„Eliziejus“ – įdomi kelionė, pametusi nusileidimo koordinates

„Eliziejus“ – įdomi kelionė, pametusi nusileidimo koordinates

Prieš ketverius metus filmu „Devintasis rajonas“ sušvirkštęs netikėtą dozę gyvasties į merdėjantį fantastikos kūną, režisierius iš Pietų Afrikos Neillas Blomkampas tapo nauja žanro viltimi.

Aivaras Dočkus

Apie turtinguosius ir vargšus

Ironiška, įtempta, vaizdinga ir išmintinga jo juosta „Devintasis rajonas“ įsirašė į kinomanų smegenis kaip ryškus šviesos blyksnis tamsiame klišių tunelyje. Kartu su savimi režisierius į Holivudą atsitempė talentingą tėvynainį Sharlto Copley, kuris „Devintajame rajone“ atliko pagrindinį vaidmenį. Ir taip stipriai, kad nenublanko ryškių antraplanių charakterių bei vaizdo efektų šešėliuose.

Netrukus fantastikos gerbėjų ausis pasiekė gandai, jog antrasis Neillo žingsnis taip pat bus į apleistą šio žanro planetą. Tik šį kartą biudžetas gerokai didesnis. „Devintasis rajonas“ kainavo 30 mln. (pasaulio kino teatruose filmas surinko 210 mln.), o „Eliziejui“ nepagailėta 115 mln. JAV dolerių. Tarp žvaigždžių – Mattas Damonas, Jodie Foster, Alice Braga. Režisierius nepamiršo bičiulio Sh.Copley, jam skirtas didžiausio piktadario vaidmuo.

Du trečdaliai „Eliziejaus“ beveik niekuo nenusileidžia „Devintajam rajonui“. N.Blomkampas viename interviu prasitarė, kad jo naujausias filmas – istorija apie turtinguosius ir vargšus. Apie du skirtingus socialinius sluoksnius. Apie vienų troškimus ir kitų gobšumą. Režisierius nemelavo. Skausmingi skirtumai atsiskleidžia nuo pirmųjų kadrų, mes nepriekaištingai (ir pakankamai greitai, be gumos tempimo) supažindinami su abiem pasauliais ir jų gyventojais.

Priverčia išgyventi dėl herojų

Svarbiausias herojus Maksas (pagaliau fantastikoje save išbandantis M.Damonas) iš karto patenka į ekstremalias situacijas, kurios atskleidžia tikrąją jo charakterio prigimtį ir galimybes. Pagal visus geriausius klasikinius dėsnius jis įvaromas į kampą, ir kelio atgal jau nebėra. Tenka kentėti ir aukotis.

M.Damonas narsiai atlaiko emocinę personažo naštą. Ją pakelia ir kitos barikadų pusės lyderė J.Foster, vaidinanti turtingųjų pasaulio geležinę ledi – gynybos ministrę Džesiką.

Jausmingoji „Eliziejaus“ ląstelė – moteris iš Makso praeities Frėja, kuri turi savo motyvų dalyvauti istorijos perversme.

Bet įsimintiniausia dėlionės detalė – tas pats Sh.Copley niekšingojo agento Kriugerio vaidmenyje, tragikomiškai vapaliojantis kažkokiu angliškai škotiškai airišku akcentu. Keliantis šiurpą ir šypseną vienu metu. Šaltakraujis kaip kiborgas ir kartu neįtikėtinai gyvas. Kaip parodo filmas, beveik nemirtingas.

„Eliziejaus“ veiksmo scenos trumpos, bet įspūdingos ir… nenutrūkstančios. Taip atrodo, nes kiekvienoje scenoje įvyksta kas nors, kas tempia siužetą į priekį. Nėra jokio pauzės paspaudimo ar tuščių pokalbių. Žiūrovai įmesti į ekraną ir priversti išgyventi dėl herojų. Įtampą keičia dramatizmas ir atvirkščiai. Operatoriaus darbas svariai prisideda prie istorijos pasakojimo įtaigumo. Efektai realistiški.

O ten – gilus griovys

Bet štai, kai veiksmas iš žemės persikelia į „Eliziejų“ finaliniam pusvalandžiui, filmas ir režisieriaus sumanymas palaipsniui (labai tolygiai) ima žlugti. Tarsi kažkas po truputį atjunginėtų elektrą.

Ironiška, bet lūžis nutinka, kai blogio vadžias iš J.Foster herojės rankų perima Sh.Copley personažas. N.Blomkampas užsikrečia beveik visų šios vasaros „blokbasterių“ liga. Tam tikru momentu pasuka vairą kažkur į nepriklausomo kino žvyrkelį. Atseit, štai koks aš būsiu originalus. Juk ne to tikėjotės? O ten – gilus griovys, iš kurio nebeįmanoma išsiropšti. Kova už žmonijos ateitį (kuri turėjo būti epinė) iš esmės virsta poros žmogeliūkščių snukiadaužiu. Gyvybės ir mirties klausimai išsisprendžia per kelias akimirkas. Tarsi jokių problemų visai nebūtų buvę. Dramatizmas subliūkšta iki muilo operos lygio. Užplūsta keistas sutrikimas, kad naujo filmo galaktikoje apsukai įdomų ratą, bet ir vėl nusileidai „Užmirštųjų“ planetoje. Tuoj išlįs Tomas Cruise’as, paplekšnos per petį ir visi gražiai bei laimingai gyvensime.

Tiesa, vis dėlto po „Eliziejaus“ peržiūros lieki su pliusais tiek fantastikos žanrui, tiek režisieriui N.Blomkampui. Galbūt jam antrojo filmo sindromas (kaip muzikantams – antrojo albumo), ir galbūt fantastika vėl rodo šiokius tokius atsigavimo-persikrovimo ženklus. Juk turi atsirasti herojai, kurie ryšis save išbandyti didinguose mūšiuose ir nepasuks atgal, suvilioti lengvesnių alternatyvų.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Eliziejus“ („Elysium“).

Šalis: JAV.

Pasaulinė premjera: 2013 m. rugpjūčio 9 d.

Žanras: fantastinis veiksmo trileris.

Trukmė: 109 min.

Režisierius: Neillas Blomkampas.

Prodiuseriai: Sue Baden-Powell, Simonas Kinbergas.

Aktoriai: Mattas Damonas, Jodie Foster, Alice Braga, Sharlto Copley, Diego Luna.

Scenaristas: N.Blomkampas.

Operatorius: Trentas Opalochas..

Kompanijos: „TriStar Pictures“, „Simon Kinberg Productions“.

Amžiaus cenzas: N-14.

Biudžetas: 100 mln. JAV dolerių.

Siužetas: 2154-aisiais žmonių rasė pasiskirstė į dvi grupes: turtinguosius, kurie gyvena dirbtinėje kosminėje stotyje, vadinamoje „Eliziejumi“, ir visus likusiuosius populiacijos skaičių viršijančiame ir suniokotame Žemės paviršiuje. Žemiečiai žūtbūt yra pasiryžę pasprukti iš skurdo ir nusikaltimų alinamos Žemės į išsvajotąjį „Eliziejų“, kuriame klesti padorus ir tobulas gyvenimas. Tačiau turtingieji labai rimtai žiūri į migracijos įstatymą, juk žemės kirminai gali lengvai sugriauti jų ramią idilę. Vienintelis žmogus, galintis suvienyti abu pasaulius, yra Maksas, kuriam mirtinai reikia patekti į „Eliziejų“. Jo gyvybei kabant ant plauko, Maksas ryžtasi savižudybei prilygstančiai misijai, kuriai kelią pastoja „Eliziejaus“ pareigūnė ir jos „kietos“ pajėgos. Tačiau jei Maksui pasiseks, jis gali išgelbėti ne tik savo gyvybę, bet ir milijonus, knibždančius Žemės paviršiuje.

Laisvasis teatras – tiems, kuriems rūpi, ir apie tuos, kurie nereikalingi

Laisvasis teatras – tiems, kuriems rūpi, ir apie tuos, kurie nereikalingi

 

Laisvasis teatras – ketverius metus Klaipėdoje gyvuojančio nepriklausomo teatro pavadinimas, vykusiai atspindintis jo statusą ir vietą tarp kūrybinių interesų grupių. Veiklos organizavimo požiūriu jis iš tiesų prilygsta laisvajam menininkui, entuziazmu – kūrybos skonį patyrusiam debiutantui, užmojais – profesionalui, kurio įdirbis reikalauja didinti veiklos tempą. Rezultatai veržiasi į sceną.

Valerija Lebedeva

Etatų struktūros ir metinio darbų plano neįpareigotas teatras, uostamiesčio žiūrovams labiausiai žinomas iš Nerijaus Gedmino režisuoto Augustės Pociūtės monospektaklio „Sudie, derintojau!“ pagal Vadimo Levanovo pjesę, kuris jau antrąjį sezoną bus rodomas Klaipėdos dramos teatre, artėjančiam rudeniui paruošė iškart dvi premjeras. Abi – šiuolaikinių autorių, apie amžiumi bei siela jaunus žmones.

Nelaimingos meilės patologija

Vienas iš Laisvojo teatro įkūrėjų N.Gedminas, beveik du dešimtmečius dirbantis režisieriumi ir apie dešimtmetį – teatro pedagogu Klaipėdoje bei kaimyniniuose miestuose, dėstantis uostamiesčio universitete, jau užaugino ne vieną mokinių ir studentų kartą, sukaupė didžiulę pedagoginio darbo patirtį. Tačiau epitetas „ilgametis“, kad ir koks šiuo atveju būtų tikslus, jo atžvilgiu neskamba. „Ilgametis“ prašosi programinių įsitikinimų arba deklaracijų, subrandintos kūrybinės bei visuomeninės pozicijos. Nerijus neskuba skelbti programų. Jis sako labiausiai mėgstantis repetuoti ir kalbėtis apie teatrą.

Pagal danų dramaturgės Marie Markvard Andersen pjesės ištraukas pastatytas spektaklis „Šokis“, kuris šįvakar 18 val. bus parodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros J.Gudavičiaus salėje, jungia Dovilės Binkauskaitės bei Dariaus Berulio šiuolaikinio šokio plastinę išraišką bei Ainos Norgilaitės vaidybą istorijoje apie meilę, virstančią moters asmenybės pančiais bei gyvenimo aklakeliu.

Psichoterapija, skatinanti šokti savo gyvenimą išmoktais žingsneliais, kurį laiką gelbsti, tačiau kasdieniškų minčių žaismas, kurį mena šokėjų dueto figūros, vėl ir vėl nuveda heroję Rosettą (vaid. A.Norgilaitė) prie jos mylimojo Leifo (vaid. Ričardas Bartašius), verčia laiškais inscenizuoti pokalbius bei kartoti klausimus, į kuriuos negali atsakyti net pats jausmų objektas, trikdomas tokio dėmesio. Finalas interpretuotinas įvairiai. Režisierius ir pjesę iš danų kalbos vertusi Ramunė Drankinaitė, – beje, buvusi N.Gedmino mokinė, – priėję prie vieningos išvados, jog tekstai labai gražūs, dėl istorijos pabaigos nesutarė.

„Vertėja suprato, kad galų gale pagrindinė herojė susitaiko su savo ilgesiu, tačiau aš skaitydamas šito nepajutau, nors man kaip žmogui nesuvokiama, kaip galima nematyti gyvenimo prasmės, jeigu jame nėra konkretaus žmogaus. Manau, kad tuo turėtų būti persergama paauglystėje. Scenoje norėjosi atskleisti šios būsenos neproduktyvumą, patologiškumą“, – kalbėjo N.Gedminas.

Šokio ir dramos sintezė

Pjesė režisieriaus dėmesį patraukė prieš metus jam dalyvaujant kūrybinėse teatro dirbtuvėse Sønderborge, Danijoje. Dalyviai, pasiskirstę grupėmis, ieškojo savo režisūrinio sprendimo tam pačiam kūriniui ir po kelių dienų darbo pristatė rezultatus publikai. Procesas įtraukė, istorija sudomino ir dalyvius, ir žiūrovus, tad, grįžęs į Lietuvą, N.Gedminas ėmė burti bendraminčius visaverčiam spektakliui.

Su aktore Migle Laucyte repetuodavo buvusiame Vydūno mokyklos pastate, praėjusį sezoną skirtame menininkų reikmėms. Nustebindamas kolegas, šokti spektaklyje įkalbėjo kelerius metus scenoje nesirodžiusią Klaipėdos šokėją D.Binkauskaitę. Po Naujųjų metų glausdavosi tai vienoje, tai kitoje erdvėje.

„Su Migle ir Dovile sulipdėme beveik visą spektaklio karkasą. Vasarop Miglė nebegalėjo tęsti darbo dėl šeimyninių aplinkybių – ketina grįžti rudenį, tad vaidmenį perėmė Aina. Labai tikiuosi, kad Rosettos personažui turėsiu dvi aktores – tiesiog režisieriaus svajonę, – apie kūrybinę virtuvę pasakojo N.Gedminas. – Darius ir Dovilė dirba užsidegę, o man kaip režisieriui tai yra žingsnis į gretutinę sritį: žinau, ko noriu, bet turiu paaiškinti savo viziją ne aktoriams, o šokėjams. Tad, nusakęs mintis ir situacijas, prašydavau „išversti“ jas į šokio kalbą, bet taip, kad tai nebūtų pernelyg iliustratyvu. Prieš kelerius metu jau turėjau pamąstymų jungti dramą su šokiu viename spektaklyje – ketinau statyti klaipėdiečio Adomo Stanciko parašytą pjesę. Šis ketinimas tebėra aktualus.“

– Ko gero, Klaipėdos sąlygomis šokio ir dramos sintezė yra natūralus kūrybinis žingsnis?

– Taip, choreografės Agnijos Šeiko bei jos iniciatyvių kolegų dėka turime labai stiprų šiuolaikinio šokio sektorių. Pelnyti scenos kryžiai yra įrodymas. Be to, čia visi yra pažįstami ir vienaip ar kitaip susiję: pjesės vertėja Ramunė yra šokusi Dovilės spektaklyje, ir sužinojusi, kad pradėjome bendradarbiauti, pasidžiaugė ir pasakė seniai įsidėmėjusi, kad mąstome panašiai ir galėtume dirbti drauge. Tačiau analizuodami medžiagą su Dovile labai ginčijomės, nors pjesė telpa į vos du lapus, – juokėsi pašnekovas.

– Paties pastatymuose dominuoja aktualioji dramaturgija. Domitės išskirtinai šių dienų problematika bei jos išraiška?

– Traukia ir klasika, bet teatre kūrybinės galimybės labai priklauso nuo turimų pajėgų.

Yra du variantai – arba susirandi medžiagą ir ieškai žmonių, kurie ją įkūnytų, arba taikai medžiagą prie konkrečių žmonių. Kartais šie, žinoma, prašyte prašosi klasikos. Štai su Kretingos pranciškonų gimnazijos ugdytiniais pastatėme Sofoklio „Elektrą“. Žiūrovai sakė nesitikėję iš mokyklinio teatro tokio spektaklio. Atskleidėme kūrinį šiuolaikiškai. Veiksmas vyksta palėpėje, kur džiūsta skalbiniai, laša vanduo, skamba gyvai atliekama roko muzika. Atspirties tašku šiam sprendimui tapo britų grupės „The Sisterhood“ dainos „Rain From Heaven“ tekstas, kuriame yra eilutė „we forgive as we forget“ – tik užmiršę mes atleidžiame. Vadinasi, kol neužmirštame, atleisti negalime – tokia ir yra Elektros problema. Gaila, kad mokykliniai spektakliai ilgai negyvuoja.

Režisierius vejasi pedagogą

– Kokį kitą spektaklį planuojate pristatyti?

– Monodramą „Natašos svajonę“ pagal jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesę.

Vėl – nereikalingų žmonių tema; mergaitės, gyvenančios vaikų namuose, istorija. Susilažinusi su draugėmis ji iššoka pro langą ir atsiduria ligoninėje. Čia ją aplanko vietinis žurnalistas. Paauglė įsimyli jį, pasineria į fantazijas, nors ir supranta, kad ją ir jos meilės objektą skiria didžiulis socialinis nuotolis. Atsitiktinai pamačiusi jį mieste su kita mergina, pasijunta įskaudinta ir, subūrusi kompaniją, surengia varžovei egzekuciją. Natašos vaidmenį atliks buvusi mano mokinė Deimantė Šipalytė, šiuo metu studijuojanti Šiauliuose meno terapiją.

– Faktas, jog daug tavo mokinių renkasi meno srities studijas, byloja apie įtakingo pedagogo įdirbį.

– Niekam nelinkiu šios srities profesijų – atkalbinėju kiek galiu ir kaip moku. O kai nepavyksta, belieka tik palaikyti ir padėti. Nemaža dalis buvusių mano mokinių studijuoja „gretutinius dalykus“ – minėtąją meno terapiją, teatro edukologiją. Kartais ir pats pagaunu save, kad labiau esu pedagogas… Bet labai noriu būti režisieriumi, – šypsosi. – Noriu pasivyti pats save. Todėl statau iškart du spektaklius.

– O kaip su lietuviška dramaturgija? Nerandate iš ko pasirinkti?

– Nelabai. Skaitydamas pjesę arba žiūrėdamas spektaklį, visuomet keliu sau klausimą – vardan ko? Tai gana griežtas kriterijus. Neseniai buvau Rusijoje, žiūrėjau vieno nepriklausomo Tilžės teatro spektaklį. Jame pasirodė labai įdomus vaikinukas. Visą spektaklį žavėjausi juo, jo talentu, įgūdžiais – jis ir dainavo, ir šoko, ir vaidino… Bet pati pjesė – baisus citatų ir banalių tiesų kratinys, suveltas taip, tarsi autoriui bei režisieriui dramaturgijos pagrindai būtų visiškai svetimi. Atsakyti, vardan ko turėtum priimti veiksmo sąlygiškumą, nebuvo įmanoma. Tokių dalykų atkakliai vengiu.

Problema – patalpos

– Kodėl porą metų apie naujus Laisvojo teatro pastatymus nebuvo girdėti, nors apskritai Klaipėdoje vyksta aktyvus teatrinis judėjimas?..

– Taip, ir man smagu, kad jis vyksta. Spektaklį „Sudie, derintojau!“ eksploatavome gana ilgai. Jis apkeliavo Lietuvą, buvo pristatytas Didžiojoje Britanijoje, parodytas tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine, Lietuvos teatro sąjungoje Vilniuje, galiausiai įtrauktas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą. Kiti sumanymai tuo laikotarpiu vos pajudinti pakibdavo. Pagrindinė problema – reikalinga erdvė repeticijoms, susitikimams.

– O finansinis veiklos pagrindas bei grąža?

– Rašome projektus; bendradarbiaujame iš draugiškumo, iš kūrybiškumo. Šiek tiek uždirbęs iš vieno spektaklio, turi ką investuoti į kitą – pinigus, surinktus parduodant bilietus į „Sudie, derintojau!“, skiriame naujų pastatymų scenografijai, rekvizitui.

– Dirbate mokytoju?

– Kretingos pranciškonų gimnazijoje vadovauju teatro studijai. Kretingos rajono kultūros centre daugelį metų dirbu Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiuoju režisieriumi. Ten geros sąlygos; labai džiaugiuosi, kad proginius pastatymus pavyksta derinti su kūrybiniais ieškojimais.

Folkloro šventei pastatėme „Tris mylimas“, tiesa, pavadinimą ketiname keisti į „Liodviks ir vėsi kėti“, nes leidau aktoriams laisvai improvizuoti nutolus nuo autentiško Žemaitės teksto, veiksmą iš amžių sandūros perkėlėme į smetonišką Lietuvą; su dviem jaunais aktoriais pastatėme pjesę „Upė ant asfalto“ – psichologinę kartų santykių analizę.

Klaipėdos mokyklose šiuo metu nedirbu. Vadovaudamas teatro studijai pagrindinėje mokykloje, labai prisiriši prie vaikų, matai, kaip jie auga, kaip bręstant keičiasi jų interesai, kaip jų susidomėjimą ima žadinti vis sudėtingesnės temos. O tada jie išeina į gimnaziją – tai yra skaudžiausia. Dirbant reikia turėti stimulą: idėjinį, finansinį arba šlovės. Kai pastarųjų nėra, norisi patirti veiklos dvasinę grąžą.

– Kas labiausiai skatina kurti?

– Tematika – ji turi skaudėti pačiam. Pavyzdžiui, Dmitrijaus Lipskerovo pjesę „Upė ant asfalto“ skaičiau dar būdamas studentas, pagrindinio herojaus bendraamžis. Tuomet man aktualios atrodė meilės, jaunų žmonių bendravimo siužetinės linijos. Ir, matyt, reikėjo sulaukti to veikėjo tėvo amžiaus, kad suprasčiau, apie ką vis dėlto yra ši pjesė, kaip įžvalgiai joje atskleidžiama tėvų ir vaikų santykių tema. Vaikinas sėdi namie ir klausosi savižudybe gyvenimą baigusio tėvo audiodienoraščio, kuriame jis, į haliucinacijas linkęs menininkas, pasakoja regintis per miestą vingiuojant amžinybėn plukdančią pieno upę, į kurią galiausiai nušoka. Jo sūnus šios upės nemato. Ir jam, nugrimzdusiam į tėvo kliedesių pasaulį, tai atrodo žiaurus ir nesuvokiamas skirtumas.

Pjesė „Sudie, derintojau!“ taip pat tik vienu aspektu yra apie jaunimą. Tai nepavykusio, neįvykusio gyvenimo istorija, aktuali visai mano kartai, žmonėms, kurie įgijo išsilavinimą, susikūrė buitį, įsitvirtino gyvenime, bet dėl to nepatyrė palengvėjimo. Atvirkščiai, jų egzistencija atrodo pilka ir nyki, o svajonės – tokios pat nepasiekiamos, kaip ir anksčiau.

Jeigu scenoje kalbi apie tai, kas tau įdomu ir skauda, salėje atsiras bent keletas žmonių, kuriems tai taip pat rūpi. Dėl jų verta dirbti.

Kitoje scenos pusėje

– Interesas jaunimo temoms – įkvėptas kasdienio darbo?

– Tariuosi nemažai žinantis apie paauglius. Tikriausiai sudarau žmogaus, kuriam galima išsipasakoti, įvaizdį, jų pasaulis man suprantamas. Man atrodo, kad priklausau ore pakibusiai kartai, neradusiai savo vietos sparčiai kintančioje realybėje.

– Ar jūsų sūnūs vaidina?

– Ačiū Dievui, ne, – šypsosi. – Vyresnysis, penkiolikmetis Dominykas, užsiima gatvės šokiais „jam style“, filmuoja klipus, turi savo bendruomenę. Dviem metais jaunesnis Kristupas domisi „finger tutting“ – triukais, atliekamais vien pirštais… Tikriausiai abu šiais pomėgiais anksčiau ar vėliau „persirgs“, bet smagu, kad turi kuo užsiimti ir yra nuoširdžiai susidomėję.

– Kokia paties asmeninė teatrinė istorija?

– Visąlaik buvau kitoje scenos pusėje, rašydavau scenarijus. Niekada nesvarsčiau apie vaidybą; režisūra, ko gero, taip pat atsirado netyčia. Pirmąjį tikrą spektaklį – „Hamletą“ su Romualdu Ramanausku – pamačiau vėlokai, būdamas 11-os. Tai buvo kažkas tokio: Vilnius, tuometis Akademinis dramos teatras, Shakespeare’as… Ruošiantis studijuoti, mane domino teatras ir pedagogika. Taip pat lankiau sporto mokyklą ir svarsčiau, gal tapti kūno kultūros bei geografijos mokytoju – tais metais kaip tik buvo renkamas kursas į šią įdomią specialybę. Iš sporto numeris vienas man yra futbolas, tačiau žaidžiau krepšinį, nes tai mano kartos vaikinams buvo įprasta – „Žalgiris“, CSKA… Dabar turiu viską, ko norėjau – ir pedagogiką, ir teatrą. Be to, gyvenu prie stadiono, tad stengiuosi nepraleisti Klaipėdos „Atlanto“ rungtynių.

Vizitinė kortelė

Nerijus Gedminas gimė 1972 m. Telšiuose.

Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo režisūros bakalauro ir magistro laipsnius; šiuo metu studijuoja edukologijos magistrantūroje.

Veiklos spektras, jo paties žodžiais tariant, aprėpia viską, kas susiję su teatru: režisūrą, pedagogiką, aktorystę, darbą su vaikais, jaunimu, neįgaliaisiais, su aktoriais mėgėjais ir profesio-

nalais, paskaitų bei kūrybinių užsiėmimų vedimą.

Su skirtingais kolektyvais pastatė 23 spektaklius.

Režisūriniai ir aktoriniai darbai rodyti Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Rusijoje, Vokietijoje.

Jautrus „PLArTFORMOS“ kompasas

Jautrus „PLArTFORMOS“ kompasas

 

Festivalis „PLArTFORMA“ šiųmetę programą žymėjo raudona ir mėlyna spalvomis, gretindamas moteriškumą ir vyriškumą, šiaurę ir pietus, vieną be kito neįmanomus polius, siejamus nuolatinės įtampos. Jos festivalyje nepritrūko – ir kūrybinės aistros, ir progų diskusijoms pavidalu: tiek viena, tiek kita yra būtina žengiant šiuolaikinių menų renginio keliu.

Valerija Lebedeva

Muzikiniai iššūkiai

„Švyturio menų doke“ rugpjūčio 23–25 dienomis vykusio 8-ojo tarptautinio šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalio „PLArTFORMA“ atidarymo vakarui pasirinktas iki šiol Klaipėdoje nerodytas Baltijos kamerinio operos teatro spektaklis – Charleso Gounod operos „Faustas“ kamerinė versija, sutraukusi gausų susidomėjusių klausytojų būrį.

Muzikaliai minimizuotas ir sutrumpintas operos variantas priminė klasikinės literatūros kūrinių santraukas, kurios, nepaisant pedagogų pasipiktinimo, jau senokai gelbsti skaitymo meilės nepagautus moksleivius. O ką daryti, kai iš XXI a. pradžios technogeninių aukštybių klasikos aruodai atrodo nykūs? Priminti, kad gyvenimo ir literatūros siužetai yra amžini ir todėl visada aktualūs. Tai ir daro operos kūrybinė komanda. Daro suinteresuotai ir aistringai, nors vietomis operoje gal kiek per tiesmukai manipuliuojama nebenauja psichotropine atributika, o besilaukiančios Margaritos (dain. Viktoras Gerasimovas) pilvas, veiksmo įkarštyje atsidūręs ties solisto saulės rezginiu, nukreipė dėmesį nuo dramatiškos situacijos, paversdamas ją komišku epizodu.

Solistų, kurie kamerinės operos lauke vertėsi be choro pagalbos, darbas vertas komplimentų, kuriuos publika aplodismentų protrūkiais po kiekvienos pavykusios partijos žarstė nelaukdama operos pabaigos. Taigi paminėtoms santraukoms būdingo originalių versijų išraiškos priemonių suprimityvinimo „Faustui“ neprikiši – Raimundas Juzuitis (Mefistofelis), Jonas Sakalauskas (Valentinas) sodriai ir įkvepiančiai atskleidė Ch.Gounod muzikos spalvas bei savo veikėjų charakterius, o kaskart stulbinančio vokalo savininkas sopraninas V.Gerasimovas, kuriam teko iššūkis ne vien išdainuoti, bet ir įkūnyti moteriškąjį personažą, tai įveikė itin subtiliai.

Operos klausiusis klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė sakė galinti pasveikinti jaunų solistų kūrybines ambicijas bei aktyvias vietos po saule paieškas. „Kita vertus, šis projektas dvelkia neišbaigtumu, ypač – režisūra, rekvizitas, scenografija, – mano ji. – Jau pirmosiomis operos minutėmis pavojingai girgždėjusios Fausto kopėčios neleido koncentruotis į dainavimą. Jeigu naudojamos minimalios priemonės, turi pakerėti balsas ir vaidyba. Pakerėta nebuvau, tačiau išskirčiau V.Gerasimovo, R.Juzuičio, J.Sakalausko partijas bei vaidybą, labai įtaigus buvo ir epizodinis Vytauto Vepšto Vagnerio vaidmuo. Papriekaištauti būtų galima Tomui Pavilioniui (Faustas) bei Algirdui Bagdonavičiui (Zybelis). Vertinant muzikaliai, pasigedau daugiau styginių, jų nepakako net labai sumažintai kamerinei versijai, kurioje ir fortepijoną, vargonus bei arfą atstojo sintezatorius.“

Kitas kompetentingas klausytojas, dirigentas Stasys Domarkas, jauniesiems kūrėjams buvo atlaidus. „Jie gerai atliko kūrinį, dirigentas Vytautas Lukočius puikiai suvaldė gerai sukomponuotą orkestrinį ansamblį, o išskirtinio talento solistas V.Gerasimovas vietomis mane sužavėjo. Manau, kad tai pavykęs pastatymas, turintis teisę gyvuoti“, – teigė jis.

„Faustui“ pasibaigus muzikinio kompaso rodyklė pasisuko 180 laipsnių ir nukrypo į audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo“ programą „Kraujuojantis okeanas“. Technologines bei poetines išraiškos priemones derinanti grupė su Gabriele Labanauskaite priešakyje kvietė į muzikinę kelionę, siūlydama įvairius maršruto taškus – nuo Venesuelos iki Rainerio Marijos Rilkės. Tačiau operos publika nepersidengė su eksperimentinės kūrybos interesantų gretomis, o tikslingai į vakarinį koncertą skubėjusių klaipėdiečių nebuvo gausu. Atlikėjai laikėsi oriai ir kryptingai, tačiau magija neįvyko, ir renginys pavirto sausoku albumo pristatymu.

Uostamiesčio publika darsyk priminė apie savo ypatybes, verčiančias daugelį renginių organizatorių šešiskart pamatuoti prieš ryžtantis įgyvendinti čia vienokį ar kitokį sumanymą, kad jis būtų visapusiškai džiugus, o ne verčiantis artistus bei jų klausytojus susimąstyti apie sudėtingą ir nenuspėjamą atlikėjo dalią. Situacija prašytųsi ir kruopštesnės „PLArTFORMOS“ organizatorių, menininkų grupės „Žuvies akis“, analizės.

Patirčių teatras

Šeštadienio, antrosios festivalio dienos, vakarą didžiojoje salėje rengėjai pademonstravo prodiuserės Godos Giedraitytės akcentuotą įgūdį – pritaikyti teatriniams pastatymams su jais savo esme nieko bendra neturinčią poindustrinę erdvę. Jungtinių čekų bei ispanų kūrėjų pajėgų šokio spektaklyje „Artemidė žvelgia į veidrodį“ naudota gausi scenografija, manipuliuota teatriniu apšvietimu, ant grindų rodyta vaizdo projekcija.

Senovės graikų medžioklės deivės kulto bei mitologinės biografijos įkvėptas spektaklis gvildeno moters tapsmo temą per efektingai scenoje atrodančias alegorijas, nors kai kurios jų – žmogus gyvūno galva, dvasinius bei giminystės ryšius vaizduojantys siūlai – nesyk matytos įvairialypėje kūrybinėje produkcijoje nuo spektaklių iki vaizdo klipų.

Mažoji doko salė tądien virto uždaru klubu. Vokietijos „post theater“ kolektyvo multimedijų renginys „Ekspres kovos klubas“ – neišdildomą įkvepiantį įspūdį paliekantis patirčių spektaklis, kuriame žiūrovai tampa veikėjais, vadovaujamais iš ekrano kalbančio „didžiojo brolio“, kurio paliepimai atlikti socialiai vertingus ir absurdiškus, komiškus ir kiek bauginančius veiksmus ant grindų projektuojamoje žaidimų aikštelėje nesulaukė nė vieno dalyvio prieštaravimo.

Šis renginys buvo viena iš festivalio intrigų, vykusių akcentų ir užuomina į meno perspektyvą, kurioje susitinka skaitmeninių technologijų raida bei kūrybinės išmonės polėkis. Renginio pabaigoje įsakmus balsas liepė dalyviams-žiūrovams eiti ir kurti savo klubą. Tačiau šie salę paliko nenoriai – šiuolaikinių menų iššūkis pasukti galvą stiprina susižavėjimą sulaukus aiškaus instruktažo.

Moterys ir vyrai

Vaizdingą atsakymą į ankstesnius klausimus – kas bus, kai neišmanai konteksto ir neturi jokių instrukcijų suvokti tai, ką matai scenoje, – pateikė trečioji festivalio diena.

Dano Palle’o Granhøjaus trupės spektaklio „2men2mahler“ startą nuspalvino kultūrinio šoko akimirka: du pečiuiti vyrai su šortais triukšmingai paliko salę guosdamiesi dėl bergždžiai išleistų 30 litų, mat improvizuotoje scenoje doko erdvėje darbiniais pasiruošimais prasidėjęs vyrų šokio dueto pasirodymas nepriminė įprastų teatrinių sąlygiškumų. P.Granhøjaus kūryboje akcentuojamas paprastumas ir humoras; ir vieno, ir kito spektaklyje buvo per akis. Vyrų konkurencijos, virstančios į vaikiškus raumenų matavimosi žaidimus bei ilgokai užtrukdavusias manipuliacijas su charakteringos pailgos formos balionėliais bei suspausto oro prietaisu, temos analizė buvo išgelbėta Petro Lisausko charizmos bei nuspėjamumo ribas pranokstančio smuiko ir vokalo akompanimento.

„PLArTFORMOS“ polinę struktūrą sekmadienį išbaigė klaipėdietiška premjera – šiemet Klaipėdoje įkurto šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklio „Un extracto del blog“ eskizas, kuriame šoka vien moterys, sutraukė besidominčius kūrybingų uostamiesčio šokėjų veikla. Spektaklio choreografė ir šokėja Beata Molytė-Kulikauskienė, subūrusi koleges Agniją Šeiko ir Aušrą Krasauskaitę, atsigręžė į savo pamėgtą flamenko žanrą, papildydama tikslius skambius žingsnelius šiuolaikinio šokio plastika. Įdomus ieškojimų kelias, krypstantis į atraktyvią fusion stilistiką. Nemažą dalį scenos užėmė spektaklio talkininko Arkadijaus Gotesmano mušamieji, tačiau renginio metu neapleido jausmas, kad išdėliota jų kur kas daugiau nei realiai naudojama perkusininko, o vietoje laukto efektingo gyvo solo per kolonėles paleista dainos fonograma buvo nemaloniai netikėta…

Šiuolaikinių menų bangų kilnojamai „PLArTFORMAI“ svetimas štilis. Tai, kas renginyje turi būti stabilu, jau yra: suinteresuota organizatorių komanda bei tęstinumas, drauge lemiantys vietą, datą bei statusą – atspirties taškus. Sveikinami ne tie, kurie liko namie bijodami audros, o tie, kurie ją įveikė ir sėkmingai prisišvartavo kitame krante.

Šokis: forma prieš esmę

Šokis: forma prieš esmę

Violeta Milvydienė

Jau aštuntąjį kartą menininkų grupės „Žuvies akis“ organizuotame uostamiesčio reprezentaciniame renginyje – tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „PLArTFORMA“ – tradiciškai pateikta gana įvairiaspalvė, nors ne tokia plati ir intensyvi programa kaip anksčiau.

Išryškėjusios ypatybės

Viena šiųmečio festivalio savybė – pristatyti premjeriniai spektakliai: gausiausiai publiką pritraukusi kamerinė Ch.Gounod operos „Fausto“ versija (Baltijos kamerinis operos teatras) ir šokio spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ (Ispanija, Čekija).

Kita pastebėta ypatybė – tai daugmaž išlaikyta pusiausvyra tarp sceninių – „moteriškų“ ir „vyriškų“ – pasirodymų (pernykščiuose vyravo būtent antrieji). Tarkim, jei šiuolaikinėje „Fausto“ interpretacijoje visi vyrai-solistai atlieka net moterų partijas, „Granhøj Dans“ performanse taip pat dalyvauja vyriška ketveriukė, tai audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo“ projekte „Kraujuojantis okeanas“ centre, anksčiau minėtame spektaklyje Artemidę įkūnija ir eskize „Un extracto del blog“ šoka vien moteriškos lyties atstovės.

Kaip ir anksčiau (tik šįkart lauke, gryname ore), pasiūlyta peržvelgti lietuviškų trumpametražių („Patys pačiausi“) ir šokio filmų programas, pristatytas „Lithuanian Shorts“ ir „Naujojo Baltijos šokio“.

Galima tik apgailestauti, jog atsisakyta jaunųjų kūrėjų platformos – palankaus tramplyno į scenines aukštumas būsimai choreografų kartai.

Dar atkreipčiau organizatorių dėmesį į pasikartojančią negatyvią tendenciją – nuolatinį pasirodymų vėlavimą (nuo 15 iki 30 min.) bei nepamatuotai išaugusias jų bilietų kainas – galbūt šie faktoriai turėjo įtakos, kad gana vangiai ir ne itin gausiai savaitgalio vakarais rinkosi publika (ypač jaunoji, studentiška)?.. Skatinčiau tai apmąstyti.

Suintrigavo traktuotė

Antrosios „PLArTFORMOS“ dienos programą pradėjęs ir vėliau darsyk pakartotas „post theater“ (Niujorkas, Tokijas, Berlynas, Štutgartas) projektas „Ekspres kovos klubas“ sudomino pateikta informacija, kurioje teigiama, jog „žiūrovai liks nustebinti nepamirštamų įspūdžių“, o grafoje „choreografija“ parašyta – „nežinomas autorius“.

Tiesa, traktuotė pasirodė esanti įdomesnė ir labiau intriguojanti nei galutinis ir momentinis kolektyvinio darbo „produktas“. Jo režisierius Maxas Schumacheris susirinkusiai 30-ies žiūrovų grupelei pasiūlė pačiai dalyvauti „dabar ir čia pat“ kuriamame pasirodyme, kuris, reikia suprasti, kaskart išeina vis kitoks. Taigi visiškai nejučia buvome paversti vyksmo įkaitais.

Be to, kad šis neva slaptas „kūrinys“ labiau priminė proginio – vestuvių, gimtadienio ar kito vakarėlio žaidimą, kurį iš anksto numato, reguliuoja užduotis, koordinuoja jų atlikimo laiką ir pan. tos šventės planuotojai (konkrečiu atveju – vyras kitapus ekrano), procesui aiškiai pristigo intensyvumo, dar keistesnių būsenų, aplinkybių, refleksijų, galbūt absurdiškai juokingų situacijų, neadekvačių veiksmų, stipresnio komunikacinio ryšio, t. y. santykio tarp ką tik susipažinusių žmonių. Čia galima pritaikyti posakį – „fantazijai ribų nėra“.

Dedikuotas moteriai

Premjerinis šokio spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ – bendras ispanų režisieriaus bei dramaturgo Amadoro Artiga’os ir šokėjos-choreografės iš Čekijos Nikola Križkovos kūrybinio darbo vaisius.

Kaip rašoma festivalio buklete, spektaklis „dedikuotas moteriai, natūralumo sergėtojai, vieninteliam ir paskutiniam civilizacijos ryšiui su gamta“. Koncepcijos atskleidimui lyg ir tinkamai pasirinktas medžioklės deivės Artemidės įvaizdis, tačiau ryškiausiai šiame soliniame performanse dominuoja vizualizacija – įstrižai aikštelės pastatytame grandioziniame veidrodyje perteikiama vaizdinė iliuzija.

Choreografinė spektaklio pusė aiškiai silpnesnė – keliolika šiuolaikinio bei klasikinio („pa de boure“, „ešapė“) šokio judesių nerišliai perauga į kūno drebulį, paskui virsta desperatiškomis konvulsijomis. Šiek tiek glumino neestetiški momentai pozose (čia neturiu omeny apsinuoginimo – toks senokai nebestebina), lėtai besirutuliojantis „žaidimas“ su elnio galva, mažų stirnaičių statulėlių pernešimas iš taško A į tašką B, dirbtinių gėlių kaišiojimas į ragus – tokie banalūs ir nuobodūs veiksmai galiausiai sukėlė žiovulį. O labiausiai, manau, persistengta su beveik visą erdvę užimančiu rekvizitu, įvairiais aksesuarais ar kostiumų keitimais. Jeigu visa tai – šokio stokos kompensacija, vis tiek – rezultatas neįtikino.

Grįžo su kūrėjos amplua

Trečiąjį ir paskutinįjį – sekmadienio – vakarą plūstelėjusiam į mažąją salę apie 100 žiūrovų srautui šokio teatras „PADI DAPI Fich“ pristatė iš sostinės į uostamiestį gyventi ir dirbti sugrįžusios Beatos Molytės sukurtą eskizą šokio spektakliui „Un extracto del blog“ (iš ispanų k. – ištrauka iš dienoraščio).

Neįprasta atlikėjų sudėtis: šalia žinomos minėtosios artistės-choreografės scenoje pasirodė kita Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės solistė – universalioji Aušra Krasauskaitė ir produktyvioji šiuolaikinio šokio kūrėja, Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja Agnija Šeiko-Sarulienė (beje, pastarosios – dar Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros magistrantė ir pedagogė-lektorė).

Bendra atmosfera ir visa kompozicija sudarė monospektaklio (gal kiek ir neišbaigto) įspūdį, kurio centre – moters „pokalbis su savimi“, pagrįstas vyraujančia ispaniško – flamenko – šokio stiliaus technika, vietomis „paskaninta“ moderniais „prieskoniais“.

Solo šokančios B.Molytės laibo kūno, įspūdingai ilgų grakščių rankų plastika prisodrinta organiškais, neretai ir gana įmantriais judesiais, pozose fiksuojama besikeičianti, emocionaliai paveiki veido mimika, atspindinti tam tikrą išgyvenimą ar akimirkos nuotaiką. O kitos dvi šokėjos, labiau atlikusios stebėtojų ar pagalbininkių „vaidmenis“, savitai raiškai naudoja šiuolaikinio šokio leksiką, retkarčiais prisitaikydamos prie centrinės „ašies“. Tuomet trio susijungia darniais rankų plojimais, kojų ištrepsėjimais, kulniukų kaukšėjimais, suderintais su flamenko muzikos skambesiu ar perkusijos garsais.

Maloniai nuteikė ir vykusiai subalansuotas A.Krasauskaitės šokis, ir netikėtas pačios B.Molytės mušamosios ritmikos įvaldymas, tačiau labiausiai imponuojantis, ypatingai profesionalus, nes harmoningai sustyguotas atrodė jos ir garsaus Lietuvos perkusininko Arkadijaus Gotesmano duetas. Realiai įsivaizduočiau būtent jųdviejų tolimesnio bendradarbiavimo siekiamybę.

O štai tie keli „vaidybiniai“ epizodai, naudojant avanscenoje eilute sudėliotus įvairius daiktus, atrodė (bent kol kas) lyg nereikalingas balastas. Galbūt ateities kūrinyje toks ar panašus sprendimas pasitvirtins, bus simboliškai ar prasmingiau įpintas į veiksmą… Tad nekantriai lauksime išplėtotos – spektaklio – versijos.

Finale – ne „déjà vu“

Antrus metus paeiliui festivalio uždarymui – finaliniam akcentui – pasirinktas Danijos teatro „Granhøj Dans“ kūrinys. Šokio spektaklis „2men2mahler“, sukomponuotas trupės meno vadovo ir jau žinomo choreografo Palle’o Granhøjaus, atrodė, bus pernykščio performanso „Men & Mahler“ tęsinys. Anaiptol. Išskyrus aiškiai išreikšto vyriško egocentrizmo ir „bandymo prakalbinti G.Mahlerio muziką“, akademinės valandos trukmės spektaklis kardinaliai skiriasi nuo pernai parodytos pasaulinės premjeros.

Tenka pripažinti, kad ir šis neatrodė solidžiau – ir ne dėl „sumažėjusio“ atlikėjų ar scenografijos detalių skaičiaus, o dėl visiškai minimalistinės choreografijos. Jame gal tik daugiau humoristiškai perteikiamų epizodų (pozityvus reiškinys), ne veltui sukėlusių gyviausią publikos reakciją.

Vyriškame „kvartete“, kurio sudėtyje – šokėjų duetas, smuikininkas ir dainininkas, vėl buvo smagu matyti mūsų tautietį klaipėdietį Petrą Lisauską. Kyla įtarimas (manyčiau, pagrįstai), jog šis energija bei jaunatvišku entuziazmu tebetrykštantis atlikėjas ir diplomuotas režisierius gana aktyviai prisidėjo prie kūrybinio spektaklio proceso.

Pasitelkę tarpusavio rungtyniavimo metodą ir vaidybinį aspektą, tiedu vyrukai vienas kitam (ir, žinoma, publikai) šmaikščiai demonstravo savo kūno muskulatūros judesius – bicepsų, krūtinės raumenų, sėdmenų, pilvo „šokio“ „elementus“. Toliau įsimintini ilgalazdės valdymo, elektrinių įpūstuvų naudojimo fragmentai, grėsmingai pateikiamos imtynės, nestigo ir kitų, kartais kiek drastiškų fizinės jėgos bei vyriškos galios demonstravimo scenelių.

Natūralu, jog po ambicingų epitetų („tarptautinio pripažinimo sulaukusi šokio trupė“, „apibrėžia išraiškos formą, o kartu ir išskirtinę plastinę kalbą“ ar pan.) tikėtasi sulaukti ypatingesnio „efekto“, svarbiausia – įdomesnės šiuolaikinės choreografijos. Nejau išeikvotos visos šokio meno galimybės? Peršasi toks (ne)suvokimas…

Praraja vis gilesnė

Galbūt postmodernistinėje ir siurrealistinėje kultūroje bei ištobulėjusių technologijų XXI a. daugeliui juokingi kažkokie prasmės ir/ar logikos ieškojimai. Lyg ir nesudėtinga būtų priimti ir bet kokią naujovę, ir didėjančią kaitą, tačiau… Kokiu būdu pasiekti konsensusą, gilėjant prarajai tarp pateikiamos formos ir kūrinio prasmės? Tai, ką tenka stebėti šiuolaikinėje kūryboje, labiau panašu į formos išaukštinimą prieš turinį. Todėl dažnokai iškylantys klausimai: kur prasmė, koks turinys ir kame pamatyto esmė?

Juk turinys be prasmės – tarsi negatyvi akceleracija, net atsižvelgus į mūsų hiperaktyviai greitėjančio gyvenimo tempą. O forma buvo, yra ir visada išliks tik forma.

Kita vertus, juk tai festivalio pavadinimo – sudurtinio žodžio – dalis, jei ir ne pati svarbiausia. Vadinasi, nėra ko samprotauti, juolab dėl to purkštauti…

Keturios dešimtys kūrybos metų (1)

Keturios dešimtys kūrybos metų (1)

Klaipėdos dailininkai, švęsdami savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį, surengė retrospektyvinę parodą, atspindinčią jų ilgametę kūrybinę veiklą.

Petras Šmitas

Jai buvo reikalaujama pateikti po vieną darbą, kuris atspindėtų kažkurį ankstesnį kūrybinį laikotarpį, ir po du naujus kūrinius. Ne visi dailininkai laikėsi nurodymų… Jubiliejinę parodą inicijavo ir kuravo skulptorius, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos prof. Arūnas Sakalauskas.

72 dailininkai – 190 kūrinių

Jubiliejinėje parodoje dalyvauja 72 dailininkai, pateikę 190 kūrinių.

LDS Klaipėdos skyrius 1973 m. savo veiklą pradėjo teturėdamas 11 narių, iš kurių vienas buvo architektas. Šiemet į Lietuvos dailininkų sąjungą priimta 11 naujų narių, iš kurių vienas taip pat yra architektas… Dabar skyriuje – 129 LDS nariai. LDS Klaipėdos skyriaus dailininkai yra aktyvūs, kūrybingi, tęsiantys gyvybingas parodines ir tarpusavio bendravimo tradicijas bei ieškantys naujų, laiko poreikius atitinkančių kūrybos ir veiklos vertybių. Tuo galima įsitikinti ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose aplankius jų kūrinių parodą „40 kūrybos metų“, veikiančią iki rugsėjo pradžios.

Tradiciškai parodų salėse dominuojančią padėtį užima vaizduojamoji dailė ir ypač tapyba, kiek mažiau yra grafikos bei skulptūros kūrinių. Eksponuojama taikomoji dekoratyvinė dailė yra peržengusi savo tradicinę paskirtį ir nemažai tekstilės, keramikos, metalo kūrinių turi vaizduojamosios dailės bruožų. Ir juvelyriniai darbai dažniausiai nėra vien tik dekoratyvūs. Kaip ir dera didelėje apžvalginėje, juolab jubiliejinėje parodoje, yra ir konceptualaus (neapibrėžtos dailės šakos ir žanro) pobūdžio kūrinių.

Apsilankęs joje, vėl pastebi pažįstamus vardus, su gerai žinomais kūrybiniais braižais, ir tik vienas kitas kūrinys verčia prieiti arčiau, kad perskaitytum autoriaus pavardę. Manyčiau, ir vėl kritiškiau nusiteikę žiūrovai (paroda, kaip paaiškėjo, yra gana gausiai lankoma) joje pasiges koncepcijos, kažkokio ypatingo akcento ar „iš kojų verčiančių“ kūrinių. To, deja, retrospektyvoje nerasime. Apžvelgus eksponatus, susidaro gana mielos, jaukios, gal kiek įprastai pažįstamos ir romantiškai tradicinės parodos įspūdis. Bet jis yra geras. Žinoma, norint šunį mušti, pagalį visada rasi…

Tapyba dominuoja

Parodoje tradiciškai išsiskiria tapyba. Ji yra gausi ne tik kūrinių kiekiu, (palyginti su grafika), bet pasižymi ir kūrybinio braižo bei temų įvairove.

Labai neblogą įspūdį palieka ir taikomoji dekoratyvinė dailė (pirmajame Parodų rūmų aukšte), kurioje tradiciniai kūriniai pinasi su konceptualaus pobūdžio ieškojimais.

Žinant mūsų miesto skulptorių ir grafikų pajėgumus, tenka kiek nusivilti mažoku dalyvių bei eksponatų skaičiumi.

Ir ypač liūdna, kad beveik nematyti dizainerių kūrinių, o juk turime ir dizainerių kalvę (Vilniaus dailės akademijos dabar jau Klaipėdos fakultetas, ruošiantis dizainerius). Pageidauti visada galima, bet yra taip, kaip yra. Pa-rodų rūmai ne guminiai ir jų neišplėsi. Nors, labai norint, vietos, bent mano požiūriu, dar lyg ir buvo galima rasti…

Labai malonu, kad nebuvo pamiršti išėjusieji į amžinybę dailininkai. Ne visi, bet nors jų dalis – tapytojai Algimantas Jusionis (1954–2003), Vidas Pinkevičius (1949–2012), Arūnas Mėčius (1965–2013), grafikai Algis Kliševičius (1950–2008), Valdimaras Kalninis (1952–2013), Petras Gaidamavičius (1957–2009)…

Tapybos ekspozicijoje dėmesį patraukė Juozo Vosyliaus nutapyti portretai. Jis – didelis meistras, ir to nepaneigsi. Kiek neįprasta mūsų padangėje vaizdavimo išraiška (žmonės – mutantai) išsiskiria Rūtos Jusionytės paveikslai. Žvilgsnis užkliuvo ir už didelio formato bei savita technika sukurto gana abstrakčios kompozicijos Romo Klimavičiaus paveikslo. Angelina Banytė eksponuoja dvi naujas, preciziškai nutapytas ir kiek pakitusio turinio bei braižo drobes…

Tapybos ekspozicijoje pinasi realistinio ir suromantinto vaizdo peizažai, portretai bei vienas kitas labiau abstrahuotas paveikslas.

Skulptūros ir grafikos – kukliai

Skulptūrų ekspozicija – kamerinė, kažkuo ypatingesniu mažiau išsiskirianti. Dėmesį patraukė keramiko I.Baroti iš terakotos sukurtos labai savitos mobilios vyro ir moters skulptūros, kurių deformuotose figūrose išreikšta šiuolaikinė dviejų žmonių bendravimo problema. Apibendrintos plastikos, sėdinčio, giliai susimąsčiusio vyro – mąstytojo iš medžio išskobtą skulptūrą eksponuoja Gintautas Survila. Kitose skulptūrose vyrauja plastinės formos dekoratyvumas arba pabrėžtas realizmas.

Palyginti labai kukli ir kūrybinėmis naujovėmis mažokai pasižyminti grafikos ekspozicija. Kiek labiau žvilgsnį patraukė Augustino Virgilijaus Burbos, Laimos Gedvilaitės Sakalauskienės, Danutės Žalnieriūtės grafikos lakštai.

Teatleidžia man dailininkai, kurių čia nepaminėjau. Ne todėl, kad nebūtų ką pasakyti, o dėl vietos stokos. Jauniesiems kūrėjams palinkėčiau ne purkštauti prieš vyresnius dėl tradicinių vaizdavimo principų, o naujomis savo idėjomis, nauja plastine raiška papildyti uostamiesčio dailės kūrybos bagažą ir praplėsti mūsų estetinio-meninio pažinimo horizontus.

Jubiliejinė retrospektyva – puikus akstinas geriau pažinti uostamiesčio dailę, jos istoriją, mintimis trumpam nusikelti į praeitį, į tuos metus, kai Klaipėdoje kūrėsi LDS skyrius, į jį būrėsi menininkai…

(Bus daugiau)

Komentaras

Kristina Civinskienė

Menotyrininkė, Kaunas

Taip jau atsitinka, kad į gimtąją Klaipėdą vasarą nuolat atvažiuoju rugpjūčio mėnesį. Ir taip kasmet patenku į jungtinę klaipėdiečių dailininkų parodą. Tai ji būna skirta Jūros šventei, tai kitai progai, bet iš esmės parodose yra rodomi tie patys autoriai. Kad ir šioji Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus 40-mečiui skirta paroda, anonsuota kaip istorinis įvykis, iš tikrųjų ir vėl yra tik proga dar kartą parodyti tai, kas jau buvo rodyta pernai, užpernai… Vos užėjus į parodą kilo pirma mintis, kad tai jau matyta, tik gal kai kurie paveikslai sukeisti vietomis. Dailininkų stilius nesikeičia, vardai – taip pat. Iš tikrųjų sutinku su galerininke Violeta Jusioniene, kuri puoselėja mintį apie Klaipėdos dailės galeriją-muziejų. Ten nuolat ir turėtų kabėti tie darbai. Girdėjau, kad žmonės parodą mėgsta (nors tuo metu, kai aš ten buvau, ją apžiūrinėjo tik vienas iš parodos dalyvių). Natūralu, juk tai paveikslai tų žmonių, kurie padėjo Klaipėdos meno pamatus, su jų menu užaugo, subrendo dabartinė vyresnioji klaipėdiečių karta. Ir kartu tame savo sukurtame mene tarsi ir įstrigo. Dauguma parodoje rodomų ankstyvųjų ir pastarųjų metų paveikslų tai patvirtina – verdama savo pačių sultyse. Naujo vėjo gūsį į tradicinę klasikinę tapybą įneša nebent prieš trejetą metų į Dailininkų sąjungos narius priimta tapytoja Dalia Kirkutienė. Maloniai nustebino Renatė Lūšis, į savo kūrybą įtraukusi žaismingumo. Taip pat ir prie kiekvieno autoriaus sustojus galima būtų ieškoti, kaip jis pašviesėjo, paryškėjo, tačiau jokiu būdu nenukrypo nuo savo užsibrėžto tapybos kelio. Atrodo taip, tarsi autoriai bijotų netyčia prarasti savo gerbėjus, kurie įpratę matyti paveikslus būtent tokius. Meno rinka diktuoja madas? Bet gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl klaipėdiečių kūryba yra mažiau žinoma Lietuvoje.

Apie muziką ir bibliotekas – Vienoje

Apie muziką ir bibliotekas – Vienoje

Rugpjūčio 2-ąją Austrijos sostinėje, Vienos universiteto patalpose baigėsi penkias dienas trukusi IAML konferencija, į kurią suvažiavo daugybė bibliotekininkų ir muzikologų iš viso pasaulio. Joje dalyvavo ir dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos instituto mokslininkės.

Danutė Petrauskaitė

Kas yra IAML?

Tai Tarptautinė muzikinių bibliotekų asociacija, susikūrusi pokario metais, kurios pirmoji konferencija buvo surengta 1951 m. Paryžiuje. Tuomet buvo itin aktualu sukaupti išblaškytą kultūrinį palikimą ir atkurti sunaikintų bibliotekų veiklą.

Šiandien ši asociacija vienija ne tik muzikines bibliotekas, bet ir archyvus. Jos pagrindiniai tikslai – saugoti muzikinį paveldą bei rūpintis jo sklaida, stengtis, kad muzikinė literatūra bei dokumentai būtų prieinami kuo platesniam skaitytojų ratui, ieškoti efektyvesnių būdų, kaip tvarkyti bibliotekų fondus, dalyvauti įvairiuose projektuose, kelti bibliotekininkų kvalifikaciją, bendradarbiauti su Tarptautine muzikologų draugija ir bendromis jėgomis tyrinėti muzikinę kultūrą.

Didžioji dauguma bibliotekų, priklausančių šiai asociacijai, yra iš Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos, taip pat iš kai kurių Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių. Rytų Europos blokas prisijungė subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Asociacija rengia kasmetes konferencijas, vykstančias vis kitame mieste, keturis kartus per metus leidžia žurnalą „Fontes Artis Musicae“, kuriuo rūpinasi lietuvių kilmės redaktorė dr. Maureen Buja.

IAML – darbščių, smalsių, savo darbą mylinčių ir draugiškų žmonių organizacija. Ją sudaro atskiri padaliniai – muzikinių šaltinių, knygų ir dokumentų, spausdintų iki 1800 m., skyrius (RISM); kompiuterizuotas muzikinės literatūros skyrius, renkantis svarbiausių publikacijų anotacijas ir darantis jų sąvadą (RILM); su muzika susijusios ikonografijos kaupimo bei tyrimo skyrius (RidIM); muzikinės literatūros, spausdintos XVIII–XX a. periodiniuose leidiniuose, indeksavimo skyrius (RIPM).

Tapo mokslo centrais

Vienoje vykusioje konferencijoje dalyvavo itin daug pranešėjų – net apie 100, neatsispyrusių šio miesto, vadinamo Europos muzikos sostine, traukai.

Ypač aktyviai reiškėsi Austrijos bibliotekininkai, pristatę svarbiausius savo šalies muzikinės informacijos centrus – bibliotekas bei archyvus, kuriuose saugoma unikali medžiaga, susijusi su J.Haydno, W.A.Mozarto, L.Beethoveno, G.Mahlerio, J.Strausso, A.Shön-bergo gyvenimu bei kūryba. Itin kruopščiai savo archyvus puoselėja bei juos papildo naujais dokumentais garsioji Vienos muzikų draugija (Musikverein), pradėjusi savo veiklą XIX a. pradžioje, kai miesto muzikinis gyvenimas buvo pasiekęs apogėjų, Vienos simfoninis orkestras, Muzikos įrašų centras, Zalcburgo Mozarteum biblioteka.

Labiausiai į akis krito tai, kad daugelyje Vakarų šalių bibliotekos yra virtusios mokslo centrais, kuriuose darbuojasi ne tik muzikologai, bet tiriamąja veikla užsiima ir bibliotekininkai. Nemažą jų dalį sudaro vyrai, matyt, gaunantys padorų uždarbį, o Lietuvoje dominuoja moteriškas kolektyvas, vos išgalintis sudurti galą su galu.

Kuo gyvena Vokietijos, Italijos, Rusijos, Lenkijos, JAV bibliotekos, buvo galima sužinoti, pasiklausius jų atstovų pranešimų. Lenkams itin svarbus I.J.Paderewskio, anglams – B.Britteno, rusams – S.I.Tanejevo, čekams – B.Martinů kultūrinis paveldas. Jie jį kruopščiai tvarko ir tyrinėja. Vis daugiau dėmesio skiriama egzodo tematikai. Lenkai rūpinasi išeivijos bibliotekomis Prancūzijoje, rusai tik ką pradėjo kataloguoti iš Amerikos į Maskvos M.Glinkos muziejų atkeliavusį Dono kazokų archyvą, šio straipsnio autorė kalbėjo apie lietuvių muzikinių archyvų kelią iš JAV į Lietuvą ir analizavo konkretų Vytauto Strolios kolekcijos pargabenimo į Klaipėdos universitetą atvejį.

Vakarų šalių bibliotekose kruopščiai aprašomi ne tik jų fondai, bet ir kiekvienas saugojamas vienetas, o jų sąvadai patenka į internetinius tinklalapius. Tad būnant Lietuvoje galima sužinoti, kokie dokumentai randasi rankraščių skyriuose bei archyvuose, kas juose yra užfiksuota, ir iš anksto užsisakyti. Tyrėjui tai suteikia galimybę sutaupyti laiko ir nevartyti nereikalingos šūsnies popierių, o šie yra apsaugomi nuo susidėvėjimo.

Ne viena konferencijos sesija buvo skirta knygų, periodinių leidinių, natų bei archyvinių dokumentų skaitmenizavimui. Šiuo metu tai yra viena iš aktualiausių ir populiariausių temų. Naujos kompiuterinės programos leidžia vaizdą derinti su garsu, kūrinio partitūroje padidinti, sumažinti ar pažymėti norimas natas. Tai itin pravartu studijuojant bei atliekant muziką. Šiuolaikinės technologijos sparčiai žengia į komunikacijų sritį, todėl netolimoje ateityje orkestro muzikantai, kaip aiškino vienas prelegentas, jau galės groti iš planšetinių kompiuterių ir pamiršti popierines partitūras.

Po miestą ir jo apylinkes

Konferencijos dalyviai ne tik skaitė ir klausėsi pranešimų. Jie turėjo galimybę susipažinti su miesto kultūriniais objektais.

Pirmiausia juos domino Austrijos nacionalinė biblioteka – didžiausia visoje šalyje tiek savo statiniais, tiek sukauptais fondais. Įsikūrusi imperatoriškuose rūmuose, ji stebina didingumu bei grožiu. Šiandien joje yra apie 7,5 mln. įvairių leidinių bei dokumentų.

Pagrindinis šios bibliotekos tikslas – kaupti ir saugoti Austrijoje publikuojamą literatūrą, įskaitant ir elektroninę žiniasklaidą, taip pat austrų rašytinius darbus, išspausdintus kitose šalyse. Ji disponuoja papirusų, inkunabulų, žemėlapių, muzikos kolekcijomis. Pastarojoje – Austrijoje gyvenusių kompozitorių rankraščiai, spausdinti leidiniai, garso įrašai.

Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, rašanti apie Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) veiklą, šioje bibliotekoje rado daug vertingos medžiagos.

Konferencijos organizatoriai pasistengė svečius nuvežti į J.Haydno miestą – Eisenstadtą, taip pat pavedžioti po Miodlingą ir Badeną, kur gyveno bei kūrė senieji ir naujieji Vienos klasikai – L. van Beethovenas (1770–1827) ir A.Schönbergas (1874–1951). Šie pastatai yra ne tik prižiūrėti, juose įrengtos ir puikios ekspozicijos.

Kodėl gi iš Vienos į provincijos miestelius kėlėsi kompozitoriai? Ogi ieškodami ne tik ramybės, bet ir vietos, kur būtų galima pigiau pragyventi. Atsiriboję nuo didmiesčio šurmulio, abu jie pasinėrė į muzikos garsus – L. van Beethovenas Badene parašė „Missa Solemnis“ ir pradėjo komponuoti Devintąją simfoniją, o po šimtmečio Miodlinge A.Schönbergas sukūrė dvylikatoninę muzikos komponavimo sistemą, pasukusią XX a. Europos muzikos vagą visai kita kryptimi. Šį kompozitorių, kuris bėgdamas nuo nacių surado pastogę JAV ir ten mirė, austrai labai vertina. Jie atsivežė jo palaikus į Vieną ir 1998 m. joje atidarė A.Schönbergo centrą, šiandien disponuojantį beveik visu kompozitoriaus kūrybiniu palikimu.

Ir barokinė, ir šiuolaikinė

Austrai bibliotekininkams bei muzikologams surengė ir kelis koncertus istorinėse Vienos salėse – Muzikų draugijoje ir Šionbruno rūmų teatre, šiandien priklausančiame Vienos universitetui.

Klausytojai dėmesį atkreipė ne tik į salių puošnumą, bet ir į solidžią koncertinę programą. Vietoje saldžių J.Strausso valsų ar W.A.Mozarto serenadų, skambančių ant kiekvieno gatvės kampo, čia buvo galima išgirsti barokinių laikų instrumentus – venecijietišką klavesiną, sopraninę fleitą ir violončelę primenantį baritoną, taip pat pasiklausyti XX a. pradžios Vienos kompozitorių – A.Schönbergo, jo mokinio A.Weberno ir dirigento B.Walterio kūrinių.

Konferencijos metu veikė informacijos centras, platinęs tiek antikvarinius leidinius, tiek naujausias knygas, kompozitorių kūrinius bei CD.

Šventinė atsisveikinimo vakarienė vyko Ferstelio rūmuose, jau XIX a. garsėjusiuose savo kavine „Cafe Central“, kurioje dažnai mėgdavo rinktis menininkai bei politikai. Bibliotekininkai ir muzikologai kelioms valandėlėms taip pat pasijuto Vienos elitu. Jų įspūdžiams ir kalboms nebūta galo. Šiaurės ir Baltijos šalių atstovai net ėmė svarstyti savo regiono IAML įsteigimo klausimą.

Klaipėdietėms D.Petrauskaitei ir R.Stanevičiūtei ši kelionė buvo viena iš Europos socialinio fondo finansuojamo projekto „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, kuriame jos darbuojasi, sudėtinių dalių. Gera pajusti visuotinį muzikos meno ir mokslo pulsą, o grįžus pabandyti naujas idėjas pritaikyti ir savo krašte.

Muzikinė Klaipėdos vasara

Muzikinė Klaipėdos vasara

 

„O ne! Tik ne į koncertą, vasarą klausytis muzikos visiškai nenoriu“, – dažna rudens, žiemos ir pavasario sezonų nuolatinių koncertų klausytojų pozicija.

Laima Sugintienė

Ji nereta tarp muzikų profesionalų. Tad jų vietą vasarą užima poilsiautojai, turistai, dažnai – užsieniečiai. Taigi sezoniškumas būdingas ir publikai. Kaip ir repertuarui. Atlikėjai, koncertų organizatoriai stengiasi vasarą „patiekti“ ką nors gaivesnio, atpalaiduojančio, lengviau „virškinamo“.

Kur nueiti?

Vasarą klasikinės muzikos mėgėjai Klaipėdoje didelio pasirinkimo neturi.

Pasiūla, kaip trečiam Lietuvos miestui, gana kukli: Klaipėdos koncertų salės (KKS) organizuojamas vasaros koncertų ciklas KKS parko estradoje, šiemet „susitraukęs“ iki šešių koncertų ir pasibaigęs kaip niekad anksti – liepos pabaigoje. Galgi, sakau, tai pagaliau yra miesto kultūrinių renginių koordinavimas, nes iškart startavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) jau 16-ąjį kartą surengtas tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Vos viena kita pozicija vadinamajai rimtajai muzikai skirta Jūros šventės programoje. Džiugu bent tai, kad ta kita muzika, su retomis išimtimis, buvo gero skonio: „Studija“ Mantas su grupe „Queen Show“ ir kt., graži mintis „sukurta Klaipėdoje“.

Parkelyje, po medžiais

Pirmasis iš minėtų renginių startavo KKS vasaros koncertų ciklas. Penktus metus rengiamas, jis dar tebeieško savo veido.

Pakeitęs ne tik pavadinimą – prieš porą metų vadinęsis „Nuo Joninių iki Žolinės“, vykęs šeštadieniais, varpais ir dūdomis Laikrodžių muziejaus kiemelyje prasidėdavęs, po aštuonias programas siūlęs jaukus kamerinis festivaliukas, rengtas tik KKS kolektyvų jėgomis (pirmaisiais metais – tik Brass kvinteto), tapo tiesiog ciklu, vyksta ne tik šeštadieniais (patogu gi buvo bendrauti: o kitą šeštadienį ar ateisi?..) ir siūlo įvairesnių žanrų programas. Buvęs nemokamas tapo mokamu. Nepastebėjau, kad tai būtų atsiliepę klausytojų skaičiui. Jis, beje, vis dar kuklokas. O kaip būtų smagu regėti ne tik ant suoliukų, bet ir ant pievelės po visą parką išsibarsčiusius klausytojus!..

Aha! Įgarsinimas. Mano galva, tai didelė problema. Jau pirmajame ciklo koncerte „Perkusijos ir styginių pokalbiai“ (dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), Pavelas Giunteris (perkusija), dirigavo Robertas Šervenikas) jis netenkino: orkestras skambėjo šaižiai, bene pirmą kartą nepatiko net Mindaugas Bačkus. Ir programa keistoka, „sumestinė“. Kaip muzikologui tikrai buvo smalsu išgirsti operų maestro styginių kvarteto transkripciją (labiau tam tiktų kokia nors akademinė erdvė) ir taip kiek dirbtinokai paminėti Giuseppe’ės Verdi jubiliejų. Betgi tai ciklo pradžios koncertas. Po Dago Wireno, Emmanuel Sejourne’s reikalus pataisė Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera. Puikiam profesionalui, labai artistiškam ir sceniškam P.Giunteriui dedikuota kompozicija bei jos atlikimas nuplovė nusivylimo kartėlį.

Po savaitės į parkelį užsuko „Vasaros džiazo karavanas“, kuriuo „važiavo“ nuolatinis ciklo dalyvis Klaipėdos brass kvintetas bei džiazo trio: Saulius Astrauskas (mušamieji), Arnoldas Gurinavičius (klavišiniai) ir Vytis Nivinskas (kontrabosas). Patraukli programa, pradedant Dizzy Gillespie, Duke’u Ellingtonu ir baigiant Jievaro Jasinskio aranžuotėmis, taip pat nukentėjo dėl įgarsinimo: dvi sudedamosios dalys – kvintetas ir trio – rungėsi tarsi skirtingose svorio kategorijose. Tačiau buvo smagu išgirsti KKS veteranus improvizuojant.

Metas būtų rasti

Dar viena jungtinė programa „O, brangioji…“. Ją atliko Sandra Janušaitė (sopranas), Rūta Mikelaitytė-Kašubienė (fortepijonas) ir Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė (I smuikas), Dalia Terminaitė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė). Dėl subjurusio oro koncertas vyko salės fojė. Dėl to jis nemažai prarado: šiai kamerinei erdvei puikios operinės dainininkės buvo aiškiai „per daug“, jos galingas sopranas veristinių operų arijų kulminacijose liejosi per kraštus. Matyt, prisitaikydami prie erdvės specifikos, atlikėjai keitė programą, kitu atveju solistės dainavimas iš natų būtų sunkiai pateisinamas… Tačiau ir skelbtoji jokios vienijančios minties neturėjo: tiesiog graži ir populiari klasikinė muzika.

Netikėtai anksti ciklas baigėsi „Skandinavišku skambesiu“. Su alternatyvaus džiazo grupe „Offpiste Gurus“ (Trinelise Væring (vokalas), Fredrikas Lundinas (saksofonai), Thomas Vangas (bosinė gitara), Jeppe Gramas (būgnai) iš Danijos vėl muzikavo KKO. Džiaugiausi galėdama nuo Jūros šventės šurmulio pasislėpti ramioje geros muzikos oazėje. Skambėjo pačių danų kompozicijos, kurių „vinis“ buvo vokalistė. Viskas skoninga, saikinga, po kokių penkių gana depresuotų kompozicijų – nuobodoka… Žavus bosas, inteligentiški mušamieji…

Reziumė: šiemet viename vasaros ciklo koncerte stengtasi pasiūlyti įvairesnių atlikėjų. Galbūt tai ir pritraukė daugiau publikos. Tačiau programos neturėjo bendro vardiklio, jos atsitiktinės.

KKS parko estrada miesto kultūrai istoriškai svarbi vieta. Mano galva, ji per menkai panaudojama, per mažai reklamuojama. Juk čia dar XIX a. vykdavo miesto šventės, vasaros koncertai, net Jūros šventė baigdavosi čia miesto visuomenės baliumi. Galgi, sakau, kitą vasarą?..

Ir Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos šventė vis dar neįgauna savo išskirtinio muzikinio veido. Be tradicinio kariliono koncerto, himno giedojimo, kas metai siūlomas vis kitas scenarijus, eksperimentuojama, ieškoma. Metas būtų rasti. Kaip ir Žolinės šventei linkėčiau rasti savo nišą.

Popkaraliui atminti

Operos ir simfoninės muzikos mėgėjams Klaipėdoje vasarą tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti rugpjūčio, kai tradiciškai (yra buvę išimčių) vyksta tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Juk taip pavadinto festivalio programoje tiesiog privalo būti šių žanrų muzikos! Juolab kad sezono metu tenka laikytis gana griežtos dietos.

Pasiilgusiems simfoninės muzikos teko nerti į Jūros šventės šurmulį Teatro aikštėje: antri metai simfoninės muzikos programos įtraukiamos į didžiausios miesto šventės renginių sąrašą. Tai džiugina. Šiemet KVMT pasiūlė klaipėdiečio Rimanto Giedraičio Simfoninę siuitą orkestrui ir chorui M.Jacksono dainų motyvais „Sudie, Maiklai“ („Farewell to Michael“), skirtą popkaraliui atminti.

Publika… Didžioji jos dalis, „užkibusi“ ant M.Jacksono pavardės, akivaizdžiai ne ten pataikė. Ji nesugebėjo įvertinti išskirtinio klaipėdietiško „produkto“ (sukurta Klaipėdoje!) kokybės ir lygio, klausė neatidžiai, šurmuliavo. Tai liūdina. Tad deramo dėmesio puikiomis aranžuotėmis, šauniais maršais išgarsėjęs R.Giedraitis nesulaukė. Apmaudu. Nes šįkart autorius nustebino solidžia kompozicija: kaip visada puiki instrumentuotė, įtikinama muzikinė dramaturgija, įspūdinga medžiagos simfoninė plėtotė. Į priekaištą, kad bendra kūrinio nuotaika vienodoka, liūdnoka, stokojama kontrastų, atšaunu – o pavadinimą ar skaitėte? Vis dėlto stipresnio, gospelinio choro ir man norėtųsi… O dėl nuotaikos, tai gal čia tokia tradicija formuojasi – juk pernai per Jūros šventę Teatro aikštėje klausėmės Stabat Mater…

Pritaikyta vasarotojams

Suveikė! Žolininkės Adelės meilės eliksyras suveikė! Visą G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ spektaklį neatplėšiau akių nuo Aurelijaus Liškausko. Nors mintis įvesti pašalinį, tarsi iš šalies viską stebintį personažą, jokia naujiena, tačiau kaip talentingai artistas įkūnijo (būtent!) bežodį veikėją! Reikėjo tai matyti.

Būtent – matyti. Šio pastatymo koncepcija labai „žiūroviška“, turi nuolat sau priminti – dar skamba ir muzika! Tačiau jokių pastangų nereikia, jei scenoje Rita Petrauskaitė (Adina): tuomet lieka patenkinti visi „skonio receptoriai“– ir vizualiniai, ir audio-. Nors jos balso tembras ir ne operinis, jau kuris laikas džiugina šios solistės nuolatinė pažanga, užtikrintas stabilumas scenoje, o šįkart – ideali „sportinė“ forma: atlikdama techniškai sudėtingą partiją, solistė stebino vaidmens dinamika, artėjant operos finalui vis gražiau besiskleidžiančiu balsu, energijos antplūdžiu, atlikėjiška laisve. O jos partneris Tomas Pavilionis (Nemorinas) išsikvėpė dar tolokai iki finišo, jėgų pristigo net ir „Eliksyro“ perlui „Una furtiva lagrima“. Daug gražių dalykų (veikalas pastatytas originalo kalba, pagaliau gera scenos ir orkestro „duobės“ pusiausvyra, apskritai – originalus, labai klaipėdietiškas, festivalinis „formatas“) ne visiškai išsklaidė kankinusias abejones, kodėl, kai šį spektaklį jau penketą metų turi LNOBT, kuriame vos prieš pusmetį dalyvavo pats E.Montvydas, kodėl būtent jo prireikė ir mums?

Ir nors tai ne atviroje erdvėje vykęs renginys, jo scenografinis sprendimas tarsi perkėlė mus į lauko kavinę, prie marių… Įdomu, kaip tai atrodys žiemą? Liko vienkartinio naudojimo jausmas… Tikros, „švarios“ operos, matyt, teks laukti iki kito festivalio, nes šaunus (nekalbu apie įgarsinimą, apšvietimą, bent jau minimalią scenografiją), deja, nuo oro sąlygų labai priklausantis sumanymas OPEROS NAKTIS šiemet, kaip ir anksčiau, šioje pozicijoje rodė ne premjerą…

Naujas traukos centras

Liepą Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje įvyko labai laukta vargonų inauguracija.

Lig šiol vargoninės muzikos koncertų galimybės Klaipėdoje buvo labai menkos, tradicija beveik nunykusi. Tad tikėkimės, kad minias žmonių sutraukę vargonų muzikos koncertai „Vargonų laivė“ taps tradiciniai. O tai, kad broliai pranciškonai šv. Mišių metu įsileido ir naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius (Algirdo Martinaičio „Šv. Pranciškaus malda“, Vytauto Paukštelio „Išlikimas“), – ypač sveikintina.

Gatvinio lygio muzika

Vasarą alkio kirminą malšino ir gatvės muzikantai.

Laikyčiau tai nauju reiškiniu – Jūros šventėje grojančiųjų visus tris vakarus buvo nemažai, publika ne šiaip prošal praeidama stabtelėdavo, kai kurie gana įdėmiai klausė. Beje, buvo ką. Puikus, kruopščiai surepetuotas violončelių duetas, net du smuikininkų ansambliai, šauni akordeonininkė, mergaitė su kanklėmis, atlikusi autentišką muziką. Ir repertuaras ne „gatvinis“.

To nepasakytum apie (lauko) kavinių muziką – ją, su retomis išimtimis, laikyčiau didele gimtojo miesto bėda ir gėda. Tikrai nesitikiu, kad kaip kokioje Hurgadoje ne itin „žvaigždėtame“ viešbutyje pusryčių metu skambėtų Haydnas, Mozartas, tiesa, adaptuotas kurortiniam „vartojimui“. Tačiau jei net maitinimo įstaigų asas A.Užkalnis, savo žąsimis vertindamas jų darbą, nė puse lūpų neužsimena apie ten skambančią muziką (triukšmą, teršalą?), rodo bendrą mūsų muzikinio išprusimo lygį. Kažkodėl laikoma norma su įmantrių pavadinimų patiekalais „patiekti“ žemiausio, gatvinio (teneįsižeidžia šaunieji gatvės muzikantai) lygio, dažnai rusišką „popsą“… Bet tai jau ne šio rašinio tema.

Reklama, leidiniai

KVMT leidiniai – afišos, bukletai, programėlės – skoningo dizaino ir spalvų, patogaus formato, be lietuvių, net dviem užsienio kalbomis – anglų ir vokiečių. Pagirtina. Tačiau akį rėžia šiurkščios klaidos. Vokiškas tekstas be umliautų, daiktavardžiai – mažosiomis raidėmis. Nekalbant apie žanrų – koncerto, mišių – rašymą su kabutėmis, medinių pučiamųjų kvintetas vadinamas Brass kvintetu ar nenurodyta… dirigento pavardė. O „Meilės eliksyro“ programėlės tekstai prašyte prašosi redaktoriaus žvilgsnio…

Puiki ir profesionali, informatyvi ir skoninga KKS vasaros ciklo reklama.

O Valstybės dienos renginiams reklamuoti buvo pasirinkti kičinio dizaino, tarsi iš metalo supirktuvės atvilkti stulpai…

Tebesisupa skoningi laiveliai, skelbę apie „Vargonų laivę“, o vėliau – „Plartformos“ festivalio programą.

Dėl visko kaltas… oras

Jis paprastai būna per geras arba per blogas: „Kas gi tokį gražų vakarą eis klausytis koncerto, kai galima eiti saulės palydėti“, – variantas, jei publika nesusirinko geru oru.

„Kas gi eis į koncertą toookiu oru“, – jei blogas… Tiems, kam geros, gyvai atliekamos muzikos klausymo poreikis jau yra tapęs vos ne priklausomybės forma, nėra prasto oro.

Kultūros istorijos puslapiai: dailė senojoje Klaipėdoje

Kultūros istorijos puslapiai: dailė senojoje Klaipėdoje

 

Šįkart prisėskime prie senosios Klaipėdos meno židinio. Įdomu, kam dailininkai atvėrė savo sielą, kokie motyvai juos jaudino, kaip pasireiškė jų dieviškoji prigimtis ir kas iš jų dvasios gelmių išsiliejo meniškuose kūriniuose. Deja, klausimų daugiau nei galime atsakyti. Medžiagos išlikę mažai.

Jovita Saulėnienė

Pilies ikonografija

Kokie paveikslai puošė Klaipėdos pilies menes, neatsakysime. Galėjo čia kabėti Livonijos ordino magistro Anno von Sangershauseno, Vokiečių ordino vietininko Eberhardo von Seynės, Klaipėdos komtūrų, vėliau Didžiojo ordino magistrų Heinricho von Richtenbergo, Hanso von Tiefeno ir kitų portretai. XVII a. pilies puošmena buvo kunigaikščių menė su įspūdingu židiniu, virš kurio krito į akis tinke išlipdytas kurfiursto herbas. Tikriausiai būta čia ir paveikslų.

Nedaug ir piešinių su pilies vaizdu. Pirmą kartą ji buvo pavaizduota miesto valdžios vietininko Georgo Klingenbeko, laikančio vėliavą su herbu, kuriame įrašyti 1535 metai, portrete. Raižinys kabojo senojoje, vėliau naujojoje Šv. Jono bažnyčioje. Per 1854 m. gaisrą jis sudegė. Išliko Rozmėslerio 1835 m. to portreto kopija. Anot meno istoriko Jono Tatoriaus, nežinomas dailininkas jame stengėsi perteikti apytikrį XVI a. pr. pilies ir miesto vaizdą. Archeologo Vlado Žulkaus pastebėjimu, piešinys nupieštas XVII a. antrojoje pusėje, neatmetant galimybės, jog „pilis šiame paveiksle pavaizduota remiantis mums nežinomu senu autentišku piešiniu“.

Išliko miesto ir pilies vaizdų Prūsijos žemėlapiuose bei senosiose knygose. 1576 m. kartografas Kasparas Henenbergeris Prūsijos žemėlapyje pavaizdavo Klaipėdos miestą ir pilį, kuriuos juosė Senoji ir Naujoji Danė. Istoriko Christopo Hartknocho knygoje graviūra „Memelis XVII a.“ – netiksli. Populiarus 1670 m. pilies ir miesto vaizdas Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio Klaipėdos apskrities plane. Samuelis Suchodolecas 1701 m. žemėlapyje „Prūsijos karalystės suskirstymas, kaip ji padalyta į tris apskritis ir kai kuriuos valsčius“ taip pat nupiešė Klaipėdos pilį. J.Tatoris surado nežinomo dailininko raižinį „Pilies kiemas. XIX a. pr.“. Tai beveik visi senosios pilies piešiniai, iš kurių stengiamės įsivaizduoti, kaip ji atrodė.

Miesto paveikslas

Įvairaus žanro dailės darbuose itin populiarus buvo Klaipėdos motyvas. Jo atsiradimą galėjo paskatinti ir Nidos dailininkų kolonijos menininkai, kurių paveikslų pagrindinė tematika buvo pamario peizažas, žvejų laivai, etnografinis tipažas.

Dailininkai ir Klaipėdoje rado tapybiškų juos užbūrusių miesto kampelių, tipiškų miestiečių buities scenų, įdomių architektūrinių statinių, jų įkvėpimą žadino jūrų miesto peizažas. Mėgta įamžinti senojo jūrų ir prekybos miesto siluetą žiūrint iš Smiltynės. Klaipėdos motyvo paveikslai – savotiškas nugrimzdusio miesto meninis metraštis, išsaugojęs nemaža senojo miesto vaizdų.

Klaipėdą piešusių dailininkų būrys nemažas. Čia prisiminsime tik du palikusius ryškų pėdsaką miesto meno istorijoje autorius – klaipėdietį Gustawą Waldhauerį ir iš Šverino kilusį Carlą Gustawą Boese.

Meno metraštininkas

G.Waldhaueris buvo Aukštesniosios miestiečių mokyklos, vėliau gimnazijos piešimo mokytojas. 1850 m. jis išleido linijinės perspektyvos vadovėlį, 1852 m. detaliai aprašė miestą iki 1854 m. gaisro.

1862 m. G.Waldhaueris parengė XIX a. Klaipėdos litografijų albumą, kuriame sudėti rotušės, teatro, teismo, Navigacijos mokyklos, Senojo pašto, bažnyčių ir kitų pastatų raižiniai. Tų litografijų originalai dingę, išlikusios kopijos.

Dailininkas piešė ir augalus iš natūros. Anot H.Šojaus, jo atvaizduoti augalai „dvelkia gyvybe; vos keliais štrichais sugebėta perteikti jų savitumą“.

Pagal G.Waldhauerio projektą 1863 m. pastatyta Klaipėdos anglikonų bažnyčia. G.Waldhaueris mirė 1883 m.

Garsėjo kaip laivų tapytojas

G.Boese (1878–1943) garsėjo kaip talentingas laivų tapytojas, kurio paveikslai kabojo daugelyje senosios Hanzos miestų.

Be to, jis buvo vienas iš nedaugelio dailininkų, kuris pavaizdavo įvairias sporto šakas ir sportininkus. G.Boese kūrybiniam palikimui priklauso ir Vokietijos prezidento Paulo Hindenburgo (1847–1934) portretas.

Į Klaipėdą ir šį kraštą jis atvyko kaip kareivis 1914 m. ir nuo 1919 m. kasmet čia lankydavosi. Klaipėdoje G.Boese apsigyvendavo kunigo namuose Turgaus gatvėje. Ten jam sudarydavo palankias sąlygas kūrybai.

Klaipėdą vaizduojančios G.Boese kūriniai – dvejopi. Vieni jų – panoraminiai Klaipėdos paveikslai, kur iškyla valčių prieplaukos, jose glūdintys pilki akmenys, mariose plaukiantys garlaiviai, už jų – siaura juosta uosto įrenginių, medžių viršūnės, miesto stogai, bažnyčių bokštai, fabrikų kaminai… Antrojoje paveikslų grupėje dominuoja etnografinis pradas. Dailininkas tapė miesto namus su sodeliais, dirbančius miesto amatininkus ir darbininkus, prie Wilhelmo I paminklo susirinkusius šio krašto būdingais rūbais apsirengusius gyventojus ir kita.

G.Boese miestiečiai mėgo. Net anekdotai apie jį sklandė. Neužmiršo klaipėdiečių ir jis. Pasakojama, jog savo lankytojams Berlyne G.Boese rodė kartono lakštą su užrašytu vieno Klaipėdos verslininko pasakymu: „Mane sveikinate ir sakote, jog aš geras žmogus ir jums patinku, bet nieko iš manęs neperkate“.

Karališkoji ikonografija

Senosios Klaipėdos dailė neįsivaizduojama be miesto karališkojo puslapio, kuriame iškyla Prūsijos, Rusijos valdovų, žymių karvedžių ir kitų istorinių asmenybių portretai. O jei paseksime paskui Prūsijos karališkąją porą į Tilžę, kur buvo sprendžiamas Prūsijos likimas, istoriniuose paveiksluose išvysime Tilžės sutarties dalyvius Napoleoną, Aleksandrą I, Friedrichą Wilhelmą III, karalienę Luizę.

Bene geriausiai Prūsijos karališkosios poros gyvenimo scenos Klaipėdoje atkurtos istoriniuose paveiksluose: J.E.Daehlingo (1773–1850) „Karalienės Luizės kaizerio Aleksandro I sutikimas 1802 m.“ ir „Aleksandro I sutikimas Memelio prieigose 1802 m.“, Johanno Wilhelmo Heydecko (1835–1910) „Karalienės Luizės kelionė per kuršių neriją į Memelį“, F.H.Doernio, „Karalienės Luizės išvykimas į Karaliaučių 1808 m. rugsėjo 25 d.“, taip pat portretuose: Gustawo Kiugelgeno (1772–1820) „Karalienė Luizė“, „Princas Albertas ir jo sesuo princesė Luizė“, Carlo Begaso (1794–1854) „Friedrichas Wilhelmas III“.

Karališkoji ikonografija paskatino klaipėdiečius susidomėti istoriniais paveikslais, kurie kabojo Biržoje, pašte, Luizės gimnazijoje ir kitur. Pirkliai dovanojo istorinius paveikslus planuojamai meno galerijai rotušėje. Našlė Consentius atidavė Kiugelgeno karalienės Luizės ir karaliaus Friedricho Wilhelmo III portretus, pirklys H.Gerlachas – Seemano Wilhelmo I portretą ir t.t. Kai karalius F.Wilhelmas III įteikė miestui Carlo Josepho Begaso (1794–1854) tapytą savo portretą, jis iškilmingai buvo demonstruojamas ir dalijami pinigai vargšams, o neturtingiems vaikams – drabužiai.

1862 m. Klaipėdoje buvo įkurta Meno draugija, subūrusi beveik 300 narių. Prasidėjo naujas etapas miesto dailėje.

Senojoje Klaipėdoje gimė dailininkai profesionalai Bertha Schräder (1845–1920), Eduardas Kado (1875–1946), Johnas Gleichas (1879–?), Karlas Eulensteinas (1892–1981), Archibaldas Bajoratas (g. 1923). Tai tema, kurią reikėtų nagrinėti atskirai.

Paveikslo komentaras

Toks G.Boese kūrinio „Žvilgsnis į Šv.Jono bažnyčią“ prierašas išspausdintas „Memeler Dampfboot“ (1952):

„Maža dalelė Klaipėdos garsiojo dailininko Gustavo Boese piešinyje: Jono bažnyčios bokštas virš Turgaus gatvės medžių, prie Dangės krantinės prisišvartavęs dvistiebis laivas ir irklinė valtelė, o priekyje malkų platformos kraštas. Tai viskas. Šiame piešinyje – visas miesto žavesys: apie dievobaimingumą ir gerovę byloja grakštus bažnyčios bokštas, apie prekybos dvasią ir kosmopolitizmą – burinis laivas, apie romantiškų miesto kampelių grožį – kunigo namo frontonas, apie amatininkų ir miesto darbininkų kruopštumą – krantinėje plušantys trys vyrai, apie visur esantį vandenį – mažytė Dangės atkarpa. Linkim šiam žaviam piešinėliui ramaus ir mąslaus žiūrovo žvilgsnio. Bet užtenka vieno žvilgsnio, kad įsitikintum: tai yra Memelis!“

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 8 (218)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Subūrė emalio laboratorija

Kintuose rugpjūčio 3–14 dienomis vyko tradicinis emalio meno simpoziumas-laboratorija „Pamario ženklai“, pasibaigęs naujų emalio meno kūrinių parodos „Laiškai Vydūnui“ pristatymu.

Simpoziume šiemet dalyvavo menininkai iš Lietuvos Sigutė Ach, Neringa Poškutė, Aušra Mačiulaitienė, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Dovydas Abramavičius, Lauryna Kiškytė, Zoja Ramanauskienė ir Josebas Zangaladzė iš Gruzijos.

Menininkų stovykla tradiciškai surengta ją organizuojančiame Kintų Vydūno kultūros centre Šilutės rajone, istorinėje vietoje, kur gyveno ir mokytojavo žymus Lietuvos kultūros veikėjas, rašytojas ir filosofas Vydūnas.

Šiemetė meno laboratorija „Pamario ženklai“ – jau 11-oji emalio meno specialistų kūrybinė stovykla Kintuose. Pagrindinė jos idėja – suburti menininkus, metalo emalio specialistus bendrai kūrybinei temai. Laboratorijos metu siekiama studijuoti ir populiarinti metalo emalio technikos galimybes ir įvairovę, viešai pristatyti kūrybos procesą bei sudaryti sąlygas skirtingų kartų menininkams kūrybiškai bendrauti.

Meno laboratorijos pavadinimas – „Pamario ženklai“ – tai pamario krašto legendų, istorijos, gamtos, tradicijas atspindinčių ženklų ar simbolių ieškojimas ir jų perteikimas emalio meno kūriniuose. Kasmet laboratorijos tema dedikuojama vis kitam pamario krašto istoriniam įvykiui ar gamtos reiškiniui.

„Šiemetės stovyklos temą – „Laiškai Vydūnui“ skyrėme Vydūno 145-osioms gimimo metinėms, – pasakojo Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė. – Vydūnas paliko didelį kūrybos palikimą, linkėdamas pasveikimo visomis prasmėmis: ir asmeniškai žmogui, ir lietuvių tautai, ir visai žmonijai. Sumanėme kūrybinėmis interpretacijomis „pasikalbėti“ su Vydūnu: ką šiandien norėtume jam pasakyti, o gal paklausti ar pasidalyti mintimis apie Didžiojo Slėpinio, Amžinosios Būties ir žmogaus gyvenimo santykį.“

Stovyklos metu menininkai naudojosi Vydūno muziejuje esančiais eksponatais ir biblioteka, kita etnografine informacija. Vyko susitikimai su Vydūno draugijos nariais, pokalbiai apie Vydūno kūrybą, Šakių rajono Paluobių kaimo teatras rodė Vydūno komediją „Piktoji gudrybė“ (režisierius Mindaugas Krikščiūnas).

Dalyviai gyveno ir kūrė Kintų Vydūno kultūros centro ūkiniame pastate įrengtose emalio meno dirbtuvėse.

Kiekvienas autorius po vieną kūrinį tradiciškai paliko emalio meno kolekcijai „Pamario ženklai“, kurioje kaupiami kasmet per simpoziumus projekto dalyvių skirtingomis temomis sukurti darbai. Šios kolekcijos parodos jau pabuvojo ne tik daug kur Lietuvoje, bet ir Ispanijoje.

Į Šiaurės meno trienalę

Rugpjūčio 31-ąją Eskilstunos meno muziejuje Švedijoje prasidėsiančioje II Šiaurės meno trienalėje „Nordic Art Station“ lietuviai pristatys estetikos ir informacinių technologijų junginį, kurio idėjos buvo generuotos Klaipėdoje ir Vilniuje.

Tai parodų kuratorių menotyrininkų klaipėdiečio Igno Kazakevičiaus ir vilniečio Vido Poškaus sumanytas informacinis meno terminalas, žaismingai apžvelgiantis Lietuvos šiuolaikinį meną ir 16 jo stereotipų – fenomenų bei menininkų.

Į Švediją iš Lietuvos gabenamas eksponatas – informacinis terminalas – yra visiškai toks pat, kokie pasitinka lankytojus bankuose ir siūlo paspaudimu pasirinkti reikalingą paslaugą. „Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas – jis kviečia pasiskaityti apie stereotipus bei šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti jų kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos bei įvaizdžio. Anot kuratorių, vaizdžiai tariant, jis yra robotas-kiborgas, „estetinis terminatorius“, skatinantis interaktyviai pažinti meno istoriją.

Sulaukę trienalės organizatorių prašymo rekomenduoti renginiui kelis Lietuvos atstovus, kuratoriai pasiūlė visą „parodą parodoje“: jų sumanytas „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų gretas ir, anot I.Kazakevičiaus, yra tarsi netradiciniu būdu surašyta recenzija – kondensuotas kūrybos apibendrinimas, skirtas bet kokio kultūrinio bei meninio pasirengimo lankytojui.

Tandemo sprendimą įkvėpė trienalės tema – „Linksmoji melancholija“. V.Poškaus pastebėjimu, melancholija užkoduota lietuvių mentalitete, kuris šiuo požiūriu nesiskiria nuo skandinaviško-baltiško arealo kaimynų.

Tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ savo kūryba bei asmenybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Neverdauskienė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis bei Marius Zavadskis.

Šis menininkų sąrašas nėra baigtinis. Kuratoriai ketina tęsti projektą, rengti naujas „Meno terminalo“ programas, įvairiais aspektais analizuojančias Lietuvos menininkų kūrybą, ir pristatyti projektą bei temines parodas kitose meno erdvėse.

Paroda Eskilstunos meno muziejuje vyks iki lapkričio 10-osios. Tai – jau antroji šio muziejaus rengiama trienalė, šiemet aprėpianti Skandinavijos šalių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno aktualijas. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras su Eskilstunos meno muziejumi bendradarbiauja nuo 2009-ųjų. Projektą „Meno terminalas“ finansuoja Lietuvos kultūros rėmimo fondas.

Instaliacija – Kaliningrade

Klaipėdietis menininkas, dizaineris, ilgametis Jūros šventės dailininkas Anatolijus Klemencovas rugpjūčio 19–24 dienomis buvo išvykęs į Kaliningradą (Rusija), kur rugpjūčio 23-iąją pristatė savo instaliaciją.

Jo sukurta viešojo meno (angl. public art) erdvinė instaliacija „Amžinosios tiesos“ originaliai nagrinėja aktualią tematiką: socialinių tinklų reikšmę, galimybę viešai pasisakyti ir tikimybę būti išgirstam.

Maždaug 200 kv. m ploto atviroje aikštelėje ties Frydrichsburgo vartais, istorine Kaliningrado įžymybe, kur šiuo metu veikia Pasaulinio vandenyno muziejus, išdygo 50 erdvinių objektų – ant metalinių stovų įtaisytų ruporų. Iš skardos pagaminti žmogaus ūgio bei kiek aukštesni, maždaug 2,8 m, interaktyvūs objektai, kviečiantys garsiai pranešti pasauliui savo tiesą, primena iš senųjų šventraščių išplėštus ir susuktus puslapius, akcentuodami šios dienos realijų ir amžinųjų tiesų sąsajas.

Siekiant panašumo su senaisiais šventraščiais, ruporams pagaminti pasirinkta skarda buvo apipavidalinta pasitelkus autorinę spaudos technologiją.

Anot A.Klemencovo, kiekvienas žmogus, ištikimas konkrečiai idėjai ar pagautas minties, gali prieiti prie ruporo ir ją išrėkti, išliedamas pasipiktinimą, pagiežą, džiaugsmą ar nuostabą. Visi „Amžinųjų tiesų“ garsiakalbiai atsukti į aikštelės vidurį, kuriame padėtas kubas: aštresnių pojūčių mėgėjai gali prisėsti ant jo ir pasiklausyti skambančių tiesų. Beje, kai kurie ruporai turi akustinį užtaisą – iš jų sklinda menininko parinktas garso takelis.

Instaliacijos kūrėjo teigimu, jo sumanyme esama ir ironijos, mat šių dienų visuomenėje, nepaisant glaudžius ryšius imituojančių virtualiųjų socialinių tinklų, įprasta negirdėti vienam kito, nesirūpinti dėl artimo jausmų bei nuomonės. Todėl jo kūrinys suteikia šansą būti išgirstiems arba bent jau primena apie šią būtinybę.

Renginys, organizuotas Kaliningrade veikiančio Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriaus ir Pasaulinio vandenyno muziejaus, yra tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį: savitarpio pažinimo skatinimas tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų per šiuolaikinės kultūros ir meno mainus“ dalis. Klaipėdiečio sukurta viešojo meno instaliacija Kaliningrade bus eksponuojama iki rugsėjo 5-osios.

Kitas A.Klemencovo erdvinis objektas rugsėjo pabaigoje bus pristatytas projekte „Pažink svetimšalį“ dalyvaujančiame trečiajame mieste Gdanske (Lenkija).

„Durų“ inf.

Muzikinis rugpjūtis pajūryje

XVI „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – meilės keliu

 

Teatralizuotu koncertu „Sapnai apie Brodvėjų” praėjusį sekmadienį pasibaigė visą mėnesį trukęs XVI tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – kaip visada dinamiškas ir demokratiškas, veržlus ir jaunatviškas, savo žaismingą nusiteikimą ir atvirumą miestui pačioje pradžioje pademonstravęs originaliu šou Muzikinio teatro languose.

Danguolė Vilidaitė

Meilės paieškoms arba, anot Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio, „meilės lobio paieškoms“ skirtą šių metų festivalio programą sudarė net 14 įvairių žanrų renginių, tradiciškai parodytų skirtingose pamario krašto vietose. Palanga, Nida, Juodkrantė, Pagėgiai, Kretinga ir, žinoma, Klaipėda (koncertų geografija ta pati) – galima konstatuoti, kad ir šiemet festivalyje buvo užsimota plačiai, daug ir gana sėkmingai. Sėkmingai praėjo operos „Meilės eliksyras“ premjera, sėkmingai kaip kompozitorius Klaipėdoje pristatytas Rimantas Giedraitis, koncertuoti pakviesti įdomūs užsienio atlikėjai.

Aistringasis flamenkas

Daug gitaros muzikos gerbėjų pritraukė susitikimas su Graikijos atstovu Christosu Tzifakiu koncerte „Viduržemio stygų istorijos“, įvykusiu nedidukėje Prano Domšaičio galerijos salėje. Marinistinė tapyba skambančiai muzikai kūrė neįprastą pritarimą, galėjai tarsi atsekti tiesioginį ryšį tarp atlikėjo ir fone vaizduojamos ramiai banguojančios arba įniršusios jūros, skęstančių laivų. Juk, kaip sakoma, jūra ir filosofija yra graiko sielai artimiausios stichijos, o čia dar ir meilės aistra (flamenko pavidalu)…

Kompozicijos gana ilgos ir sudėtingos. Jose laisvai derinami džiazo improvizacija, graikiškos muzikos elementai su vyraujančia flamenko grojimo maniera – netikėta tonacijų kaita, neilgi, greiti melodiniai pasažai griežtai pertraukiami akordų smūgiais. Mūsų vakarietiškam mentalitetui sunku suprasti šio žanro specifiką, lengviau pajusti muzikos kvėpavimą ir jausmingumą, banguojančio ritmo gyvybę.

Iš koncerte atliktų įdomesni atrodė čigoniškas šokis „Por Bulerias“ („Paco de Lucia“ temų improvizacija) ir melodinga, melancholiško charakterio „Elm“ (R.Beirach, aranžuotė Ch.Tzifakio). Bisui atlikta improvizacija A.Vivaldi koncertų ciklo smuikui „Metų laikai“ motyvais buvo trumpa ir ne visai sėkminga, akivaizdu, kad kūrinys jau primirštas, pirštai nebe tokie bėglūs.

Pliusai ir minusai

Tokių netradicinių erdvių panaudojimas – dar viena graži, nors ir ne visada pasitvirtinanti festivalio tradicija.

Operos naktis Laikrodžių muziejaus kiemelyje suteikė G.Verdi „Traviatai“ (dirigentas – Modestas Barkauskas, režisierius – Eligijus Domarkas) tikroviškumo įspūdį. Natūraliai į spektaklio atmosferą, tarsi bandydamos įsijungti į veiksmą, įsikomponavo tarškančios šarkos, aukštu tonu klykiančios žuvėdros, netrukdė ir kiti gamtos garsai. Tikroviškumo įspūdį sustiprino ir balsų įgarsinimas, padėjęs atskleisti subtilesnes intonacijas, išgyvenimus. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai tą vakarą atrodė labiau į vaidmenis įsijautę, natūralesni – iki skausmo trapi Violeta (Rita Petrauskaitė), jausmingas ir impulsyvus Alfredas (Tomas Pavilionis, šio dainininko sukurti vaidmenys Klaipėdos muzikiniame teatre kiekvienais metais tampa vis įdomesni ir įtikinamesni), ramus, pamokantis Žoržas Žermonas (Mindaugas Rojus) – romantiška meilės drama atskleista nuosekliai, iki galo.

O minusai? Gal tradiciniai šiai vietai: nelygiavertis įgarsinimas, taupios dekoracijos, orkestro netikslumai.

Užtat kaip niekad neparanki buvo Palangos viešbučio „Vanagupė“ salės erdvė. Prasta akustika, silpnas choro garsas (ne dėl to, kad choras blogai dainuotų), įjungti ventiliatoriai neleido gerai išgirsti ir vertai pasidžiaugti kūriniu. O R.Giedraičio simfonine siuita „Sudie, Maiklai“ (dirigentas – Dainius Pavilionis, chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas), parašyta remiantis M.Jacksono dainų motyvais, tikrai verta dėmesio.

Daugiau žinomas kaip aranžuočių meistras, autorius šįkart įrodė sugebąs ne mažiau meistriškai kurti originalias kompozicijas, meistriškai atskleisti įvairių instrumentų technines bei tembrines galimybes. „Sudie, Maiklai“ – tai gana sudėtinga nuotaikų ir būsenų pynė, įrėminta choru atliekamais dviem prasmingais tekstais: „What about us?“ ir „We are the world“. Ypač sėkmingai, mano nuomone, nuskambėjo dalys, kuriose ilgiau išlaikomas vienas charakteris (nors formos atžvilgiu jos paprastesnės), efektingi orkestro tutti ir varinių fanfarų epizodai, solo fragmentai – čia duota pasireikšti daugeliui.

Baroko dvasingumas…

„Vilties balzamu“ pavadintas religinės muzikos vakaras, skambėjęs Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje, nuteikė kitokiems išgyvenimams.

Atlikti žymių vokiečių baroko kompozitorių kūriniai tarsi kelte kėlė mintis aukštyn, į dangų. Bažnyčios aplinka šį jausmą tik stiprino – graži sakralinė erdvė, nors ir vėl nelabai chorui akustiškai tinkama (dirigentas – V.Konstantinovas). Šis renginys, tiesą sakant, buvo pats nesėkmingiausias iš mano festivalyje girdėtų – daug intonavimo klaidų, abejotina alto arijos interpretacija. Geriausiai čia sklido vargonų garsas (vargonininkas – Balys Vaitkus), šviesus ir aiškus.

Koncerte įsiminė virtuoziška J.S.Bacho Fantazija vargonams C-dur, du išraiškingi H.Schuetzo „Mažieji dvasiniai koncertai“ ir boso arija (Artūras Kozlovskis) „Gratias agimus tibi“ iš J.S.Bacho mišių g-moll.

…Ir komiška opera

Šviesiai ir džiaugsmingai, tarsi vienu atsikvėpimu rugpjūčio pirmosiomis dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre praėjo pirmieji premjeriniai G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ („L’elisir d’amore) spektakliai (tam tikra atgaiva po skaudžių „Adatos“ dūrių).

„Meilės eliksyro“ siužetas naiviai paprastas. Neturtingas vaikinas pamilsta gražią ir aikštingą pasiturinčių tėvų dukrelę, be to, dar ir protingą, apsiskaičiusią. Nemokėdamas savo jausmų išreikšti žodžiais, kaip skęstantysis, jis griebiasi už „paskutinio šiaudo“ – iš apsimetėlio daktaro nusiperka meilės gėrimo – paprasčiausio vyno. Bet stebuklas vis dėlto įvyksta. Jaunuolis prakalba, tampa geidžiamiausiu. Meilė nugali visas kliūtis, tiek vidines, tiek išorines.

Šią operą G.Donizetti parašė 1831-aisiais per rekordiškai trumpą laiką, vos per šešias savaites. Italijoje tuo metu virte virė tikros kūrybinės aistros, savotiškos greičio lenktynės. Tad didesnis dėmesys dažniausiai buvo skiriamas ne siužetui, o galimybėms pademonstruoti savo kompozicinius ir efektingus dainininkų vokalinius sugebėjimus. (Sakoma, kad savo kūrybinio pakilimo viršūnėje kompozitorius rašė taip pat lengvai kaip ir Rossini, gal net ir greičiau).

„Meilės eliksyras“ sukurtas komiškos italų operos buffa tvarka, laikantis šio žanro tradicijų: du veiksmai, meilės trikampis, virtuoziški solo numeriai, greitakalbė, daug linksmų situacijų, netikėtų siužeto posūkių, veiksmas pateikiamas pakankamai dinamiškai. Personažai irgi gana trafaretiški: drovus įsimylėjėlis, kaprizinga gražuolė, pasipūtęs konkurentas, šarlatanas prekybininkas ir pan. Kai kurie charakteriai, labiau nei įprasta šiam operos tipui, išplėtoti, jausmingesni, jiems suteikta romantiškų spalvų.

Gal dėl to lyriško prieskonio ši opera yra viena iš dažniausiai statomų pasaulyje. Panaršiusi internete radau, kad šiuo metu ji įrašyta ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, bet ir Barselonos, Glindeburno, Sankt Peterburgo, Kelno, Melburno teatrų repertuaruose, taip pat skamba Niujorko „Metropolitan“ operos scenoje ir daug kur kitur.

Klaipėdietiški momentai

Kiek pastatymų, tiek, suprantama, ir įvairių sprendimų, labiau tradicinių ar modernių. Klaipėdietiškame variante komiška XVII a. pab. meilės istorija iš Ispanijos kaimelio perkelta į mūsų amžių, mūsų dienas, Klaipėdos miestą. Neturtingas valstietis Nemorinas (T.Pavilionis, Aurimas Raulinavičius) tampa fotoreporteriu, jo mylimoji Adina (R.Petrauskaitė, Inga Šlubovska) ne smuklininko, o kavinės savininkų dukra, Adinai asistuojantis Belkorė (M.Rojus, Tomas Tuskenis) – jūrų seržantu. Efektingai, dviejų blondinių palydoje, pasirodo keliaujantis prekybininkas daktaras Dulkamara (Artūras Kozlovskis) – ką tik iš kruizinio laivo, o jau reklamuoja savo prekes. Skambant uvertiūrai, matome atliekamą rytinę mankštą – jogos pratimus, prausimąsi duše.

Savaime suprantama, kad toks siužeto sudabartinimas ne visada dera su atliekamu tekstu, juk pagrindiniai G.Donizetti operos veikėjai yra paprasti valstiečiai. Juokinga, kai pradžios choras dainuoja apie atokvėpio palaimą dirbusiems kaitrioje saulėje, o scenoje gana energingai sukiojasi miestiečiai (gal ir pavargę nuo deginimosi paplūdimyje?), turistai, įsimylėjėlių porelė, gėlių pardavėja, meškeriojantis žvejys ir pora krantinės tvoros groteles dažančių darbininkų. Dar linksmiau pasidaro, kai vėliau Belkorė Adiną pradeda vadinti savo miela kaimietuke. Šis žodis dabar gali turėti ir užgaulią prasmę.

Bet šie niuansai, teksto ir veiksmo neatitikimas, publikos greičiausiai liko nepastebėti, nes statytojai dainavimui pasirinko italų kalbą. Dėl to juos galima tik pagirti. Nebereikėjo klausantis šiurpti nuo prasto vertimo, išverstų žodžių nederėjimo su melodijos frazėmis, ritminiais ir intonaciniais akcentais. Vokalas šį kartą skambėjo daug gražiau ir dainingiau. Savotiško grakštumo išraiškai, manyčiau, suteikė ir specialiai šiai premjerai iš Milano pakviestas vokalo pedagogas, „La Scalla“ koncertmeisteris Marco Borroni. Kitas pliusas – lietuviški titrai.

Virtuoziškas lengvumas

Ir svarbiausia – režisierei Dainai Adamkevičiūtei pavyko pagauti ir perteikti pagrindinę operos nuotaiką, operai buffa privalomą lengvumą ir gyvumą. Spektaklis trykšte tryško žaisminga energija, ironiškomis užuominomis. Šviesią nuotaiką stiprino pagrindinė balta spalva scenografijoje, pastelinės kostiumų spalvos (dailininkė – Marta Vosyliūtė). Vienas kitas ryškesnis akcentas buvo susijęs su konkrečia svarbia mintimi, noru ją kaip nors iš visumos išskirti: oranžiniai Nemorino dviratukas (toks zuokiškas) ir šalikas, gelsvi palaikymo komandos rūbai.

Šviesią veiksmo nuotaiką stiprino ir virtuoziškas, išraiškingas orkestro grojimas, pasirinktas geras tempas. Atsižvelgdamas į solistų galimybes, dirigentas D.Pavilionis jį keliskart šiek tiek sulėtino, bet tai nė kiek nepakenkė veiksmo dinamikai. Juk lengvai skambančią G.Donizzeti muziką nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, atlikti, tie sudėtingi itališkų operų koloratūriniai pasažai ne vienam „koją yra pakišę“.

Nuostabą kėlė choro (chormeisteris – V.Konstantinovas) aktyvus ir dinamiškas dalyvavimas, jo atskirų narių individualumas, ištobulintos smulkiausios detalės. Daug charakterio niuansų atrasta pagrindinių personažų vaidmenims. Įsimintinos čia atrodė R.Petrauskaitės ir I.Šlubovskajos (Latvijos nacionalinio operos teatro solistė) Adinos interpretacijos: koketiškos, kaprizingos, gyvos, pasižyminčios dar ir nepriekaištinga bel canto dainavimo maniera. Puikiai perteiktas M.Rojaus pasipūtėlis Belkorė – griausmingo balso, karšto temperamento, nuolat meilikaujantis moterims – toks tipiškas italas, mūsų supratimu.

Kompleksuotasis Nemorinas, graudžiai susitapatinęs su savo dviratuku, fotoaparatu (kaip tai išaiškintų S.Freudas?), kiek išraiškingesnis man atrodė įkūnytas T.Pavilionio. Nors žymiosios arijos „Una furtive lagrima“ viršūnė buvo šiek tiek forsuota, iššaukta.

Veiksmas dažniausiai daugiasluoksnis. Ypač gausiai įvykių prisodrintos masinės scenos. Nebespėdavai visko susekti. Ir, sakyčiau, to intensyvaus judėjimo kartais gal buvo ir per daug. Negerai, kai koks nors charizmatiškesnis antrojo plano veikėjas netikėtai tapdavo ryškesniu nei pagrindiniai. Kaip, pavyzdžiui, svarbų Nemorino ir Adinos duetą trikdė, mano nuomone, fone gan intensyvus barmeno (Aurelijus Liškauskas) asistavimas klientei, jos apgobimas oranžiniu pledu – ryškus spalvinis akcentas.

Ironišku žvilgsniu

Stipriausi pajūrio akcentai pasirodė vaizdo projekcijose (Darius Vaičekauskas): saulėlydis Kuršių mariose (rytą ir vakare?), parplaukiantys kruiziniai laivai ir keltas. Projekcijos mažai teatro scenai ne tik suteikė perspektyvą, praturtino santūrią scenografiją, bet ir padėjo chorui sklandžiai pasirodyti ir pasitraukti. Geras atradimas.

Scenoje kameromis „filmuojamas“ interviu iškart demonstruojamas fone. Jame taip pat rodomi reklaminiai klipai, susiję su prekiaujamu meilės eliksyru, Tristano ir Izoldos meilės tema, goslių lūpų, laižomų ledų vaizdai. Jie tampa pagrindiniais pasikartojančiais ženklais, operos leitmotyvais, ironiškai deklaruojančiais mūsų meilės supratimą – kūnišką, „stebuklingą“, romantišką, vulgarų.

Ir atrodo, kad toks pašaipus režisierės žvilgsnis į siužetą, jo priartinimas prie realistiškesnės situacijos visai nuvainikuoja naivią ir gražią, nors ir linksmą G.Donizetti meilės istoriją – finalinėje scenoje „suorganizuojama“ lova, į ją entuziastingai suguldomi pagrindiniai personažai. Laiminga, ilgai laukta pabaiga? Bet ne. Suskamba uvertiūra (toks tarsi ir nelabai pageidaujamas sugrįžimas šio žanro kūriniuose), ir vėl rytiniai Adinos jogos pratimai, Nemorino dušas… Nauja pradžia. Kokia?

Ir pabaigai – sunku būtų nepastebėti, kad būtent tokio žanro ir lengvo, daug neįpareigojančio charakterio pastatymai uostamiestyje labiausiai laukiami. Šį apibūdinimą atitiko ir finalinis „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ akcentas – teatralizuotas koncertas „Sapnai apie Brodvėjų“ su festivalio kviestine žvaigždute Margarita Aleksandrovič (Baltarusija) – ryški, efektinga atlikėja jau pirmuoju savo solo numeriu J.Hermano „Hello, Dolly“ ryžtingai užkariavo Klaipėdos publikos simpatijas.