Scenos dėžutė pasakai sugauti

Scenos dėžutė pasakai sugauti

Gitana Gugevičiūtė

„Eglė žalčių karalienė“ – savotiška Lietuvos vizitinė kortelė“, – sako Vytautas V. Landsbergis, po šešiasdešimties metų į Klaipėdos dramos teatrą parvedęs Žilviną ir Eglę.

Klaipėdos dramos teatre atgimusioje „Eglėje žalčių karalienėje” (rež. V.V.Landsbergis) Eglę vaidina J.Puodėnaitė, Žilviną – E.Brazys. Žilvinas (E.Brazys) savo vaikams nenoriai pasakoja apie žemiškąjį pasaulį.

Su dedikacija

Režisierius spektaklį dedikuoja 1946-aisiais pastatytai K.Jurašiūno pjesei „Eglė žalčių karalienė“ (rež. J.Gustaitis, muzika J.Švedo), ženklinusiai teatro atgimimą pokario Klaipėdoje. Bandau įsivaizduoti, su kokiu jauduliu į premjerą ėjo tie, kurie matė „aną“ pastatymą arba jame vaidino!..

Scenoje – viena gražiausių lietuvių liaudies pasakų, perpasakota etnokosmologų J. ir D. Vaiškūnų, praturtinta ištraukomis iš V. Mykolaičio-Putino meilės lyrikos bei jo poemos „Eglė ir Žilvinas“ ir liaudies dainomis.

Pokario metais daugeliui Eglės išlydėjimas į nežinomybę asocijavosi su realia grėsme, su karo ir pokario netektimis, o „kraujo banga“ ženklino kruviną lietuvių tautos situaciją. Šiandien spektaklis teigia, kad žmonės linkę sunaikinti aukštesnes harmonijos jėgas tik todėl, kad jų nepažįsta.

Transformuoja mitą

E.Barauskaitės Žyniuonė Joninių naktį suka „pasakų ratą”… Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Režisierius priešpastato du pasaulius: žemiškąjį (aštrių formų, dalgių, prievartos) ir vandenų (aptakių formų ir jausmų, harmonijos).

Dailininkė R.Skrebūnaitė sukūrė santūrią ir funkcionalią scenografiją. Į viršų pakilusi „žemiškoji plokštuma“ tarsi panardina žiūrovą į mėlynos prieblandos, jūržolių, nugludintų akmenėlių, saulės blyksnių, kuriuos veidrodėliais bando sugauti Žilvino ir Eglės vaikai, gelmę.

Spektaklyje Eglės ir žalčio mitologema priartėja prie kiek transformuoto „amžinojo sugrįžimo mito“. Sentimentali žmogaus prigimtis ragina grįžti į praeitį, „prie šaknų“, todėl Eglė bet kokiomis priemonėmis siekia atlikti tris užduotis, išspręsti užuominas, kurios spektaklyje „suvertos“, „sudėliotos“ iš akmenų.

Religijotyrininkas G.Beresnevičius teigė: „Tolimiausi praeities įvykiai ir moderniausios idėjos rymo ant tų pačių archetipinių pagrindų, istorija ir mitas susipina nuolat atsikartodami, pagrįsdami vienas kitą ir šitaip universalizuodamiesi iki kosminių vyksmų lygio“. Vanduo, ugnis, žemė, akmuo – tokios kertinės mitinių transformacijų išeitys spektaklyje.

Atpažįstamas braižas

Žiniuonė (E.Barauskaitė) ir Ežerinis (R.Pelakauskas) Joninių naktį suka „pasakų ratą“ ir kviečia veikėjus pasekti pasaką dar kartą, vildamiesi, kad pasaulis pasikeitė, tapo geresnis, ir istorija galbūt turės kitą pabaigą. Deja… Režisierius pasakos neperrašo, bet suteikia viltį – Žiniuonė žada pakartoti ritualą „kitais metais“. Judesys ratu tarsi simbolizuoja ne tik reiškinių cikliškumą, patirties ir likimų pasikartojimą, amžinąjį sugrįžimą, bet ir liudija pastangą atkerėti (šiuo atveju – žmogaus aklumą, tamsumą).

Spektaklio specifiką, matyt, lemia universalus jo adresatas (spektaklis visai šeimai). Jam būdingos frontalios mizanscenos (gyvieji paveikslai), tiesmukas liaudies muzikos integravimas, iliustratyvumas, didaktika – „Eglė žalčių karalienė“ tęsia režisieriaus programinių pastatymų sąrašą, joje lengvai atpažįstamas V.V.Landsbergio braižas.

Šalia jau patyrusių dramos teatro aktorių scenoje pasirodo ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto vaidybos specialybės trečiakursiai studentai A.Eismantas (Ąžuolas), G.Bejeris (Uosis), D. Švirėnas (Beržas) ir R.Idzelytė (Drebulė). Ir atrodo, reikia pripažinti, ne blogiau nei scenos senbuviai.

Stipri įtaiga

Apie kokius nors „išskirtinius“ vaidmenis kalbėti būtų sudėtinga, nes visi jie kuriami panašiai – kiek romantizuojant, stilizuojant judesį ar būseną, todėl „romantiškasis pakilumas“ – ryškus spektaklio bruožas. Todėl ir veikėjų (tėvas – akt. L.Kasulaitis, motina – V.Kojelytė, pirmoji sesuo – E.Jackaitė, antroji sesuo – A.Tručilauskaitė, pirmasis brolis – V.Jočys, antrasis brolis – E.Jokubauskas) intonacijos kiek monotoniškos ir „apibendrintos“, t.y. sunkiai individualizuojamos. Todėl Eglė (J.Puodėnaitė) ir Žilvinas (E.Brazys) tampa „svarbesniais“ tik todėl, kad vaidina pagrindinius vaidmenis ir dėvi „prabangesnį“ sceninį rūbą (nesudėtinga jų vietoje įsivaizduoti pagal tą patį principą kuriančius vaidmenis, pvz., A.Tručilauskaitę ir E.Jokubauską). Viskas sklandu ir tikslu – tarsi knygos iliustracijoje.

Ir vis dėlto vienos dalies spektaklis, pabaigoje pražystantis kraujo purpuru, jaudina, nes pasakos įtaiga tokia stipri, kad žūsta viduje gyvenanti „šnipinėjanti asmenybė“ ir įvyksta „patikėjimo stebuklas“. Amžinos gėrio ir blogio, meilės, ištikimybės, išdavystės temos suskamba…

Svečias iš Japonijos į Klaipėdą sugrįš su paroda

Svečias iš Japonijos į Klaipėdą sugrįš su paroda

Dalia Bielskytė

Rugpjūčio pradžioje Klaipėdos fotografijos galeriją aplankė Tokijo tarptautinės fotografinės grupės pirmininkas fotografijos profesorius Toshiki Ozava, kurį fotomenininkė S.Michelkevičiūtė švelniai vadina „tiltu tarp Lietuvos ir Japonijos“.

Japonų fotomenininkas T.Ozava užsuko į Klaipėdos fotografijos galeriją, kur kitąmet norėtų pristatyti savo fotoparodą apie Lietuvą. Dalios BIELSKYTĖS nuotrauka

Lietuvoje japonų fotomenininkas lankosi nuo 1994-ųjų. Jo rūpesčiu lietuvių fotomenininkai Tokijuje surengė ne vieną autorinę parodą, jis pats – nuolatinis Kaune rengiamo tarptautinio fotografijos projekto „Gamta – visų namai“ dalyvis.

74 metų menininko kūrybos moto – gyvenimas kelyje. Nesibaigiančių kelionių įspūdžius jis fiksuoja fotoaparatu, kaip pats sako, „įamžina tai, kas išnyksta“: tradicijas, etnokultūrą, architektūrą, gamtą…

Toshiki Ozavos fotografijos iš ciklų „Dominikos Respublikoje“ ir „Aktų etiudai“.

Šių metų turnė po Lietuvą T.Ozava pradėjo atidarydamas Kaune fotografijos parodą „Pastelinių spalvų kelionė“. Tai – spalvingi ekskursai į Islandiją, Grenlandiją, Naująją Zelandiją, Dominikos Respubliką, Bahamus, Puerto Riką, Meksiką, Kubą…

Iš Klaipėdos, lydimas žmonos ir dviejų vertėjų, T.Ozava išvyko į Mažeikius bei Šiaulius, vėliau – į Minską, kur atidarė savo fotografijos parodą „Aktų etiudai”.

Šios japono kelionės per Lietuvą tikslas – surinkti medžiagą dar vienai fotografijos parodai. Tad kitąmet turėtumėme išvysti, kaip per fotoaparato vaizdo ieškiklį Lietuvą mato garsus japonų fotomenininkas.

„Klaipėda – graži, įdomi, specifinė. Labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Džiaugiuosi, kad čia esama fotomenininkų, kurie, nors įvaldę šiuolaikines skaitmenines technologijas, nepamiršta senosios juostinės fotografijos”, – kalbėjo T.Ozava, noriai pozuodamas Fotografijos galerijos ekspozicijos fone.

„Tikiuosi, kad atvešiu čia savo parodą“, – pridūrė jis šypsodamasis.

Jurga Karčiauskaitė-Lago: „Sunkiausia išlikti originaliam“

Jurga Karčiauskaitė-Lago: „Sunkiausia išlikti originaliam“

Rita Bočiulytė

Garsūs Paryžiaus mados namai siekia įsigyti klaipėdietės juvelyrės Jurgos Karčiauskaitės-Lago sukurto koljė teises. Šis dailininkės kūrinys tarptautiniame „AILLIS“ juvelyrikos konkurse Australijoje autorei šiemet laimėjo antrąją vietą.

„Šiais laikais sunkiausia išlikti savimi, turėti savo stilių ir apsaugoti savo idėjas nuo vagišių“, – įsitikinusi dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

– Šiame konkurse dalyvavau pirmąkart, – pasakojo juvelyrė. – Nors jis Sidnėjuje vyksta seniai, kasmet ir yra prestižinis, Europoje nelabai populiarus. Bet gerai žinomas Amerikoje. Šiemet jame dalyvavo 700 juvelyrų. Konkurso tema buvo „Dangaus kūnai“. Mano darbas jam vadinosi „Debesys“.

Mane į šį konkursą delegavo Ispanijos juvelyrų asociacija, kuriai priklausau. Mano darbas iškeliavo ten, ilgai nežinojau, koks jo likimas, ir štai ne taip seniai man iš Ispanijos pranešė, kad Australijoje užėmiau antrąją vietą.

– Betgi ne pirmąją. Ko taip džiaugiesi?

– Man tai labai didelis laimėjimas, nes tame konkurse pirmąją vietą laimėti europiečiui beveik neįmanoma. Ten tradiciškai laimi amerikiečiai. Šiemet pirmąją vietą laimėjo japonas, žinomas pasaulyje dizaineris Mio Moto, o trečiąją – vėl amerikietis.

Laurai tokiame konkurse yra didelis prestižas. Jie atveria daug galimybių. Jei būčiau nuvažiavusi į jį pati, jos būtų dar didesnės. Nes tuo metu į konkursą suvažiuoja žymiausių pasaulio mados ir juvelyrikos industrijos firmų atstovai ir jie renkasi sau dizainerius. Manimi susidomėjo vieni mados namai iš Prancūzijos, ilgai su manimi derėjosi, bet kol kas dar – jokių rezultatų. Jie nori įsigyti šio koljė teises.

– Iš ko jis sukurtas?

– Iš 29 gramų aukso, trupučio balto gintaro ir juodųjų perlų. Konkurso reikalavimai tokie ir buvo, – kad būtų brangios medžiagos, labai gera darbo kokybė ir originalu. Aš prizą gavau už originalumą, o japonas – už kokybę. Iš visų mūsų buvo reikalaujama, kad tai nebūtų bižuterija, o grynoji, tikroji juvelyrika.

Man konkursai atidaro duris Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, ten, kur juos žino. „AILLIS“ konkurse niekas niekada iš Lietuvos nėra dalyvavęs. Aišku, toli…

– Ar turi tokių savo kūrinių, kurių nenorėtum parduoti? Galbūt jie kažkuo ypatingi, brangūs?

– Yra trys… Šis koljė, žiedas ir auskarai. Pastarieji prieš porą metų buvo pristatyti didelėje Madrido juvelyrikos parodoje. Ten ne konkursas, tiesiog pakliūti į tos parodos atidarymą – modelių pristatymą labai sunku. Jie atrenka autorius iš visos Europos, prieš pusmetį turi išsiųsti jiems savo juvelyriką, ir jeigu tave pasirenka – tai didelis dalykas. Tie auskarai pateko į parodą ir net tapo jos logo, simboliu, buvo išleisti dideli plakatai su jų atvaizdu.

O žiedą buvau atidavusi į vieną svarbią galeriją Madride. Jį matavosi, norėjo pirkti, bet taip ir nenupirko Ispanijos karalienė.

– Konkursuose, parodose dalyvauji nuolat. Kas Tavęs laukia artimiausiu metu?

– Laikausi principo, kad svarbiausia dalyvauti, o laimėti – kaip Dievas duos. Dabar aš visą laiką kokiame nors konkurse ar parodoje dalyvauju, po juos keliauju. Dabar vienas mano darbas išvežtas į Rusiją, keliauja po parodas Maskvoje.

Spalio mėnesį ruošiuosi dideliam pristatymui Vilniuje kartu su Vaidotu Žuku. Tai bus trečioji mūsų bendra kolekcija. Man tas projektas labai svarbus, nes jis vyksta Lietuvoje. Iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio esu „išsitrynusi“, buvau ilgokai visai iš jo dingusi. Nors juvelyriką kuriu jau trylika metų.

– Dabar Tu dažnai esi kelyje – tarp Ispanijos ir Lietuvos. Tavo vyras – ispanų tapytojas…

– Ir Ispanijoje gerai žinomas (juokiasi). Keliauju daug. Dažniausiai po Europą. Esu dalyvavusi parodose Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje. Gotlande pernai surengiau autorinę juvelyrikos parodą. Užpernai buvo labai svarbus projektas Madrido dekoratyvinio meno muziejuje. Jame dalyvauti – prestižas. Dabar jie mane pakvietė surengti autorinę parodą. Man tai būtų labai didelis įvykis. Vis dėlto tai nacionalinis muziejus, kuris yra sostinėje. Aš jai labai stipriai ruošiuosi.

– Kada ji bus?

– 2007-ųjų kovą. Jau labai greitai. Aš jos labai laukiu. Dar Prancūzijoje planuoju autorinę parodą. Lietuvoje irgi stengiuosi bent po kartą per metus savo juvelyriką parodyti Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje.

– Esi bene vienintelė lietuvė, priklausanti Ispanijos juvelyrų asociacijai?

– Vienintelė. Ten pakliūti yra nelengva. Ir išsilaikyti nelengva. Asociacija – prestižinė. Ispanijoje gyvena apie 40 milijonų gyventojų, asociacijai dabar priklauso tik 36 juvelyrai. Sunku išlaikyti tą kartelę, kurią tau užkelia. Būna, kad žmonės iškrenta. Užsieniečių asociacija neįsileidžia. Joje esu viena tokia „balta varna“. Pakliuvau eksperimento tvarka ir laikausi jau ketvirti metai.

– Pagal profesiją vis dėlto esi grafikė. Ar dar kuri grafiką?

– Aš tik baigiau grafikos studijas ir iškart pradėjau kurti juvelyriką. Labai domėjausi mada ir laimėjau alternatyvios mados konkursą Vilniuje. Tai mane pastūmėjo. Beje „ArMadą“ laimėjo mano rūbų kolekcija su aksesuarais. Vilniuje sukausi dizainerių, dizaino, ne menininkų ir grynojo meno rate. Paslydau į juvelyriką. Ir man buvo lengva paslysti, nes techniškai mokėjau dirbti su metalais. Ir studijavau ofortą – irgi metalo raižinį. Metalas yra metalas. Koks ten skirtumas, ar tu jį ant popieriaus atspaudi, ar tokį ir palieki. Bet mano matymas skiriasi nuo tikrųjų juvelyrų. Pati pastebėjau, kad juvelyrai kiek kitaip daug ką daro. Tikrieji juvelyrai, kurie tai studijavo.

Bet menininkui šiais laikais visokių pagundų būna. Gal prieš metus Ispanijos Vigo miesto Finansų klubo galerija, irgi labai prestižinė, pakvietė mane surengti… tapybos parodą. Ir surengiau. Buvo labai gražus atidarymas, geras laikas.

– Tai jau ir tapyti pradėjai?

– Taip (juokiasi). Tuo metu, kai laukiausi vaikelio, negalėjau dirbti su metalais, kenksmingomis medžiagomis, todėl tapiau. Jie pamatė mano darbus ir pasiūlė. O grafika dabar perėjo į tapybą ir liko juvelyrikoje. Juk kurdama bet kokį papuošalą pirmiausia paišau jo eskizą. Štai ir pagalvėlę išsiuvinėjau – tokia pat kaip mano paveikslas.

– Nerimsti vis?

– Tai kad kitaip neįmanoma. Konkurencija yra didžiulė. Lietuvoje ji visai nejuntama. Bet pasaulyje, jeigu tu nori išsilaikyti, net ne ant bangos, o apskritai išsilaikyti, turi per metus surengti keturias autorines parodas. Mes visi Ispanijos juvelyrų asociacijos nariai turime vadybininkus, mums sudaroma programa, pasirašome sutartis ir negalime nuo jos niekaip nukrypti. Tiesiog tai asociacija profesionalų, kurie labai saugo savo vardą. Dirba visai kitokiais principais negu mūsų Dailininkų sąjunga, kuriai irgi priklausau nuo 2003 metų. Klaipėdoje situacija visai kita. Jaučiuosi Klaipėdos kultūros valdžios ignoruojama. Nesinori zyzti, kadangi manęs čia dažnai ir nėra, mes su vyru dažnai keliaujame, ir aš jau visai kitomis akimis žiūriu ir į Klaipėdą, ir į jos dailės gyvenimą.

Čia, Lietuvoje, yra labai daug gerų menininkų, aukšto lygio dizainerių. Bet labai prasta sistema savivaldybėse. Tai uždaras ratas, į kurį nepakliūsi. Čia žmonės vadovauja kultūrai daugybę metų. Pasaulyje niekur taip nėra. Ispanijoje, kur aš gyvenau, tokiuose postuose žmonės keičiasi kas ketveri metai, jie atneša vis kažką naujo. Sakyčiau, tai labai konkurencinga sistema – tu turi irgi laikytis ant bangos, labai stengtis, ir miestas iš to tik laimi. Pas mus tas pats žmogus toje kėdėje sėdi šimtą metų. Jeigu tu nepakliuvai į jo geranorišką akiratį, tai likai už borto.

– Neatrodo, kad Tau čia blogai. „Pėdos“ galerijoje įsikūrei sau oazę, kur kone viskas – su firminiu Jurgos ženklu. Kam Tau to reikia?

– Kai mudu su Lino ir abiem vaikučiais apsisprendėme, kad gyvensime Klaipėdoje, iš pradžių galvojau apie atskirą galeriją nuo tėčio, betgi paskui nutarėme, kad ir čia vietos užteks. Pasiėmiau šią salą ir įsikūriau. Čia viskas padaryta mano stiliumi, spalvomis, su visais firminiais ženkliukais, etiketėmis, katalogais ir net firminiais maišeliais. Bet čia nėra ir pusės, kiek aš viso to turiu Ispanijoje. Asociacija priverčia tuo rūpintis. Nes aš turiu atitikti tam tikrus jos reikalavimus. Kiekvienas autorinis darbas turi turėti savo pasą su aprašymu. Kiekvienas turi būti kataloguojamas – kiek tokių padaryta, koks tiražas. Pirkdamas žmogus turi žinoti, kelintą numerį jis įsigyja. Jeigu tai vienetinis kūrinys ir yra rankų darbo, tai turi būti pabrėžta ne kartą. Nes pasaulyje tai vis labiau vertinama, rankų darbo juvelyrikos vis mažiau ir mažiau.

– Tu viską darai rankomis?

– Mano darbai kol kas išlieka absoliučiai rankų darbo. Nežinau, kiek taip tempsiu, bet kol kas yra taip. Visi jie šimtu procentų yra rankų darbo. Nepjaunu, negraviruoju nieko lazeriu, viską darau rankomis. Man ypač patinka tokia graviravimo technika – sidabro graviūros. Nuodingas amatas, tiesą sakant.

– Iš kokių medžiagų kurti papuošalus Tau labiausiai patinka?

– Iš gintaro. Pasaulyje į jį žiūrima su didele pagarba. Ir tame mano koljė, kuris laimėjo „AILLIS“ konkurse, gintaras prilygintas auksui ir perlams, kurie pas mus iš tiesų yra brangesni nei gintaras. O Ispanijoje mane gyrė, – koks tai gražus derinys ir kaip čia viskas labai dera.

Man patinka raudonas auksas, 585 prabos. Patinka deimantai, šiaip geri deriniai. Galima derinti auksą net su popieriumi, jeigu bus gražus daiktas. Vieną tokį eksperimentinį buvau padariusi – iš aukso ir rankų darbo popieriaus.

– Koks Tavo firminis ženklas?

– Mano ženkleliu tapo paukštis. Jį atsinešiau į savo kūrybą seniai, iš grafikos. Dabar ruošiuosi parodai Madride, kur bus vieni paukščiai – žiedai, koljė, auskarai, sagės. Iš brangių medžiagų, o pati forma – akivaizdžiai primityvi, plokščia. Plokštuminiai – kaip paveikslai. Panašūs į mano grafiką. Kiauri. Kai uždedi ant kūno – tokie rėksmingi. Kiekvienas – nepakartojamas, turi savo istoriją, pavadinimus. Tiražavimo būdu jų neįmanoma pagaminti. Viena didžiulė kolekcija – 60 darbų. Ją turiu sukurti per metus.

Dabar jau turiu padėjėjų, vadinamųjų pameistrių. Kitaip niekaip nesuspėčiau. Tempai yra didžiuliai. Daug laiko tenka sugaišti rinkodarai ir visokiems kitiems dalykams. Bet dailininkui svarbiausia sukurti. Sukurti neįlendant į kito dizainerio erdvę, nemėgdžiojant. Paskui dar reikia apginti tai, ką tu sukūrei, – tai irgi kainuoja pinigų. Mano darbas vis dėlto yra dizainerio darbas – sukurti tą daiktą. Aš ilgai sėdžiu bibliotekose, ieškau. Nėra lengva kažką originalaus padaryti. Ir kuo toliau – tuo sunkiau.

Šiais laikais sunkiausia išlikti originaliam. Išlikti savimi ir turėti savo stilių. Todėl kad dizaine jau viskas padaryta. Jau yra tiek to dizaino!.. Kai pasižiūriu, kokie daiktai buvo daromi prieš Kristų, – jau jie buvo modernūs, ir ką mes dabar darome, – toli nenušokom.

– Koks yra Tavo stilius?

– Nebijau to žodžio – labai moteriškas. Jis pabrėžtinai naivus. Pabrėžtinai rodau rankų darbą. Jis yra grafiškas. Gal kiek archajiškas. Modernas kartu su archaika.

– Iš kur semiesi idėjų?

– Aš daug paišau. Padarau daug eskizų, gal po dešimt kiekvienam juvelyrikos darbui. Paskui atrenku geriausią. Darydama dar medžiagas pakoreguoju. Nelengva yra sukurti kažką savito. Dar sunkiau paskui tai apsaugoti nuo kopijavimo. Todėl mano darbas yra piešimas. Paskui man pameistriai padeda padaryti „juodą darbą“, o aš užbaigiu, sudėlioju akcentus. Įvairiai būna. Kartais viską padarau pati.

Iš tikrųjų aš daug ko išmokau gyvendama užsienyje. To, į ką pas mus buvo žiūrima neigiamai, – į reklamą, savireklamą, savęs pristatymą. Dailininkui tai irgi labai svarbu. Užsienyje jie be to negali nė žingsnio žengti. Ir jie priima kaip trūkumą, jei nesugebi apie save papasakoti, savęs pristatyti. Pasaulis yra toks atviras ir toks dabar greitas, kad jeigu tu laiku nepasakysi apie savo darbą, jis greitai taps kito darbu – bus bemat nukopijuotas ir apie jį pasakys kitas. Ispanijoje net dalyvavau mokymuose, kaip greičiau informuoti, kad tai yra mano, tai yra, kad turėtum įrodymą, kad tas daiktas yra tavo sukurtas.

Iki šiol neturiu savo internetinės svetainės. Net „Prados“ mados namai neturi savo internetinės svetainės. Jau daug metų laukiam, visi nagus galandam, kada ten galėsim pažiūrėt, o jos kaip nėra, taip nėra. Yra ir toks apsisaugojimo būdas nuo idėjų vagišių.

Ką atpūtė „Vakarų vėjai”? Kokios prognozės?

Ką atpūtė „Vakarų vėjai”? Kokios prognozės?

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidarytos net dvi meno parodos susiliejo į vieną didžiulę ekspoziciją, kurioje išsiskleidžia klaipėdiečių dailės panorama.

A.Ramanausko „Be pavadinimo”. E.Bernoto „Mąstantis”.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ pristato tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinius, o „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas – 2006“ – taikomąją dailę.

„Vakarų vėjai“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose vyraus iki rugsėjo vidurio. Prie apskrito stalo pakvietėme klaipėdiečius menotyrininkus Godą Giedraitytę, Kristiną Jokubavičienę ir Igną Kazakevičių kartu pasižvalgyti, ką tie vėjai atpūtė, ir padiskutuoti apie prognozes.

– Kaip vertinate dabartinę Klaipėdos dailės situaciją?

D.Drulio „Burės” V.Juzėno medinių mozaikų fone. A.Mėčiaus „…FF…”, „Paukštukas”.

K.Jokubavičienė: Paroda man paliko netikėtai gerą pirmąjį bendrą įspūdį; jis nesumenkėjo ir išsamiau ją apžiūrėjus. „Netikėtai“ – dėl kelių priežasčių.

Pastarąjį dešimtmetyį į apžvalgines parodas žiūrėta itin skeptiškai – jos pernelyg ryškiai priminė sovietinių laikų parodas monstrus, skirtas įvairiausioms metinėms, jubiliejams, šventėms etc. Natūralu, jog pirmaisiais Nepriklausomybės metais net kalbos negalėjo būti apie tokias parodas; jas pakeitė vadinamosios konceptualiosios parodos, kurių idėja ir autorių bei kūrinių atrinkimas perėjo į kuratoriaus rankas. Laikui bėgant, griežtos nuostatos kito, ir dabartiniu metu apžvalginė paroda tapo visai priimtinu parodos tipu. Tai nėra būdinga vien Klaipėdai, tokia situacija pastebima šalies mastu.

A.Adomavičienės batika.

Kita vertus, suprantama, kodėl daugeliui jau pats paminėjimas „apžvalginė“ (iš inercijos dažnai suvokiama kaip „ataskaitinė“) kėlė ir kartais tebekelia alergiją. Jei kalbame tik apie Klaipėdos kontekstą, tai būtent pas mus tokio tipo parodos visais laikais būdavo mažiausiai įdomios, suneštinės, privalomosios.

Parodinis Klaipėdos gyvenimas šiandien yra pasiekęs civilizuotą lygį: parodų vyksta daug, didžioji dailės galerijų dalis jau turi daugiau ar mažiau suformuotą veiklos pakraipą, stilių, savus autorius ir publiką, kuriai šių dailininkų kūryba, galerijos aplinka ir bendravimo būdas yra priimtini.

S.Kanaverskytės batika „Interjerui”. Z.Inčirauskienės tekstilinė „Kontrabanda 1864-1904“ .

Publika Klaipėdoje smalsi ir dėkinga, nepersisotinusi ir neišlepinta, dailės poreikis egzistuoja – netradicinis meninis vyksmas visada sulaukia reakcijos. Rengiama daug ir visai nedidelių individualių parodų, populiarios grupinės – dviejų, trijų ir daugiau autorių bei teminės parodos. Tačiau šiame pristatymų kaleidoskope labai lengva prarasti visumos jausmą. Jei mums aktualu Vakarų Lietuvos dailės diskursas, apžvalginės parodos yra tiesiog neišvengiamos.

Atrodo, kad LDS Klaipėdos skyriaus idėja atgaivinti apžvalginių parodų tradiciją yra labai savalaikė. Paskutinės apžvalginės parodos vyko prieš kelerius metus: 2002-ųjų vasarą surengta paroda „Atspindžiai“, skirta miesto 750-osioms įkūrimo metinėms; trisdešimtasis LDS Klaipėdos skyriaus jubiliejus 2003-iaisiais pažymėtas dviem pa-rodom – viena vyko Klaipėdoje, kita, pavadinta „Mes, klaipėdiškiai“, buvo skirta Vilniaus publikai, eksponuota „Arkos“ galerijoje.

K.Pūdymo „Totemas”. S.Plotnikovo „Gulbės”.

Treji metai, skiriantys minėtas parodas, buvo gana svarbūs Lietuvos dailininkų sąjungai. Visų pirma jos nariai įgijo meno kūrėjų statusą, kuris užtikrina socialines garantijas, ypač svarbias vien tik iš kūrybos gyvenantiems dailininkams. Taip pat akivaizdu, kad ir pati sąjunga sutvirtėjo, o jos nariai įsitikino dailininkus vienijančios organizacijos reikalingumu ne tik praktiniams reikalams tvarkyti, bet ir kūrybinio proceso eigai. LDS Klaipėdos skyrius jungia ne tik uostamiestyje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione – Telšiuose, Palangoje, Gargžduose, Priekulėje ir kitose vietovėse gyvenančius dailininkus. 2006-ųjų viduryje jų buvo 101. Parodoje dalyvauja per 60 autorių. Klaipėdoje gyvena didesnioji skyriui priklausančių dailininkų dalis. Tačiau inovacijas mene lemia ne centrų dydis, o kūrybiškos asmenybės, talentingi kūrėjai. Ir Klaipėdoje, ir kitose Vakarų Lietuvos vietovėse gyvenantys dailininkai yra gerai žinomi šalyje ir už jos ribų, jų kūriniai pasiekia tolimiausius kraštus.

G.Giedraitytė: Kadangi vertinti šiuo atveju tenka remiantis tik LDS Klaipėdos skyriaus ekspozicijos Klaipėdos dailės parodų rūmuose apžvalga, tai bendrame kultūros kontekste vertinu pozityviai – akivaizdu, jog kuriančių dailininkų mieste yra. Kitas dalykas – kūrybinės drąsos, eksperimento ir novatoriškumo aspektai…

Kuriančių mieste menininkų branduolys – vyresniosios kartos dailininkai, dažnai nuosekliai eskaluojantys susiformavusią autorinę stilistiką ir jau senokai atradę savo kūrybinį kelią, kuriuo ramiai žingsniuoja, nebesidairydami į šalis, „nemesdami kelio dėl takelio“. Bent kiek susipažinęs su Klaipėdos daile ir kūrėjais, parodoje nepasiklystum ir be etiketažo, nes daugelis darbų savo išraiška ir forma – tiesioginės nuorodos į autorius.

I.Baročio „Dvyliktoji diena”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tai nėra blogai, tačiau, turint omeny, kad parodos tikslas – kas dveji metai pristatyti esamas dailės kryptis ir atskleisti esminius pokyčius, tai pastarasis aspektas kelia šiokių tokių abejonių. Mat poslinkių link novatoriškumo ar bent jau lengvos improvizacijos, deja, beveik nesutinkame. Tai vėlgi nėra privalu, nes Klaipėdos menininkų daugiau ar mažiau modernistinė saviraiška irgi yra įdomi. Tačiau tuomet reikėtų aiškiai formuluoti tokio masto parodos misiją kaip apžvalginę, tam tikrą prancūzišką „saloną“, nesigviešti madingų perspektyvos intarsijų.

I.Kazakevičius: Kalbėjausi su Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku Arūnu Sakalausku – kam, sakau, senus darbus rodyt? Yra tokių. Ir šiaip viską sunešti be idėjos – kam? Vėjai, taip sakant. Na, sako jis, norisi sužinoti, kaip atrodo Klaipėdos menas. Lyg be to nežinotų, kas ką daro. Juk jei daro žmogus ir nori tai parodyti, tai visi pamatys. Na, o jei štilis, tai kokie dar ten Vakarų vėjai… Galima būtų negražiai pasakyti – bezdalai.

Aš suprasčiau, jei būtų bandoma vystyti idėją, temą, procesą ir nepavyktų, pavyzdžiui, autoriai neįgyvendintų iškeltų uždavinių, neatitiktų koncepcijos, supasuotų ir bandytų prakišti jau įprastus darbus (kaip neretai būna). Bet šiuo atveju apžvalga jau buvo suplanuota. Na, ir kam? Kas dveji metai? Kas pasikeis? Autoriams malonu susitikti, tai matyti. Bet balius, bučiniai į žandus – tebūnie, tai bendravimas. Tačiau esamoje situacijoje tarp menininkų nėra konkurencijos, pastangų „save parodyti”, pristatyti naują idėją. Arba jei būtų tema – šią temą atitinkančiais kūriniais. Kodėl to nėra?

Jaunosios kartos nėra. O jei ir būtų, ji su senjorais nedalyvautų. Ir ne todėl, kad „seniai”, paprasčiausiai ne to lygio idėjos. Čia kalbu apie pažangų ir gerą jaunosios kartos meną, o ne šiaip sau “bandymus”. Tai lyg ir savaime sąlygoja apžvalginį stilių. Nes, nors ir būtų premijos, geri parodų rūmai ir visi kiti paskatinimai, normalus katalogas, iš esmės niekas nepasikeis. Žmonėms ir taip gerai. Jie atrodo patenkinti. Bet aš nematau priežasties džiaugtis ir prasmės kurti. Reikėtų paklausti menininko, kodėl išvis paišai, kali, tapai, vargsti dar? Ar todėl, kad kažkada baigei specializuotas meno studijas? Ar iš inercijos? Koks tikslas gadinti drobes to paties numerio teptuku, tą patį motyvą vanoti n metų? Arba „drožti” tas pačias linijas ir dėmes, siluetus grafikoje, dirbdinti kažkokius taikomuosius, kurie nei pritaikyti, nei pažiūrėti (šioje srityje stipresni V.Gyniotytė ir V.Mockaitis).

Pradėti galima nuo parodos kvietimo. Dizaino problemos ir dar didesnis jovalas tekste. Pavadinimas tragiškas – apie nieką ir dar molio… ir siūlų menas – mirk atsikelk… Kur žmonių mąstymas? Menas nuo mąstymo prasideda. Jei nesugeba mąstyti, tegul pasisamdo normalų kuratorių, ekspozicijos architektą ir kitus, kurie sugeba. Nėra pinigų? Kas duos parodoms, kurios iš anksto pasmerktos?! Ir nereikia čia kalbėti, kad visur korupcija, kad Vilnius pasiima viską. Dirbt reikia, įrodyti, kad tai ne provincijos menas… Bet su tokiu menu – ką tu įrodysi?! Užtat ir tupime baloj. Čia yra tragedijos vidurys. Tuoj prasidės LDS Klaipėdos skyriaus narių laidotuvių bumas. Na, gal už dešimties metų. Kas tada?

Ką duoda sąjunga? O ką jai menininkas gali duoti? Menininkas gali duoti idėją. LDS turėtų duoti stimulą, pabūti prodiuseriu. Tačiau kaip jau minėta, mąstymas išjungtas, tėra sakoma – na, visi pagalvokim ir sunešim, padarykim kas ką gali. Ką reiškia „kas ką gali”? Reiškia laisvu nuo darbo laiku ir už dyką. Tai ir vyksta viskas puse kojos. Pradėt reikia nuo idėjos, rėmėjų ir griežtos atrankos. Ir spjaut į apžvalgines parodas. Tegul eksponuojasi bibliotekose, trečiosios kategorijos ekspoerdvėse. Apskritai reikėtų iš sąjungos mest tuos, kurie per trejus ar penkerius metus nepateikia nieko naujo – kūrinių, juolab idėjų. Dabar LDS turi tik profsąjunginę funkciją, kas yra labai gerai. Ji atstovauja bendriems menininkų interesams. Tačiau kūrybiškai tobulėti neskatina, tiesiog ima, kas ir taip yra. Šis faktas parodo, kad viską lemia privati iniciatyva.

– Ar įžvelgiate pokyčių? Kokie jie?

G.Giedraitytė: Pokyčiai: keli nauji arba grįžę vardai (T.Vaičaitis, A.Mikuta), keli įdomūs darbai (S.Kanaverskytės „Šviestuvai“, I.Baročio „Dvyliktoji diena“, B. Zdramytės-Sietinšienės „Žiedų kolekcija“ ir kiti), tačiau realiai ekspozicija nepasiūlo nieko naujo. Savotiškas inkliuzas. Pasigedau kuratoriaus darbo, ekspoziciją vienijančios koncepcijos ir panašių šiuolaikinių parodų organizavimo elementų.

Tačiau apie pokyčius gal ir neverta kalbėti, nes tokio charakterio apžvalginės parodos dažniausiai ir funkcionuoja kaip fenomenas, liudijantis, kurie menininkai mieste dar kuria, o kurie jau ne. Arba kaip nuoseklios bendro meninio Klaipėdos dailės veido ir vyksmo sergėtojos, kurioms daug svarbiau užtikrinti gyvybės palaikymą nei kvestionuoti jos reanimaciją. O neretai ir kaip vienintelė galimybė konkrečiam autoriui pristatyti savo kūrybą.

Tačiau iš tiesų parodoje labai trūksta to pavadinime įvardinto vėjų dvelksmo, kuomet, ateidamas į parodą, iš anksto nežinotum, ką pamatysi, ar bent jau būtum nustebintas netikėtais menininkų akibrokštais, bendrais jungtiniais projektais, pažaidimais su tema, koncepcija, galų gale erdvėmis ir panašių dalykų.

I.Kazakevičius: Nematau nieko naujo. Gal ir buvo koks geras kūrinys, bet visumoje jis sėkmingai paskendo. Tad tegu menininkas, manantis sukūręs gerą kūrinį, nesigraužia. Kai nėra visumos, ir detalės tampa beprasmės. Bendras vaizdas – beviltiškas. Nebuvo būtina ir parodą rengti – sudėjai senus darbus, kuriuos skyrius jau turi, ir dar kartą išleidai katalogą. Padalinai saviškiams… Visi laimingi, balius įvyko… Ir konceptualiau būtų, ir Parodų rūmų erdvės neužimtų…

Aš suprantu – rūmai visų, bet gal geriau lai tarnauja ne Klaipėdos meno reprezentacijai, bet gero Klaipėdos meno reprezentacijai. Jei tokio nėra, tai atvežkime kokius nors Pisaro, Modiljanį, Diušampa, Baltusą, Hirstą, Raušenbergą, Poloką, šiuolaikinius konceptualius menininkus… Betgi sąlygos. Manau, kad mūsų Parodų rūmai nepritaikyti grandų kūriniams eksponuoti. Tai kam tada remontavo? Koks tikslas, jei negalime atsivežti žvaigždžių ir taip pakelti erdvės, miesto reitingus, sudaryti konkurenciją vietiniams? Menas yra kova. O jei galime atsivežti, tai gal laikas pradėti? Kas užsiims vadyba? Stimulas – vėlgi problema. Kas mokės kuratoriams? Arba pasamdys ką nors kitą? Kaip matote, problema globalizuojasi ir išeina už meno darželio ribų.

K.Jokubavičienė: Nebūna taip, kad nėra pokyčių: jų nebuvimas jau irgi yra kitimas. Ką galima konstatuoti, apžiūrėjus ekspoziciją?.. Nors formaliai yra dvi parodos, tarp jose eksponuojamų kūrinių nėra kokios griežtos ribos. Pirmajame aukšte eksponuojami kūriniai galėtų įsiterpti tarp antrojo aukšto eksponatų. Ribos tarp atskirų dailės rūšių beveik nebeegzistuoja: tik medžiagos, technikos jas dar kiek palaiko, bet formos ir turinio prasme jos nyksta. Taikomoji dailė, prarandanti funkcinę paskirtį, renkasi raiškos būdus, kurie stiprina vaizduojamąjį pradą. Tapyba, grafika, dažnai ir mažoji plastika artėja prie pabrėžtai dekoratyvių sprendimų, akcentuoja medžiagiškumą, darbo proceso metu atsiradusius momentus pateikiant kaip estetines vertybes. Populiaru naudoti tikrus ir autentiškus daiktus.

Vis dėlto didžioji dalis kūrinių ir formos, ir turinio požiūriu atstovauja tradicijai. Palyginti su kitomis parodomis, šioje ekspozicijoje tapyba, nors gana tolygi, užleido pirmaujančią vietą metalo plastikai ir grafikai. Vertas dėmesio tekstilės kūrinių pasirodymo faktas.

Labai akivaizdus pokytis – be kelių išimčių, visi darbai, rodomi parodoje, sukurti per pastaruosius trejus metus. Dešimties, o kartais net penkiolikos metų senumo kūrinių pateikimas iš eilės kelioms parodoms Klaipėdoje buvo įprastas. Kiek teko girdėti, nuostatos nerodyti senų darbų taikomųjų menų kūrėjai nuosekliai laikosi jau kelintą parodą. Ne tiek pokytis, kiek privalumas: katalogo išleidimas. Dokumentavimas dažnai neatrodo svarbus šiandien, tačiau jo stoka pasijunta jau po metų kitų. Kūriniai keliauja: rodomi parodose, parduodami, išvežami į kitus kraštus, ir retas dailininkas po kiek laiko gali pasakyti, kada, kas ir kaip. Be to, katalogas turi ir reprezentacinį aspektą, prisideda prie dailės sklaidos visuomenėje, atskleidžia ir pačių organizatorių požiūrį į apžvalginės parodos rengimą.

– Kokios tendencijos, perspektyvos?

G.Giedraitytė: Tendencijos: šiandien tarp eksponuojančių savo kūrybą menininkų išsaugoti savo autentišką meninę kalbą, suformuotą kūrybinį kelią, saviraišką. Išskirti būtų galima nebent kelis autorius (A.Kliševičius, R.Klimavičius, S.Bertulis, K.Pūdymas, I.Barotis, B.Zdramytė-Sietinšienė, na, gal dar vieną kitą). Tarp jų ypač ryški telšiškių plejada (R.Inčirauskas, V.Mockaitis, P.Gintalas, Z.Inčirauskienė). Jie iš tiesų kaskart intriguoja, eksperimentuoja, atsinaujina.

Perspektyvos: be jaunųjų infiltracijos į Dailininkų sąjungą – stabilumas, nuoseklumas, pastovumas. Galbūt tie keli mano paminėti autoriai „originalai“ (o gal „marginalai“) toliau bandys sujudinti vandenis, bet plastinio, idėjinio, galiausiai menininkų kartų dialogo, galinčio ir turinčio formuoti aktyvesnę požiūrių ir meninės raiškos polemiką mieste, trūkumas vis tiek lems ramų Klaipėdos dailės kelią – „pasrovinį” meno kūrėjų egzistavimą, išsižadantį skandalų, ekskursų į kitų meno šakų paribius, barbariškos nesuderinamų dalykų jungties, kūno, žemės, objekto meno ir visų kitų postmodernistinių „kataklizmų“.

I.Kazakevičius: Reikia skatinti nekurti blogo ar beidėjinio meno ir skatinti jo neeksponuoti. Visada teigiau, jeigu nėra menininkų – imkime juos iš kitų miestų, „maišykime kraują”, kurkime projektus ir juos pristatinėkime Klaipėdos vardu. Kas kad juose bus nedaug klaipėdiečių, užtat kontekstas kitas, mezgami ryšiai, atsiranda daugiau informacijos, kūrybinis azartas. Tik taip atsiras ilgainiui daugiau Klaipėdos menininkų. Tapkime tuo, kas esame, – uostu. Importo ir eksporto vartais. Pristatinėkime užsienio autorius ir jų kūrybą arba jų kontekstinį požiūrį į mus. Ar dar ką nors, kas intriguotų, „vežtų” ir reklamuotų uostamiestį. Bet taip „užbrendintų”, kad tai būtų daroma tik čia ir tik čia, kad taptų MŪSŲ stiliumi, bet ne kažkokiais anemiškais VĖJAIS.

Be abejo, tai tik forma. Reikia struktūros. Finansų – miesto meno stipendijoms studijoms užsienyje, kūrybai, stažuotėms. Ir griežto atsiskaitymo už tai. Permanentinių – 5-10 metų ir trumpalaikių projektui sukurti dirbtuvių… Stimulo ir kūrėjams, ir ypač vadybininkams, galintiems sukurti mechanizmą, kaip idėją paversti kūnu. Ir, žinoma, miesto palaikymo visose srityse. Miesto (įstatymai), verslo (finansai) ir menininkų (idėjos) jungties.

Paroda aiškiai rodo į pasekmes, kai tos jungties nėra. Priežastys jau taip įsisenėjusios, kad telieka laukti, kol visa tai pasibaigs, kartu kuriant naują kultūrinę strategiją ir struktūrą, kuri sukurs naują menininkų rasę. Tai kažkuo primena dinozaurų erą, kai šalia jų jau radosi naujos gyvybės formos. Atsparesnės, imlesnės, veiklesnės, greičiau evoliucionuojančios.

K.Jokubavičienė: Perspektyvos ir tendencijos, mano galva, normalios. Tikrai, nuoširdžiai sakau ir tikiu, kad geros. Jei skyrius nepajaunės, vyraus kaip ir dabar akivaizdžiai tradicinė linija, su saikingu modernumo atspalviu. Kas įrodys, kad tai taip jau blogai? Jei pamažu situacija keisis ir gyventi provincijoje (atsiprašau, toli nuo didžiųjų kultūrinių centrų, kurie nebūtinai reiškia Vilnių) jaunimui taps patrauklu ar bus galima iš kūrybos pragyventi, sulauksime daugiau to, ko visi pasigenda, – instaliacijų, akcijų, objektų, žodžiu, daugiau tarpdisciplininio meno. Tik gali būti, kad kol tai įvyks, ši taip geidžiama dailės dalis nebebus tokia geidžiama, kas gali paneigti. (juokauju, žinoma)? Tai – bendruoju mastu.

Kalbėti apie tendencijas atskirų autorių aspektu yra tas pats, kas burti iš kavos tirščių, nes nėra nieko sudėtingiau, kaip atspėti, kada kuris dailininkas prigyvens pasitenkinimo savimi ribą arba pajus poreikį kardinaliai keistis.

Taigi ir bendrosios Vakarų regiono dailės tendencijos bei perspektyvos visų pirma priklauso nuo individų, atskirų asmenybių, kurios ir sudaro vieno ar kito regiono, miesto ir t.t. dailininkų bendruomenę. Tai patvirtina Telšių „fenomenas“, kuris šioje parodoje ypač akivaizdus.

Kita vertus, sunku pasakyti, ar jaunųjų pasirodymas būtų tokia panacėja, kokios tikimasi. Pats buvimas jaunu dailininku nieko negarantuoja. Be to, akivaizdu, kad kartų perimamumo neįvyks, kaip ir kartų konflikto, – per didelis metų atotrūkis tarp dabartinės kuriančių dailininkų grupės, kuri formavosi aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais ir vėliau visiškai nebepasipildė naujais nariais, ir tik dabar pradedančios ateiti naujos kartos.

Galima svarstyti ir apie konkrečias šių dviejų apžvalginių parodų perspektyvas. „Vakarų vėjai“, man atrodo, paėmė gerą startą geru laiku. Parodą rengė LDS Klaipėdos skyriaus valdyba, kiekvienos sekcijos kūriniais rūpinosi jų pirmininkai, negirdėjau apie kokią nors atrankos formą, nebent buvo atnešta daugiau nei trys kūriniai. Taigi, atrodo, buvo pasiekta kiek įmanoma objektyvumo ir demokratijos, kurie apžvalginės parodos atveju pageidautini. Puiku, kad vaizduojamosios dailės paroda išsiteko greta taikomosios, turinčios jau dešimties metų apžvalginių parodų patyrimą. Nuoseklus taikomųjų sekcijos pirmininkės keramikės Daivos Ložytės siekis kas keleri metai kviesti sekcijos dailininkus į parodą iš tiesų davė rezultatų – matome, kaip jos subūrė ir paskatino taikomuosius menus kuriančius dailininkus, kiekvienoje parodoje vis aktyviau dalyvaujančius.

Tikiuosi, kad vaizduojamosios dailės paroda „Vakarų vėjai“ tikrai taps tradicine, rengiama kas dveji metai pačioje vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį. Tačiau norėtųsi ne tik tradicinės, bet ir prestižinės: kuo daugiau dailininkų, kurie netraktuotų parodos kaip paprastos „suneštinės“, o kūrybiškai rengtųsi jai iš anksto, patys atsakingai ir savikritiškai atrinkdami darbus, kurie būtų tik naujausi, niekur neeksponuoti. Galima būtų bendrai pamąstyti apie parodos premijas, pritraukiant privačius rėmėjus ir kita. Jei to pasieksime ir jei ateityje pavyks suderinti abi parodas vienu metu, turėsime galimybę rimtai ir išsamiai pristatyti Vakarų Lietuvos dailininkus ir dailę bei sekti jos tendencijas ir pokyčius.

Kalbino RITA BOČIULYTĖ

„PLArTFORMA“ – menų sintezės fiesta

„PLArTFORMA“ – menų sintezės fiesta

Rugpjūčio 24-26 dienomis Klaipėdos piliavietėje, laivų remonto įmonės cechuose ir jachtų elinguose jau antrą kartą šurmuliavo tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“, sujungęs teatro, šokio, muzikos ir dailės menų mūzas. Festivalio vizitinė kortelė – šiuolaikinis menas netradicinėse erdvėse.

Parodė tris teatro projektus

R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ įdomus įspūdingais, ryškiais sceniniais kostiumais, kriminaliniu prieskoniu, saikinga erotika ir sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.

Jūratė Grigaitienė

Šiemetinėje „PLArTFORMOJE“ parodyti trys sėkmingiausi pastarųjų metų Lietuvos teatro projektai.

Tai trečius metus iš eilės „Menų spaustuvės“(Vilnius) organizuoto projekto jauniems menininkams „Ateinantys“ spektakliai R.Čekuolytės „Bukareštas. 1968“ (pagal K.Serovo ir I.Vyrypajevo kino scenarijų) ir I.Lausund „Bestuburiada“ (rež. D.Jokubauskaitė) bei „Teatro projektų“ (Kaunas) inicijuotas spektaklis „Idioto mišios“ pagal F.Dostojevskio romaną „Idiotas“ (rež. R.Atkočiūnas) sulaukė publikos susidomėjimo.

„Bukareštas.1968“

R.Čekuolytė Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizainą, o šiuo metu Maskvoje studijuoja kino scenarijaus rašymą. Tad spektaklis „Bukareštas.1968“ – režisūrinis jaunos menininkės debiutas scenoje.

Stipriosios spektaklio pusės: įspūdingi, ryškūs sceniniai kostiumai (dail. R.Čekuolytė), grimas (Ž.Jasiulionienė), rekvizitas bei kriminaline intriga, saikinga erotika ir nūnai madinga sovietine retrospektyva paskaninta dramaturgija.

Tačiau dar matyti grubios debiutuojančios menininkės režisūros „siūlės“, kai kur jaučiamas elementarių teatrinių žaidimo taisyklių neišmanymas. Neišraiškingos, monotoniškos mizanscenos, sceninio veiksmo trūkumas, kai veikėjų santykiai sprendžiami per žodinį dialogą, užmirštant, kad teatras įdomus savo specifine raiška ir neverbaline plastika, kuri nebūtinai sutampa su dramaturgo sukurtu tekstu. Spektaklyje pasigedau gilesnių poteksčių, įdomesnių veikėjų prisitaikymų, teatrinės kalbos.

„Bukareštas. 1968“ labiau priminė teatralizuotą pjesės skaitymą ar radijo vaidinimą, kai ir užmerkęs akis gali suprasti, kas vyksta scenoje. Du seni geri draugai samdomi žudikai Mikajus (akt. D.Samarakas) ir baro šeimininkas Ivanis (R.Jasiulionis) myli vieną moterį Liučiją (akt. G.Latvėnaitė) ir grumiasi dėl jos palankumo tarpusavyje. Mes girdime tekstą ir suprantame, kad jie myli, bet nematome, kaip myli ir kaip kovoja dėl savo meilės. Tiesa, A.Vilutytė, sukūrusi fatališkos moters vaidmenį, yra arti teatro kalbos. Jos daugiaprasmis „umm…”, erotiškai iškošiamas pro suspaustas lūpas, pasako žymiai daugiau nei šimtai beprasmiškai ištartų žodžių. O kurčnebylė (ar mažakalbė) Liučija visiškai neaiškus, psichologiškai nemotyvuotas personažas, nes neturi realaus ginklo – teksto, o parateksto nesukuria. (Prisiminkime E.Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani“ V.Petkevičiaus sukurtą kurčnebylį Sargą ir suprasime, koks gali būti įdomus ir iškalbingas scenoje nekalbantis žmogus.)

Akivaizdžiai matomas spektaklio „skyles“ pridengia įdomūs charakteriniai aktorių vaidmenys ir stilingas scenos vizualumas: penkiakampė žvaigždė, sovietinių paradų fragmentai, raudonos vėliavėlės ir stiklinė balto pieno, kurį išpurškia vaikelio besilaukianti Liučija, norėdama išsakyti viduje susitvenkusias savo emocijas ir mintis. Manau, kad tai jaunos režisierės paraiška, nors teatro režisūra dar pralaimi nelygioje dvikovoje su literatūriniu tekstu.

„Bestuburiada“

I.Lausund „Bestuburiadoje“ (rež.D.Jokubauskaitė) žaviai susipina savita teatro kalba, improvizacinė aktorių vaidyba ir išraiškinga kūno plastika. Klaipėdietis aktorius V.Anužis „Idioto mišiose” (rež. R.Atkočiūnas) vaidina Rogožiną. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklis „Bestuburiada“, sukurtas pagal vokiečių dramaturgės I.Lausund pjesę, teatro kritikų yra pripažintas sėkmingiausiu praėjusių metų „Menų spaustuvės“ programos „Ateinantys“ projektu.

Visa spektaklio idėja ir koncepcija užkoduota pavadinime. „Bestuburiada“ – apie paklusnius, konkurencinės visuomenės įbaugintus, nusižeminusius žmones, neturinčius stuburo. Veiksmas vyksta biuro priimamajame, prie mistinio viršininko kabineto durų, kur penki N kompanijos darbuotojai konkuruoja vienas su kitu, bandydami pranokti ne tik kitus, bet ir save. Santykiai tarp kolegų pasiekia tokią įtampą, kad vaidinimas virsta grotesku su ryškiais absurdo elementais. Baimės ir konkurencijos įkaitintoje atmosferoje žmonių tarpusavio santykiai ne tik kad nenormalūs, bet tiesiog iškrypę. Net dešimt kartų viešai suduotas antausis kolegos kolegai priimamas kaip nemalonus, bet savaime suprantamas kontakto užmezgimo būdas, o realiai įsmigęs peilis merginos nugaroje – kaip konstruktyvus savo idėjos pristatymo viršininkui aktas.

Ryškiai raudona odinė bokso treniruotėms skirta kriaušė spektaklyje netikėtai virsta gyvai plakančia žmogaus širdies metafora, kurią valdo paslaptingas personažas, gal Angelas, o gal pati Mirtis. Beprotiško darbo, šiuolaikinių tempų ir streso nualinta širdis daužosi kaip pašėlusi ir jau pasiekė kritinę priešinfarktinę būseną, bet pagaliau nurimsta. (Beje, skaičiau, kad japonai po darbo susikaupusias emocijas išlieja kumščiuodami įsivaizduojamą viršininko maketą ir taip atsipalaiduoja.) Jei žmogus nebepajėgia išlaviruoti sudėtingų šiuolaikinės visuomenės nustatytų taisyklių ir normų ekvilibristikoje, belieka vienintelis kelias – visiškas atsiribojimas nuo jos arba išprotėjimas. Kulminacija pasiekiama, kai vieną iš N personažų vaidinantis aktorius A.Kasanavičius svarbiame direktorių korporacijos susitikime Londone, žvelgdamas į arbatos puodelį, netikėtai panyra į dvasinę nirvaną ir susitapatina su arbatos daigeliu iš Šri Lankos bei prisijungia prie visų pažemintųjų arbatžolių giedojimo.

Režisierė, į pagalbą pasitelkusi pradedančias choreografes R.Butkutę ir J.Deineko, sukuria labai ryškią savojo teatro kalbą, kurioje susipina improvizacinė aktorių vaidyba, išraiškinga kūno plastika, neretai virstanti choreografinėmis miniatiūromis. Džiugu, kad jaunos režisierės D.Jokubauskaitės spektaklyje „Bestuburiada“ dera visi komponentai: vaidyba, režisūra ir aktuali tema bei idėja, kas dabar reta pastatymuose.

„Idioto mišios”

F.Dostojevskio romanas „Idiotas“ Lietuvoje inscenizuotas pirmą kartą. Spektaklis nėra tradicinis ir rodomas retai dėl specifinio sumanymo ir dėl to, kad kūrybinė grupė surinkta iš visos Lietuvos. Spektaklyje vaidina garsūs įvairių teatrų aktoriai: P.Venclovas, M.Žiemelytė, V.Anužis, K.Skokova, R.Šimukauskas, M.Vaitiekūnas, A.Šukytė, V.Vaičekauskas.

Režisierius R.Atkočiūnas sukūrė rusų klasiko F.Dostojevskio romano sceninę versiją, pavadinęs ją „Idioto mišiomis“. Premjera įvyko 2003 metais Kauno šv. Jurgio bažnyčios erdvėje, kuri teikė ypatingą nuotaiką ir atmosferą spektakliui.

Klaipėdoje „Idioto mišios“ suvaidintos viename laivų remonto įmonės ceche. Sunku patikėti, bet gamybines patalpas režisierius panaudojo maksimaliai, paversdamas jas paslaptinga, kiek mistiška F.Dostojevskio romano herojų erdve. Tinkamai parinkta vaidybos aikštelė ir joje kuriama atmosfera – vienas svarbesnių spektaklio komponentų. Žiūrovų vaizduotę ir jausmus aitrina tikra drėgmė, varvantis lietvamzdžio vanduo, apipelėjusios sienos ir paslaptingos nišos, blykstelėjusi ugnis ir girgždantys laiptai, rupi žemė po veikėjų kojomis ir šiurpūs kastuvo dūžiai į kietą grindinį… Net ir aktorių balsai sklinda tarsi iš toli, sukeldami nejaukų, ilgai ausyse skambantį aidą.

Vieninteliai „netikri“ šios scenos atributai – raudono audeklo draperijos, sustiprinančios dostojevskiškas herojų aistras ir pranašaujančios kruviną tragedijos finalą. Įspūdį sustiprina muzika (komp. A.Jasenka) ir ant sienos rodomi videovaizdai.

Rogožino vaidmenį spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktorius V.Anužis. Jo akla meilė gražuolei Nastasjai Filipovnai (akt. M.Žiemelytė) laviruoja ant beprotybės ribos ir, pasak pagrindinio personažo Myškino (akt. P.Venclovas), nesiskiria nuo pykčio. Todėl nestebina Rogožino poelgis dėl mylimos moters paaukoti visą savo turtą ir likti basam tikrąja ta žodžio prasme, o spektaklio pabaigoje iš beprotiškos meilės ją nužudyti.

Meilė ir Mirtis šiame spektaklyje – lygiavertės partnerės, tapačios vertybės, sukrečiančios savo tikrumu ir iškilminga didybe. Šiuolaikiniam žiūrovui sunkiai suvokiama Dostojevskio epochos herojų poelgių logika ir vertybės verčia susimąstyti ir sukrečia, o romane keliamos idėjos priartėja prie šventų mišių sakralaus ritualo.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „PLArTFORMA“ skatina naujų, netradicinių meno raiškos formų paiešką ir sklaidą, tampa vieša tribūna ne tik pripažintiems teatro meistrams, bet ir jauniems, pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams. Gaila tik, kad šiame festivalyje dalyvavo labai mažai savų, klaipėdiečių menininkų.

Modernus šokis rado gerbėjų

Modernus šokis rado gerbėjų

Violeta Milvydienė

Teisingas jaunųjų „PLArTFORMOS“, festivalio organizatorių – Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos Godos Giedraitytės, energingosios koordinatorės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir kitų – sprendimas šiemet šiuolaikinio meno fiestą surengti ne Jūros šventės metu. Pastarojoje, kaip ir derėtų, dominavo pramoginio žanro šokis, kur pirmą kartą suorganizuotose mokyklose galėjo pajudėti ir gausiai susirinkusi publika, tai specifinėje antrus metus vykstančioje „PLArTFORMOJE“ vyrauja tik moderni choreografija, kompozicijos pristatomos netradicinėse erdvėse ir turi savitą gerbėjų auditoriją.

I.Janti įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai. L.Magnezy projektas ,,Mušk” kvietė žiūrovus ,,išbandyti sceną”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kažkur matyta…

Nors per tris festivalio vakarus romantiškoje jachtų elingų aplinkoje parodyti šokio projektai paliko gana abstraktų įspūdį, būtų sudėtinga aprėpti bendrą jų vaizdą, – galbūt lengviau trumpai paanalizuoti ar apibūdinti kiekvieną iš matytų kūrinių.

Apie minėtosios klaipėdietės choreografės A.Šeiko-Sarulienės ,,Antspaudus” (,,In Signum 5”), kurių premjera įvyko gegužę ,,Naujojo Baltijos šokio” metu uostamiesčio Dailės parodų rūmuose bei Vilniaus ,,Menų spaustuvėje”, jau buvo rašyta. Tad belieka pridurti, jog nauja, kiek sutrumpinta spektaklio-instaliacijos versija tapo sodresnė ir žaismingesnė, turint omenyje šokio sąsają su šalia scenos stovinčiais ar riedančiais dideliais baltais „kompiuteriniais” meškinais.

Debiutinę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų P.Lisausko ir T.Gurevičiaus kompoziciją ,,Sankryža” atlikęs šokėjas (P.Lisauskas) priminė skulptūrose, vazose ar freskose vaizduojamą raumeningąjį Elados atletą. Pasirodymą įvardinčiau itin drąsiu ir nusipelniusiu aktyvaus žiūrovų palaikymo. Tik… kai kurie šio monologo epizodai bei raiškos priemonės pasirodė kažkur (video-, Mezzo kanalu?) jau seniai matytos.

Skelbiamo vienu talentingiausių šiandienos jaunųjų Europos kūrėjų olando B.Listopado šokio trupės projekte merginų duetas žavus trapiu, estetizuotu bendravimu, subtiliomis plastinės raiškos jungtimis. Dėmesį ypač traukė stiprių pėdų išgaubtomis keltimis bei lanksčių rankų riešų žaismė.

Bandė įtraukti publiką

L.Magnezy (Izraelis, Olandija) kūryba šiek tiek pažįstama iš pernykščio festivalio, kuriame kompozicija ,,…ir ji buvo” kitų ,,olandiškų” darbų fone išsiskyrė originalesne koncepcija, judėjimo motyvacija. Šįkart choreografė atvežė net du projektus. Pirmajame – ,,Visąlaik ore” (,,All the Time in the Air”) kūrėjos deklaruojamos mintys, atrodė, neatitinka scenos vyksmo. Tačiau, reikia pripažinti, trys vaikinai parodė gana stiprų fizinį pasirengimą, gerą atlikimo techniką.

Antrasis L.Magnezy projektas pavadinimu ,,Mušk” (,,Beat up”) – nestandartinis modelis, pirmiausia nustebinęs kvietimu žiūrovams neva ,,išbandyti sceną”. Toliau penki go-go šokėjai (juk būtent taip vadinami atlikėjai, užvedantys publiką naktiniuose klubuose) tarp stovinčiųjų judėjo įvairiai – pavieniui, dviese ar trise, kol sudarė vientisą grupę, nuolatos keičiančią savo ,,aikštelę”.

Manau, pagrindinis tokio projekto tikslas – išjudinti publiką, įjungti ją bendram šokiui. Deja, sumanymą kažkiek pavyko įgyvendinti tik trečiąjį vakarą. Galbūt ,,kaltas” mentalitetas, lietuviams būdingas santūrumas, besiveržiančių emocijų kontroliavimas. Taigi dauguma, nepasidavusi šokėjų ,,provokacijai”, visas 15 minučių stovėjo šypsodamasi ir tik plojo.

Gimė ir kitas pasvarstymas: juk čia nueita lengviausiu keliu – choreografui nereikėjo patirti kūrybinių kančių (temos, idėjos ar išraiškos priemonių paieškos), o atlikėjams – ypatingų pastangų repetuojant, ,,šlifuojant”, sinchronizuojant judesius ir kitų.

Imponavo videomenas

Eseisto R.Rastausko ,,Berlynalijose” bandyta suvienyti žodinį tekstą, perkusinę muziką, videomeną ir šokį. Nerišli padrikų minčių raizgalynė, greitakalbe išsakomi banalūs, tačiau hiperbolizuotai pateikiami samprotavimai publikoje sukeldavo tai juoko bangą, tai apgailestavimo pliūpsnį. Nevykusiai įpintas ilgai sėdėjusios ir atsainiai besielgusios, bet čia pat spėjusios apsisvaiginti alkoholiu frau ar froilen (šokėja G.Laurinavičiūtė) plaikstymasis dar labiau ,,pagyvino” beprasmybės įspūdį.

Berods, kiek susireikšminęs autorius išliko įtaigus tik pats sau, po kiekvieno fragmento stodamasis, lyg kaulydamas žiūrovų aplodismentų. Ir šie plojo ne kartą, sutartinai manydami, jog sulaukė finalo. Rizikos faktorius netekti ir taip negausios auditorijos pasitvirtino – pamažu daugelis paliko savo vietas.

Šiame, kaip rašoma programėlėje, ,,vientisame mitologinio Berlyno reginyje” labiausiai imponavo perkusija (A.Gotesmanas) ir videomenas (A. Maknytė – VJ Makaura) – filmavimo vietoje bei rodymo čia pat, kairiajame ekrane, idėja.

Net vibravo oras

Tobuliausiu sintezės pavyzdžiu, sujungiant šiuolaikinio šokio plastiką su akrobatikos bei žonglieriavimo elementais, laikyčiau Ilonos Janti iš Suomijos programą.

Šokėja-akrobatė įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai, su tam tikru šarmu. Stebint visa tai iš arti, nejučia sukeliama vibracija ore, o kartu su pasigėrėjimu jaučiama ir teigiama emocinė įtampa.

Panašaus pozityvo emocijos kilo, dalyvaujant klaipėdiečio J.Urbono interaktyvioje grafinėje-erdvinėje instaliacijoje ,,Pučiamųjų orkestras”, beklausant lengvo grupės ,,BMW” (Vokietija, Lenkija, Olandija) džiazinio muzikavimo.

Taip pat maloniai nustebino paskutinįjį vakarą publikai pristatyta beveik savaitę KU Menų fakulteto choreografijos salėse vykusio seminaro (vadovai – V. Jankauskas ir G. Kirklytė-Jankauskienė) medžiaga. ,,Kontaktais” pavadintas kūrybinės dirbtuvės pasirodymas, atliktas devynių merginų, neatrodė visai suimprovizuotas ar spontaniškas. Jame sulėtinti ,,parteriniai”, kontaktinio šokio ir kiti šiuolaikinės leksikos elementai natūralia seka, organiškai išvystomi iki dinamiškų, ekspresyviai atliekamų derinių.

Trumpas, tačiau vaisingas bendradarbiavimas su įvairių šalių muzikantais – šie ne tik sutiko talkinti choreografijai, bet itin atsakingai (akimis nuolat sekė šokėjų veiksmus) ir deramai atliko akompanimentą. Neįprasti teramino, vietnamietiškos arfos bei fleitų garsai tarsi intuityviai papildydavo, net išryškindavo judesį…

Įvykdė misiją

…Toliau tenka pasitelkti vaizduotę – suteikus šiam sceniniam eksperimentui pavadinimą, kartu – gilesnės prasmės, gal humoro, sarkazmo ar ironijos dozę, dar harmoningą išorinį apipavidalinimą bei kita – štai tokiu, atrodo, elementariu būdu galėtų gimti naujas kūrinys, pretenduojantis į šiuolaikinio šokio spektaklio vardą.

Vien todėl verta konstatuoti: festivalis įvykdė savąją misiją. Jis suteikė saviraiškos laisvę bei neordinarią erdvę dalyviams, jaunajam žiūrovui – pažintinės reikšmės ir bendravimo malonumo, šiuolaikinio meno ,,fanui” – naujos informacijos. Dėkui iniciatoriams, kol kas (teoriškai ir praktiškai) gyvuojantiems neišsenkančio entuziazmo dėka.

Atsivėrė „Berlynalijos”

Atsivėrė „Berlynalijos”

Gitana Gugevičiūtė

Tie, kam daugiau ar mažiau pažįstama Rolando Rastausko kūryba, tikriausiai sutiks su teiginiu, jog šis kūrėjas pusfabrikačių į sceną neneša. Jam svarbi kokybė, kuo dar kartą leido įsitikinti šiemetiniame tarptautiniame šiuolaikinio meno festyvalyje „PLArTFORMA“ demonstruotas menų sintezės projektas „Berlynalijos“.

„Berlynalijos” – tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis, kurį sukūrė eseistas R.Rastauskas (centre), videomenininkė A.Maknytė, perkusininkas A.Gotesmanas ir šokėja G.Laurinavičiūtė. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Projekte dalyvavo R.Rastauskas (tekstas), Aurelija Maknytė – VJ Makaura (video-), Arkadijus Gotesmanas (perkusija) ir Goda Laurinavičiūtė (šokis).

Ar verta apie jį kalbėti atskirai nuo visos kitos festivalio programos? Taip. Tai vienas tinkamiausių pavyzdžių, patvirtinančių festivalio koncepciją. „Pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis, įkūnijamomis jau pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia menų sintezė tapati naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir dailės kūrėjų programą“, – rašoma festivalio programoje.

Kitas neginčytinas projekto privalumas – jo išbaigtumas.

„Berlynalijos“ – tai savotiška R.Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio (su juo R.Rastauskas pamečiui laimėjo Roberto Bošo stipendiją, už kurią tris savaites galėjo gyventi Berlyne) pėdomis.

Tai balsu skaitomo teksto, garso, muzikos, šiuolaikinio šokio, plastikos ir videomeno spektaklis. Trumpiau sakant, – multimedija, kurios link eiti skatina ir kintanti visuomenė, ir nepanaudotos šio žanro galimybės. Tai savęs paties ir Berlyno – miesto simbolio – identiteto paieškos. Dar viena miesto, patyrusio tam tikras perversijas, versija. Dar vienas jo veidas.

Kiek melancholiškų, nostalgiškų tekstų akustika bei dienoraštinio pobūdžio filmuoti kadrai susižaidžia su čia pat į ekraną perkeliamu, tarsi fotoaparato objektyvo sugaunamu vaizdu ir trūkčiojančiu perkusijos ritmu. Vaizdo, judesio ar garso improvizacija, kiekvienas krustelėjimas ir atodūsis atrodo taip, tarsi iš anksto būtų surepetuotas, ir tuo pat metu leidžia tikėtis klaidos. Esanti paklaida suklysti skleidžia gyvasties energetiką.

Montažo principu pagrįsta projekto struktūra artima ir spektaklio, ir šiuolaikinio šokio raiškai. Prie spektaklio artina gal daugiau intuityviai nujaučiama tekstų dramaturgija ir kaleidoskopiškai montuojamos scenos (šiuo aspektu projekto stilistika primena kino principus) bei aktoriniai efektai (sąlygiškai galima kalbėti apie personažus, charakterius, aptarti scenografiją).

Neskubrumas, atida detalei, kalbos fonetikai, mimikai ir santūri gestikuliacija; natūrali įtampa, kurią sukelia aktoriškai apdorojamas tekstas; intelektualiniai barjerai, kuriuos turi įveikti intymaus atsivėrimo srautas – šio projekto neabejotini privalumai. Prieš akis iškyla gerai sumaketuotas vaizdas ir nedidelėje erdvėje išsiskleidžia miesto ir žmogaus (turinčio tam tikras estetines ir ideologines nuostatas) mitologija.

Malonus įspūdis.

Projektą vainikavo lėlių spektaklis

Projektą vainikavo lėlių spektaklis

Rita Bočiulytė

Klaipėdos lėlių teatras šiemet dalyvavo tarptautiniame projekte, tyrinėjusiame regioninių lėlių teatrų reikšmę kultūriniuose centruose.

Šiemet vasario mėnesį Latvijoje, Liepojos lėlių teatre, prasidėjęs tarptautinis lėlių teatrų projektas, į kurį įsijungė ir klaipėdiečiai, baigsis tik gruodį. Bet Klaipėdos lėlių teatras jau dabar sumuoja rezultatus.

„Mes savo misiją projekte kaip ir baigėme, – sakė „Klaipėdai“ Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Daukantaitė. – Dalyvavome lėlių teatrų festivaliuose Estijoje, Suomijoje, Latvijoje, juose rodėme savo spektaklius, dalyvavome seminaruose ir juos vedėme. Mūsų teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė šiąvasar Liepojos lėlių teatre pastatė spektaklį „Angelų pasakos“, kuris ten buvo puikiai priimtas ir įtrauktas į repertuarą.“

Projektą organizavo Liepojos etnokultūros centras su partneriais – latvių, suomių, švedų ir estų lėlių teatrais. Viena iš projekto sąlygų buvo dalyvauti lėlių teatrų festivaliuose, šiemet vykusiuose projekto rengėjų šalių miestuose – Helsinkyje, Viljende ir Liepojoje.

Klaipėdiečiai lėlininkai tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Liepojoje parodė savo spektaklį „Vienintelė“, režisuotą G.Radvilavičiūtės, o į Viljendo (Estija) ir Helsinkio (Suomija) festivalius vyko dalyvauti seminaruose ir jiems vadovauti.

„Labai susidraugavome su Liepojos lėlių teatru, – džiaugėsi A.Daukantaitė. – Kitąmet norėtume pasikviesti latvių lėlininkus į Klaipėdą, turime idėją vaidinti spektaklius drauge.“

Pasak A.Daukantaitės, po klaipėdietės G.Radvilavičiūtės spektaklio premjeros Liepojos lėlių teatre ten visi maloniai buvo nustebinti jaunos mūsų režisierės profesionalumu, spektaklį įvertino kaip labai įdomų, jautrų ir originalų.

Lapkričio pabaigoje Klaipėdos lėlių teatras ruošiasi į festivalį Norvegijoje, Bergeno mieste. „Ten rengiamas vaikų ir jaunimo teatrų festivalis smagiu pavadinimu „Mini, midi, maksi“. Nuvešime į jį mūsų „Vienintelę“, pažiūrėsime, ar ir norvegams patiks“, – šypsojosi Klaipėdos lėlių teatro direktorė A.Daukantaitė.

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte

Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte

Milda Staškūnaitė

Vilniaus „Menų spaustuvės“ organizuotos tarptautinės dramaturgijos ir teatro kūrybinės ir edukacinės dirbtuvės „Drama Jam session“, savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“, nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – minispektakliuku „Miestelis prie jūros“.

Režisierius V.Ščerbanas vadovavo repeticijoms. Scenoje – Minsko Laisvojo teatro skaitymai. Klaipėdiečiai jaunieji dramaturgai G.Gugevičiūtė, M.Valiukas ir vilnietė režisierė D.Jokubauskaitė aptarinėjo tekstus būsimam spektakliui.

Metė iššūkį

Režisierių Dalios Jokubauskaitės ir Vladimiro Ščerbano vadovaujami Lietuvos ir Minsko Laisvojo teatro aktoriai smagiai sužaidė spektaklį, sunertą iš atskirų epizodų, liudijančių skirtingą autorių braižą, gvildenančių kokį nors aktualų Lietuvai probleminį objektą (politiką, religiją, santykius tarp lyčių, ekologiją, sportą, meną/kultūrą). Pasak organizatorių, autoriams buvo stengiamasi paskirti temas, kuriose jie sunkiau orientuotųsi ir tokiu būdu patirtų tam tikrą iššūkį. Geriau ar blogiau, tačiau su užduotimi dramaturgai susitvarkė. Tuo buvo galima įsitikinti šeštadieniniame renginyje.

Paskaitas apie šiuolaikinę dramą skaitė Pavelas Rudnevas – teatro kritikas, šiuolaikinės dramaturgijos teoretikas, Mejerholdo centro Maskvoje meno vadovas. Jam talkino ir dirbtuvėms parašytas pjeses analizavo Nikolajus Chalezinas (dramaturgas, Minsko Laisvojo teatro meno vadovas) ir Vladimiras Levanovas (dramaturgas, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovas). Ši kompetentinga komanda vienodai dėmesingai analizavo ir tikrų dramaturgijos asų, ir tik pradedančių, neseniai (bet sėkmingai) debiutavusių dramaturgų ruošinius.

Įveikiant vakuumą

Kartu su apie trisdešimtį pjesių parašiusiu Jurijumi Klavdijevu (Rusija), jau pagarsėjusiais Konstantinu Stešiku ir Pavelu Priažko (Baltarusija) kūrybinėse dirbtuvėse dirbo vilnietė Gabrielė Labanauskaitė, klaipėdiečiai Gitana Gugevičiūtė ir Mindaugas Valiukas, kuriems „ugdyti“, kaip pajuokavo „Menų spaustuvės“ projektų vadybininkė Ingrida Daunoravičiūtė, buvo organizuota ši kūrybinė laboratorija.

Per keletą dienų projekto dalyviai aptarė šiuolaikinės Rusijos, Vakarų Europos (taip pat ir Lietuvos) dramaturgijos problemas ir jų sprendimo būdus, svarstė, ar reikėtų dramaturgijoje ieškoti bendrų tendencijų, ar derėtų gilintis į savas problemas ir atsižvelgti į konkrečios šalies teatrinės visuomenės poreikius bei estetinį skonį.

Kūrybinių dirbtuvių sudėtis lėmė, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas rusų draminei tradicijai, o „naujosios dramos“ slaviškas modelis tapo atspirties tašku ir pavyzdžiu, kuriuo remtasi analizuojant ir lietuvių dramaturgų „gabalus“. Kaip vieningai teigė lektoriai, J.Klavdijevas, P.Priažko ir K.Stešikas jau yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kai žemiau aukštai pakeltos kartelės nebenusileidžia. Lietuvoje, anot N.Chalezino, aukštumoje tėra keli dramaturgai (L.S.Černiauskaitė, M.Ivaškevičius), už jų – vakuumas, ir tik po to ateinantys ir besiformuojantys bei visi kiti.

Palyginti su Lietuva…

Diskusijos netilo ir klubo kiemelyje, kur skaitymų įspūdžiais dalinosi dramaturgai N.Chalezinas, K.Stešikas ir J.Klavdijevas. Dramaturgas V.Levanovas buvo patenkintas susitikimu su kolegomis. N.Chalezinas Palangoje parodė savo spektaklį „Džinsų karta”. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Seminaro metu parodytas visiškai naujas filmas „Dulkės” (rež. S.Labanas) ir N.Chalezino monospektaklis „Džinsų karta” puikiai iliustravo pagrindinius teiginius, kuriais lektoriai apibūdino „naująją dramą” („verbatim” technika, dėmesys socialinėms problemoms ir „mažam“ žmogui, klasikos dekonstrukcija, prievartos, iškrypėliško sekso elementai ir pan.).

Vis dėlto N.Chalezino sukurtas ir atliekamas monospektaklis, pasakojantis Baltarusijos istoriją nuo sovietinių laikų iki šiandieninės diktatūros įsigalėjimo, nors ir kalba aktualijų kalba, stokoja išradingesnio sceninio realizavimo, jame nemaža statikos, monotonijos, pasikartojimų. Nors spektaklis pripažintas ir palankiai įvertintas, mano nuomone, nemenkai mistifikuotas (kaip ir, beje, Minsko Laisvasis teatras). Tačiau tai tik subjektyvi ir niekaip specialiai neargumentuota nuomonė.

Ar reikalinga šiuolaikinė dramaturgija? Ar publika pasiruošusi matyti savo amžininką scenoje? Rusijos ir Baltarusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad – taip. Lietuvoje irgi randasi ženklai, nurodantys į repertuaro vietas, kuriose galėtų būti nacionalinės dramaturgijos spektakliai (jeigu tik būtų parašyta scenai tinkamų pjesių). „Dramaturgija negali gyventi be valstybės pagalbos, – įsitikinęs N.Chalezinas. – Vakarų teatrai turi aiškią infrastruktūrą, kurios dėka dramaturgija nukeliauja iki scenos. Rusijoje į teatro rinką prasmunkama atliekant „fokusus”. Ir vis dėlto per metus Rusijoje pastatoma apie 200 nacionalinės dramaturgijos spektaklių, 40 procentų visų premjerų sudaro šiuolaikinės (užsienio ir nacionalinės) dramaturgijos pastatymai“.

Ar verta lyginti su Lietuvos situacija? Sakysite, ne tie dydžiai ir ne ta rinka. Nepritarčiau panašaus pobūdžio klausimams.

Vakarų teatruose viskas aišku ir racionalu, Rusijoje (o ir Lietuvoje) – viskas „sproginėja”, nepastovu, kinta, todėl tokios iniciatyvos kaip ši, kurios ėmėsi „Menų spaustuvė”, yra tiesiog sveikintinos ir būtinos (tai ne kartą buvo akcentuota), nes pjesė rašoma ne tam, kad būtų skaitoma, o tam, kad būtų statoma.

„Sprogimo“ teks palūkėti

Vis dėlto, kiek realiai reikalingi tokie seminarai ir dirbtuvės? Ar nėra tai tuščias laiko gaišimas ir pinigų švaistymas – juk talento neinstaliuosi į žmogų ir pjesių už jį neparašysi? Gal tai dar viena sėkmingai kuriama mitologija? O gal tikrai būtina priemonė šaliai, kurioje nėra dramaturgijos studijų ar aiškios teatrinės infrastruktūros?

Įmanoma pagrįsti bet kurį teiginį. Vis dėlto pasaulinėje teatro praktikoje panašaus pobūdžio projektai gana populiarūs ir duoda neblogų rezultatų, todėl galėtų būti sėkmingai vykdomi ir Lietuvoje. Beje, N.Chalezinas pastebėjo, kad tokie susiėjimai yra tikrai naudingi, bei apgailestavo, kad jam pradėjus rašyti pjeses, nebuvo kur „pasitikrinti“, išsiaiškinti, kuris kūrybinės raidos etapas jau įveiktas ir ko reikėtų siekti.

Šis projektas patvirtino, kad Lietuva dramaturginio potencialo nestokoja, tačiau nacionalinės dramaturgijos „sprogimo“ teatrų repertuaruose dar kurį laiką teks palūkėti. Tiesa, G.Labanauskaitės pjesė „Skaudžiausia-2“, išversta į anglų ir rusų kalbas, jau turi realių perspektyvų atsidurti scenoje, knygos pavidalu dar šiais metais turėtų pasirodyti M.Valiuko pjesės, G.Gugevičiūtė prisipažino „šį bei tą“ rašanti…

Ką gi, žąsiukus skaičiuoja rudenį, tad prieš darydama esmines išvadas šiek tiek luktelėsiu.

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti

Iš Druskininkų grįžo apdovanoti

Stefa Galkauskaitė

Rugpjūčio 25-ąją baigėsi beveik du mėnesius trukęs Druskininkų teatro festivalis, iš kurio Klaipėdos dramos teatras grįžo su apdovanojimais.

Tai jau antroji tokio pobūdžio teatro fiesta, žadanti tapti tradicinė ir šiais metais pristačiusi dešimt naujausių Lietuvos teatrų spektaklių bei kelis kaimynių užsienio šalių teatrinius projektus.

Talkinant Druskininkų kultūros bei verslo atstovų sudarytai vertinimo komisijai, žiūrovams buvo suteikta galimybė išrinkti festivalio favoritus.

Šventė finišavo festivalio iniciatoriaus Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatro spektakliu – V.Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas”, po kurio buvo paskelbti daugiausia žiūrovų simpatijų pelnę aktorių trejetukai.

Geriausio moters vaidmens atlikėjos nominacijoje pirmąją vietą pelnė Klaipėdos dramos teatro aktorė Valentina Leonavičiūtė, spektaklyje M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė) sukūrusi net penkis vaidmenis.

Šis spektaklis, kuriame taip pat vaidina aktorės Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko, ir geriausio spektaklio kategorijoje pelnė daugiausiai žiūrovų simpatijų.

Uostamiesčio teatro atstovams organizatoriai įteikė 3 tūkst. litų dydžio premiją iš specialiai kaupto festivalio prizinio fondo.

Antrąja vieta Druskininkų festivalyje įvertintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“ (rež. Adolfas Večerskis), trečiąja – OKT spektaklis „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausio moters vaidmens nominacijoje antroji vieta teko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventei Ievai Stundžytei už Džuljetos vaidmenį „Keistuolių“ teatro roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, trečioji vieta – Daliai Michelevičiūtei už praporščikės Liudos vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Vyro vaidmens geriausio atlikėjo nominacijoje pirmąją vietą laimėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Evaldas Jaras už Stenlio Gardnerio vaidmenį spektaklyje R.Kūnio „Meilė pagal grafiką“. Antrąją vietą žiūrovai skyrė aktoriui Tomui Kunčinui už Robio vaidmenį Alytaus miesto teatro spektaklyje M.Burges „Heroinas“, trečiąją – aktoriui Vaidotui Martinaičiui už milicijos kapitono vaidmenį OKT spektaklyje „Vaidinant auką“.

Geriausiems aktoriams buvo skirtos 1000 litų dydžio premijos ir suteikta galimybė pailsėti geriausiuose Druskininkų kurorto viešbučiuose.