, „Klasikinė simfonija“, bet 6-oji! Tai suintrigavo. Tik grįžusi pastudijavau bukletą ir aiktelėjau: edukacinėje programoje – jokio „popso“, jokių esą „vaikiškų“ kūrinių a la „Parodos paveikslėliai“. Portugalai nuo mažų dienų sistemingai klausosi R.Strausso, M.Ravelio, L. van Beethoveno, F.Mendelssohno, E.Griego, L.Bernsteino, A.Coplando, J.Adamso, G.Mahlerio (oi!) ir kitų autorių (tai vien šio sezono kompozitoriai). Paprastai koncertai – monografiniai, skirti vienam autoriui, dažnai programoje tik vienas stambus ciklinis kūrinys.

Sekmadieniniai 60–75 min. trukmės simfoniniai koncertai su komentarais vyksta kartą per mėnesį. Juos pristato muzikologai, beje, kartą jį komentavo pati kultūros ministrė. Ir tai daro solidžiai, profesionaliai, analizuoja formą, instrumentuotę. Jokių „razinų“.

Kaina simbolinė – 5 eurai suaugusiajam ir 1 euras vaikui iki 18 metų.

Kaip vienas instrumentas

Puikios akustikos salėje teko klausytis S.Prokofjevo simfonijos Nr.6, op. 111, Es – dur (su fortepijonu), parašytos 1947 m. Tai elegija, skirta Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Dar kartą nustebino, mūsų supratimu, nevaikiško kūrinio parinkimas.

Koncerto pradžioje apie 20 min. buvo analizuojama kompozitoriaus kūryba ir pats kūrinys. Tekstas buvo iliustruojamas orkestro atliekamais fragmentais, temomis, leitmotyvais. Štai čia ir prasidėjo: orkestras, tarsi įjungus srovę, sugrodavo vos poros taktų motyvą! Pvz., trečios dalies Vivace! Paaiškėjo, kad tai didelis (pvz.: 6 kontrabosai, 5 valtornos), aukščiausios prabos orkestras. Po komentarų simfonija buvo atlikta ištisai.

Koncerto metu susižavėjimas tik augo, net šventvagiška mintis ėmė suktis galvoje: kai kuriais aspektais šis orkestras net savotiškai pranoko garsųjį Niujorko filharmonijos simfoninį orkestrą. Tikrai nenusileisdamas amato, technikos, profesionalumo atžvilgiu, jis buvo ne toks „sterilus“, tačiau gyvas, pulsuojantis organizmas. Monolitas, tarsi vienas instrumentas, vienas kūnas. Jau pirmojoje dalyje Allegro moderato supratau, kad reikalą turime su pačios aukščiausios prabos profesionalais: nuostabi garso kultūra, dinamiškumas, lankstumas ir paslankumas, preciziškumas derėjo su stulbinamu emocionalumu, puikus balansas tarp atskirų orkestro grupių. Skambėjo tiesiog idealus styginių unisonas, grožėjomės puikiu valtornų soli ir t.t. Antrojoje, Largo, tiesiog pribloškė galingas orkestro tutti, didingi ir efektingi varinių choralai, fantastiškai niuansuota – tarsi vienas D.Geringas grotų, – violončelių grupės tema. O trimitai!.. Kokios laisvos ir lengvos viršūnės, kokia erdvė!.. Trūksta žodžių apibūdinti finalui Vivace…

Nuostabus japonų dirigentas Takuo Yuasa. Kaip azijiečiams būdinga, tikslus ir minimalistinis. Rodo tik tai, kas būtina, jokios savireklamos. Tiesiog dirba savo darbą.

Epilogas

Klaipėda – trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas Kuršių marių ir Baltijos jūros susiliejimo vietoje, Pajūrio žemumoje, prie Danės žiočių. 2009 m. duomenimis, mieste gyveno 183 433 gyventojai. Čia veikia Muzikinis teatras, universitetas, konservatorija, Menų gimnazija, dvi muzikos mokyklos. Čia 2005 m. (koks sutapimas) veiklą pradėjo puikiai rekonstruota Koncertų salė. Klaipėda šalyje garsėja (garsėjo?) unikalia muzikinio ugdymo sistema.

Čia numirė taip ir neįsisiūbavęs Šarūnės Petruškevičienės parengtas, ketveriems metams numatytas, mano galva, puikus Muzikinio teatro edukacinis projektas „Stebuklingas teatro pasaulis“, o salėje klausytojų nesutalpindavęs Jaunųjų talentų festivalis šiemet vyko (tiesa, jau po kita – konkurso vėliava. Ar tai teatro funkcija – tai jau kitas klausimas) pustuštėje salėje, o apdovanojimų pabaigos nesulaukė ir orkestrantai…

Energingoji Liuda Kuraitienė buvo įkūrusi Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) klubą, tačiau ir ši iniciatyva mirė natūralia mirtimi. Visų, mėginančių ką nors organizuoti vaikams (tai dažniausiai pavienės iniciatyvos), nesuminėsiu, tačiau tik dabar įsibėgėja „Žaismingos muzikos“ orkestro projektas, scenoje bendrauja šarkiukai ir pelėdžiukai, o Muzikiniame teatre vyksta pora spektaklių vaikams. Bet nuoseklaus darbo, sistemos nėra.

Kad tokia padėtis – priežasčių daug. Ir šįsyk ne apie tai. Gal tik apie vieną jų: koncertuose pamatysi vis tuos pačius, nuolatinius klausytojus, o kad mokytojas ateitų su mokiniu, tėtis su vaiku – tokia retenybė! Tiesa, kartais atvedama visa klasė. Vieną kartą. Nes pagal planą priklauso. Geriau jau neatvestų – neparuoštų, dažnai priverstinai, dorai ir nepaaiškinę, kaip praeiti pro klausytojų eilę, kada ploti, kada stotis, kokius gėrimus ir net užkandžius į salę neštis/nesinešti. Iš Š.Petruškevičienės projekto preambulės: „Vyksta spektaklis, artistams į veidus vaikai šviečia lazeriais, kuriuos nešiojasi kaip raktų pakabukus, į orkestro duobę metami saldainiai – čiulpinukai, popieriai. Spektaklį lydi salės triukšmas, o apie salės švarą po tokių lankytojų byloja surinktų šiukšlių kiekis“. Pačiai prieš keliolika metų teko tarti įžanginį žodį apie šiuolaikinę A.Honegerio oratoriją „Žana D’Ark ant laužo“… Dar šiandien kuo puikiausiai tą egzekuciją – ne Žanos, o mano – prisimenu.

Atsiprašau: D.Geringo koncerte su KKO mačiau net šešis jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus. Klausėsi dėmesingai.

…Ir mes, skirtingai nuo Portugalijos, nesikreipėme finansinės pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą ir ES.

V.Vadoklienės rečitalis

V.Vadoklienės rečitalis

Daiva Kšanienė

Skambiu pavasarinių muzikos renginių akcentu tapo žinomos dainininkės, profesorės Valentinos Vadoklienės (sopranas) rečitalis. Solistė jį surengė gegužės 20-ąją Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje pažymėdama gražų savo gyvenimo jubiliejų.

Nuo baroko iki džiazo

Jubiliejinis V.Vadoklienės koncertas buvo įspūdingas, atskleidęs plačią solistės dainuojamo repertuaro amplitudę nuo baroko muzikos iki džiazo.

Daugiau nei pusantros valandos trukmės rečitalį, reikalaujantį didelės sceninės ištvermės, solistė atliko tarsi vienu atsikvėpimu, meistriškai pereidama nuo vieno stiliaus kūrinių prie kitų. Atlikdama stiliaus, charakterio, nuotaikos požiūriu kontrastingus kūrinius, dainininkė sugebėjo persikūnyti, įdomiai, įtikinamai juos interpretuoti. Ji vienodai įtaigiai dainuoja tiek operinį, tiek ir kamerinį repertuarą. Retas dainininkas gali pasigirti tokiu gausiu įvairių epochų, žanrų, stilių koncertiniu repertuaru. V.Vadoklienės dainavimą lydėjo skirtingos koncertmeisterės bei instrumentiniai ansambliai, su kuriais dainininkė yra daug koncertavusi ir dabar kūrybiškai bendradarbiauja.

Koncertą V.Vadoklienė pradėjo senovinės muzikos kūriniais – G.Paisiello ir D.Sarri arijomis, palydint Klaipėdos brass kvintetui (V.Bružas, A.Maknavičius, S.Sugintas, A.Ulteravičius, J.Dargis), kurie skambėjo paprastai ir jautriai, kultūringai frazuojant.

Dramatiškas G.Puccini arijas (Toskos ir Čio Čio San atsisveikinimo sceną) solistė atliko emocingai, išraiškingai ir subtiliai interpretuodama. Tam pasitarnavo puikiai įvaldyta dainavimo technika, atskleidusi imponuojančią vokalinę skalę, apgalvota bendroji muzikinė linija, dinamiški tempai; balsas puikiai skambėjo visuose registruose (koncertmeisterė R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė).

Nuoširdžiai ir subtiliai

Lietuviškai klasikai koncerte atstovavo B.Dvariono kūriniai: romansas „Pušys“ (ž. S.Nėries) ir Dalios arija iš operos „Dalia“. Juos V.Vadoklienė padainavo nuoširdžiai, subtiliai įsijausdama į vidinį turinį (koncert-meisterė M.Mosėnienė).

Ekspresijos kupina frazuotė, gilus muzikalumas, plati reiškiamų emocijų skalė atsiskleidė atliekant S.Rachmaninovo romansus „Sapnas (ž. H.Heinės) ir „Aš laukiu tavęs“ (ž. M.Davidovo, koncertmeisterė prof. T.Romaškina).

Visos trys koncertmeisterės buvo lygiateisės ir lygiavertės solistei muzikinės partnerės, sudariusios puikų, subtilų ir menišką ansamblį.

Santūrus, nepretenzingas muzikavimo stilius atsiskleidė ir dainuojant J.Tallat-Kelpšos harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Koks ten lengvas poilsėlis“ ir „Sakė mane šiokią“. Šiuosyk solistei talkino doc. I.Pečiūrienė (fortepijonas) ir prof. V.Tetenskas (birbynė). Šis vokalinis-instrumentinis trio yra itin daug ir plačiai dabartiniu metu koncertuojantis ansamblis.

Atliekant populiarųjį A. Raudonikio romansą „Švelnumas“ prie trio prisijungė smuikininkė D.Sugintienė ir kūrinys nušvito naujomis, minkštomis ir maloniomis spalvomis.

Nesvetimas V.Vadoklienei ir lengvesnis muzikinis žanras – operetė. Kartu su baritonu M.Gyliu, spalvingai vedusiu visą koncertą, sklandžiai, stilingai ir elegantiškai nuskambėjo Hanos ir Danilo duetas iš F.Leharo operetės „Linksmoji našlė“ bei J.Cechanovičiaus „Meilės valsas“ (ž. J.Linausko).

Kūrybinga interpretatorė

Ypatingo klausytojų dėmesio ir aplodismentų sulaukė džiazinė rečitalio dalis. Kartu su savo sūnumi – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoju, talentingu džiazo trimitininku Mindaugu Vadokliu ir džiazo pianistu S.Šiaučiuliu V.Vadoklienė atliko G.Gershwino „Žmogus, kurį myliu“ ir J.Kosma „Nukritę lapai“ iš kino filmo „Nakties vartai (ž. J.Preverto). Ir čia žavėjo interpretacijos prasminė motyvacija, improvizaciniai momentai, koloristiniai niuansai, formuojantys vokalinę frazių ekspresiją.

Koncerto pabaiga buvo linksma. Šauniai skambėjo J.Gaižausko harmonizuota lietuvių liaudies daina „Sėjau sėjau rūteles“ bei J.Urbono „Baltų dainos“ (ž. J.Marcinkevičiaus). V.Vadoklienė ir liaudies muzikos ansamblis „Uostamiesčio muzikantai“ (V.Babaliauskas, D.Merkelis, S. Spalinskas, P.Kasperaitis, G.Bareikis, R.Spalinskas) suteikė šiems kūriniams liaudiško autentiškumo, žvalios nuotaikos ir pakilumo.

Visi V.Vadoklienės rečitalyje girdėti kūriniai žavėjo įtaigia interpretacija, nuoširdžiu muzikavimu, jausmo tikrumu, vokaliniu meistriškumu. Ir šį kartą ji pasirodė įdomi, aukštos atlikimo kultūros meninė individualybė, kūrybinga, emocionali interpretatorė. Jos dainavime siejasi emocinė tiesa ir racionalumas, dramaturginis įprasminimas, stilingumas, poetinio žodžio ir melodikos sintezė, vokalinis meistriškumas. Tai, matyt, yra neįspėjama talento paslaptis.

Vizitinė kortelė

Valentina Vadoklienė gimė 1951 m. Irbos kaime Krasnojarsko krašte Rusijoje.

1966–1970 m. mokėsi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, 1972–1978 studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Nuo 1982 m. gyvenanti ir kurianti Klaipėdoje, ji paliko ir palieka ryškų pėdsaką muzikinės kultūros baruose: pagrindiniai vaidmenys keliuose buvusios Liaudies operos spektakliuose, daugybė (daugiau nei 1500) koncertų su įvairiais pianistais, instrumentiniais ansambliais, chorais, orkestrais Lietuvoje bei užsienio šalyse (Italijoje, Makedonijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Liuksemburge ir kt.).

Dirba pedagoginį darbą su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros studentais, kuriems profesorė jau 29 m. skiepija vokalinio meno pagrindus bei vadovauja šiai katedrai.

Jos balsas įrašytas 8-iose kompaktinėse plokštelėse, 2-ose garso kasetėse, 10-yje muzikinių laidų Lietuvos televizijoje bei radijuje.