Ieško Lietuvos kultūros sostinės

Ieško Lietuvos kultūros sostinės

Baigiantis sausiui šalyje paskelbtas nacionalinis kultūros projektų konkursas „Lietuvos kultūros sostinė”. Jo nugalėtojui – mie-stui ar miesteliui – bus suteiktas Lietuvos kultūros sostinės var-das ir skirta 100 tūkst. litų projekto įgyvendinimui.

„Konkurso tikslas – išrinkti geriausią, specialiai pateiktą kultūros projektą, kuris 2008 metais įgyvendinamas bet kuriame Lietuvos mieste, išskyrus Vilnių”, – pabrėžė konkurso organizatorės VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009” direktorė Elona Bajorinienė. Anot jos, kitąmet Lie-tuvos kultūros sostinės titulą perims kitas konkursą laimėjęs miestas ar miestelis.

Konkursu „Lietuvos kultūros sostinė” siekiama paskatinti vietos bendruomenes plėtoti savo miesto ar miestelio kultūrą ir taip prisidėti prie savo miesto kultūrinio identiteto bei patrauklaus įvaizdžio formavimo. „Laimėjimas konkurse „Lietuvos kultūros sostinė-2008” suteiktų tai vietovei naują galimybę populiarinti save, formuoti naujas kultūrines erdves, didinti vietos gyventojų aktyvumą kuriant kultūrinius projektus ir juo-se dalyvaujant”, – įsitikinusi E.Bajorinienė.

Konkurse gali dalyvauti menininkai, kultūros veikėjai, meno mokyklos, jaunimo ir kitos visuomeninės organizacijos, kultūros institucijos.

Norintys pelnyti savo miestui „Lietuvos kultūros sostinės-2008” titulą projektus gali teikti iki kovo 15 dienos. Daugiau informacijos galima rasti VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė-2009” interneto svetainėje www.kulturagyvai.lt/sostine, informacija teikiama tel. (8 5) 211 2387.

„Esame įsitikinę, kad šios jūsų pastangos padės jūsų miestui atsiskleisti kaip unikaliam kultūros centrui nacionaliniu mastu ir tapti 2008-ųjų Lietuvos kultūros sostine”, – teigė konkurso rengėjai.

Jam pateiktus projektus vertins nepriklausoma ekspertų komisija. Iki kovo 31-osios savivaldybė, kurioje projektas bus įgyvendinamas, bus kviečiama apsispręsti dėl bendradarbiavimo su laimėjusio projekto vykdytojais. Konkurso nugalėtojas bus paskelbtas balandžio 15-ąją – Kultūros dieną.

„Durų” inf.

Apdovanoti knygų dailininkai

Apdovanoti knygų dailininkai

Vilniaus knygų mugėje vasario 21-ąją įteikti apdovanojimai knygos meno konkurso „Vilnius-2007“ laureatams – geriausiems knygų dailininkams.

Lietuvos kultūros ministerijos Metų premija (5200 litų) įvertintas Eugenijus Varkulevičius už Jono Meko knygų „Žodžiai ir raidės“ (spaustuvė „Sapnų sala“, „Baltų lankų“ leidykla) bei „Mano naktys“ („Standartų spaustuvė“, „Baltų lankų“ leidykla) apipavidalinimą.

Įteiktos keturios 2600 litų dydžio premijos. Jas pelnė Elona Marija Ložytė – už knygos „XV-XVI amžių knygos Kauno bibliotekose. Katalogas” (sudarytojai Sigitas Lūžis, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė, „Sapnų sala“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla) apipavidalinimą, Mikalojus Vilutis – už Antano A.Jonyno knygos „Paskutinės dienos Itakėje“ („Sapnų sala“, leidykla „Tyto alba“) iliustracijas, Eugenijus Karpavičius – už knygos „Feliksas Jakubauskas“ (sudarytojai Feliksas Jakubauskas, Eugenijus Karpavičius, „Sapnų sala“, Dailininkų sąjungos leidykla) apipavidalinimą, Kerry Shawn Keys ir Ann James Costello – už jų pačių knygos „Žmonių šalis“ („Sapnų sala“, leidykla „Kronta“) iliustracijas.

Kultūros ministerijos diplomai teko Jonui Arčikauskui – už Rūtos Gaidamavičiūtės knygos „Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso“ (spaustuvė „Petro ofsetas“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla) apipavidalinimą, Mildai Kairaitienei – už knygos „Siauruko nuotykiai“ (sudarytojas Rimantas Vanagas, spaustuvė „Keturios spalvos“, Aukštaitijos siaurojo geležinkelio leidykla) apipavidalinimą, Arūnui Gelūnui – už Juliaus Kelero knygos „Sniegas, benamis, krentantis: Eilėraščiai, fotografijos“ („Standartų spaustuvė“, leidykla „Apostrofa“) apipavidalinimą, Albertui Brogai – už knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika“ (sudarytoja Milda Mildažytė-Kulikauskienė, „Standartų spaustuvė“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto leidykla) apipavidalinimą, E.Karpavičiui – už knygos „Stanislav Filibert Fleury 1858-1915“ (sudarytoja Jūratė Gudaitė, „Sapnų sala“, Lietuvos nacionalinio muziejaus leidykla) apipavidalinimą, Rimvydui Kepežinskui – už Gintarės Adomaitytės knygos „Karuselė“ („AJS spaustuvė“, leidykla „Gimtasis žodis“) iliustracijas.

Kadangi knygos meno konkursas „Vilnius-2007“ surengtas kartu su Vilniaus dailės akademija ir Dailininkų sąjunga, šios institucijos taip pat skyrė savo apdovanojimus.

Vilniaus dailės akademija apdovanojo Daną Bereznicką už Česlovo Navakausko knygos „Vitaminų maištas“ iliustracijas („Sapnų sala“, leidykla „Šviesa“). Dailininkų sąjungos apdovanojimą gavo vėlgi E.Karpavičius už knygos „Rimantas Daugintis“ (sudarytojos Daiva Aurelija Daugintienė ir Danutė Zovienė, „Sapnų sala“, Dailininkų sąjungos leidykla) apipavidalinimą.

Lietuvos knygos meno konkursai Vilniuje pradėti rengti XX amžiaus septintąjį dešimtmetį ir vėl rengiami nuo 1993-iųjų. Jie atspindi Lietuvos knygos meno raidą.

„Durų” inf.

Nacionalinė pažangos premija laukia pretendentų

Nacionalinė pažangos premija laukia pretendentų

Apdovanojimai, įgiję Lietuvos Nobelio premijos vardą, bus teikiami jau trečią kartą. Akademinę, verslo ir kultūros bendruomenes Nacionalinės pažangos premijos komitetas (NPPK) kviečia teikti paraiškas ir siūlyti 2008 metų kandidatus. Šiemet bus paskirtos trys 70 tūkst. litų premijos mokslo, partnerystės ir kultūros pažangos srityse.

Nuo 2006-ųjų teikiama Nacionalinė pažangos premija pagerbiami Lietuvos pažangai idėjomis, atradimais, originaliais sprendimais ar pasauliniais laimėjimais nusipelnę mokslo, verslo ir kultūros žmonės. Šio apdovanojimo misija – pažangos motyvacija ir įkvėpimas.

Mokslo pažangos premija orientuota į aukščiausius pasaulinius mokslo standartus ir atradimus, kurių rezultatai turi didelę įtaką Lietuvos pažangai. Ji teikiama mokslininkams ar jų grupėms už mokslo ir Lietuvos intelektinio potencialo vystymą.

Partnerystės pažangos premija apdovanojama už indėlį į gyveni-

mo kokybės gerinimą ir šalies konkurencingumo didinimą. Premija skiriama mokslininkams ir verslininkams – už sėkmingą bendradarbiavimą diegiant pažangiausias technologijas ir naujoves, už sėkmingą drąsiausių eksperimentų taikymą versle.

Kultūros pažangos premija skria-

ma už pasaulinės patirties ir savo talento sklaidą ugdant Lietuvos ateities kartas visose kultūros raiškos formose.

“Kandidatus Nacionalinei pažangos premijai gali siūlyti ne tik mokslo institucijos, verslo, pramonės, meno, kultūros asociacijos ar pelno nesiekiančios organizacijos, bet ir ne mažesnės kaip penkių asmenų mokslininkų, verslininkų ar kultūros veikėjų iniciatyvinės grupės”, – aiškino VšĮ ,,Nacionalinė pažangos premija” projekto vadovė Edita Skaraitė.

Nacionalinės pažangos premijos iniciatyva jungia ir vienija pagrindinius šalies akademinės visuomenės segmentus. Projekte aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslo taryba, šalies aukštosios mokyklos, mokslinių tyrimų įstaigos ir institutai bei ekspertinės institucijos. Iš jų atstovų sudarytas NPPK, kuris ir vertina pateiktas paraiškas.

Pirmoji Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremonija įvyko 2006-ųjų gegužę. Mokslo pažangos premija buvo apdovanoti kardiochirurgai profesorius Algi-

mantas Marcinkevičius, Vytautas Jonas Sirvydis ir Giedrius Uždavinys. 2007 metais ją pelnė akademikas lituanistas Zigmas Zinkevičius.

Partnerystės pažangos premija 2006-aisiais įteikta šalies biotechnologijos lyderiams profesoriams Vladui Algirdui Bumeliui ir Euge-nijui Arvydui Janulaičiui, 2007-aisiais – lazerių mokslo ir pramonės atstovams dr. Romualdui Danieliui, Kęstučiui Jasiūnui, Rimantui Kraujaliui ir akademikui Algiui Petrui Piskarskui.

Kultūros pažangos premiją 2006-aisiais pelnė skulptorius Gintaras Karosas už Europos parko sukūrimą. 2007-aisiais ja apdovanotas operos solistas profeso-rius Virgilijus Noreika.

Paraiškų 2008 metų premijoms NPPK laukia iki balandžio 1 dienos. Specialią paraiškos formą ir reikalavimus pretendentams galima rasti tinklalapyje www.npp.lt.

2008-ųjų laureatus ketinama paskelbti iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje gegužės mėnesį Vilniuje.

„Durų” inf.

 

„Mėja“: žodžio galia ir bejėgystė

„Mėja“: žodžio galia ir bejėgystė

Gitana Gugevičiūtė

Visų pirma privalu nusilenkti bei padėkoti (tai ir darau) Klaipėdos dramos teatro kolektyvui už premjerą, gimusią tarp pastolių ir griūvančių sienų, o jau paskui baksnoti subjektyviu nuomonės pirštu į premjerinio spektaklio kokybę ir „kūrybinį broką“ (tai rengiuosi daryti). Kūrinio gimties užkulisiai, žinoma, intriguoja, bet svarbiau atrodo aiškintis, ne kaip, o koks gimė režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis pagal airių dramaturgės Marinos Carr pjesę „Mėja“. Taigi lengvinančių kūrybos aplinkybių neieškosime ir į ezoterinius spektaklio apmąstymus nesileisime, nors pjesės medžiaga šaukte šaukiasi individualių interpretacijų.

Schemų nelaisvėje

Dviem sudėtimis vaidinamame spektaklyje pasirodo visa grupė puikių Klaipėdos dramos teatro aktorių, kurios įkūnija keturioms kartoms atstovaujančias moteris – skirtingas, bet panašiai nelaimingas. Šioje teatrinėje partijoje vienintelį vyrišką personažą žaidžia aktorius Valentinas Klimas (bei Vidas Jakimauskas), tačiau bent jau kol kas jo kuriamam Roberto – menininko muzikanto, Don Žuano – vaidmeniui stinga ir originalios traktuotės, ir organikos, emocinės įtaigos.

Deja, tapo savotiška norma, kad patyrusios aktorės (patyrę aktoriai) iš vieno spektaklio į kitą it užkratą perneša savo pačių kadaise atrastas intonacijas, o jų kūnai, gana schematiškai perskaitę vaidmens tekstą, kuria schematiškus vaidmenis.

Vis dėlto apmaudu, kad „Mėjoje“ savitesniu balsu neprabyla ir debiutantės. O Milės (suaugusios Mėjos dukters) ir sykiu Pasakotojos vaidmenį atliekančiai aktorei Sigutei Gaudušytei natūraliai kyla ypatingi reikalavimai. Mat „Mėja“– tai Pasakotojos prisiminimų, sąmonės vaizdų koliažas, praeities konspektas; Milės mėginimas ištrūkti iš lemties prakeiksmo vieninteliu įmanomu būdu – grįžtant į save, savo ištakas, demistifikuojant šeimyninio gyvenimo laimę… Būti ar nebūti šiam vaidmeniui – jau nusprendė režisierius, bet dar galima aiškintis, kaip būti, nes šiandien jam akivaizdžiai stinga skaitovo įtaigos, jėgos koordinuoti dramos veiksmą ir išryškinti svarbiausius jau įvykusios istorijos momentus.

Vienintelė „sukilėlė”

Kodėl spektaklis vadinasi „Mėja“?

Galbūt todėl, kad Mėja (akt. Nelė Savičenko), nors ir nėra „didinga herojė“, vienintelė iš septynių giminės moterų sukyla prieš pasyvumą, prieš fatališką buvimą, prieš nelaimingą likimą. Bent jau mėgina maištauti.

Ši užsispyrusi 40-metė moteris, pati viena pastačiusi prabangius namus, auginanti vaikus, laukia sugrįžtant paklydėlio vyro ir žūtbūt bando išsaugoti šeimą.

Bet ar tikrai šeima – tas saugumo ir gyvenimo pilnatvės uostas, dėl kurio verta atsisakyti savęs, savojo orumo, aistros, galbūt ramybės? Iš čia ir pagrindinė spektaklio konfliktinė jėga – individualios laisvės troškimas ir noras paklusti likimui…

Aplodismentai – močiutei

Apie močiutės Frachlon vaidmenį atliekančią aktorę Valentiną Leonavičiūtę jau nemažai prikalbėta. Jos talentu nė kiek neabejoja ir šių eilučių autorė, nors šįkart – aplodismentai aktorės Elenos Gaigalaitės vaidinamai močiutei. E.Gaigalaitės močiutė – tai spalvinga daugiaveidė, duodanti ir imanti it neišsenkama gyvenimo jėga: moteris su irklu; beveik vienintelė kūniška, materiali, organiška veikėja anemiškų personažų kompanijoje; egoistiška patelė, puoselėjusi meilę vyrui, o ne vaikams; giminės moterų charakterių kraštovaizdžio architektė; Didžioji giminės moterų Motina, nuo kurios prasideda fatališkų likimų istorija.

Be abejo, pjesė šiai veikėjai suteikė daug spalvų: originalią gyvenimišką filosofiją, šmaikštų ir saikingai nešvankų tekstą, nevienaprasmiškus pomėgius. Pati aktorė verčia žiūrovą abejoti: ar močiutė, – niekada neatsisakanti vyno taurės ir opijaus pypkės, reginti vizijas ir gyvenanti praeitimi, – tikrai buvo laiminga? O gal jos laimingas gyvenimas su žveju devyniapirščiu tėra simuliacija, priimtina bei suprantama tik aktorės Eglės Barauskaitės vaidinamai Bekei?

Tarytum įšaldytos

Beje, Bekė – toji simpatiška „lengvabūdė“, po juoko kauke subtiliai maskuojanti liūdesį ir vienatvę, – dar vienas vaidmuo, kuriame trūkčioja gyvas emocinis nervas. O kitos giminės moterys – Konė (akt. Regina Šaltenytė), Džiulė (akt. Nijolė Narijauskaitė), Agnė (akt. Nijolė Sabulytė) – tarytum įšaldytos sielos, vengiančios garsiau ir nuoširdžiau prabilti apie savo fatališką būtį, varžančios fizinę energiją. Vienijamos nelaimingų likimų, jos net finaliniame šokyje „susijungia“ daugiau teoriškai. Visą tą dvasinės nelaisvės įspūdį dar sustiprina statiška, gremėzdiška ir nepanaudota scenografija (scenovaizdžio autorė – Birutė Ukrinaitė), kuri labai nenorom pasąmonėje atranda sąsajų su J.Paulėkaitės sukurtąja spektakliui „Kelias į Damaską“…

Be „veiksmų poezijos“

Į sceną „Mėja“ atėjo ginkluota tekstu. Žiūrovas, jau įpratęs girdėti akimis, turi nusiteikti, kad visa veiksmo mintis koncentruosis literatūrinėje fabuloje ir spektaklio idėjos skleisis tik per žodinį pasakojimą, nes iš esmės polemika tarp teksto ir reginio nevyksta.

Nevyksta net padorus pokalbis. Vengiama konfliktų tarp aktoriaus ir režisieriaus, režisieriaus ir dramaturgo. Šis spektaklis – gana pasyvus organizmas, prijungtas prie teksto lašelinės.

Per daug ar pakankamai teksto – individualu, tačiau trikdo ne teksto gausa, o neveiksminga spektaklio forma, vaizdinio pavidalo trūkumas, stygius to, ką Vydūnas vadino „veiksmų poezija“.

Gramatiškas teatras su keliais brangiais (kad ir paprastais) teatrinių metaforų inkliuzais.

Trys šiuolaikinės fotografijos dešimtmečiai

Trys šiuolaikinės fotografijos dešimtmečiai

Apie idėjas, lemtingai paveikusias fotografijos raidą, ir jų reikšmę šiandien

Grįžkime darsyk prie šiuolaikinės fotografijos ištakų, paanalizuokime jos raidą bei pabandykime išryškinti dabar šioje kūrybos srityje kylančias problemas. Pamėginkime išsiaiškinti, kokios idėjos prieš tris dešimtmečius lemtingai paveikė fotografijos raidą, kaip jos buvo įgyvendintos meninėje praktikoje ir kokia jų reikšmė šiandien.

Nesigrožėkite, skaitykite ją

Šiuolaikinės fotografijos samprata pradėjo formuotis XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu imtos kvestionuoti romantinė, realistinė bei moderni fotografijos sampratos, kurias tarpusavyje sieja „gylio metafora, kuri reiškia, kad fotografijos paviršius [buvo] suprantamas kaip projekcija kažko, kas yra „už“ ar „anapus“ to paviršiaus“1: menininko saviraiškos, tikrovės ar fotografui būdingo realybės matymo. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje tokį požiūrį į fotografiją pakeitė fotografinio atvaizdo kaip teksto samprata. Fotografija pradėta traktuoti kaip atvaizdas, kurio prasmė gimsta jo paviršiuje, kaip intertekstualus ir daugiasluoksnis vaizdinis tekstas.

Pakitęs požiūris į fotografiją ir jį pagrindžiantys teoriniai teiginiai konkrečią išraišką įgijo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai Jungtinių Amerikos Valstijų fotografijos mene įvyko žymūs pokyčiai. Nors tuo metu menininkai kūrė skirtingais būdais ir savo darbuose analizavo skirtingas problemas, tačiau, remiantis Halu Fosteriu, jų atotrūkį nuo meninės fotografijos tradicijų galima apibendrinti kaip kokybės kriterijaus atsisakymą ir įdomumo kriterijaus sureikšminimą. Jei pirmuoju atveju kūrinio kokybė galėjo būti nustatoma praeities meno atžvilgiu, tai antruoju svarbesnis tampa dabarties kultūros kvestionavimas – nuo formalių konkrečiai meno šakai (šiuo atveju – fotografijai) svarbių uždavinių sprendimo pereinama prie platesnių, už meno ribų iškylančių problemų analizės2 .

Originalo nėra. Tegyvuoja kopijos!

Anuomet naują fotografijos kryptį meno diskurse įteisino D.Crimpo straipsnis, pateiktas 1977 metais Niujorke, alternatyvaus meno galerijoje „Artists Space“ surengtos parodos „Pictures“ kataloge. Po pusantrų metų išplėsta šio straipsnio versija, publikuota žurnale „October“, pasiekė platesnę auditoriją ir „greitai įgijo evangelijos statusą“3. Nors originaliame straipsnio variante, išspausdintame parodos kataloge, postmodernizmo terminas dar nenaudotas, tačiau vėlesnėje jo versijoje aptariama fotografijos kryptis jau aiškiai įvardyta kaip postmoderni. Viena esminių postmodernios fotografijos charakteristikų tapo „neįveikiamo nuotolio nuo originalo, netgi nuo originalo galimybės“4 postulatas.

Apibūdindamas aštuntojo dešimtmečio Amerikos vizualaus meno, taip pat ir fotografijos, tendencijas, D.Crimpas rašė, kad tuomet naują kūrybos kryptį atstovaujantys menininkai „nagrinėjo fotografinės reprezentacijos klausimą, konkrečiai visus fotografijos aspektus, susijusius su reprodukcija, kopijomis ir kopijų kopijomis“. Postmodernus požiūris į fotografiją formuluotas kaip opozicija, autentiško kūrinio „auros“ sampratai: ir menininkai, ir teoretikai akcentavo fotografijos savybes, kurios „atrodo, yra priešybė tam, ką Walteris Benjaminas turėjo galvoje į [meno] kritikos kalbą įvesdamas auros sąvoką. Aura siejama su originalo buvimu, su autentišku meno kūrinio būviu toje vietoje, kurioje jis yra“5, o postmodernizmo kontekste fotografija suprantama kaip re-reprezentacija, t. y. pakartotinė prezentacija to, kas jau yra matyta, kaip atvaizdas, kurio originalo neįmanoma aptikti. „Tik nesant originalo gali vykti reprezentacija. Ir reprezentacija įvyksta todėl, kad ji visada jau yra pasaulyje kaip reprezentacija“6.

Tokia fotografijos interpretacija, apibrėžiama postmodernizmo sąvoka, anot amerikiečių fotografijos kritiko Andy’o Grundbergo, yra susijusi ne su kokiu nors konkrečiu meniniu stiliumi, tačiau su tam tikra pasaulėžiūra: „postmodernistinis menas pasaulį priima kaip begalinę veidrodžių salę, kaip vietą, kur atvaizdai lemia tai, kas mes esame“ [...] ir tai, ką mes žinome. Postmoderniame pasaulyje nelieka vietos tikėjimui patirties autentiškumu“7. Fotografijos atveju tai reiškia, kad jai padedant fiksuojami ne realaus pasaulio vaizdai, bet kuriamos „kultūrinės reprezentacijos“8.

Prarastas autorystės rojus

Postmodernus požiūris į fotografiją reiškė ir jos autoriaus sampratos kaitą – jo veiklą imta apibrėžti ne kaip originalių meno objektų kūrimą, bet kaip jau egzistuojančių kultūrinių formų apropriaciją. Ir kaip tik šis perėjimas nuo „produkcijos“ prie „reprodukcijos“, pasak D.Crimpo, reiškia postmodernios fotografijos bei meno apskritai pradžią9.

Vienas svarbiausių modernios fotografijos atstovų Edwardas Westonas pabrėžė, kad „išbaigtas atspaudas turi būti pilnai sukurtas [fotografo sąmonėje prieš fotografinės juostos ekspoziciją“, nes tol, kol fotografas neišmoks „iš anksto įsivaizduoti („visualize“) savo [darbo] galutinio rezultato ir nustatyti technologinių atlikimo metodų, reikalingų tam įvaizdinimui įgyvendinti, jo pabaigtą darbą [...] sudarys eilė lamingų – ar nelaimingų – mechaninių atsitiktinumų“10. Svarbiausia estetinę vertę turinčios fotografijos sukūrimo prielaida jis laikė fotografo sugebėjimą „matyti fotografiškai – tai yra mokėjimą matyti savo objektą, atsižvelgiant į [naudojamų] įrankių ir technologinių procesų galimybes. Jis leistų jam akimirksniu [menamai] paversti priešais esančio vaizdo detales ir tonus į fotografiją, kurią jis nori padaryti“11.

Tačiau postmoderni šių garsaus modernios fotografijos atstovo pastabų interpretacija suteikė joms visai kitokią prasmę. Pasak D.Crimpo, E.Westono pastebėjimai ne nurodė kūrybinį metodą, leidžiantį sukurti originalią fotografiją, bet priešingai – implikavo tokios fotografijos negalimumą: „a priori, kurį Westonas turėjo galvoje, iš tikrųjų visai nebuvo jo galvoje; tai buvo pasaulyje, ir Westonas tik nukopijavo tai“12, – rašė D.Crimpas.

Kitaip tariant, išankstinis fotografijos įsivaizdavimas, postmoderniu požiūriu, reiškė tai, kad realus vaizdas dar prieš jį užfiksuojant fotografijoje jau yra suvokiamas kaip kultūrinis vaizdinys, kurį suformavo daugelis ankstesnių tikrovės reprezentacijų. Štai kodėl galima teigti, kad fotografija gamtą pakartotinai re-prezentuoja, užuot įamžinusi autentišką realybę.

Kaip tokios fotografijos sampratos pavyzdžius D.Crimpas paminėjo fotografines garsių E.Westono darbų reprodukcijas (naudojantis postmodernios meno teorijos terminija, jas galima vadinti svetimų kūrinių apropriacija), sukurtas vienos žinomiausių postmodernios fotografijos atstovių, parodos „Pictures“ dalyvės Sherrie Levine, kuri vėlgi teigė, kad „nuotrauka yra tik erdvė, kurioje daugybė vaizdų, iš kurių nė vienas nėra originalus, susiduria ir susilieja. Nuotrauka yra audinys citatų, paimtų iš nesuskaičiuojamų kultūrinių centrų“13.

Šį teiginį Sh.Levine įgyvendino reprodukuodama ir pasisavindama (t.y. aproprijuodama) dar vieno garsaus amerikiečių fotografo Walkerio Evanso fotografijas. 1979-aisiais ji perfotografavo W.Ewanso nuotraukas iš parodos „First and Last“ katalogo, šiuo veiksmu kvestionuodama įprastą autorystės sampratą.

Minėtų E.Westono ir Sh.Levine požiūrių į fotografiją nesutapimas gali būti apibendrintas kaip modernios meninės fotografijos ir fotografijos taikymo postmoderniame mene sampratų opozicija. Meninės fotografijos vertę lemia atspaudo kokybė, formali vaizdo sąranga, fotografinio atvaizdo autonomija populiariosios kultūros atžvilgiu, fotografo matymo subjektyvumas ir juo pagrįsta fotografijos autorystė.

Fotografijos naudojimas postmodernaus meno kontekste grindžiamas visai kitokiomis teorinėmis prielaidomis: „išeities tašku laikomas ne hermetiškas savireferencijos anklavas (menas apie meną, fotografija apie fotografiją), o [...] socialinis ir kultūrinis pasaulis, kurio dalis ji [fotografija] yra. Taigi, jei viena svarbiausių modernistinės meno teorijos pretenzijų buvo primygtinis meno kūrinio autonomijos ir grynumo reikalavimas, tai postmoderni [meninė] praktika remiasi [...] kultūrinių kodų pirmumo teigimu“14.

Reprodukcija tęsiasi

Nors baigiantis XX amžiui A.Grundbergas rašė, kad „postmodernizmas vizualiuosiuose menuose atrodo kaip [praėjęs jų raidos] istorinis epizodas [...], tačiau būdų, kuriais fotografija buvo naudojama įgyvendinant postmodernistinio meno idėją devintajame dešimtmetyje, atgarsių esama ir šiandienos [XX a. pabaigos] mene“15.

Tam tikri šią meninę praktiką pagrindžiančios teorijos aspektai išlieka aktualūs ir XXI amžiaus pradžios fotografijos sampratoje.

Postmodernios meno sampratos įsitvirtinimas aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios meno praktikoje išlieka paskutiniu svarbiu riboženkliu fotografijos meno raidoje, kurią šiandien ženklina šio vėliausio „perversmo“ atgarsiai. Apie tai byloja bandymai anksčiau minėtus postmodernios fotografijos reiškinius iš naujo aktualizuoti šiandienos meno ir naujųjų technologijų kontekste. Pavyzdžiui, 2001-aisiais toje pačioje galerijoje kaip ir prieš 30 metų buvo pakartotinai eksponuota paroda „Pictures“, o Michaelis Mandibergas nuskanavo tas pačias W.Evanso nuotraukas, kurias 1979-aisiais buvo perfotografavusi Sh.Levine, ir patalpino jas internete (http://www.aftersherrielevine.com/). Kiekvienas šio menininko sukurtos internetinės svetainės lankytojas gali atspausti ir įsirėminti W.Evanso fotografijas, vadovaudamasis pateikta instrukcija, o viską atlikęs atsispausdinti tame pačiame puslapyje patalpintą sertifikatą, garantuojantį fotografijos autentiškumą, ir padėti ant jo savo parašą. Šis internetinis puslapis, kaip teigė pats jo autorius, buvo sukurtas norint Sh.Levine autorystės ir originalumo kritiką tęsti šiuolaikinių informacinių technologijų kontekste.

Taigi fotografijos panaudojimo postmoderniame mene teorinės prielaidos išlieka aktualios ir šiandien, nes kaip tik jos toliau formuoja šiuolaikinės fotografijos sampratą. Nors pastaroji realizuojama kitokiais būdais ir formomis nei praėjusio amžiaus aštuntąjį bei devintąjį dešimtmečiais.

Tačiau kyla klausimas, kiek ilgai tokia kūrybinė praktika gali būti įdomi ir provokuoti kritinį požiūrį į įvairius šiuolaikinius sociokultūrinius reiškinius. Nors postmodernios fotografijos kūrėjai savo darbais pabrėžtinai neigė originalumo ir naujumo galimybę, tačiau prieš tris dešimtis metų pats šių kategorijų paneigimas buvo naujas ir originalus kūrybinis gestas. Praeityje buvusios avangardinės kūrybinės strategijos šiandien nebeteko savo naujumo, kartu priblėso ir jų radikalumas. Tad neišvengiamai tenka klausti, kiek prasminga yra fotografija, vienokiu ar kitokiu būdu pakartojanti jau kartą atrastas ir įgyvendintas meninės kūrybos koncepcijas, kurių reikšmingumą labiausiai lėmė jų novatoriškumas?..

1Burgin V. Introduction // Thinking Photography / Ed. V. Burgin. Houndmills; Basingstone; Hampshire and London: Macmillan, 1982, p. 11.

2Foster H. The Return of the Real: The Avant-garde at the End of The Century. London: MIT Press, 1996, p. xi.

3Bertens H., ten pat, p. 82.

4Crimp D. The Photographic Activity of Postmodernism // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, 1993, p. 111.

5Ten pat.

6Ten pat, p. 119.

7Grundberg A. Crisis of the Real. Writings on Photography Since 1974. New York: Vintage, 1999, p. 18.

8Ten pat, p. 218.

9Crimp D. On the Museum‘s Ruins // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, 1993, p. 58.

10Weston E. Seeing Photographically // The Photography Reader / Ed. L. Wells. London; New York: Routledge, 2003, p. 106.

11Ten pat.

12Crimp D. The Photographic Activity of Postmodernism // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, 1993, p. 119.

13Levine Sh. Statement // Art in Theory 1900 – 1990. An Anthology of Changing Ideas / Ed. Ch. Harrison and P. Wood. Oxford UK; Cambridge USA: Blackwell, 1992, p. 1067.

14Ten pat, p. 160.

15Grundberg A., ten pat, p. x.

Taškai ir daugtaškiai

Taškai ir daugtaškiai

Kelios mintys S.Bertulio koliažų ir emalio darbų parodos proga

Kristina Jokubavičienė

Daug taškų pažėrė dailininkas Saulius Bertulis, „Klaipėdos galerijoje” vasario 14-ąją atidaręs koliažų ir emalio darbų parodą „Taškas“. Pats parodos pavadinimas galėjo ką nors ir išgąsdinti: gal vienas iš žymiausių metalo plastikos atstovų mūsų mieste jau deda tašką? Gal jam jau nusibodo ši kruopštaus darbo reikalaujanti, brangi ir net pavojinga sveikatai dailės sritis? Bet po autoriaus paaiškinimo atidarymo metu visi lengviau atsikvėpė, nes pasirodo – tai tik simbolinis taškas, pasak dailininko, „šį kartą taškas – tarsi pradžios metafora, nuo jo viskas tik prasideda“.

Metai – turtas

Prisimenant, kad praėjusių metų pabaigoje dailininkas pažymėjo 60 metų jubiliejų, parodą galima įvardyti kaip jubiliejinį atsaką negailestingam laikui, kuris lyg paklaikęs sprinteris bėga vis greičiau, arba laikyti ją akivaizdžiu įrodymu, kad mūsų metai – mūsų turtas ir visa, kas su šiais virtualiais turtais susiję, meno žmonėms nėra joks minusas. Greičiau pliusas. Ir daugybė chrestomatinių pavyzdžių iš meno pasaulio tai patvirtina.

O ir tie metai, tiesą pasakius, dar ne tokie įspūdingi, ir jaunystė dar nepamiršta. Apie tai iškalbingai byloja ir subtilus humoro jausmas, kurio autorius nepraranda, tik vis labiau tobulina, ir šiltas bendravimo stilius (verta prisiminti viešą paslaptį, jam kolegų ir gerbėjų duotą gražią pravardę „Saulelė“), o labiausiai – aktyvi ir visapusiška kūrybinė veikla, nuolatinis ėjimas į naujas formas ir raiškos būdus.

Klaipėdietis nuo 1972-ųjų

Vilnietis, mokęsis M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, studijavęs metalo plastiką Estijoje, Talino dailės institute, ir paskyrimą dirbti gavo Vilniuje. Tačiau, padėdamas draugui, susikeitė miestais, ir 1972 metais atvyko į Klaipėdą.

Aštuntasis dešimtmetis yra labai dinamiškas ir gražus Klaipėdos dailininkų istorijos periodas, visi dailės senbuviai jį prisimena su nostalgija, ir ne tik todėl, kad tai buvo jaunystės metai. Ką tik susikūrusi LDS Klaipėdos dailininkų sekcija tapo skyriumi, sparčiai augo pradžioje negausus menininkų būrelis, klostėsi labai artimi, geranoriški dailininkų tarpusavio santykiai ir bendravimo tradicijos su kitų meno sričių atstovais. Juk kultūros žmonių tais metais mieste buvo tiek nedaug.

Smagu, kad tas kolegiško artumo, natūralaus bendravimo modelis išliko iki mūsų dienų, o tai tikrai reta svetimėjančioje visuomenėje.

Nuoširdus pedagogas

Dar 1974 metais S.Bertulis pradėjo dalyvauti parodose, dirbo juvelyrikos, medalių, interjerinės metalo plastikos srityje. O sekančiais, 1975-aisiais, tapo dėstytoju. Iki šiol S.Bertulis dėsto skulptūrinę plastiką Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos Vizualinio dizaino katedroje, yra docentas, puikus ir nuoširdus pedagogas, vertinamas ne tik kolegų, bet, svarbiausia, studentų.

Lygiai taip pat jis buvo labai mylimas ir Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos mokinių, kuriuos mokė skulptūros kelerius metus. Neabejoju, kad savo inteligencija ir korektiškumu sužavėjo ir dailės studijos, veikiančios „Klaipėdos galerijoje” dalyvius, suaugusius ir rimtus įvairių profesijų žmones.

Medalių kūrėjas

Jau pirmaisiais kūrybinės veiklos metais S.Bertulis įsitraukė į medalininkų veiklą. Nuo 1985 metų jis dalyvauja kasmetinėse Lietuvos medalio kūrėjų stovyklose Telšiuose (2007 metais vyko jau 23-ioji stovykla), yra vadinamas jų metraštininku, sukūrė medalių, skirtų stovyklų kolegoms.

1998 metais S.Bertulis tapo Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM, Lietuva įsijungė į federaciją nuo 1990 metų) nariu. Jis suorganizavo kelis simpoziumus „Medalio menas ir Klaipėda“ uostamiestyje, nuolat dalyvauja Lietuvos ir Baltijos medalių trienalėse. Už medalius istorijos temomis, skirtus žymiems kultūros, meno veikėjams, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Plėtoja emalio tradiciją

Gana anksti susidomėjęs emalio technika, įgūdžius dailininkas tobulino ne tik kasdieniniame kūrybos procese, bet ir tarptautinėse emalio meno stovyklose Palangoje, Jūrmaloje, emalio menininkų kūrybiniuose simpoziumuose Kintuose, pasisemdamas patyrimo iš kitų dailininkų, perduodamas savąją patirtį jauniesiems.

Kad pastaraisiais dešimtmečiais emalio menas Lietuvoje nėra itin populiarus, lemia kelios, jau minėtos priežastys – tai brangi, sudėtinga technika, reikalaujanti kantrybės ir amato žinių. Tačiau emalis atsidavusiam kūrėjui atskleidžia daug galimybių formos ir spalvos srityje.

Kartais emalis įvardijamas kaip dekoratyvi miniatiūrinė tapyba (tik nepalyginamai sudėtingesnė) ant metalo. Emalio meno tradicijas atkurti siekia Vilniuje pradėtos rengti tarptautinės emalio meno bienalės. Pripažinta, kad nuosekliausiai emalio tradiciją šiandien Lietuvoje plėtoja du vyresnės kartos menininkai – vilnietė Marytė Gurevičienė ir S.Bertulis.

Unikaliuose S.Bertulio emalio kūriniuose susijungia taikomasis, dekoratyvinis ir vaizduojamasis pradas, kuris būdingas ir visai dailininko kūrybai, ypatingai akivaizdus mažosios plastikos darbuose.

Šmaikštus ir virtuoziškas

Pasiekęs tokį profesionalumo lygį, kai galima laisvai „žaisti“ technologijomis, medžiagomis, kiekvienoje parodoje jis pateikia kūrinius, kurie yra nepriekaištingi amato požiūriu, novatoriški formos, originalūs pasirinktų motyvų bei jų dermių atžvilgiu.

Šmaikštumas, tapęs neatsiejamu dailininko asmenybės bruožu, atsispindi jo darbuose per vaizduojamų objektų ir jų tarpusavio ryšio traktavimą, per netikėtą kūrinių pateikimą.

S.Bertulio kūryboje dažni tautosakos, gamtos motyvai, konkretūs liaudies buities atributai, fragmentai organiškai siejami su moderniomis formomis, taip išryškinamos naujos prasmės.

Šioje parodoje matome, kaip organiškai dera natūralus ar lengvai tonuotas, glotnus ir matinis medžio paviršius su įvairių metalų atspalviais, blizgesiu, matiškumu, aštrumu ar plastiškumu.

Asimetrijos ar simetrijos principu paremtos kompozicijos yra ne tik dekoratyvios, bet ir kuria jaukios nostalgijos, tikrumo būsenas, jose geometrinės formos persilieja su žmogaus siluetais, profiliais. Kūriniuose panaudojami praeities ir dabarties elementai ne konfliktuoja, o natūraliai susilydo, sukuriamas tęstinumo ir vaizdinės vienovės pojūtis.

Nenuostabu, kad parodoje „Taškas“ eksponuojamus S.Bertulio kūrinius norisi liesti, pajusti jų paviršius, medžio šilumą ir metalo šaltį, formų, šiuo atveju – aptakių taškų – reljefiškumą.

Per parodos eksponatų įvairovę gražiai atsiskleidžia universali, tradicijų pagrindu plėtojama novatoriška ir šiuolaikiška S. Bertulio kūrybos visuma.

Skaitome – vadinasi, esame

Skaitome – vadinasi, esame

Ankstesnę tendenciją mugėje pirkti knygas keičia siekis susipažinti, rinktis, domėtis, bendrauti

Dalia Bielskytė

9-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse, specialistų vadinama vienu ryškiausių Lietuvos kultūros įvykių, šiais metais dalyvius ir lankytojus pasitiko šūkiu „Skaitau – vadinasi, esu!“.

Knyga – kaip duona

Nors statistika šios savaitės pradžioje dar nebuvo paskelbusi, kiek skaitytojų šiemet aplankė Vilniaus knygų mugę, kiekvienam buvo akivaizdu, kad tauta veržiasi prie knygos, kaip prie duonos. Norintys patekti į mugę turėjo ilgai ir kantriai bjaurioje darganoje stumdytis tūkstantinėje minioje prie kasų bei įėjimo. Pagaliau patekusiųjų vidun laukė leidinių, renginių bei kultūrinių pasimatymų gausa.

Ankstesniųjų metų tendenciją mugėje pirkti knygas keičia siekis susipažinti su asortimentu, rinktis, domėtis, bendrauti, dalyvauti renginiuose, pasisakyti Diskusijų klube (Vilniaus knygų mugės naujiena), kuriame vykstantys pokalbiai, vedami Leonido Donskio ir Rolando Maskoliūno, nebuvo susiję su konkrečiomis leidyklomis ar leidiniais. Taigi dalyvavimas knygų mugėje įgijo ryškų intelektualinio bendravimo atspalvį.

Pastaraisiais metais pastebėję augantį lietuviškosios literatūros populiarumą mugės rengėjai lietuvių literatūrą paskelbė 2008 metų Vilniaus knygų mugės tema. Pasimatymų su skaitytojais maratone dalyvavo ir Klaipėdos rašytojai bei leidėjai, tiesa, ne gausiai, tačiau ryškiai.

Kaligrafijos vėliavnešiai

Ypač įsidėmėtinas Klaipėdos universiteto surengtas trečiojo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerio pristatymas. Pradėtas leisti 2007-aisiais, išeinantis kas pusmetį leidinys susilaukė ir garsių Lietuvos dailininkų, ir plačiosios visuomenės dėmesio. Iš garbių sveikintojų ir kalbėtojų lūpų į Klaipėdos pusę skriejo tokie epitetai, kaip „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“ ir pan.

Renginyje dalyvavo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ žvaigždės – dailininkai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Rimvydas Kepežinskas, Mindaugas Petrulis, leidinio sudarytojas Algis Kliševičius bei naujausio numerio herojus Anatolijus Klemencovas.

Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas, leidinio sudarytojų ir autorių vadinamas Lietuvos kaligrafijos pradininku, džiaugėsi, kad daugelyje didelių pasaulio valstybių primiršta, kompiuterinio rašto išstumta kaligrafija A.Kliševičiaus dėka Lietuvoje pagaliau užima deramą vietą.

„Puiki idėja, puiki organizacija, puiki poligrafija – vienu žodžiu, man trūksta žodžių, – šypsodamasis kalbėjo profesorius. – Puikiai parengta ne tik praktinė meninė dalis, bet ir teorinė. Aš negaliu atsižavėti menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės tekstais, kurie „Kaligrafijos sąsiuviniams“ suteikia dar didesnį prasminį svorį“.

Anot profesoriaus, materialėjančiame pasaulyje vis aktualesni tampa dvasiniai dalykai, todėl jis mano, kad kaligrafija – kaip sielos išlaisvinimo, kūrybos, saviraiškos forma – turi plačias perspektyvas: „Pradžia padaryta. Dirba mano mokiniai, dirba mano mokinių mokiniai. Manau, kad kaligrafijos sklaida įgaus pagreitį, ir ši meno rūšis bus vis labiau vertinama“.

Pristatė naują romaną

Pačią pirmąją knygų mugės dieną Rašytojų kampe klaipėdietis Juozas Šikšnelis pristatė savo naujausią romaną „Surišti ir atrišti“, šiemet išleistą „Vagos“ leidyklos. Jį pristatant knygų mugėje autoriui talkino redaktorė O.Gudžiūnienė, rašytojas J.Aputis, literatūros kritikas M.Šidlauskas, Seimo narys ir džiazo muzikantas V.Grubliauskas-Kongas.

„Surišti ir atrišti“– 17-oji prozininko J.Šikšnelio knyga, šiuosyk – socialinis psichologinis romanas. Jo autorius Lietuvoje žinomas kaip spalvingo pasakojimo ir puošnios leksikos meistras, autoironiškas, refleksyvus novelistas, detektyvinių apysakų bei romanų kūrėjas, gvildenantis skaudžias egzistencijos temas. Prieš 17 metų išleidęs pirmąją knygą „Štilis“, rašytojas gali pasigirti produktyvumu: kone kasmet – po knygą.

Naujausias jo romanas sutiktas su dideliu susidomėjimu. „Žmonių buvo marios. Leidykla dukart vežė knygų papildomai, kad nusipirktų visi norintys”, – pasakojo trečiąsyk Vilniaus knygų mugėje dalyvavęs rašytojas. J.Šikšnelis patenkintas „tame Babelyje” šiemet sutikęs daug pažįstamų iš rašančiųjų pasaulio. „Susitariau su keliais žymiais rašytojais dėl jų kūrybos vakarų Klaipėdoje”, – džiaugėsi J.Šikšnelis.

Vaikai pasirinko „Slieko pasaką“

Jau prieš savaitę Klaipėdą pasiekė džiaugsminga žinia – 2007 metų Lietuvos vaikų knyga išrinkta klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko „Slieko pasaka“. Leidyklos „Versus Aureus“ stende darbuotojai net sušilę dėjo šią knygą į lentynas – visada buvusi populiari, gavusi geriausios vardą, knyga tiesiog šluojama tiek iš knygynų, tiek ir Vilniaus knygų mugės stendų.

„Jei taip bus ir toliau, teks ruošti pakartotinį leidimą“, – juokėsi „Versus Aureus“ rinkodaros vadovė Giedrė Čiapaitė. Jaunos moters, taip pat prisidėjusios prie knygos leidimo, „Slieko pasakos“ populiarumas nestebina. Mat rašytojo, dailininkės Godos Jackutės ir Klaipėdos universiteto leidybos studentų komandos darbas buvęs ypač darnus, – jie tikėjo tuo, ką darė, ir mylėjo dar negimusią knygą.

„Vaikas – jautrus skaitytojas, – sakė Giedrė. – Jo neapgausi. Todėl labai smagu, kad vaikai balsavo piešiniais, interpretavo, žaidė ir išrinko būtent mūsų leidyklos išleistą R.Černiausko knygą. Knygos populiarumas leidyklai labai malonus.

Džiaugsmą teikia ne tik pats laimėjimas, bet ir tai, kad vaikai domisi, skaito, vertina. Tai pirmoji didelė leidyklos sėkmė vaikiškų knygų kategorijoje. Visi džiaugiamės ir sveikiname rašytoją autorių su pelnyta pergale.“

Tyliosios L.Donskio alternatyvos

Šių metų Knygų mugės veidu pelnytai būtų galima vadinti garsų filosofą klaipėdietį profesorių L.Donskį. Jis ne tik vedė pokalbius Diskusijų klube, bet ir pristatė naują savo knygą „Tyliosios alternatyvos: socialinės analizės ir kritikos eskizai“.

Anot paties autoriaus, knyga radosi iš siekio nepriimti laikotarpio diktuojamo politinio žargono, madingo socialinio leksikono ir permainų bei jų simuliacijų spaudimo. Sykiu ji yra autoriaus minčių ir laikysenos žemėlapis 2007-aisiais. Metais, kurie dar kartą priminė, kad be kritinės refleksijos, rėksmingos ir tuščios retorikos kritikos, o kartu ir be tylios alternatyvos apnuogintos ir savimi besimėgaujančios galios žaismui mes būsime pereinamojo laikotarpio nublokšti nežinia kur. Greičiausiai ten, kur minties ir sąžinės laisvė tampa tiesiog nebeaktuali.

„Ši knyga – pernai parašytų tekstų rinkinys, – pristatė leidinį autorius. – Tekstai sluoksniuojasi: vieni susiję su politika, kiti – su kultūra, treti – su mano tarptautiniu gyvenimu. Ši knyga – mano bandymas surinkti save, savo mintis ir taip patirti metų visumos pojūtį – ką dariau, ką mąsčiau“.

L.Donskio teigimu, jo „Tyliosios alternatyvos“ skirtos šviesiam, išsilavinusiam, mąstančiam skaitytojui. „Knygoje nėra mokslinio žargono, ji atvira, kviečianti skaitytoją. Labai norėčiau pristatyti šią knygą Klaipėdoje. Tikiuosi, kad taip ir bus“, – sakė filosofas.

Lėtinis G.Grajausko populiarumas

Vilniuje iki šiol sklando legendos apie Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ skaitymą, prieš porą mėnesių vykusį Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje. Tąkart autorius pats skaitė savo pjesę, kurios publika kantriai klausėsi pusantros valandos ir, patikėkite, liko patenkinta.

9-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje ši pjesė, Nacionalinio dramaturgijos konkurso laureatė, buvo skaitoma dar kartą. Jos vardu pavadinta ir septintoji G.Grajausko knyga – pjesių rinkinys, 2007-ųjų pabaigoje išleistas Rašytojų sąjungos leidyklos ir tokiu būdu darsyk pristatytas plačiajam skaitytojui.

Paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie renginį, G.Grajauskas pasakojo: „Žmonių buvo pilna salė. Ypač daug jaunimo. Viską pristatė teatrologė Aušra Martišiūtė. Aktorė Eglė Barauskaitė skaitė ilgą Marijos monologą iš antrojo veiksmo, paskui įsijungiau ir aš – pažaidėme truputį „gydytojus” kaip vaikystėje, demonstravome vienas kitam pėdkelnes – ji melsvas, aš rusvas, kaip ir privalu. Žodžiu, buvo labai seksualu ir švelniai komiška. Publikos reakcija – puiki. Vienareikšmiškai.“

Klaipėdietis rašytojas knygų mugę vertino „grajauskiškai“: „Mugė – kaip mugė. Visur pilna žmonių, beigelius ir kringelius perka, kampuose dresuotos meškos šokius šoka, įprastas vaizdas.“

Tačiau širdis džiaugiasi, kai matai tiek smalsių, besidominčių, ieškančių, laukiančių akių. Šis kermošinis sambrūzdis, kur pro minios šurmulį girdi A.Marčėną, skaitantį septynis H.Radausko eilėraščius, ir matai būrį žmonių, žinančių, ką nori išgirsti, atrasti ir pamatyti, liudija, kad literatūra nėra tokia jau vargana Pelenė didelėje leidėjų puotoje, o tie „beigeliai bei kringeliai“ turi ne tik kainą, bet ir skonį.

Viskas, ką matome?

Viskas, ką matome?

Pagrindine kūrybos medžiaga pasirinkęs patį regėjimo procesą, parodoje uostamiestyje G.Trimakas toliau tyrinėja fotografiją

Gytis Skudžinskas

Retai taip nutinka, kad su bičiuliu kalbėdamas po parodos atidarymo praėjus kelioms dienoms išgirsti frazę: „Ši paroda tikrai gurmaniška”. O taip nutiko po Gintauto Trimako parodos „Sidabras (taškas) / Replika (atsakymas)”, surengtos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ten ji dar veikia iki kovo pradžios.

Kas ir kaip

Ir, atrodo, nieko ypatinga šiandien parodų salėse aptikti užduodamus klausimus, perskaityti komentarus, išgirsti replikas ar tiesioginius atsakymus. Tačiau neretai tie teiginiai formuluojami kaip arba – arba, ir – ir situacijos, kai norima įtikti plačiajai auditorijai, domimasi, su kuo, kiek, kada ar kur. Šiuo atveju, tokios beletristikos neaptiksime. Menininką – gurmaną domina tik du klausimai: kas ir kaip, t.y. du kokybiniai kriterijai – medžiagos ir jos apdorojimo praba.

Parodoje uostamiestyje G.Tri-makas toliau tęsia savo nuolatines studijas, ir jo pagrindine kūrybos medžiaga tampa pats regėjimo procesas. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad tai nėra fotografijos paroda. Gintautas neretai sako: „Aš ne fotografas, aš menininkas, naudojantis fotopriemones”. Žinoma, šis aspektas kartais gali atrodyti nebeatsekamai susipynęs ar kaip tyčinis klaidinimas, bet būtent fotografinis mediumas suteikia daugiausia galimybių kalbėti apie regimybės, menamos tikrovės ar simuliacijos peripetijas.

Prieštaravimų link

Fotografija kaip regėjimo paralelė, kaip amžiams įkalintas žvilgsnis yra taip giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje, kad tampa ir nepakeičiama priemone šiems procesams analizuoti. Parodoje pateikiami atspaudai, sukurti pinhole technika, tiesiog stumteli mus regėjimo – neregėjimo prieštaravimų linkme.

Kurdamas pasitelkęs šią techniką, autorius niekada nežino ir negali tiksliai numatyti pasirinkto objekto kompozicijos, o pateikti atspaudai specialiai nekadruojami ir dirbtinai nepakeliamas kontrastas.

Tokie kūriniai nebegali mums suteikti tik pačios paviršutiniškiausios informacijos, kokį objektą autorius norėjo mums parodyti, tačiau pabrėžtinai pasakoja apie paties regėjimo fragmentiškumą ir sąlygiškumą. Ar tikrai galime tikėti viskuo, ką matome? O gal matome tik tai, ką norime matyti?

Priverčia suabejoti

Pinhole technika taip pat sąlygoja ir specifinio apibendrinto vaizdo dominavimą. Tai dar labiau sustiprina reginio ir tikrovės neapibrėžtumą. Norint užfiksuoti atvaizdą pinhole technika nepakanka kelių šimtųjų sekundės dalių. Šitoks metodas greičiau yra laiko, o ne objekto atvaizdavimo būdas. Slenkant laikui pamažu kinta ir mūsų regėjimo charakteristika. Juk dažnai pastebime, kad ką tik mačiau, o dabar nebepastebiu, vakar lyg ir buvo kitaip. Tad ir šioje parodoje reikėtų ieškoti ne svarbių detalių ir objektų, o paties ištęsto regėjimo proceso apraškų. Ir vis dėlto ar tikrai galime tikėti viskuo, ką matome?

Dar vienas svarbus autoriaus žingsnis, priverčiantis abejoti regėjimo įpročiais, tai nuolatinės matymo trajektorijos pakeitimas. Kasdieniame gyvenime į pasaulį žvelgiame horizontalia ašimi, o Gintautas pinhole kamera dažnai paguldo toje horizontalėje ir leidžia fiksuoti vertikalėje besidriekinčius pasaulio konstrukcinius elementus.

Netradicinė samprata

Vis dėlto akivaizdžiausiai regėjimo – kaip neginčijamos tiesos prielaidą išjudina parodoje pateikiami dvigubi tos pačios vietos atspaudai. Dualistiniuose atspauduose ta pati erdvė fiksuota tuo pačiu metu, bet abu atspaudai šiek tiek skiriasi. Skirtumai kartais tik nežymūs, kartais labai akivaizdūs, bet būtent šie skirtumai galutinai išjudina regėjimo kaip neginčytinos tiesos prielaidą. Tad ar viskuo, ką matome, galime tikėti?

Grįžtant prie pačios fotografijos technikos reikėtų pastebėti, kad pinhole šiandien labiau sietina ne su visuotinai priimta fotografijos samprata, o tiesiog su fotografijos idėja. Dar labiau į kampą G.Trimakas įspaudžia fotografijos tradicinį suvokimą kurdamas kitus darbus. Užuot fotografavęs, jis tiesiog eksploatuoja pačias fotografines medžiagas. Galiojimo laikui pasibaigus fotojuostelėse savaime išryškėja faktūriški elementai. Autorius pažeidžia fotojuostą ir atspaudžia jo sukurtą šešėlį. Fotopopierius, ekspozicijai besitęsiant, keičia savo atspalvį priklausomai nuo apšvietimo. Vis dėlto ar nereikėtų atsisakyti minties, kad fotografija – tai geriausia priemonė tikrovės reginiui, jei jis toks apskritai įmanomas, įamžinti?

Idėjų apykaita

Kitas klausimas, rūpintis Gintautui, kaip tie reginiai ir jų projekcijos tampa kultūros objektu. Čia autorius pasitelkia savo pažįstamus ir lietuviškoje meno scenoje gerai žinomus autorius. Šioje parodos dalyje nėra postmodernizme mėgstamų pasirinktų autorių citatų. Užuot tenkinęsis kitų kūrinių dekonstravimu, autorius linkęs juos komentuoti, reinterpretuoti, taip išplėsdamas ne tik savo parodos, bet ir pasirinktų menininkų kūrinių suvokimo galimybes. Atsisakydamas savo kaip vienintelio ir nepakeičiamo kūrėjo statuso, menininkas dalyvauja kūrybinių idėjų apykaitos procese. Tokia strategija rodo, kad pastarieji darbai nėra tik asmeninių patirčių kontempliacija, bet daugiau siekis komunikuoti ir meno kūriniu permąstyti vyraujančias kūrybines ir socialines normas.

Parodoje virtualiai kartu su G.Trimaku dalyvauja kolegos fotografai Vytautas Balčytis, Alvydas Lukys, Remigijus Treigys, Jurgita Remeikytė, Jurgis Paškevičius, tapytojai Ričardas Nemeikšis, Kazė Zimblytė, Edvardas Munhas, Eglė Ridikaitė, architektas Valdas Ozarinskas. Atrodo, tokia solidi kompanija turėtų užtikrinti visiškai saugią situaciją, bet darbai nuo sienų kartkartėmis krenta. O gal tai ir smagiausia, nes argi galime tikėti viskuo, ką matome?

Gražiausias leidinys – albumas

Gražiausias leidinys – albumas

Rita Bočiulytė

Antrąsyk vykę Klaipėdos metų knygos rinkimai pasiekė tikslą – supažindino visuomenę su vertingiausiomis uostamiesčio leidyklų per metus išleistomis knygomis, atkreipė į jas dėmesį. Vėlgi ypač įvertintos knygos, atskleidžiančios Klaipėdos ir Lietuvos pajūrio istoriją. Klaipėdos viešosios bibliotekos direktorės Bronės Lauciuvienės teigimu, tai rodo, kad klaipėdiečiai – savojo miesto ir krašto patriotai, neabejingi jo praeičiai ir ateičiai.

Balsavo skaitytojai

Miesto biblioteka, inicijavusi ir organizuojanti šį konkursą, kartu su jo mecenatu bendrove „Mūsų laikas” šiemet, kaip ir pernai, buvo įsteigusi dvi nominacijas: „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2007“, kurią patikėjo išrinkti specialistų komisijai, ir „Populiariausia knyga. Klaipėda – 2007“, kurią rinko plačioji visuomenė.

Beveik pusantro mėnesio, iki sausio pabaigos, skaitytojai galėjo balsuoti Klaipėdos miesto bibliotekoje ir jos didžiuosiuose filialuose, taip pat paštu ir internetu.

Populiariausią 2007-ųjų Klaipėdos knygą rinko 1485 skai-tytojai, kone 300 daugiau nei prieš metus. Visos trylika konkurse da-lyvavusių penkių leidyklų pristatytos knygos gavo rinkėjų balsų.

Skaitomiausia 2007-ųjų Klaipėdos knyga tituluotas „Libra Memelensis“ leidyklos rinkinys „Klaipėda senuose atvirukuose” (406 balsai). Nedaug nuo jo atsiliko „Eglės” leidyklos išleistas fotomenininko Algirdo Darongausko fotografijų albumas „Olandų kepurė: akmenų stebuklai Klaipėdos pajūry” (322 balsai). Trečioji pagal populiarumą – tos pačios leidyklos parengta ka-pitono Sigito Šilerio novelių knyga „Kodėl anksti pražyla kapitonai” (186 balsai). Jos autoriui teko konkurso prizas už populiariausią klaipėdietišką bestselerį.

Išrinko ekspertai

Septynių ekspertų komisija, vadovaujama Vilniaus dailės akademijos docentės grafikės Aušros Lisauskienės, gražiausia 2007-ųjų Klaipėdos knyga išrinko Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus išleistą fotoalbumą „Sukurta Nidoje” (dizaineris Gytis Skudžinskas, Sauliaus Jokužio leidykla–spaustuvė).

Specialiais prizais apdovanotas dailininkas Algis Kliševičius (už Klaipėdos universiteto (KU) leidyklos išleistos knygos „Paparčio šventi ženklai“ iliustracijas) ir S.Jokužio leidykla–spaustuvė (už gražiausią 2007-aisiais Klaipėdoje išleistą vaikišką knygą – Sigito Poškaus „Neramios dienos“).

Gražiausia knyga buvo išrinkta diskusijų būdu. Balsuoti komisijai neprireikė, nes prieita prie vieningos nuomonės vertinant knygas visais aspektais – technologiniu ir meniniu.

Ekspertai analizavo knygas, atkreipdami dėmesį, kaip jos įrištos, ar suderintos įrišimo medžiagos, kaip parinktas popierius, ar kokybiška spauda, koks bendras rinkinio vaizdas, teksto ir iliustracijų išdėstymas (nuoseklumas bei originalumas), kaip parinktas šriftas, ar yra ryšys tarp turinio ir formos, kokios iliustracijos (kokybė, meniškumas, atitikimas knygos turiniui, ar deramas santykis su kitais knygos elementais), ar knygos atitinka esminius estetinius ir dizaino kriterijus.

Pagal tai komisija knygas pirmiausiai sugrupavo į sėkmingas, keliančias abejonių ir negalinčias būti lyderėmis.

Negali būti lyderėmis

Linos Petrošienės monografijos „Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos” (Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Petro ofsetas”), anot A.Lisauskienės, negelbsti A.Kliševičiaus sukurtas smagus viršelis. Pati knyga kreiva, akivaizdus įrišimo brokas.

A.Darongausko fotografijų albumas „Olandų kepurė“ („Eglė“, dailininkas A.Kliševičius, „Standartų spaustuvė“) ekspertams neįtiko dėl senoviško, fotografijomis perkrauto maketo, spalviškai „suvelto” ir nederančio su vidumi viršelio, nepagrįstai pretenzingo, per didelio paties albumo formato ir netinkamai jam parinkto popieriaus. A.Lisauskienė spėjo, kad ant neblizgaus paviršiaus fotografijos būtų atrodžiusios kur kas geriau. „Knygoje yra puikių nuotraukų, bet jų reikia gerokai paieškoti. O tais „akmenimis” buvo galima sužaisti išties efektingai, parodyti jų grožį, o ne gausumą”, – apgailestavo menotyrininkė Goda Giedraitytė dėl nepavykusio projekto.

Iš vokiečių kalbos išverstas Jurgono Zaaro „Bonsai pradžiamokslis“ („Eglė“, dailininkė Tautmilė Stanevičiūtė, spausdino „ Arh Baltica“) perkrautas dizaino sprendimais, primena reklaminį leidinį. Tokiai temai, Rytų kultūros tradicijai, tiktų daugiau minimalizmo. Tekstai ant spalvotų fonų ir fotografijų jo neprideda.

S.Šilerio marinistinių novelių rinkinio „Kodėl anksti pražyla kapitonai“ („Eglė“, fotografijų autorius Savelijus Golubevas, viršelio dailininkė T.Stanevičiūtė, „Spindulys“) proporcijos netaisyklingos – optinių ribų ir šrifto santykis grubokas. Skubotai „sumesta” knyga.

Kėlė abejonių

Albumo „Klaipėdos uostas“ („Libra Memelensis“, dailininkė J.Mažeikaitė, „Spindulys“) kiek per griežta struktūra. „Tokio leidinio ji turi būti lanksti. Jei struktūra trukdo vaizdui, reikia keisti ją, o ne vaizdą”, – priminė A.Lisauskienė, vis dėlto mananti, kad už „Olandų kepurę“ jis sėkmingesnis.

Knyga apie Adomą Braką – „Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos” (KU leidykla, dailininkas A.Kliševičius, „Petro Ofsetas”) – lyg ir tinkamai paruošta, bet „valdiška”, jai stinga žavesio. „Dailininko darbų fotoreprodukcijos ne geriausios kokybės, bet kaip šią problemą išspręsti irgi nepaieškota”, – sakė A.Lisauskienė, pasiūlydama šią knygą į vidurinę eilę.

Greta atsidūrė parodos katalogas „Prancūzai Klaipėdoje 1920-1923“ („Libra Memelensis“, dailininkė Jolanta Mažeikaitė, „Spindulys“) – technologiškai tvarkinga knyga, bet dizainas blankokas, iliustracijų spaudai trūksta preciziškumo. „Istorijai ji gal ir vertinga, bet vizualiai neefektinga”, – reziumavo dizaineris Virgilijus Bizauskas.

Japonų trieilių knyga „Paparčio šventi ženklai” (KU leidykla, dailininkas ir iliustracijų autorius A.Kliševičius, „Petro Ofsetas”) susilaukė visų komisijos narių komplimentų dėl iliustracijų. „Tai pats geriausias dalykas šioje knygoje”, – tvirtino menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Bet stipriai kritikuotas knygos viršelis, – labai iliustratyvus, tiesmukas, margas. „Bet gal į tai turėtume žiūrėti kaip į vakarietišką sprendimą, būdą pritraukti skaitytoją?” – svarstė ekspertai. Akivaizdžiai ši knyga ne prasčiausia, tarp pretendenčių įsitaisė per vidurį.

Tarp sėkmingiausių

Geriausiose pozicijose iškart atsidūrė fotoalbumas „Sukurta Nidoje“. V.Bizauskas pastebėjo, kad knyga įdomiai, erdviai sumaketuota. O A.Lisauskienė, – kad ji dar gražesnė, tonaliai subtilesnė be juodo aplanko. Komisijos nariai atkreipė dėmesį, kad albume „skamba” kiekvienas joje publikuojamas fotomenininko darbas. Jame jautriai perteikta Nidos dvasia ir erdviai išskleista tarptautinių fotografijos seminarų 30 metų retrospektyva.

Kitas LFS Klaipėdos skyriaus leidinys – fotografijos parodų katalogų serija (dizaineris G.Skudžinskas), anot G.Giedraitytės, labai patraukli: „Jie vieningo stiliaus, smagiai žaidžiama vizualumu”. Bet vienas į komplektą pakliuvo kiek žemesnis nei kiti, – kaip šaukštas deguto medaus statinėje. Nors ekspertai galiausiai nutarė, kad toks sprendimas gali būti leidėjų sumanyto žaidimo dalis.

O albumas „Klaipėda senuose atvirukuose“ („Libra Memelensis“, dailininkė J.Mažeikaitė, „Spindulys“) vizualiai ginčytinas nebent dėl fotoreprodukcijų kokybės. „Tai kolekcinis, simpatiškas suvenyrinis leidinys. Kad taptų gražiausia metų knyga, jam gal stinga kiek gilesnio turinio, formos ir turinio vienybės“, – svarstė menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

S.Jokužio leidyklos–spaustuvės išleistos S.Poškaus knygelės vaikams „Su varna Barbora” (dailininkė Raimonda Namikaitė) ir „Neramios dienos“ (dailininkė R.Namikaitė, iliustracijos Vido Bizausko) – konkurso puošmena. „Tik gaila, kad pirmąją atsivertęs negali žaisti. Žaidimas yra, o žaidimo kauliukų nepridėta. Ir nėra paaiškinta, kaip tą žaidimą žaisti”, – leidėjų neapdairumu stebėjosi G.Giedraitytė. A.Lisauskienė suabejojo dėl spiralinio šios knygos įrišimo. Vis dėlto tai ne mokyklinis sąsiuvinis, nors jį ir primena. Todėl ši knygelė atsidūrė vidurinėje eilėje, o „Neramios dienos“, intrigavusios dviejų spalvų viršeliu (mėlynu – broliukui, raudonu – sesutei), juvelyriškomis grafikos iliustracijomis ir nesusilaukusios didesnių priekaištų, šoktelėjo į viršų. „Betgi jų viršelis, nors dvispalvis, pernelyg rimtas, tarsi suaugusiems, stokoja žaismės, kurios nestinga atvertus knygą“, – vartė ją komisijos pirmininkė.

Skirtingos „svorio“ kategorijos

„Vis dėlto labai sunku lyginti solidų fotografijų albumą ir plonytę vaikišką knygą, – skirtingos „svorio“ kategorijos“, – pripažino I.Kazakevičius.

G.Giedraitytės nuomone, šiuolaikinės visuomenės kontekste fotoparodų katalogų rinkinys daug labiau intriguoja: „Gyvybingas, pulsuojantis, atraktyvus savo kūrybiniu potencialu. O tokių albumų kaip „Sukurta Nidoje“ kasmet išleidžiama. Net vaikišką knygą daug sudėtingiau padaryti gražią“.

V.Bizauskui ir I.Kazakevičiui katalogai atrodė pernelyg monotoniški, vieni į kitus panašūs. „Aš rinkčiausi „Sukurta Nidoje“ – vis dėlto tai įspūdinga knyga ir visais aspektais įdomi“, – tvirtino V.Bizauskas.

Galiausiai liko dvi kandidatės – „Sukurta Nidoje“ ir fotoparodų katalogų serija. „Albumas – tarsi panorama, o katalogai – kaip „budintis režimas“, nors intriguoja kaip reiškinys. Bet tai labiau informacinis, o knyga – daugiau meninis leidinys“, – išsakė savo nuomonę I.Kazakevičius.

Pasisakius visiems komisijos nariams, paaiškėjo, kad katalogus vis dėlto nurungė knyga „Sukurta Nidoje“.

Klaipėdos gražiausios knygos vertinimo komisijos pirmininkė A.Lisauskienė apgailestavo, kad rinkimuose dalyvavo mažokai knygų. Pagal konkurso nuostatus leidyklos jų gali pristatyti ne daugiau kaip po tris. Pasižvalgiusi po Klaipėdoje pernai išleistų knygų parodą, rinkimų metu veikusią Meno bibliotekoje, dailininkė tvirtino, kad yra ir daugiau gražių leidinių, galinčių konkuruoti dėl laurų.

SkanDalingojo Dali kodas

SkanDalingojo Dali kodas

Žvilgsnis iš Londono į didžio ispanų dailininko gyvenimą ir kūrybą

Kęstutis Meškys

Pasaulis neteko paslapties. Jis tapo iškoduotas. Jo ženklai ir simboliai prarado transcendentines galias. Jie nebemoko mūsų nei gyventi, nei suvokti šį lekiantį į nežinią pasaulį. Nes šiandien jį valdo jo didenybė Vyksmas, Procesas. Ta būsena, kai esi tarp… Tarp žemės ir dangaus, tarp to, kas buvo ir dar bus, tarp grožio ir išsigimimo, tarp tiesos ir melo, tarp proto ir beprotybės, tarp… Tarp, kur gimsta išmintis ir atgimsta viltys ir kur karaliauja baimės, nežinia ir begalinis noras pabėgti… Į apgaulingą pramogų užmarštį, į kitą pasaulio kraštą ar į virtualų malonumų rojų. Į dar gilesnį, svaiginantį savo nežinia Tarp…

Tokių minčių spiečius apninka, kai, stovėjęs keletą valandų eilėje ir praėjęs akylų apsaugos vyrukų patikrą, patenki į didžiulį, be atvangos besisukantį tūkstantmečio apžvalgos ratą – Londono akį. 135 metrų aukštyje, atsidūrus tarp dangaus ir žemės, kai didžiulis megapolis atrodo kaip skruzdėlynas, tos mintys tik sustiprėja. Nebestebina ir tai, kad priešais šį stebuklų ratą stovinčiame didingame „County Hall” pastate, jo galerijoje įsikūrusi paroda „Dali pasaulis” su puse tūkstančio jo darbų kolekcija susilaukė žymiai mažesnio lankytojų susidomėjimo. Didžiulė Londono pramogų rato mėsmalė traukia minias, permaldama nenusakomus jos troškimus ir baimes, kurias ištisą gyvenimą puoselėjo ir prisijaukino šis kūrėjas su vieninteliu tikslu – paversti beprotybę gyvenimo prasme. Bet jos vakarykštis pranašas jau nekelia minios susižavėjimo, jau nebežadina jos vaizduotės ir jausmų. Todėl bergždžios ir apgailėtinos atrodo kostiumuoto vyruko, pasidabinusio tokiais pat kylančiais į dangų a la Dali ūsais ir su jo taip pamėgtu omaru rankose, pastangos suvilioti minią, skubančią į beprotybės ratą. Pasaulis tapo iškoduotas?..

Turbūt šiuolaikinio meno istorijoje nėra kito menininko, apie kurį būtų daugiau parašyta straipsnių ir knygų, nei apie Salvadorą Dali. Beje, nedaug rastum ir kūrėjų, kurie patys būtų parašę tiek save šlovinančių veikalų.

Troško būti genijumi

Jau būdamas septynerių jis svajojo būti Napoleonu, kiek vėliau, išradęs genialumo formulę – „Jei elgiesi kaip genijus, tokiu ir tapsi!“, – jis nuosekliai ėjo tuo keliu. „Dabar aš noriu būti Salvadoru Dali ir neturiu jokio didesnio troškimo,“ – rašė jis kiek vėliau vienoje iš savo knygų. Ieškodamas savo genialumą, išskirtinumą liudijančių ženklų, jis nesibodėjo niekuo. Kaip tik beprotybė ir besiribojantis su mazochizmu atvirumas tapo tuo ginklu, kuriuo jis privertė pasaulį įtikėti nepaprastu savo meniniu talentu ir genialumu. Ir kai tų ženklų pritrūkdavo, jis nesidrovėdamas juos kurdavo savo skandalingu elgesiu.

Jau vaikystėje jis siekė bet kuriuo būdu išsiskirti iš kitų. Ir nors mokykloje nesugebėjo įsisavinti ir penktos dalies to, ko išmoko jo bendraklasiai, tačiau tarp bendraamžių jis nusipelnė taip trokštamo keistuolio vardo. Tik vardan to jis supirkinėjo penkių santimų monetas po dešimt, kad paskelbtų suglumintiems vaikams apie atrastą genialią aritmetinę formulę, kaip praturtėti.

„Jis beprotis“, – kalbėjo visi aplink, o mažasis Salvadoras tik mėgavosi tuo. Kitą kartą jis užsipuolė savo bendraamžį ir sutrypė jo smuiką, taip įgydamas dar akiplėšos ir drąsuolio aureolę bei sukeldamas kalbas apie keistuolį Dali. Prieštaringa būsena, atmiešta begaliniu vienatvės troškimu ir kartu noru būti dėmesio centre, versdavo jį nuolat raudoti ir su nevaldomu šėlsmu kartoti: „Aš – vienas sau! Aš – vienas sau!“ Ir vėliau, jau priklausydamas garsiajai Paryžiaus siurrealistų sąjungai, jis laikėsi atokiau nuo jos ir nuo kitų partijų bei susivienijimų, nes buvo įsitikinęs, kad bet kuri sąjunga nuasmenina ir veda prie beveidiškumo.

S.Dali gimė 1904-ųjų gegužės 11-ąją Ispanijoje, nedideliame Katalonijos miestelyje Figere pasiturinčio notaro šeimoje, kurioje, be jo, dar augo jaunesnioji sesuo Ana Marija. Nuo pirmų dienų lepinamas tėvų iš baimės prarasti ilgai lauktą sūnų (jo brolis mirė nesulaukęs nė metų) Salvadoras nuo vaikystės pasižymėjo polinkiu į narcisizmą, stipriai atmieštą ankstyvu malonumų geiduliu, erotizmu ir mirties baime. Jo vaikiškose fantazijose atgimdavo fantasmagoriški vaizdiniai, norai, kuriuos jis visaip bandydavo realizuoti, juos puoselėjo, o vėliau atkūrė savo kūriniuose. Dar vaikas jis rytais apsinuogindavo lovoje prieš tarnaitę tam, kad pasimėgautų jos geidulingu žvilgsniu į jo nuogą kūną, kurį jau tuomet jis laikė labai gražiu. Ištisas valandas atitolindavo savo fiziologinio tuštinimosi momentą, kad pagautų tos akimirkos palaimą. Nenusakomą susižavėjimą jam kėlė neskustos moteriškos pažastys, ir ištisom dienom jis kūrė planus, kaip paliesti prinokusias jį sužavėjusios valstietės krūtis… Ta pačia lazda, kurios galu jis dar neseniai taip įdėmiai tyrinėjo ežio dvėselienos kirmėles. Manoma, kad S.Dali nuo pat vaikystės turėjo incestinių polinkių ir savo seseriai, kuriai vėliau paskyrė šokiruojantį eilėraštį, apdainuojantį jos išangės sutraukiamojo raumens grožį. Beje, jau žymiai vėliau, 1979-aisiais, duodamas interviu žurnalui „Playboy”, Dali sakė: „Svarbiausia pasaulyje yra analinė anga”. Nes ji, jo nuomone, yra tikrasis meilės organas. Ir yra tik viena moters kūno dalis, kuri jį domina, – pasturgalis, slepiantis tą didžiausią jo Tarp paslaptį. Būdamas drovus, jis niekada neatsispyrė pagundai slapta stebėti erotines scenas; turėjo jis ir aiškių ekshibicionistinių polinkių. Ir apie tai, kaip ir apie homoseksualizmą, jis viešai prisipažino gyvenimo pabaigoje. Ne mažiau šokiruojantys yra Dali atviravimai knygose apie jo kūno fiziologinius procesus. Apie juos jis rašė taip pat, kaip apie meną, kūrybą, egzistencinius dalykus. Jo viena mėgstamiausių knygų – grafo Trubeckojaus parašytas „traktatas“ apie perdimo meną. Skandalingas istorijas ir paties S.Dali prisipažinimus galima vardinti dar ilgai. Kiek jie realūs – šiandien pasakyti negali niekas. Tik viena aišku – be jų nebūtų ir tokio fenomeno kaip S.Dali – nepaprasto žmogaus ir genialaus XX amžiaus menininko.

Veržėsi į meną

Mažojo Salvadoro polinkis menams atsivėrė gana anksti. Ir nors tėvas nesiejo sūnaus ateities su kūryba, neabejotini jo gabumai privertė jį pakeisti savo nuostatą – jis sutiko leisti sūnų mokytis į Madrido meno akademiją. Jaunuolio nuomonė, kad nukrešę profesoriai nieko naujo jam neduoda, ir skandalingas jo elgesys baigėsi mėnesio areštu, o 1926-aisiais karališkuoju įsakymu Dali buvo pašalintas iš mokyklos.

Tačiau ambicingasis jaunuolis ne tik spėdavo lankytis prabangiuose Madrido restoranuose ir išmoko pirmąsias dendizmo pamokas, už tėvo pinigus įsigijęs brangiausią kostiumą, o plaukus negailestingai tepdamas blizgančiu staliaus laku. Jis godžiai skaitė Kantą, Nietzschę, Proustą, Montaigne’į, gyvai domėjosi mokslo pasiekimais ir intensyviai kūrė. Jis išbandė daugelį madingų tuomet tapybos stilių: impresionizmą, futurizmą, kubizmą ir fovizmą, pasiduodamas tai Matisse’o, tai Picasso įtakai. Su pastaruoju vėliau susipažino ir jo kūrybą akylai ir pavydžiai sekė. Tada atėjo ir pirmasis Dali nusivylimas įvairiais „izmais“, o jo ligotą vaizduotę vis labiau veikė Freudo teorijos ir jau plataus atgarsio susilaukęs siurrealizmo judėjimas Paryžiuje. To meto jo tapybos darbai – „Venera ir amūrai” (1925), „Figūra prie lango” (1925), „Ampurdano mergina” (1926), kuriuos tapant, kaip manoma, modeliu buvo jo pirmoji mūza – sesuo Ana Marija.

Madrido laikotarpis dar reikšmingas ir tuo, kad ten Dali susipažino su Louisu Bunueliu ir garsiu ispanų poetu Garsia Lorka. Žinoma, kad poetas ne tik paskyrė odę savo draugui, bet ir siekė toli gražu ne platoniškos Dali meilės. Manoma, kad kaip tik tuomet dailininkas ir įgijo pirmą homoseksualių santykių patirtį. O su kino režisieriumi Bunueliu 1929-aisiais kartu sukūręs avangardistinį skandalingą filmą „Andaliūzijos šuo“, Dali Paryžiuje susilaukė pirmosios šlovės kaip menininkas. Nuo to laiko Paryžius tapo jo augančio triumfo liudytoju. Tie metai dar reikšmingi Dali ir tuo, kad jis pirmą kartą susitiko su Gala, jo būsima mūza ir likimo moterimi.

Gala. Meilės istorija

Susitikimas įvyko gimtajame Kadakese, kur Bunuelis ir Dali planavo kurti jau kitą filmą –„Aukso amžius”. Tarp atvykusių svečių buvo garsusis prancūzų poetas Polis Eliuaras ir jo žmona Gala su dukra Sesile. Nuo pirmos akimirkos Dali įsimyli šią žymiai vyresnę, žinančią, ko nori iš gyvenimo, agresyvią ir valdingą moterį, kurios nesutrikdė idiotišku juoku kartais pratrūkstantis keistai apsirengęs jaunuolis. Nesuglumino jos ir ką tik užbaigtas Dali paveikslas „Juodasis žaidimas” (1929), kuriame ant vienos figūros kelnių pavaizduoti ekskrementai, sukėlę net visko mačiusių kolegų pasipiktinimą. O dar po kelių kartu praleistų vakarų ji pasakė sutrikusiam jaunuoliui: „Vaikeli mano, nejau nesuvoki, kad mes niekad nebesiskirsime?”. Tai buvo lemtingi žodžiai.

Gala – paslaptinga rusų moteris, palikusi pėdsaką daugelio iškilių Europos kultūros ir meno žmonių likimuose. Apie jos kilmę iki šio sklando legendos (pagal vieną versiją ji kilmingos šeimos augintinė, kurią patėvis seksualiai išnaudojo, pagal kitą – kilusi iš Kirgizijos čigonų šeimos). Manoma, kad gyvenime Gala troško trijų dalykų: būti graži, galinga ir turtinga. Ir Dali visa tai jai davė. Per visą gyvenimą su Dali ji nė karto neprasitarė apie savo jausmus viešai, tapo didžiausia Dali meile, mūza, išgydžiusia jį nuo beprotybės, įpročio masturbuotis ir atnešusia jo ligotoms vizijoms ir kūrybai šlovę bei didžiulius turtus. Todėl, kai po Galos mirties 1982-aisiais jam paskambino legendinė popžvaigždė Amanda Lyr, tapusi Dali artimiausia drauge, ir bandė jį paguosti, Dali atsakė: „Nebėra jokio Dali. Tai praeitis. Nieko nebėra…” Ir tai buvo beveik tiesa. Kaip tik Gala išmokė jį savo liguistą beprotišką fantaziją valdyti, nenusiristi iki antiestetinio natūralizmo, priversti jo ispūdingas pasąmonės ir sapnų vizijas tarnauti judviejų žemiškiems tikslams. Pereinamoji to laiko Dali būsena tarp leistino ir nepriimtino ypač akivaizdžiai atsiskleidė jo etapiniame darbe „Didysis masturbatorius” (1929).

Galos dėka Dali tapo Paryžiaus siurealistų judėjimo, kuriam vadovavo rašytojas ir meno teoretikas Andrė Bretonas, nariu. Išaugęs iš kito judėjimo – dadaizmo, kuris atsisakė sąmoningo, kryptingo kūrybos proceso ir pasikliovė vien atsitiktinumu, – siurrealizmas pasąmonę, destrukciją ir chaosą padarė ne tik kūrybos principu, siekė paversti juos gyvenimo būdu, būtimi. Dali tapo ištikimiausiu tų principų pasekėju, tai privertė jį 1939-aisiais galutinai nutraukti visus ryšius su šia dadaistais. Kaip tik tuomet jis ištarė savo garsiąją frazę: „Siurrealizmas tai aš – Salvadoras Dali!“, o A.Bretonas jį anagramiškai (pasinaudojęs jo vardo ir pavardės raidėmis) pervardino Avida Dollars– „ištroškęs dolerių“.

Tai buvo metas, kai Dali ir Gala sėkmingai „užkariavo” Ameriką, kur jis 1932-aisiais pirmą kartą rodė savo kultiniu tapusį paveikslą „Minkštieji laikrodžiai”, o jau po kelerių metų jiems sugrįžus į Niujorką, galėjo parduoti viską, prie ko tik buvo prisilietusi Dali ranka, –reklamos ir vitrinų apiforminimo projektus, dekoracijas ir kostiumus baletui, gausybę litografijų, kino scenarijus Holivudui, Dali dizaino baldus, knygų iliustracijas ir net absurdiškus išradimus. Tokius kaip permatomi manekenai, kurių viduje plaukioja žuvytės. Ten 1943-iaisiais užbaigęs „Slaptąjį Salvadoro Dali gyvenimą”, jis rašė ir romaną „Paslėpti veidai”. Pasipylė doleriai, skandalai, o po jų – dar didesnis dolerių lietus iš tų jo gerbėjų, kuriuos Dali beveik nesivaržydamas vadino kretinais. Ir už viso to stovėjo Galos šešėlis. Neatsitiktinai, įvertindamas jos indėlį, menininkas sukūrė ne vieną jai skirtą paveikslą ir galų gale ėmė pasirašinėti savo kūrinius dviem vardais: Dali/Gala.

„Tai, ką Dali per meilę patyrė apie save, jis vaisingai išreiškė ir gyvenime, ir mene”, – rašė Dali kūrybos tyrinėtoja U.Herner.

Dali ir Freudas

Buvo dar vienas žm

 

gus, kurio autoritetu Dali niekad neabejojo, – S.Freudas. Tai jo frazė – „Didvyris tas, kuris sukyla prieš tėvo autoritetą“ – tapo Dali viso gyvenimo moto. Santykiai su tėvu, kuriuos žymus psichoanalitikas pavadino Edipo kompleksu, Dali gyvenime sunkiai klostėsi. Po sūnaus skandalų, meilės istorijos su ištekėjusia ir daug vyresne moterimi Gala tėvas galutinai atsisakė Dali. Jo santykiai su šeima dar labiau pašlijo, kai po piešiniu, kuriame pavaizdavo savo motiną, mirusią jo vaikystėje, Dali prirašė: „Kai kada su pasitenkinimu spjaunu į savo motinos portretą“. Manoma, kad Freudo teorijos paveiktas (įžymusis psichoanalitikas teigė, kad negalima neigti žmogaus pasąmonės procesų, kurie gerokai veikia jo elgseną), Dali apie 1930 metus ėmė plėtoti savo paranojinį-kritinį metodą, kurį paaiškinti sunkiai sekėsi net jam pačiam. Viename iš savo straipsnių Dali rašė: „Aš kausiuosi su iracionalumu ir jį nurungsiu. Tuo metu, kai mano draugai, pasidavę romantiškam silpnumui, leidosi suviliojami iracionalumo pasaulio“. Dar aiškiau jis atskleidė savo kūrybinę poziciją sakydamas, kad vienintelis skirtumas tarp jo ir bepročių yra tai, kad jis – ne beprotis. „Fanatiškas racionalistas, aš vienas žinojau, ko noriu. Aš norėjau tapti iracionalumo Nietzsche“,– teigė jis.

Freudas siurrealistams buvo didžiulė ideologinė paspirtis ir paskatinimas, kurį Dali priėmė ir panaudojo su visa savo kūrybine energija. Libido, erotinis Freudo analizės aspektas buvo mėgstamiausias Dali kūryboje bei apmąstymuose.

Dar jaunystėje Dali priėmė kūrybinę nuostatą, kurios laikėsi visą gyvenimą: jam bus nepriimtinas nė vienas vaizdinys, kūrinio idėja, kurią būtų galima racionaliai, logiškai, kultūriškai ar psichologiškai paaiškinti.

Dali ne kartą stengėsi susitikti su savo dvasios tėvu. Tai atsitiko 1938-aisiais Londone, kai jis, lydimas Stefano Cveigo ir poeto Edvardo Jameso, atėjo į butą, kuriame fašizmo vejamas Freudas tuomet gyveno. Dali jam parodė savo naują darbą „Narcizo metamorfozę” (1937) bei ką tik parašytą straipsnį apie paranoją. Tačiau tai nepadarė įspūdžio Freudui, kuris po susitikimo pasakė Cveigui: „Dar nesu matęs tokio – tikras ispanas. Na ir fanatikas!”

Fanatizmas, atmieštas katalonišku valstietišku praktiškumu, – bene svarbiausias Dali bruožas. Vardan savo tikslo – sugluminti, išprovokuoti jį supantį pasaulį ta Tarp būsena, kur karaliauja nežinia ir baimės svaigulys, – jis aukojo pažiūras, ideologijas, vertybes. Jam buvo tik viena vertybė – S.Dali. Todėl jo nuostatose ir pasisakymuose sunku įžvelgti nuoseklumą ar sistemą. Jo asistemiškumas ir buvo Dali sistemos pagrindas. „Man erotika visada turi būti bjauri, estetika – visada dieviška, o mirtis – graži“, – sakė jis. Nes Dali projektas ir buvo jo nemirtingumas.

Jis mirė 1989-aisiais Ispanijoje (palaidotas savo gimtajame Figere), nesusilaukęs palikuonių (vaikai jam kėlė fizinį pasibjaurėjimą), visą savo turtą – 130 milijonų JAV dolerių ir daugybę kūrinių – palikęs Ispanijos valstybei…

Dali kūrybinis palikimas – didžiulis ir įvairus. Žinoma ir tai, kad tūkstančiai tuščių litografijos lakštų, jo pasirašytų, buvo pardavinėjami kaip Dali darbai. Todėl, kai peržvelgęs daugybę Dali grafikos ciklo darbų ir pačiupinėjęs jo suprojektuotą „Maė Vest lūpų formos sofą” (1936), paklausiau galerijos „County Hall” darbuotojo, ar tai ne kopijos, jis nė trupučio nenustebo ir ramiai atsakė: „Ne“.

„Aš noriu, kad manimi viskas baigtųsi”, – tvirtino Dali ne kartą.

Bet viskas tik prasideda. Nes viskas, kas yra TARP, šiandien tampa menu. Ir tai prasidėjo nuo Dali.