LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Libanas – my love, mon amour

Ugnė Barauskaitė

Trečioji diena.

Kedrai, Tripolis

Šiandien keliaujame aukštyn į kalnus. Pravažiuojame apleistus miestelius. Adibas rodo į apgriuvusią pilaitę ir aiškina, kad čia kadaise būta prabangaus viešbučio, gal net geriausio ir garsiausio regione. Tačiau per karą miestelis buvo subombarduotas, gyventojai žuvo arba pabėgo į užsienį, ir dabar čia tik griaučiai, buvusios didybės prisiminimai. Mirę, sušaudyti miestai… Labai liūdna.

Čia pat slėniuose kuriasi kitos gyvenvietės, renčiami nauji namai. Visi vienodi. Sienos pilkai gelsvo akmens, stogai – raudonų čerpių. Pasirodo, Libane architektūrinės vizijos, fantazijos ir eksperimentai griežtai ribojami. Apdailai būtina naudoti tuos gelsvai pilkus akmenis, kurių čia apstu. Kiek tiksliai procentų tokios apdailos turi būti, nustato kiekvieno regiono valdžia atskirai. Štai Beirute valdžia pakankamai liberali. O štai slėniuose viskas sudėliota iš vienodų stulpelių ir kaladėlių.

Kol kolegės ieško krikščioniškų urvų ir katakombų, mes su Regina ir Onute aplankome Khalilio Gibrano muziejų. Vienoje salytėje aptinku rašytojo biblioteką ir nesitraukiu, kol neperskaitau visų nugarėlių iš eilės. Argi jums nėra įdomu, ką skaito kiti žmonės?

Su Regina palinkusios pro stiklą skaitome Gibrano laišką. Angliškai. Rašysena dailiai padrika, bet pamažu sudėliojame sakinius. Kaip jis pasiilgo tos moters, kuriai rašo, kaip žūsta tūkstančiai libaniečių, ir jam skaudu… Karas dar kartą trinkteli per smegenis.

Galiausiai pasiekiame kedrų giraitę. Medžiai didžiuliai, tūkstantmečiai. Energetika – nenusakoma. Užburianti. Pagoniškos sielos asmenis užvaldo mistinė ekstazė. Sakyti nebėra ko.

Prisisotinę kedriškos dvasios sulendam į savo autobusiuką ir klegėdamos dardam žemyn. Nusileidžiame į Tripolį, tiesiai į „maisto gatvę“ – čia kiekvienam langelyje siūloma kebabų, salotų, vaisių ir dar balažin ko. Didžiulė, nesibaigianti maisto mugė! Čia jau ne Beirutas – musulmonams tripoliečiams mes keliame akivaizdų susidomėjimą. Vyrai neatplėšia nuo mūsų žvilgsnių, regis, akių magnetais pritrauks per stiklus.

Adibas pasakoja, kad entuziastų grupės ėmėsi saugoti ir atverti Tripolio architektūrinį paveldą. Juk čia, tuose pačiuose namuose, gyvena jau šimtosios kartos! Suprantama, kad žmonės savo būsto sienų anuomet paveldu nelaikė: vienur patinkavo, kitur padažė. O štai dabar žemutinio aukšto apdaila buvo nugremžta, tinkas nuvalytas ir praeiviams atvertas autentiškas akmeninis miesto veidas. Viskas taip, kaip buvo prieš tūkstančius metų.

Gatvelės siauros. Čia pat prekiaujama visokiausiais daiktais: pradedant čiužiniais ir kaljanų žarnomis, baigiant skerdiena ir raugintais agurkais. Iš antro aukšto mus stebi vaikai. Čia pat džiūsta kilimai ir skudurėliai. Netrukus rinkimai, visur kybo agitaciniai plakatai, tai, žiūrėk, koks kilimas ir užtiesia kandidato akį.

Po truputį temsta, senamiestis tuštėja, kiaurą dieną šurmuliavęs siaurų gatvelių turgus rimsta. Galiausiai ir paskutiniuosius prekeivius pasišaukia muedzinas, tad senojo Tripolio gatvėse lieka tik tvarkingai eilėmis sudėtos šliurytės.

Po Suhos pamokos, nors ir „nusikalusios“, tradiciškai surenkam posėdį. Šįkart pas mus, prie mažo staliuko ir labai mažos sofutės. Merginos susitaiso keliais aukštais, o Regina pasakoja mirtinai absurdišką istoriją, kaip jos draugas turkas bandė gauti Lietuvos vizą. Ambasada įsikūrusi kažkokiam bute Ankaroje, vizų klausimus sprendžia vos kelias valandas per dieną, o dokumentus reikia perduoti gyvai, iš rankų į rankas, pasiimti – irgi, todėl solidžiam žmogui tenka mesti darbus ir makaluotis per visą šalį du kartus. Bet dar yra šansų, kad tą vizą gausi! Su Libano gyventojais visai prastai. Taip, pokariu mes įsileidome nemažai studentų medikų (ir už tai Libano šalis mums nepaprastai dėkinga). Tačiau visa kita… Štai Adibo bičiuliai verslininkai norėjo susukti filmą apie Lietuvą ir rodyti per savo kabelines televizijas. Kreipėsi į mūsų valdžią. Nieko neprašė, tik galimybės atvažiuoti, tai yra žmoniškai ir oriai gauti vizas. Ir niekas jiems nepadėjo. O „nežmoniškai ir neoriai“ reiškia, kad viza bus daroma gal pusę metų, gal dešimt mėnesių. Bet kas, sakykit man, Lietuvą myli taip jau smarkiai?.. Kad lauktų dešimt mėnesių? Norėdamas ją reklamuoti už savo pinigus?

Tiesa, dalis libaniečių, pavyzdžiui, Suha ar Adibas, keliauja laisvai, nes turi Didžiosios Britanijos, Australijos, JAV, Kanados pasus. Bet juk negali tapti Kanados piliečiu vien tam, kad lengviau atvažiuotum į Lietuvą!

Ketvirtoji diena.

Tyras, Saida, Beitedina

Į ekskursiją – kaip į darbą. Šįkart mūsų nedaug – mes, du užsieniečiai ir gidė Luiza. Beje, labai keistai apsirengusi: dviem storais megztiniais, velvetinėmis kelnėmis ir žieminiais ilgaauliais. Visa juoda iki ausų. O mes lyg iš kito metų laiko – šviesios, plevėsuojančios, su petnešėlėmis ir šlepetėmis. O autobusas, ant kurio uodegos parašyta „turbo intercooler“, ne tik „nekūlina“ viduje, bet ir labai smarkiai šildo. Mes vos kvėpuojam ir prašom vandens, Luiza su savo megztiniais sėdi kaip statula.

Libaniečiai visad pabrėžia, kad jų šalyje atostogautojai tą pačią dieną gali ir pagulėti paplūdimyje prie jūros, ir paslidinėti kalnuose – žodžiu, four seasons in one day, kaip toj dainoj, tik daug linksmiau. Nusigandom: gal tasai Sūras, Šyras ar Tyras yra kokiuose žieminiuose tyruose? Gal išlipsim, ir bus baisi šlapdriba?

Nieko panašaus, išlipus buvo maždaug lietuviškas rugpjūtis – šiltas, lėtas ir svaigus nuo išdžiūvusios žolės aromato. Jūra tingiai pliukšt.

Tyras šiuo metu yra ketvirtas pagal dydį Libano miestas, o kadaise buvo gražuolės Europos, kurią pasivertęs jaučiu ant nugaros išsinešė Dzeusas, gimtoji vieta. Beje, kaip jautis neša Europą galima pamatyti ant graikiškos dviejų eurų monetos.

Miestas, manoma, įkurtas maždaug 2750 metų pr. Kr. Kaip tik čia senieji finikiečiai gaudė Murex brandaris ir iš jų kiautų gamino ypatingos spalvos dažus. Kiti nežinojo, kaip išgauti tuos dažus, šie tapo labai brangūs, juos įpirkdavo tik imperatoriai ir karaliai, todėl spalva pavadinta karališkuoju purpuru, o miestas užsikalė tiek gražaus pinigo, kad gatves ėmė grįsti marmuru ir mozaikomis. Suprantama, Aleksandras Makedonietis tokio gero daikto pro akis praleisti negalėjo. Atėjo, pamatė, gerokai pasimušė – ir galiausiai nugalėjo. Mieste buvo pastatytas hipodromas, kuriame mes dabar kaip tik ir sėdime. Sako, vienas didžiausių romėniškų hipodromų pasaulyje. Ir tikrai didelis!

Luiza apie hipodromą pasakojo kaip tikra italė, sakė, kad romėnai „bikam veri dželios“ ir todėl „keptiurd ze sity“, o kai pasakojimo vidury kažkur po laiptais trūko vamzdis ir netikėtai ištryško fontanas, ji nuoširdžiai nustebus sušuko: „Ooo, mirakolio!“

O užvis juokingiausia, kai apžiūrėjus Nekropolį Luiza pareiškė, kad mums reikia eiti „to ze bas“. Tai mes ir patraukėm „to the bus“ – autobuso link. Pasirodo, ne ten: tai buvo „baths“, maudyklės…

Vėliau aplankėme Saidą – dar vieną musulmonišką miestelį. Žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 6 tūkstančius metų. Viena svarbiausių, o gal ir seniausių finikiečių gyvenviečių. Kaip rašo enciklopedijos, čia prasidėjo didžioji Viduržemio komercijos imperija. Šios vietos stiklapūčius net Homeras pašlovino. Girdėjot apie Astartę, vaisingumo ir karo deivę? Čia jos žemės.

Saidos tvirtovė gana jauna, statyta prieš tūkstantį metų, ant finikiečių dievo Melkarto šventyklos griuvėsių. Kiek vėliau patobulino mameliukai, gražesnį bokštą pastatė. Šaudymo angas romėnų kolonom užkišo. Jokios didelės ekskursijos, tik pasidairom, užsiropščiam, niekur nenukrintam. Beje, Saidos tvirtovės šešėliai – mėgstama pasiglėbesčiavimo vieta. Atidėkim savo įsivaizdavimus į šoną – musulmonai irgi žmonės, apsikabinusią porelę matėm ne vieną. Ir tuo labai džiaugėmės.

O štai automobilių stovėjimo aikštelėje prie autobuso stoviniavo nemažas būrelis. „Ką jie čia veikia?“ – paklausėm Luizos. „Keliaus į Meką,“ – atsakė ji. Matai… Kas į Meką, o kas į Saidos šešėlius.

Pakeliui papietavę galiausiai atvažiuojame į gražiąją Beitediną. Verčiant pažodžiui – „tikėjimo namai“. Pagrindinius rūmus XVIII

amžiuje (neįtikėtina, bet mūsų eros) pastatė emyras Baširas Šihabas II – sutempė čia Italijos architektus ir geriausius Sirijos amatininkus ir per 30 metų surentė va tokį rūmelį, kuriame dabar yra muziejus, visaliaudinių švenčių vieta ir šalies prezidento vasaros rezidencija tuo pat metu. Aišku, į prezidento kambarius eiti draudžiama, tačiau visa kita apžiūrėti – maloniai prašom.

Luiza atskleidė paslaptį: nepaisant to, kad rūmai musulmoniški, norėta paslapčia išsaugoti ir kryžiaus ženklą. Jis matyti tik maudyklės lubų atspindyje: atkišus juodus akinius, stikliukai-langeliukai aiškiai išduoda šviesos kryžių.

Buvusiose rūmų arklidėse įkurdintas senovinių mozaikų muziejus – pakabintos ant sienų, suguldytos ant grindų. Na va, kokia diena, – juokiamės mes, – pradėjom nuo hipodromo, baigėm arklidėse!

Ekskursantų čia daug. Pagaliau pamatome visą musulmoniško garderobo įvairovę. Nuo turistinių čadrų – iki vietinių korsažų su blizgučiais. Vienai damai, kurią apžiūrinėjom nuoširdžiai išsižiojusios, iškart prilipo „Panevėžio rajono“ pavadinimas (neįsižeiskit, laisvai galėjo būt ir „Laisvės alėja“, „Gariūnų fėja“ arba „Zvonkė estradinės jaunystės laikais“). Vėliau paaiškėjo, kad neklydome – provincija ekskursijoje. Kai Luiza pamatė, kad šios kompanijos vaikai laksto po tūkstančius metų atlaikiusias mozaikas, neiškentė ir sudraudė. Kilo baisus konfliktas. Luiza tikino, kad čia menas, ekskursantai ginčijo, kad meno nėra, čia akmuo. Tada įsiutusi archeologė nulėkė pas pilies sargus, ir jie visi vienu balsu pasipiktino, kad Vyriausybė apsaugos skiria aiškiai per mažai. O mums pasiguodė: jai dvidešimt keturių valandų maža, kad viską perskaitytų ir sužinotų, kas jai įdomu, o šitie… niekuo nesidomi, nieko neskaito, tik valgo ir miega, valgo ir miega, valgo ir miega! „Būna ir tokių, kurie istoriniam fontane praustis sumano, tai žmonės – dėl jų vandenį tenka užsukt!“ – taip ir panašiai barėsi Luiza. Angliškai su romėnišku akcentu.

Grįžtant pakeliui pasitaikė kelerios vestuvės. Procesija važiuoja gana vėlai – šeštą, septintą valandą vakaro. „O kaipgi, – sako Luiza, – nuotakai reikia pasipuošti“. Na, mūsų nuotakoms irgi reikia pasipuošti, tai atsikelia šeštą ryto ir puošiasi, zuja kaip išprotėjusios voverės didelėm akim. O čia ne, viskas ramiai ir iš lėto. Švenčia, sakė Luiza, kaip kas – vieni pusdienį, kiti – savaitę. Nelygu pinigai ir noras pasirodyt. Tačiau vis daugiau porų nešvenčia iš viso – koks skirtumas, sako Luiza, kad ir kiek pinigų išleistum puotai, vis tiek atsiras tokių, kurie apšnekės ir bus nepatenkinti. Todėl geriau pasiimti pinigų ir braukti kur smagiau.

Suprantamas požiūris. Bet šioje šalyje netikėtas. Šalyje, kur šeima ir giminės yra viskas. Kaip vėliau pasakojo Adibas, turintis per šešiasdešimtį pusbrolių, pas kiekvieną gali užeiti, atsidaryti šaldytuvą ir dar pavaišinti savo svečius. Kiekvienas jų už tave kris kūnu ir varge, ir džiaugsme. Čia nėra „tavo“ ir „mano“, čia yra tik viena – „mūsų“.

(Tęsinys. Pradžia GL, 2011 11 24, 2012 02 02)

Žema kalvos viršūnė

Sondra Simana. Einantis kalnas. Apsakymų romanas.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Klaipėda, 2010. 190 p.

Dainius Vanagas

Geranoriški žmonės – argi nekeista? – kartais prikrečia be galo daug kvailysčių. Užuot pristabdę mūsų nepamatuotas ir jokių perspektyvų neturinčias ambicijas, kitaip tariant, „nuleidę ant žemės“, jie būna lipšnūs, nuosaikūs, padrąsina, paskatina, parašo rekomendaciją ar žengia kokį nors kitą neapgalvotą žingsnį. Tačiau ar ne dėl to, kad draugai kartais nesibodi būti atrama tuomet, kai jos bendro žmonių reikalo vardan nederėtų suteikti, jie ir yra vertinami?

Tokių perdėm geranoriškų žmonių dėka uostamiesčio literatė Sondra Simanaitienė (kūryboje pasirašanti Simanos pavarde) išleido debiutinę knygą „Einantis kalnas“. Šis kūrinys, žanro požiūriu apibrėžtas kaip apsakymų romanas, sudarytas iš trijų dalių.

Pirmoji – ir pati ilgiausia – yra moters, vardu Ema, gyvenimo istorija, kurios gan nuoseklų dėstymą nuolat pertraukia kursyvu išskirti Emos draugės Jonijos jausmingi samprotavimai ir mintys. Keliuose interviu S.Simana leidžia suprasti, kad tokią dviejų perspektyvų struktūrą ji laiko puikiai pavykusia, esą, įgyvendinta koliažo idėja, dažnai būdinga postmodernistinei literatūrai. Deja, tai pati silpniausia „Einančio kalno“ dalis, ypač Jonijos komentarai, kurie, drabstydami sentimentalumą, tariamą nuostabą ir neįtikinantį nuoširdumą, skaitytoją verčia jausti nuolatinę gėdą ir pažeminimą (…kad tik niekas nepasiteirautų, ką dabar skaitau…) Pati Emos gyvenimo istorija galėtų būti įdomi (sutiktas vyras – talentingas menininkas, religinė, mistifikuota atmosfera, slepiamas kūdikis, įtikinanti vienišumo drama ir nenuginčijami gyvenimo sunkumai, su kuriais susiduria pagrindiniai veikėjai), jei ne tiesmukas, statiškas, nepatrauklus (netgi savo paprastumu, kuris, beje, turi didžiulį nuobodulio prieskonį) stilius.

Antroji dalis – Jonijos monologas – atrodo žymiai geriau. Tai visų pirma lemia tema: analizuojama ne vyro ir moters – kaip dažniausiai esti – bet mergaičių ir moterų draugystės ir atskirties drama. Taip pat atsiranda išraiškingesnės metaforos, taiklūs pastebėjimai, psichologinės detalės – po varginančios ir mintį kaustančios pirmos dalies, antroji išties yra maloni atgaiva.

Trečiasis apsakymas, kuriame aprašomas gimdymas, taip pat turi šarmo: smalsų vyrą, bent jau teoriškai, tokia svetima ir neprieinama kančios (bei džiaugsmo vienu metu) patirtis galėtų suintriguoti, na, o moterį nebent tik tokiu atveju, jei būtų išprovokuotas bendras lemties solidarumas, mat meninė kūrinio pusė apsikarsčiusi tik lengvąja paveikumo ginkluote.

Norint rasti šios knygos vietą literatūros lentynoje, būtina pasitelkti palyginimus. „Einančio kalno“ anotacijoje nurodoma, kad tai jautrus pasakojimas apie įvairias moteriškas jausenas. Toks apibūdinimas tampa komplikuotas, jei knygą palyginame su, tarkime, Virginia’os Woolf šedevru „Ponia Delovėj“, kuris taip pat gliaudo moteriškos būties niuansus. Tokiu atveju S.Simanos kūrinys kelia pasidygėjimą, yra negyvas, tiesmukas, nykus, neįtikinantis ir nejautrus žmogaus prigimčiai. Kita vertus, „Einantis kalnas“, be abejo, pranoksta didžiąją dalį televizijoje rodomų muilo operų bei kioskeliuose pardavinėjamų meilės romanų.

Net jeigu nuspręstume, kad autorė tikrai turi ką pasakyti skaitytojui, pagrindinė bėda vis dar liktų stilius. Reikia pažymėti, kad knygoje galima rasti įdomių metaforų, vykusių sakinių, tačiau pasakojimo siūlas, ant kurio šie suverti, yra šiurkštus ir atstumiantis, kartais perdėm koktus ir tiesmukas, nesivarginant rasti sudėtingesnių, originalesnių būdų banalioms, įgrisusioms (nors galbūt ir teisingoms) mintims išreikšti. Vietose, kur taikomas monologinis išpažinties kalbėjimas, pasakojimo struktūra yra tvirtesnė, paveikesnė, sakinys raiškesnis, o ten, kur kuriamas kelių asmenų bendravimas, jų emociniai tinklai, dėstomas biografinis pasakojimas, bet koks meninis vaizdas sudūžta, nepalikdamas nieko, ką būtų verta atsiminti. Stokojama grakštumo, plastikos, gyvumo; vos keli sakiniai maloniai atkreipia dėmesį, kaip antai šis: „Mergaitė, susigūžusi embriono pozoje, tupėdavo tarp pakrantės akmenų, mažytė kaip kiro šūdelis, ir stebėdavo stiprius vyrus ant žvejybinių laivų denių.“ (32 psl.) Kiro šūdelis – mergaitės dydžio vienetas; štai čia jau galima apčiuopti kūrybinį proveržį, gaila, jų nėra daug.

Teigti, kad S.Simanos knyga prasta, yra beprasmiška ir, galimas daiktas, nežinia, ką toks teiginys apskritai reikštų. Juk autorės šeimyna, draugai ir kolegos neabejotinai džiaugiasi (arba bent jau pavydi) šiuo kūriniu (ar bent jau pačiu faktu, kad pažįsta Rašytoją), nes sentimentalumo staklės sumala iš esmės visą kritikos potenciją. Galų gale, net knygos priešlapyje nurodyta: „Skiriu draugėms“. Panašu, kad niekam daugiau ir nevertėtų šios knygos skaityti.

Visgi apmaudus pats faktas, kiek daug geranoriškų žmonių turėjo prisidėti, kad ši knyga apskritai pasirodytų. Ir be galo keista, kad visoje ilgoje žmonių grandinėje neatsirado nė vieno, kuris, pajutęs pareigą apsaugoti viešąją erdvę nuo dar vieno abejotinos vertės produkto, sustabdytų įsibėgėjantį procesą. Mes turėtume labiau rūpintis vieni kitais. Jei manome, kad miesto parkas yra vieta, kurioje niekas neturi teisės šiukšlinti, kurią reikia gerbti, saugoti, prižiūrėti, o pažeidėjus bausti (juk mes, tikiuosi, taip manome, ar ne?), tai ar neturėtume taip pat galvoti ir apie knygų lentynas knygynuose ir bibliotekose? Žinoma, mandagumas ir pagarba kitam žmogui yra didžios vertybės, tačiau nedera pamiršti, kad jomis galima pasinaudoti ne tik maloniai sutinkant, bet ir korektiškai atsisakant dalyvauti nevykusiuose sumanymuose ar projektuose.

Taigi išties: beprasmiška teigti, kad S.Simanos knyga „Einantis kalnas“ yra prasta. Užtenka pasakyti, kad yra daug puikesnių kūrinių. Ir tų geresniųjų yra tiesiog per daug, kad šiam liktų laiko.

Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“

Penktosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis kalba apie miesto drakonų mitybos papročius, valstietiškus drakonų jaukinimo ypatumus ir truputėlį susinervina.

Gintaras Grajauskas

– Na jau – atleiskite, mielasis Tenksalotai, tačiau su visa derama pagarba turiu pasakyti, kad visai ne mes, o jūs, žmonės, esate keisti padarai, – tarė misteris Kaindlis.

– Tikriausiai mūsų kūnai jums atrodo gležni ir juokingai netobuli? – pabandė spėti riteris Tenksalotas.

– Niekas nėra tobulas – o nuo gležnumo visai neblogai gelbsti šarvai. Nors tas jūsų kūniškasis gležnumas, tiesą sakant, visai simpatiškas. Taip ir knieti sutikus kokį jūsiškį kaip nors juokingai paūturiuoti ir pakutenti putnią pasmakrę, kad nusišypsotų. Jūs kaip kūdikiai – tokie minkštučiai. Ir nieko keisto – iš tiesų ir esate labai jauna rasė, jei lygintumėme su drakonais, tiesiog kūdikėliai. Mes gyvenome, kai žmonių Žemėje dar nė kvapo nebuvo.

Riteris Tenksalotas santūriai nutylėjo.

– Tik ginkdie neįsižeiskite, mielas bičiuli – tikrai nelaikau Jūsų paiku vaikiščiu. Pažintis su Jumis – didelė garbė ir vienas malonumas bet kuriam drakonui. Jūs pagaulaus proto ir puikių manierų. Tačiau didžiuma žmonių iš tiesų yra paiki, neišauklėti ir nedėkingi.

– Yra ir tokių, negaliu ginčytis, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas. Bet negi visi iki vieno drakonai – kilnūs ir išmintingi? Manau, visur visokių yra.

– Visur visokių yra, be abejonės, – tarė misteris Kaindlis. Bet senos geros drakonų vertybės iki šiol tebėra tos pačios, kaip ir prieš tūkstančius metų – garbė, kilnumas, aštrus protas, draugystė. O daugumai žmonių tai – vien tušti žodžiai. Jūs elgiatės ne kaip išdidi rasė, o kaip tie smulkūs graužikai, kuriems svarbiausias tikslas – kuo skubiau prisikimšti pilnus žandus visokio šlamšto.

– Žmonės Jus tikriausiai yra įskaudinę, kad šitaip sakot, – nuliūdo riteris Tenksalotas.

– Manęs asmeniškai – tiesą sakant, nelabai, – tarė misteris Kaindlis. – Aš tiesiog patyręs ir labai išrankus naujoms pažintims. Bet pažįstu ne vieną drakoną, galutinai nusivylusį žmonėmis ir tapusį aršiu mizantropu. Čia vis per tą mūsų patiklumą ir prigimtinį širdies gerumą. Gal mes iš tiesų pernelyg vertiname draugystę ir per daug tikime kitų kilnumu. O paskui iš mūsų negražiai šaiposi ir vadina naiviais.

– Manyčiau, tokią seną ir išmintingą rūšį apkaltinti naivumu yra ne tik negražu, bet ir neprotinga, – tarė Tenksalotas. – Be kita ko, nederėtų pamiršti, jog žmonės drakonams yra skolingi už garo mašinas, dūdmaišius bei daugybę kitų naudingų ir širdžiai malonių dalykų.

– Deja, tarė misteris Kaindlis. – Žmonės stebėtinai greitai pamiršta. Ypač kai ko nors nelabai nori prisiminti – tuomet pamiršta tiesiog žaibiškai… Tarp mano pažįstamų yra nemažai drakonų, puikiai išmanančių žmonių būdą ir papročius. Jie kurį laiką net ir gyveno tarp žmonių. Vadinamieji miesto drakonai.

– Įdomu, – tarė Tenksalotas. – Esu šį tą apie juos girdėjęs, tačiau niekad nėra pasitaikę tokio sutikti. Gal jie išnykę?

– Visai nenuostabu, kad nesutikote – bet apie tai kiek vėliau… Ne, jie neišnyko. Greičiau tiesiog – emigravo, – tarė misteris Kaindlis. – Virto kalnų, urvų ir girių drakonais. Atsiskyrėliais – lygiai tokiais, kaip ir aš, mano mielas bičiuli.

– Miestuose visada knibždėte knibžda visokiausio plauko sukčių ir perėjūnų – ten net ir žmogus ne kiekvienas ištveria. Ką jau bekalbėt apie smogą.

– Pradžioje drakonams ten visai neblogai gyvenosi – jei neturėsime omenyje antsvorio problemų ir chroniško gastrito. Įsivaizduokite, kokiomis liepsnomis alsuoja drakonas, kamuojamas skrandžio rėmens! Mat miesto drakonai – kaip miesto žvirbliai: visada riebūs. O kai kurie jų – tikri apsirijėliai, kaip tas visų linksniuojamas Krokuvos storulis. Jau nekalbant apie legendinį Vilniaus rajūną, vardu Smakas Pakulas. Neteko girdėti?

– Ne, neteko. Nesu lankęsis tuose kraštuose, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas.

– Žmonės ten iki šiol tebeturi tokį posakį – „ryja kaip Smakas Pakulas“. Beje, misteris Smakas Pakulas – senas mano pažįstamas. Jaunystėje buvo liesas ir perkaręs romantikas, žavėjęsis baroku ir senųjų kalbų tyrinėjimais. Šiuo metu, kiek žinau, gyvena kažkur Bretanės pelkėse, atsiskyręs nuo viso pasaulio. Su niekuo nebendrauja. Įsivaizduokite, neturi net adreso – siunčiu jam laiškus į pašto dėžutę Paryžiuje. Bet taip ir nesu gavęs nė vieno atsakymo.

– Tikriausiai jam nutiko kažkas labai nemalonaus, kad šitaip nusišalino nuo pasaulio, – tarė Tenksalotas.

– Taip, nutiko. Jis tiesiog iki soties pabendravo su žmonėmis, – niūriai tarstelėjo misteris Kaindlis. – Matote, mes, drakonai, irgi turime silpnybių. Pačios pragaištingiausios – tas naivus tikėjimas draugyste ir pomėgis skaniai bei sočiai pavalgyti. O devynioms galvoms nemažai reikia… Bet kuris drakonas, prigimtinis estetas ir gurmanas, už gerą vakarienę su maloniu bičiuliu, už nuoširdų pašnekesį prie židinio nesvarstydamas atiduotų visus pasaulio turtus. Jau žinau, ko žiojatės klausti, – kilstelėjo ranką misteris Kaindlis, – tikrai ne, jokių nekaltų mergelių maistui mes nevartojame – čia tiesiog viena iš tų absurdiškų legendų, kurias apie drakonus kuria savanaudžiai žmonės. Taigi: nesunku nuspėti, jog dideliuose miestuose visada lengviau susirasti bičiulį, įdomų ir išsilavinusį pašnekovą. Ar bent jau žmonių, kurie už gerą patarimą būtų linkę dosniai pavaišinti. Žmonės visai pagrįstai mano, jog drakonai yra lobių saugotojai, gebantys sukrauti didžiulius turtus – tik žmonės savo įpratimu linkę nesigilinti į perkeltines prasmes, o priimti viską pažodžiui. Mes, žinoma, negabename oru jokių aukso dublonų, burtais pasėmę jų iš paslėptų lobių skrynių, o tiesiog išmintingai patariame. Kadangi po saule gyvename daug ilgiau už žmones ir nuolat keliaujame po pasaulį, esame įgudę prekiautojai. Tiesiog nujaučiame, kada ir ką pirkti, kada laikas parduoti. Žmonės kaskart baisiausiai nustemba, kai mes jiems išaiškinam, kad net ir iš senų skudurų, kuriuos jie paprasčiausiai išmeta, galima susikrauti nemenką turtą.

– O tikrai galima? – pakėlė antakius Tenksalotas. – Gal galėčiau sužinoti – vien iš smalsumo – kokiu būdu?

– Na, viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Nuo laiko ir geografijos. Tarkim, galima tuos skudurus gražiai sukarpyti ir parduoti artimiausiam fabrikui, kur jie labai pravers tepalams valyti. Galima sumalti, pervirti ir pagaminti kuo puikiausią popierių. Tinkamai apdorojus, galima jais apšiltinti statomą namą… Yra tiesiog nesuskaičiuojama daugybė būdų. O visų linksmiausia – jog jūs panaudosite tai, ką kiti paprasčiausiai išmeta.

Tad jie su malonumu atsikratys tų nereikalingų ir nieko vertų skudurų ir nepaprašys už juos nė sudilusio skatiko.

– Manau, galėtumėte būti labai turtingas drakonas, misteri Kaindli, – pastebėjo Tenksalotas.

– Galėčiau – bet krautis turtus, arba kimštis viską į žandus, kaip tas minėtas graužikas, yra baisiai nuobodus užsiėmimas. Nors kai kuriems žmonėms patinka. Tai mes jiems ir patariame – pabrėžiu, be jokio naudos ieškojimo, vien iš draugiškumo. O va tada ir prasideda. Ta graži draugystė staiga ima ir išsigimsta – žmonės ima naudotis drakonais kaip nemokamais finansų patarėjais. Pradeda įsivaizduoti, kad juos prisijaukino – kaip kokius naminius gyvūnėlius. Bjauru, bet taip jau yra – antrasis žmogaus vardas yra Godumas… Minėjot, kad nesate sutikęs miesto drakono – tai natūralu, nes žmonės kaip įmanydami slepia savo drakonus – paniškai bijo netekti patarėjo, be kurio kaipmat prarastų visus savo turtus. Jei kada išgirsite, jog bankrutavo galingas bankas ar didžiulis fabrikas, galite būti tikri: tai ir vėl eilinis drakonas, pasibjaurėjęs begaliniu žmonių godumu, paliko savąjį kompanioną.

– Todėl ir atsiranda tos istorijos, kuriose drakonai vadinami siaubingais sutvėrimais, užkandžiaujančiais jaunomis mergaitėmis, ir kaltinami visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis? – susiprotėjo Tenksalotas.

– Be abejonės, jaunasis bičiuli, – tarė misteris Kaindlis. – Jei žmogus, apakintas godumo, padaro kokią kvailystę, jis būtinai ieškos, ką dėl to apkaltinti. Va taip ir sukasi pasaulis: kas kur benutiktų, viskuo kalti drakonai. Tos baidyklės gaidžio galvomis, gyvatės uodega ir varlės akimis, nuo kurių vien žvilgsnio iškart mirštama… Na, pažiūrėkit man į akis, mielas Tenksalotai. Ir kaip, nenumirėte? Beje, kokios jos? Iš tiesų panašios į varlės akis?

– Jos didelės ir rudos, – įsižiūrėjęs tarė Tenksalotas. – Ir dar labai liūdnos. Tokios – tūkstančių metų liūdnumo.

– O dėl to mirtino žvilgsnio – dalis tiesos čia yra, – tarė misteris Kaindlis. – Pažvelgęs drakonui į akis, žmogus gali iš tiesų išvysti baisių dalykų. Tai sąžinės veidrodis. Ten galima pamatyti savo paties atspindį – pabaisą, kuria tapai, ir suakmenėti iš siaubo ir gėdos. Tikriausiai panašiai bus nutikę ir misteriui Smakui Pakului bei jo įtakingam globėjui – vienai labai aukštos kilmės personai. Ši persona, anksčiau su juo bičiuliavusis, staiga ėmė skleisti bjauriausius gandus. Kad misteris Smakas Pakulas – siaubingas baziliskas, mintantis žmonėmis ir žudantis žvilgsniu. Kas jam beliko – kurį laiką teko slapstytis drėgnuose požemiuose, o pasitaikius progai – kuo skubiau emigruoti iš to nesvetingo miesto. Beje, jam vos išvykus ten prasidėjo siaubinga suirutė, bet tai jau kita istorija.

– Ir misteris Pakulas pasislėpė Bretanės pelkėse?

– Ne, ne iš karto – pradžioje bandė ieškoti prieglobsčio kiek arčiau. Mat buvo skaitęs, jog šalies glūdumoje, Žemaitijos giriose, tebegyvena žmonės, išsaugoję senuosius papročius. Ir jie ne tik iki šiol pagarbiai elgiasi su drakonais, bet ir nuo seno su jais bičiuliaujasi. Legendose netgi pasakojama, kad drakonams žmonių bičiulystės baisiausiai užpavydėjęs svarbiausias vietinis dievas Perkūnas, užtai net laidęs į drakonus žaibus… Misteris Smakas Pakulas nusprendė išmėginti lemtį. Pradžioje viskas klojosi tiesiog puikiai – susirado girių apsuptą nuošalų kaimelį, susidraugavo su padoriu žemdirbiu ir pradėjo ramų provincialo gyvenimą… Kol vieną gražią dieną staiga neišaiškėjo, kad visi iki vieno to žemdirbio kaimynai, pavydėdami jam vis gausėjančių turtų, slapčia perina užantyje po juodo gaidžio kiaušinį, tikėdamiesi išperinti drakoną – arba aitvarą, kaip jie vadina! Misteris Smakas Pakulas iš pradžių labai juokėsi – paskui pamėgino jiems mandagiai išaiškinti, jog tai visiška nesąmonė, bet anie tik droviai šypsojosi, gniaužė rankose kepures ir nepatikliai purtė galvas. O paskui prasidėjo visiškas cirkas. Misteris Smakas Pakulas jau nebežinojo, juoktis ar verkti, kai jį, išėjusį po sočių kaimiškų pietų pasivaikščioti, sutikę kaimiečiai kuo mandagiausiai pasilabindavo, o po to staiga nusimaudavo kelnes ir atkišdavo nuogą užpakalį. Atseit, šitaip galima prisijaukinti drakoną! Įdomu, kuo gali pakerėti drakoną, estetą ir gurmaną, nuogas valstiečio pasturgalis? Ir vėl Smakas Pakulas nėrėsi iš kailio įrodinėdamas, jog kažkas su tais naiviais žmogeliais negražiai pajuokavo. Bet kur ten! Kai nepavyko nei su gaidžio kiaušiniais, nei su užpakalių demonstravimais, nei su kaimiškos putros ir linų sruogų kaišiojimais po nosimi, tie šventieji naivuoliai galutinai patrako: apsiginklavę mietais ir dalgiais, užpuolė to žemdirbio namus, kuriuose buvo apsistojęs Smakas Pakulas, visą sodybą paleido plėnimis, šeimininką primušė, o paties Smako Pakulo vos į gabalus dalgiais nesukapojo, besiriedami, kuriam dabar šis turįs priklausyti. Štai tuomet misteris Smakas Pakulas ir nebeištvėrė – keiktelėjo drakonų kalba ir dingo nežinoma kryptimi. Ir iki šiol tūno kažikur Bretanės pelkėse, nenorėdamas daugiau nieko nė akyse matyti – vienut vienutėlis, be bičiulių ir pašto adreso.

– Man tikrai labai nesmagu, – tarė Tenksalotas. – Tačiau vis tiek manau, jog žmonės iš principo nėra blogi. Jie gal tik kiek kvailoki. Kiek pavydūs ir šiek tiek godūs. Ir mažumėlę savanaudiški. Ir dar bailūs – prisibijo visko, kas jiems nauja ir nepažįstama. Ir labai nemėgsta protingesnių už save.

– O taip, – ironiškai tarstelėjo misteris Kaindlis. – Atmetus visa tai, ką išvardijote, jie net labai geri. Iš principo.

Tenksalotas nutilo.

– Na, neliūdėkite, mano jaunasis bičiuli, – susizgribo misteris Kaindlis. – Žinote, pasaulyje yra daugybė dalykų, kurių nepakeisime. Nei mes, drakonai – nei jūs, riteriai.

– Kartais pagalvoju, jog mes apskritai nieko negalime. Esame tik nykstanti mažuma, palyginti su ta daugybe dalykų, kuriuos reikėtų pakeisti.

– Viskas savaime keičiasi, net ir be mūsų pagalbos – ir tikrai į gerąją pusę. Tik labai lėtai. Žmogaus amžius gal kiek per trumpas, kad tas permainas pajustumėt. Bet aš, kaip senas drakonas, galiu Jus užtikrinti: viskas iš tiesų keičiasi, pasaulis eina vis geryn ir geryn, – žvaliu balsu atraportavo misteris Kaindlis ir šyptelėjo.

– Žinoma. Be jokios abejonės, vis geryn ir geryn, – linktelėjo Tenksalotas ir įdėmiai pažvelgė į didžiules kaštonų spalvos akis, tikėdamasis išvysti jose savo atspindį. Tačiau nepamatė nieko – vien begalinį, skaidrų ir bekraštį liūdesį, tūkstančių metų senumo.

Daiva Molytė-Lukauskienė

Atvirlaiškis
Keista, kad ir vėl
Rašai laiškus.
Aš taip pat
Ištekėjau.
Turiu vieną
Vyrą
Ir keturis vaikus:
Dvi mergaites,
Du berniukus.
Keista, kad ir vėl
Skambini.
Aš taip pat
Nusipirkau butą,
Lovą, stalą, kėdę ir
Spintą,
Žiurkėnų šeimyną
Metaliniame narve,
Stiklinį akvariumą
Su žuvelėmis.
Prestižiniame
Miesto rajone,
Raudonų plytų
Name.
Nusipirkau
Vyšnios spalvos mašiną,
Kuria naktimis
Važinėju įsitempusi,
Tarsi plaukčiau
Per vandenis,
Dulksną
Ar tamsą
Medine valtimi.
Iriuosi per miglą,
Per ežero bangas…
Keista, kad ir vėl
Parašei.

Kam?
***
su savimi
kalbuosi kalbuosi
balsas pripildo
sklidinai
erdvę
renku medines
šachmatų figūras
mirusio dėdės
amerikoj
dovana:
baltos ir juodos
ant kėdės ir lovoje
pilna
jų
renku kruopščiai
sudedu į čežantį
plastiko maišą
nėra karalienės
tik pėstininkai
tik žirgai
šuoliuojantys per
kambarius
baruosi
su savimi
garsiau už ventiliatorių
gaudžiantį
virtuvėje virš
viryklės
gaudantį kvapus
ir garus ir garsus
raudonųjų burokėlių
sriuba verda verda
ginčijuosi
su savimi
pabirę
paletės spalvos
ir atspalviai
iškirpti kruopščiai
sidabro žirklėmis
būsimųjų interjerų
fragmentai
modernūs šiuolaikiški
pasteliškai tyliai
pritaria man
tarsi
atjaustų tarsi
priekaištingai
subadytų
spalvotais žvilgsniais
paširdžius 
grojant radijui
suk suk ratelį
suk į vieną pusę…
girdžiu savo balsą
girdžiu
ir slepiu
vertingas spalvas
už kryželio
ant aukščiausios
lentynos

***
Lakuoju pamėlusius nagus ir ryški spalva
Vaivorykšte pražysta ant rankų.
Dažau pamėlusias lūpas ir sodri spalva
Sudarko veido kompoziciją.

Senstantys bruožai: jeigu visą ovalą padalinčiau
Lygiomis dalimis, subraižyčiau vertikaliomis
Ir horizontaliomis linijomis, kvadratėliais…
Kokio dydžio būtų akys, o nosis, antakiai?
Viršutinis vokas, šviesos, šešėliai
Vis dar žaidžia
Jaunatviškai,
Koketiškai,
Rimtai ir oriai.

Vis dar slapstosi tarp knygų ir nugeltusių
Sąsiuvinio puslapių,
Taškosi sūriais vandenais ant
Pieskuotos pakrantės, pila smėlį ir stato
Pilis: trupančias, saldžias lyg vaikystės pyragai
Iš močiutės krosnies – kvapnūs, šilti, garuojantys…

Lakuoju pamėlusius savo pirštus ir ryški spalva
Vaivorykšte pražysta ant rankų.
Dažau pamėlusias lūpas ir sodri spalva
Sudarko veido kompoziciją.

Sau
nuvysta laikas lyg salotos lapas
bedantės mano mintys išretėja

iškosėju tik tavo vardą svetimkūnį
iš tikro tai tavęs nėra nebuvo

pati sukūriau išgalvojau
sena sudžiūvusių spalvų paletė

ant virtuvės palangės dulkantys teptukai
ir tolstantis bekūnis nepažįstamojo siluetas

ir tuščias svetimas ne mano miestas
pulsuojantis gyvenimas ir tas ne mano

piktų kandžių seniai suėstas tarsi
vilnonis tėvo švarkas pažaliavo