„PLArTFORMA“ – menų sintezės fiesta

„PLArTFORMA“ – menų sintezės fiesta

Rugpjūčio 24-26 dienomis Klaipėdos piliavietėje, laivų remonto įmonės cechuose ir jachtų elinguose jau antrą kartą šurmuliavo tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“, sujungęs teatro, šokio, muzikos ir dailės menų mūzas. Festivalio vizitinė kortelė – šiuolaikinis menas netradicinėse erdvėse.

Parodė tris teatro projektus

R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ įdomus įspūdingais, ryškiais sceniniais kostiumais, kriminaliniu prieskoniu, saikinga erotika ir sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.

Jūratė Grigaitienė

Šiemetinėje „PLArTFORMOJE“ parodyti trys sėkmingiausi pastarųjų metų Lietuvos teatro projektai.

Tai trečius metus iš eilės „Menų spaustuvės“(Vilnius) organizuoto projekto jauniems menininkams „Ateinantys“ spektakliai R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ (pagal K.Serovo ir I.Vyrypajevo kino scenarijų) ir I.Lausund „Bestuburiada“ (rež. D.Jokubauskaitė) bei „Teatro projektų“ (Kaunas) inicijuotas spektaklis „Idioto mišios“ pagal F.Dostojevskio romaną „Idiotas“ (rež. R.Atkočiūnas) sulaukė publikos susidomėjimo.

„Bukareštas.1968“

R.Čekuolytė Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizainą, o šiuo metu Maskvoje studijuoja kino scenarijaus rašymą. Tad spektaklis „Bukareštas.1968“ – režisūrinis jaunos menininkės debiutas scenoje.

Stipriosios spektaklio pusės: įspūdingi, ryškūs sceniniai kostiumai (dail. R.Čekuolytė), grimas (Ž.Jasiulionienė), rekvizitas bei kriminaline intriga, saikinga erotika ir nūnai madinga sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.

Tačiau dar matyti grubios debiutuojančios menininkės režisūros „siūlės“, kai kur jaučiamas elementarių teatrinių žaidimo taisyklių neišmanymas. Neišraiškingos, monotoniškos mizanscenos, sceninio veiksmo trūkumas, kai veikėjų santykiai sprendžiami per žodinį dialogą, užmirštant, kad teatras įdomus savo specifine raiška ir neverbaline plastika, kuri nebūtinai sutampa su dramaturgo sukurtu tekstu. Spektaklyje pasigedau gilesnių poteksčių, įdomesnių veikėjų prisitaikymų, teatrinės kalbos.

„Bukareštas. 1968“ labiau priminė teatralizuotą pjesės skaitymą ar radijo vaidinimą, kai ir užmerkęs akis gali suprasti, kas vyksta scenoje. Du seni geri draugai samdomi žudikai Mikajus (akt. D.Samarakas) ir baro šeimininkas Ivanis (R.Jasiulionis) myli vieną moterį Liučiją (akt. G.Latvėnaitė) ir grumiasi dėl jos palankumo tarpusavyje. Mes girdime tekstą ir suprantame, kad jie myli, bet nematome, kaip myli ir kaip kovoja dėl savo meilės. Tiesa, A.Vilutytė, sukūrusi fatališkos moters vaidmenį, yra arti teatro kalbos. Jos daugiaprasmis „umm…”, erotiškai iškošiamas pro suspaustas lūpas, pasako žymiai daugiau nei šimtai beprasmiškai ištartų žodžių. O kurčnebylė (ar mažakalbė) Liučija visiškai neaiškus, psichologiškai nemotyvuotas personažas, nes neturi realaus ginklo – teksto, o parateksto nesukuria. (Prisiminkime E.Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani“ V.Petkevičiaus sukurtą kurčnebylį Sargą ir suprasime, koks gali būti įdomus ir iškalbingas scenoje nekalbantis žmogus.)

Akivaizdžiai matomas spektaklio „skyles“ pridengia įdomūs charakteriniai aktorių vaidmenys ir stilingas scenos vizualumas: penkiakampė žvaigždė, sovietinių paradų fragmentai, raudonos vėliavėlės ir stiklinė balto pieno, kurį išpurškia vaikelio besilaukianti Liučija, norėdama išsakyti viduje susitvenkusias savo emocijas ir mintis. Manau, kad tai jaunos režisierės paraiška, nors teatro režisūra dar pralaimi nelygioje dvikovoje su literatūriniu tekstu.

„Bestuburiada“

I.Lausund „Bestuburiadoje“ (rež.D.Jokubauskaitė) žaviai susipina savita teatro kalba, improvizacinė aktorių vaidyba ir išraiškinga kūno plastika. Klaipėdietis aktorius V.Anužis „Idioto mišiose” (rež. R.Atkočiūnas) vaidina Rogožiną. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklis „Bestuburiada“, sukurtas pagal vokiečių dramaturgės I.Lausund pjesę, teatro kritikų yra pripažintas sėkmingiausiu praėjusių metų „Menų spaustuvės“ programos „Ateinantys“ projektu.

Visa spektaklio idėja ir koncepcija užkoduota pavadinime. „Bestuburiada“ – apie paklusnius, konkurencinės visuomenės įbaugintus, nusižeminusius žmones, neturinčius stuburo. Veiksmas vyksta biuro priimamajame, prie mistinio viršininko kabineto durų, kur penki N kompanijos darbuotojai konkuruoja vienas su kitu, bandydami pranokti ne tik kitus, bet ir save. Santykiai tarp kolegų pasiekia tokią įtampą, kad vaidinimas virsta grotesku su ryškiais absurdo elementais. Baimės ir konkurencijos įkaitintoje atmosferoje žmonių tarpusavio santykiai ne tik kad nenormalūs, bet tiesiog iškrypę. Net dešimt kartų viešai suduotas antausis kolegos kolegai priimamas kaip nemalonus, bet savaime suprantamas kontakto užmezgimo būdas, o realiai įsmigęs peilis merginos nugaroje – kaip konstruktyvus savo idėjos pristatymo viršininkui aktas.

Ryškiai raudona odinė bokso treniruotėms skirta kriaušė spektaklyje netikėtai virsta gyvai plakančia žmogaus širdies metafora, kurią valdo paslaptingas personažas, gal Angelas, o gal pati Mirtis. Beprotiško darbo, šiuolaikinių tempų ir streso nualinta širdis daužosi kaip pašėlusi ir jau pasiekė kritinę priešinfarktinę būseną, bet pagaliau nurimsta. (Beje, skaičiau, kad japonai po darbo susikaupusias emocijas išlieja kumščiuodami įsivaizduojamą viršininko maketą ir taip atsipalaiduoja.) Jei žmogus nebepajėgia išlaviruoti sudėtingų šiuolaikinės visuomenės nustatytų taisyklių ir normų ekvilibristikoje, belieka vienintelis kelias – visiškas atsiribojimas nuo jos arba išprotėjimas. Kulminacija pasiekiama, kai vieną iš N personažų vaidinantis aktorius A.Kasanavičius svarbiame direktorių korporacijos susitikime Londone, žvelgdamas į arbatos puodelį, netikėtai panyra į dvasinę nirvaną ir susitapatina su arbatos daigeliu iš Šri Lankos bei prisijungia prie visų pažemintųjų arbatžolių giedojimo.

Režisierė, į pagalbą pasitelkusi pradedančias choreografes R.Butkutę ir J.Deineko, sukuria labai ryškią savojo teatro kalbą, kurioje susipina improvizacinė aktorių vaidyba, išraiškinga kūno plastika, neretai virstanti choreografinėmis miniatiūromis. Džiugu, kad jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklyje „Bestuburiada“ dera visi komponentai: vaidyba, režisūra ir aktuali tema bei idėja, kas dabar reta pastatymuose.

„Idioto mišios”

F.Dostojevskio romanas „Idiotas“ Lietuvoje inscenizuotas pirmą kartą. Spektaklis nėra tradicinis ir rodomas retai dėl specifinio sumanymo ir dėl to, kad kūrybinė grupė surinkta iš visos Lietuvos. Spektaklyje vaidina garsūs įvairių teatrų aktoriai: P.Venclovas, M.Žiemelytė, V.Anužis, K.Skokova, R.Šimukauskas, M.Vaitiekūnas, A.Šukytė, V.Vaičekauskas.

Režisierius R.Atkočiūnas sukūrė rusų klasiko F.Dostojevskio romano sceninę versiją, pavadinęs ją „Idioto mišiomis“. Premjera įvyko 2003 metais Kauno šv. Jurgio bažnyčios erdvėje, kuri teikė ypatingą nuotaiką ir atmosferą spektakliui.

Klaipėdoje „Idioto mišios“ suvaidintos viename laivų remonto įmonės ceche. Sunku patikėti, bet gamybines patalpas režisierius panaudojo maksimaliai, paversdamas jas paslaptinga, kiek mistiška F.Dostojevskio romano herojų erdve. Tinkamai parinkta vaidybos aikštelė ir joje kuriama atmosfera – vienas svarbesnių spektaklio komponentų. Žiūrovų vaizduotę ir jausmus aitrina tikra drėgmė, varvantis lietvamzdžio vanduo, apipelėjusios sienos ir paslaptingos nišos, blykstelėjusi ugnis ir girgždantys laiptai, rupi žemė po veikėjų kojomis ir šiurpūs kastuvo dūžiai į kietą grindinį… Net ir aktorių balsai sklinda tarsi iš toli, sukeldami nejaukų, ilgai ausyse skambantį aidą.

Vieninteliai „netikri“ šios scenos atributai – raudono audeklo draperijos, sustiprinančios dostojevskiškas herojų aistras ir pranašaujančios kruviną tragedijos finalą. Įspūdį sustiprina muzika (komp. A.Jasenka) ir ant sienos rodomi videovaizdai.

Rogožino vaidmenį spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktorius V.Anužis. Jo akla meilė gražuolei Nastasjai Filipovnai (akt. M.Žiemelytė) laviruoja ant beprotybės ribos ir, pasak pagrindinio personažo Myškino (akt. P.Venclovas), nesiskiria nuo pykčio. Todėl nestebina Rogožino poelgis dėl mylimos moters paaukoti visą savo turtą ir likti basam tikrąja ta žodžio prasme, o spektaklio pabaigoje iš beprotiškos meilės ją nužudyti.

Meilė ir Mirtis šiame spektaklyje – lygiavertės partnerės, tapačios vertybės, sukrečiančios savo tikrumu ir iškilminga didybe. Šiuolaikiniam žiūrovui sunkiai suvokiama Dostojevskio epochos herojų poelgių logika ir vertybės verčia susimąstyti ir sukrečia, o romane keliamos idėjos priartėja prie šventų mišių sakralaus ritualo.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“ skatina naujų, netradicinių meno raiškos formų paiešką ir sklaidą, tampa vieša tribūna ne tik pripažintiems teatro meistrams, bet ir jauniems, pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams. Gaila tik, kad šiame festivalyje dalyvavo labai mažai savų, klaipėdiečių menininkų.

Modernus šokis rado gerbėjų

Modernus šokis rado gerbėjų

Violeta Milvydienė

Teisingas jaunųjų „PLArTFORMOS“, festivalio organizatorių – Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos Godos Giedraitytės, energingosios koordinatorės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir kitų – sprendimas šiemet šiuolaikinio meno fiestą surengti ne Jūros šventės metu. Pastarojoje, kaip ir derėtų, dominavo pramoginio žanro šokis, kur pirmą kartą suorganizuotose mokyklose galėjo pajudėti ir gausiai susirinkusi publika, tai specifinėje antrus metus vykstančioje „PLArTFORMOJE“ vyrauja tik moderni choreografija, kompozicijos pristatomos netradicinėse erdvėse ir turi savitą gerbėjų auditoriją.

I.Janti įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai. L.Magnezy projektas ,,Mušk” kvietė žiūrovus ,,išbandyti sceną”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kažkur matyta…

Nors per tris festivalio vakarus romantiškoje jachtų elingų aplinkoje parodyti šokio projektai paliko gana abstraktų įspūdį, būtų sudėtinga aprėpti bendrą jų vaizdą, – galbūt lengviau trumpai paanalizuoti ar apibūdinti kiekvieną iš matytų kūrinių.

Apie minėtosios klaipėdietės choreografės A.Šeiko-Sarulienės ,,Antspaudus” (,,In Signum 5”), kurių premjera įvyko gegužę ,,Naujojo Baltijos šokio” metu uostamiesčio Dailės parodų rūmuose bei Vilniaus ,,Menų spaustuvėje”, jau buvo rašyta. Tad belieka pridurti, jog nauja, kiek sutrumpinta spektaklio-instaliacijos versija tapo sodresnė ir žaismingesnė, turint omenyje šokio sąsają su šalia scenos stovinčiais ar riedančiais dideliais baltais „kompiuteriniais” meškinais.

Debiutinę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų P.Lisausko ir T.Gurevičiaus kompoziciją ,,Sankryža” atlikęs šokėjas (P.Lisauskas) priminė skulptūrose, vazose ar freskose vaizduojamą raumeningąjį Elados atletą. Pasirodymą įvardinčiau itin drąsiu ir nusipelniusiu aktyvaus žiūrovų palaikymo. Tik… kai kurie šio monologo epizodai bei raiškos priemonės pasirodė kažkur (video-, Mezzo kanalu?) jau seniai matytos.

Skelbiamo vienu talentingiausių šiandienos jaunųjų Europos kūrėjų olando B.Listopado šokio trupės projekte merginų duetas žavus trapiu, estetizuotu bendravimu, subtiliomis plastinės raiškos jungtimis. Dėmesį ypač traukė stiprių pėdų išgaubtomis keltimis bei lanksčių rankų riešų žaismė.

Bandė įtraukti publiką

L.Magnezy (Izraelis, Olandija) kūryba šiek tiek pažįstama iš pernykščio festivalio, kuriame kompozicija ,,…ir ji buvo” kitų ,,olandiškų” darbų fone išsiskyrė originalesne koncepcija, judėjimo motyvacija. Šįkart choreografė atvežė net du projektus. Pirmajame – ,,Visąlaik ore” (,,All the Time in the Air”) kūrėjos deklaruojamos mintys, atrodė, neatitinka scenos vyksmo. Tačiau, reikia pripažinti, trys vaikinai parodė gana stiprų fizinį pasirengimą, gerą atlikimo techniką.

Antrasis L.Magnezy projektas pavadinimu ,,Mušk” (,,Beat up”) – nestandartinis modelis, pirmiausia nustebinęs kvietimu žiūrovams neva ,,išbandyti sceną”. Toliau penki go-go šokėjai (juk būtent taip vadinami atlikėjai, užvedantys publiką naktiniuose klubuose) tarp stovinčiųjų judėjo įvairiai – pavieniui, dviese ar trise, kol sudarė vientisą grupę, nuolatos keičiančią savo ,,aikštelę”.

Manau, pagrindinis tokio projekto tikslas – išjudinti publiką, įjungti ją bendram šokiui. Deja, sumanymą kažkiek pavyko įgyvendinti tik trečiąjį vakarą. Galbūt ,,kaltas” mentalitetas, lietuviams būdingas santūrumas, besiveržiančių emocijų kontroliavimas. Taigi dauguma, nepasidavusi šokėjų ,,provokacijai”, visas 15 minučių stovėjo šypsodamasi ir tik plojo.

Gimė ir kitas pasvarstymas: juk čia nueita lengviausiu keliu – choreografui nereikėjo patirti kūrybinių kančių (temos, idėjos ar išraiškos priemonių paieškos), o atlikėjams – ypatingų pastangų repetuojant, ,,šlifuojant”, sinchronizuojant judesius ir kitų.

Imponavo videomenas

Eseisto R.Rastausko ,,Berlynalijose” bandyta suvienyti žodinį tekstą, perkusinę muziką, videomeną ir šokį. Nerišli padrikų minčių raizgalynė, greitakalbe išsakomi banalūs, tačiau hiperbolizuotai pateikiami samprotavimai publikoje sukeldavo tai juoko bangą, tai apgailestavimo pliūpsnį. Nevykusiai įpintas ilgai sėdėjusios ir atsainiai besielgusios, bet čia pat spėjusios apsisvaiginti alkoholiu frau ar froilen (šokėja G.Laurinavičiūtė) plaikstymasis dar labiau ,,pagyvino” beprasmybės įspūdį.

Berods, kiek susireikšminęs autorius išliko įtaigus tik pats sau, po kiekvieno fragmento stodamasis, lyg kaulydamas žiūrovų aplodismentų. Ir šie plojo ne kartą, sutartinai manydami, jog sulaukė finalo. Rizikos faktorius netekti ir taip negausios auditorijos pasitvirtino – pamažu daugelis paliko savo vietas.

Šiame, kaip rašoma programėlėje, ,,vientisame mitologinio Berlyno reginyje” labiausiai imponavo perkusija (A.Gotesmanas) ir videomenas (A. Maknytė – VJ Makaura) – filmavimo vietoje bei rodymo čia pat, kairiajame ekrane, idėja.

Net vibravo oras

Tobuliausiu sintezės pavyzdžiu, sujungiant šiuolaikinio šokio plastiką su akrobatikos bei žonglieriavimo elementais, laikyčiau Ilonos Janti iš Suomijos programą.

Šokėja-akrobatė įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai, su tam tikru šarmu. Stebint visa tai iš arti, nejučia sukeliama vibracija ore, o kartu su pasigėrėjimu jaučiama ir teigiama emocinė įtampa.

Panašaus pozityvo emocijos kilo, dalyvaujant klaipėdiečio J.Urbono interaktyvioje grafinėje-erdvinėje instaliacijoje ,,Pučiamųjų orkestras”, beklausant lengvo grupės ,,BMW” (Vokietija, Lenkija, Olandija) džiazinio muzikavimo.

Taip pat maloniai nustebino paskutinįjį vakarą publikai pristatyta beveik savaitę KU Menų fakulteto choreografijos salėse vykusio seminaro (vadovai – V. Jankauskas ir G. Kirklytė-Jankauskienė) medžiaga. ,,Kontaktais” pavadintas kūrybinės dirbtuvės pasirodymas, atliktas devynių merginų, neatrodė visai suimprovizuotas ar spontaniškas. Jame sulėtinti ,,parteriniai”, kontaktinio šokio ir kiti šiuolaikinės leksikos elementai natūralia seka, organiškai išvystomi iki dinamiškų, ekspresyviai atliekamų derinių.

Trumpas, tačiau vaisingas bendradarbiavimas su įvairių šalių muzikantais – šie ne tik sutiko talkinti choreografijai, bet itin atsakingai (akimis nuolat sekė šokėjų veiksmus) ir deramai atliko akompanimentą. Neįprasti teramino, vietnamietiškos arfos bei fleitų garsai tarsi intuityviai papildydavo, net išryškindavo judesį…

Įvykdė misiją

…Toliau tenka pasitelkti vaizduotę – suteikus šiam sceniniam eksperimentui pavadinimą, kartu – gilesnės prasmės, gal humoro, sarkazmo ar ironijos dozę, dar harmoningą išorinį apipavidalinimą bei kita – štai tokiu, atrodo, elementariu būdu galėtų gimti naujas kūrinys, pretenduojantis į šiuolaikinio šokio spektaklio vardą.

Vien todėl verta konstatuoti: festivalis įvykdė savąją misiją. Jis suteikė saviraiškos laisvę bei neordinarią erdvę dalyviams, jaunajam žiūrovui – pažintinės reikšmės ir bendravimo malonumo, šiuolaikinio meno ,,fanui” – naujos informacijos. Dėkui iniciatoriams, kol kas (teoriškai ir praktiškai) gyvuojantiems neišsenkančio entuziazmo dėka.

Atsivėrė „Berlynalijos”

Atsivėrė „Berlynalijos”

Gitana Gugevičiūtė

Tie, kam daugiau ar mažiau pažįstama Rolando Rastausko kūryba, tikriausiai sutiks su teiginiu, jog šis kūrėjas pusfabrikačių į sceną neneša. Jam svarbi kokybė, kuo dar kartą leido įsitikinti šiemetiniame tarptautiniame šiuolaikinio meno festyvalyje „PLArTFORMA“ demonstruotas menų sintezės projektas „Berlynalijos“.

„Berlynalijos” – tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis, kurį sukūrė eseistas R.Rastauskas (centre), videomenininkė A.Maknytė, perkusininkas A.Gotesmanas ir šokėja G.Laurinavičiūtė. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Projekte dalyvavo R.Rastauskas (tekstas), Aurelija Maknytė – VJ Makaura (video-), Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Goda Laurinavičiūtė (šokis).

Ar verta apie jį kalbėti atskirai nuo visos kitos festivalio programos? Taip. Tai vienas tinkamiausių pavyzdžių, patvirtinančių festivalio koncepciją. „Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis, įkūnijamomis jau pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia menų sintezė tapati naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų programą“, – rašoma festivalio programoje.

Kitas neginčytinas projekto privalumas – jo išbaigtumas.

„Berlynalijos“ – tai savotiška R.Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio (su juo R.Rastauskas pamečiui laimėjo Roberto Bošo stipendiją, už kurią tris savaites galėjo gyventi Berlyne) pėdomis.

Tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis. Trumpiau sakant, – multimedija, kurios link eiti skatina ir kintanti visuomenė, ir nepanaudotos šio žanro galimybės. Tai savęs paties ir Berlyno – miesto simbolio – identiteto paieškos. Dar viena miesto, patyrusio tam tikras perversijas, versija. Dar vienas jo veidas.

Kiek melancholiškų, nostalgiškų tekstų akustika bei dienoraštinio pobūdžio filmuoti kadrai susižaidžia su čia pat į ekraną perkeliamu, tarsi fotoaparato objektyvo sugaunamu vaizdu ir trūkčiojančiu perkusijos ritmu. Vaizdo, judesio ar garso improvizacija, kiekvienas krustelėjimas ir atodūsis atrodo taip, tarsi iš anksto būtų surepetuotas, ir tuo pat metu leidžia tikėtis klaidos. Esanti paklaida suklysti skleidžia gyvasties energetiką.

Montažo principu pagrįsta projekto struktūra artima ir spektaklio, ir šiuolaikinio šokio raiškai. Prie spektaklio artina gal daugiau intuityviai nujaučiama tekstų dramaturgija ir kaleidoskopiškai montuojamos scenos (šiuo aspektu projekto stilistika primena kino principus) bei aktoriniai efektai (sąlygiškai galima kalbėti apie personažus, charakterius, aptarti scenografiją).

Neskubrumas, atida detalei, kalbos fonetikai, mimikai ir santūri gestikuliacija; natūrali įtampa, kurią sukelia aktoriškai apdorojamas tekstas; intelektualiniai barjerai, kuriuos turi įveikti intymaus atsivėrimo srautas – šio projekto neabejotini privalumai. Prieš akis iškyla gerai sumaketuotas vaizdas ir nedidelėje erdvėje išsiskleidžia miesto ir žmogaus (turinčio tam tikras estetines ir ideologines nuostatas) mitologija.

Malonus įspūdis.

Projektą vainikavo lėlių spektaklis

Projektą vainikavo lėlių spektaklis

Rita Bočiulytė

Klaipėdos lėlių teatras šiemet dalyvavo tarptautiniame projekte, tyrinėjusiame regioninių lėlių teatrų reikšmę kultūriniuose centruose.

Šiemet vasario mėnesį Latvijoje, Liepojos lėlių teatre, prasidėjęs tarptautinis lėlių teatrų projektas, į kurį įsijungė ir klaipėdiečiai, baigsis tik gruodį. Bet Klaipėdos lėlių teatras jau dabar sumuoja rezultatus.

„Mes savo misiją projekte kaip ir baigėme, – sakė „Klaipėdai“ Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Daukantaitė. – Dalyvavome lėlių teatrų festivaliuose Estijoje, Suomijoje, Latvijoje, juose rodėme savo spektaklius, dalyvavome seminaruose ir juos vedėme. Mūsų teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė šiąvasar Liepojos lėlių teatre pastatė spektaklį „Angelų pasakos“, kuris ten buvo puikiai priimtas ir įtrauktas į repertuarą.“

Projektą organizavo Liepojos etnokultūros centras su partneriais – latvių, suomių, švedų ir estų lėlių teatrais. Viena iš projekto sąlygų buvo dalyvauti lėlių teatrų festivaliuose, šiemet vykusiuose projekto rengėjų šalių miestuose – Helsinkyje, Viljende ir Liepojoje.

Klaipėdiečiai lėlininkai tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Liepojoje parodė savo spektaklį „Vienintelė“, režisuotą G.Radvilavičiūtės, o į Viljendo (Estija) ir Helsinkio (Suomija) festivalius vyko dalyvauti seminaruose ir jiems vadovauti.

„Labai susidraugavome su Liepojos lėlių teatru, – džiaugėsi A.Daukantaitė. – Kitąmet norėtume pasikviesti latvių lėlininkus į Klaipėdą, turime idėją vaidinti spektaklius drauge.“

Pasak A.Daukantaitės, po klaipėdietės G.Radvilavičiūtės spektaklio premjeros Liepojos lėlių teatre ten visi maloniai buvo nustebinti jaunos mūsų režisierės profesionalumu, spektaklį įvertino kaip labai įdomų, jautrų ir originalų.

Lapkričio pabaigoje Klaipėdos lėlių teatras ruošiasi į festivalį Norvegijoje, Bergeno mieste. „Ten rengiamas vaikų ir jaunimo teatrų festivalis smagiu pavadinimu „Mini, midi, maksi“. Nuvešime į jį mūsų „Vienintelę“, pažiūrėsime, ar ir norvegams patiks“, – šypsojosi Klaipėdos lėlių teatro direktorė A.Daukantaitė.

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte

Milda Staškūnaitė

Vilniaus „Menų spaustuvės“ organizuotos tarptautinės dramaturgijos ir teatro kūrybinės ir edukacinės dirbtuvės „Drama Jam session“, savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“, nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – minispektakliuku „Miestelis prie jūros“.

Režisierius V.Ščerbanas vadovavo repeticijoms. Scenoje – Minsko Laisvojo teatro skaitymai. Klaipėdiečiai jaunieji dramaturgai G.Gugevičiūtė, M.Valiukas ir vilnietė režisierė D.Jokubauskaitė aptarinėjo tekstus būsimam spektakliui.

Metė iššūkį

Režisierių Dalios Jokubauskaitės ir Vladimiro Ščerbano vadovaujami Lietuvos ir Minsko Laisvojo teatro aktoriai smagiai sužaidė spektaklį, sunertą iš atskirų epizodų, liudijančių skirtingą autorių braižą, gvildenančių kokį nors aktualų Lietuvai probleminį objektą (politiką, religiją, santykius tarp lyčių, ekologiją, sportą, meną/kultūrą). Pasak organizatorių, autoriams buvo stengiamasi paskirti temas, kuriose jie sunkiau orientuotųsi ir tokiu būdu patirtų tam tikrą iššūkį. Geriau ar blogiau, tačiau su užduotimi dramaturgai susitvarkė. Tuo buvo galima įsitikinti šeštadieniniame renginyje.

Paskaitas apie šiuolaikinę dramą skaitė Pavelas Rudnevas – teatro kritikas, šiuolaikinės dramaturgijos teoretikas, Mejerholdo centro Maskvoje meno vadovas. Jam talkino ir dirbtuvėms parašytas pjeses analizavo Nikolajus Chalezinas (dramaturgas, Minsko Laisvojo teatro meno vadovas) ir Vladimiras Levanovas (dramaturgas, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovas). Ši kompetentinga komanda vienodai dėmesingai analizavo ir tikrų dramaturgijos asų, ir tik pradedančių, neseniai (bet sėkmingai) debiutavusių dramaturgų ruošinius.

Įveikiant vakuumą

Kartu su apie trisdešimtį pjesių parašiusiu Jurijumi Klavdijevu (Rusija), jau pagarsėjusiais Konstantinu Stešiku ir Pavelu Priažko (Baltarusija) kūrybinėse dirbtuvėse dirbo vilnietė Gabrielė Labanauskaitė, klaipėdiečiai Gitana Gugevičiūtė ir Mindaugas Valiukas, kuriems „ugdyti“, kaip pajuokavo „Menų spaustuvės“ projektų vadybininkė Ingrida Daunoravičiūtė, buvo organizuota ši kūrybinė laboratorija.

Per keletą dienų projekto dalyviai aptarė šiuolaikinės Rusijos, Vakarų Europos (taip pat ir Lietuvos) dramaturgijos problemas ir jų sprendimo būdus, svarstė, ar reikėtų dramaturgijoje ieškoti bendrų tendencijų, ar derėtų gilintis į savas problemas ir atsižvelgti į konkrečios šalies teatrinės visuomenės poreikius bei estetinį skonį.

Kūrybinių dirbtuvių sudėtis lėmė, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas rusų draminei tradicijai, o „naujosios dramos“ slaviškas modelis tapo atspirties tašku ir pavyzdžiu, kuriuo remtasi analizuojant ir lietuvių dramaturgų „gabalus“. Kaip vieningai teigė lektoriai, J.Klavdijevas, P.Priažko ir K.Stešikas jau yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kai žemiau aukštai pakeltos kartelės nebenusileidžia. Lietuvoje, anot N.Chalezino, aukštumoje tėra keli dramaturgai (L.S.Černiauskaitė, M.Ivaškevičius), už jų – vakuumas, ir tik po to ateinantys ir besiformuojantys bei visi kiti.

Palyginti su Lietuva…

Diskusijos netilo ir klubo kiemelyje, kur skaitymų įspūdžiais dalinosi dramaturgai N.Chalezinas, K.Stešikas ir J.Klavdijevas. Dramaturgas V.Levanovas buvo patenkintas susitikimu su kolegomis. N.Chalezinas Palangoje parodė savo spektaklį „Džinsų karta”. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Seminaro metu parodytas visiškai naujas filmas „Dulkės” (rež. S.Labanas) ir N.Chalezino monospektaklis „Džinsų karta” puikiai iliustravo pagrindinius teiginius, kuriais lektoriai apibūdino „naująją dramą” („verbatim” technika, dėmesys socialinėms problemoms ir „mažam“ žmogui, klasikos dekonstrukcija, prievartos, iškrypėliško sekso elementai ir pan.).

Vis dėlto N.Chalezino sukurtas ir atliekamas monospektaklis, pasakojantis Baltarusijos istoriją nuo sovietinių laikų iki šiandieninės diktatūros įsigalėjimo, nors ir kalba aktualijų kalba, stokoja išradingesnio sceninio realizavimo, jame nemaža statikos, monotonijos, pasikartojimų. Nors spektaklis pripažintas ir palankiai įvertintas, mano nuomone, nemenkai mistifikuotas (kaip ir, beje, Minsko Laisvasis teatras). Tačiau tai tik subjektyvi ir niekaip specialiai neargumentuota nuomonė.

Ar reikalinga šiuolaikinė dramaturgija? Ar publika pasiruošusi matyti savo amžininką scenoje? Rusijos ir Baltarusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad – taip. Lietuvoje irgi randasi ženklai, nurodantys į repertuaro vietas, kuriose galėtų būti nacionalinės dramaturgijos spektakliai (jeigu tik būtų parašyta scenai tinkamų pjesių). „Dramaturgija negali gyventi be valstybės pagalbos, – įsitikinęs N.Chalezinas. – Vakarų teatrai turi aiškią infrastruktūrą, kurios dėka dramaturgija nukeliauja iki scenos. Rusijoje į teatro rinką prasmunkama atliekant „fokusus”. Ir vis dėlto per metus Rusijoje pastatoma apie 200 nacionalinės dramaturgijos spektaklių, 40 procentų visų premjerų sudaro šiuolaikinės (užsienio ir nacionalinės) dramaturgijos pastatymai“.

Ar verta lyginti su Lietuvos situacija? Sakysite, ne tie dydžiai ir ne ta rinka. Nepritarčiau panašaus pobūdžio klausimams.

Vakarų teatruose viskas aišku ir racionalu, Rusijoje (o ir Lietuvoje) – viskas „sproginėja”, nepastovu, kinta, todėl tokios iniciatyvos kaip ši, kurios ėmėsi „Menų spaustuvė”, yra tiesiog sveikintinos ir būtinos (tai ne kartą buvo akcentuota), nes pjesė rašoma ne tam, kad būtų skaitoma, o tam, kad būtų statoma.

„Sprogimo“ teks palūkėti

Vis dėlto, kiek realiai reikalingi tokie seminarai ir dirbtuvės? Ar nėra tai tuščias laiko gaišimas ir pinigų švaistymas – juk talento neinstaliuosi į žmogų ir pjesių už jį neparašysi? Gal tai dar viena sėkmingai kuriama mitologija? O gal tikrai būtina priemonė šaliai, kurioje nėra dramaturgijos studijų ar aiškios teatrinės infrastruktūros?

Įmanoma pagrįsti bet kurį teiginį. Vis dėlto pasaulinėje teatro praktikoje panašaus pobūdžio projektai gana populiarūs ir duoda neblogų rezultatų, todėl galėtų būti sėkmingai vykdomi ir Lietuvoje. Beje, N.Chalezinas pastebėjo, kad tokie susiėjimai yra tikrai naudingi, bei apgailestavo, kad jam pradėjus rašyti pjeses, nebuvo kur „pasitikrinti“, išsiaiškinti, kuris kūrybinės raidos etapas jau įveiktas ir ko reikėtų siekti.

Šis projektas patvirtino, kad Lietuva dramaturginio potencialo nestokoja, tačiau nacionalinės dramaturgijos „sprogimo“ teatrų repertuaruose dar kurį laiką teks palūkėti. Tiesa, G.Labanauskaitės pjesė „Skaudžiausia-2“, išversta į anglų ir rusų kalbas, jau turi realių perspektyvų atsidurti scenoje, knygos pavidalu dar šiais metais turėtų pasirodyti M.Valiuko pjesės, G.Gugevičiūtė prisipažino „šį bei tą“ rašanti…

Ką gi, žąsiukus skaičiuoja rudenį, tad prieš darydama esmines išvadas šiek tiek luktelėsiu.

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti

Stefa Galkauskaitė

Rugpjūčio 25-ąją baigėsi beveik du mėnesius trukęs Druskininkų teatro festivalis, iš kurio Klaipėdos dramos teatras grįžo su apdovanojimais.

Tai jau antroji tokio pobūdžio teatro fiesta, žadanti tapti tradicinė ir šiais metais pristačiusi dešimt naujausių Lietuvos teatrų spektaklių bei kelis kaimynių užsienio šalių teatrinius projektus.

Talkinant Druskininkų kultūros bei verslo atstovų sudarytai vertinimo komisijai, žiūrovams buvo suteikta galimybė išrinkti festivalio favoritus.

Šventė finišavo festivalio iniciatoriaus Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatro spektakliu – V.Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas”, po kurio buvo paskelbti daugiausia žiūrovų simpatijų pelnę aktorių trejetukai.

Geriausio moters vaidmens atlikėjos nominacijoje pirmąją vietą pelnė Klaipėdos dramos teatro aktorė Valentina Leonavičiūtė, spektaklyje M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė) sukūrusi net penkis vaidmenis.

Šis spektaklis, kuriame taip pat vaidina aktorės Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko, ir geriausio spektaklio kategorijoje pelnė daugiausiai žiūrovų simpatijų.

Uostamiesčio teatro atstovams organizatoriai įteikė 3 tūkst. litų dydžio premiją iš specialiai kaupto festivalio prizinio fondo.

Antrąja vieta Druskininkų festivalyje įvertintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“ (rež. Adolfas Večerskis), trečiąja – OKT spektaklis „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausio moters vaidmens nominacijoje antroji vieta teko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventei Ievai Stundžytei už Džuljetos vaidmenį „Keistuolių“ teatro roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, trečioji vieta – Daliai Michelevičiūtei už praporščikės Liudos vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Vyro vaidmens geriausio atlikėjo nominacijoje pirmąją vietą laimėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Evaldas Jaras už Stenlio Gardnerio vaidmenį spektaklyje R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“. Antrąją vietą žiūrovai skyrė aktoriui Tomui Kunčinui už Robio vaidmenį Alytaus miesto teatro spektaklyje M.Burges „Heroinas“, trečiąją – aktoriui Vaidotui Martinaičiui už milicijos kapitono vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Geriausiems aktoriams buvo skirtos 1000 litų dydžio premijos ir suteikta galimybė pailsėti geriausiuose Druskininkų kurorto viešbučiuose.

Nebyli tyla

Nebyli tyla

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje iki rugsėjo 6-osios veikia tarptautinė paroda „Pinhole gentis”, ekspozicijoje pristatomi 24 autorių iš aštuonių pasaulio valstybių darbai. Išskirtinai pinhole fotografijai skirta paroda yra jau septintoji tęstinio projekto „Erozija” dalis.

Gintauto Trimako cikle „Nebyli tyla” akivaizdus pinhole asketizmas ir belaikiškumas. Savo „Ciklografijoje” Slavomiras Decykas iš Lenkijos, pasitelkęs autorinį fotografavimo metodą, fiksuoja ultravioletinius saulės spindulius ir metų laikų koloritą. Kanadietis Driu Gilbertas fotokamera paverčia privačius interjerus: gatvės ir miesto vaizdai nugula ant buitinių daiktų ir buto sienų.

Šiek tiek istorijos

Pinhole (angl. adatos skylutė) kamera, dar vadinama Camera Obscura (lot. tamsus kambarys), yra pats seniausias žmonijai žinomas optinis atvaizdo formavimo būdas. Principą, kai pro nedidelę angą patekusi šviesa visiškai tamsiame kambaryje projektuoja apverstą vaizdą, pirmasis dar V a. prieš Kr. aprašė kinų filosofas Mo Ti. Vėliau ši šviesos savybė buvo aptariama įvairiose kultūrose: Aristotelis, savo veikalo „Problemos” penkioliktoje knygoje aprašydamas šviesos galimybes, atliko eksperimentus pinhole technika; arabų psichologas ir matematikas Ibn al-Haytham eksperimentavo su žvakės šviesos projekcija per mikroskopinę angą.

Tikslų fotografinį pinhole aprašymą pateikė Leonardas da Vinčis, ir Renesanso laikotarpiu šis principas pradėtas naudoti tiek meniniams, tiek moksliniams ieškojimams. Astronomai ir matematikai plačiai taikė tokias kameras stebėjimams, skaičiavimams ir tyrimams atlikti. Iki mūsų dienų yra išlikęs Paolo Toskanelio 1475 metais Florencijos katedros lange įstatytas brozinis diskas, pro kurį saulėtą dieną prasiskverbianti šviesa projektuoja vaizdą ant katedros grindų. Menininkai „tamsius kambarius” naudojo tiksliam piešiniui sukurti. Pirmasis pinhole kamera atliktas piešinys publikuotas 1545 metais.

Nors pinhole kameros plačiai naudojamos daugelį metų, pirmoji „tikra” fotografija atspausdinta tik XIX a. viduryje, kai škotų mokslininkas Deividas Brevsteris užfiksavo atvaizdą cheminiu būdu.

XIX a. pasiekusi savo apogėjų, XX a. pradžioje pinhole kamera užleido vietą modernesniems ir technologiškai paprastesniems atvaizdo atkūrimo ir fiksavimo metodams.

Atgimė su menu

Dariaus Kuzmicko, danų Bardo Kjersemo ir Stigo Rostrupo Christianseno peizažai – puikūs klasikinės mąslios ir tapybiškos pinhole pavyzdžiai.

Pinhole technika atgimimo sulaukė jau XX a. viduryje, kai mokslininkai, tyrinėdami šviesą, pastebėjo, kad pinhole kamera, kuriai nereikalingas stiklinis objektyvas, įmanoma užfiksuoti ultravioletinius ir gama spindulius. 1960 metais padarytos pirmosios saulės ultravioletinių spindulių fotografijos.

Po šio mokslinio atradimo archaiška technika atgimė ir kaip meninė priemonė. Europoje ir JAV daugelis entuziastų pradėjo eksperimentuoti ir praktikuoti pamirštos technikos galimybėmis. Pasirodė albumai, pristatantys pinhole fotografiją, nuo 1975 metų pradėtas leisti periodinis žurnalas „Pinhole Journal”, o nuo 2001-ųjų paskutinis balandžio sekmadienis paskelbtas tarptautine Pinhole fotografijos diena.

Šiandien pinhole fotografijai naudojami ir pramoniniu būdu gaminami pinhole fotoaparatai, ir pačių autorių kuriamos dėžutės. Fotokamera gali tapti cigarečių pakelis ir televizoriaus pakavimo dėžė, traukinio vagonas ir užtamsintas kambarys bet kuriame daugiabutyje, net nebenaudojamas fotoaparatas su pašalinta optika. Fotografuojama ir ant tradicinės fotojuostelės, ir tiesiogiai ant fotopopieriaus.

Gali atrodyti, kad tokia paprasta ir netgi primityvia technika nesunkiai fotografuoti gali kiekvienas. Deja, būtent kameros paprastumas reikalauja iš fotografo maksimalių pastangų. Šios kameros neturi vaizdo ieškiklio, fotografas apie būsimos fotografijos kompoziciją sprendžia pasiremdamas intuicija ir ilgalaikio darbo patirtimi. Ekspozicijos išlaikymas, diafragma, židinio nuotolis vis mažiau reikšmės turi šiuolaikinėmis automatinėmis fotokameromis dirbantiems fotografams. O pinhole fotografai visus šiuos duomenis turi kruopščiai apskaičiuoti ir įvertinti.

Pinhole fotografijos geriausiai įrodo, kad ne aparato kaina, pikselių kiekis ar atspaustų fotografijų formatas, o mąstymas nulemia galutinio rezultato kokybę.

Visos pinhole spalvos

Kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatomi autoriai eksploatuoja visas pinhole fotografijos teikiamas galimybes. Tobulai perprasta technika sukurti, apibendrinti ir šiek tiek melancholiški Nevadoje gyvenančio lietuvio Dariaus Kuzmicko, danų Bardo Kjersemo ir Stigo Rostrupo Christianseno peizažai – puikūs klasikinės mąslios ir tapybiškos pinhole pavyzdžiai.

Kanadietis Driu Gilbertas fotokamera paverčia privačius interjerus: gatvės ir miesto vaizdai nugula ant buitinių daiktų ir buto sienų. Keramikas Stivas Irvinas savo fotokameras, panašias į dekoratyvines vazas, lipdo iš molio, – ne tik fotografija, bet ir pats aparatas tampa meno kūriniu. Latvijos fotografas Geraldas Chorsas rekonstruoja seną „Polaroid” fotoaparatą. Slavomiras Decykas iš Lenkijos, pasitelkęs autorinį fotografavimo metodą, fiksuoja ultravioletinius saulės spindulius ir metų laikų koloritą. Pastarojo darbai gali atrodyti kaip skaitmeninės grafikos manipuliacijos, nes neaptinkame jokio lengvai atpažįstamo objekto.

Fotografijose laikas tarsi neegzistuoja, medžių lapų virpėjimas ar vandens tėkmė čia nedetalizuoti, nėra kontrastingų šviesos šuolių. Meditatyvi nuotaika, prieblanda ir tįstantis laikas būdingi daugumai pinhole fotografijų. Stebėdamas parodą nejučia pasiduodi tvyrančiai ramybei. Pinhole tiesiog nemėgsta skubos ir neapgalvotumo.

Lietuviai konceptualesni

Skirtingai nei užsienio autoriai, kurie fiksuoja tradicinį urbanistinį peizažą, natiurmortą ir pasitiki pačios technikos teikiamomis galimybėmis, lietuviai stengiasi į fotografiją įlieti ir konceptualumo dozę.

Andrius Narvičius, fiksuodamas sostinės kavinių fasadus, kartu su jais pateikia ir meniu kainas, taip supriešindamas didmiesčio gyvenimo tempą su pinhole ramybe ir lėtumu.

Vaidotas Aukštaitis, Božena Miežonis ir Lina Mozūraitė pinhole fotografija pasinaudoja kaip nekasdieniško ir savito rakurso žvilgsniu.

V.Aukštaičio žvilgsnis driekiasi ne horizontaliai, o vertikaliai. Autorius fiksuoja tai, kas virš mūsų, o interjerų lubos atgyja kaleidoskopiškais linijų ritmais. Panašią taktiką renkasi ir B.Miežonis: jos žvilgsnis nukreipiamas ne į kasdienį vaizdą pro langą, o tiesiog veržiasi iš lango vidaus, nugalėdamas rėmo ir stiklo geometriją. Radikaliausiai kasdienybės atžvilgiu elgiasi L.Mozūraitė, jos „dėžutės” nenukreiptos į aplinką, jos tiesiog stebi viena kitą, taip išsaugodamos ir deklaruodamos savo autonomiškumą ir išskirtinumą beprotiško tempo pasaulyje.

Parodai apibendrinti, ko gero, geriausiai tinka Gintauto Trimako keturių fotografijų „Nebyli tyla” ciklas. Šiose fotografijose akivaizdus pinhole asketizmas ir belaikiškumas. Keliolika sekundžių trunkanti ekspozicija – kaip subtilus prisilietimas prie visiškoje ramybėje paskendusio kūno. Šiuolaikinės fotografijos kontekste toks gestas atrodytų kaip pasikėsinimas į privatumą. O pinhole atveju tik užsimezga tylus, mąslus ir vizualus dialogas.

Iš pokalbio su savimi išaugęs himnas amžinybei

Iš pokalbio su savimi išaugęs himnas amžinybei

Danguolė Vilidaitė

Rugpjūčio 22-ąją Klaipėdoje, Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos (LCC) kultūros ir sporto centre, efektingai nuskambėjo vienas iš paskutiniųjų IX operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncertų.

„Requiem Reborn“ atliko grandiozinės jungtinės pajėgos – kone pusantro šimto muzikantų ir dainininkų.

Premjerinį Klaipėdos kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo kūrinį „Requiem Reborn“ („Atgimęs rekviem“) sopranui, tenorui, chorui, simfoniniam orkestrui su roko grupe atliko jungtinės sostinės ir mūsų miesto pajėgos: Klaipėdos muzikinio teatro choras ir orkestras, choras „Vilnius“ (vadovas Povilas Gylys), solistai Svetlana Konstantinova (sopranas) ir Gintas Litinskas (roko tenoras), Arvydas Jofė (mušamieji), Eugenijus Jonavičius (gitara), Romas Malinauskas (bosinė gitara), dirigavo pats autorius.

Atgimęs rekviem

Kompozitorius V.Konstantinovas pats dirigavo savąjį „Requiem Reborn“, vokalo partijas patikėjo operos solistei S.Konstantinovai ir grupės „Studija“ muzikantui ir dainininkui G.Litinskui.

V.Konstantinovas, drįsčiau teigti, šiuo metu yra vienas iš nedaugelio aktyviai mūsų miesto muzikiniame gyvenime dalyvaujančių ir kuriančių kompozitorių. Minėtinos jo kompozicijos yra šventinė uvertiūra-kantata „Klaipėdietiškas fejerverkas“, muzikinės pasakos „Stiklinė pasakaitė“ ir „Šimtas princesės pabučiavimų“, o kur dar vyriausiojo chormeisterio ir dirigento darbas Muzikiniame teatre, įvairių koncertinių programų paruošimas ir kita. Visko neišvardinsi. Paradoksalu, bet kompozitoriumi jis savęs nelaiko – neturi specialaus diplomo.

„Requiem Reborn“, nors ir parašytas laikantis tam tikrų šio žanro tradicijų (lotyniškas tekstas, išliko tradicinės dalys – Introitus (Requiem), Dies irae, Lacrymosa, Offertorium, Sanctus, Agnus Dei, Cum sanctis), yra neįprastas šio žanro pavyzdys. Jame sujungiamos įvairių muzikos stilių (labiausiai šiuolaikinės akademinės ir roko) kalbos.

Kūrinys įspūdingas, daug gražių muzikinių atradimų, išlaikyta sakralinei muzikai būdinga rimtis… Bet ne visada roko kalbos įjungimas į bendrą tėkmę, manyčiau, buvo sklandus. Šia prasme paskutiniosios trys dalys yra vientisesnės, akademinės ir roko muzikos išraiškos priemonės čia mažiau priešpastatomos viena kitai.

Kontrastų erdvėje

Ypač gerai, tiesiog preciziškai dainavo jungtinis bene 70 balsų choras. Atliekant kūrinį talkino klaipėdiečiai gitaros virtuozai E.Jonavičius ir R.Malinauskas.

Gana marga dramatiškiausia Dies irae („Rūsčią dieną“) dalis. (Ji apima beveik pusę šio kūrinio). Tokį pateikimo sudėtingumą greičiausiai lėmė kompozitoriaus noras paryškinti svarbias lotyniško teksto prasmes, jų kaitą. O gal taip buvo siekiama atskleisti įvairių priešingų dalykų gyvavimą šios kompozicijos idėjų erdvėje – pvz., mirtis ir prisikėlimas amžinajam gyvenimui.

„Requiem Reborn“ suvienijo įvairių muzikos stilių – labiausiai šiuolaikinės akademinės ir roko – kalbas. Virtuoziška mušamųjų solo improvizacija visus sužavėjo A.Jofė. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Įsidėmėjau keistai sustingusį Recordare skambėjimą, virtuozišką mušamųjų solo improvizaciją ir atskiras intonacijas man primenančias grigališkojo choralo sekvenciją ar E.L.Vėberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė”, paskutiniosios dalies Cum sanctis „ištirpimą“. Ypač gerai, tiesiog preciziškai savo partiją atliko choras.

Įspūdžių ir minčių po šio koncerto liko daug. Ir ne vien tik todėl, kad pastaraisiais metais Klaipėdos melomanai retokai lepinami premjeromis. „Requiem Reborn“, arba, kaip pats autorius sako, himnas amžinajam gyvenimui, tikrai yra vertas mūsų dėmesio.

„Pamario ženklai” sujungė emalį ir muziką

„Pamario ženklai” sujungė emalį ir muziką

Rita Bočiulytė

Kintuose nuo liepos 25-osios iki rugpjūčio 5-osios vyko 4-oji tarptautinė emalio meno ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“, subūrusi dailininkus ir muzikus.

Buvo pristatyta ir muzikos laboratorija. Emalio ir muzikos laboratorijos dalyviai Kintuose susirinko bendrauti ir kurti. Parodoje – jauniausio emalio laboratorijos dalyvio šilutiškio Adomo Miluko diptikas – savo gabaritais didžiausia šiemetinio simpoziumo kompozicija su emaliu. Klaipėdietis Saulius Bertulis uždarymo metu stabtelėjo prie savo darbų. Vydūno kultūros centro nuotraukos

Improvizavo drauge

Per „Pamario ženklų“ atidarymą buvo pristatyta emalio juvelyrinė kolekcija iš Rusijos, vyko susibūrusios muzikinės grupės „Pamario ženklai“ pirmasis improvizacinis vakaras.

Į emalio ir muzikos laboratorijos „Pamario ženklai“ kūrybines dienas susirinko devyni metalo emalio meistrai iš Lietuvos, Rusijos, Estijos ir JAV. Lietuvai atstovavo dailininkai Saulius Bertulis, Marytė Gurevičienė, Aurimas Liekis, Adomas Milukas ir Aušra Vindžigelskytė, Estijai – Heigo Jele ir Harvis Varki, Rusijai – Svetlana Teckaja, JAV – Algimantas Grintalis. Laboratorijai vadovavo kintiškis menininkas Romas Tarvydas.

Šiemet pirmąsyk „Pamario ženkluose“ dalyvavo ir muzikai. Į džiazuojančią „Pamario ženklų” grupę susibūrė vilniečiai kompozitoriai Audrius Balsys (klavišiniai) ir Giedrius Laurušas (gitara), būgnininkas Eugenijus Pugačiukas ir klaipėdietis gitaristas Eugenijus Jonavičius. Iš šešių autentiškų kompozicijų jie parengė įspūdingą baigiamąjį koncertą.

Kūrė 12 dienų

Emalio ir muzikos laboratorijos kūrybinės dienos Kintų Vydūno kultūros centre (Šilutės raj.) baigėsi naujos emalio kolekcijos „Pamario ženklai“ parodos pristatymu ir muzikinės laboratorijos improvizacine programa.

Dailininkai ir muzikai 12 dienų kūrė ir improvizavo drauge. Laboratorijoje svečiai buvo laukiami kasdien. Čia buvo galima pamatyti, kaip meistrų rankose gimsta meno kūriniai iš emalio, nuolat veikė Rostovo (Rusija) meistrų emalio darbų paroda-pardavimas, o vakarais skambėjo muzikinės improvizacijos „Pamario ženklų“ tema.

Tradiciškai „Pamario ženklus“ organizavo VšĮ Kintų Vydūno kultūros centras“, parėmė Šilutės rajono savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Virto laboratorija

„Kintų Vydūno kultūros centras jau ketvirtą kartą surengė tarptautinį emalio miniatiūros simpoziumą „Pamario ženklai“. Šiemet projektas papildytas muzikinėmis kūrybinėmis improvizacijomis, kurias atliko keturi Lietuvos muzikos virtuozai. Taip emalio miniatiūros simpoziumas tapo emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai“. Pagrindinė laboratorijos idėja buvo suvienyti skirtingų žanrų menininkus – metalo meno specialistus ir muzikos kūrėjus bendrai kūrybai pamario ženklų tema. Ir mums tai pavyko”, – džiaugėsi Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Not jos, studijuojant ir populiarinant metalo emalio technikos galimybes ir įvairovę, siekiama viešai pristatyti kūrybos procesą bei sudaryti sąlygas skirtingų sričių menininkams betarpiškai bendradarbiauti. O jie pamario krašto legendose, istorijoje, paveldo objektuose, gamtoje semiasi idėjų, ieško simbolių ir ženklų, kuriuos įamžina savo kūriniuose.

Kuršmarių pašonėje

Laboratorijos dalyviai buvo apgyvendinti Kintų „Vėtrungės” poilsio stovyklos nameliuose, miške šalia Kuršių marių. Pati laboratorija buvo įkurta 100 metų senumo ūkiniame pastate. Menininkams buvo organizuojamos pažintinės ekskursijos po pamario kraštą sausuma ir Kuršių mariomis. Vakarais vyko bendros kūrybinės vakaronės, veiklos proceso aptarimai, buvo kuriama laboratorijos pristatymo programa.

Simpoziumo metu sukurti darbai ir įvykiai užfiksuoti skaitmeninėse laikmenose, planuojama sukurti trumpą laboratorijos DVD filmuką ir rudenį pristatyti ekspozicijose Klaipėdoje bei Vilniuje.

Rugsėjo pabaigoje arba spalio mėnesį 4-ųjų „Pamario ženklų” parodą galbūt kartu su muzikinėmis improvizacijomis ketinama atidaryti „Klaipėdos galerijoje”. Lapkritį ji iškeliaus į Vilnių.

Augina kolekciją

Simpoziumo organizacinės komisijos sprendimu po vieną dailininkų emalio miniatiūrą buvo išrinkta Vydūno kultūros centro muziejui. Iš sukauptų darbų fondo kasmet rengiamas parodų turnė po Lietuvos miestus. Vydūno kultūros centro kolekciją jau sudaro per pusšimtį emalio darbų iš įvairių šalių. Ateityje numatyta kolekciją pildyti ir toliau reprezentuoti Lietuvos pamario kraštą kitose šalyse.

Bendradarbiaujant su Vilniaus auksakalių gildijos galerija „Meno niša”, šiemet gegužės – liepos mėnesiais Kintų Vydūno kultūros centro emalio kolekcijos 21 darbas buvo eksponuojamas Ispanijoje, Solo miesto emalio muziejuje. Išleistas puikus darbų katalogas. Šilutiškio menininko A.Liekio sukurtą emalio plaketę Vydūno kultūros centras padovanojo Ispanijos emalio muziejui – kaip bendradarbiavimo pradžios simbolį.

Pirmasis Oginskio festivalis – Žemaitijos dvaruose

Pirmasis Oginskio festivalis – Žemaitijos dvaruose

Rita Bočiulytė
Ieva Sorytė

Nuotaikingu Klaipėdos muzikinio teatro koncertu rugpjūčio 26-ąją Plungėje baigėsi devintasis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ ir prasidėjo pirmasis tarptautinis Oginskio festivalis, kuris visą rugsėjį vyks istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave ir Plateliuose.

Iniciatoriai – trys broliai

Didingą M.Oginskio rūmų didybę sudrumstė festivalinis koncertas. Į atidarymo koncertą susirinko daug žmonių.

Naujo festivalio pradžią M.Oginskio dvare Plungėje, kur dabar yra Žemaičių dailės muziejus, paskelbė Klaipėdos dragūnų kuopa, senovinėmis patrankomis iššaudama tris salves: už Tėvynę Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už Plungės miestą ir plungiškius. Festivalį sveikino jo garbės prezidentas B.Lubys, Kultūros ministerijos sekretorius J.Širvinskas, Paminklotvarkos departamento generalinis direktorius J.Glemža, Baltarusijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje V.Drazinas, žymūs plungiškiai, suvažiavę į festivalį iš visos Lietuvos.

Tarp jų buvo ir broliai Juozas, Eligijus ir Stasys Domarkai – šio festivalio iniciatoriai, gyvenantys Vilniuje ir Klaipėdoje, bet nepamirštantys savo šaknų.

Festivalį atidarė Klaipėdos muzikinio teatro solistų, baleto, choro ir simfoninio orkestro koncertas. Diriguojant prof. S.Domarkui, skambėjo populiarioji operos, operetės ir miuziklo klasika, dainavo teatro solistai D.Kužmarskytė, M.Gylys, A.Kozlovskis, V.Pupšys, J.Grikšienė, S.Rezgevičius.

Klaipėdiečiai koncertą pradėjo įžymiuoju M.K.Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“, kurio sausakimša salė klausėsi stovėdama – taip pagerbdama autoriaus atminimą.

Atkreips dėmesį į paveldą

Pirmąjį Oginskio festivalį atidarė jo garbės prezidentas B.Lubys. Festivalio pradžią paskelbė Klaipėdos dragūnų kuopa, senovinėmis patrankomis iššaudama tris salves: už Tėvynę Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už Plungės miestą ir plungiškius.Jūratės Petrulytės nuotraukos

Pirmasis Oginskio festivalis vyks iki rugsėjo 30-osios, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose. Kitąmet jis ketina pasiekti ir Baltarusiją, kur Zalesėje taip pat yra vienas iš Oginskių dvarų. Beje, puikios būklės, kaip pastebėjo J.Glemža.

Plungėje esantis M.Oginskio dvaro kompleksas tuo negali pasigirti. Restauruoti tik pagrindiniai rūmai, kur įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, sutvarkytas parkas, bet abu šoniniai fligeliai stovi išdaužytais langais, ir buvęs dvaro žirgynas, kur įrengta sporto salė (čia ir vyko festivalio atidarymo koncertas), prašyte prašosi remonto. Į tai atkreipė dėmesį ir prof. J.Domarkas, pastebėjęs, kad tai būtų puiki koncertų salė, ją sutvarkius, ir išreikšdamas viltį, kad festivalis „pajudins šį reikalą”.

„Festivalio tikslas – išeiti iš siauro kultūros istorijos tyrinėtojų rato ir pasitelkus muziką kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu, garsinti kunigaikščių Oginskių vardą“, – sakė jo meno vadovas, Plungės miesto garbės pilietis, Klaipėdos miesto kultūros magistras, uostamiesčio Muzikinio teatro meno vadovas dirigentas prof. S.Domarkas.

Gaivina kultūrinę atmintį

Žemaitijos kultūros istorijoje gilų pėdsaką kunigaikščiai Oginskiai paliko ne tik Plungėje ir Rietave pastatytais didingais rūmais ir užveistais įstabiais parkais. Kunigaikščių indėlis į to meto ekonominį, socialinį gyvenimą, į švietėjišką, kultūrinę veiklą – didžiulis ir iki šiol iki galo nesuvoktas, neįvertintas.

Visoje Europoje garsios giminės istorija labiau domisi ir ją tyrinėja kultūros istorikai, muziejininkai ar pavieniai entuziastai. Daugiau nei 10 metų Plungės ir Rietavo muziejininkai kruopščiai ir atkakliai dirbo, stengdamiesi ne tik po kruopelytę surinkti kunigaikščių Oginskių istoriją, bet ir gaivinti kultūrinę atmintį. Parašyta ir paskelbta daugybė straipsnių, surengtos kelios mokslinės konferencijos ir ekspedicijos, užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su bendraminčiais Zalesėje (Baltarusija), Varšuvoje, Guzove, Siedlicuose (Lenkija), kur gyventa Oginskių giminės atstovų.

Pasaulis labiau žino garsųjį kompozitorių Mykolą Kleopą Oginskį, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu – jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Susitiks su Oginskių proprovaikaičiu

Tarptautinio Oginskio festivalio idėją ėmėsi įgyvendinti jo meno vadovas S.Domarkas. Jam talkina festivalio organizacinis komitetas: Žemaičių dailės muziejus (direktorius A.Bakanauskas), M.Oginskio meno mokykla (direktorė G.Žiobakienė), Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus (direktorius V.Rutkauskas), Plungiškių draugija (prezidentas B.Lubys), klubas „Oginskio dvaro bičiuliai”(prezidentė D.Baltutienė), žymūs Lietuvos kultūros atstovai.

Festivalyje dalyvaus Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyks mokslinės konferencijos, neseniai išleistos grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, dailės parodos.

Oginskių muzikai atlikti specialiai sukurtas Oginskio festivalio orkestras, kuriame grieš Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Klausytojų laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Minsko filharmonijos instrumentiniu trio „Vytoki“ (Baltarusija), Lietuvos nacionaliniu ir Kauno simfoniniais orkestrais, žymiais Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos muzikos atlikėjais, taip pat Oginskių kultūrinio paveldo puoselėtojais – „oginistais”.

Plungėje, Rietave bei Plateliuose vyks ne tik muzikiniai renginiai, bet ir Oginskių kultūrinį paveldą pristatančios mokslinės konferencijos, dailės bei fotografijų parodos.

Pristatys knygą

Rugsėjo 2 d. 13 val. – Plateliuose, dvaro svirne,16 val. – Plungėje, M.Oginskio rūmuose (Žemaičių dailės muziejus), 20 val. – Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus), vyks S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymas. Dalyvaus kultūros istorikė dr. A.Butkuvienė, koncertą surengs tarptautinių konkursų laureatė L.M.Domarkaitė (smuikas) ir koncertmeisterė R.Šukienė. Programoje – L. van Bethoveno, A.Vivaldžio, N.Paganinio, J.Bramso, P.Sarasatės, M.Oginskio kūriniai.

Rugsėjo 3 d. 13 val. Plungėje, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą surengs Nacionalinės premijos laureatas P.Vyšniauskas (saksofonas) ir B.Vasiliauskas (vargonai).

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – koncertas “Tylos Labanoro”. Gros P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R.Kamicaitis (tabla).

Rugsėjo 7 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, skambės muzikinė literatūrinė kompozicija „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”, kurią atliks V.Kochanskytė (aktorė), G.Zeicaitė (sopranas) ir Š.Čepliauskaitė (fortepijonas). Programoje – kompozitoriaus M.K.Oginskio fortepijoniniai kūriniai, romansai balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentai, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eilės, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentai.

Specialiai subūrė orkestrą

Rugsėjo 10 d. 13 val. – Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, 17 val. – Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, grieš Oginskio festivalio simfoninis orkestras. Atlikėjai: Kauno J.Gruodžio muzikos konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio, Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės. Vadovai: K.Domarkienė, S.Domarkienė, V.Gaubytė, A.K.Jankauskas. Programoje – M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai. Solistai – L.M.Domarkaitė (smuikas), , M.Dudz (smuikas, Lenkija), tarptautinių konkursų laureatas prof. A.Baumanis (smuikas, Latvija). Dirigentas prof. S.Domarkas.

Rugsėjo 16 d. 10 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – mokslinė praktinė konferencija „Žemaituko istorinės ištakos. Kunigaikščių Oginskių įtaka arklininkystės raidai“.

Rugsėjo 17 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmų žirgyne, koncertuos Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir tarptautinių konkursų laureatė J.Zajančkauskaitė (smuikas). Skambės M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, P.Čaikovskio uvertiūra-fantazija „Romeo ir Džuljeta“, M. Bruch koncertas Nr. 1 G – moll smuikui ir orkestrui. Dirigentas prof. J.Domarkas.

Kunigaikščių veiklos pėdsakais

Rugsėjo 22 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, – Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalio „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“ atidarymas. Dalyvauja: Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai. Meno vadovė G.Žiobakienė.

Rugsėjo 28 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.Mendelsono-Bartoldo muziką ir V.Šekspyro eiles. Režisierė R.Kudzmanaitė, videoinstaliacijos R.Vaišvilaitės, šviesų dailininkas R.Petrauskas, garso režisierius D.Zdanovičius. Atlieka ansamblis “Nepaklusnieji”.

Rugsėjo 29 d. 10 val. Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus), – mokslinė konferencija „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos. 2006“, ten pat 17 val. – Ivo Zaluskio (fortepijonas, Didžioji Britanija) rečitalis. Programoje – Oginskių dinastijos fortepijoninė muzika.

19 val. Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, vargonuos S.Nemahai (Baltarusija). Programoje – D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kt. kūriniai.

Skambės dvarų muzika

Rugsėjo 29 d. 11 val. Plungėje, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, -mokslinė konferencija „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“ (pirmoji dalis).

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, koncertuos instrumentinis trio „Vytoki” (Baltarusija). Atlikėjai: A.Fralovas (fagotas), S.Machovas (fleita) ir I.Avdejeva (fortepijonas, klavesinas). Programoje “Baltarusijos dvarų muzika” – Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūriniai.

Rugsėjo 30-ąją Plungėje,  M.Oginskio rūmuose, nuo 9 val. tęsis mokslinė konferencija „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“ (antroji dalis).

12 val. Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, grieš Kauno miesto simfoninis orkestras (dirig. M.Pitrėnas), dainuos J.Gedmintaitė.

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – festivalio uždarymas, kuriame Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką skambins pianistas iš Didžiosios Britanijos I.Zaluskis.