Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ   Rolandui R.   Štai ir viskas. Skaitau tavo knygą. Istorija baigės. Teka laikas ir ašaros džiūsta tarp pirštų. Tu tą kartą sudie pasakei savo meilei, Ir tave ji lyg vaikišką žaislą užmiršo.   Ir nustūmė į prarają juodą, Nepriklausomo teismo akordais… Tik neverk, neraudok, vienas kitą išduoda Ir parduoda svajonių imperijas ordos. […]

Skaityti daugiau

Iš byrančių istorijų Iš rašomos, bet neparašomos knygos Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ   Į jos kasdienybę tarsi škvalas, viską draskydamas ir mėtydamas į šalis, įsiveržė sutuoktinis. Kadaise mylimas, laukiamas, keturių vaikų tėvas buvo išnykęs, ištirpęs, nutolęs, pasislėpęs atokioje pasaulio vietoje, o kartais nežinia kur plaukiojančiame laive: bastūnas, klajūnas, kuris ramiai uždirbinėjo pinigus, gyveno savo gyvenimą, stebėdamas kaip […]

Skaityti daugiau