Laisvasis teatras – tiems, kuriems rūpi, ir apie tuos, kurie nereikalingi
Laisvasis teatras – ketverius metus Klaipėdoje gyvuojančio nepriklausomo teatro pavadinimas, vykusiai atspindintis jo statusą ir vietą tarp kūrybinių interesų grupių. Veiklos organizavimo požiūriu jis iš tiesų prilygsta laisvajam menininkui, entuziazmu – kūrybos skonį patyrusiam debiutantui, užmojais – profesionalui, kurio įdirbis reikalauja didinti veiklos tempą. Rezultatai veržiasi į sceną.
Valerija Lebedeva
Etatų struktūros ir metinio darbų plano neįpareigotas teatras, uostamiesčio žiūrovams labiausiai žinomas iš Nerijaus Gedmino režisuoto Augustės Pociūtės monospektaklio „Sudie, derintojau!“ pagal Vadimo Levanovo pjesę, kuris jau antrąjį sezoną bus rodomas Klaipėdos dramos teatre, artėjančiam rudeniui paruošė iškart dvi premjeras. Abi – šiuolaikinių autorių, apie amžiumi bei siela jaunus žmones.
Nelaimingos meilės patologija
Vienas iš Laisvojo teatro įkūrėjų N.Gedminas, beveik du dešimtmečius dirbantis režisieriumi ir apie dešimtmetį – teatro pedagogu Klaipėdoje bei kaimyniniuose miestuose, dėstantis uostamiesčio universitete, jau užaugino ne vieną mokinių ir studentų kartą, sukaupė didžiulę pedagoginio darbo patirtį. Tačiau epitetas „ilgametis“, kad ir koks šiuo atveju būtų tikslus, jo atžvilgiu neskamba. „Ilgametis“ prašosi programinių įsitikinimų arba deklaracijų, subrandintos kūrybinės bei visuomeninės pozicijos. Nerijus neskuba skelbti programų. Jis sako labiausiai mėgstantis repetuoti ir kalbėtis apie teatrą.
Pagal danų dramaturgės Marie Markvard Andersen pjesės ištraukas pastatytas spektaklis „Šokis“, kuris šįvakar 18 val. bus parodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros J.Gudavičiaus salėje, jungia Dovilės Binkauskaitės bei Dariaus Berulio šiuolaikinio šokio plastinę išraišką bei Ainos Norgilaitės vaidybą istorijoje apie meilę, virstančią moters asmenybės pančiais bei gyvenimo aklakeliu.
Psichoterapija, skatinanti šokti savo gyvenimą išmoktais žingsneliais, kurį laiką gelbsti, tačiau kasdieniškų minčių žaismas, kurį mena šokėjų dueto figūros, vėl ir vėl nuveda heroję Rosettą (vaid. A.Norgilaitė) prie jos mylimojo Leifo (vaid. Ričardas Bartašius), verčia laiškais inscenizuoti pokalbius bei kartoti klausimus, į kuriuos negali atsakyti net pats jausmų objektas, trikdomas tokio dėmesio. Finalas interpretuotinas įvairiai. Režisierius ir pjesę iš danų kalbos vertusi Ramunė Drankinaitė, – beje, buvusi N.Gedmino mokinė, – priėję prie vieningos išvados, jog tekstai labai gražūs, dėl istorijos pabaigos nesutarė.
„Vertėja suprato, kad galų gale pagrindinė herojė susitaiko su savo ilgesiu, tačiau aš skaitydamas šito nepajutau, nors man kaip žmogui nesuvokiama, kaip galima nematyti gyvenimo prasmės, jeigu jame nėra konkretaus žmogaus. Manau, kad tuo turėtų būti persergama paauglystėje. Scenoje norėjosi atskleisti šios būsenos neproduktyvumą, patologiškumą“, – kalbėjo N.Gedminas.
Šokio ir dramos sintezė
Pjesė režisieriaus dėmesį patraukė prieš metus jam dalyvaujant kūrybinėse teatro dirbtuvėse Sønderborge, Danijoje. Dalyviai, pasiskirstę grupėmis, ieškojo savo režisūrinio sprendimo tam pačiam kūriniui ir po kelių dienų darbo pristatė rezultatus publikai. Procesas įtraukė, istorija sudomino ir dalyvius, ir žiūrovus, tad, grįžęs į Lietuvą, N.Gedminas ėmė burti bendraminčius visaverčiam spektakliui.
Su aktore Migle Laucyte repetuodavo buvusiame Vydūno mokyklos pastate, praėjusį sezoną skirtame menininkų reikmėms. Nustebindamas kolegas, šokti spektaklyje įkalbėjo kelerius metus scenoje nesirodžiusią Klaipėdos šokėją D.Binkauskaitę. Po Naujųjų metų glausdavosi tai vienoje, tai kitoje erdvėje.
„Su Migle ir Dovile sulipdėme beveik visą spektaklio karkasą. Vasarop Miglė nebegalėjo tęsti darbo dėl šeimyninių aplinkybių – ketina grįžti rudenį, tad vaidmenį perėmė Aina. Labai tikiuosi, kad Rosettos personažui turėsiu dvi aktores – tiesiog režisieriaus svajonę, – apie kūrybinę virtuvę pasakojo N.Gedminas. – Darius ir Dovilė dirba užsidegę, o man kaip režisieriui tai yra žingsnis į gretutinę sritį: žinau, ko noriu, bet turiu paaiškinti savo viziją ne aktoriams, o šokėjams. Tad, nusakęs mintis ir situacijas, prašydavau „išversti“ jas į šokio kalbą, bet taip, kad tai nebūtų pernelyg iliustratyvu. Prieš kelerius metu jau turėjau pamąstymų jungti dramą su šokiu viename spektaklyje – ketinau statyti klaipėdiečio Adomo Stanciko parašytą pjesę. Šis ketinimas tebėra aktualus.“
– Ko gero, Klaipėdos sąlygomis šokio ir dramos sintezė yra natūralus kūrybinis žingsnis?
– Taip, choreografės Agnijos Šeiko bei jos iniciatyvių kolegų dėka turime labai stiprų šiuolaikinio šokio sektorių. Pelnyti scenos kryžiai yra įrodymas. Be to, čia visi yra pažįstami ir vienaip ar kitaip susiję: pjesės vertėja Ramunė yra šokusi Dovilės spektaklyje, ir sužinojusi, kad pradėjome bendradarbiauti, pasidžiaugė ir pasakė seniai įsidėmėjusi, kad mąstome panašiai ir galėtume dirbti drauge. Tačiau analizuodami medžiagą su Dovile labai ginčijomės, nors pjesė telpa į vos du lapus, – juokėsi pašnekovas.
– Paties pastatymuose dominuoja aktualioji dramaturgija. Domitės išskirtinai šių dienų problematika bei jos išraiška?
– Traukia ir klasika, bet teatre kūrybinės galimybės labai priklauso nuo turimų pajėgų.
Yra du variantai – arba susirandi medžiagą ir ieškai žmonių, kurie ją įkūnytų, arba taikai medžiagą prie konkrečių žmonių. Kartais šie, žinoma, prašyte prašosi klasikos. Štai su Kretingos pranciškonų gimnazijos ugdytiniais pastatėme Sofoklio „Elektrą“. Žiūrovai sakė nesitikėję iš mokyklinio teatro tokio spektaklio. Atskleidėme kūrinį šiuolaikiškai. Veiksmas vyksta palėpėje, kur džiūsta skalbiniai, laša vanduo, skamba gyvai atliekama roko muzika. Atspirties tašku šiam sprendimui tapo britų grupės „The Sisterhood“ dainos „Rain From Heaven“ tekstas, kuriame yra eilutė „we forgive as we forget“ – tik užmiršę mes atleidžiame. Vadinasi, kol neužmirštame, atleisti negalime – tokia ir yra Elektros problema. Gaila, kad mokykliniai spektakliai ilgai negyvuoja.
Režisierius vejasi pedagogą
– Kokį kitą spektaklį planuojate pristatyti?
– Monodramą „Natašos svajonę“ pagal jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesę.
Vėl – nereikalingų žmonių tema; mergaitės, gyvenančios vaikų namuose, istorija. Susilažinusi su draugėmis ji iššoka pro langą ir atsiduria ligoninėje. Čia ją aplanko vietinis žurnalistas. Paauglė įsimyli jį, pasineria į fantazijas, nors ir supranta, kad ją ir jos meilės objektą skiria didžiulis socialinis nuotolis. Atsitiktinai pamačiusi jį mieste su kita mergina, pasijunta įskaudinta ir, subūrusi kompaniją, surengia varžovei egzekuciją. Natašos vaidmenį atliks buvusi mano mokinė Deimantė Šipalytė, šiuo metu studijuojanti Šiauliuose meno terapiją.
– Faktas, jog daug tavo mokinių renkasi meno srities studijas, byloja apie įtakingo pedagogo įdirbį.
– Niekam nelinkiu šios srities profesijų – atkalbinėju kiek galiu ir kaip moku. O kai nepavyksta, belieka tik palaikyti ir padėti. Nemaža dalis buvusių mano mokinių studijuoja „gretutinius dalykus“ – minėtąją meno terapiją, teatro edukologiją. Kartais ir pats pagaunu save, kad labiau esu pedagogas… Bet labai noriu būti režisieriumi, – šypsosi. – Noriu pasivyti pats save. Todėl statau iškart du spektaklius.
– O kaip su lietuviška dramaturgija? Nerandate iš ko pasirinkti?
– Nelabai. Skaitydamas pjesę arba žiūrėdamas spektaklį, visuomet keliu sau klausimą – vardan ko? Tai gana griežtas kriterijus. Neseniai buvau Rusijoje, žiūrėjau vieno nepriklausomo Tilžės teatro spektaklį. Jame pasirodė labai įdomus vaikinukas. Visą spektaklį žavėjausi juo, jo talentu, įgūdžiais – jis ir dainavo, ir šoko, ir vaidino… Bet pati pjesė – baisus citatų ir banalių tiesų kratinys, suveltas taip, tarsi autoriui bei režisieriui dramaturgijos pagrindai būtų visiškai svetimi. Atsakyti, vardan ko turėtum priimti veiksmo sąlygiškumą, nebuvo įmanoma. Tokių dalykų atkakliai vengiu.
Problema – patalpos
– Kodėl porą metų apie naujus Laisvojo teatro pastatymus nebuvo girdėti, nors apskritai Klaipėdoje vyksta aktyvus teatrinis judėjimas?..
– Taip, ir man smagu, kad jis vyksta. Spektaklį „Sudie, derintojau!“ eksploatavome gana ilgai. Jis apkeliavo Lietuvą, buvo pristatytas Didžiojoje Britanijoje, parodytas tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine, Lietuvos teatro sąjungoje Vilniuje, galiausiai įtrauktas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą. Kiti sumanymai tuo laikotarpiu vos pajudinti pakibdavo. Pagrindinė problema – reikalinga erdvė repeticijoms, susitikimams.
– O finansinis veiklos pagrindas bei grąža?
– Rašome projektus; bendradarbiaujame iš draugiškumo, iš kūrybiškumo. Šiek tiek uždirbęs iš vieno spektaklio, turi ką investuoti į kitą – pinigus, surinktus parduodant bilietus į „Sudie, derintojau!“, skiriame naujų pastatymų scenografijai, rekvizitui.
– Dirbate mokytoju?
– Kretingos pranciškonų gimnazijoje vadovauju teatro studijai. Kretingos rajono kultūros centre daugelį metų dirbu Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiuoju režisieriumi. Ten geros sąlygos; labai džiaugiuosi, kad proginius pastatymus pavyksta derinti su kūrybiniais ieškojimais.
Folkloro šventei pastatėme „Tris mylimas“, tiesa, pavadinimą ketiname keisti į „Liodviks ir vėsi kėti“, nes leidau aktoriams laisvai improvizuoti nutolus nuo autentiško Žemaitės teksto, veiksmą iš amžių sandūros perkėlėme į smetonišką Lietuvą; su dviem jaunais aktoriais pastatėme pjesę „Upė ant asfalto“ – psichologinę kartų santykių analizę.
Klaipėdos mokyklose šiuo metu nedirbu. Vadovaudamas teatro studijai pagrindinėje mokykloje, labai prisiriši prie vaikų, matai, kaip jie auga, kaip bręstant keičiasi jų interesai, kaip jų susidomėjimą ima žadinti vis sudėtingesnės temos. O tada jie išeina į gimnaziją – tai yra skaudžiausia. Dirbant reikia turėti stimulą: idėjinį, finansinį arba šlovės. Kai pastarųjų nėra, norisi patirti veiklos dvasinę grąžą.
– Kas labiausiai skatina kurti?
– Tematika – ji turi skaudėti pačiam. Pavyzdžiui, Dmitrijaus Lipskerovo pjesę „Upė ant asfalto“ skaičiau dar būdamas studentas, pagrindinio herojaus bendraamžis. Tuomet man aktualios atrodė meilės, jaunų žmonių bendravimo siužetinės linijos. Ir, matyt, reikėjo sulaukti to veikėjo tėvo amžiaus, kad suprasčiau, apie ką vis dėlto yra ši pjesė, kaip įžvalgiai joje atskleidžiama tėvų ir vaikų santykių tema. Vaikinas sėdi namie ir klausosi savižudybe gyvenimą baigusio tėvo audiodienoraščio, kuriame jis, į haliucinacijas linkęs menininkas, pasakoja regintis per miestą vingiuojant amžinybėn plukdančią pieno upę, į kurią galiausiai nušoka. Jo sūnus šios upės nemato. Ir jam, nugrimzdusiam į tėvo kliedesių pasaulį, tai atrodo žiaurus ir nesuvokiamas skirtumas.
Pjesė „Sudie, derintojau!“ taip pat tik vienu aspektu yra apie jaunimą. Tai nepavykusio, neįvykusio gyvenimo istorija, aktuali visai mano kartai, žmonėms, kurie įgijo išsilavinimą, susikūrė buitį, įsitvirtino gyvenime, bet dėl to nepatyrė palengvėjimo. Atvirkščiai, jų egzistencija atrodo pilka ir nyki, o svajonės – tokios pat nepasiekiamos, kaip ir anksčiau.
Jeigu scenoje kalbi apie tai, kas tau įdomu ir skauda, salėje atsiras bent keletas žmonių, kuriems tai taip pat rūpi. Dėl jų verta dirbti.
Kitoje scenos pusėje
– Interesas jaunimo temoms – įkvėptas kasdienio darbo?
– Tariuosi nemažai žinantis apie paauglius. Tikriausiai sudarau žmogaus, kuriam galima išsipasakoti, įvaizdį, jų pasaulis man suprantamas. Man atrodo, kad priklausau ore pakibusiai kartai, neradusiai savo vietos sparčiai kintančioje realybėje.
– Ar jūsų sūnūs vaidina?
– Ačiū Dievui, ne, – šypsosi. – Vyresnysis, penkiolikmetis Dominykas, užsiima gatvės šokiais „jam style“, filmuoja klipus, turi savo bendruomenę. Dviem metais jaunesnis Kristupas domisi „finger tutting“ – triukais, atliekamais vien pirštais… Tikriausiai abu šiais pomėgiais anksčiau ar vėliau „persirgs“, bet smagu, kad turi kuo užsiimti ir yra nuoširdžiai susidomėję.
– Kokia paties asmeninė teatrinė istorija?
– Visąlaik buvau kitoje scenos pusėje, rašydavau scenarijus. Niekada nesvarsčiau apie vaidybą; režisūra, ko gero, taip pat atsirado netyčia. Pirmąjį tikrą spektaklį – „Hamletą“ su Romualdu Ramanausku – pamačiau vėlokai, būdamas 11-os. Tai buvo kažkas tokio: Vilnius, tuometis Akademinis dramos teatras, Shakespeare’as… Ruošiantis studijuoti, mane domino teatras ir pedagogika. Taip pat lankiau sporto mokyklą ir svarsčiau, gal tapti kūno kultūros bei geografijos mokytoju – tais metais kaip tik buvo renkamas kursas į šią įdomią specialybę. Iš sporto numeris vienas man yra futbolas, tačiau žaidžiau krepšinį, nes tai mano kartos vaikinams buvo įprasta – „Žalgiris“, CSKA… Dabar turiu viską, ko norėjau – ir pedagogiką, ir teatrą. Be to, gyvenu prie stadiono, tad stengiuosi nepraleisti Klaipėdos „Atlanto“ rungtynių.
Vizitinė kortelė
Nerijus Gedminas gimė 1972 m. Telšiuose.
Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo režisūros bakalauro ir magistro laipsnius; šiuo metu studijuoja edukologijos magistrantūroje.
Veiklos spektras, jo paties žodžiais tariant, aprėpia viską, kas susiję su teatru: režisūrą, pedagogiką, aktorystę, darbą su vaikais, jaunimu, neįgaliaisiais, su aktoriais mėgėjais ir profesio-
nalais, paskaitų bei kūrybinių užsiėmimų vedimą.
Su skirtingais kolektyvais pastatė 23 spektaklius.
Režisūriniai ir aktoriniai darbai rodyti Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
